PREZIDENTĄ PRISIMENANT
ANTANAS SMETONA 1874 - 1944
V. RASTENIS
Pastarasis nepriklausomos Lietuvos gyvenimo laikotarpis, arba, kaip jau vieno kito bandoma išsitarti — “Pirmosios Respublikos” laikotarpis yra neatjungiamai susijęs su Antano Smetonas vardu.
Pirmojo Pasaulinio karo metu Vilniuje veikusiame Lietuvių Nukentėjusiems dėl Karo šelpti Komitete, kuris tuo metu faktiškai buvo ir vokiečių okupacijos metu Lietuvoje pasilikusios mūsų inteligentijos “politinė virtuvė”, pirmininkavo A. Smetona.
1917 m. rugpjūčio 1 d- Vilniuje susirinkusio lietuvių “Organizacinio Komiteto” vykdomojo biuro pirmininku tapo A. Smetona.
1917 m. rugsėjo 18—22 dd. įvykusi Lietuvių Konferencija, viešai prabilusi apie Lietuvosnepriklausomybės atkūrimą, išrinko Lietuvos Tarybą, išvedusią Lietuvą į nepriklausomybę. Lietuvos Tarybos pirmininkas buvo A. Smetona.
1918 m. spalio gale tapo paskelbti laikinieji Lietuvos Konstitucijos dėsniai, kurie atkuriamos valstybės viršūnėje numatė Augščiausį Prezidiumą. To Prezidiumo — triasmenio prezidento — pirmininku buvo išrinktas A.Smetona.
1919 metų balandžio 4 d., laikinuosius Konstitucijos nuostatus pakeitus ir įsteigus Respublikos Prezidento instituciją, pirmuoju Lietuvos Respublikos prezidentu buvo išrinktas A. Smetona, šiose pareigose jis pasiliko iki Steigiamojo Seimo susirinkimo 1920 m. gegužės mėn. 15 d
1926 m. gruodžio 17 d. įvykių pasėkoje A. Smetona vėl tapo Lietuvos Respublikos Prezidentu ir pasiliko juo faktiškai ligi bolševikų įsiveržimo į Lietuvą 1940 m. birželio 15 d., o teisiškai — ligi mirties, 1944 m. sausio 9 d.
Jei “Pirmosios Respublikos” laikotarpį formaliai skaičiuojame trukusį nuo 1918 m. vasario 16 dienos iki l940 m. birželio 15, tai to laikotarpio ilgis yra 22metai ir 3 mėnesiai- A. Smetona Lietuvos Respublikos priešaky tame laikotarpyje išbuvo iš viso 15 metų ir 8 mėnesius, t. y., arti 71% viso to laiko. O kadangi Respublikos Prezidento vaidmuo Lietuvoje nebuvo pasyvus, bet greičiau priešingai, tai suprantama, kodėl šio Lietuvos istorijos laikotarpio neįmanoma atjungti nuo Antano Smetonos vardo bei jo vaidmens Lietuvos gyvenime.
* * *
Kitas klausimas, kaip tas vaidmuo vertintinas. Atsiminti yra Antano Olio 1950 metais Clevelande, kaip tik A. Smetonos paminėjimo proga, pasakyti žodžiai. Jais buvo pabrėžta, kad beveik kiekvienas politiniame gyvenime pasireiškiąs asmuo sukelia apie save prieštaringų nuomonių bei vertinimu. Net ir Abraomas Lincolnas, dabar vertinamas-su tokia pagarba, savo laiku yra buvęs labai karštų ginčų objektas. Tik vėlesniais laikais ginčai nuslūgsta ir išryskėja, katrie — teigiami ar nei-giafni — vertinimai nusveria.
