KRAŽIŲ SKERDYNĖS

Paprastas Kražių žemaitis, vargšo baudžiauninko sūnus ar vaikaitis, stojęs ginti savo tikėjimo, o drauge ir tautiškumo prieš galingą anų laikų Rusiją ir plačiajam pasauliui parodęs, kad tebėra gyvas, dar nevisai užgniaužtas, garsiai šūktelėjęs, kad jis per daug jau yra vargęs, per sunkiai kamuojamas dvasią ir kūną, pagaliau, kad norįs gyventi laisviau, — drįsčiau sakyti, per mažai mūsų tautiečių tėra įvertintas.

JONAS MARCINKEVIČIUS

KRAŽIŲ

SKERDYNĖS

ISTORINIS ROMANAS

I

TOMAS

KAUNAS - MARIJAMPOLĖ

I Tomas:
PDF: Kopija PDF: Web:

II Tomas:
PDF: Kopija PDF: Web:

PIRMOJI DALIS

Keletas žodžių

Prieš keturiasdešimt su viršum metų mažai kam žinomas Kražių miestelis buvo pagarsėjęs beveik viso pasaulio spaudoje. Ilgą laiką plito jo garsas ir Lietuvoje. Kas gi atsitiko? Tikiuosi, kad lietuviui skaitytojui nereikia plačiai Kražių istorijos aiškinti, nes tėvai, seneliai iki šių dienų nėra užmiršę Kražių įvykių, kurie, plačiai prigiję Kražių skerdynių vardu, tebėra primenami ir kai kur net legendomis yra virtę. Tačiau vis dėlto paprastas Kražių žemaitis, vargšo baudžiauninko sūnus ar vaikaitis, stojęs ginti savo tikėjimo, o drauge ir tautiškumo prieš galingą anų laikų Rusiją ir plačiajam pasauliui parodęs, kad tebėra gyvas, dar nevisai užgniaužtas, garsiai šūktelėjęs, kad jis per daug jau yra vargęs, per sunkiai kamuojamas dvasią ir kūną, pagaliau, kad norįs gyventi laisviau,— drįsčiau sakyti, per mažai mūsų tautiečių tėra įvertintas. Nei mūsų senojoj, nei naujojoj literatūroj nėra ryškesnio žodžio apie kražietį. Ne tik jaunimas, bet ir senesniosios kartos inteligentai aiškiai nebesusigaudo, kas yra įvykę Kražiuose ir koki to įvykio padariniai bei tikroji siela.

Ir aš pats, jaunas būdamas, iš savo tėvų ir senesniųjų žmonių esu daug prisiklausęs apie Kražius. Vėliau jau pradėjęs dirbti literatūrinį darbą, nekartą pagalvodavau apie tą vargšą žemaitį taip ryžtai ir su pasiaukojimu išdrįsusį pakelti prieš pūvančios monarchijos dievukus savo pūslėtą kumštį. Pagaliau, susidarius tinkamoms sąlygoms, aš nuoširdžiai šito kūrinio ėmiaus.

Sunku kurti maždaug istorinį romaną tų įvykių, kuriuos dar dauguma atsimena. Kiekvienas toks skaitytojas ar istorininkas paima knygą, lūpų kertelėmis šypsodamasis, prieidamas prie jos kritiškai, nes tariasi esąs taip pat dalyvis, žinąs gal ne blogiau įvykius už autorių. Tačiau, kaip žinome, meno kūrinys turi savo dėsnius ir savo principus. Rašytojas negali suregistruoti visų faktų, faktelių, jam svarbu daugiau esmė ir faktai tik tokie, kurie tą esmę paryškina, parodo jos tikrąją sielą.

Rašydamas šį kūrinį, esu aplankęs tas apylinkes, plačiai kalbėjęsis su pačiais, kurie dar tebegyvi, dalyviais, naudojęsis istorine medžiaga, knyga— ,,Proces Krožańsky“, kunigo Veblaičio straipsniais, o ypač gerb. kanauninko Kražių klebono Tomaševičiaus pačia patikimiausia ir gražiausia medžiaga. Čia jam ir tariu nuoširdžiausią ačiū. Betgi ta medžiaga naudodamasis, aš visai sąmoningai esu sukeitęs metų laikus, kai kurias vietas, vardus ir net pavardes. Daugiausia betgi romano personažai veikia tikromis pavardėmis. Teko nutylėti ir kai kuriuos, net bendro pobūdžio, įvykius apie tų laikų bažnytinę politiką ir dvarininkų bajorų vaidmenį. Jei kas atidžiau yra pastudijavęs Kražių įvykių istoriją, tai žino, kad pats rimčiausieji Kražių didvyriai yra buvę paprasti liaudies sūnūs, pamaldieji žemaičiai, kurių rankos buvo varčiusios slaptai gautus ,.Varpo“ ar kitokių tų laikų garsesnių lietuviškų leidinių numerius. Dėl to tad kai kas gali pasigesti, kad šitame mano romane nematyti ryškesnio atgarsio to tautinio sąjūdžio, kuris yra plitęs kituose Lietuvos kampuose. Betgi taip ir yra buvę. Vargšas kražietis, ilgai vilkęs baudžiavą, nieko kito savo dvasiai nėra turėjęs, kaip tik bažnyčią, ir, kol jį maitino plutgaliais, kol jis dar šiaip taip galėjo kvėpuoti sukirmijusioj trobelėje, tylėjo, kentė, nes bažnyčioje pasiguosdavo ir iš ten laukdavo stebuklo. Bet kai caro tarnai išdrįso atimti iš jo ir šitą paskutinę jo paguodą, jis puolė ginti, nebodamas gyvybės. Dėl to tad, pakartoju, šitame romane, kad ir su visomis savo silpnybėmis, bet didvyris yra tik paprastas kampininkas, smulkus ūkininkėlis, sena davatkėlė, bernas.

Šia proga tariu dėkui ir „Dirvos“ b-vei, kuri yra davusi medžiaginę ir moralinę paramą šiam kūriniui, kiek mūsų sąlygose galima, tikriau sukurti.

Autorius.

Skaityti daugiau: KRAŽIŲ SKERDYNĖS

Adelės Dirsytės Maldų knygutė

Adelė Dirsytė

Marija, gelbėki mus

Pranute, kad galėtumėt geriau kartu su mumis jausti, mąstyti ir garbinti Viešpatį, siunčiame šią knygutę Lionė G. padarė ją, Valė Ber. piešė, Levutė Viz. įklijavo, o aš rašiau. 1953 II 16 Ad.

Dangau, palaiminki vargo diena.

Išaušo sunki darbo diena. Šv. Trejybe, noriu Tave pagarbinti kantrybe ir pagarba savo bendradarbiams. Duoki mums išminties ir jėgos ramiai iškęsti visus nesusipratimus, panieką ir neapykantą, palaiminki mano mylimuosius ir visą mano Tautą, o ypač Tėvynės gynėjus, našlaičius ir visus kenčiančius už Tiesą. Sujunki mus visus vienybėn gyvu tikėjimu, nepalaužiama viltimi ir nežinančia ribų meile. Amen.

Mūsų Tautos Kankiniai, išmelskite stiprybės, sumanumo ir vienybės mūsų Tautos darbuotojams, išmelskite tikrai šviesų amžinąjį poilsį galvą paguldžiusiems už savo žemę. Amen.

Angele Sarge, Šv. Globėja, Šv. Antanai ir visos palaimintosios Dvasios, saugokite, lydėkite ir išlaikykite mane šiandieną laisvą nuo viso pikto. Amen.

Šv. Dvasia, nušvieski mano ir mano Tautos kelius į laimingą ateitį, Šv. Dvasia, laiminki mūsų pasiryžimus. Amen.

Šv. Teresėle, misijų Globėja, suteiki mums apaštališkos dvasios, padėki man savo gražiu elgesiu laimėti Viešpačiui sielų. Amen.

Viešpatie, laiminki mano miegą

Diena užsimerkė, mano akis nuovargis merkia, jausmai išblėso, jėgos išseko... Viešpatie, dėkoju už visas šios dienos malones: už sveikatą, jėgas, už sielos ir kūno maistą, už kiekvieną gerą žodį, už kiekvieną malonumą, už viltį, už savo gimtąją kalbą, kurią svečioj šaly girdžiu... Dėkoju ir už skausmą, neapykantą, už visus trūkumus, kuriais mane bandei. Viešpatie, maldauju ramaus poilsio sau ir saviškiams. Amen.

Šv. Šeima, saugoki ir globoki mūsų namų skaistumą ir globoki mūsų veržimąsi į tikrąją Tiesą, apsaugoki mūsų Tautos rūmą nuo visokio blogio, o mums, vargo vaikams, leiski nors sapne pabuvoti Tėvynės žemėje su savaisiais. Amen.

Marija, Tavo gailestingumo šaukiuos... Marija, nuliūdusiųjų linksmintoja, paguoski krauju ir ašaromis apšlakstytos žemės vaikus, paguoski tremtinius, paguoski ir mūsų širdis, pilnas ilgesio, kančios ir vargo. Marija, maldauju pagalbos Tėvynės gynėjams, maldauju tikro poilsio gyvybę paguldžiusiems už savo žemę, maldauju taikos ir ramybės savo kraštui ir išvargusiam pasauliui.

Marija, keliu savo nuvargusias rankas į Tave ir maldauju atleidimo savo ir saviškių ydų, klaidų, netobulumų ir nuodėmių. Amen. Viskas Jėzui diena ir naktis

Skaityti daugiau: Adelės Dirsytės Maldų knygutė

NEPARAŠYTI LAIŠKAI

viltis MYKOLAS VILTIS

EILĖRAŠČIAI

NEPARAŠYTI

LAIŠKAI

Skiriu tiems, kurių atminimas ir kapai išniekinti -— kad jie nemirtų mūsų širdyse.

A u t o r i u s

Išleido American Foundation for Lithuanian Research, Inc.
(Į Laisvę Fondo leidinys Nr. 6)

Viršelis ir piešiniai Pauliaus Jurkaus
Spausdinta Pranciškonų spaustuvėje Brooklyn, N. Y.
1966, Lietuvių Tautos sukilimo 25 metų sukaktyje.

PDF: Fotografinė kopija: Web: BOX:

PANEMUNĖSE ŽYDI PIEVOS

PANEMUNĖSE žydi pievos kvapnios,
Ąžuolai šešėliais mėlynais jas dengia.
Skamba sena kalba raibuliuojančiose pievose,
Ir upės skardena lankomis . ..

Žydi pievos margos,
Renkasi pulkai panemunėmis
Iš vakarų parnešti pergalės . . .

Panemunėse žydi krauju pažliugusios pievos,
Laisvės vėjai šiurena lūpas žiedų,
Supasi viršūnėse nuliūdusių ąžuolų,
Prisikėlimą sapnuodami.

kritusių
partizanų
testamentai

MES nesuspėjome išmokti
Savo dar negimusiems vaikams
Jaunų, neišpasakotų troškimų surašyti. . .

Tik mūsų jaunas kraujas
Sunkiasi pro merdinčią žemę
Per kartų kartas
Į gimusias ir gimsiančias širdis.

MIRTIS PAMIŠKĖJE

PASISLĖPĘ mūsų namai skarotose eglėse,
Tankūs eglynai gieda jiems pasakas amžinas.
Upės teka vėsios per mano eglynus,
Leipsta man širdis iš graudulio baisaus.

Girdėjau, už eglyno esą nuostabūs pasauliai,
Bet aš palikau čia, kaip eglės paliko,
Kaip mano dienos po skarotomis eglėmis.
Upėms vėsiai tekant, aš vis ilgėjausi. . .
Saldu tik, kad likau amžiams po sava skarota egle . ..

AVIETYNAI

IŠ GARBANOTŲ ąžuolų viršūnių
Mačiau ateities slėnių laimę . . .
Avietynų garbanose svajojau per dienas . . .

Mirė visos mano pasakos, visi sapnai žieduose,
Užmirštas mano kapas po tamsiais ąžuolais.
Kvapnūs avietynai siekia mano mirusios širdies,
Kuri pilna jaunystės nukankintų svajonių . . .

Savo krauju maitinu tas pasakas,
Gaivinu amžinus miškų kapus,
Kuriuose vėl auga gerbėti ąžuolai,
Atželia vešlūs avietynai,
Tik ne mano nesulauktiems vaikams . . .

MIRTIS NETOLI TĖVIŠKĖS SODYBOS

MIRIAU ant raudančios rudens žolės
Ir sapnuose kasnakt einu namolei,
Kur mirštantis sodas šiurena
Savo graudumu neišpasakytu.

Kai rudens dienos graudžiai dvelkia,
Galvoju apie gegužinių naktis . . .
Lapai krinta ir krinta, kaip rudens dovanos,
Apkrinta jie ir mano kapą sunkia užmarštimi
Ir savo rudu graudumu . . .

JAUNESNYSIS BROLIS

KODĖL gi tos tvaskančios vasaros naktys neleidžia man ilsėtis?
— Anapus Nemuno ir šiapus virbuliuoja dainos .
Zuikučiai glaudžiasi vilnijančiuose rugių laukuose ...

Yra kažkur ilgų naktų,
Bet aš nebesuspėjau
Visų dainų tvaskančią vasaros naktį išdainuoti.

Brendu užmigusiomis panemunės pievomis,
Dainuodamas ilgesį vasaros naktų.
Žaisdamas vikriais ratiliukais Nemunas sveikina rytą.

Jaunystę man pavogė . . .
Matau, mano brolio galva raudonais dobiliukais žydi. . .
Tai ne kielikėliai dobilų, tai kraujas!
Ošia jazminų šakelės . . . Naktis žaižaruojanti
Nespėja rekvijų atskaityti mano mirštančiam broliui ...
Bėgu rugių vaga drebančia, sodelio pakrašty suklumpu,
Nebaigęs dainų . . .

O, Viešpatie, kokios trumpos buvo dainuojančios naktys
Ir mano jaunystė!

VYRESNYSIS BROLIS

PALIEKU jus, nubalusios mano vaikų galvelės,
Paskendusios rugiuose, pilnos vasaros glamonėjimų.

Anapus šilo didelė laisvės saulė teka . . .
Ne man ji patekės, ne man, tik gal jums, mano numylėti,
Sapnuose išlinguoti mažyčiai. . .

Sapnuokite laisvas vasaras ...

Iki pasimatymo, brangiausieji...
Mano...

PASTUMDĖLIS

JŪS VIS sakėte, kad aš — niekam netikęs,
Vakaruškų pakampių pastumdėlis aš . ..

Mano kraujas taip pat laša, kaip ir jūsų,
Į tėvo pamiškės pievą.

Kaip jaunystės sapnas šviti man kautynių dundesys
Paskutinę sekundę gęstančiose akyse:
Ir mano kraują taip pat saldžiai priima
Gimtosios purios dirvos, kaip ir jūsų,
Mane erzinę, bet mano numylėti draugai. . .

SMĖLYNŲ VAIKAS

VISAS atiduočiau dienas ir naktis
Ir visas širdies svajones . . .

Pasilikčiau sau tik smėlėtas dirvas, vėjo pustomas . .

Tyla net spengia, kai nutyla smėlyną žarstę vėjai.
Matau:
Ant kalno eglyno kepurės žydi,
Į smėlį pamažu išlaša mano kraujas . . .

Amžini vėjai, laisvi, viską užžarsto . . .

JAUNYSTĖ PAUPYJE

GERIAS gerias gluosnio šilko šakos
Iš smėlyno ligi upės gilumos.

Taip ir mano rankos geriasi į dirvą,
Į rasotą pievą geriasi giliai,
Juodos pamiškės rasotos krauju virpa,
Širdyje sustingsta jauno ryto sopuliai.. .

Gerias, tiesias jauno gluosnio šilko šakos
Iš mirštančios širdies ligi dirvos vėsumos —

ištremtųjų
laiškai
tėviškėn

NEBEIŠMOKOME dailiai rašyti:
Rankos kančių pakąstos, alpstanti širdis ...
Rašome ir rašome ilgesingus ilgus laiškus
Iš pačios tremties gilumos . . .
Iš žudančio ilgesio, iš sielvarto bevilčio
Nukankintais žodžiais rašome laiškus . . .

MERGAITEI

IŠ POŽEMIŲ sunkių,
Iš pačio gylio nevilties
Matau Tave, kaip amžinąją saulę
Begydant vaitojančių laukų žaizdas,
Bučiuojant vystančius rudens lapus . . .

Tik sekundei skausmingai,
Tik šviesiam pralėkimui
Tavo lūpų džiaugsmą menu.
Pro vielas, pro užmarintą širdį
Sunkiasi sielon Tavo glamonėjantis balsas.

Kokia tada neapsakoma laimė:
Panemunių pievos žydi ir glosto Tavo basas kojas,
Kaip saulė, kaip didelė saulė
Tavo šypsena sudrasko drėgnų šachtų ir požemių tamsą,
Tik sekundė kaitri tarp milijonų numirusių valandų ...

ŽUVUSIAM KOVŲ DRAUGUI

PRO SUNERTUS mano pirštus gožiasi kraujas,
Tavo jaunas kraujas į rugienos vagą . . .
Verkia amžinomis rekvijomis
Rudenėjančio dangaus skliautai.

Kad galėčiau į tą pamiškę aušroje
Ton vagon išlašinti savo kraują,
Kad ir žiemos staugiančią naktį,
Kad tik savon žemelėn!

Tarsi, rodos, net ir žemė atpažintų,
Tarsi, rodos, net ir žemė apraudotų,
Tarsi, rodos, net ir žemė neapleistų,
Tarsi, rodos, net ir žemė prisimintų.

Nenoriu šaltos šachtos gelmėje mirti!

GIMTIESIEMS LAUKAMS!

NEŠKIT man visus kvapus ir šlamesius,
Net ir šlapdribos rudens rūkus:
Juk be jūsų ašai netesėsiu
Ir išeisiu viens į Amžinus Laukus.

Ilgos kvepia varsnos vasarojaus,
Sunkios varpos lenkiasi rugių:
Ir visus jus, jūs, laukai panemunės gimtieji,
Vis kiekvieną mirštančią akimirką regiu . .

PANEMUNĖS MIŠKAMS

KAIP GĖLĖS ilgesio jūs kvepiate,
Kaip alyvų žydinčių gojai linguojate —
Grojate pavasariais,
O mano gimtieji miškai.

Žemuogėmis ir avietėmis kvėpuojate
Mano sutriuškintoje širdyje.
Žaliais pavėsiais glamonėjate
Mano ištroškusią sielą . . .

Kvepėkite, žydėkite, brandinkite uogas,
Jūs laisvės niekas nesudrums per amžius.

SUTEMOMS PRIE NEMUNO

KVAPNIOS tamsiai žalių sutemų rankos
Tiesias sopulingai per niūrias tundras
Ligi pat gilių šachtų:
Per visą šaltą žemės širdį.

Kad nors vienu atodūsiu jas įkvėpti!
Kad bent vieną akimirksnį jose sapnuoti!
Tik vieną trumpytę sekundėlę!

Ir mirti daug lengviau kvapnių sutemų glamonėjime!

DEBESIMS VIRŠ TĖVIŠKĖS LAUKŲ

KAI GULIU virbuliuojančių pievų platybėje,
Žiūriu į jus, debesys laisvi,
Į jūsų mėlynas bedugnes,
Į jūsų nesuprantamas gelmes.

Į šiuos grubius laukus jūs atkeliaujate,
Gal, susivilgę panemunės pievų rasomis,
Man atnešate pabučiavimus gimtų laukų,
Lietum gaivinate laisvės sapną . . .

sibire
mirštančio
partizano
atodūsiai

SUDIEU, neišdainuotos dainos,
Sudieu, kvapni ir tolima panemunių žemele:
Mūsų meilė Tau niekuomet nenumirs: Pergiliai jon įsisunkęs mūsų kraujas . . .

Sudieu: iš kankinančių tolių
Aš sugrįžtu amžiams į Amžinas Panemunes.

VAGOS

JUODOS riebios vagos tęsiasi į tolį,
Bėgsiu jomis į vaikystę,
Į žaidžiančią laimę . . .

Per linksmus laukus, kalneliais išvagotus,
Sugula vaga prie vagos,
Kaip kūdikystės garbanos,
Kaip negrąžinama laimė.

RUGIAPIŪTĖ

PILNI laukai dainų, kaip pasakos . . .
Ir aš žvangiai po pradalgius žengiu.
Ateik! Prisėsk! Laukai tau pasakas papasakos
Sunkių nunokusių rugių ašaras . . .

VELYKOS

SUPASI gležni spurgeliai gluosniuose,
Sūpynės linguoja pakluonėje,
Dainos sklinda iš po žiemos gruodo,
Margučių juosimai žemę juosia . . .

Kad taip vėl įsisupti supynėje,
Įsisupti ligi pačio mėlyno dangaus
Ir niekad, niekad, niekad nesugrįžti į nukankintą žemę!

O žemė žydi spurgais ir nerimu,
O kalasi jauna srovė pro mirties dangtį,
Ir supasi mano širdy Velykų procesija:
Alleliuja, Alleliuja . . .

GEGUŽINĖS

ŽVANGIOS, žvangios tada buvo naktys,
Prisisunkę nerimo dainų:
Jaunos širdys renkasi kas vakaras,
Renkasi litanijos žodžiais,
Renkasi giesmės turavojimu,
Renkasi “Sveika Marija, Motina Dievo” garsais
Išpažinti savo nedrąsią meilę tai vienintelei,
Dėl kurios ir tos kasdieninės gegužinės maldos
Skamba graudžiausiu meilės išpažinimu . . .

Nemigo ir dainų pripildytos būdavo gegužės naktys . .

SEKMINĖS

ŽALIOS begalinės naktys:
Didelės, kaip jaunystės ilgesys.

Skamba piemenų rageliai ankstybieji,
Visas pavasaris, visa vasara skamba širdy.

Kaip svajonių kilimas beribis:
Vasaros šventės . . . Atlaidai žygiuoja procesijomis
Per šventorius kvepiančius į vakaro gegužines.
Dega širdys neramios, aidi dainų atgarsiai
Miškų ošimu, paryčio rasomis .. .

Ilgesinta vasara plasnoja kvepiančiais laukais,
Pasipuošusi Sekminių beržų vainikais.

JONINĖS

DEGA ugnys linksmos prie Nemuno seno,
Liepsnoja nesuvaldomas vasaros džiaugsmas,
Virpa žalioje tamsoje dainų aidavimai,
Nemiega žemė, apkabinta šios jaunos vasaros nakties.

Negaliu užmigti šioje skausmo marinamoje tundroje.
Joninių nakties tylūs aidai
Laša į mano pervargusią širdį.
Ir nevilties ašaros traiško mano sapnus:
Joninių ugnys blėsta prie Nemuno amžino.

VESTUVĖS

JAUNELĖ sesuo išteka, mano mylimiausia,
Raiko svočios geltonus karvojus verkdamos:
Kas darželyje niūniuos nuo ryto rasų
Ligi žalio saulėlydžio?

Vaikšto motina, skarelės kampu ašaras braukia,
Tėvas sunkiai dūsauja: akys ašarų sklidinos.
Atveža pabroliai jaunajai kvepiantį vainiką,
Su mano seselės pamergėmis išmoningai derasi..

“Vainikėlį šį žaliąjį panemunėmis vežėme,
Vis gailiu Nemuno vandenėliu girdėme,
Kad kuo gražesnis, kuo žalesnis
Nuotaką bažnyčion palydėtų ...”

Visas kaimas uždainuoja: “Tu nueisi į seklyčią,
Kur mes audėm aštuonyčius,
O, motule mano brangi — ir nerasi tu manęs . . .”
Man rieda nejučiomis atsiskyrimo ašaros . . .

VAKARO DAINOS

PER MIŠKUS ataidi žodžiai numylėtos,
Per vakaro žaras ateina ilgesys:
Ant gonkų susirinkusios merginos
Išlieja visam sodžiui savo nerimus.

Kad žinojęs būčiau, kiek čia meilės,
Kad žinojęs būčiau, kiek ten ilgesio saldaus,
Per naktis būčiau nemigęs,
Per visas dainuojančias panemunių naktis.

Būčiau klausęs tų dainų bekraščių,
Būčiau pats dainavęs per naktis,
Ir visas būčiau paskendęs
Dainų ilgesinguose ūkavimuose . . .

VASAROS LIETUS

LIUOGIA minkšti lietaus lašai,
Kvepia šienas, plaukuosna subiręs:
Vasaros lietus prausia jaunamartę žemę,
Visas dūsaujančias pievas pagirdo.

Blizga pievų platybės, kaip platinos plokštės,
Košiasi šilti lašai per pradalgius sausus,
Pergožia lietus išdykęs mano plaukus,
Širdyje šilta ir gera.

ŽOLINĖ

TAKAIS į atlaidus basos kojos skuba,
Rankose rūtų sunkios puokštės,
Rankose didžiuliai obuoliai iš seno sodo . . .

Žolinės atlaidų procesijos šventoriuje gieda,
Smulkučiai pievų žiedeliai pilasi prieš monstranciją . . .

Toli už šventoriaus noksta sodai,
Noksta nerimas jaunose širdyse . ..

RUGSĖJIS

ATSISVEIKINAME su vasara:
Sunkius rugius sėjame juodon dirvon,
Kad šalčių nepabūgtų,
Kad vėl mus kitą vasarą atlaiduosna palydėtų,
Į vasaros vakaruškas, su vasaros dainomis ...

Atsibučiuojame su vasara,
Sunkius rugius beriame į vaisingą juodą žemę ...

LINŲ MYNIMO TALKOS

KVEPIA linais įkaitinti mintuvai,
Balti dantys, slidžiai nutekinti, juokias . . .
Aidi talkos dainos išdykaujančios pro dulkes spalių,
Sukasi ir šoka mynikų pokštai ir žodžiai. . .

Ir ilgos rudens naktys, nudainuotos, nušokdintos,
Smilksta man širdyje begalinių rudenėjančių tolimų laukų kvapais.

neparašyti
laiškai

KRAUJAS rašo šiuos nebylius laiškus,
Neparašytus laiškus —
Iš pamiškių juodų, iš liūnų,
Kraujas iš kalėjimo tortūrų kambarių,
Iš prekyviečių, kur mūsų kūnai tįso iškankinti,
Kraujas iš Arktikos, iš Sibiro žiauriausių pakraščių:
Ne poetiškai, ne dramatiškai, o gyvu krauju mes rašome
Mūsų liūdnus, neparašytus laiškus Jums,
O mūsų mylimiausi, laisvieji broliai!

GIMINĖMS

PRAŽIŪRIME akis į saulėleidį,
Į Vakarus...
Tarsi, jūsų meilė mums padės ...
Ateina tik nepažįstamos bangos,
O smeigiasi širdin tik sopuliai. . .

Laikas jums ten prabėga, brangūs manieji,
Prisiminimai kaskart vis blankesni. . .
Mes vis akis įsmeigę saulėleidin liūdnan,
Iš kurio jūs jau niekad nepareisite . . .

Maldoje šaukiamės jums pagalbos,
Tos, kurios mums niekas niekad neatneš,
Tos, kurios mums nei bangos neatpažįstamos nebeatneša,
Tos, kuriai Jūs laiko nebesurandate.

BUVUSIEMS KOVOS DRAUGAMS

JŪS NEŠATE skausmus giliuosius,
Jūs nešate už mus.
Apverkite kapus nežinomuosius,
Apverkit mūsų likimus . ..

Lankykite ir puoškite kapus
Tų, kritusių už jus,
Kai skins puošnus ruduo lapus,
Dainuokit mūsų likimus . . .

ŪKININKAMS

JŪSŲ DIRVAS mes savo jaunais kūnais dangstėme,
Jūsų vasarojaus linguojančius laukus.
Jūsų sodybos pavėsingos mus slėpė ir maitino,
Į jūsų pievų platybes įsisunkė mūsų kraujo atnašavimai. . .

Kad jūsų vaikai ir vaikų vaikai
Šias išlaisvintas dirvas artų dainuodami. . .

POETAMS

POETAI mūsų iškilieji,
Jūs, kurie mums širdis uždegėte mūsų žemės meilės gaisais,
Ar jūs galite rašyti degančiu krauju?

Čia amžinai grumiasi nevilties juodybė
Su protarpiais vilties,
O jūs ten rašote apie ramias peteliškes,
Apie rasos lašelyčius . . .
Rašykit apie baisų, deginantį skausmą,
Kuris sukausto mūsų ateitį,
Rašykite apie mūsų miškų širdį draskančias raudas,
Apie verkiantį, išlietą ir užmirštą mūsų kraują .. .

Ar jūs galite rašyti mūsų mirštančiu krauju?

MUZIKAMS

JŪS IŠDAINUOKITE mūsų nebaigtas dainas,
Rašykit Requiem kiekvienam nekalto kraujo lašui. . .
Sukurkite liūdnas liūdnas simfonijas,
Kurios verktų,
Kurios neduotų jūsų broliams akių sumerkti. . .

Milijonais verkiančių garsų išdabinkite
Senas, suniokotas panemunes,
Ištuštintus sodžius,
Senas, kraujuotas pamiškes.

Apdainuokite mūsų begalinį nusivylimą ir rūpestį,
Mūsų širdis ryjantį skausmą;
Kurkite sonatas apie dangaus keršto šaukiančias žudynes
Mirštančiose panemunėse .. .

Mūsų širdys neišlaikys, jeigu ir jūs nutilsite . ..

