IŠ RYTŲ Į VAKARUS
KARYS IŠTIKIMAS SAVO KRAŠTUI
Praėjusio karo pradžioje — 1941 m. birželio mėn. — kelyje tarp Pažeimenės ir Molodečno lietuvių daliniuose tik kur ne kur galėjai pamatyti lietuvį karininką. Bet ir iš tų vienas kitas savanoriškai žygiavo, turėdamas tam tikrą tikslą. Lietuviškų dalinių sparnuose žygiavo raudonarmiečiai rusai, politrukai, komjaunuoliai ir Lietuvos vienos mažumos atstovai.
Nemigę, išvargę, alkani ir iš visų pusių sekami lietuviai kareiviai, kai tik pasitaikydavo proga, sprukdavo į artimiausią mišką, krūmus ir pan. Nežymi tokių pabėgėlių dalis miškais patraukė į namus, kiti prisijungė prie Švenčionių lietuvių partizanų ir sudarė Joniškio, Rokiškio grupes, bet didžiausioji dalis, keli šimtai vyrų, susirinko į buvusią stovyklą, t. y. Pažeimenę. Šiai grupei labai puikiai vadovavo plk. Itn. S-lis.
Po keletos dienų Pažeimenės grupė persikėlė į Pabradės kareivines. Čia greitai susitvarkė ir perėmė plačios apylinkės apsaugą. Visi buvo labai patenkinti nusikratę raudonaisiais komisarais, buvo paklusnūs savo viršininkams ir skirtąsias pareigas sąžiniškai atlikdavo. Saugoj ant geležinkelių stotį, tiltus, kooperatyvus ir kt. įvyko keletas kautynių su raudonarmiečiais rusais. Vienoj ir kitoj pusėj buvo ir žuvusių. Lietuviai kareiviai buvo palaidoti Pabradės katalikų kapinėse.
Didžiausia kariams naujiena buvo, kai iš pravažiuojančių geležinkeliečių sužinojo, jog Kaune veikia Lietuvos vyriausybė. Kareiviai iš džiaugsmo šaukė valio, dainavo linksmas dainas ir tt. Nors tuo laiku jokie įstatymai nesaistė kareivių ir jų viršininkų ir kiekvienas galėjo eiti kur patinka, bet Tėvynės meilė ir gera valia kareivius prilaikė karių gretose ir jie nuoširdžiai atlikinėjo sunkiausias pareigas. Pabradės rinktinė puikiai atliko savo uždavinį ir už tai garbė jos kariams ir vadui plk. Itn. S.
Vokiečiai, išdavę atitinkamą karo komendanto pažymėjimą kiekvienam lietuviui kariui, 1941 m. liepos 22 d. Pabradės rinktinę paleido.
LIETUVIAI KARIAI RYTUOSE
Jau pirmomis karo dienomis pradėjo kurtis atskiros lietuvių kuopos ir batalijonai. Buvę kariai, o taip pat ir netarnavę kariuomenėje stojo į lietuviškus dalinius. Jie tikėjosi galėsią prisidėti prie Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo kovų. Iš pradžių dar niekas nepamanė, kad ir naujasis okupantas bus toks pat nenuoširdus Lietuvos laisvės atžvilgiu, ir nenujautė, kad juos iš Lietuvos išsiuntinės į svetimuosius kraštus kariauti — į Rytus ir kitur.
Lietuvių dalinių tarnyba Rytuose buvo įvairi. Vieniems teko kautis pirmosiose fronto linijose, kitiems lydėti ir pan. Buvo ir tokių lietuvių batalijonų, kurie ilgą laiką praleido judėdami, t. y. kovodami su raudonaisiais partizanais. Tai buvo pati nedėkingiausia tarnyba.
Iš pradžių lietuvių dalinių aprūpinimas maistu, mundiruotė ir avalynė buvo prastokas. Kartais dėl nudėvėtos avalynės kariai negalėdavo eiti tarnybon. Iš dalies tai buvo vokiečių pareigūnų apsileidimas, o taip pat ir jų išdidumas ir nesiskaitymas su užkariautomis tautomis. Tačiau laikui bėgant viskas pagerėjo. Nors maisto davinys visą laiką buvo silpnokas, bet patys kariai sugebėdavo jį pasipildyti.
Lietuviai kariai labai greit susidraugaudavo su vietos gyventojais, ypač baltgudžiais. Tie suvargę ir nuoširdūs žmonės tiek pamėgdavo mūsų karius, kad jiems išvykstant tiesiog verkdavo, palydėdavo ir kuo galėdami apdovanodavo, žinoma, buvo ir išimčių, bet tai raudonųjų simpatikai ir lenkai.
Iš Lietuvos, nors ir pavėluotai, gaudavome laiškų ir įvairių laikraščių. Grįžtantieji iš atostogų, ligoninių ar komandiruočių atveždavo lietuvių pogrindžio spaudos. Tarp jos, žinoma, pasitaikydavo ir nacių geštapo provokacinės spaudos.