Dešimties metų laikotarpis, štai jau praslinkęs nuo prezidento Antano Smetonos mirties, yra dar pertrumpas galutiniam jo vaidmens įvertinimo balansui nustatyti. Nuomonių prieštaravingumas, nors — jau gerokai atslūgęs, dar nėra visiškai nuslūgęs į tokį lygį, kuriame galėtų reikštis visiškas objektyvumas, nedrumsčiamas nei asmenų, nei politinių grupių suinteresuotumo. Tačiau pasyvinė to balanso pusė viešojoj opinijoj tolydžio nustoja dirbtinio pabrėžimo ir dėl to artėja prie tikrojo savo svorio. Tuo pačiu metu ir aktyvinę jo pusė tolydžio apsivalo nuo ginčytinos vertės padailinimų. Objektyvaus įvertinimo bruožai pradeda ryškėti.
Tą įvertinimą turėti objektyvų svarbu ne vien tik dėl kalbamo asmens garbės. A. Smetonos vaidmens vertinimas neišvengiamai siejasi su vienu iš įdomiausių ir svarbiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Tas laikotarpis, vyresnėsės kartos dar gyvai prisimenamas, jaunimo akyse jau yra istorija, praeitis. Jei savo laiku šūkis “iš praeities stiprybę semkime” buvo kreipiamas į Kunigaikščių Lietuvos laikus, tai dabar jau ir šis į praeitį slenkąs laikotarpis tampa tinkamas tam šūkiui taikyti. Tai irgi jau praeitis, iš kurios yra daug ko pasimokyti ir stiprybės pasisemti. Bet tam kaip tik ir svarbu, kad to mokymosi bei stiprybės šaltinio vaizdas būtų ko objektyvesnis, o ne vienaip ar kitaip iškraipytas.
* * *
Tam tikrais požiūriais A. Smetonos vaidmuo yra glaudžiai susijęs ir su Lietuvos kariuomene. Ne tik todėl, kad, būdamas Respublikos Prezidentas, jis drauge buvo ir vyriausias Lietuvos ginkluotųjų pajėgųviršininkas. Tas titulas šiaip jau galėtų turėti tik grynai formalios reikšmės, nes gi prezidentas vistiek faktiškai nevadovauja kariuomenei: jis tik skiria kariuomenės vadovybę, ir tai praktikoje ne grynai savo nuožiūra. Santykis tarp A. Smetonos ir Lietuvos kariuomenės yra siekęs kiek toliau, nei šis formalusis santykis.
Kariuomenė, arba tiksliau tariant — iniciatyvą į savo rankas paėmusieji kariuomenės sluogsniai suvaidino lemiamą vaidmenį 1926 metų politiniame pasikeitime. Tų kariuomenės sluogsnių akcijos pasėkoje A. Smetona vėl tapo Respublikos Prezidentu. Nors tada jį formaliai prezidentu išrinko Seimas, bet yra aišku, kad tas išrinkimas buvo minimų kariuomenės sluogsnių su atitinkamomis politinėmis grupėmis sutarta būtina sąlyga.
Nėra išryškinta, ar pats A. Smetona bei artimesnieji jo to meto politiniai bendradarbiai ėmėsi patys iniciatyvos toms permainoms pasiekti. Manoma, kad pats A. Smetona iš anksto arba visai nežinojo, kas rengiama, ar gal tik paskutiniu laiku prieš veikiant su juo susižinota, ar jis sutiktų imti vadžias į rankas, jei kas atsitiktų . . . Kiekvienu atveju, 1926 metų gruodžio permainų aktyviu organizatorium jis nebuvo. Jam tekęs vaidmuo daugiausia buvo pasėka anuo metu kariuomenėje paplitusio nusiteikimo. Sunku dabar patikrinti, ar tą nusiteikimą sukūrė A. Smetonos politinių pažiūrų pareiškimai, ar gal daugiau turėjo įtakos tas faktas, kad jis buvo buvęs Lietuvos Respublikos priešakyje kaip tik 1919—1920 metų Nepriklausomybės Karo metu.
Būtų neteisinga manyti, kad A. Smetona, neva atsidėkodamas kariuomenei už sudarymą sąlygų jam prezidentu tapti,protegavęs kariuomenę. Teisingesnis jo santykio su kariuomene apibūdinimas būtų tas, kad jis nuoširdžiai pripažino kariuomenės reikšmę ir pilietinio auklėjimo, kaip ir krašto gynimo srityje, ir kad jis buvo nuomonės, jog kariuomenė atitiks savo paskirtį tik būdama atitinkamai pagal išgales aprūpinta ne tik medžiaginėmis, bet ir moralinėmis sąlygomis.