TEATRALAMS

AR TEKA jūsų veidais skausmingos ašaros?
Ar verkia jumyse nukankintos naktys?
Ar rauda dienos šiurpulingos?

Tragedijose ir dramose ir filmuose skausminguose
Ar mūsų nevilties kančias apverkiate?

DAILININKAMS

AUDĖME žiaurius aukos paveikslus,
Piešėm juos savu grynu krauju,
Kad nemirtų mūsų žemė,
Kad plasnotų laisvė virš pamiltų laukų . . .

Ar dar gyvena mūsų kančia jūsų žaižaruojančiose spalvose?
Ar ją jau palaidojote?

Mūsų akys pilnos beviltiškų ašarų . . .

RAŠYTOJAMS

MŪSŲ MYLIMI kūrėjai, aprašinėtojai ir išreiškėjai
Naujų pasaulių,
Ar jums užtenka skausmo ir kančios
Jūsų naujiems pasauliams?

Mes jau per daug pavargome,
Mes jau per daug nešėme ant savo jaunų pečių:
Mūsų jaunos širdys per anksti buvo nukankintos . ..

LEIDĖJO ŽODŽIO VIETON

Mielas Pirmininke,

Ačiū už poezijos pluoštą, atsiųstą susipažinti... Tai vėl nežinomo autoriaus poezija... Ėmiausi ją skaityti ir perskaičiau vienu užsimojimu.. Neįprasta tai poezija.

Ne forma joje stebina. Forma ji nemėgins prilygti Aisčio, Brazdžionio, Jasmanto — dainuojančios, trimituojančios, skambančios formos, kurią garsiai skaitydamas lyg klasinę muziką girdėtum. Tada buvo poezijos formos aukso amžius. Čia rašo poetas, kuris neturi nei kada nei jaučia vidaus būtinumo forma grožėtis ir ją dailinti. Šių dienų poeto įpilietintu žodžiu sakant, tai neornamentuota kalba. Lyg poetui būtų tiek ko pasakyti ir taip jam svarbu pasakyti, kad nesisieloja, kaip tai pasakyta bus. Ne forma, o pergyvenimai pirmiausia traukia čia dėmesį.

Nemėginu teirautis, kas autorius yra. Pati jo poezija rodo pergyvenimą žmogaus, kuris gyvena (ar gyveno) ne mūsų sąlygose. Gyveno sąlygose, kuriose žmogus atsiduria prie pat ribos — nebegyventi. Nuo tos ribos stebint, daug kas rodosi kitaip. Tai sąlygos partizano, sąlygos ištremtojo Sibiro šachtose. Jo pergyvenimai anose sąlygose, jo santykiai su pasauliu yra šios poezijos turinys. Ar autorius, atsidūręs laisvame pasauly, ilgainiui pakis ir priartės prie tokių kaip čia mes visi čia — kas žino. Bet dabartinėje poezijoje jis tebėra anų specifinių sąlygų produktas ir veidrodis.

Partizano ir ištremtojo dalioje praeitis, dabartis ir ateitis kitaip išgyvenama. Dabarties lyg visai jo poezijoje nematyti. Tai lyg ana ledų kalno didžioji dalis, nuskendusi vandenyse. Bet ją jauste jauti. Jeigu ne ši tik užuominom paliečiama dabartis, kitaip rodytųsi ir praeitis, kurios vaizdai poezijoje dominuoja. Tos praeities elementai, kaip prisiminimai, plaukia visu skaidrumu. Kitaip ir saulė pro miglas atrodo nei giedrą dieną; kitaip ir garsai sklinda drėgmės prisotintoje atmosferoje. Netektas dienas atsiminimuose iškelia nuskaidrintas nuo kasdienybės dulkių. Koki mieli ir gražūs tie buvę ryšiai su gimtom panemunėm, su egle ir ąžuolu, su draugais, kurie tave erzindavo, su vaikais, anot poeto, dar negimusiais ... Ištrėmimas atplėšė fiziškai, bet negalėjo atplėšti širdies nuo to, kas gimtojoje vietoje palikta. Partizano kelias neatvedė į laimėjimą — tik į mirtį ar geresniu atveju — Sibirą. Bet čia nėra desperacijos dėl tos nesėkmės. Pasipriešinimas sunaikintas, bet nesunaikintas tikėjimas pačiu siekimu. Ir siekimas liko kartom. Ir mirtis meilesnė, kad ji ištiko “po sava skarota egle”; kad “mūsų jaunas kraujas sunkiasi pro merdinčią žemę, per kartų kartas į gimusias ir gimsiančias širdis”; kad “laisvės vėjai... supasi nulenkusių viršūnes ąžuolų, prisikėlimą sapnuodami”.

Nekalbama apie priešą ar kankintoją; nematyt jam neapykantos, pagiežos. Nekalbama apie savo žygius; nematyt herojizmo. Nekalbama ir apie kentėjimus kitaip kaip tik santūriu atodūsiu. Nesakytum, kad tai martirologinis pergyvenimas. Ne. Tačiau savo esme tie pergyvenimai yra martirologijos vaisiai. Tos martirologijos, kuri žmogaus dvasią nuskaidrina; kuri nesunaikina anų idealų, dėl kurių kovota ir kentėta; kuri juos padaro dar brangesnius širdžiai ir vienintele žmogiškąja vertybe. Tai dvasinis herojizmas, artėjantis į šventumą ir juo šviečiantis kartų kartom.

Į poetinę plotmę anas pergyvenimas pakyla, ir jo elementai ima rikiuotis dvejopu būdu. Vienas gali būti iliustruotas konkrečiu “Jaunesniojo brolio” pavyzdžiu. Tai žvelgimas “jaunystėn” apskritai — ir jai kontrastas yra poeto asmeninė jaunystė. Jaunystė apskritai suvokiama kaip vasaros naktim dainuojantis ilgesys, dainuojantis žmoguje ir gamtoje. Jo fone asmeninis kontrastas: “Yra kažkur ilgų naktų. Bet aš nebespėjau visų dainų tvaskančių vasaros naktį išdainuoti”. Šio motyvo nuotaika sklinda iš atskirų vaizdų, atsiminimuose palaidų vaizdų, lyg ledo gabalai plaukiančioje srovėje. Jie visi nuplaukia, palikdami įspūdį, kad ir autoriui ir jo jaunesniajam broliui buvo “pavogta jaunystė”. Eilėraščio pabaiga pakyla dar labiau apibendrinančion plotmėn pergyvenimu: “O Viešpatie, kokios trumpos buvo dainuojančios naktys Ir mano jaunystė”.

Gilus pergyvenimas, atotrauka į bendresnę nuskaidrintą plotmę iki aukščiausio pakilimo pabaigoje — tokia struktūra yra daugelio eilėraščių. Ir čia yra autoriaus poetinė jėga.

Kitu būdu autoriaus pergyvenimas reiškiamas skyrelyje “Neparašyti laiškai”. Jais kreipiasi autorius į gyvuosius — į gimines, kovos draugus, ūkininkus, poetus, muzikus, teatralus, dailininkus, kad jie visi savais būdais primintų anuos kovojusius ir kentėjusius. Jeigu nebus priminta, veltui dings jų kovos ir kentėjimų pats siekimas: nes “mūsų širdys neišlaikys, jeigu ir jūs nutilsite”, šis šauksmas nenutilti, prabilti žodžiu, garsais, spalvom susiranda sau išraišką lyg ir psalmių retorinėse formose.

Manau, tai naujas indėlis į mūsų poeziją. Indėlis, kuris praplečia, papildo naujom temom, naujais pergyvenimais — tokiais aktualiais kaip tik šiais metais, minint 1941 metų tautos sukilimo ir rezistencijos 25 metų sukaktį.

Dar kartą ačiū už atrastą ir parodytą naują poetą.

J. B.

Inž. Vytautui Galvydžiui,
JAV ir Kanados LF Bičiulių
Pirmininkui Chicago, Illinois

T U R I N Y S

AUKŠTAITIJOS PARTIZANŲ EILĖS IR DAINOS

AUKŠTAITIJOS PARTIZANŲ EILĖS IR DAINOS

PDF: Web:

Antras pataisytas leidimas

Spaudvita

2015

UDK 821.172-1(082) Au-54

RĖMĖJAI:

Jonavos rajono savivaldybė. Meras Mindaugas Sinkevičius

AB „Achema“. Generalinis direktorius Ramūnas Miliauskas

Jonavos rajono Pasraučių, Mimainių ir Gaižiūnų kaimų bendruomenė. Pirmininkas Petras Vyšniauskas

TS LKD Kėdainių skyrius
Vygantas Dabužinskas
Audrius Dabužinskas
Rolandas Mickus
Kęstas Macionis

Sudarė Vaclovas SLIVINSKAS

4-ame knygos viršelio puslapyje - Benedikto Narkevičiaus-Algio Deltuvos būrio partizanai.

ISBN 978-609-8126-26-6

PRATARMĖ

Daina lietuvį lydėjo visą gyvenimą: nuo kūdikystės iki paskutinių gyvenimo dienų. Kūdikystėje skambėjo lopšinės, paūgėję vaikai dainuodavo piemenėlių dainas, vėliau kiekvienas darbas buvo dirbamas skambant dainoms: šienapjūtės, rugiapjūtės, linų apdorojimo, audimo ir kitoms. Nesuskaičiuojamos dainos skambėjo jaunimo pasilinksminimo vakaruose, kur daina buvo viena iš pasilinksminimo priemonių. Ypatingą dalį sudarė tėvynės gynimo ir karo dainos. Lietuva visą laiką buvo apsupta priešų, su kuriais nuolat reikėjo kariauti dėl Nepriklausomybės ir Laisvės. Labai populiarios tapo dainos apie bėrą žirgelį, aštrų kardą, į karą išeinantį ginti tėvynės bernužėlį. Labai daug dainų buvo sukurta Nepriklausomybės kovų metu -1918-1920 m. Tos dainos tarpukario Lietuvoje 1918-1940 m. skambėdavo švenčių, įvairių susibūrimų metu. Tam įtakos turėjo tuometinė švietimo sistema - jaunimas buvo auklėjamas patriotine ir meilės Tėvynei dvasia. Tuo metu nebuvo pamirštas nei vienas žuvęs už Lietuvos nepriklausomybę ir kovojęs Laisvės kovose. Savanoriai buvo jaunimui šviesiausias pavyzdys.

Užėjus antrajai sovietinei okupacijai, jaunimas, vedinas patriotinių jausmų, pasitraukė į miškus ir su ginklu rankose stojo į beviltišką kovą su okupantais. Tuo metu pradėjo skambėti dainos nauja partizanine tematika. Daug dainų buvo pritaikyta ne tik iš Nepriklausomybės kovų laikotarpio, bet ir iš ankstesnių kovų. Partizanai pradėjo kurti naujas dainas, kuriose skambėjo ryžtas ginti Tėvynę, jos Nepriklausomybę, sunki partizano dalia, viltis ir tikėjimas pergale. Daugelyje dainų skamba rauda motinų, kurios laimina į mišką išeinančius sūnelius, bet tiki, kad jie iškovos pergalę ir vėl Lietuva bus laisva. Dažnai partizanai apdainuoja savo mergeles, kurių prašo puošti partizanų kapus. Beveik visose partizanų dainose pradžioje skamba skausmas, nepakeliamos gyvenimo sąlygos, o gale viltis, kad jų vargas ne veltui, ir Lietuva vėl bus nepriklausoma ir laisva. Daug dainų sukurta žuvusių bendražygių ir kovos draugų atminimui. Dainose minimi žuvusių partizanų slapyvardžiai, kuriuos dabar identifikuoti yra sunku, nes daug buvo vienodų slapyvardžių.

Sukurtos dainos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, todėl tų pačių dainų yra daug variantų. pokario metais retas kuris dainininkas užsirašydavo, nes bijojo, kad užrašai nepatektų valdžios represinėms struktūroms. Dauguma dainų virto liaudies dainomis ir autoriai liko nežinomi.

Daug dainų, kuriose skamba Tėvynės ilgesys ir neapsakomai žiaurios gyvenimo sąlygos, sukūrė tremtiniai.

Yra ir humoristinių dainų, kuriose išjuokiami išdavikai ir kolaborantai, nuėję tarnauti okupantams, liaudis juos vadino niekinamai - stribais (skrebais). Jiems skiriamose dainose skamba vien tik prakeiksmai. Tai gera pamoka ateities kartoms, kad išdavikai niekada nebus minimi geru žodžiu.

Leidinyje perspausdinti eilėraščiai iš Vyčio apygardos pogrindinio laikraščio „Lietuva brangi" (1947 04 05 ir 1947 05 01) bei eilėraščiai, kuriuos parašė partizanas Albinas Bilinkevičius-Baltis.

Daug dainų Atgimimo metais 1988-1992 m. Ukmergės apylinkėse surinko Vaclovas Janušis. Tik gaila, kad liko neužrašyta, kas padainavo, kurioje vietovėje ir kieno buvo dainų sąsiuviniai.

Nuoširdžiai dėkoju Mildai Janušienei, geranoriškai perdavusiai visą surinktą medžiagą, kuri šiuo metu saugoma Kėdainių krašto muziejuje.

Reiškiu nuoširdžią padėką Vadokliuose gyvenančiai Kazimierai Kisielienei už padainuotas ir užrašytas partizanų dainas. Ji jaunystėje buvo garsi dainininkė ir saviveiklininkė, daug dainų dainavusi su partizanais. panaudotos dainos, kurias surinko Kostas Lunys, Vytautas Ilekys, Onutė Atkočiūnaitė, Valė Adamonienė.

Renkant dainas talkino Vaidas Banys ir Kėdainių krašto muziejus, Vaiva Vaitelytė, Vladas Kazlauskas, Ukmergės krašto muziejus.

Vaclovas SLIVINSKAS

NEŽINOMŲ PARTIZANŲ EILĖS

* * *

Ak, šalis liūdna mana gimtoji,
Kiek nelaimių joje ir vargų.
Pilkas kaimas priespaudoje dejuoja,
Liūdna daina girdis ant laukų.

Po laukus švilpauja rūstūs vėjai,
Dienos niaukiasi kaskart labiau.
Ak, šalis, kiek daug esi kentėjus,
Kur skambėjo sielvartas daugiau.

Nuo Šiaulių lig krašto Žemaitijos,
Nuo Dubysos lig puikios Neries
Skamba pančiai vergijos,
Liūdna daina girdis ant laukų.

* * *

Alyvų šakos svyra
Ant vasaros pečių,
Kodėl pravirko žvyras
Ant vieškelių plačių?

Tenai mintis pakerėjo
Gyvenimas sunkus.
Išlaisvinti norėjai
Paniekintus namus.

Vingiuoja, raitos kelias,
Lietuvi, kur esi?
Ir ta maža trobelė
Paskendo liūdesy.

Per miegą pasigirdo
Beldimas į duris,
Kodėl tu nepabėgai
Pro šautuvų ugnis?

Čia guolį tau paklojo,
Kur ošia pušynai.
Ir dainas tau dainuoja
Berželiai amžinai.

Guliu prie miško vienas,
Čirena vyturiai.
Geltonas smėlis krinta
Duobėn giliai, giliai.

* * *

Ant tavo kelių, motinėle,
Padėt galvelę taip saldu,
Čia mane gaubei kaip balta vėlė
Ramybės Angelo sparnu.

Ar žemė sniegu apsiklojo,
Ar verkė vėjai už kalnų,
Tik prie tavęs, motul, širdis nebijo,
Nei šalčio, nei audrų.

Kai tavo rankos susiraukšlėjusios
Galvelę mylinčiai suspaus,
Tai, rodos, saulė pragiedrėjus
Nukris ant žemės iš dangaus.

Menu, kai dar lopšy gulėjau,
Tu man daineles niūniavai.
Ir užmiršt negalėjau -
Tu dažnai man jas dainavai.

O ačiū, ačiū, motinėle,
Kad mane užauginai.
Tave, skaisčiausią rojaus gėlę,
Nešiosiu vis širdy giliai.

* * *

Ar aš tau, sese, nesakiau?
Ar tau žodelio netariau?
Būk tikra dukra Lietuvos,
Stovėk Garbės sargyboj jos.

Atėjo priešai iš Rytų,
Apšlakstė žemę mūs krauju.
Tu brolius, seses pamiršai
Ir svetimtautį pamilai.

Praėjo metai vieneri,
Atskrido paukščiai vėl kiti,
Kodėl tu, dukra Lietuvos,
Dėl priešo kraustais iš galvos?

Tu už kojines šilkines
Ir kelias vyno taureles
Pardavei garbę Lietuvos
Ir net nerausti iš gėdos.

O gal jisai tavęs neves,
Tik pasilinksmins ir pames.
Tada paliksi viena tu
Be atėjūnų, be draugų.

Tu šunim staugsi gal kada,
Savų tautiečių vejama.
Nė vienam sūnui Lietuvos
Nebereiks tokios žmonos.

Jau dabar tave keikiame,
Dėl to iš gėdos raustame,
Kai su engėjais Lietuvos
Purvini skaistų veidą jos.

Kodėl negaila tau tautos,
Nei savo veido, nei šeimos?
Atmink, kad Lietuvoj gimei,
Tave augino jos laukai.

Būk tikra dukra tų laukų,
Atmink - lietuvė esi tu,
Negilink tautai jos žaizdų,
Gana primirko ji krauju.

* * *

Aš motinos kapą surasti norėčiau,
Seniai jau supiltą ant smėlio kalvos.
Ir kryžių apglėbti kaip žiedą radastos,
Išlieti čia sielą ir žodžius maldos.

Pasiilgau, motute, tavęs begaliniai,
Norėčiau atversti net kapo duris,
Be žodžių parodyt mane kaip kankino
Nuo kaimo gimtinio ligi pat šiaurės.

Tave amžinybė apglėbusi laiko,
Laiminga tu širdy su angelais.
Nebūtum pažinusi savojo vaiko,
Kaip ėjau žaizdotais skausmo keliais.

Užklydau, motute, prie tavojo kapo,
Praeidamas savo šios žemės keliais,
Ne tam, kad dejuočiau, jog jėgos išseko,
Ne skųstis ėjau, bet dėl to, kad myliu.

Keliauja žvaigždynai, rieda planetos
Dangaus vieškeliais, beribe erdve.
O tavo sūnus neturi štai vietos
Nei Tėviškės gryčioj, nei savo sode.

Smūtkelis kadaise stovėjo prie kelio,
Tu laiminai mano jaunystės dienas,
Kepurę tau kėliau, klupau ant kelių,
Grįžęs čia neradau tavęs.

Juk čia su sesutėm ir broliais
Jaunystę praleidau, dainas dainavau,
Nuo aido skambėjo beržynas ir gojus,
Skaudu prisimint darželį ir gėles.

Einu jau, mama, tau amžino miego,
Neklauski, kur eisiu, net pats nežinau.
Ne rožes ant kapo tau aš paliksiu,
Bet ašarą gailią bedalio žmogaus.

* * *

Aš norėčiau, mama, tau atverti širdį
Ir gražiausiais žodžiais viską išsakyt,
Kaip sunku čia žemėj vienišam klajoti
Ir toliausiai būti nuo tavęs, mamyt.

Ir kaip liūdnos mintys slenka mano dienos,
Kaip gegužis neša mano meilę tau,
O prisiminimai užgula krūtinę
Ir tave kaip gyvą prieš save matau.

Ūžauja už lango, nerimu dejuoja,
Neša vėjas skausmą, nuneša toli.
Tu meldiesi, mama, ir rožančių varstai,
Už mane juk viską tu gali.

Tave naktis rūpesčiais apkarsto,
Kai našta ir vargas gula ant pečių.
Ilgesiu paskendus su tavim džiaugiuos,
Su tavim šiandieną aš, mamyt, kenčiu.

* * *

Aš paklausiu šiaurės vėjelio,
Kokią man laimę atneš rytoj.
O gal tik sunkų, juodą vargelį,
Gal reiks gulti žemėn juodon.

Kaip aš norėčiau dar vieną kartą
Pažvelgt, mergyte, tau į akis
Ir pasiklausti, kodėl taip yra,
Kodėl nuliūdus mano širdis?

Pasviręs kryžius prie mano kapo,
Rasos lašelis vilgys gėles,
Nukritęs nuo beržo lapas
Papuoš mano kapą rudens nakčia.

* * *

Aš pamylėjau savo Tėvynę
Nuo pat kūdikystės dienų.
Ieškodamas laimės juodam arime,
Aš Tau supyniau daug dainų.

Laukų dirvonas, žvaigždėtas dangus
Tamsioj nakty paukščių takais,
Man tas gimtinės kampelis brangus,
Kur tyliai ošia žali miškai.

Gražiam daržely tarp žalių rūtų
Mergaitė kalba su žiedais,
Ji apdainuoja savo nedalią
Vasaros tyliais vakarais.

Dievulėliau brangus, kodėl taip yra?
Laimuže, kur tu nuklydai?
Kodėl gi mūsų brangi Tėvynė
Vysta kaip rudenio žiedai?

* * *

Aš sėdžiu už grotų apsuptas sargų,
Tarp sienų storiausių prispaustas vargų.
Tik matos mažutis langelis aukštai,
Užpintas ir tas geležimis tvirtai.

Aš vienas, atskirtas nuo savo draugų,
Tarp sienų suspaustas, netekęs jėgų,
Tik dega lemputė, aplinkui ramu,
Vargstu čia aš vienas, man širdžiai skaudu.

Kentėsiu čia vienas aš ilgus metus,
Man tenka čia švęsti švenčių šimtus,
Nes teismas pasakė, kad rado kaltu,
Dvi dešimtis metų atbūsi čia tu.

* * *

Ateis birželis, žydės gėlės,
Tėvynė kelsis iš kapų,
Tik nesikelsiu aš iš kapo
Ir nedainuosiu Tau dainų.

Mane nužudė piktas priešas
Ir man išbadė akeles,
Peiliu pervėrė man krūtinę,
Kad nemylėčiau aš Tavęs.

Ateik, mergyt, prie mano kapo,
Gražių gėlelių pasodink,
O kad gražiai jos žydėtų,
Nors vandenėliu palaistyk.

* * *

Atlikęs pareigą Tėvynei,
Kovos laukuos tu žuvai.
Nors tu į laisvę kelią skynei,
Nežino niekas, kas tu buvai.

Saulėto nesulaukęs ryto,
Narsus kary, tautos sūnau,
Tu užmigai, kai laisvė švito,
Laimėjai kovą tu ne sau.

Akis ne motina užmerkė,
Prie kapo neverkė sesuo.
Kovų laukuos patrankos gaudė,
Raudojo rūškanas ruduo.

Atėjo giminės prie kapo,
Nežino, kad tu čia guli.
Tėvynė tau motina tapo,
O tavo broliai - mes visi.

Atlikęs pareigą Tėvynei,
Kovos laukuos tu žuvai.
Garbė per amžius tau, didvyri, -
Mirtim mums laisvę atpirkai.

* * *

Atskrido vabalas raudonas
Į žydinčią Lietuvą
Ir lizdą jos laukų žiedeliuose
Jis susisukęs buvo.

Nuplėšė trispalvę,
Ir mūsų baltą Vytį
Pamynė po kojom
Ir laukė mūsų mirties.

Užpuolė vabalą raudoną
Rudais sparnais drugiai.
Nusimetėm nuo sprando jungą -
Užpuolė vokiečiai.

Ir vėl liūdnos dienos,
Ir vėl tamsi naktis.
Slapstykis, lietuvi,
Nes Laisvė dar nešvis.

Ir štai užpuolė drugį rudą
Raudoni vabalai.
Nusimetėm nuo sprando jungą -
Sugrįžo ubagai.

Ir vėl liūdnos dienos,
Ir vėl kankina mus.
Prie ginklo, lietuvi,
Tau laisvės nieks neduos.

* * *

Bejausmės ir šaltos rankos,
Akmenys žiauriai kieti.
Jie paguldė tavo galvelę
Klaikiosios nelaisvės nakty.

Pakilo mėnulis išblyškęs,
Žvaigždutės prabilo gailiai.
Bučiavo rūkai tavo veidą
Ir akmenys kieti nebyliai.

Ženklelis trispalvis sulietas,
Broleli, tavo krauju.
- Dėl tavęs, dėl tavęs, Tėvyne, -
Lyg šaukė ženklelis, - kenčiu.

Pasvirę alyvos bučiavo
Nuliūdusias tavo akis.
Nei verki, nei šauki brolelio -
Per kraują mums laisvė nušvis.

* * *

Broliai, sesės, saulutė prašvito!
Visi trokštam sulaukę šito ryto.
Ir žygiuodami šauniai,
Uždainuosime linksmai.

Mes nueisim į pievas, kur pievų gėlės,
Kur žaliam miške lakštutė lanko gėles.
Ten degs traškantys laužai
Ir bus džiaugsmo nemažai.

Karys myli Dievą ir Tėvynę,
Garbins drąsą ir tiesą gins kaip gynė.
Kilnią dorą pamylės,
Karys visada budės.

* * *

Buvo rytas ūkanotas,
Sekmadienis neramus,
Dievas pašaukė amžinybėn
Du Tėvynės gynėjus.

Ten nebuvo aukštų medžių,
Šimtamečių ąžuolų.
Vien tik krūmai suraizgyti,
Siauri takeliai tarp jų.

Nežinojo partizanai,
Kad jų priešas lauks.
Ir paleistos į jų krūtines
Kulkos švilpdamos sukauks.

* * *

Daina skirta partizanams,
desantu permestiems į Lietuvą

Mėnulis - tavo tikras tėvas,
Mielas sūnau, žydrynės
Paukščių takais Tu atėjai
Gint brangiosios Tėvynės.

Buvai nuo budelių toli,
Pas juos negrįžt galėjai.
Betgi širdis nerimo vis -
Tėvynę tu mylėjai.

Žvaigždėtą naktį kaip dieną,
Išskleidęs parašiutą,
Tu nusileidai pušyne
Žaliam, žaliam kaip rūta.

Buvai nepaprastai drąsus,
Ilgėdavais kovoti.
Sakydavai, kad tau geriau
Save paaukoti.

Kai išdavikė drebulė,
Taip tyliai vis šnarėjo,
Jos sužavėtas užsnūdai -
Tą priešas pastebėjo.

Tikrai kaip vilkas grūmeis Tu,
Kol šovinių turėjai.
Paskutiniuoju pats save
Į mūšį palydėjai.

Nebeskraidys erdvių keliais
Su šilko parašiutu.
Jei, sesės, žinot kapą jo,
Padėkit daug daug rūtų.

* * *

Daina skirta septyniems
partizanams, žuvusiems
Drobčiūnų miške Anykščių rajone

Jūs žinot, tada, kai stūgavo vėjai,
Tamsų šilą dengė ūkana juoda.
Tą Vėlinių rytą tyliai varpas gaudė,
Į mišką skubėjo budelių gauja.

Miškas verkė tylia sena rauda,
Sukniubo eglutė, kulkos pakirsta.
Tuojau krito Tigras, Ąžuolas ir Rūkas -
Pravirko berželiai raudona puta.

Susiūbavo miškas, lenkėsi berželiai,
Viesulas, Eimutis kovėsi narsiai.
Klastingai pakirsti krito tarp viksvelių,
Lūpos sušnibždėjo - sudiev jums, draugai.

Nustojo svaidę kulkas automatai,
Po kautynių dvelkė amžina tyla.
Prie takelio Šarūną ir Carą
Giltinė sutiko, besotė sena.

Ir suklupo maldai beržai, eglės, pušys,
Drebulė liekna ir uoseliai trys.
Dėl Tėvynės laisvės čia septyni žuvot,
Atbrenda Saulutė, ką ji pasakys.

Žuvę partizanai:
Ąžuolas - Kazys Palskis
Eimutis - Petras Dilys 23 m.
Viesulas - Albertas Nakutis 39 m.
Rūkas - Stasys Gimbutis 28 m.
Tigras - Petras Černius
Šarūnas - Petras Miškinis 22 m.
Caras - Jonas Meškauskas 24 m.

* * *

Dalia tu, mano nelaiminga,
Prakeikta tu mūsų visų.
Dieną naktį verkiu ir dejuoju,
Dieną naktį varguose kenčiu.

Sudeginti namai gimtieji,
Tėvai Sibiran išvežti.
Partizano tik šautuvas brolis,
Šalti kapai - tai ateitis.

Stribai galanda liežuvius,
Banditais vadina mus.
Jie savo tėviškę juk žudo -
Daugiau žmonėmis jie nebus.

* * *

Daug daug dienelių, mielasis broli,
Mes praklajojom žaliam miške,
Mes kartu laisvės sulaukt žadėjom -
Tu dabar guli šaltam kape.

Tave pakirto kaip žalią uosį,
Kaip ąžuolėlį iš parugės.
Tu už Tėvynę galvą padėjai -
Tave sesutės ilgai minės.

Bet Tavo žygiai mums pasiliko -
Mes neužmiršim jų niekados.
Per kraują, kančią, pasišventimą
Laisvė Tėvynėj vėl atsistos.

Tad, mielas broli, gulėki ramybėj,
Ant upės kranto žemėj juodoj,
O mes su priešu kovosim toliau -
Laimėsim ar žūsim kovoj.

* * *

Daug daug dainelių aš išsakyčiau,
Daug daug dvejonių tų neramių,
Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia,
Be savo sodžiaus - gimtų namų.

Gimėm bakūžėj mes samanotoj,
Varge užaugom drauge visi,
Lakstėm po pievas ir laukų plotus
Su piemenėliais rytais basi.

