Grįžti į pradinį meniu
Lietuvių tautos pasipriešinimas tarybinei okupacijai pokario laikotarpiu buvo pati sunkiausia ir pati tragiškiausia kova mūsų istorijoje. Kiek ji pareikalavo aukų, tikslių žinių neturime. Manoma, kad žuvo apie 30 tūkstančių partizanų.
Svarbiausia priežastis, kodėl kilo partizaninis karas, buvo ta, kad jaunimas norėjo išvengti mobilizacijos į Raudonąją armiją. Be to, niekas negalėjo pamiršti 1940— 1941 m. patirtų represijų. Pasipriešinimo nuotaikas skatino ir pogrindinė spauda, taip pat žinios iš Vakarų, kad bolševikų okupacija truksianti neilgai. Pagaliau reikėjo ginti Tėvynę nuo svetimos kariuomenės. Vienos priežastys buvo svarbesnės vieniems žmonėms, kitos kitiems, tačiau visos jos skatino masiškai trauktis į miškus ir imtis ginklo.
Partizaninis judėjimas, prasidėjęs 1944 m. kai kuriose Lietuvos vietovėse, jau 1945 m. pradžioje užliejo visą Lietuvą. Miškingiausiose vietovėse — Rūdininkuose, Prienų šile, Žaliojoje girioje, Labanoro bei Tauragės miškuose iš pradžių veikė gana dideli partizanų būriai — nuo keliasdešimt iki kelių šimtų vyrų. 1945 m. balandžio mėn. Lietuvoje manoma buvus apie 30 tūkst. partizanų. Jų skaičius nuolat keitėsi. Dėl nuolatinių persekiojimų, išdavysčių ir susirėmimų su okupacine armija vienas partizanas aktyviai kovėsi tik dvejus metus. Kovojo įvairių profesijų ir įvairaus amžiaus žmonės: tarnautojai, studentai, aukštesniųjų klasių mokiniai bei mokytojai, Lietuvos kariuomenės karininkai, buvę kareiviai. Moterys buvo ne tik ryšininkės, bet ir narsios kovotojos, parodžiusios heroizmo pavyzdžių.
Partizanus vadino įvairiai: Žemaitijoje — „vanagai", Suvalkijoje — „miško broliai", Aukštaitijoje — „žaliukai", „miškiniai". Kai partizaninis judėjimas pradėjo centralizuotis, jį imta vadinti Lietuvos Partizanų Sąjūdžiu (LPS).
1946 m. birželio 10 d. buvo sudarytas Bendras Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdis (BDPS). Jis apėmė aktyviąją rezistenciją ir vokiečių okupacijos metais kilusių pasipriešinimo organizacijų likučius. Po kelių dienų sudarytas ir Vyriausiasis Lietuvos Atstatymo Komitetas (VLAK). Kai dvilypė struktūra pasirodė nepriimtina, 1946 m. rugsėjo lapkričio mėn. buvo sudarytas Vyriausiasis Ginkluotų Partizanų Štabas (VGPŠ) su kolegija ir politiniu komitetu. Buvo numatyta 1947 m. sausio 18 d. Vilniuje sušaukti visų Lietuvos apygardų vadų suvažiavimą. Bet, paaiškėjus Markurio išdavystei, tas suvažiavimas įvyko anksčiau ir kitoje vietoje. Pasak K. Girniaus, jis buvo sušauktas sausio 12 d. netoli Pilviškių. (Kęstutis K. Girnius. ,,Partizanų kovos Lietuvoje", p. 282, Čikaga).
Partizanų organizavimosi struktūra buvo tokia pat, kaip ir Lietuvos kariuomenėje: visa respublika suskirstyta į apygardas, apygardos — į rinktines, rinktinės — į kuopas, būrius. Partizanai dėvėjo Lietuvos kariuomenės uniformą, vartojo jos karinius laipsnius, statutą, priesaiką.
Pirmieji centralizuotis pradėjo suvalkiečiai, kurie savo krašto partizanų vadų suvažiavime, įvykusiame rugpjūčio mėn. Skardupių kaime kun. Yliaus klebonijoje, įkūrė „Tauro" apygardą. Jos pirmuoju vadu buvo išrinktas Lietuvos kariuomenės kapitonas L. Taunys. Vėliau jai vadovavo A. Baltūsis-Žvejys, J. Drunga-Mykolas Jonas. Dzūkai 1945 m. vasaros pradžioje įkūrė „A" apygardą (vėliau „Dainavos"), kurios pirmuoju vadu tapo Lietuvos aviacijos pulkininkas Vitkus-Kazimieraitis, pavaduotoju — mokytojas A. Ramanauskas-Vanagas. Aukštaitijoje 1946 m. viduryje veikė penkios partizanų apygardos: „Didžiosios Kovos" — pirmasis vadas — Lietuvos policijos vachmistras J. Misiūnas-Žaliasis Velnias, 3-oji Šiaurės LLA — pirmieji vadai — Lietuvos kariuomenės leitenantai S. Girdžiūnas-Gegužis ir V. Jazokas-Petraitis, „Vyčio" — pirmasis vadas kapitonas Vaitelis, pavaduotojas artilerijos leitenantas P. Blėka. Be jų, dar veikė „Vytauto" ir „Algimanto" apygardos. Šiaurės Rytų Lietuvos sričiai (Kalnų sritis), kurią sudarė keturios apygardos, vadovavo leitenantas J. Kimštas-Žalgiris.
Laikui bėgant, keitėsi apygardų ir rinktinių struktūros, taip pat vadai. Kai miškuose dėl nuolatinio persekiojimo kovoti darėsi vis sunkiau, buvo atsisakyta reguliarios kariuomenės veikimo būdų, partizanai veikė mažesnėmis grupėmis. Reikėjo išsilaikyti nepastebėtam ir veikti gyvenamose vietovėse, kad būtų lengviau slapstytis ir maitintis.
1949 m. vasario mėn. įvyko paskutinis Lietuvos partizanų suvažiavimas tarp Baisogalos ir Radviliškio. Partizanų vadai išrinko naują Tarybą, kurios pirmininku ir ginkluotųjų pajėgų vadu išrinko „Kęstučio" apygardos vadą kapitoną Žemaitį-Vytautą, jo pirmuoju pavaduotoju A. Ramanauską-Vanagą. 1951 m. Žemaitis savo pareigas perleido Ramanauskui — paskutiniajam vyriausiajam Lietuvos partizanų vadui.
Nerasime Lietuvos istorijoje puslapio, tragiškesnio už pokario pasipriešinimo metus. Partizanų lavonai buvo mėtomi miestų ir miestelių aikštėse, spjaudomi, spardomi, bjaurojami. Juos drausta laidoti kapinėse. Kiek jų susisprogdino, nusišovė, kiek buvo žiauriausiai nukankinta! Dabar, atgimimo laikotarpiu, vis labiau imame suprasti, kad jų kova buvo labai prasminga.
Šioje knygoje atskleisti tik keli pasipriešinimo kovos autentiški vaizdai, kuriuos pasakoja tų kovų dalyviai bei liudininkai.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
 |
|
PDF |
 |
|
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams) |
 |