Būdinga yra tai, kad tam tikrais atvejais A. Smetona nevengdavo pabrėžti kariuomenės reikalų reikšmės bendruose valstybės reikaluose. Kai iš tautininkų politinių veikėjų pasigirsdavo nepasitenkinimų, kad su Tautininkų Sąjungoje esamais pageidavimais prezidentas, pats būdamas tos grupės žmogus ir jos vadas, kartais permažai tesiskaitąs, A. Smetona ne kartą yra davęs suprasti, kad ne tautininkų polit. grupės mandatu jis veikia, kad Respublikos Prezidento galia remiasi visa eile valstybėje reikšmės turinčių veiksnių. Buvo suprantama, kad kariuomenė irgi laikoma vienu iš tų veiksnių.
Tačiau, iš kitos pusės, A. Smetona kariuomenės niekad nelaikė nei vieninteliu nei vyraujančiu veiksniu valstybės politikos linkmei nustatyti, o laikė ją tik vienu iš reikšmingų veiksnių. (Suprantama, čia turima galvoje tik vadovaujančių kariuomenės sluogsnių opinija, nes gi visa kariuomenė paprastai opinijos nei reiškia, nei turi tam progos). Kaip jis nesidavė, pvz., Tautininkų Sąjungos aktyvo momentinių užsimojimų diktuojamas, taip regimai nesidavė diktuojamas ir kariuomenės titulu reiškiamų nuotaikų ar net reikalavimų-
Ryšium su tuo sunku apeiti tylomis klausimą, koks gi buvo A. Smetonos vaidmuo Lietuvos ginkluotųjų pajėgų tvarkyme Lietuvos nepriklausomybės sutemų išvakarėse. Ar A. Smetona numatė artėjantį Lietuvai pavojų? Ar jis numatė panaudoti ginkluotąsias pajėgas ginti Lietuvos laisvei? Ar tos pajėgos buvo tam rengiamos? Kodėl gi jos visdėlto nebuvo panaudotos?
Yra neabejotinai tikrų duomenų, kad pavojus buvo numatomas. Kaip tik A. Smetona buvo mažiausiai pasidavęs iliuzijoms, anot kurių “viskas dar kaip nors susitvarkys ne taip jau blogai”. Būdinga buvo jo kalba, pasakyta 1939 metų spalio 10 dieną, atsakant į visuomenės organizacijų demonstracijos sveikinimus ryšium su žinia, kad Maskva sutiko perduoti Vilnių Lietuvai. Tuo metu, kai demonstracija vyko senos svajonės išsipildymo džiaugsmingoj nuotaikoj, prezidento kalba nuskambėjo šiurpiu įspėjimu visai Lietuvai. Jis pirštu nurodė toje kalboje į faktą, kad drauge su Vilniumi į Lietuvą ir dar kaikas ateina . . .
Vyriausybėje ir Valstybės Gynimo Taryboje, kurioje dalyvavo ir kariuomenės vadovybė, prezidento A. Smetonos paskatinimu dar ir prieš tai jau buvo svarstytas klausimas, kaip tektų pasielgti, jei prieš Lietuvą būtų pavartotas smurtas. Kad toks pavojus yra, A. Smetona tatai aiškiai teigė. Tada ir Vyriausybė ir Gynimo Taryba vieningai laikėsi nusistatymo, kad tokiu atveju reiktų gintis, net ir nesitikint sėkmingai apsiginti. Buvo pripažinta, jog pats gynimosi, kad ir nesėkmingo, faktas būtų svarbios reikšmės ateičiai. A. Smetona skatino tuojau paruošti to meto padėti atitinkamą gynimosi planą. Toks nusistatymas buvo priimtas kone metai prieš 1940 m. birželio 15 d. įvykius. Tačiau, kai reikalas ištiko, nei gynimosi planas, nei visas valstvbės aparatas tokiam atvejui nebuvo paruoštas . .