Nardėm Šventosios upės vilnyse,
Išbraidėm liūnus ir upelius.
Lyg šaltinėlis tyra jaunystė
Saulėje pynė sapnus tylius.

Meteliai bėgo, mes kilom ir augom,
Karves palikę išėjom art.
O mūsų dienas Aukščiausias slaugė,
Ant skruostų juokas žaidė tuokart.

Žydėjo gėlės gimtuos atšlaimuos,
Pavartėm, kiemais bėgiojom mes.
Aidėjo dainos kaimuos,
Kai jodavom į naktigones.

Aidėjo toliai tyliam gegužy
Nuo gailaus verksmo armonikos.
Sodžius krykštavo, nuo juoko ūžė,
Nebuvo sieloj kančios nykios.

Mus užliūliavo ta tyra meilė,
Laimei užmigdė idilija,
Kurioj skendėjo Lietuvos kaimas
Ir kuris dabar nutilo jau.

Nuskrido juokas, šypsenos sustingo,
Ir skruostus dengė karti dalia.
Rytų žmogėdros siaučia siaubingai,
Nutilo dainos sodžiaus gale.

Likimu skundžias mūsų jaunystė,
Benamės dienos sruvena vis.
Gyvybių trokšta tie stalinistai,
Nuo jųjų skriaudų verkia visa šalis.

* * *

Nedejuok, neverk, motinėle,
Kad laisvę pamilo sūnus.
Kad palikęs tave jis išėjo
Į žaliuosius Tėvynės miškus.

Auginai jį, naktim nemiegojai,
Prie lopšelio rymojai tyliai.
Ką užaugęs jis ras, nežinojai,
Šviesią ateitį kūrei širdy.

- Mama, - tardavo vaikiškos lūpos,
Ir tau buvo to žodžio gana.
- Mama, laisvė Tėvynės man rūpi,
Partizano vylioja dalia.

Laimink žygin mane, motinėlė, -
Prakalbo užaugęs sūnus.
- Aplankysiu tik vakarą vėlų
Aš tave ir gimtuosius namus.

Ir išėjo palikdamas gėlą,
Baisų nerimą, skausmą širdy.
Ne raudoti ir verkt, motinėle,
Bet didžiuotis tu šiandien turi.

Išauginusi tikrą lietuvį,
Tikrą vaiką savosios tautos.
O kiek nelaimingųjų žuvo,
Kuriems motinų trūko globos.

* * *

Dunda, trankos griaustinis po šalį,
Vėtros siaučia visu smarkumu.
Prisimink, kas esi, mielas broli,
Neužmiršk, kas lietuviui brangu.

Atsibastė Tėvynėn svetimšaliai,
Išniekino šventus mūsų jausmus.
Išmindžiojo rūtų darželį,
Sudegino gimtus namus.

Daug našlaičių neteko tėvelių,
Jie nežino net jųjų kapų.
Daug mergaičių liko be bernelių,
Nebus joms linksmų vakarų.

Daug kapų dar tebėra užarta,
Juos maskuoja teroras žiaurus.
Bet pagerbs tuos kapus kartų kartos,
Sesės pins vis naujus vainikus.

Cit, nustoki, mergaite, raudojus,
Greitai tavo Tėvynė žydės.
Tu bernelį kitą pamylėsi,
Man ant kapo sodinsi gėles.

Man bus gera kapuose gulėti,
Kai ant kapo gėlės žydės,
Ir mergaitė, kurią aš mylėjau,
Ašarėlėm kasdieną palies.

* * *

Ei, pirmyn, kary, į žygį,
Ginklus į rankas, draugai!
Lietuvos šalis pražydo
Su banguojančiais laukais.

Mes atsimenam, kas dėjos
Laisvės kovų metu.
Už laisvos šalies idėjas
Mes kovėmės visi kartu.

Arėm žemę ir apsėjom,
Statėm tiltus per upes.
Ir kai gint šalies išeisim,
Plienas ir akmuo trupės.

Susiūbuos ant kalno beržai,
Drumsis vanduo ežeruos.
Ir, palikę dirvoj arklius,
Eisim ginti Lietuvos.

* * *

Enkavėdiste, kam dažnai
Bakūžę mano tu lankai?
Gal samanota tau graži,
Kad turtą grobi ir veži?

Sesutės austas juosteles,
Močiutės baltas drobeles,
Iš tų gelsvai baltų linų
Veži Katiušai dovanų.

Ant brolio žirgo balno
Atjojai virkdyti mane.
Išvežei brolius, vežk ir mus -
Ramesnė sąžinė tau bus.

* * *

Esam partizanai -
Lietuvos gynėjai.
Už Lietuvos laisvę
Mes kovot išėjom.

Šautuvai mūs plieno,
Kulkos varinės,
O jums, komunistai,
Dienos paskutinės.

Kurie šnipinėjo
Po kaimus savo,
Tie nuo partizanų
Daug lazdų jau gavo.

Moterys, mergaitės,
Kurios daug plepėjo,
Gelsvų kaselių
Tuoj atsižadėjo.

Kurie daugiau kalti,
Tie bus sušaudyti.
Kurie mažiau kalti, -
Už grotų susodinti.

Ir ateis toks laikas,
Kada Lietuvoje
Įspirs lietuvis rusui
Sėdynėn su koja.

* * *

Esame žaliukai - Lietuvos gynėjai,
Už Tėvynės laisvę mes kovot išėjom,
Pasiryžom už Tėvynę mirti -
Brangią Tėviškėlę nuo priešo apginti.

Ir užėjo vėtros, ir pakilo vėjai,
Ir išblaškė Šalį po visas šalis.
Išblaškė Šalį po visas šalis,
Kaip žalias rūteles šiaurės vėjelis.

Plieno kardelis - tai mano gyvybė.
Jaunutė mergaitė - tai širdies ramybė.
Oi geriau geriau žemėje gulėt,
Negu priešo valioj vargelį kentėt.

Jauna mergužėlė gėlių prisiskynė,
Ant bernelio kapo vainiką nupynė.
Oi bernužėli, mylimas mano,
Daugiau nematysiu veidelio tavo.

* * *
Galvoja dūmoja -
Gaila gimtų namų,
Gaila mergužėlės
Ir jos melsvų akių.

Po mišką slapstosi jaunimas -
Naktimis namus aplanko.
Prašvitus rytui, jie jau bėga,
Ten riešutėlius kramto.

Čiulba paukšteliai,
Kur šlama lapeliai,
Tokiuose krūmeliuose
Slapstosi mūsų broleliai.

* * *

Gauskit, trimitai, ankstų rytą,
Skelbkit pavojų po visą šalį.
Laikas atėjo padegt dinamitą,
Stokim kovon, kas gali.

Kovon, kovon, draugai!
Tėvynė laukia mūs.
Vėl paraku pakvips laukai
Ir krauju raus dangus.

Sudie, motinėle, mes iškeliaujam
Pro seną pilį, per aukštas kalvas.
Priešą sutiksim su kruvinom vaišėm,
Sudie, sesute, mes iškeliaujam.

Kovon, kovon, draugai!
Tėvynė laukia mūs.
Vėl paraku pakvips laukai
Ir krauju raus dangus.

* * *

Gegužėle, šį metelį
Tu anksčiau pas mus parlėk.
Apraudok mūsų vargelį,
Našlaitėliams padėk.

Bet parlėkus nepažinsi
Tu šalelės Lietuvos.
Neatrasi, kur kukavai,
Tos šalelės mylimos.

Jau čia viskas sunaikinta,
Likę duobės ir stuobriai.
Kaimai, miesteliai sudeginti,
Likę vien tik stuobriai.

Tūkstančiai lavonų pūva,
Vėjas kaukia ant laukų.
Blanki saulė ir mėnulis -
Gaila brolių nekaltų.

Čia motulė rankas laužo,
Leisdama kovon vaikus.
Čia sesutės gailiai verkia,
Laidodamos brolius.

Tie upeliai ir šaltiniai
Kraujo žiedu sužydės.
Ak, Lietuvos motinėle,
Ar ilgai kentėt reikės?

* * *

Gyvenimas mano audringai banguoja,
Nebėra linksmųjų dienų.
Paplūdus kraujuose Tėvynė dejuoja,
O aš dėl josios kenčiu.

Oi motina mano, motin senoji,
Už nemigo tavo naktis.
Tu savo sodyboj nerandi sau vietos -
Ir amžiams užmerksi akis.

Dabar sužinojau, ko rūtos kas rytą
Pravirksta gailiąja rasa.
Ko jauna seselė giružės kalneliuos
Takelius pramynė basa.

Lai žydi, žaliuoja bijūnai darželiuos,
Nebodami vėtrų, audrų.
Lietuvis kovoti ir mirti pasiryžęs,
Kentėti nuo priešų žiaurių.

Praeis juodos dienos, kur buvo mums skirtos,
Ir nemigo naktys praeis.
Mes tikim - išauš dar gegužyje rytas
Ir laisvės žiedai išiskleis.

* * *

Gražioj gimtinėj tu užaugai,
Jaunystė skleidės kaip žiedai,
Bet neilgai tau džiaugtis teko -
Tėvynės ginti išėjai.

Tu palikai močiutę seną,
Brolius, rymančius sode.
Su liūdna šypsena išėjai
Tenai, kur šaukė Lietuva.

Dzingiškių laukuose užklupo
Išalkę kraujo kraugeriai.
Nors narsiai tu su jais kovojai,
Bet ten ir mirtį sutikai.

Tu suklupai į pievą žalią,
Kur gėlės lenkė žiedelius.
Tavo kraujas tyliai sruveno
Per žydinčių gėlių žiedus.

O nelaimingą Žvirgždo kūną
Stribai paguldė gatvėje,
Paskui sudraskė, sukapojo
Ir palaidojo giliam raiste.

Bet tavęs Dangus neužmiršo -
Iš raisto iškasė nakčia.
Parsivežė į žalią mišką,
Šalia draugų paguldė tave.

Dabar prie šalto Žvirgždo kapo
Močiutė klūpo sena.
Jos ašaros upeliais teka,
Bet ji nenori eit iš čia.

Ar tu girdi, kaip girios ošia,
Kaip paukščiai čiulba tau miške,
Kaip skamba ginklai partizanų,
Einant keršyt už tave?

* * *

Ir vėl nuliūdo ąžuolėlis,
Apsiverkė eglė sena,
Kad mūsų brolį partizaną
Paguldė miesto aikštėje.

Jis guli krauju apsipylęs
Ir tyli lyg koks nebylys.
Nepratars jis nei žodelio,
Nors daug žinotų jo širdis.

Jis guli priešo nukankintas,
Jo išvaizda baisiai liūdna.
Pateko išgamoms į rankas,
Jie parodą surengė čia.

Mes tikimės, kad švis gadynė,
Ir pamatysit jūs visi
Partizano kietą ranką,
Ir gailesčio nebus širdy.

Ir vargas bus tiems pareigūnams,
Ir lietuvaitėms toms grakščioms,
Kurios aklai vis rusams dirbo
Ir šnipinėjo paslapčiom.

* * *

Išaušo birželio trečios rytas,
Ir saulutė pakilo aukštyn.
Ramiai miega šaunučiai galiūnai,
O rusai jau slenka artyn.

Ir pabudo iš miego abu,
Bet jau gintis buvo per vėlu.
Ir žuvo abu
Laisvosios Tėvynės sūnūs.

* * *
Išeinu, nelauk sugrįžtant
Į laukų marias.
Antrą kartą žydės vyšnios -
Nebebus manęs.

Gal mane kalėjiman
Grotom uždarys,
Pamiršiu tavo blakstienas
Ir žydras akis.

Ko sėdi viena po langu,
Nevaldai jausmų?
Ar su Tėviškės arimais
Dalinies skausmu?

Dar ilgai rems pušys dangų,
Ilgai ilgai oš.
Leisk užuolaidą ant lango -
Nebegrįšiu aš.

* * *

Jau pavasaris išaušo,
Jau gėlių pilni laukai,
Jau padangėj suvirpėjo
Skambūs vyturio balsai.

Tik saulutei nusileidus,
Tu papieviais atėjai,
Kepurėlę tau dabino
Žibuoklių melsvi žiedai.

Aš žinau - tu myli gėles,
Žalias rūtas seserų.
Skynei jas nuo kepurėlės
Ir segei man prie kasų.

Gal užtat sau vardelį
Eglelio pasirinkai.
Kaip žaliuojantis medelis,
Gražus būsi amžinai.

Oi močiute motinėle,
Širdį spaudžia kaip ledai.
Žuvo mano Eglužėlis,
Jo kapelį ar žinai?

Tu gegute, tu raiboji,
Pagirelėm paskraidyk,
Ir suradus jo kapelį
Liūdnu balsu užkukuok...

* * *

Jau trimitai gaudžia
Griausmingais aidais.
Jau pašvaistė žėri,
Šviečia jau laužai.

Jau seselės rengia
Savo brolelius.
Jau balnoja žirgus,
Šveičia kardelius.

Tau, sesute, gėlės,
Rožių tau žiedai,
O man plieno kardas
Ir kovos garsai.

Tau dainas dainuoti,
Pinti vainikus.
Man reik kovon joti,
Brolius gint savus.

Gana jiems kentėti,
Vargti ir dejuot.
Jau atėjo laikas,
Reikia juos vaduot.

* * *

Jauna kalinė būdama
Saldų sapną sapnavau,
Saldų sapną sapnuodama
Savo tėvelius mačiau.

Sapnavau, kad sodai žydi,
Paukščiai čiulba taip gražiai,
O po juos mano tėveliai
Vaikšto ir verkia gailiai.

Neraudokite, tėveliai,
Verksmas nieko nepadės.
Jūsų dukra surakinta,
Jūsų dukra kalinė.

Dešimt metų žada duoti
Ir išvežti ten toli,
Ten, kur žmonės negyvena,
Sibiro kalnai toli.

* * *

Jauna sesutė ant grėblio parimus,
Pradalgėliai taip kvepia lankoj.
Ji ilgesio dainas dainuoja,
Kai žengia Lietuvos kariai.

Jos daržely rūtos žaliuoja,
Prie upelio lakštutės čiulbės.
Meilės ilgesio dainas dainuoja,
Partizanus ramina drąsiai.

Mes išėjom parnešti
Laisvės brangios, kaip žydras dangus,
Kad galėtų vėl rūtos žaliuoti,
Ir daina vėl skambėtų linksmai.

Bet mes tikim ateitim ramia,
Greit nutils patrankų balsai.
Tik baltutė ramunė prie kelio žydės,
Vėl žydės ir šypsosis linksmai.

* * *

Jei dar grįšiu į Tėviškę kartą
Iš kalėjimo pilko, niūraus,
Ar sutiks motinėlė prie vartų,
Kiek vargau, kiek kentėjau, ar klaus.

Nebebus kam daugiau jau sutikti,
Kai grįšiu iš kalėjimo namo.
Jei daržely gėlės nežydi,
Ir nekalba pilkas akmuo.

Nebebus kam daugiau atjausti -
Iškentėta sunkioji dalis.
Nebebus kam tą džiaugsmą pajusti -
Nebeglostys rankute švelnia.

Ak laisve, ak laisve auksine,
Kam pražudei šiandieną mane?
Ak Lietuva, brangi Tėvyne,
Kada būsi laisva, kada?

* * *

Jūs mūsų laidot negalėsit,
Vien tik širdys jums skaudės.
Išniekinti mūsų kūnai
Gatvėje gulės.

Mus palaidos mūsų priešai
Tamsiais vakarais.
Užleis užakėtą žemę
Dideliais žolynais.

Sese, pink vainiką žalią,
Jį atneški paslapčia.
Broliui juodą medžio kryžių
Pastatyk nakčia.

Jeigu mirties ranka kaulėta
Siaubingu mostu man pamos,
Ar atsimins kas laisvės rytą,
Kad aš žuvau dėl Lietuvos?

Arba mirties kovai praūžus,
Kas kapo aplankyt ateis?
Ar papuoš mergaitė kapą
Tyliais gegužės vakarais?

* * *

Kai laisvės aušroj mes išėjom
Už Tėviškę savo kovot,
Nebojom audrų anei vėjų,
Nei savo gyvybės aukot.

Atidavėm viską Tėvynei -
Jaunystės dienas kaip gėles.
Kariai savanoriai ją gynė,
Ją gynė šauliai kaip ir mes.

Pabudo tauta, pasiryžo
Gyventi laisva amžinai.
Ir vėl į Tėvynę sugrįžo
Didingi kariai milžinai.

Ir vėl skamba dainos padangėj -
Jaunystės laisvoj Lietuvoj.
Prisiekiam mes Tėviškei brangiai
Laimėt ar žūt kovoj.

* * *

Kai aš buvau dar mažytis,
Supai, motule, mane tu.
Kaip greit prabėgo vaikystė,
Dabar į mišką išeinu.

Neverki, motina senoji,
Ir negraudink sesių jaunų.
Neliūdėk ir mylima mergaite,
Jei aš iš miško negrįšiu.

O jei norėsi pamatyti
Mane paskutinį kartą,
Ateik į miestą ir ant gatvės
Atrasi tu mane.

Ateik, mergaite, palaidoti,
Iškask duobę man giliai,
Kad šunys kaulų nenešiotų,
Mama neverktų taip gailiai.

Nepink vainiko man iš rožių,
Tik pink iš eglių žalių šakų,
Kad man primintų žalią mišką
Ir veidus mylimų draugų.

* * *

Nuskynus baltą obels žiedą,
Papuošiu gryčią vakarais.
Oi, laukiu laukiu joje vieno,
Kad nuramintų jis mane.

Išausiu jam šilko juostą
Su neišdildančia eile:
- Lietuvis tas, kuris bočių žemę
Atpirko savo gyvybe.

Sutiks smūtkelis jį prie kelio,
Parimęs sename darže.
Išskėtus rankas motinėlė
Bučiuos sūnelį glėbyje.

Sugrįžk, sugrįžk, sugrįžk laimėjęs,
Ak, partizane, mielas.
Oi, būtų skaudu, jeigu vėjas
Praneštu žinią, kad tu žuvęs.

* * *

Kai ramus vakaras ateina,
Ir leidžias skaisti sutema,
Tada išėjo jaunas Rytas,
Tada išėjo iš namų.

Jis ėjo per žalius pušynus,
Jis ėjo per lygius laukus.
Ir tyliai vienas sau dūmojo,
Ką jis šiandien aplankys.

Priėjęs jis žalią eglaitę,
Glaudė galvelę prie jos.
O jo tenai laukė šūvis
Ir kulka - širdies karštos.

Vai ir pasviro jaunas Rytas
Kaip girių ąžuolas puikus.
Paliko jis kančioj Tėvynę,
Paliko jis kovos draugus.

Sudiev, vasaros dienele,
Sudiev jūs, mylimi draugai,
Sudiev tu, mylima mergaite,
Manęs nelauki amžinai.

Eglutė sviro, vainikavo
Geltonus plaukus ir akis,
O jis užmigęs susapnavo,
Kad jo čia laukia vien mirtis.

Išeik, palaimink mūsų šalį
Su tylia lūpose malda.
Jisai atrado savo dalią
Ir nebegrįš jau niekada.

Rytas - Juozas Adamonis iš Meldučių
kaimo. Žuvo 1949 03 16.

* * *

Kaip rudens rūkai ir vėjai šalti
Užvaldė mūsų Lietuvą priešai pikti.
Verkia Tėvynė, giliai aimanuoja,
Kad nėra didvyrių, kurie išvaduoja.

Vieni sūneliai ją su vokiečiais grobė,
Iš nužudytų žydų turtų prisikrovė.
Dabar jie bijo keršto Tėvynės,
Pabėgo su priešais iš savo gimtinės.

Kiti jos sūneliai - tai išgamos mūsų.
Jie džiaugės, sulaukę Tėvynėje rusų.
Išduoda jie tėvus, išduoda brolius,
Ir tremia lietuvius į Sibiro tolius.

Lietuva, motule, kodėl taip gyvenai,
Ar išgamas Lietuvai tu auginai?
Dar liko sūnelis trečias, ketvirtas,
Kuris sunkiu laiku išgama nevirto.

Ir stojo kovot už laisvę tautos,
Ir ryžosi būti laisvi visados.
Išleidai, motule, tu juos iš namų,
Įdėjai kryželį ir knygelę maldų.

Ir laukė sesutė, motutė, mergelė,
Kada vėl sugrįš žalieji broleliai.
Kai vasaros rytą saulelė tekėjo,
Trakiniuose baisi kova prasidėjo.

Krito broleliai nelygioj kovoj,
Jie galvas paguldė gimtoj Lietuvoj.
Kovojo kartu, ilsėsis kartu -
Vienam kapely trys dešimtys trys.

Sesutės, broleliai kapelį lankys,
Kiekvieno lietuvio pasimelst prašys.
Mergelės Didvyriams daineles sudės,
Tėvai išdavikus prakeikti turės.

Sesutės, broleliai, Didvyrius atminkit,
Jų kapą Milžinkapiu praminkit.

* * *

Kai sugrįšiu iš kalėjimo pilko,
Iš kalėjimo pilko tamsaus,
Ar sutiks motinėlė prie vartų,
Kiek vargau, kiek kentėjau, ar paklaus.

Gal rasiu jau motinėlę kapuose
Ar išvežtą į Sibiro tolį,
Gal tik vėjai kvatosis laukuose,
Ir beržai man lenksis pakely.

Kam išliesiu tą sielvartą didį,
Iš kalėjimo sugrįžęs namo.
Gal daržely gėlės nežydi,
Ir nekalba pilkas akmuo.

O laisve, tu laisve auksine,
Ar teks man išvysti tave?
O motina, brangi Tėvyne,
Ar teks dar sugrįžti pas tave?

* * *

Kai žūsta broliai partizanai,
Palieka kruvinus takus,
Palieka vargus neišvargtus,
Jaunystę, meilę ir džiaugsmus.

Palieka seną žilą tėvą,
Palieka motiną seną,
Kuri po kryžium atsiklaupus
Meldė Dievulį verkdama.

Išėjo broliai gint Tėvynės,
Budėt už laisvę Lietuvos.
Šiandieną žūsta, nepažinę
Pirmosios meilės ir globos.

Kai sunkius vargus mes išvargsim,
Atrasim tuos didžius kapus.
Kur guli broliai partizanai -
Tie patys budeliai iškas.

* * *

Kalėjimas yra vargingas,
Kalėjimas yra baisus,
Bet jame radau ramybę,
Ir mano gyvenimas ramus.

Pripratau aš prie kieto guolio,
Pripratau prie tamsių langų,
Pripratau aš vienų vienas,
Pripratau aš be žmonių.

Kad būč žinojęs tą nelaimę,
Būčiau mokėjęs mylėt,
Būčiau išmokęs mylimąją,
Kaip ant rankų susikalbėt.

Išmečiau skarelę pro langą,
Kad tai žinotų mylima.
Kad tai žinotų tą nelaimę,
Kad rytoj anksti žūsiu aš.

Iš ryto saulei netekėjus,
Atėjo kareivių du šimtai.
Visi ginklais apsiginklavę -
Pražus likimas amžinai.

Nuves mane prie duobės,
Atskaitys dekretą mirties,
Sušaudys man jauną krūtinę,
Nusvirs galva ant peties.

Sudiev, Lietuvos karininkai,
Sudiev, visi ginklo draugai.
Sudiev, brangi Tėvyne,
Nes aš dėl tavęs pražuvau.

* * *
Ko jūs stovit nusiminę,
Žiūrit į mus?
Gal jūs pirmą kartą matot
Tokius svečius?

Jūs nebūkit nusiminę,
Kad lanko jus miškiniai
Ir gerbia jus.
Šeimininke, imki lazdą, tildyk šunis.

Veski tvartan ar daržinėn,
Kad šuneliai nesulotų,
Ir kaimynai nežinotų,
Tai būtų gerai.

Mergužėle, greitai bėk
Ir langus uždenk.
Nors kaimynai geri,
Bet jų venk.

Kai tik šviesą
Jūs užžiebsit,
Pamatysit tokius svečius,
Tik neišsigąskit.

Kai ateina partizanai,
Reikia juos užjaust.
Jeigu prašo nakvynės,
Reikia priglaust.

Mums nereikia
Nei matrasų,
Guolį rasim mes ir patys,
Kad ir ant šiaudų.

Šeimininkė yra gera -
Duos mums duonos,
Duos ir lašinių plaštakinių,
Dar lašelį ruginės, ir mums užteks.

Gal pažįstat partizanus iš giminių?
Ar pažįstat partizanus iš veidų?
Mes žmonės katalikai,
Esam ne plėšikai, taip kaip ir jūs.

* * *

Ko liūdi, mergaite jaunoji?
Ko rymai tyliais vakarais?
Girdis, kaip kulkosvaidžiai groja,
Gal jaučia ką tavo širdis.

Ko liūdi, mergaite jaunoji?
Ko rymai ant lango plataus?
Ko bąla veidelio skruosteliai?
Ar jaučia bernelį mirštant?

Girdi, kaip kulkosvaidžiai groja,
Ir miršta bernelių šimtai,
Girdi, kaip sužeistieji dejuoja,
Ir skaudūs mirštančių šauksmai.

Kaip aidi šauksmai šiurpulingi
Atakoj mirusių karių,
Kaip aidi komanda jų rūsti,
Ir žiba jų aštrūs kardai.

Ko liūdi, mergaite jaunoji?
Ko rymai tyliais vakarais?
Veltui belauki, berymoji,
Veltui nemiegi per naktis.

Atbėgs juodbėris iš tolo,
Parneš tau graudulingas žinias,
Kad žuvo bernelis kovoje,
Kad auštant rytui užkas.

Neverki, mergele jaunoji,
Nupinki jam vainiką gėlių.
Ramu jam ilsėtis po žeme
Tarp savo narsiųjų karių.

* * *

Ko palinkot, žilvičiai, prie kelio?
Kam nuleidot žaliąsias šakas?
Sudūmojo jaunieji broleliai
Laisvės kelią atrast.

Ko jūs ūžaujat, vėtros, po šalį?
Ir kam laužot viršūnes klevų?
Jau balnoja broleliai žirgelius
Ir jos ginti šalelės tėvų.

Mes išjojam už gimtąją šalį
Su širdim ir akim atvirom.
Motinėle, palaimink sūnelį
Savo mylinčiom rankom gerom.

Jau gana ašarėlių prilaistėm,
Lik, motule, aš josiu ramus.
Už tą ilgesį laisvės,
Už gyvenimo ateitį mūs.

Kada grįšiu per vieškelio dulkes,
Akmenėliai po kojom žėrės.
Su daina mergužėlė, su tulpėm,
Pasitikus į akis pažiūrės.

Jei manęs Tavo akys nerastų,
Praretėjęs bus mūsų būrys,
Ašarėles nubrauki nuo skruostų -
Už Tėvynę kritau kaip karys.

* * *

Ko stovi nusiminęs,
Nuleidęs rankeles?
Berželis lai apverkia
Praleistas dieneles.

Daug kartų aš sėdėjau
Po šita eglute,
Daug kartų aš kalbėjau
Su savo motute.

Ji glostė mano plaukus,
Bučiavo veidelius
Ir klausė: „Ak, sūneli,
Kada gi laisvė bus?“

Jis, laisvės nesulaukęs,
Kaip ąžuolas puikus
Paliko Tėviškėlę
Ir jos žalius laukus.

Jis mirdamas kartojo:
- Gyvent aš išeinu.
O Angele, priglauski
Po savo sparneliu.

Nelankys tavo kapo
Nei tėtis, nei mama.
Ir nežydės ant kapo
Našlaitė mėlyna.

* * *

Kovoje dėl laisvės, drauguži, žuvai,
Nepabaigtą žygį tu mums palikai.
Prisiekiam mes tavo šventuoju krauju,
Kad eisim pramintu tavo keliu.

Neverk, motinėle, sūnelio brangaus,
Jis žuvo, kad šalis nevergautų.
Kovojo dėl laisvės ir krito dėl jos,
Dėl mūsų šalelės, brangios Lietuvos.

Nelauk, motinėle, jau jis nebegrįš,
Daugiau nebevaikščios šios žemės keliais.
Negrįš prie savųjų ištarti sudie,
Sudie, motinėle, draugai ir šalie.

* * *

Kur gaudžia galingos salvės,
Mirtimi alsuojančiais laukais,
Tikėki - parnešiu tau laisvę
Kartu su alyvų žiedais.

Meilė tau ašaras nušluostys,
Meilės negailėki kitam.
Svajingą pavasario naktį
Žūsiu aš kraštely svetimam.

Palydėk iki kiemo vartų,
Paskutinį kartą tu ištark: myliu.
O jeigu negrįšiu, neverki,
Kitą puoški lino žiedeliu.

* * *

Kur obelis, mamyt, palinkus,
Galva baltųjų jazminų,
Taip neseniai supai man lingę,
Dabar gyventi išeinu.

Bet dar norėčiau bėgt per pievas,
Skraidyti kloniais ir kalnais,
Bučiuoti žemę, puikią, šventą,
Tyliai svajoti vakarais.

Dabar kalėjime aš sėdžiu,
Nėra lovutės kaip namie.
Dažnai miniu tave, motute,
Aš ir maldoje, ir sapne.

O ar sugrįšiu aš Tėvynėn,
Tik vienas Dievas pasakys.
Ar pamatysiu savo brolius,
Tavo, meilut, šviesias akis?

O gal aš žūsiu Kazachstane
Ar Sibiro šaltuos snieguos,
O kas tada tave, meilute,
Kas nuramins ar paguos?

