Malonus skaitytojau,

Jeigu turėsite noro ir kantrybės pavartyti ar perskaityti šiuos prisiminimus, noriu pareikšti keletą pastabų.

Pirmiausia – gal kokie 95 ar daugiau procentų rašyti iš atminties. Ir tik vieną kitą datą ar pavadinimą tikslinau enciklopedijose ar kituose šaltiniuose. Tikslūs ir išrašai iš mano, „pavojingo nusikaltėlio“, bylos.

Turiu pastebėti, kad vaikystė ir jaunystė atminty išliko labai ryškios, o daugelį datų buvo lengva nustatyti pagal tai, kur tuo metu gyventa, kokioje klasėje ar skyriuje mokytasi, kokie įvykiai pasaulyje vyko.

Stengiausi viską pateikti chronologiškai ir taip, kaip aprašomuoju laikotarpiu įvykiai ir pasaulis atrodė man pačiam. Nors iki brandaus amžiaus turėjau tikrai neblogą atmintį, bet atmintis vis tik nėra šimtaprocentinis teisybės garantas. Tad ir mano aprašomieji įvykiai ir jų supratimas objektyviai galėjo skirtis nuo mano tuometinio įsivaizdavimo. Todėl toks ir šių prisiminimų pavadinimas: „Ką atmintis išsaugojo“.

Rašiau vaikams ir anūkams, norėdamas, kad jie galėtų susidaryti ryškesnį vaizdą apie tėvų ir senelių gyventą laikotarpį, ko neturėjome galimybės daugelis iš mano kartos.

Skaitytojas gal susidarys nuomonę, kad daug ką pagražinau, nes per daug jau nekonfliktiškas mano gyvenimas, per gerai sekėsi mokyklose. Iš tikrųjų buvau „caca“ vaikas ir per visą savo gyvenimą neteko su niekuo susipešti, išskyrus paauglystės apsikumščiavimus su broliu Zeniu. Ir girtis tikrai niekada nemėgau.

Neplanavau šių užrašų spausdinti ar plačiau publikuoti, ir ši publikacija – ne mano iniciatyva. Vis tik viliuosi, kad gal vieną kitą jie sudomins, o gal paskatins ir pačiam imtis plunksnos (atsiprašau – kompiuterio!). To labiausiai ir linkiu. Juk iš kiekvieno gyventojo istorijų susidaro ir visos šalies istorija ar bent svariai ją papildo.

Stasys Algimantas Būdas