Jeigu lietuviai kariai Rytuose turėjo įvairių trūkumų, tai Lietuvoje likusios jų šeimos patyrė daug daugiau vargo. Ypač sunki būklė buvo moterų, likusių su mažais vaikais. Kai iš Rytų parvykę atostogų kariai kreipdavosi savo šeimos reikalais į prekių paskirstymo punktus, reikalaudami malkų ar kitko, tai dažnai būdavo tarnautojų išjuokiami, kvailiais ir kitaip išvadinami.
LIETUVIŲ BATALIJONAI TRAUKIASI
1944 m. birželio mėn. pabaigoje bolševikai didelėmis jėgomis pralaužė vokiečių linijas viduriniame ir šiauriniame fronte. Vokiečiai traukėsi paskubomis, be tvarkos, bolševikams palikdami daug karinio ir kitokio turto. Tvarkai pairus ir nesant tinkamo ryšio, daugelis dalinių paliko be vadovybės ir veikė savanoriškai. Tuo būdu ir daugelis lietuvių batalijonų savarankiškai traukėsi.
Mūsų 15 batalijonas tuo laiku stovėjo Minsko rajone. Atsitraukdamas gavo lydėti kelis šimtus rusų belaisvių. Šie belaisviai labai lėtino batalijono žygį ir buvo pavojus batalijonui patekti į bolševikų nelaisvę. Nežiūrint įvairių kliūčių, liepos 8—10 d. batalijonas pasiekė Marijampolės kareivines. Smulkiau apie 15 batalijono žygį galėtų aprašyti buvęs šio batalijono vadas gen. št. mjr. A. L.
Mūsų 3 batalijonas tuo laiku stovėjo Gluboko rajone, Iš vietos pasitraukė birželio 30 d. Traukėsi savarankiškai ir tik Pabradės rajone gavo įsakymą saugoti vietos tiltus. Bet bolševikams artėjant pasitraukė ir pro Joniškį, Širvintus ir Ukmergę atžygiavo iki Kauno. Smulkiau apie šio batalijono žygį galėtų aprašyti Itn. B., gyvenantis Anglijoje ar psk. M., gyv. Australijoje.
Mūsų 253 batalijonas tuo laiku, rodos, buvo Pskovo rajone. Besitraukdamas nuklydo į pietus ir prie Vyslos pateko į kautynes su bolševikais. Apie šio batalijono žygį galėtų parašyti kpt. L., dabar gyvenantis Kanadoje.
Mūsų 13 batalijonas visą laiką veikė šiaurėje, prie Ilmenio ežero. Besitraukdamas pateko į Kuršių apsupimą. Tik maža batalijono karių dalis išsigelbėjo, laivais buvo išvežti pro Liepoj aus uostą. Likusieji pateko bolševikams į nelaisvę.
Labai sunkų pasitraukimą turėjo mūsų 4 batalijonas. Pirmiausia— buvo labai tolimas kelias. Antra— besitraukiančius labai persekiojo raudonoji armija ir partizanai. Jau Lenkijoje, rodos, prie Kovelio, žuvo Itn. Krištaponis ir keletas kareivių.
Iš Rytų atvykę mūsų batalijonai kurį laiką Lietuvoje buvo be jokio ryšio su vokiečių karine vadovybe. Tik liepos mėn. pabaigoje gavo įsakymą vykti Tauragės link prieš raudonuosius partizanus. Keliems mūsų batalijonams, kurie veikė Rytų Lietuvoje, buvo įsakyta ginti Kauno—Palemono ruožą. Bolševikams spaudžiant, minimi batalijonai pasitraukė per Nemuną Marijampolės link. Kelioms kuopoms dar buvo įsakyta užimti pazicijas prie plento Garliava—Prienai, bet greit ir jos turėjo pasitraukti, nes bolševikų tankai jau buvo Veiverių — Marijampolės plente. Besitraukiantieji metėsi Nemuno link, bet sužeisti ir smarkiai pavargę nebespėjo pabėgti nuo priešo tankų. Kurie dar suspėjo, metė ginklus ir pas vietos ūkininkus persirengė civiliais drabužiais.
KARIAI PEREINA PAS PARTIZANUS
Mūsų batalijonams atvykus prie Tauragės paaiškėjo, kad vokiečiai mūsų karius nuginkluoja, aprengia aviacijos uniforma ir išveža į Vokietiją. Tuo laiku Tauragės apylinkėse organizavosi lietuvių partizanai “vanagai”. Jų vyriausiu vadu buvo kavalerijos kpt. K. Daug lietuvių karių, pasiėmę didelius kiekius municijos ir net sunkiųjų kulkosvaidžių, nuėjo pas lietuvius partizanus.