Gal nesupils man niekas kapo,
Gal niekas kryželio nepastatys.
Tiktai šalnos pakąsti lapai
Nukris ant žemės ir palies.

O tu vis lauksi ir ilgėsies
Bernelio grįžtant iš toli,
Bet mano kūnas jau ilsėsis
Šaltame Sibiro sniege.

* * *

Lietuva, brangi mano Tėvyne,
Tave mylėjau užvis labiau.
Aš paaukojau savo jaunystę
Už brangią žemę mūs Lietuvos.

Stribus, pagonis karstuos laidoja,
O mūsų brolius į purvą kloja.
Neduod nei karsto, nei išrišimo,
Neduod nei žvakės mirties adynoj.

Negal tėvelis sūnaus laidoti,
Nei motinėlė apraudoti.
Verkia tėvelis jį prisiminęs,
Verkia motinėlė, kryžių apkabinus.

Negal brolelis kapo taisyti,
Nei seselė gėlių sodinti.
Brolelis tveria aukštą tvorelę,
Sesutė sėja žalią rūtelę.

Neskamba varpai, kai mus laidoja.
Nemato niekas, kur mus kavoja.
Ant mūsų kapo vanduo liūliuoja,
O lietuvaitės liūdnai dainuoja.

* * *

Lietuvos padangėj lietus nuolatos,
Gal nebematysiu Tėviškės brangios.
Nebežibės akutės meilės žiburiais,
Nebeskambės gitara liepos vakarais.

Toli nuo gimtinės būti aš turiu,
Bet gitaros aidą net sapne girdžiu.
Rodos, mylimoji skambina gitara,
O aš čionai kenčiu ir vargstu miške.

Atskrido vėjelis Tėviškės laukų
Ir švelniai kedena šakeles pušų.
Rodos, mylimoji glaudžias po ranka,
O aš čionai vargstu už ją.

Ant plačių arimų, Tėviškės laukų
Dar garuoja kraujas kritusių draugų.
Žūti už Tėvynę nėra taip baisu,
Tad sudie, mergaite, mirti aš turiu.

* * *

Liki sveika, mergyte mano,
Ramunės žiedu laimę burk.
O mano likimas partizano:
Šiandieną čia, o ryt kažkur.

Tyliai išslinksiu kaip šešėlis,
Viską pridengs tamsi naktis.
O kaip norėčiau sugrįžti vėlei,
Ir grįšiu, jeigu ne mirtis.

Paduoki savo baltą ranką,
Leiski pažvelgti į akis.
Ši valandėlė, nors ir menka,
Liks man brangiausia atmintis.

Žydės vėl vasaros auksinės,
Nauji gėlių žiedai subręs.
Nepamirški to, kuris dėl Tėvynės
Neteko visko - net tavęs.

* * *

Mačiau ne kartą baisų vaizdą,
Kai šeimas vežė iš namų,
Kai motina ant rankų nešė
Pora vaikelių mylimų.

Vaikeliai klykė kaip paukšteliai
Šalia bealpstančios mamos.
Liks užkalti jų nameliai
Žiauriųjų budelių rankos.

Mačiau, kaip tėvas nusiminęs
Juos girdė vandeniu šaltu.
Mažus vaikelius apkabinęs
Verkė su motina kartu.

Mačiau, kaip tėvas alpdamas parkrito
Ir rovė plaukus nuo galvos.
Iš bakūžės juos ištrėmė
Išlaisvintojai Lietuvos.

* * *

Menu aš seną namelį
Tarp žalių liepų, aukštų klevų.
Palangėm svyra jurginų žiedai,
Ten rymo kryžius tarp jazminų.

Ten mano mama viena palikus,
Obelys senos vyšnių sode.
Skausmo prislėgta virpančiom lūpom
Ji meldės tik už mane.

Maža kregždutė kas vasarėlę
Grįžta pirkios pastogėn čirent.
Kada baigsiu vargelį savo?
Kada sugrįšiu namo gyvent?

Neverki, mama, ir neliūdėki,
Palaimink kryžium išleisdama.
Parnešiu laisvę krauju atpirkęs,
Jei Dievas leis man sugrįžt dar čia.

* * *

Menu, atbridot jūs per sniegą
Baltučiai, tartum angelai.
Šviesiai raudoni skruostai tavo
Skundėsi, kad tu sušalai.

Glosčiau rankas tau šaltas,
Tu ant peties man užmigai.
Sakei, sugrįši, kai žydės sodai,
Tada rymosime ilgai.

Broliuk, sugrįžk, dabar jau žydi
Po mano langu obelis.
Ir tavo garbanom auksinėm
Priklauso šių žiedų dalis.

Bet šiandien saulė nebešviečia,
Nebeskamba daina vyturių.
Eina sesutė apsiverkus,
Netekus brolių mylimų.

Per dieną debesėliai verkė,
Ir lietus plovė kūnus jų.
Šalia stovėdama sesutė verkė -
Ar girdit raudas jos?

* * *

Mėnulis švietė toks nuliūdęs,
Danguje žiba daug žvaigždžių.
Išleidus mylimą į karą,
Mergaitė liūdi tarp gėlių.

Dunda patrankos, skamba plienas,
Motorai ūžia erdvėse.
Vai liūdi, liūdi mergaitė,
Jos mylimas kraujuose.

Parlėki, raibas sakalėli,
Ištiesęs aukso sparnelius,
Parneški mylimai mergaitei
Nors kelius meilės žodelius.

Lavonų guli aukšti kalnai,
Upeliai žydi raudonai,
Tenai ir mano bernužėlis
Žemelėj ilsis amžinai.

* * *

Mes išeinam, likit, sesės,
Auskit drobių ritimus.
Lekia paukščiai, žinias neša,
Kad Tėvynė šaukia mus.

Mes išėjom, broliai brangūs,
Neužverskite vagos.
Ūžia giria, neša gandą,
Šaukia ginti Lietuvos.

Skriausti nieko mes neduosim -
Brolio, sesės ar dukters.
Už Tėvynės laisvę šventą
Mes numirsim, jei reikės.

* * *

Mielas berneli, kada tu josi
Gint Tėviškėlės plačių laukų?
Skaudančia širdžia tave lydėsiu,
Duosiu kryželį tau dovanų.

Dar pasiklausiau ryto vėjo,
Kokį likimą jis tau parneš.
Sakė, tik vargo kelelis vienas
Juodon žemelėn tave nuves.

O gal kovoje tu nugalėsi,
Galbūt žūsi, o gal ne,
O gal sužeistas kraujuos gulėsi.
Mažas kryželis primins mane.

Jeigu sugrįši tu nugalėjęs,
Bėras žirgelis namo parneš.
Tave sutiksiu aš pakelėje,
Mielas berneli, laukiu tavęs.

* * *

Mylimas broliuk, Šarūne,
Narsus vadas Tu.
Žuvai už laisvę Tėvynės
Su sekmadienio naktim kartu.

Skausmingam pirmadienio ryte,
Kai vėtra siautė laukuose,
Narsus partizanų vade,
Tave paguldė Taujėnuose.

Nors Taujėnuose gulėdamas
Palikai tik kraujo dėmes,
Narsus partizanų vade,
Į Ukmergę Tave dar veš.

Kai buvai į Ukmergę atvežtas,
Milicijos kieme paguldytas čia,
Brolis išdavikas atvestas
Pripažino, jog vertas to.

Pavojuje narsiai kovojai,
Skindamas taką draugams.
Savo gyvybę paaukojai,
Dokumentus visus sunaikindamas.

Nors guldei priešus kelius,
Sužeistas nelaimingas likai,
Iššaudei šovinius visus
Ir gyvybę čia savo palikai.

Mylimas vade, Šarūne,
Vakar pavojuje žuvo vėl kitas,
Paguldytas šalia kartu,
Ak, narsus Rymantas šitas.

Dar kaip neseniai važiavot,
Kalbėdami visi kartu,
Žiaurus likimas lydėjo -
Žuvot jūs narsūs abu.

Atrodo, kad čia visko užtektų,
Kad užkastų į žemę šventą.
Bet ne, priešams to nepakanka,
Veš dar kitur gal nakčia.

Ak, mylimas broli, Šarūne,
Ir nelaimingas, Rymantai tu.
Žuvot už laisvę Tėvynės,
Palikdami mums ašarą karčią.

Žiaurieji skrebai išdavikai, šnipai
Dar trokšta juos čia paguldyt.
Gal pasiseks kas, gal bus gerai,
Gal dar kartą kalėjime pakankins.

Penktadienio oras buvo baisus,
Ėjo sesutė sniegu užpustytu keliu,
Prisiminė jų likimus žiaurius -
Ašaros rieda jos veidu.

Priėjus Siesikų miškelį,
Aplinkui nieko nematyt.
Tik baisi vėtra ir užpustytas kelias,
Iš skausmo tik plaka širdis.

Tyliai skubėjo prie milicijos,
Kur guli partizanai du,
Skausmingi tylūs žingsniai
Bematant prinešė prie jų.

Vien tik maldos žodžiai
Tyliai šnibždėjo jos lūpose,
Iš skausmo drebėjo širdis,
Ašarų nebuvo akyse.

Tu guli ramiai paguldytas,
Nebegirdėsi mūsų skausmo širdies,
Nors galva baisiai sudraskyta,
O mums ašaros liūdėti padės.

Šarūne, palikai dar mus
Apgaulingam pasauly vargti,
Kada Aukščiausias priglaus visus,
Kad galėtum kartu amžinai gyventi.

Trumpai tegali čia stovėti,
Nes kraujuota išvaizda lieti visus,
Skausmas širdies neleidžia žiūrėti
Į tuos, kurie žudo mūsų brolius.

Skausme ilgai negalėjom kalbėti,
Akyse jų veidas amžinai ramus,
Žuvo palikdami brolius budėti,
Sulaukti laisvės ir išvaduot visus.

Palikai dar vargstančius brolius,
Skamba močiutės graudi rauda,
Patį Aukščiausią šaukiant -
Už ką tiek nubausta?

Neverk, neliūdėk, brangi motinėle,
Užauginus narsius sūnus,
Jie ginti išėjo Tėviškėlės,
Palikdami gimtus namus.

Jie žuvo dėl laisvės Tėvynės -
Už brangų vardą Lietuvos.
Jiems garbės vainiką nupynė
Sesutės, dukros Lietuvos.

Prisimink ir tu, sesute, - pavasaris ateis,
Miške medeliai pasipuoš.
Nelaimingas pavasaris neprikels
Brolelių, gulinčių kapuos.

Ak, Viešpatie, kam leidai jiems žūti,
Kam motinos širdį pervėrei skausmais?
Neleidai laimingiems būti,
Juk jie ėjo laisvės keliu.

Prisiminkim, kai pavasaris ateis,
Saulutė leisis vakarais,
O mūs mylimas Šarūnas
Jau niekad, niekad neateis.

Šarūnas - Juozas Survila, gimęs 1920 m. Gružų kaime.
Vyčio apygardos štabo narys, apygardos vado pavaduotojas,
būrio vadas. Žuvo 1947 03 08.

Rymantas - Petras Pociūnas, gimęs 1924 m., Vyčio
apygardos štabo narys. Nebaigęs Ukmergės Smetonos
gimnazijos išėjo partizanauti. Žuvo 1947 03 10.

* * *

Mylimas Šarūne, kokia Tavo dalia,
Žuvai, kad mylėjai brangią Lietuvą.

Vargęs trejus metus, kentėjai kantriai,
Laisvės dar nematęs žūti turėjai.

Tarei, mielas vade: - Žygiuojam, broliai!
Širdis gal nujautė, kad žūsi žiauriai.

Pavojus kai buvo, Tu gynei visus,
Bet brolių paliktas Tu žuvai brangus.

O broliai pabėgo, keli sužeisti,
O Tu gi, Šarūne, Taujėnuos guli.
Sužinos močiutė, kada sūnų veš
Per kelius miestelius - Siesikuos užkas.

Alpstanti močiutė raudojo balsu:
- O sūneli mielas, imk mane kartu.

Močiutės akyse vien tamsuma matyt:
- O sūneli mielas, trokštu tave matyt.

Sūnelis gal atjaučia močiutės skausmus,
Tik lanko sapnuose, ramina vargus.

Kovo dešimtoji - tai skausmo diena,
Tenai žuvo vadas Šarūnas staiga.

Ant Tavo kapelio gal gegutė nuskris,
Nutūpus ant rąsto, liūdnai pragys.

Nelanko močiutė nei sesutė viena,
Išgirsk nors balselį gegutės liūdną.

Nėra jokio ženklo, kad vadas guli.
Tik vienas senojus primins ateity.

Nėra Siesikuose nei žmonių gerų
Padėti atvežti ant kapų.

Sesutės papuoš jo kapą baltai,
Primins, kad broleliai žūsta nekaltai.

* * *

Narsus mūsų vadas
Veda mus kovon.
Daugel mūs paguldė
Žemėn mylimon.

Girios, kalneliai,
Sveikiname jus,
Ruoškite drąsuoliam
Tinkamus kapus.

Na tai kas, kad mūšy
Dar ne vienas kris,
Kariui dėl Tėvynės
Nebaisi mirtis.

Girios, kalneliai...

Čia sena močiutė
Mūs neapraudos.
Tik raiba gegutė
Rytais užkukuos.

Girios, kalneliai...

Šimtametės pušys
Čia mus apraudos,
Siūbuojant vėjui
Mums dainas dainuos.

Girios, kalneliai...

Čia rasa mums krinta
Nuo pušų senų,
Neraudok, motule,
Mums gyvent ramu.

Girios, kalneliai...

Oi neverk, mergele,
Žuvusio kovoj.
Man ramu miegoti
Žemėj mylimoj.

* * *

Negirdėjo mama, kada šaukė jis,
Amžinam miegui merkdamas akis.
- Mama, mamyte, aplankyk mane,
Pažiūrėk, kaip sunku mirti žaizdose.

Tie jo skaudūs žodžiai buvo jam viltis -
Greit nekaltą sielą apglėbė mirtis.
Greit laukus apglėbė nakties sutema,
Kai prie mažo lango rymojo mama.

Dabar ji nežino, kad sūnus tikrai,
Tiktai kažkoks jausmas traukia ją tenai.
Ten, kur laisvai kraujas teka iš širdies,
Kur dabar skrajoja angelas mirties.

Prie rasoto lango dabar klūpo ji,
Per jos veidą rieda ašara graudi.
- Ak, sūneli, - meldė, - tu sugrįžk greičiau,
Kaip seniai, vaikeli, aš tave mačiau.

Skrieja josios mintys toli toli,
Kur sūnus vaitoja jau mirties glėby.
Kur jis šaukia: - Mama, čia greitai skubėk,
Kad greičiau numirčiau, poterius kalbėk.

Į miestelį skuba mama anksti rytą,
Jai kažko taip ilgu ilgu nematyta.
Į bažnyčią ėjo per gatvelę,
Bet kažko sustojo - žiūri, stebis.

Stebisi mamytė, klausia: „Kas gi čia?“
Mato ji lavoną kruvina galva.
Visas sudraskytas, rūbai nuplėšti,
Perverta krūtinė, plaukai kruvini.

Mama nepažino ir skuba toliau
Ir dabar galvoja: kas gali būt čia.
Tik, toliau nuėjus, dabar mato ji,
Kaip žiūri lavonas, pramerkęs akis.

- Dar sugrįžk, mamyte, nors minutei čia!
Šaukia jai lavonas, likęs gatvėje.
- Kodėl tu taip greitai mane pamiršai?
Kam mane gulėti gatvėj palikai?

* * *

Neišeik, neišeik, mielas brolau,
Iš šios žemės Tėvynės keliu.
Be tavęs vakarai bus nuobodūs,
Be tavęs nebus sodžiuje dainų.

Mūsų siela - užburtas troškimas.
Mūsų namai - tamsūs miškai.
Likimas mūsų - tik žalias pušynas
Ir teisėjų vien rūstūs veidai.

Gal kada grauš vilkai mūsų kaulus,
O gal salvės lydės į kapus,
O gal dujos į kamerą įleistos
Nuo šios žemės nušluos mus visus.

Niekuomet, niekuomet nepamiršiu,
Koks gyvenimas buvo gražus.
Nors ir kaulai trūnytų po velėna,
Tarp žmonių atminimas nežus.

Tad išgerkim, vyrai, po taurelę,
Kol dar rankose skamba ginklai.
Už narsiuosius Lietuvos partizanus,
Melsvaakių rausvas lūputes.

* * *

Neverkit, sesės, savo brolių,
Nors mirtis jų lūpas palies.
Neparves jie jums karolių
Iš juodo Sibiro šalies.

Iš tos šalies, kur vysta gėlės,
Kur gęsta kiekviena daina,
Kur ašarų primirkęs smėlis,
Ir verkia žemė alkana.

Jauną mergaitę nuraminęs
Ir pabučiavęs palikai.
Tu laisvę iškovot žadėjai -
Per anksti mirtį sutikai.

Verkė rugelis ir vasilkos,
Trenksmai aidėjo per girias.
Išvežė budeliai žiaurieji,
Sugrįžt Tėvynėn nebeleis.

Išvežę Tave jie kankino,
Kankino, Dieve, o brangus.
Raudonom rožėm žemė žydi,
Ir krauju puošiasi dangus.

Negrįšiu aš pas tave, mergaite,
Minėsi mane ilgai.
Negrįšiu į savo Tėvynę,
Nors mūsų žemė bus laiva.

* * *

O laisve, toli pasilikus,
Sakyk, ar sugrįši kada?
Mes vargšai klajūnai bejėgiai
Kovojam vien dėl tavęs.

O Dieve, išgirsk meldimą
Iš kraujo pralietų laikų.
Bet jeigu jau leidai mums žūti,
Globoki našlaičius mūsų.

Prie kelio palinkus pirkelė,
Joje našlaičiai maži.
Jie pūtė rasotą langelį Ir šaukė: „Tėveli, kur tu?“

Neturi mažyčiai mamytės -
Ji mirė šaltam Sibire.
Turėjo tik vieną tėvelį -
Ir tas ant gatvės purve.

Laiškai dar nebaigti rašyti,
Ir vargas nebaigtas kentėt.
Lavonai krauju aptaškyti
Paliko ant gatvės gulėt.

* * *

O tu užaugai kietas kaip plienas,
Lieknas kaip liepa, tvirtas kaip uola.
Tu supratai, kas tau yra paskirta -
Gint savo kraštą kaip karžygio drąsaus.

Tu išėjai į partizanų kelią,
Tu juo žengei su džiaugsmo daina.
Tu palikai motulę ir mergelę,
Sakei: „Liūdėk ir lauk su šypsena.“

Bet tu žuvai, krauju aplaistei žemę,
Savo broliams sudie nepasakei.
Savo jėgas tu paaukojai laisvei,
Bet laisvo krašto tu nematai.

Liūdi tavęs motulė ir mergelė,
Niūrūs paliko be tavęs draugai.
Užtai, kad priešai skriaudžia mūsų šalį,
Prisiekei kovoti mirtinai.

* * *

Oi Lietuva Lietuvėle,
Ko taip gailiai verki?
Kas tau slegia širdužėlę?
Gal dalelė per sunki?

Oi sunku sunku kentėti,
Kai nuplėšė man rūbus,
Kai priešas atėjūnas
Ruošia man kapus.

Tik už savo laisvas mintis,
Jeigu žūt - tai žemėj savoj.
Mes kovosime, kol plevėsuos baltas Vytis
Nepriklausomybės kovoj.

* * *

Oi neverk, močiute, jog per šventas Kūčias
Šiemet mano vieta pasiliks tuščia,
Ir nelauš iš tavo rankų šventos plotkelės
Tas, kur laužė pernai, kai dar buvo čia.

Šiemet mano vietoj dėk eglės šakelę
Iš to pat eglyno, kur pernai buvau.
Ir uždek mažytę Kūčių žvakę -
Tu tai padarysi, aš tikrai žinau.

Aš žinau: tu klaupsi poterių kalbėti
Prie uždengto stalo su visa šeima.
Mane prisiminus tu tyliai raudosi,
Per raukšlėtą veidą riedės ašara.

Bet neverk, močiute, žinok, aš ne vienas
Palikau Tėvynę ir gimtus namus.
Daug jau kas nevalgys šitos vakarienės
Ne tiktai Tėvynėj, bet ir pas mus.

* * *

Ošė žalio šilo šimtametės eglės,
Verkė motinėlė mylimo sūnaus,
Kurs Taujėnų gatvę savo krauju plauna,
Už jį tiktai Traupio varpai suskambės.

Trejus metus vargęs Rycelis pražuvo,
Neatnešdamas laisvės į gimtus namus.
Jis draugus paliko liūdnus, ašarotus
Ir motulei gilius širdies skausmelius.

Jis nebematys jau brolių partizanų,
Skrybėlė nepuoš jo garbanos tamsios.
Po šalta velėna pus jo baltas kūnas
Ir užbertos žemėm akys melsvosios.

Nekalbės žaliūkai Liūto meilių žodžių,
Neskambės iš lūpų jų bendra malda.
Jisai mirčiai buvo tvirtai pasiruošęs
Ir užgeso su žodžiais: Laisva Lietuva.

Rycelis - Vytautas Verikas, gimęs 1923 m. Traupio
valsč. Klaibūnų k., žuvo Juodgirio miške 1949 m. gruodžio mėn.
Liūtas - Antanas Juzukėnas - partizanų būrio vadas,
gimęs 1913 m. Kavarsko valsč. Sudeikių k.,
žuvo 1948 05 03 Kazėnų miške.

* * *

Pagelto medžių lapai,
Prisirpo putinai.
O, mielas partizane,
Kas laukia - nežinai.

Tyliai medeliai šnara,
Vėjelio pučiami.
O, mielas partizane,
Ko laimės neturi?

Miglota mano laimė,
Miglota ateitis.
Minčių sparnai palūžta,
Aplink vien naktis.

Miglotas mano kelias,
Aplinkui vien spygliai.
Mintis į tolį skrieja,
Jai atviri keliai.

Šalnų pakąsti lapai
Man patalą paklos.
O mano didžius vargus
Vien giria paguos.

Bet aš dar vis tikiuos -
Rūkai išsisklaidys.
Ir mano skaudus kelias
Vėl laime nušvis.

* * *

Palinko liepos šalia kelio,
Pravirko motina sena:
- Sūneli, Tėvynė tave šaukia,
Ir vėl bus laisva Lietuva.

Tėvynei laisvę mes parnešim
Ant savo kruvinų pečių.
Mergyte, aš tave išbučiuosiu
Ir išvaduosiu iš kančių.

Greitu laiku jau iškeliausiu
Iš savo Tėviškės brangios.
Mergyte, tu manęs neliūdėki -
Aš vėl sugrįšiu atgalios.

Sudie, mergyte mylima,
Mane tamsi naktis priglaus.
Tave, našlaite, prisiminus,
Man širdį ilgesys suspaus.

O jeigu tektų man pražūti
Nuo priešo budelio kulkos.
Mergaite, ir mirdamas kartosiu:
Myliu Tėvynę ir tave.

Tėvynei laisvės aš taip trokštu -
Nespėjau jaunas jos patirt.
Galbūt paskyrė taip Aukščiausias,
Kad už Tėvynę turiu mirt.

Iškilo naujas smėlio kapas
Ant Nemuno aukštų krantų.
Žuvau nuo kulkos išdavikų,
Kad kiti laisvi gyventų.

Jau aušta rytmečio saulutė,
Ir Laisvės varpas suskambės.
Mergyte, iš karo aš negrįšiu -
Tik verks iš gailesčio širdis.

Kai susiūbuos sode klevelis
Ir laisvės rytas prasišvies,
Mergyte, prie kapo pasakyki:
- Žuvo dėl mūsų ateities.

Pavasarį jau gėlės žydi,
Lakštutė čiulba vakarais.
Mergaite, papuošk mano kapą
Baltais akacijų žiedais.

Nupink vainiką iš lelijų,
Iš obelų baltų žiedų.
Atmink didvyrį, lietuvaite,
Kurs gynė laisvę lietuvių.

Kai sužydės ant mano kapo
Balti akacijų žiedai,
Bus ženklas tau, miela mergaite,
Kad už Tėvynę pražuvau.

Rausvai padangė nusidažė,
Prabilo žemė kruvina.
Ei broliai, kam žudyt pasaulį?
Nejaugi kraujo negana?

* * *

Pasakyk, gegele, mums kukuodama,
Žaliąją šakelę palinguodama,
Kur gražiausia žemė, saulė ir dangus,
Kur rieškutėm semia laimę sau žmogus?

Kur mergelių akys melsvos kaip linai,
Kur gražiausia saulė teka, ar žinai?
Kur sula saldžiausia teka iš beržų,
Kur jaunimo dainos skamba virš laukų?

Ten, prie Neries, prie Žeimenos,
Kur ežerėliai Lietuvos.
Ir širdyje daug šilumos
Ten, kur namai pilni dainos.

* * *

Pavasario šiltam ore
Krauna gėlės žiedelius.
Prasidėjo baisus karas -
Balnok, brolau, žirgelius.

Pabalnojau bėrą žirgą,
Žiba plieno kardelis.
Apsiliejau ašarėlėm
Savo skaistų veidelį.

Aš vargelių nepažinau,
Kol pas tave gyvenau,
Vien tik šėriau bėrą žirgą,
Sau širdelę raminau.

Jojo pulkas apginkluotų
Kareivėlių Lietuvos.
Sudie, mano mergužėle,
Nepamiršiu niekados.

Persiskyrėm su berneliu,
Kaip kalbėjom visada.
Liepė laistyt rūteles,
Nepamiršti niekada.

* * *

Per tave, atėjūne, pravirko
Brangiosios Tėvynės laukai.
Per tave, išdavike, nualpo
Gražiausi bijūnų žiedai.

Ar ne Tėviškės laukai augino,
Ar ne čia tu išmokai dainų?
Ar ne motina lingėj lingavo,
Laukė kilniųjų tavo darbų?

Pravirkdei ją alpstančią naktį,
Suardei jos gražiausias viltis,
Likai išdavikas Tėvynės -
Per tave gaubia žemę mirtis.

Kur sąžinė tavo, lietuvi?
Kur meilė gimtųjų laukų?
O pažvelk, išdavike,
Kiek kraujo skausmingų aidų.

Kuo papirko žiaurus atėjūnas?
Ką tau moka už kraują tėvų?
Pažiūrėk, skausmu žemė pravirko,
Paklausyk liūdnų miško dainų.

* * *

Pražydo jau ir baltos vyšnios,
Ir krinta jų žiedai balti.
Močiute, ko rymai ant rankelių
Ir taip gailiai verki.

Kaip aukštos liepos augalotos
Ir tu, sūneli, toks buvai,
Ir žydint baltom vyšniom
Pačioj jaunystėj pražuvai...

Išgirdai Tėvynės balsą,
Kuris tau tarė širdimi,
Ir stodamas jai į pagalbą
Pasitikėjai savimi.

Kai ryto ūkanos aptemo,
Saulutė neskaisti tekėjo.
Ten pagiry prie seno kryžiaus
Sunkus kulkosvaidis kaleno.

Daug žuvo priešų išdavikų,
Daug žuvo budelių tautos.
Ir tavo, sūnau, neapleido
Gyvybės žydinčios, jaunos.

Nužydės vyšnios, žydės kriaušės,
Žydės ir obelys baltai,
Žydės ir liepos augalotos,
Kurias prie vartų sodinai.

* * *

Prie kryžiaus, svyrančio gėlyne,
Suklupo motina be žado.
Sūnelį mylimą ji mini,
Kurio nei kaulų nesurado.

Išėjo vieną ankstų rytą
Savosios Tėviškės apgint.
Ir tartum dobilas parkrito
Gal ties Šiauliais, gal ties Širvintais.

Daug metų laukė, klausinėjo,
Nei žodžio niekur negirdėt.
Tik liko beržas pakelėje,
Ir lūpos motinos minėjo.

Kad nors žinočiau, kur jo kapas,
Kur jo galvelė paguldyta,
Aš apkaišyčiau radastų lapais
Ir pasimelsčiau ankstų rytą.

* * *

Prisirinkau nuo tavo kapo
Rudens priplėšytų žiedų.
O jie tyliai, tyliai prašneko,
Rodos, būtum prašnekęs tu.

Tie žodžiai amžino troškimo,
Palaidoti ne laiku.
Gegutė guodė ir užkimo,
Nuskrido miško vainiku.

Tu išėjai ir tavo kelias -
Vien tiktai pergalę laimėt.
Palinkus diemedžio šakelė
Tau apie laisvę prakalbės.

Palinkę diemedžio šakelės,
Medinis kryžius tarpe jų.
Tėvynė, rodos, jau kelias,
Gal keltumeis gyvent ir tu.

Tu išėjai ir jau negrįši,
Ir tavo akys nežibės.
O leisk, brangusis, nuo tavo kapo
Surinkt vidurnakčio žvaigždes.

* * *

Pučia vėjas, medžiai šlama,
Ir pravirko beržas pakely.
Širdies skausmas, akys ašarotos,
Liūdna žinia, Motut, tau ateis.

Kai tamsus šešėlis dengė žemę,
Sūnus krito nuo budelių kulkų,
Ir suklupo tėviškės žemelėj,
Pabučiavęs šaltą veidą jos.

Neraudoki, sena motinėle,
Nerymoki prie stiklo langelio,
Neklūpėki ant šaltos žemelės -
Nesulauksi savo sūnelio.

Kas parašys margą laiškelį mamai
Toli Sibiran paslapčia?
Kas nuramins jauną seselę,
Nes baisiai slėgs jos krūtinę kančia?