Jau nelaimei įvykus, A. Smetona pats yra bandęs atsakyti į klausimą — kodėl nebuvo? Jo atsakymas, galbūt, skamba nepatenkinamai, bet yra nuoširdus, atviras ir tikras: “Visokie einamieji reikalai, labai ir nela-bai svarbūs, nustelbdavo šį pagrindinį valstybės dalyką. Jis kana kaip vis būdavo atidėliojamas rytdienai, nes vis rodydavos, jog dar suspėsime. .
Šiame atsakyme A- Smetona pavartojo daugiskaitos pirmąjį asmenį, tuo būdu ir pats save iškaitydamas į tarpą tų, kurie reikalą rengtis pripažino, bet delsė tatai konkrečiai įvykdyti. Nors jis pats faktiškai buvo tas, kuris nuolat skatino tai padaryti, be jokių svyravimų laikydamasis pažiūros, kad geruoju, be jokio pasipriešinimo smurtui neturi būti pasiduota, nes nevertas laisvės, kas negina jos . . . Kodėl gi ir jis pasidavė delsimui?
A. Smetona nebuvo tokio būdo ir tokių užsimojimų žmogus, kuris imasi viską pats atlikti. Jis laikėsi darbų ir atsakomybės paskirstymo metodo, būdamas tos pažiūros, kad kiekvienas, kam koks uždavinys tenka, savaime suprantama, turi būti pareigingas to uždavinio atlikime. Vadovavimo vaidmenį jis suprato, kaip uždavinių nurodymą bei paskirstymą, kitaip sakant, kaip organizuojantį vaidmenį.
Tuo pačiu metu A. Smetona savo būdu buvo panašus į kantrų bei nuolaidų įstaigos viršininką, kuris, kad ir matydamas jo žinioje esančius pareigūnus ne viską pagal jo nurodymus atliekančius ar kaiko iš viso neatliekančius, nespaudžia pergriežtai, nekeičia jų pergreit, neskuba su radikaliais sprendimais bei radikaliomis priemonėmis. Tai žmoniškas, bet toli gražu ne diktatoriškas būdo savumas. Šis savumas reiškėsi A. Smetonos santykyje ir su vyriausybe bei kariuomenės vadovybe. Nors formaliai jis turėjo joms aukščiausiąją įsakomąją galią, tačiau tos jis, palyginti, nedaug tenaudojo. Gal, ypač pastaruoju laiku, tarp kita ko ir todėl, kad jis juto, jog vyriausybėje ir net kariuomenės vadovybėje gerokai atgarsio atranda iš vadinamųjų opozicinių, ar, kaip tada buvo vadinama, “Ašies” grupių sklindančios pažiūros, jog gal ir neverta gynimoji plano rengti, nes, jeigu nėra vilties efektyviai apsiginti, tai kam provokuoti kraujo praliejimą ir krašto sunaikinimą... ,
A. Smetona jau tada numatė tai, ką šiandien visi iš patyrimo žinome, kad bolševikų smurto atveju kraštas vistiek žiauriai nukentės ir bus sunaikintas, nors ir nesipriešintų. Todėl, jis teigė, verčiau garbingiau nukentėti. Bet tos “sunaikinimo neprovokavimo” idėjos skverbėsi visur. A. Smetona tą juto, čia ir matė delsimo priežastį. Ir, regimai, pradėjo rezignuoti. Ypač, kad jis juto, jog tas delsimas, neuolumas ruoštis kovai yra gerokai ir prieš jo asmenį, prieš jo vedamą politiką nukreiptas. A. Smetona ir tada ir vėliau yra išsitaręs, jog, deja, yra mūsų tarpe, kurie Lietuvos priešų kėsluose tariasi sulauksią talkos savo politinėms svajonėms įvykdyti ar bent savo politinei kortai sustiprinti . . .