Mūsų bataliįonų vadai ilgai negalėjo apsispręsti ir ilgai nėjo į Tauragę, nes nenorėjo per anksti patekti į Vokietiją. Jie vis dar tikėjosi bolševikų sustabdymo ir bijojo priekaištų dėl netinkamo sprendimo. Tik bolševikams nuolat artėjant ir daugumai karių sutinkant su likimu, batalijonų vadai patraukė į Tauragę. Prie pat Tauragės lietuviai kareiviai atsisveikino su savo vadais, ginklus sudėjo į gubas ir nuėjo persirengti kita uniforma. Pirmiausia buvo perrengtas 15 batalijonas, paskiau 3, 14, 6 ir kiti batalijonai. Tuo pat metu Tauragėje buvo aprengiami aviacijos aerodromų tarnybos uniforma ir daug civilių jaunų ir senesnių vyrų, sugaudytų Žemaitijos miestuose ir keliuose. Liepos 26 d. iš Tauragės išvyko mūsų 15 batalijonas, liepos 27 d. 3 batalijonas ir sekančiomis dienomis kiti.
Liepos 28—29 d. naktį Štetino bombardavimo metu kliuvo ir tuo metu ten stovėjusiam mūsų 15 batalijono ešalonui. Žuvo batalijono jaunas gydytojas (jo pavardės nebeprisimenu) .
VOKIETIJOJE TENKA PAVOJINGOS PAREIGOS
Rugpiūčio 1 d. 3 batalijono ešalonas ir per 100 kariškai aprengtų civilių lietuvių atvyko į Štralzundo kareivines, priešais Ruegeno salą. Suskirstymas kuopomis, būriais ir susitvarkymas tęsėsi keletą dienų. Kareivinės buvo švarios tik labai perpildytos, nes nuolat atvykdavo nauji ešalonai su lietuviais vyrais. Maistas buvo skanus, tik mažoka. Ypač trūko riebalų. Užsiėmimų buvo 8 val. per dieną, bet be ginklų. Žygiavimas, įvairios rikiuotės formos, supažindinimas su vokiečių komandomis ir tt. Ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į naujos rūšies pasisveikinimą, t. y. dešinę ranką pakeliant į priekį. Po keletos dienų atvyko ir lietuviai ryšio karininkai ltn. A. ir j. ltn. S.
Rugpiūčio 18 d. keturios kuopos po 175 vyrus iš Štralzundo išvyko į Wurzen apmokymui prie miglosvaidžiu. Wurzen kareivinės buvo labai mažos ir perpildytos. Žmonės gulėjo sandėliuose ir garažuose. Apmokymas prie miglosvaidžių buvo paprastas, nesudėtingas, ir tęsėsi iki rugsėjo 22 d.
Rugpiūčio 24 d. viena kuopa buvo išsiųsta miglavimo tarnybai prie garsiųjų Lennos benzino refinerijų, kita kuopa prie Magdeburgo ginklavimo fabrikų, o likusios prie įvairių ginklavimo įmonių Saksonijoje.
Magdeburgo rajone vieną miglosvaidžių kuopą sudarė lietuvės moterys. Vyrams toji tarnyba nebuvo sunki, bet tik pavojinga dėl nuolatinių bombardavimų. Ypač buvo smarkiai daužoma Lenna. Daug lietuvių vyrų iš Štralzundo ir Zingsto apmokymo centrų buvo išsiuntinėti į taip vadinamą vario rinkimo akciją. Varinius laidus keitė paprastais.
1945 m. vasario mėn. pabaigoje dvi lietuvių miglosvaidžių kuopos buvo perkeltos apsaugai naujo benzino fabriko Goerlizo rajone, t. y. Brabok b/Ruhland. Čia buvo labai pavojinga tarnyba, nes bombardavimai iš Rytų ir Vakarų kartais tęsdavosi ištisomis paromis, o slėptuvių jokių nebuvo. Maistas čia buvo labai blogas, kadangi buvo labai sunkus pristatymas. Apylinkė labai neturtinga, todėl vietoje ką nors susikombinuoti buvo neįmanoma, Subombardavus ne tik fabriką, bet ir visą apylinkę, lietuviai kariai buvo priskirti prie sunkiųjų priešlėktuvinių pabūklų, kurie veikė prieš rusų tankus.
Rusams smarkiai spaudžiant, buvo pavojus patekti į jų nelaisvę. Balandžio 19 d. šiame ruože vokiečiai pradėjo trauktis. Lietuviai, pasinaudodami tamsa ir sumišimu, atsipalaidavo nuo vokiečių ir grupėmis traukėsi į vakarus, kol pateko į amerikiečių nelaisvę. Keletas, kurie nespėjo persikelti per Elbę, pateko į rusų nelaisvę.
Tuo laiku vaizdas prie Elbės buvo tiesiog baisus. Ištisi laukai buvo apgulti žmonėmis, vežimais, galvijais ir kt. Visi veržėsi per upę į vakarus, bet vokiečių žandarai pirmiausia leido karius, kurių buvo irgi labai daug. Persikėlimas buvo labai lėtas, nes tiltai buvo apgadinti, o keltų permaža.
Balandžio 22 d. naktį Elbės rytinius krantus pasiekė rusų tankai ir visa masė pateko rusams. Toje masėje buvo ir daug lietuvių civilių, besitraukiančių nuo Breslau ir kitų sričių. L-as
Redakcijos prierašas:Pageidautina gauti atsiminimų iš čia minimų lietuvių batalijonų dalyvių. Juk tai istorinė medžiaga, ką lietuvis karys išgyveno praėjusiame kare.