Virš beržyno verkė debesėlis,
Verkė žvaigždės ir tamsi naktis,
Kad svajoto ryto nesulaukei,
Ir laisvos Tėvynės nebematysi.

Greit ateis pavasaris saulėtas,
Sužaliuos vėl pievos ir laukai.
Ir po tavo bakūžės langu
Sužydės balti jazminai.

* * *

Pūtė šaltas rytų vėjas,
Sekmadienis neramus.
Dievas pašaukė pas save
Du Tėvynės gynėjus.

Mes gyvenom po eglaite,
Ten gyvenimas žiaurus.
Mes už laisvę vien kovojom,
Tai mums vargas nesunkus.

Kulkosvaidžiams sukvatojus
Tarp medelių ošiančių.
Krito narsūs partizanai -
Bėgo kraujas iš galvų.

Priešai, kaip šunys pasiutę,
Pagriebė jų lavonus,
Įsimetę į vežimą,
Atvežė į Taujėnus.

Gale tvarto ant šiaudelių
Juos paguldė atbulai.
Vieno galva, antro kojos -
Taip ilsėjos amžinai.

Vieno galva sudaužyta,
Antram - akmuo po galva.
Už brangios Tėvynės laisvę
Ir brangų vardą jos.

Prie jų priėjo mergaitė -
Draugė jaunystės dienų.
Širdelę skausmai suspaudė,
Kai pažino juos abu.

Suskambės varpai bažnyčioj
Už tave, brangus sūnau,
Tiktai kur tave palaidos,
Ak, sūneli, nežinau.

* * *

Pūtė šiaurės vėjas,
Laužė ąžuolo šakas.
Bolševikai mus užpuolė
Ir išdraskė šeimas.

Stovi mašina paruošta
Prie gimtųjų namelių,
O mes vargstam miškuose,
Atsiskyrę nuo tėvų.

Laiko motina vaikelį
Ant baltųjų rankelių,
O vaikelis gailiai verkia
Nuo šaltų šiaurės vėjų.

- Duok, mamyte, man duonelės,
Duok pienelio to saldaus.
Veski, tėveli, į namelius,
Aš rankutes sušalau.

- Nėr, sūneli, jau duonelės,
Nėr pienelio to saldaus,
Nėr ir gimtųjų namelių,
Nėr gyvenimo ramaus.

- Vai, tėveli, motinėle,
Kam surišo jums rankas?
Į vagonus susodino,
Dievas žino, kur mus veš.

Sudie, tėve, motinėle,
Sudie, aš einu iš čia.
Gal užaugsiu, kur miškuose,
O jūs Sibiro krašte.

* * *

Raudona saulė nusileido
Už mėlynų debesų.
Suskambo dainos partizanų
Iš tyliai ošiančių miškų.

Ir klauso tos dainos Tėvynė,
Ką žada jai jauni kariai,
Ką žada tvirtos jėgos
Tyliais svajonių vakarais.

Dainuoja žodžiais suminėtais
Už brangią žemę Lietuvos.
Ir už mergelę numylėtą,
Kol gyvas mūs karys kovos.

Ir žūsta priešas nugalėtas,
Prakeiktas Stalinas žiauriai.
Vėl aušta rytas išsvajotas,
Ir vėl dainuoja lietuviai.

Raudona saulė nusileido
Už mėlynų debesų.
Daugiau nešaudys partizanų -
Mūsų brolių lietuvių.

* * *

Raudonas priešas mūsų žemėj
Pradėjo kraują gerti mūs.
Sustaugė vėjas, nešdamas mirtį,
Kvatojo slibinas baisus.

Tėvynę mūsų numylėtą
Aptemdė juoda sutema,
Ir baisią pražūtį mums rengė
Raudona slibino ranka.

Lietuvis kėlė kumštį kietą
Ir dėjos ginklą ant pečių.
Dar metęs rūstų žvilgsnį priešui
Išėjo naktį iš namų.

Už nužudytą brolį, sesę,
Išvežtus kentėt tėvus
Kaupės jaunoj krūtinėj kerštas -
Mirtis už mirtį priešui bus.

* * *

Rugiagėles, ramunes ir tulpes
Paišo vėjas šiaurys ant langų.
Jau ir grotos plieninės apšalę,
Greit ir širdys mūs apšals ledu.

Sargo žingsniai koridoriuje aidi,
Pasigirsta, kaip veria duris.
Čia vienutėje verkia mergaitė,
O kitoj sėdi piktas vagis.

Kurie Tėviškę brangią mylėjo,
Tų jau Sibire kaulai seniai,
Kurie priešams vergaut nenorėjo,
Tokių tūkstančiai sėdi čionai.

Rugiagėles, ramunes ir tulpes
Paišo vėjas šiaurys ant langų.
Toli Tėviškėj verkia motulė,
Nesulaukdama savo vaikų.

* * *

Sakalai, sakalėliai raibieji,
Kam raižot padangę sparnais?
Ar nulėksit tenai, kur mylėjau,
Ilgus ilgus metelius?

O po karo bus žemė derlinga,
Lietus sotins kiekvienus laukus.
Užaugs eglės ir pušys aukščiausios,
Ąžuolai šimtamečiai žaliuos.

Jau po karo bus gera gyventi -
Bolševikų visai nebebus.
Susitikę žmonės kaip broliai bučiuosis
Ir iš glėbio ilgai neišeis.

* * *

Samanota bakūžė
Stovi tyliai neramiai.
Laužo, drasko ją kasdieną
Priešų purvini nagai.

Ir prie kelio
Laužo vėjas klevo šakeles,
O po juo sena močiutė
Lieja ašaras gailias.

Kas paguos tave, močiute,
Kas tau širdį nuramins?
Guli sūnus baltam sniege -
Nieks nelaimėj neapgins.

Bet neliūdėki, brangi močiute,
Vėl ateis nauji laikai,
Pragiedrės mūsų padangė,
Ir skambės daina plačiai.

Už tave, brangi Tėvyne,
Žūstam sniego pusnyse,
Bet užtai nutrūks tau greitai pančiai,
Bus vėl laisva Lietuva.

* * *

Saulei tekant, auštant rytui,
Sučiulbo vyturiai.
Mielas bernelis miegojo
Ir sapnavo sau saldžiai.

Su pirmais šešėliais,
Su saulės spinduliais
Jį pažadino iš miego
Automatų grojimai.

Kažkoks išgama pasakė,
Kad jis guli rugiuose.
Atidarė kryžmą ugnį
Ir sušaudė klojime.

O kai išnešė ant kiemo,
Rusai ėmė rankom plot.
Pasistatė gramofoną
Ir pradėjo kažką šokt.

Nepasakė jis sudieu
Nei tėveliui, nei močiutei.
Nepasakė jis sudieu
Nei mergelei mylimai.

* * *

Saulutė leidos vakaruos,
Vaikščiojo mergaitė verkdama.
Priėjusi sena motinėlė
Ramino verkiančią dukrą.

- Neverk, dukrele, neraudoki,
Ne vienas pasauly jis yra.
Jis, būdavo, dažnai ateina,
O jei sugrįš, ir vėl lankys.

- Negrįš, mamyte, jis negrįš,
Tai nujaučia mano širdis.
Išduos jį niekšas išdavikas,
O bolševikas jį nušaus.

Sugrįžo jis, bet jau vestuvės,
Jaunimas šoka linksmai,
O mylimoji jį užmiršus
Kitą bučiuoja aistringai.

Jis pasiilgęs pas ją nuėjo:
- Brangioji, ką tu padarei?
Sakei: „Sugrįžk, sugrįžk, brangusis!..“
Dabar už kito išėjai.

O ginkle, ginkle, tu taiklusis,
Jau nebemieli mes čionai.
Eisim į žaliąją giružę,
Kur pasiliko mūs draugai.

Tenai miškely tarp krūmų
Mane paukšteliai nuramins,
O tave dar labiau mylėsiu,
Nes tu tik viena man likai.

* * *

Saulutė nusileido, sutemo vakarai,
Mūs Tėviškėlę brangią užvaldė ubagai.

Ateina bolševikas per Tėviškės laukus
Ir klausia: - Motin, motin, kur yr tavo sūnus?

Motulė nepasakė - neišdavė sūnaus,
Nors ji per visą amžių Sibire vergaus.

Išėjo bolševikas iš motinos namų,
Nušovęs tikrą sūnų ant Tėviškės laukų.

Nežino motinėlė, kad mylimas sunus
Numestas ant gatvės, ir nežino, kas dar bus.

Nuplėšė jo drabužius, nuavė batus,
Numetė ant gatvės, vadino banditu.

Budėk, budėk už laisvę Lietuvos,
Kai driskį pamatysi, kulkosvaidžiai kvatos.

Tada mes pailsėsim ir vargo bus gana,
Kai paskutinį stribą nuvysim pragaran.

* * *

Saulutė teka, aušta rytelis,
Partizane, tu pramigai.
Ar tau nerūpi Tėvynę ginti?
Saldžiu miegeliu tu užmigai.

Per abu skruostelius kraujas tekėjo,
Aplinkui stovi kraugeriai.
Neateis tėvas nei motinėlė,
Nei tavo broliai, narsūs arai.

Tave paguldė ant akmenėlio,
Nes pagailėjo grabo lentos,
Ir palaidojo nemunėly,
Nes pagailėjo žemės juodos.

* * *

Saulutė teka, saulutė leidžias,
O kalėjime tamsu.
Drėgnos sienos, vienas langas,
Ir tie narai, kur guliu.

O už durų stovi sargas,
Kuris saugoja mane,
Neišleidžia eit į laisvę
Palinksminti save.

Oi tu, sarge, mano sarge,
Nuimk pančius geležies,
Jau nutirpo jaunos rankos,
Jas ištiesti negaliu.

Sudiev, sudiev, mano miela,
Pasiliki sau viena,
Nebučiuosiu tavo lūpų
Paskutinę valandą.

Jau saulutė nusileido,
Nebešvies daugiau,
Ir paukšteliai jau nutilo
Nečiulbės jie man daugiau.

* * *

Skamba dainos pamiškėje
Partizanų atkaklių,
Ginti tėviškės išėję
Nuo raudonų budelių.

Mes gyvenam po eglaite,
Ten gyvenimas žiaurus.
Nes už laisvę mes kovojam -
Joks mums vargas nebaisus.

Mūsų namai - plačios girios,
Sesė mums - tamsi naktis.
Nes už laisvę mes kovojam -
Nebaugina mūs mirtis.

Laimink, Viešpatie, mūs žygius,
Brangią žemę Lietuvos,
Kur lig šiolei išglobojai,
Neapleiski Tu dar jos.

* * *

Sudie, motule, Tu brangioji,
Sudie, motule, amžinai.
Galbūt negrįšiu aš pas tave,
Nei Tu, nei aš to nežinau.

O jeigu žūsiu prie upelio,
Kur bangos dainą man dainuos,
Ir beržas, verkdamas prie kelio,
Paguodos žodžius Tau kartos.

O jeigu žūsiu tarp brolelių,
Lietuvių krašto milžinų,
Tai Tu, motule, negirdėsi
Iš mano lūpų jau dainų.

Ir kai ateis pavasarėlis,
Raiba gegutė užkukuos,
Žinok, motule, kad aš žuvęs
Už brangų vardą Lietuvos.

O kai gulėsiu aš ant gatvės,
Bus daugel daugel pajuokos,
O kai gailėsi tu sūnelio,
Tave Dievulis tepaguos.

Kai mano kraujas laistys gatvę,
Tai, mamyte, neraudok,
Žinok, kad kraujas yra pralietas
Už Šventą žemę Lietuvos.

O jeigu grįšiu nepražuvęs,
Laimėjęs karą su daina,
Tada dainuosim, Motinėle,
Nes jau bus laisva Lietuva.

* * *

Sudie, vargdieniai, ginklo broliai,
Sudie, kovoti man gana.
Keliu į laisvę, vykdant šuolį,
Mirtis atlėkė alkana.

Iš jūsų tarpo mane atskyrė
Atlėkusi kulka alkana.
Pervėrė švinas man krūtinę -
Sudie, Tėvyne mylima.

Likimo lemta taip jau buvo -
Šiandieną žūti čia kovoj.
Akis užmerkiau prie beržyno,
Žalios pievelės lygumoj.

Lavoną priešai nusitvėrę
Užkas juoduos arimuos.
Motulė, sesė nusiminus
Prie mano kapo nerymos.

Gal greit sulauksit, broliai, laisvės,
Jau aušta rytas lūkesčių,
Laimužė jums jau nebetoli,
Nukris jau vargas nuo pečių.

O kai sulauksit, broliai, laisvės,
Ir Laisvės varpas ims skambėt,
Broliai, prašyčiau jūsų vieno -
Kritimo vietą pažymėt.

O kaulus mūsų jūs surinkę
Pakaskit kalne ant kapų,
Kad iš po žemių jie girdėtų
Gausmingą skambesį varpų.

* * *

Sudrebėk, galingas mūre,
Leisk į laisvę tu mane,
Nes vilioja mane jauną
Tėviškės lanka žalia.

Oi tu, sarge, mielas sarge,
Nuimk pančius nuo rankų.
Surakintos mano rankos,
Neišlauš virbų nuo langų.

Šviesią dieną, juodą naktį,
Taip čia ilgu ir baugu.
Už brangios Tėvynės laisvę
Tiek daug reik iškęst kančių.

Aš norėčiau dar nors kartą
Šviesią Saulę pamatyt
Ir tamsioj aukštoj padangėj
Šviesias žvaigždes suskaityt.

* * *

Sugrįžk, pavasari, vienplaukis,
Dainuok šakelėj putinų,
Juodoj nakty manęs sulaukęs.
Aš gint Tėvynės išeinu.

Grįšiu, kai vyšnios žiedas skleisis,
Pabudęs saulės spinduliais.
Širdin kai laisvės aidas belsis,
Žygiuojant Tėviškės keliais.

Beržų šakelėm apsikaišęs,
Pakvėpink žemę vien žiedais,
Sukviesk dienas, naktis į vaišes,
Kaip būdavo pas mus kadais.

Ir ant šakos, ir ant žiedelių,
Žydėk viršūnėse klevų.
Akis išgrauš tos kelio dulkės,
Beieškant prarastų dienų.

Ateik sielon nors valandėlei,
Ateik pas partizaną tu,
Kaip neša saulė džiaugsmą gėlei,
O tu ateik, atnešk žiedų.

O jei negrįšiu laisvės rytą
Iš vėtrų puotos kruvinos,
Mylėk, sesyt, lietuvį kitą,
Kad būt sūnus šalies laisvos.

Grąžink piliakalniams lakštutę,
Gegutė, kai sode kukuos,
Paguosk kančių dienoj močiutę
Šaltuos Sibiro laukuos.

* * *

Sukilkime kiekvienas
Už laisvę Lietuvos,
Kad mūsų šventoj žemėj
Neliktų šunaujos.

Tada tikrai nurimsim,
Kai bus šaly ramu,
Kai naktį nebijosim
Pareiti į namus.

Kur sudegusi gimtinė,
Nauja graži stovės,
Kur žuvo partizanai,
Bijūnai žydės.

* * *

Šalia prie kelio palinkęs kryžius,
Baltos alyvos šnara tyliai.
Žolėm apaugęs kapas kareivio,
Kurs už Tėvynę žuvo seniai.

Nežino niekas kareivio kapo,
Ir neateina sesė jauna.
Neverks prie kapo tėvas, močiutė,
Baltos alyvos šnara tyliai.

Jaunas berneli, kada tu josi
Ginti tėvynės plačių laukų?
Skaudančia širdim tave palydėsiu,
Duosiu kryželį tau dovanų.

Jeigu kartais tektų lauke pražūti,
Svetimoj žemėj, priešų krašte,
O gal sužeistas sunkiai vaitosi,
Mažas kryželis primins mane.

O jeigu sugrįši į tėviškėlę,
Linksmas, laimingas lankysi mane,
Aš išsiilgus tavęs, brangusis,
Tarsiu žodelį - myliu tave.

* * *

Šėriau žirgelį per savaitėlę,
Pasibalnojau per valandėlę.
Gavau laišką, reiks į karą jot,
Su priešais kovot.

Karininkas kuopon visus surikiuos,
Šaunius kareivėlius visus apginkluos.
Uždės šautuvus ant mūsų pečių,
Prikabins kardelius prie balnų.

Suūžė patrankos už aukštų kalnų,
Susiūbavo medžiai žaliųjų girių.
Žūsta berneliai, plūsta kraujuose,
O jų lavonai guli laukuose.

Nors žirgelis nieko nebijojo,
Tarp kulkų, granatų manęs ieškojo,
Ir jis neradęs raitelio savo,
Greitai į namelius parkeliavo.

Namo parbėgęs, prie stuinios sustos,
Kur tas karžygys, kuris mane balnos?
Jau jis paguldė jauną galvelę
Už Tėvynės laisvę ir brangią Lietuvą.

Išėjo tėvelis, manė, kad sūnelis.
Žiūri, kad žirgelio kruvinas balnelis.
- Sūnau sūneli, mažą auginau,
Kad kovoj žūsi, niekad nemaniau.

Išėjo motinėlė, graudžiai verkdama,
Žuvusį sūnelį prisimindama.
Puolė po kojom bėram žirgeliui,
Baltas rankas laužė, verkė sūnelio.

Išėjo sesutė gėlių prisiskynus,
Nešė vainiką ant kapų nupynus.
Nešė vainiką, graudžiai verkdama,
Žuvusį bernelį prisimindama.

* * *

Šiltą Sekminių tylią naktį
Lakštutė suokė taip liūdnai.
Ji laukė grįžtant partizanų,
Stovyklą saugojo jinai.

Bet staiga pasigirdo šūviai,
Pranyko šviesa iš akių.
Netolimam mažam kaimely
Raketos skraidė virš stogų.

Eglute, miško karalaite,
Vadinsiu tave močiute.
Priglausk mane nuo pikto priešo
Po savo žalia šakute.

Priglaust eglutė negalėjo
Po savo žalia šakute,
Kulka krūtinę jam pervėrė
Ir kraujas sruvo iš žaizdų.

Antano vado akys merkias,
Draugų išduot negali.
Ir silpnas balsas.

* * *

Šlamėjo pušys šimtametės,
Siūbavo tamsūs ąžuolai.
Vai, daug žalia giružė matė,
Oi, daug iškentė jinai.

Teriojo brangiąją Tėvynę
Spalvų visokių vanagai,
Sudraskė mylimą krūtinę
Raudoni ir rudi nagai.

Mums nebereikia užtarėjų,
Nei išvaduotojų draugų.
Lietuvis laisvę pamylėjęs
Nekęs retežių raudonų.

Priglausk, giruže, prie krūtinės
Išvargusius savo vaikus.
Aukojasi jie dėl Tėvynės
Už šventus gimtuosius namus.

O kam už Lietuvą jie ryžos
Kovot kaip ąžuolai tvirti?
Jie išvaduos šalelę, kryžių -
Ta valanda arti, arti.

* * *

Taip tyliai banguoja gyvenimas mano,
Nebėra linksmų valandų.
Gyvenimą mano sugriovei,
O aš dėl Tavęs verkiu.

Dabar sužinojau, ko rūtos pravirksta
Kas rytą gailiąja rasa.
Ko jauna sesutė giružės kalneliu
Pramynė takelį basa.

O motin, mano motute senoji,
Su nemigo Tavo naktim.
Tu nerasi sodyboj sau vietos,
Pakolei užmerksi akis.

Lai žydi, žaliuoja jurginai daržely,
Neboja nei vėtrų, audrų.
Lietuvis kentėt ir vargt pasiryžęs -
Už laisvę numirt nebaisu.

Praeis pagaliau tos pilkos dienos,
Ir nemigo naktys praeis.
Mes tikim, kad kitas gražesnis gegužis
Kitokius mums žiedus parneš.

* * *

Tarp gęstančių Vėlinių žvakių
Ir širdį veriančių raudų,
Tik prie motulės šalto kapo
Aš prieglobstį randu.

Užgeso paskutinė žvakė,
Aplinkui vien tamsi niūri naktis.
Atisimenu, motulė sakė:
- Lankyki mano kapą vis.

Ir maldą karštą sukalbėki
Prie Motinos Marijos vis.
Jai vargus, rūpesčius sudėki,
Ji daug suteiks tau laimingų dienų.

O motin, prie tavo kapo
Iš didžio sielvarto alpstu.
Gyvenimas man kančia tapo,
Šaltan kapan priimki tu.

* * *

Tarp žaliuojančių karklynų
Gul kareivis Lietuvos.
Rankos, kojos sužalotos,
Teka kraujas iš galvos.

Viršum medžių skraido varnas,
Nori kariui kraują gert,
Karžygys, lūpas pravėręs,
Nori žodelį jam ištart.

- Oi tu, varne, juodas varne,
Negaląski tu nagų,
Tu pietų dar greit negausi,
Nes aš gyvas dar esu.

* * *

Tas Taujėnų siauras gatves
Kraujas plauna nuolatos,
Nes čia mėto partizanus,
Brangius sūnus Lietuvos.

Vidur miesto yr paminklas Vyties kryžiaus,
Ten vietelė mūs šventa,
Brangiu krauju partizanų
Juoda žemė permerkta.

Juos išvijo iš namelių
Driskių raudona gauja,
Namų vietoj beliko
Pelenų sauja balta.

Jų senieji tėvužėliai
Kenčia Sibiro šalčius.
Tie prakeikti komunistai
Veža tokius senučius.

Vaikšto jauna sesutėlė
Ten prie brolių kruvinų,
Akys, ašarom pasruvę,
Širdis plyšta iš skausmų.

Nes ji mato savo brolius,
Taip išniekintus baisiai.
Spardo kojom priėję
Tie prakeikti žmogžudžiai.

Nors jie nieko nebejaučia,
Nekankina jų skausmai,
Žuvo už Tėviškės laisvę
Drąsūs mūsų sakalai.

Na, palaukit jūs, bedieviai,
Ateis ir jums tokie laikai -
Nekęs jūsų lavonų
Brangūs tėviškės laukai.

Dar atėjo mergužėlė
Čia prie brolių kruvinų,
Ji pamatė bernužėlį
Ir paklausė: „Ar čia tu?“

Jis nepratarė nei žodžio,
Bet gulėjo sau ramus.
Prakeiktoji priešo kulka
Parengė jam čia kapus.

* * *

Tau, sesute, puikios gėlės,
O man kardas prie šalies,
Tau akis plaus ašarėlės,
Man - gaisrai kelius nušvies.

Tau rymoti, manęs laukti,
Man - kovoti mirtinai.
Gal sulauksi manęs jauno,
Jei neslėgs šalti kapai.

O jei žūsiu už Tėvynę,
Brangų vardą Lietuvos,
Tau žvaigždutė vakarinė
Tave pas mane atves.

Tu, sesut, ant kario kapo
Prisodinki daug gėlių,
O kad jos gražiai žydėtų,
Palaistyk vandenėliu.

Ten, kur šlamantys pušynai,
Kur lakštingalų balsai,
Ten nevystantys gėlynai -
Mūsų brolių ten kapai.

* * *

Tau, Tėvyne, daina mūs skambiausia
Ir darželio tau rūtų žiedai.
Patikėk, tu daugiau nevergausi,
Svetimi bus tavieji vargai.

Tau, Tėvyne, rytojų mes nešam,
Vien giedros ir saulėtų laikų.
Juk ne veltui tiek kraujo čia laša
Numylėtų tavųjų vaikų.

Tau, Tėvyne, mes kelią nuausim,
Težygiuosi laiminga tu juo,
Jei mes laisvės trimitais negausim,
Te į akmenį virsta vanduo.

* * *

Tavęs Uralai nepalaužė
Nei purvini šalti rūsiai.
Šventos idėjos neišplėšė
Žiaurūs plėšikai kraugeriai.

Iš vargų grįžęs Tėviškėlėn,
Priešui degei žiauriu kerštu,
Ir vėl žengei didvyrių keliu,
Sakei, kad laisvę parnešiu.

Nors sunkiai sužeistas dar gyneis,
Svaidei į priešą ugnimi.
Savo akimis regėjai,
Kaip slenka priešai alkani.

Kūną išniekino žiaurieji,
Guldė ant gatvės purvinos.
O vieną likusią motulę,
Kas ją bent paguos.

Pamačius motina apalpo,
Iš skausmo glaudė rankeles:
- O Dieve, Dieve brangiausias,
Užmerk ir mano akeles.

* * *

Tenai palinkęs prie kelio kryžius,
Baltos alyvos šnara tyliai,
Žolėm apaugęs miškinio kapas -
Jis už Tėvynę žuvo seniai.

Niekas nelanko miškinio kapo,
Nes jo nežino sesė jauna.
Prie kapo neverkė sena močiutė.
Baltos alyvos šlama tyliai.

Sese lietuve, kada daržely
Rūtos ar žalios gėlės žaliuos,
Ateik, papuoški miškinio kapą,
Gal motinėlė nebedejuos.

* * *

Tenai už girių, už kalnų
Buvo daug brolių sužeistų.
Ir aš ten sužeistas buvau,
Gaila, kad jaunas toks žuvau.

Jaunystėj žūti tai skaudu,
Bet už Tėvynę nebaugu.
Už brangią laisvę Lietuvos
Negaila gyvybės savos.

Tu mano kapą aplankyk,
Rožėm, lelijom apsodink.
Tik gailių ašarų neliek,
Nes neprikelsi jau vis tiek.

Tegul gyvuoja Lietuva,
Visad laiminga ir laisva.
Tenai, bažnytkaimio laukuos,
Ramiai ilsėsiuos aš kapuos.

* * *

Tėviškės kelias toks ilgas, smėlėtas,
Išpintas erškėčiais ir vainikais gėlių,
Kur eidamas suklups kiekvienas karys,
Kiekvienas karys.

Suklupęs kareivis ant kelio smėlėto,
Galva jo visa kraujuota,
Ir klausia jis pats savęs:
- Vai, kur aš esu?

Aukštieji kalneliai,
Nukloti lavonais,
O sraunus upelis
Susidrumstė kraujuose.

Pikti žvėrys staugė
Miškuos ir javuos,
Draskydami kūnus
Mūs narsių karių.

Mylimos sesutės,
Žalias rūtas skinkit,
Ir vainikus supynę
Brolių kapus papuoškit.

* * *

Tėvyne, mano mylimoji,
Tu sūkury, Tu tolumoj.
Pavėsy liepų Tu svajoji,
Tu glūdi alpstančioj kaitroj.

Auksinės varpos pakelėse,
Sidabro upės tarp kalnų.
Mes visados, visad mes dviese -
Tu man, aš Tau kasdien šneku.

Tėvyne, mano mylimoji,
Tu amžina daina širdies.
Pakelių kryžiais Tu man moji
Ir už mane karštai meldies.

Baltais beržais gėlių darželiuos
Ir jūros mielu ošimu.
Visus skausmus Tavuos takeliuos
Savo širdin visad imu.

* * *

Tyliąją naktį jauni partizanai
Ramiai ilsėjos žaliam pagiry.
Jie išvargę ramiai miegojo,
Sapne vaizdavos rami ateitis.

Savo Tėvynėj jie linksmai skrajojo -
Miškų plačiųjų drąsūs sakalai.
Nejautė vargo nei pavojaus,
Džiaugės atsigulę, miegojo ramiai.

Tik ankstų rytą pagirį apsupo
Žiaurūs stribukai, pikti kraugeriai,
Ir kulkų lietų į juos paleido,
Kur mūs partizanai miegojo ramiai.

Jauni partizanai pašoko iš miego,
Žiūri - į mišką užstoti keliai.
- Čia pasilikti mums nėra vietos,
Nes liepsnose skęsta šitie namai.

Kulkosvaidžiai groja melodiją liūdną,
Jauni partizanai kovoja narsiai,
Tik vienas paukštelis į mišką išskrido,
Nors kulkų lietus lijo smarkiai.

Savo gimtinėj, tarp žaliųjų pievų,
Tave pakirto daug kulkų aštrių.
Priglaudė galvą prie Tėvynės žemės,
Gegutė užkukavo graudingu balsu.

Žiaurūs stribokai juokės, tyčiojos,
Ką gi, bandite, tu užtarnavai?
Partizano lūpos negyvos šypsojos,
Akys užmerktos amžinai.

Verkt neatėjo tėvas nei motutė -
Jie toli - Sibire tarp kalnų aukštų.
Tiktai netoli raiboji gegutė
Tyliai užkukavo graudingu balsu.

* * *

Toli už girių leidos saulė,
Dainavo broliai ardami.
Dainavo tėviškės artojai,
Juodą arimą versdami.

Stovėjai, mama, tu prie vartų,
Kalbėjai: vakaras gražus,
Ir per naktis Tu nemiegojai,
Prie lopšio supdama vaikus.

Dabar ilgu tam senam sodžiuj
Toli išskridusių vaikų.
Ir vakarai dabar nuobodūs,
Be jokio džiaugsmo ir dainų.

Bet lauk, motule, aš sugrįšiu,
Kada Tėvynė bus laisva,
Kada nebus žiaurios vergijos,
Neslėgs jau priešo letena.

* * *

Toli toli tarp keturių bokštelių
Stovi sargai, ginkluoti šautuvais.
Jie grotomis užtvėrė mano kelią,
Dainuoju aš, dainuoju su draugais.

Sudiev, Tėvyne, mano numylėta,
Sudiev, jums kloniai, upės ir miškai,
Sudiev viskam, kas gerbta ir branginta,
Aš čia tik dangų mėlyną matau.