Žodžiu sakant, prezidento skatinimai, prisirengti smurto atveju pasipriešinti, reikiamo efekto neturėjo. Ir kai atėjo nelemta valanda, prezidentas atrado, jog nėra per ką vykdyti priešinimosi įsakymą, nors ir buvo, kas būtų priešinęsi narsiai . . . Rinktis kitus tokio įsakymo vykdytojus tada buvo jau pervėlu. Pats A. Smetona pripažino, kad toki pakeitimai reikėjo anksčiau daryti. Bet tada — anksčiau — jie nebuvo padaryti. Kodėl? Gal dėl pirma minėto A. Smetonos nuolaidaus būdo, dėl tikėjimo, kad kiekvienas turi gi savo pareigą atlikti, negali viską padaryti vienas prezidentas, o gal ir dėl aplinkybių, kuriose jam nebeatrodė, kad asmenų pakeitimas padėtį iš esmės bepakeistų... A. Smetona pastaruoju laiku buvo tiesiog prislėgtas tos minties, kad mūsų vienuose ar kituose sluogsniuose plinta mintis, jog galima bandyti gal ir taikintis su perspektyva likti bent “pusiau vergais”, jei nesipriešinimas apsaugotų nuo tapimo visiškais vergais. Jo manymu, “pusiau vergų” padėties, jei tai net ir kam atrodytų priimtina tikėtis negalima bent jau iš bolševikų.
Į bolševizmo pavojų jis žiūrėjo visiškai atviromis akimis ir kompromisais su jais netikėjo. Juk ir nuolankų laišką Kalininui 1940 metų gegužės mėnesį jis parašė be galo nenoromis, vyriausybės daugumos prašyte priprašytas . . . Nepasitikėjimas bolševikais pas A. Smetoną buvo toks stiprus, gal net instinktyvus, jog jis griežtai nesutiko nei kalbėti apie oficialų sostinės perkėlimą į Vilnių tol, kol jame ar jo apylinkėse yra bolševikų įgulos.
Sakoma, kad valdyti yra numatyti. A. Smetona numatymo dovaną turėjo šviesią ir taiklią. Tatai patvirtina ir jo griežtas nusistatymas bent pačiam prezidentui nepasilikti bolševikų okupacinės valdžios malonėje, nors iš labai artimų jo bendradarbių buvo didelis spaudimas, kad pasiliktų ir tuo “palengvintų padėtį”. . . Netruko paaiškėti, kiek tą padėtį “palengvino” kitų kaimyninių kraštų prezidentų pasilikimas . . .
Tačiau pergyventieji patyrimai siūlo tą senąją taisyklę bent kiek papildyti, būtent: valdyti yra ne tik numatyti, bet ir būti nenuolaidžiam numatymais paremtų sprendimų vykdyme. A. Smetona nuolaidžiavo kitų neryžtingumui ir abejojimams. Rezultate, kai 1940 m. birželio 14—15 dd. naktį faktiškai prasidėjo pirmasis rezistencijos pasireiškimas prieš Lietuvos pavergimą, pirmieji rezistentai buvo negausūs: tik prezidentas Antanas Smetona ir du ar trys jos vyriausybės ministerial . . .
Ar Lietuvos likimas būtų buvęs kitoks, jei prezidentas Antanas Smetona būtų buvęs kitoks, negu buvo, arba jei Lietuvos vadovybė būtų buvusi visai kita?
Kas žino? Greičiausiai rezultatas būtų buvęs tas pats, gal tik kaikurios aplinkybės skirtųsi. Tad vertinant A. Smetonos, vaidmenį Lietuvos laisvės sutemų pradžioje turėtų būti atmenamas bent vienas dalykas: dėl Lietuvos priešų intencijų daug kas klydo, bet A. Smetonos nebuvo jų tarpe.A. Smetona nepavartojo “botago” klystantiems “apšviesti”. Kažin, jei dabar bandytumėm už tą “botago” nepavartojimą jį teisti ir kaltinti, — ar tai suverstų visa atsakomybę ant jo galvos už viską, kas įvyko? Ar visi kiti,kurie guodėsi klaidingomis iliuzijomis ir stengėsi užsimerkti į A. Smetonos jau tada rodomas tamsias ir pavojingas perspektyvas, galėtų išsiteisinti vien tuo, kad jis neprivertė jų patikėti jo pažiūra ir neprivertė vykdyti jo nusistatymą?