Čia tamsios kameros ir geležinės durys,
Čia storos sienos, gilūs pamatai.
Ir sunku daros žmogui ant krūtinės,
Kai vien tik smurtą tematai.

Jau nebevaikščiosim parkais nei alėjom,
Nebematysim moterų veidų.
Tik pro grotas aplanko šaltas vėjas
Nuo gintarinių Baltijos krantų.

* * *

Tu išėjai, pageltus lapams,
Ruduo už lango verkė tau.
Ir ryto gėlės paskutinės
Sudie, sudie kartojo tau.

Sakei, sugrįši gimtan sodžiun,
Kai baigsis kova kruvina.
Suvilgė ašarom blakstienas
Ta laisvė trokštama.

Visa širdim tu pamylėjai
Varganų miškų takelius.
Apdainavai laukus ir sodžius,
Sesučių rūtų darželius.

Jau du pavasariai praėjo,
Vasara kloniais nuskambėjo.
Už tėvų žemę broliai kovės,
Negrįžo tas, kas grįžt žadėjo.

Trečiam pavasariui užėjus,
Kai buvo laisvė taip arti,
Ištryško kraujas iš krūtinės -
Kodėl dalia tokia karti?

Žydės žilvičiai pakelėse,
Nupins sesutės vainikus,
Ir gimtam kaimo sodžiuj
Paklos tau saldžius kapus.

Aš tavęs lauksiu dar pareinant,
Lakštutė čiulba taip liūdnai.
Tavo minčių išaustos dainos
Skambės plačioj laisvės erdvėj.

* * *

Už bakūžės, gale lauko,
Kai jaunutis aš buvau,
Liekną mažą obelaitę,
Pasodinęs auginau.

Bet žiedeliams jos pražydus
Prieš saulutę nekaltai,
Manęs laukė ilgas kelias,
Sunkios kovos ir vargai.

Lapams byrant rudenėlį
Aš ją vieną palikau.
Už tą gimtą brangią šalį
Į karužę išėjau.

Dega lankos, dega pievos,
Neris plaukia kruvina.
Mus į kovą vedė Vytis
Už Tėvynę su daina.

Bet kautynės mūs nelygios
Su raudonais slibinais.
Mūsų žemę jie pagrobė
Ir mes likom jų vergais.

Bet ir mirdamas minėsiu
Brangią šalį Lietuvos.
Ir tą mažą obelaitę,
Kurios šiandien taip ilgiuos.

Štai prabėgo daugel metų,
Kai nelaisvėj gyvenu,
Bet aš savo obelaitę
Ir Tėvynę aš menu.

* * *

Už raudono stalo budeliai susėdę
Ruošėsi į žygį niekšiškų darbų.
Susiskirstė grupėm, skirstosi jau sodžiais,
Paruoštos mašinos stovi už langų.

Vos tiktai rytuose aušrelė praaušo,
Į duris pabeldė budelio ranka.
Gryčioj pasigirdo žiaurus stribo šauksmas:
- Visi areštuoti ir išvežami!

Pravirko tėvelis, pravirko motinėlė,
Pravirko sesutė, pindama kasas.
Pravirko ir beržas, pakely pasviręs,
Verkė ir darželis sidabro rasa.

Sesutė kraitelį verkdama dėliojo
Ir balsu graudingu budelius maldavo:
- Bausmę dovanokit, viską atiduosiu.
- Nereikia prašyti - patys pasiimsim.

Tėvelis, peržengęs senos pirkios slenkstį,
Liūdnai apsidairė į visas šalis.
Sudie, kiemeli, po kurį vaikščiojau,
Sudie, varteliai, liekat atkelti.

Sudie, kaimynai, visi artimieji,
Viską dovanokit, kas buvo blogai.
Gal jau nusueisim ir nesimatysim,
Budeliai išvežti gali mus amžinai.

* * *

Už tėviškę, už bočių žemę Šventą
Tu pakilai nenulenkęs galvos,
Kada žiaurus klastingas okupantas
Ištrint norėjo vardą Lietuvos.

Kai nakty kilo uždrausta trispalvė,
Lapeliai skelbė - nemirė tauta,
Kai priešą vėrė automatų salvės,
Visad žinojai - čia tavo vieta.

Rūsti lemtis, o galbūt išdavystė
Pakirto tavo sakalo sparnus.
Metus gražiausius žydinčios jaunystės
Sukaustė pančiais priešas tau nuožmus.

Ir praėjai per pragarą ir mirtį,
Šiandien džiaugies, kad Laisva Lietuva.
Užtai, kad jai neleidai žūti,
Šiandieną tau dėkinga Lietuva.

* * *

Ūžė miškas, šlamėjo nuo vėjo,
Vėjas laužė medžių šakas.
Pamiškėje sargyboj stovėjo
Partizanas, nuleidęs rankas.

Pasislėpęs kaip medžių šešėlis,
Prisiglaudęs prie medžio tyliai,
Jisai pamatė, kaip pamiške traukia
Enkavedė dideli būriai.

Partizanas, lietuvis nuliūdęs,
Vis galvojo, kaip čia yra:
Kodėl visi Lietuvą žudo,
Kodėl niekas nesigaili jos?

Kodėl taip atėjūnus pamilot,
Kodėl parsidavėt jiems?
Kodėl virtot stribais šunimis,
Kodėl trokštat mirties mums visiems?

Prisimenu, kaip brolį ir tėvą
Stribų gauja nutvėrė žiauriai,
Daužė galvą, pečius ir krūtinę,
Net trūkinėjo visi sąnariai.

* * *

Užėjo pikti rusai,
Sugaudė brolelius.
Sugaudė ir uždarė
Į kalėjimus tamsius.

Išėjo mūsų broliai,
Išėjo pas draugus.
Išėjo, kad būt laisvas
Mūsų Tėviškės Dangus.

Ne vienas jų išėjo,
Išėjo jų šimtai.
Užtai mūsų sodyboj
Beliko pelenai.

Vietoj gimtų namelių
Beliko pelenai.
Išdraskė atėjūnai,
Išdraskė ir stribai.

Kur braidė ir bėgiojo
Linksmi vaikų būriai,
Dabar ten žaidžia vėjas,
Verpetai ir rūkai.

Motulę sengalvėlę
Ir tėvą jie išvarė.
Oi, dar nežino vagys,
Kad jiems reiks bėgt iš čia.

Už pavergtą tėvą,
Už ašaras, vargus,
Už nužudytą brolį partizaną,
Už nuostolius baisius.

Paguldėt partizaną
Ant gatvės akmenų.
Bet koks likimas laukia
Išgamų stribų?

Tekės tuoj Laisvės saulė
Virš pavergtos šalies,
Pralietos ašarėlės
Oi, skaudžiai jus palies.

Nei vienas kraujo lašas,
Nei viena ašara
Nebus jums dovanota,
Jūs, budeliai Maskvos.

* * *

Užtemo saulutė -
Nuvyto jau laisvės žiedai,
Ir mūsų Tėvynėj
Vien girdis dejonių skausmai.

Išėjo į girią
Broleliai su priešu kovot
Ir savo Tėvynę
Iš rusų nelaisvės vaduot .

Paliko mergelę
Ir savo senus tėvelius.
Jie ilgis ir laukia
Ir prašo globoti miškus.

Kai vakaro saulė
Padangę nudažė rausvai,
Mergaitės jų laukia
Ir tikis sulaukti tikrai.

Tikėkit - sugrįšim
Vėl laisvi į savo namus,
Kai mūsų Tėvynėj
Iš džiaugsmo šypsosis dangus.

* * *

Vartuos parimus sena močiutė,
Ir mergužėlė liko viena.
Ji sužinojo, ko vėjai pučia,
Jog partizanų sunki dalia.

Kapą apgaubė lieknas berželis.
Sužibo žvaigždės, verkė dangus.
Tarytum sakė, sudie, mergaite,
Nebebučiuosiu daugiau tavęs.

Ramiai ilsėkis, mielas berneli,
Širdis manoji ilgai liūdės.
Tokioj jaunystėj paguldei galvą -
Lietuva tave amžinai minės.

* * *

Vasaros vėjelis bėgiojo ir žaidė
Daržely tarp rūtų žalių,
Kodėl taip nuliūdę rožės skleidės,
Supos tarp jurginų margų?

Tarp raudonų rožių ir margų jurginų
Vaikščiojo mergaitė graži,
Ant jos rausvo skruosto ašaros sužvilgo -
Baisiai nusiminus ji.

Ak, Dievuliau brangus, kokia nelaiminga
Mūsų mylima šalis.
Pavergė ją rusai ir žiauriai kankina,
Gali plyšt iš skausmo širdis.

Tėviškėlė brangi, kraujuose paplūdus
Laisvę mylinčių žmonių.
Mėtosi lavonai nekaltų brolių
Patvoriuos, ant gatvių siaurų.

Mes, visi lietuviai, mylime Tėvynę -
Nebijom mirt už ją.
Mes visi trokštam, kad būtų laiminga
Kraujuose paplūdusi tauta.

Mes, visi lietuviai, tik drąsiai kovokim -
Atkovosim laisvę tautos.
Būsim laimingi Tėvynės gynėjai
Ir dainuosim dainas laisvai.

Vasaros vėjelis sugaudė daržely,
Suardė mergaitei mintis.
Saulei nusileidus už aukštų kalnelių
Tėviškę apgaubė sutema.

* * *

Veda kelias tolyn, kur saulutė teka,
Spinduliuose žaidžia rytmečio rasa,
Nuo pečių nuklojus rūko šydą vaiskų,
Gaiviai atsidūsta Tėviškė mana.

Prieblandoj sustoju prie upelio kranto
Ir klausaus, kaip bunda po nakties diena.
Vyturėlio dainą medžių lapai šnara,
Jos aidą kartoja skambanti banga.

Čia gimtinė mano - man ji gražiausia,
Ta šalis, kur davė skrydžiui man sparnus,
Nuo pečių nuklojus ryto šydą vaiskų,
Naują darbo dieną atneša pas mus.

* * *

Vieną tylią žiemos naktį
Mėnulis švietė taip liūdnai,
Rengės kelionėn partizanai -
Tie drąsūs sakalai.

Važiavo linksmai nusiteikę,
Jų nebaugino ateitis.
Nei vieno širdis nesuprato,
Kad priešais laukia jų mirtis.

Vos tik sodybą privažiavo,
Pasigirdo šūviai prie namų,
Tada suprato partizanai,
Kad jie pakliuvo tarp priešų.

Aplink kulkosvaidžiai kvatojo,
Ir aidas sklido po miškus.
Bėgiojo, slapstės partizanai,
Nes jų likimas toks žiaurus.

Štai krenta jaunas partizanas
Ant žemės, sniego apklotos.
Baltas veidelis mėlynuoja
Nuo žiaurios budelio rankos.

Nežino tėvas, motinėlė,
Kad jų mylimas sūnus,
Didžiausius skausmus iškentėjęs,
Sugrįžo mirti į namus.

Akis jam motina užmerkė,
O duobę iškasė draugai,
Jam karstą sukalė broleliai
Ir palaidojo amžinai.

* * *

Vieną tylią gegužės dieną
Saulutė liūdnai žvelgė į namus.
Visi suklupome ant kelių,
Meldėm Mariją: „Gelbėk mus“.

„Gana“, - banditams pasigirdo,
Stribų balsas žiaurus:
- Greičiau sėskit į mašiną,
Į Sibirą vešim jus!

Visi į mašiną sulipo,
Tik viena motina dar ne,
Nes ji prisiminė paveikslą
Sūnelio savo, kur miške.

Sūnaus paveikslą pasiėmus,
Drebančiom lūpom bučiavo.
Ir atsisėdus į mašiną
Į Sibirą išvažiavo.

Važiuodama ilgai žiūrėjo
Į tą kraštą, kur jos namai.
- Sūneli, mano mylimas,
Aš tave palikau.

* * *

Vienumoj giružės sveikinai tu rytą,
Vienumoj tarp rožių sielos nerime.
Ko liūdnai dainuoji vakarais liepsnotais,
Savo dainoj, kam mini mane?

Prilijo ir pakilo daug žiedų į saulę -
Pavasaris - gegužis - sodo tolumoj.
Jau ruduo už lango, gal dėl to nemiela -
Liūdesys į širdį veržias įkyriai.

Tu skundeis kas rytą, vakarą vėlyvą:
- Liūdna žemėj, liūdna, nuobodi daina.
Palaidota laimė, meilė jau pražuvus
Ir širdis, sužeista laisvės, alkana.

- Prisimink, mergyte, tą praeitą laiką,
Kai pas tave ėjau sodo takeliu.
Manoji širdis vien tave mylėjo,
Ir tu netikėjai, kad ta meilė žus.

Bet atėjo laikas, kai reikėjo skirtis,
Ir žiaurus likimas nedavė mylėt.
Man reikia iškeliauti į miškus tamsiuosius
Ir ten gyvenimą gal reiks palaidot.

Man supylė kapą prie gražiųjų medžių,
Ilsiuos be karsto žemėj šaltoj.
Nebebus pasaulis niekuomet man mielas,
Ir jau tavo akys manęs nevilios.

Tad ateik, mergyte, tu prie mano kapo,
Neraudok taip gailiai, neraudok, oi, ne.
Įrašyk į širdį ant geltono lapo,
Kad negrįžta meilė, laimė ir daina.

* * *

Virš Lietuvos lyja kulkos nuolatos,
Gal nebematysiu Tėviškės savos.
Nežibės tau akys meilės žiburiais,
Neskambės gitara liepos vakarais.

Toli nuo Tėvynės vienas aš liūdžiu,
Bet gitaros aidą aš sapne girdžiu.
Rodos, mylimoji skambina gitara,
Ir atskrido aidas iš toli į čia.

Ant lygių arimų ir tiesių vagų
Dar garuoja kraujas žuvusių draugų.
Neliūdėk, mergaite, skambink gitara,
Atsimink, kad meilė buvo amžina.

Kur kalnai, pakalnės, upės ir slėniai,
Kur tos mintys jaunos, linksmos kaip drugiai,
Žūstu už Tėvynę, kurią taip myliu,
Paskutinį kartą jai sudie tariu.
1945 12 09

* * *

Vos dvidešimt sulaukęs,
Jaunuolis jis buvo gražus.
Turėjo jis žmoną juodakę,
Sūnelis dar buvo mažutis.

- Palieku tau mažą sūnelį,
Auginki tu jį, globok.
Priminki nors kartą tėvelį,
Primink dar, prašau, pakartok.

Dar saulei netekėjus,
Dar žmonės miegojo aplink.
Į kamerą sargas įėjo:
- Laikas jau eiti su manim.

Į mašiną jį įsodino,
Galva nusviro žemyn.
Rankas kietai jam surakino,
Ir vežė bernelį tolyn.

Prie miško mašina sustojo,
Sargybinis liepė išlipt.
Jaunuolis pamatė tą duobę,
Kurioje reiks numirt.

Dar kartą pažvelgė aplinkui,
Dar kartą paklausė: už ką?
Toj kruvinas duobėj gulėjo,
Bet lūpos šnibždėjo: už ką?

Seniai taip reikėjo, mamyte,
Mažytį duobėje užkast,
O dabar be karsto, be žvakės,
Kaip šunį į duobę įmes.

* * *

Žaliuojančiam kaime užaugo trys sūnūs -
Trys sūnūs tvirti ąžuolai.
Išėjo į mišką gint Tėvynę nuo rusų,
Aukojosi kovose narsiai.

Skausmu išvagotas motinos veidas nušvinta,
Motulė vėl laukia sūnų.
Viens žuvo Klaibūnuose, antras Šapėje,
O trečias Traupio miestely.

Vėl suksis ratelis vienlangėj lūšnelėj,
Vėl plauks tylūs žodžiai maldos.
Veltui lauks motulė prie klevo vartelių -
Trys sūnūs negrįš niekados.

* * *

Atėjo gaujos iš rytų
Į mūsų brangią Tėvynę.
Pasruvo žemelė krauju -
Ašarom apsipylė.

Ir tu išėjai iš namų
Į žaliuojantį mišką,
Ir nebijojai tų gaujų,
Kurios naikina viską.

Žaliavo medžiai ten gražiai,
Gražiai žydėjo gėlės,
Ramiai šlamėjo ąžuolai,
O tu miške sėdėjai.

Kai priešai puldavo miškus,
Tu jųjų nebijojai
Ir kažin ką galvojai,
Žiūrėjai pro žalius lapus.

Tu netekai savo draugų,
Sudėjai jiems dainą.
Nušovė priešai juos Rytų,
Kur žudydami eina.

Išvarė brolius iš namų
Ir mylimą sesutę.
Išvarė iš gimtų namų
Ir senąją motutę.

O tu, Bijūne, jaunasai,
Kiek matei pavojų,
Kai priešai puolė taip žiauriai,
Nuo jų miškai vaitojo.

Pavasarėlis toks gražus
Išaušo jau laukuose,
Čiulbėjo paukščiai po miškus,
Sodely ir laukuose.

Mėnuo gegužės atėjo,
Tavo liūdnas likimas.
Gėlelės gražiai žydėjo -
Liko tik atsiminimas...

Nušovė priešai Bijūną
Tokioj gražioj jaunystėj,
Ta diena buvo liūdna,
Net gėlės ėmė vysti.

Nušovė, nuvežė tenai,
Į Truskavos miestelį,
O žmonės verkė jo gailiai,
Gailėjo, kaip tik gali.

Bijūną laidojo nakčia,
Kad niekas nematytų.
Padarė kapą paslapčia,
Kad niekas nematytų.

Gėlės nepuošia kapo jo -
Auga tik žolynai.
Gėlės žydės ant kapo jo,
Kai bus laisva Tėvynė.

Bijūnas - Antanas Daučiūnas, gimęs
1917 m. Šukonių kaime, žuvo Padvarninkų
kaime 1948 05 01, buvo užkastas
Truskavos žvyrduobėse, vėliau partizanai
jį palaidojo Petkūnų kapinėse.

* * *

Bolševikai tegul žino,
Kad dar kartą žygis bus.
Iš miškų ir iš beržynų
Vyrai jiems paruoš kapus.

Velnias buvo juos išnešęs,
Bet sugrįžo alkani.
Neprašytą mūsų svečią
Pavaišinsim ugnimi.

Ir stos vyrs prie vyro -
Jiems trispalvė plevėsuos,
Ką lig šiol globojo girios,
Tie stos ginti Lietuvos.

Už kiekvieną kraujo lašą
Bolševikai užmokės,
Tegul savo kailį neša
Ten, į Azijos gelmes.

Kils kaip lauko dobilėlis
Nepriklausoma šalis.
Ir vėl džiaugsis artojėlis,
Vėl gyvenimas prašvis.

Gedimino seną miestą
Partizanai atvaduos,
Kad jis vėl klestėtų, šviestų,
Kaip sostinė Lietuvos.

* * *

Buvo mažytis vaikelis
Ir augo pas savo tėvus,
Žydėjo jam gražios gėlelės,
Jis buvo linksmas ir ramus.

Linksmai jis bėgiojo po pievą,
Kur žaidė drugeliai linksmai,
Ten žaidė vis kasdieną,
Jam švietė saulutė skaisti.

Ir džiaugės tėveliai senieji,
Kad auga toksai jų sūnus.
Žydėjo ten medžiai žalieji,
Ir kraštas toks buvo ramus.

Bet priešai užplūdo mūs kraštą,
Suardė ramumą šalies.
Uždėjo šaliai sunkią naštą.
Ar ilgai jie šalį slėgs?

Atėjo kartą pikti priešai
Į senųjų tėvelių namus.
Visur krečia ir ieško,
Šliaužioja visur po kampus.

Surado jie jauną sūnelį,
Kurs slėpės nuo priešų žiaurių,
Ir vedė pas baltą berželį,
Net buvo žiūrėti griaudu.

Sušaudė jaunutį sūnelį
Prie žalio berželio tenai.
Ir nuvežė jį ten prie kelio,
Kad jį matytų žmonių šimtai.

O žmonės žiūrėjo ir verkė.
Neapykanta priešui baisi,
Kad jaunas lietuvis taip kentė,
Kol užgeso gyvybė brangi.

Palaidojo jį tamsią naktį
Prie eglutės jaunutės žalios,
Medinį kryžių jam pastatė
Ir papuošė gėlėmis gražiomis.

Gera jam bus gulėti
Lietuvos žemelėj brangioj.
- Už Tave aš žūstu, Tėvyne, -
Jis sakė mirties valandoj.

* * *

Gegužės tos dienos neramios,
Ir naktys tos liūdnos labai.
Ir buvo kada labai gražios -
Praėjo seniai tie laikai.

Sustojo mašina prie namo,
Atūžus nakties vidury.
Oi Tėviške, Tėviške mano,
Kiek skausmo lietuvio širdy.

Išlipo iš mašinos priešas -
Toks piktas, klastingas, žiaurus.
Jo šautuvo durtuvas ilgas,
Jis vaikšto piktas po namus.

Priėjęs prie stovinčio namo,
Pabeldė piktai į duris,
O žmonės sapnuot nesapnavo,
Kad priešas čia juos aplankys.

Įėjęs į kambario vidų,
Sušuko klastingu balsu.
O žmonės, kai priešą išvydo,
Kaip buvo jiems liūdna, skaudu.

Prikėlė iš miego senelius,
Mažuosius visus vaikelius.
Ir liepė išeit ant kelio -
Palikt gimtuosius namus.

Jų širdys kaip žvėrių pikčiausių,
Užuojautos nėra nei kiek.
Jie veža vaikelius mažiausius,
Ar jaunas, ar senas - vis tiek.

Į Sibiro tolimą šalį
Ar į aukštus Uralo kalnus
Jie veža lietuvį nekaltą
Iš savo Tėvynės brangios.

Užkalti vagonų langeliai,
Ten trokšta be oro vaikai,
Ir verkia vežami seneliai -
Kokie sunkūs atėjo laikai.

Ten Sibiro plotai didieji
Ir Uralo aukštieji kalnai,
Ten vargsta visi išvežtieji,
Kaip sunku jiems yra tenai.

* * *

Kai sūnų išleidai į Laisvės Kovas
Ir ašarą nubraukei tyliai,
Pašvaistė ties pamiške švietė rausva,
Ir nešė kulkosvaidžius vyrai.

Kulkosvaidžiai grojo per dieną ir naktį,
Nuo salvių skambėjo žalias šilas.
Kiekviena gėlė buvo baimės pilna,
Kiekvienas žmogus buvo piktas.

Kai šūvius įsakymas liepė nutraukti,
Pakilo būriai tarsi žvakės.
Už aušrą, už mėnesį degė skaisčiau
Išblyškusios Didvyrių akys.

Rytuose išblėško sidabrinė aušra,
Ir buvo nutilusios salvės.
Į kapines žengė lygiuojanti greta,
Sušaudytos rankos ir galvos.

Kai skausmas sustingdė krūtines visų,
Tik šautuvų tūtos blizgėjo.
Tada takeliu į Didvyrių kapus
Pavargusi senutė atėjo.

Ir tarė jinai partizanui vienam:
- Palaukit, jei turit dar laiko.
Aš noriu pažvelgt į akis vienam,
Kurs buvo tikras mano vaikas.

Sausa ir gyslota, bet tvirta ranka
Ji vartė kiekvieną lavoną.
Ir prijuostė josios nusvirus marga
Nusidažė nuo kraujo raudonai.

Karžygiai sustingo nebylioj maldoj
Ir šautuvus pirštais paglostė.
Senutė bučiavo lavoną sūnaus,
Nurėžusi smėlį nuo skruosto.

Ir niekas netarė žodžio tada,
Tik vėjas nerimaudamas trypė.
Senutės sausa ir gyslota ranka
Prie veido prilipo.

Karžygiai pajuto - minutė sunki,
Pakėlė rankas prie kepurių,
Norėjo pažvelgt į jojo akis -
Ir štai jis akių nebeturi.

* * *

Kai sutemos bučiuoja žemę,
Saulutė leidžias už kalnų.
Ateina liūdesys į širdį
Ir ilgesys gimtų namų.

Matau aš verkiančią motutę,
Palinkus tėvą dirvoje.
O kaip norėčiau jiems padėti,
Bet esu priešų rankose.

O kaip norėčiau dar sugrįžti
Prie laisvėje paliktų draugų.
Paguost motiną, tėvelį,
Parnešt jiems puikių gėlių.

Pakėliau galvą iš svajonių -
Plieninės grotos prieš akis.
Užtvertas kelias man į laisvę,
Paliko vien liūdna širdis.

Juozas Eglinskas

L i e t u v a i

Daug pavasarių Tu, Lietuva,
Matei jau baltų, žydinčių.
Šiandieną Tu tokia liūdna,
Prislėgta švininių minčių.

Tavo brangūs vaikai tremtiniai,
O sodžiai - vien pelenai.
Tik vėjai paliko laisvi,
Nepavergtus juos tik matai.

Nuo amžių kalba mylimoji,
Paminta lyg lapas nuvytęs,
Lyg vargšas benamis klajoja
Sesutės darželis nuvytęs.

Paukšteliai rytais vakarais
Tau himnus ramybės aukoja,
Bet Tu nerami vis dairais,
Kai vieškeliu gaujos žygiuoja.

Ir verki suklupus arimuos,
Kai guli ant gatvės sūnus,
Kaip obelis galva pražilus
Daugiau dar lenkia pečius.

* * *

Neliūsk, o Lietuva brangioji,
Tu laikinai vergė likai,
Vieningai, drąsiai Tave gina
Partizanai - tavo vaikai.

Tavo vaikai - didvyrių ainiai,
Dėl Tavęs mirti nebijo.
Tavo vaikai - žiedai jaunieji,
Gins brangų vardą Lietuvos.

Per amžius Tu buvai garbinga,
Ir ta garbė neturi žūt,
Nors kraujo daug reiks pralieti,
Bet Lietuva laisva turi būt.

Skambės per amžius padavimai,
Kad lietuviai moka mylėt
Tėvynę savo tokią brangią,
Dėl jos negaili kraują liet.

Ir vėl, Tėvyne, tu žydėsi,
Kaip ta lelija po langais,
Lyg iš mirties prisikėlus,
Gėrėsies savo vaikais.

Mes trokštam laisvės, dėl laisvės kovojam,
Už laisvę Tėvynės brangios,
Negailim nieko ir viską aukojam -
Laimėt ar negrįžt iš kovos.
Česlovas
1951 06 09

* * *

Mes žengiam su saule, su daina,
Su narsia širdy drąsa,
Kad mūsų šalelė Lietuva
Per amžius būtų laisva.

Nors audros šalelei mūs gresia,
Ir priešai ją pulti mėgins,
Mūs meilė Tėvynei nepražus,
Nes gretos ją narsiai gins.

Ir trenks perkūnu mūs ginklai
Iš gojų ir pagirių,
O mūsų narsieji sakalai
Mūs priešą mirtin nuves.

Mes žengiam merginų lydimi,
Jos puošia gėlių žiedais.
Sesutės, dabinkit darželius,
Joks priešas čia neateis.

* * *

Nusibodo kentėt, jau gana,
Gana tų ašarų, skriaudų.
Jau daug išlieta tenai kraujo,
Jie žuvo, kad mums būtų ramu.

Jie žuvo už laisvę tautos,
Kentėt nenorėjo ilgai.
Už laisvę paguldė galvas,
Kad Tėvynė būtų laisva.

Garbė per amžius jiems tebūna,
Ir kapas gėlėmis žydės,
O kraujas už laisvę išlietas,
Kaip perlas per amžius mirgės.

Dar kartą - gana tų aukų,
O laisve, kur tu taip ilgai?
Ar tu negirdi raudų,
Kurias iškentėjo vaikai?

Tą kraują didvyrių išlietą
Teuždengia Laisvė balta.
Po ilgesio lauktų dienų
Težydi laisva Lietuva.

Pranė Stundienė 1954 m.

* * *

Saulė tekėjo šiandien verkdama,
Paukšteliai suokė taip liūdnai.
Gal nujautimas taip bylojo,
Kad liejas kraujas srovėmis.

Miškas lapais siaubu ošė,
Žemė alsuoja mirties aidu.
Du partizanai su piemenėliais
Linksmai kalbėjo kaip angelai.

Štai sudrebėjo žemė gimtoji,
Šūviai tratėjo, paraku žemė pakvipo.
Du lietuvius užklupo rusai,
Kovojo narsiai abu prieš pulkus.

Ir krinta lietuviai
Lyg žiedai, pakąsti šalnų,
Ir vėl alpsta motulė, sesutė,
Ir vėl Tėvynei perverta širdis.

1948 07 10

* * *

Skrajojo gegužis Tėviškės laukuos,
Ir balti narcizai skleidė žiedelius,
Tiktai Bijūnėlis liūdėjo daržely,
Sakė: „Nežaliuosiu jau tuos metelius“.

Kilo žiauri audra Tėviškės arimuos,
Ąžuolėlio draskė žaliuosius lapus,
Ir jauną Bijūną žiaurusis likimas
Prieš šventas Sekmines nuvarė į kapus.

Verkė motinėlė per šventas Sekmines,
Liūdėjo sesutė ir draugų būrys.
Jaunos lietuvaitės vardą jo minės,
Sakė, nebevaikščios nakties vidury.

Skrajos vėl gegužis Tėviškės arimais,
Ir balti narcizai skaisčiai sužydės.
Tiktai nežaliuos jau Bijūnėlis žalias,
Ir jo lūpos žodžių niekad nekalbės.

Bijūnas - Antanas Daučiūnas

* * *

Suskambės Laisvės varpas,
Suskambės mūsų daina.
Ir prašvis mums laisvės dienos,
Būsim laisvi visada.

Kai pakils trispalvė -
Mūsų tautos vėliava,
Kaip Lietuvą valdė rusai,
Prisiminsim visada.

Įdomu bus prisiminti
Lietuvos šalies miškus.
Jie bylojo visus laikus,
Ir išsaugojo jie mus.

Miškuos ėjo karštos kovos,
Kuriose žuvo mūsų draugai,
Kur Lietuvos partizanai,
Kur supilti jų kapai.

* * *

Šiandien tu, brangi mūsų Tėvyne,
Po priešų kojom suklupai.
Visaip jie Tave išteriojo
Kaip žiaurūs, plėšrūs vanagai.

Po Tavo gražiąja padange
Nebeskamba skambi daina.
Vien šūvių aidas, gaisro dūmai,
Ir vien girdėti aimana.

Vėl mūsų brolių kraujas plūsta
Nuo žiaurių priešų prakeiktų.
Ir sunkus didis nusivylimas
Suspaudžia širdį mūs visų.

* * *

Tyra lyg gintaro lašelis,
Skaisti lyg rožė raudona,
Miškais išpuošta ir takeliais
Marijos žemė Lietuva.

Joje mes gimėm ir užaugom,
Pamilom ją mes iš mažens.
Jos garbę gynėm ir saugojom,
Ir neišduosim svetimiems.

Išmokom šlovint josios vardą
Iš savo protėvių senų.
Šiandieną, pakėlę laisvės kardą,
Mes žengiame kančių keliu.

Nenusimink, sena močiute,
Kad viena likusi namuose.
Sugrįš pakrypusion pirkutėn
Su laime mylimi vaikai.

Nutilo dejonės, klaikios raudos,
Nutilo vaitojimai žmonių.
Ir Laisvės varpas gaus kaip gaudęs
Virš Lietuvos žalių laukų.

Prašvis Tėvynėj laisvės rytas,
Sugrįš tremtiniai iš Rytų.
Gyvenimas bus - naujas rytas,
Papuoštas laimės vainiku.

Sugrįšim mes miškų takeliais,
Ištarsim: „Sveika gyva!“
Miškais papuošta ir kalneliais
Marijos žemė Lietuva.

Juozas Eglinskas, Omsko lageris
1954 m.

BROLIAMS PARTIZANAMS

Pavasarį žibutės pražydo,
Ir skleidės geltonos purienos,
Išėjai tu iš tėviškės savos.

Negirdėjai tu pergalės triumfo,
Ir sugrįžtant draugų nematei,
Tave pridengė juodas šešėlis,
Žaizdos plūdo krauju tau tada.

Laužė Motina rankas iš skausmo,
Verkė senas tėvas balsu,
Kai jų sūnūs negrįžo -
Ir negrįš niekada.

Nesugrįši tu vieškeliu baltu,
Tau berželiai prie kelio neoš.
Nebevaikščiosi Šušvės pakrantėm,
Nekukuos tau gegutės šiluos.

Daug jau metų prabėgo pro šalį -
Kaip toj upėj šalto vandens.
Tenetemdo mūs šviesią padangę
Juodi debesys karo audrų.

1944-1996 m.

GAILA!

Gaila man ošiančio pušyno,
Kur kovės broliai sakalai.
Gaila man žaliojo beržyno,
Kur liejos kraujas mūsų brolių.

Iškirto priešas jau giružę,
Sutrypė žemę Lietuvos,
Pravirkdė jauną jautrią širdį -
Taip žuvo laisvė vėlei jos.

Užaugs giružė, sužaliuos,
Ir pušys oš vėl išdidžiai.
Per kraują, ašaras ir kančią
Vėl kelsis laisva Lietuva.

Supins gelsvas kasas sesutės
Ir sės vėl rūtas po langais,
O ten toli, žalioj giružėj,
Stovės paminklas amžinai.

Užrašė sesuo Birutė

* * *

Atėjo vakaras į girią,
Atėjo ilgesys pas mus.
Berželių šakos prasiskyrė
Ir pučia vėjas nuo namų.

Prie laužo sėdi laisvės broliai,
Akis įsmeigę į liepsnas.
Tai vėl prasmego girių toliuos
Kovos ir nerimo diena.

Plevenk, plevenk, miela liepsnele,
Ir su mumis drauge dainuok.
Į laisvę veda vienas kelias,
Į saulės kupinas dienas.

Atėjo vakaras į girią,
Veidai užsidegė ugnim.
Šviesa tamson sau kelią skynė,
Drąsiai mes žvelgiam ateitin.

* * *

Partizane, ko taip liūdi,
Blanksta tavo skruostai?
Ar mamaitės pasiilgai?
Ar vaidenas tau namai?

Žalias miškas čia apsupęs
Užliūliuos Tave slapčia.
Ir sena močiutė tyliai
Pabučiuos tave sapne.

Tave grįžtantį į mišką,
Ji toli toli lydės.
Slaptą ašarą nubraukus,
Širdy ilgesys žydės.

Tau kovoje, partizane,
Tenesudreba širdis.
Nes tik tu savo Tėvynei
Laisvės saulę parneši.

* * *

Sušlamėjo girios medžiai
Nuo žiaurių vėjelių.
Ir išėjo partizanais
Daug jaunų bernelių.

Oi, giruže, tu žalioji,
Ar ilgai tu glausi mus?
Kol laisvužę iškovosim,
Ar atstosi mums namus?

Partizano vienas kelias -
Už Tėvynę kovoti.
Žalios Tėviškės giružės,
Laisvės dainą jam dainuos.

Tu močiute, tu mergele,
Tu neverki, neliūdėk.
Kai sugrįšim iš giružės,
Laisvė Tėviškėj žydės.

Ir kol mūsų Tėviškėlė,
Brangios laisvės susilauks,
Partizanai ir giružė,
Brolius karo žygin šauks.

DAINOS, UŽRAŠYTOS K. KISIELIENĖS IŠ VADOKLIŲ

Kazimiera Imbrasaitė-Kisielienė gimė 1926 m. Panevėžio rajone, Ramygalos sen., Giedraitynės kaime.

Šeima buvo gausi: šešios seserys ir vienas brolis. Visa šeima turėjo gerus balsus, ir jų namuose visad skambėdavo dainos.

Giedraitynės kaimas buvo tarp miškų, o tėvai - Salomėja ir Tomas - rėmė partizanus. Imbrasų namuose visad vykdavo gegužinės ir birželinės pamaldos. Vakarais rinkdavosi kaimynai, ateidavo ir partizanai. Po pamaldų jaunimas pasilinksmindavo.

Kazimiera, būdama garbaus amžiaus, padainavo ir užrašė 98 dainas, kurios saugomos Kėdainių krašto muziejuje. Gyvena Vadokliuse.

* * *

Aš išmainiau laukus Tėvynės
Į miesto triukšmą neramaus.
Ir aušrą, melsvą, sidabrinę -
Į drėgną orą ir tamsaus.

Prisimenu laikus laimingus,
Kada iš darbo grįždavau
Su dalgiu ant pečių galingų,
Aš laisvės dainas dainavau.

Sutikdavo mane tėveliai -
Kaip gera buvo ant širdies.
Linksmai čiulbėdavo paukšteliai
Per visas dienas ir naktis.

Traukia man jėgas paskutines
Dirbtuvės dūmai ir ugnis,
O jūs, laukai, brangios Tėvynės,
Kada išvysiu aš jumis?

Sėdau prie lango pailsėt,
Klausaus dainelės skambančios
Ten, toli kaime, kur girdėt
Balselis mano mylimos.

* * *

Aš prieisiu prie atviro lango,
Oš klevai ir beržai žali,
Tavo žvilgsnį, nutolstantį, brangų,
Atminimai parneš iš toli.

Mano tolima mylima drauge,
Su žibučių melsvu žiedeliu.
Ir tų žodžių, kuriuos man kalbėjai,
Niekuomet aš užmiršt negaliu.

Negaliu ir nenoriu tikėti,
Kad taip greitai nuvysta žiedai,
Kad negrįš vakarai tie saulėti,
Lyg nutolę vaikystės aidai.

Tu klajojai, ėjai vis aplinkui,
Daugel kartų per mišką ėjai,
Bet vis tiek, mano mylima drauge,
Širdyje man mieliausia likai.

* * *

Atėjo azijatai
Į tėviškės laukus
Ir klausia: „Motin, motin,
Kur tavo sūnus?“

Motiną išvarė
Stribai su šautuvais,
Šiauliuose ją kankino
Ir tardė, kur sūnus.

Motina tylėjo -
Neišdavė sūnaus.
Užtat šaltam Sibire
Per amžius ji vergaus.

* * *

Aukštaičių žalias kraštas aidi,
Čia skamba girios ir laukai, -
Kai žengia broliai partizanai
Tėvynės miškais ir laukais.

Ant grėblio remiasi mergelė,
Po kojom kvepia pradalgiai.
Ir daina nuovargį pakeičia,
Kai žengia broliai sakalai.

Daugiau jau, broliai, nekentėsim,
Prispausti priešų svetimų,
Dabar šaunioj karių brigadoj
Visa siela ir širdimi.

* * *

Baltijos pakrantėn tu nuskrisk, vėjeli,
Kur tokia mažytė kenčia Lietuva,
Kur seni pakrypę smūtkeliai,
Kur sena bakūžė, taip brangi, sava.

Kryžiais pasipuošus Lietuvos šalelė,
Dainomis skambėjo Baltijos krantai.
Tu eini tremtinio sunkų ilgą kelią,
Nebeliko džiaugsmo, juoko ir dainų.

Už laukus žaliuosius jie sušaudė brolį,
Iš laukų žaliųjų motiną išveš.
Nenešios sesutės gintaro karolių,
Piemenėlių dainos laukuos neskardens.

Baltija motutė vilnija į krantą,
Smėlį padabino gintaru gelsvu.
Tik ne sesės puošias, ne broliukai renka,
Bet plėšikų rankos, suteptos krauju.

Baltijos pakrantėj, pušys, taip negauskit,
Nenustelbkit balso tremtinio dainų,
Melsvo Nemunėlio, vėjau, tu paklauski,
Ar ilgai Tėvynė pavergta dejuos.

* * *

Buvo gražus gegužės rytas,
Buvo rasa dar nenukritus,
Saulutė rengėsi tekėt -
Mūs brolius išvežė kentėt.

Atskyrė vaikus nuo tėvų,
Seses, brolius nuo draugų.
Paliko sesės darželius,
O broliai bėrus žirgelius.

Užtiko juos dar miegančius,
Saldžius sapnus sapnuojančius.
Jie netikėjo niekados,
Kad juos išveš iš Lietuvos.

Išvežė juos ne svetimi,
O kaimynai ir pažįstami.
Išvežė juos tenai kentėt,
Savo krašto neregėt.

Mielą sesutę apkabinęs
Ir nuraminęs palikai,
Žadėjai laisvę iškovoti -
Per greitai mirtį sutikai.

Neverk, sesute, savo brolio,
Kad mirties lūpos jį palies,
Ir neparneš tau karolių
Iš juodo Sibiro šalies.

* * *

Dar anksti rytelį, kai saulutė teka,
Broliai šnekučiavo po žygių nakties.
Štai ir netikėtai priešai juos užpuolė -
Krito partizanai ant žemės šaltos.

Lauks seni tėveliai grįžtančių sūnelių,
Prarymos rankeles, pražiūrės akis.
Nebegrįš sūneliai vidury nakties,
Nebegrįš aplankyti tėvelių senų.

* * *

Draugai, man žuvus neliūdėkit,
Neliekit ašarų gailių,
Ant mano kapo jūs nedėkit
Švelnučių žydinčių gėlių.

Tepuoš prastutį mano kapą
Tik Vyčio kryžiaus kaspinai.
Gal tas, kur turi širdį karštą,
Kary, ne veltui gyvenai.

Kai bersit žemę ant krūtinės,
Duobė kimiai, kurčiai aidės.
Tegul trys salvės paskutinės
Gyvu trenksmu man sutratės.

Bet nepalikite našlaičio
Jūs mano kapo tarp kitų,
Ant jo sodinkit ąžuolaitį,
Išaugs jis ąžuolu tvirtu.

* * *

Geroji židinio liepsnele,
Šventoji mūs tautos dvasia,
Tave mes ne į bokštą keliam,
Tave mes keliam širdyse.

Plazdėk, šlamėk, trispalve,
Ir grumkis su vėju audroj,
Liepsnelė širdy lyg ugnelė
Su atgimimu Lietuvoj.

Tavas spalvas motutė audė
Dainom ir raštais vingriais,
Kudirkos varpas garsiai gaudė,
Kol ėjom Lietuvos keliais.

Plazdėk, šlamėk, trispalve,
Ir grumkis su vėju audroj.

Paskui nuo kalno Gedimino
Į Šiaurę ištremta buvai,
Tave grandinėm surakino
Kaip vergą, bet tu nepražuvai.

Plazdėk, šlamėk, trispalve,
Ir grumkis su vėju audroj.
Pakilk nuo Tėviškės arimų
Virš upės, ežero, kalvos.

Palaimink, Dieve, Atgimimą
Kaip laisvą paukštį Lietuvos.

* * *

Greit išglostys saulė upelio purienas,
Pavasaris, kaip vaikas, pirmus žingsnius žengs.
Tavęs nesulaukęs, bernužėli mielas,
Neramus vagoje bėris ilgai žvengs.

Liks atsilapoję žiedų pilnos dienos,
Tėviškės arimai grįžtant tavęs lauks.
Mama vis dar verkia prie kryžiaus suklupus,
Dar ji tebelaukia grįžtančio sūnaus.

O sūneli mielas, brangus vienturtėli,
Palikai mane vieną vargti be tavęs.
Išėjai apginti Tėvynės brangiausios,
Nesulaukęs laisvės žuvai prie Neries.

* * *

Kaip obelis, mamyt, palinkus,
Galva baltumo jazminų,
Dar neseniai supai man lingę, -
Dabar gyventi išeinu.

O kaip norėčiau bėgt per pievas,
Skardent senu rageliu,
Bet mane miškas taip vilioja, -
Jau laikas žengt tėvų keliu.

Palikt pakrypusią bakūžę,
Palikt mamytę verkiančią,
Palikt ir mylimą mergaitę,
Sesutę, rūtas laistančią.

Bet aš sugrįšiu, miela mama,
Kada Tėvynė bus laisva,
Kai nebebus žiaurios vergijos,
Neslėgs mūs priešo letena.

Gal išvažiuosim už Uralo
Tremtinių brolių aplankyt,
Arba už tolimo Baikalo
Snieguose galvas paguldyt.

* * *
Kai pavasarį žemė žydės,
Saulės spindulius gers šilo toliai,
Ir pareis ir parbėgs Pamerkiais,
Gintariniais vartais mūsų broliai.

Sūrų prakaitą brauks nuo kaktos,
Vėl trobelėj bus šilta ir gera.
Tik tos kruvinos brydės rugiuos,
Tik rugeliai ant kalno šnara.

Po senais ąžuolais kilot jūs, sakalai,
Ir krūtinėm laisvę gynėt.
Pasilikot jauni, dainose amžinai -
Partizanai - sūneliai Tėvynės.

Nemiršta karžygio širdis,
Kai gyvybę už laisvę aukoja.
Tik suvirpa birželio naktis,
Ir legendomis žemė alsuoja.

Žiemkentėliai speigus iškentės,
Ir įveiksim raudoną vergiją.
Žydi laisvė širdy ir žydės,
Kai rugiai rasų ašarom lyja.

* * *

Kelelis dunda tolumoj,
Pabudę kaimo šunys loja.
Pribėgsiu aš prie lango tuoj, -
Gal partizanai atvažiuoja.

Išbėgsiu pasitikt viena -
Sutikt mylimą prie vartų.
Tegul girdės vien sutema
Žodelį vieną tą ištartą.

O gal nuo to veideliai raus,
Tegul motulė to nežino.
Tegul galvos, kad nuo alaus,
O gal nuo obuolinio vyno.

* * *

Ko liūdi žalia giružė?
Ko tu nuliūdai?
Uždainuos tau laisvės dainą
Lietuvos vaikai.

Ačiū tau, žalia giruže,
Kad mus gelbėjai.
Tu gynei visus nuo priešų,
Tad ir mus apgynei.

Neliūdėk, žalia giruže,
Ateis tie laikai -
Uždainuos mūsų anūkai,
Lietuvos vaikai.

* * *

Liepsnojo rūmai, degė pilys,
Smiltelė liko tik viena.
Piliakalniai numirę tyli,
Bet ta smiltelė - Lietuva.

Tu paklausk, ką šneka girios
Birželio nakties tylumoj.
Kur Nemunėlis tyliai irias,
Ten tavo kraštas Lietuva.

Bučiuok, lietuvi, šitą žemę,
Ji tavo motina šventa.
Dvasia didvyrių čia gyvena
Ir jos vardas - Lietuva.

* * *

Lietuvaite tremtinėle,
Ežerų šalies dukra,
Nemokėsi aust drobelių
Iš Tėvynės ištremta.

Tau gelsvas kasas nukirpo,
Motinėlė verkdama,
Kada vagonus užkaltus
Išlydėjo Lietuva.

Bet širdy išlik lietuvė,
Nepamiršk gimtos kalbos,
Gal senatvėje sugrįši
Į šalelę Lietuvos.

Bet, sugrįžus neberasi,
Tos bakūžės, kur gimei.
Tavo Tėviškę išdraskė
Tartum lizdą vanagai.

* * *

Mėnulis į dangų pakilo,
Kareivis mergaitę pamilo.
Mergaitei apie meilę kalbėjo,
O ryt kapuose gulėjo.

Kareivi, kur tavo gimtinė?
Kareivi, kur tavo namai?
Kareivis žūsta už Tėvynę,
Kur numirs - ten jo ir namai.

* * *

Mėnulis šviečia taip nuliūdęs,
Danguje mirga daug žvaigždžių.
Išėjo mylimas į mišką,
Mergaitė liūdi tarp gėlių.

Atskriski, margas sakalėli,
Ištieski plieno sparnelius,
Parnešk nuo manęs mergužėlei
Nors kelius meilės žodelius.

O jūs rūtelės, jūs žaliosios,
Žaliuokit visada daržely.
Nebesulauksi mylimojo,
Kuris pražuvo pakelėje.

Mėnulis šviečia taip nuliūdęs,
Danguje mirga daug žvaigždžių.
Oi verkia, verkia mergužėlė,
Netekus mylimo bernelio.

* * *

Miškus, laukus ir pievas
Apgaubė sutema.
Motulė gailiai verkė,
Sūnelį leisdama.

Sūnelis žilą galvą
Motulei išbučiavo.
- Sudiev, brangi mamyte,
Ar grįšiu - nežinau.

O jeigu aš ir grįšiu,
Kai priešų čia nebus,
Kai kalne Gedimino
Trispalvė plevėsuos.

* * *

Nelaimei ar laimei tave pažinau,
Mergaitę iš tolimo sodžiaus.
Ką skyrė likimas, tikrai nežinau,
Ką paslėpei savo žodžiuos.

Norėčiau atspėt slapčiausias mintis,
Laimingas su tavim pabūt,
Keliaut drauge per audringas naktis,
Vis vien man - gyvent ar mirt.

Be pudros, dažų, be šilkų, paprasta,
Tik gelsvosios kasos supintos.
Buvai man žibuoklė, pirmoji rasta,
Laukų Lietuvos išauginta.

Tave pažinau tik prieš vienus metus
Mažytėj gryčiutėj prie kelio.
Niekada nepamiršiu ugningų žvilgsnių,
Graži melsvaake mergele.

Duok ranką, mergaite, nežaisk su manim,
Sakyki, jei nori, tau laiškus grąžinsiu,
Ir vienišas liūdnas nueisiu tolyn,
O širdžiai mylėt neužginsiu.

Nedaug temylėjau - nebuvo kada,
Audroje gyvenimas bėga.
Nueisiu ir aš tenai,
Kur miško broliai mano miega.

* * *

Nešauk manęs, Tėvyne,
Neskaudink man širdies.
Sunki dalia tremtinio -
Toli, be ateities.

Ilga eilė vagonų,
Kančios ir skausmo daug.
Veidai išblyškę žiūri -
Pagalbos čia nelauk.

Stulpai pro šalį slenka,
Laukai, veja žalia.
Tremtinio šiaurėj laukia
Naktis šalta, šalta.

Nešauk manęs, Tėvyne,
Nešauk ir neviliok.
Šaltuos šiaurės ledynuos
Mums laisvės žiedą duok.

* * *

Neturiu aš lobių, rūmų nei pilių,
Tik turiu Tėvynę, kurią aš myliu.
Čia gimti takeliai, ežero banga,
Čia mano dalužė, nors ir nelengva.

Vyturėlių dainos žadina rytais,
Vakarinės rasos spindi deimantais.
Taip gražiai svyruoja girių ąžuolai,
Ir rugiai prie kelio lenkiasi žemai.

Kai linai pražysta dangaus melsvumu,
Man jaunystė grįžta su tyliu džiaugsmu.
Vakare, kai rūkas kyla virš laukų,
Man svajoti gera, širdyje jauku.

Myliu lakštingėlės giesmeles liūdnas,
Ir su ja dainuoju ilgesio dainas.
Man nereikia turtų, rūmų, nei pilių -
Aš esu laimingas, kad Lietuvą turiu.

* * *

Nurimk, sesut, gana raudoti,
Nušluostyk ašaras gailias.
Praeis vargai, takai kraujuoti,
Gyvensim mes dienas dailiai.

Linksmai mes grįšim į Tėvynę,
Ji mus po sparnu priglaus,
Ir duos mums meilę begalinę,
Ir aušrą rytmečio dangaus.

Tada daržely tu ilsėsies,
Nuvargus po sunkios dienos,
Ir širdimi kažko ilgėsies,
Gražiai lakštutė tau giedos.

Ateis bernelis numylėtas,
Priglaus tave jis prie širdies.
Dangus žvaigždutėmis nusėtas
Nušvies tau kelią ateities.

* * *

Nušovė Burbulį Vaciuką,
Savaitę laikė ant turgaus.
Pro šalį motina praėjo,
Bet nepažino ji sūnaus.

Kitiems ir kryžiai pastatyti,
Ir prisodinta žolynų,
O jam kulių tik pritaškyta
Ir apjuokintas stribų.

Ir vargo bus tiems pareigūnams,
Ir lietuvaitėms toms gražioms,
Kurios aklai vien rusams dirbo
Ir šnipinėjo paslapčia.

Vacys Burbulis - Bėgūnas, gimęs 1917 m.
Gudelių kaime. Žuvo 1951 12 08
Gudelių kaime Ramygalos valsč. Trakų miške.

* * *

Partizanai, Lietuvos partizanai,
Kritę mūšiuos už Tėviškės laisvę.
Partizanai, Lietuvos partizanai,
Jūs krauju gimtą žemę aplaistėt.

Priedainis
Partizanai, Lietuvos partizanai,
Jūs krauju gimtą žemę aplaistėt.

Partizanai, nelygioj kovoj kritę,
Turgaus aikštėj išniekinti kūnai,
Partizanai duobėse suguldyti -
Jūs Tėvynės narsiausi sūnūs.

Priedainis
Partizanai, Lietuvos partizanai,
Jūs krauju gimtą žemę aplaistėt.

Partizanai prikėlė Tėvynę
Iš nakties, iš nelaisvės griuvėsių.
Partizanai, maldoje kasdieninėj
Jūs vardus amžinai minės.

* * *

Pasaulyje gražu ir stebuklinga,
Žvaigždutės mirga nakties tylumoje.
Kodėl man taip nuobodu ir liūdna?
Ilgiuos kažko ir laukiu.

Iš dangaus aš nieko nebelaukiu,
Ir man negaila praeities dienų.
Tiktai trokštu tylios kapų ramybės,
Noriu užmigti tyliai amžinai.

O tu sesute, miela lietuvaite,
Papuoški kapą gražiom gėlėm
Ir nebeverki mylimo bernelio,
Jis už Tėvynę žuvo garbingai.

* * *

Pavasario saulė prašvito meiliai,
Ji glosto ir veidą bučiuoja.
Gaivina ir prausia šaltoji rasa,
O jis jau tik vos bekvėpuoja.

Mėnuliui pakilus, aplinkui rasa,
Vos girdimai jis dar dejuoja.
Tu mano Tėvyne, tu mano brangi,
Aš tau savo gyvybę dovanoju.

* * *

Pražydo mėlyna žibutė
Vidury miško tamsaus.
Ateik, sesut, nuskink žibutę,
Gal širdis ilgesio nejaus.

Mes garbę parnešim Tėvynei
Ant savo kruvinų pečių.
Tave, mergyt, išbučiuosiu
Ir išvaduosiu nuo kančių.

Tu nerymok rūtų daržely
Nuo vakarėlio lig aušros.
Tu nesulauksi to bernelio,
Nes jis iš karo neparjos.

Jau tavo mylimas pražuvo
Toli svetimam krašte,
Ir ta širdis, kurią mylėjai,
Švinine kulka perverta.

Išdygo naujas smėlio kapas,
Kur kryžiai lenkiasi pilki.
Kritai nuo kulkų išdavikų,
Kad mes gyventume laisvi.

* * *

Prie Šilų kaimo, prie kalvų
Sodyba, šerkšnu aptraukta.
Du partizanai Lietuvos
Narsiai kovojo visados.

Tik staiga nuostabūs garsai:
- Sudie, Tėvyne, amžinai.
Iš Viliaus gelsvųjų kasų
Pasruvo kraujas visu smarkumu.

Paskui nuvežė į Vadoklius,
Paguldė miesto aikštėje.
Paskui dar aštriais kastuvais
Juos sukapojo gabalais.

Vilių kai kas dar atpažino,
O Lelijavo - visai ne.
Galva baisiai suknežinta,
Budelių baisiai sutrypta.

Vilius - Klapėdos krašto vokietis, dezertyravęs iš Vermachto kariuomenės ir perėjęs pas partizanus. Buvo Vyčio apygardos partizanų štabo narys, sumanus kovotojas, meistriškai valdė kulkosvaidį, ne kartą kovoje išgelbėjo savo draugus.Gerai kalbėjo lietuviškai, buvo geras daininkas.Tikroji jo pavardė nežinoma. Žuvo 1947 03 10 Šilų kaime (Vadoklių valsčius).

Lelijavas - spėjama, kad tai Bronius Bytautas iš Giedraičių. Atbėgo pas partizanus ištrūkęs iš apsupties, buvo labai nuvargęs, partizanai davė jam Lelijavo slapyvardį. Grojo armonika, turėjo gerą balsą. Su Viliumi buvo ištikimiausi Danieliaus Vaitelio - Briedžio kovotojai. Žuvo kartu su Viliumi.

* * *

Stribai stribokai,
Jums Dievas nepadės.
Nušovėt bernelį,
Kas mane mylės?

Nekentėt jūs rusų,
Nekentėt vokiečių.
Ir kodėl nekenčiat
Savo brolių lietuvių?

Kankinot ir draskėt
Ilgais savo nagais,
Užtat jus lietuviai
Vadina budeliais.

Kratas baisiausias darėt
Ir vogėt visada.
Kentėjo partizanai,
Nes vogėt jų vardu.

Išnykit jūs, stribokai,
Išnykit kuo greičiau,
Nes tada Lietuvai
Gyventi bus geriau.

Jūs žudot nekaltas šeimas,
Kankinat senelius
Ir atimat sunkiai uždirbtus
Ir tuos kelius litus.

* * *

Sudeginti namai gimtieji,
Išvežti Sibiran tėvai.
Partizano tik šautuvas brolis,
Ateitis - šaltieji kapai.

Priglaudžia tik žalias miškas,
Atjaučia tik ryto šalna,
Užtaria lakštutė sesutė, -
Sunki partizano dalia.

Į mūsų šalelę prigrūdo
Visokių čekistų žiaurių.
Savieji išgamos siuto,
Tėvynę išduodami.

Per juos į mišką išėjom,
O laisvę palikom čionai.
Mes, būdami varge ar laisvi,
Tėvynę mylėsim karštai.

* * *

Tėvynės sūnūs, dukterys kovojo
Už laisvą mintį, tėvų namus.
Ne vienas ginklą imdamas žinojo,
Kad grįžt nelemta, kad už laisvę žus.

O mano Lietuva, o krašte gimtasis,
O lino žiede, mėlynų debesų.
Tave myliu aš, didvyrių Tėvyne,
Kovot ir mirt už tave einu.

Ką mena senas kapo kauburėlis,
Ką šiandien atmena atmintis brangi?
Tik Tėviškėj laisvoj pražysta gėlės,
Nors buvo karžygių kova sunki.

Tėvyne mano, Lietuva brangioji,
Jei reiks aš žūsiu, mirsiu už tave.
Ir partizanų priesaiką kartosiu,
Erškėčių kloniuos kils vėl Lietuva.

* * *

Už kelio pakrypus bakūžė -
Ten du našlaitėliai maži.
Užšalusį langą jie pūtė
Ir laukė sugrįžtant tėvų.

Neturi mažyčiai mamytės -
Ji mirė šaltam Sibire.
Turėjo tik vieną tėvelį,
Ir tas ant gatvės purve.

Kristau, išgirsk meldimą
Iš kraujo pralietų širdžių,
O jeigu jau leidai jiems žūti,
Gailėkis našlaičių mažų.

Skaistaveidis mėnulis patekėjo
Ir krito vėsa ant langų,
O du našlaitėliai rymojo
Ir laukė sugrįžtant tėvų.

Jis žuvo už laisvę Tėvynės,
Už laisvę brangios Lietuvos.
Jis savo mažyčių našlaičių
Daugiau nematys niekados.

* * *

Už Tėviškę, už bočių žemę šventą
Tu pakilai, nenulenkei galvos,
Kada žiaurus klastingas okupantas,
Ištrint norėjo vardą Lietuvos.

Kai nakty kilo uždrausta trispalvė,
Lapeliai skelbė - nemirė tauta,
Kai priešą vėrė automatų salvės,
Visada žinojai - čia tavo vieta.

Rūsti lemtis, o gal išdavystė
Pakirto tavo sakalo sparnus.
Metus gražiausius žydinčios jaunystės
Sukaustė pančiais priešas tas nuožmus.

Tu praėjai per pragarą ir mirtį,
Šiandien džiaugies Lietuva laisva.
Užtai, kad jai neleidai žūti,
Šiandieną tau dėkinga Lietuva.

* * *

Užėjo pulkas rusų
Kaip vakaris debesis.
Ir apstojo žalią mišką,
Gal lietuvį pamatys.

Ir sugriaudė visas pulkas,
O lietuviai tiktai du.
Gynės broliai, kiek pajėgė,
Kiek turėjo šovinių.

Ir aistringai vyrai gynės
Su granatom rankose.
Rusai puolė kaip pasiutę -
Durtuvai jų rankose.

Nepamiršiu aš to vaizdo,
Kol gyvensiu vienumoj,
Ir svajosiu visą laiką,
Kol paminklą pastatys.

LIETUVOS PARTIZANŲ DAINOS

(1946 - 1954)

SURINKO IR SURAŠĖ KOSTAS LUNYS

* * *

Rožėm sužydėjus, žvaigždelėm sužibus,
Rožėm sužydėjo girios ąžuolai.
Jaunas partizanas mergaitei taip tarė:
- Sudie, aš išeinu, negrįšiu ilgai...

Mergaitė suprato pavojaus tą žygį,
Prisidengė rankom mėlynąsias akis,
Nosinaitę šilkinę ašarom vilgė,
Tarė: „Partizane, juk baisi ta mirtis!“

Jisai pasiėmė plieno aštrųjį kardą,
Sunkų automatą ant jaunučių pečių,
Jaunajai mergaitei lūpas pabučiavęs
Taip tarė: „Aš išeinu prie savo draugų.“

Rodos, kad tyliai jis ėjo, nieks negirdėjo,
Ir mėnuo jam švietė, berods, neaiškiai,
Bet vos tik prašvitus tuoj šūvis pasigirdo:
Jį priešai pamatė, nors ėjo tyliai.

Toli jisai buvo nuo savo brolelių,
Kai priešų pasitiko jį net keli šimtai,
Bet jisai kovojo ir prieš jųjų daugybę,
Kol sparnais pridengė dangaus angelai.

Sužeistoj krūtinėj skausmai vis didėjo,
Ir nieks negirdėjo sužeisto kančių,
Berželis tik siuntė šaltos rasos lašą
Ant sužeisto veido karžygio brangaus.

Bet jisai kovojo ir prieš jųjų daugybę,
O tokiai daugybei pritruk' šovinių.
Paskutinįjį šūvį sau krūtinėn atrėmė:
„Priešams pasiduoti gyvas negaliu!“

Ir grojo automatai skardųjį maršą mirties,
Saulutė tekėjo ir verkė seni ąžuolai,
Jaunoji krūtinė nuo skausmo užgeso,
Šalton žemėn krito kraujas rausvais žiedais.

Priešai pastebėję, kad jis nebegyvas,
Jį puolė kaip pasiutę išalkę vilkai:
Vieni batus traukia, kiti laikrodėlį sega,
Ir skrebai vis klausia: „Ar nepažinai?“

Kišenes iškratę dokumentų ieškojo,
Kad galėtų ūkį viešai konfiskuot.
Vien parašą tą tik tokį terado: „Klajūnas,
Dėl Tėvynės mano darbai ir mirtis!“

Mergaitė iš rūtų vainiką nupynė,
Per naktį nemigo, ji verkė gailiai,
Ji nori žinoti, kur laidos velionį,
Kad galėtų kapelį papuošti slapčia.

Klajūnas - Bronislovas Pakalnis, gimęs 1910 m. Raguvoje.
Žuvo 1945 11 08 Raguvos apylinkėse.

* * *

Vieną dieną vedė Žaibas Atėjūną:
- Einame į mišką, čia baugu stovėt.
Bet ir jų nelaimei laukė automatai,
Jų širdis nežino, kad reikės gulėt.

Ėjo jie per mišką takeliu vingiuotu,
Miške buvo tylu, nieko negirdėt,
Vos tik pirmą ugnį slibinai atidengė,
Krito narsus Žaibas Medinų miške.

Sužeistas jo draugas dar gynės, kiek galėjo,
Žaibo nenorėjo toj vietoj palikt.
Labiau dar sužeistas jis trauktis turėjo,
O toliau pelkynė - ten žuvo ir jis.

Girdėjo tėveliai: miške jų kautynės,
Ir jie nežinojo, ar sūnūs dar grįš,
O sūnūs jau guli kraujuose paplūdę,
Jiems negaila tėvų nei draugų.

Skrebai jiems toj vietoj ženklus nusegiojo,
Diržus jiems nujuosė, iškratė kišenes.
Kruvinieji lavonai ant žemės gulėjo, -
Niekas negailėjo, tik kojomis spardė.

Sumetė abudu į vieną vežimą,
Šiaudais juos apkratė tartum plėšikus,
Ir liepė nuvežti tiesiog į Šešuolius,
Gal pažins koks žmogus šituos „banditus“...

Vieškelėlis ten verkė, ir akmenys dejavo,
Kraujas jų tekėjo ten po vežimu,
Žaibas, Atėjūnas jau guli sustingę,
Nebetars: „Tėvyne, aš Tave myliu!“

* * *

Pabučiavo gegužis Tėvynę,
Skleidė žiedus balta obelis.
Pro žibuokles, geltonas purienas
Tyliai slenka žiaurioji mirtis.

Žalias ąžuolas šakas nuleidęs,
Tyliai verkė visa širdimi,
Partizanai, priešus pastebėję,
Į miškelį subėgo tekini.

O tuoju laiku gegutė kukavo,
Krito lapai žali nuo šakų,
Kada Liūtą mirtis pabučiavo,
Melsvos akys pasruvo krauju.

Brangusis Liūtai, o kas tave atskyrė
Nuo mūsų Tėvynės plačiųjų miškų?
Juk narsiai už laisvę tu visad kovojai
Ir josios gynėju buvai tu drąsiu!

Paskutinįjį kartą gailiai atsidusus
Suliepsnojo krūtinėje jojo širdis,
O kraujas iš lėto iš žaizdų jam sruveno
Ir gyvenimas merkė žydrąsias akis.

Ar tikėjo tada narsus Viesuliukas,
Kad mėnuo gegužio jam mirtį atneš,
O priešai, lavoną jo nusitvėrę,
Į Taujėnų miškelį atveš?

Ir daugiau neberegės jisai mūsų saulutės,
Nebegirdės nė lietuvių mergaičių dainų,
Tik vėjas, veidus pabučiavęs,
Padės pilti žemę ant jojo akių.

Drąsusis Puškinas jau ginklą iškėlė,
Pasigirsta jo riksmas siaubingai klaikus.
Į gyvenimo taurę tokią audringą
Žiaurioji mirtis jam įpylė nuodų.

Kai išvargęs sau tyliai ilsėjos Vaitelis,
Po tų žygių ir mūšių tų tokių sunkių,
Ošiančiais miško takeliais
Žiaurioji mirtis jam atslinko pamažu.

Liūtas - Antanas Juzukėnas. Būrio vadas, gimęs 1913 m. Kavarsko valsč. Sudeikių kaime. Žuvo 1948 05 03 Kadrėnų miške.

Viesuliukas - Antanas Vaitelis, gimnazistas iš Janapolio
kaimo. Žuvo apsuptyje.

Puškinas - Vladas Ališauskas. Rinktinės vado pavaduotojas, gimęs 1914 m. Žemaitkiemio valsč. Jukonių kaime. Žuvo 1948 12 30.

Vaitelis - Danielius Vaitelis - Briedis. Vyčio apygardos vadas, gimęs 1913 m. Geležių kaime. Žuvo 1948 05 13 Juodvisinės kaime.

* * *

Ir vėl pražydo sode vyšnios,
Ir krinta jų balti žiedai,
Motut, ko rymai prie vartelių
Ir ko gailiai gailiai verki?

Kaip storos liepos augalotos,
Ir tu, sūneli, toks buvai,
Ir tėviškėj po žaliom vyšniom
Pačioj jaunystėje žuvai.

Tu išgirdai Tėvynės balsą,
Kai ji alsavo mirtimi,
Ir stodamas jai į pagalbą
Pasitikėjai savimi.

Tą rytą ūkanos aptemdė,
Skaisti saulutė netekės,
O pagiry po senu kryžium
Sunkus kulkosvaidis dundės.

Daug krito priešų išdavikų,
Daug krito budelių tautos,
Bet ir tavęs, sūnau, neapleido -
Gyvybės, žydinčios, jaunos.

Draugai tavi linksmai dainuoja
Tėvynės ošiančiuos miškuos,
O tu, sūnau, guli ant gatvės,
Už laisvę žuvęs Lietuvos.

* * *

Aušo rytas, puikus, krištolinis,
Miške nuotaika vyrų gera,
Nakties įspūdžių pokalbis pilnas,
Prie ugnelės įdomi šneka.

Staiga sušlama, miškas suošia,
Ir sargybinio šūvis staigus.
„Vyrai, priešas jau slenka - judošius,
Prie ginklų!“ - vado balsas drąsus.

Ir pakilo drąsuoliai kaip vienas,
Pasigirsta staugimas šiurpus,
Ugnį svaido netirpstantis plienas,
Drąsa dengia kautynes karių.

Baltam sniege parausta raselė,
Ošia miškas tylus, neramus,
O palinkusi eglės šakelė
Pabučiavo karžygius šešis.

Verkė jauna mergaitė iš skausmo,
Širdis plyšta ir sukas galva.
- Ak, Dievuliau, už ką aš nubausta,
Kodėl jis nebegrįžta nakčia?

Verkia tėvas: negrįžta sūnelis,
Verkia sesė, močiutė sena,
Veidu riedančios ašaros byra,
Kenčia skausmą visa Lietuva.

* * *

Keliavo brolis partizanas
Tėvynės kloniais ir laukais,
Jaunoj krūtinėj širdis plakė -
Jis nežinojo, kur jis eis.

Jis eidamas tyliai kartojo:
- Tėvyne, mano mylima,
Žemele, mano tu brangioji,
Kada gi būsi tu laisva?

Naktį mėnulis aiškiai švietė,
Žibėjo žvaigždės danguje.
Mirties šešėliai čia jam liepė
Sustot, sustoti kelyje.

Kai jis pavargęs čia ilsėjos,
Miegojo lig dienos aušros,
Kai netikėtai pastebėjo
Šnipai iš budelių gaujos.

Raudoni priešai jį sušaudė:
Čia pylės kulkos kaip lietus,
Ir automatai sunkūs gaudė,
Raudojo mėlynas dangus.

Kai jis sužeistas jau parkrito,
Alsavo iš gilios širdies,
Ir angelėliai jam atskridę
Linkėjo laimingos mirties.

O jisai paėmė kryželį,
Ranka drebėjo nuo skausmų:
- Aš laiminu tave, Tėvyne,
Ir motinėlę dar kartu.

Kai sužeistas jis jau gulėjo,
Jį spardė batų kulnimis,
O jis nėkart nesuvaitojo,
Tik pratarė: „Jau man mirtis...“

Kai į vežimą kelt reikėjo,
Jį priešai kėlė ant baslių,
Ilgi plaukai jam svėrė galvą,
O jis nebejautė skausmų.

Močiutė apie mirtį sužinojo,
Ji rovės plaukus nuo galvos:
- Nebematysiu aš sūnelio,
Nei jo akelių mėlynų.

* * *

Vieną žvaigždėtą gruodžio naktį
Vėjelis pūtė taip tyliai,
Žygiavo narsūs partizanai,
Mūsų gynėjai lietuviai.

Jie ėjo linksmai nusiteikę,
Jų nebaugino ateitis,
Nepastebėjo anei vienas,
Kad seka kraugerio akis.

Ištroškęs kraujo išdavikas
Atvedė driskių čia pulkus,
Ir čia lietuvis kraugeringas
Pražudė didvyrius penkis.

Tą rytą krito baltos snaigės,
Saulutė kilo kruvina,
Kai apglėbė laukus ir krūmus
Žiaurioji budelių gauja.

Ir užmerkė akis šviesiausias
Narsus mūs vadas Lietuvos,
Kurs niekad nebešauks prie ginklo
Naikinti žvėriškos gaujos.

Tą rytą žuvo vadas Plienas,
Kovojęs su driskiais neilgai,
Už laisvę ir pavergtą šalį
Daug žygių nuveikė jisai.

Žuvo su juo kartu Geniukas
Už brangią žemę Lietuvos,
Jis troško iškovot mums laisvę
Nuo budelio žiaurios rankos.

Argi tikėjosi Narutis,
Krienas ir Puškinas - draugai,
Kad rytas čia atneš jiems mirtį,
Baigsis gyvenimas, vargai.

Čia žuvo penki narsūs vyrai
Už brangią laisvę Lietuvos,
Už ką gyvybę paaukojo,
Suteiks jiems Dievas palaimos.

Plienas - Alfonsas Morkūnas, kapitonas, Didžiosios kovos apygardos B rinktinės vadas, vėliau apygardos vadas, gimęs 1908 m. Juodiškių kaime. Žuvo 1948 12 30.

Geniukas - Pranas Grigas, B rinktinės vadas, gimęs 1916 m. Pabaisko valsč. Antakalnio kaime. Žuvo 1948 12 30.

Puškinas - Vladas Ališauskas, rinktinės vado pavaduotojas, gimęs 1914 m. Žemaitkiemio valsč. Jukonių kaime. Žuvo 1948 12 30.

Krienas - Bronius Medelskas, kuopos vadas, gimęs 1927 m. Nuotekų kaime. Žuvo 1948 12 30.

Narutis - Bronius Dūda, DKA B rinktinės kuopos vadas, gimęs 1912 m. Žemaitkiemio valsč. Kezių kaime. Žuvo 1949 12 30.

* * *

Paklebeno duris partizanų būrys,
Paklebeno į kaimo trobelę.
Atidarė duris, džiaugėsi mylima,
Kad bernelis dažnai atsilanko.

Naktis buvo šviesi, mes sumigom visi,
Tik mėnulis pro debesis blausės.
Žiaurūs rusai vagiai, mūs Tėvynės rykliai,
Jie mums didelį pokylį rengė.

Pasigirdo kažkas - lyg motoro urzgimas,
Ir jau rusai apsupo tą kiemą,
Sudrebėjo namai, išbyrėjo langai,
Kol granatos mums praskynė kelią.

Žuvo broliai šeši. Kas vainiką nupins?
Kas nuskins partizanui gėlelę?
Jį ant gatvės numes, šaltas vėjas paguos:
Juk lietuvis už laisvę kovojo!

* * *

Kur Šventoji teka ir tanki giružė,
Ten, kur auga eglės, uosiai ir beržai,
Šaltą rudenėlį, vidury giružės,
Ten apsigyveno laisvės nešėjai.

Neilgai jiems teko ten linksmai gyventi,
Neilgai skambėjo jų linksma daina,
Iš draugų savųjų rados išdavikas,
Jis atvedė gaują plėšikų čionai.

Sekmadienio rytą, dar saulei tik tekant,
Linksmai šnekučiavos po žygio draugai,
Ir štai netikėtai juos priešai užpuolė,
Ir krito devyni pervertom širdim.

Kaip gegužės mėnuo, nuo šalnos pakąstas,
Nuvysta žiedelis galvutės jaunos,
Taip vidur giružės pervertom krūtinėm
Gulėjo lietuviai šalies pavergtos.

Nesulauks tėvelis jau grįžtant sūnelio,
Ir šventam kapely jų nieks nelaidos,
Tik miško paukšteliai ir žvėrys piktieji
Nekaltus jų kaulus po mišką nešios.

Nesulauks jau močiutė grįžtant sūnelio,
Pražiūrės akeles, rankas prarymos,
Nebegrįš sūnaitėlis vidur naktužėlės,
Nebegrįš nuraminti motulės senos.

* * *

Pūtė rytų šaltas vėjas,
Girelė ošė liūdnai,
Du jaunučius partizanus
Lydėjo mirties sargai.

Ten nebuvo aukštų medžių,
Šimtamečių ąžuolų,
Vien tik krūmai susiraizgę
Ir siauri takai tarp jų.

Tais siaurais takais žygiavo
Partizanai Lietuvos,
Jie niekuomet netikėjo,
Kad juos kaip kiškelius dabos.

Jie niekuomet nesuprato,
Kad čia priešai jų vis lauks,
Ir į nekaltas jų krūtines
Kulkos lėkdamos sukauks.

Automatams pakvatojus
Tarp medelių ošiančių,
Žuvo drąsūs partizanai -
Bėga kraujas iš galvų.

Rusai, kaip šunes pasiutę,
Pagrobė jų lavonus,
Įsimetę į vežimą,
Atvežė į Taujėnus.

Ten, Taujėnuose, už tvarto
Numetė juos atbulai:
Vieno galva, antro kojos -
Taip ilsėsis amžinai.

Vieno galva sudaužyta,
Antram akmuo po galva,
Už brangios Tėvynės laisvę
Ir už vardą jos šventą.

Prie jų buvo dvi mergaitės,
Draugės jaunystės dienų,
Širdeles skausmai suspaudė,
Kai pažino juos abu.

Buvo rytas ūkanotas,
Laikas darės neramus,
Išvažiavo motinėlė
Ieškot, kur guli sūnus.

Suskambės varpai bažnyčioj
Už tave, mielas sūnau,
Tiktai, kur tave palaidos,
Aš, sūneli, nežinau.

Buvo rytas ūkanotas,
Sekmadienis neramus,
Dievas pašaukė pas save
Du Tėvynės gynėjus.

* * *

Vidury šalto gruodžio, naktį,
Kai vėjas siuto tarp kalnų,
Tyliai žygiavo partizanai,
Nešdami laisvę širdyse.

Važiavo linksmai nusiteikę,
Jų nebaugino ateitis,
Nė vieno širdis nesuprato,
Kad prieky laukia jų mirtis.

Ir, privažiavus jiems sodybą,
Pasigirdo šūvis prie namų,
Tada suprato partizanai,
Kad jie pakliuvo tarp priešų.

Aplink kulkosvaidžiai kvatojo,
Ir skraidė aidas po miškus,
Bėgiojo, slapstės partizanai,
Likimas laukė jų žiaurus.

Štai krito jaunas partizanas
Ant sniegu žemės apklotos,
Baltasis veidas mėlynuoja
Nuo žiaurios budelio rankos.

Paliko verkiant motinėlę,
Namelių vietoj - pelenus,
Kovot už laisvę tėviškėlės
Paliko jaunus brolius du.

Kai sužinos sena močiutė,
Jos akys ašarom apsilies,
Kad ant Taujėnų siauros gatvės
Guli jos mylimas sūnus.

O tas, kur sužeistas dejuoja,
Daug, oi daug skausmo iškentės.
Pakilęs bėgo jis su broliais,
Palikdams kruvinas pėdas.

Paskui pakinkė broliai žirgą,
Sodino draugą vežiman,
Važiuoja tiesiai į gimtinę,
Parveža tėveliui senajam.

Nežino tėvas, motinėlė,
Kad jųjų mylimas sūnus,
Didžiausius skausmus iškentėjęs,
Važiavo mirti į namus.

Jis laisvas mirti juk galėjo
Ant motinos senos rankų,
Prie seno mylimo tėvelio,
Tarp sesutėlių ir brolių.

Akis jam motina užmerkė,
O duobę iškasė draugai,
Sukalė karstą jam broleliai
Ir palaidojo amžinai.

Ir štai išdygo naujas kapas
Netoli tėviškės namų,
Čia ilsis drąsus partizanas
Iš pulko gynėjų narsių.

Ir kai ateis pavasarėlis,
Raiba gegutė užkukuos,
Tik gailiai verkia mergužėlė -
Jos mylimas guli kapuos.

* * *

Keliavo jie ilgą kelionę
Į gimtą kraštą, į namus -
Gal ten geriau priglaus juos žmonės,
Gal ten likimas bus ramus...

Priėjo kaimą, kurs vadinos
Vareikių kaimas, vienkiemiai,
Ir jie tikėjos, kad joks priešas
Užpulti čia jų neateis.

Vos patekėjo skaisti saulė
Ir jos aukso spinduliai
Lyg sako: gera šiam pasauly,
Kai viskas einasi gerai.

Nespėjo linksmintis, nė džiaugtis,
Nes priešai buvo jau arti,
Kad jie nespėtų įsibrauti,
Ginklus pasiruošė visi.

Štai krito Pranas, Baravykas,
Saugys, Lakūnas ir kiti.
Jie mirdami drąsiai kartojo:
„Tėvyne, žūstam už Tave!“

Saugys sužeistas nedejavo,
Pridėjo ginklą prie galvos:
„Paimki, Uosi, mano ginklus
Ir eiki nuramint mamos.“

Visus išblaškė po arimus
Plėšikų, žudikų gauja.
Erškėtis prie kelių suklupo,
Septintam kliuvo mirtinai.

Ir greitai broliai išsiskirstė,
Netekę daugelio draugų,
Nė vienas brolis nepasakė,
Kad už Tėvynę mirt sunku.

Ir visų tokia mirtis laukia,
Bet jiems nebaisi ateitis,
Jie miršta, žūsta ir kovoja,
Kad būtų tik laisva šalis!

Pranas - pavardė nežinoma.

Baravykas - Petras Žlioba, gimęs 1923 m. Bierių kaime. Žuvo 1947 01 22.

Lakūnas - Vytautas Gricius, gimęs 1926 m.Keturvėjų kaime. Žuvo 1947 01 22.

Saugys - Petras Ignatavičius, gimęs 1923 m. Laičių kaime. Žuvo 1947 01 22.

Uosis - Marijonas Krogertas, gimęs 1927m. Laučių kaime. Žuvo 1948 11 13.

Erškėtis - Raudonis iš Šalnų kaimo. Žuvo 1947 01 22.

Septintas - Vytautas Mackėla, gimęs 1927 m. Šalnų kaime. Žuvo 1947 01 22.

* * *

Atėjo vakaras į girią,
Atėjo vakaras pas mus.
Berželių šakos prasiskyrė
Ir vėjas pūtė nuo namų.

Prie laužo sėdi laisvės broliai,
Akis įsmeigę į liepsnas.
Tankiai pabunda girioj toli
Kovos ir rūpesčių diena.

Plevenk, plevenk, miela liepsnele,
Ir su mumis kartu dainuok.
Į laisvę veda mūsų kelias,
Į saulę artinas diena.

Atėjo vakaras į girią,
Atėjo ilgesys pas mus.
Šviesa tamsoj sau kelią skina,
Drąsiai žygiuojam per miškus.

* * *

Išėjo broliai gint Tėvynės,
Paliko kruvinus takus,
Paliko, vargo neišvargę,
Jaunystę, meilę ir džiaugsmus.

Paliko senas žilas tėvas,
Paliko motina sena,
Kuri po kryžiumi suklupus
Pasaulį keikė verkdama.

Vargus pasaulio greit išvargsim,
Atrasime karių kapus,
Kur ilsis broliai partizanai,
Juos žiaurūs budeliai iškas.

Išėjo broliai gint Tėvynės,
Kovot už laisvę Lietuvos.
Šiandieną žūsta nepažinę,
Kad driskių gauja valdo mus.

* * *

Ko šiandien nusiminęs,
Nuleidęs šakeles,
Berželis dar apverkia
Praleistas dieneles?

Ko stovi liūdnas kryžius
Ten toli pakely?
Ko verkia mergužėlė
Rūtelių daržely?

Ir ko rymai, močiute?
Ko lauki prie vartų?
Ir laukdama kartoji:
- Sūneli, kur gi tu?

Ir ta žalia eglutė
Kartos tau taip tyliai:
- O brangus Alijoši,
Kam mane palikai?

Kiek kartų tu rymojai
Po šita eglute!
Kiek kartų tu kalbėjai
Su savo močiute!

Ji glostė tavo plaukus,
Bučiavo veidelius
Ir klausė: „Ak, sūneli,
Kada gi laisvė bus?“

Bet tujai laisvės nesulaukei
Kaip ąžuolas puikus,
Ir palikai savuosius brolius
Ir tėvelius senus.

Tu bėgdamas nuolat kartojai:
Aš dar gyventi trokštu,
O angele, pridenki
Savu mane sparnu!

Bet tavo jėgos geso,
Pabėgęs tu žuvai,
Sakei: „Sudie, Tėvyne,
Ir jums, žali miškai!“

Nežino tavo kapo
Mergaitė mylima
Ir nežydės ant kapo
Našlaitė mėlyna.

Tik rytą vakarėlį
Gegutė tau kukuos,
O žalioji dilgėlė
Kapelį tau papuoš.

Alijošius - Povilas Kupčinakas, gimęs 1927 m. Taujėnų valsč. Mažeikių kaime. Žuvo 1950 03 02 Gabrėnų kaime.

* * *

Žalioj gėlėtoje pievoje
Tarp žydinčių gėlių
Dejuoja mūsų broliai
Sužeisti - nuo skausmų.

Sužeistos jų krūtinės
Nuo budelių žiaurių.
- Oi, motin, motin brangi,
Kaip mirti man sunku!

Neverkit, senas tėve,
Ir motina sena!
Neverki, mergužėle,
Lietuvė tu tikra!

Nuvežę į miestelį
Ant bruko paguldys.
Tu neik ir nelankyki,
Nes jie tave tardys.

Kulkosvaidžiai kvatoja -
Vėl bus naujų aukų.
Seniau miškuose žmonės
Pražūdavo tik nuo vilkų.

* * *

Repšėnų miškely, pačiam viduryje,
Kur lakštutė čiulba rytais vakarais,
Drąsus tautos sūnus, vadas Ąžuoliukas,
Laimingai gyveno su savo draugais.

Rytą vakarėlį keldams ir guldams,
Visad jis buvo linksmas, toks linksmas ir smagus,
O iš jo krūtinės, iš lūpų žavinčių
Jo kilo į Aukščiausiąjį tyli malda.

Vadas Ąžuoliukas visais savo vyrais,
Jais pasitikėjo kaip pats savimi,
Bet jis netikėjo, kad jo brangus brolis
Jį galėtų bausti žiauria mirtimi.

Dieduška žmogėdra, tautos išdavike,
Prisidengęs rūbais tėviškės brangios,
Jau seniai galvojai tėviškę parduot
Ir pareikalauti nekaltų aukų.

Lietuvos žemelę dengė pirmas sniegas,
Ir aušrelė brėško tolimuos rytuos,
O per mišką ėjo rusai prakeiktieji,
Vedami Darielos, niekšo Lietuvos.

Kaip kad Judas Kristų, taip Dariela brolius,
Kaip galėdams stūmė mirčiai į nagus,
Pinigus paėmęs už nekaltą kraują,
Tartum avies kailį užsivilko jis.

Niekas netikėjo, kad jau šį rytelį
Brangaus Ąžuoliuko ir jojo draugų
Žiaurūs mirties šūviai ir kančios vainikai
Išplėš jiems gyvybę ir papuoš kapus.

Staiga sudejavo priešo automatas,
Įsiviešpatavo amžina šalna.
Ąžuolas užmerkė mėlynas akutes,
Nebeišsipildė jo graži mintis...

Kaip žvaigždė Aušrinė apalpo Danutė,
Žiauraus priešo kulkų sunkiai sužeista,
Vos tik pražydėjo jaunystės žiedelis,
Nelaiku pakando amžina šalna.

Tuo pat laiku žuvo Gintaras narsutis,
Drąsus ir kuklutis žiedas mūs tautos.
Gedulas papuošė likusius jo vyrus,
Lyg kad avinėlius kvepiančiuos miškuos.

Pagriebę jų lavonus vežė į Kavarską,
Girdis keiksmo žodžiai, pašaipos dainų,
Iš paskos Dariela, Judas išdavikas,
Seka lyg pasiutęs rusiškas šuva.

Mūs brolių lavonus prie mūro pastatė,
Priešai paveikslavo ramūs, išdidi,
O Dariela spardė Ąžuoliuką kojom,
Keikdamas vis klausė: „Ko tu čia guli?“

Už Tėvynę žuvę - jiems garbė didvyrių,
Mūsų partizanams Lietuvos miškuos,
Angelai papuoš juos kankinių vainikais
Ir Aukščiausias nori šių gražių aukų.

Nenuliūsk, močiute, kada sužinosi,
Kad sūnelis mielas užmerkė akis.
Dievas juos mylėjo, užtat taip ir leido,
Kad jūsų šeimoje rastųs kankinys.

Išgama, tau vardo mes nebesurasim,
Krauju apšlakstei tu skliautus dangaus,
Nesidžiauk, pabėgęs tu nuo partizanų,
Tautos išdaviką pats likimas baus.

Ąžuoliukas (Ąžuolas) - Antanas Juogėla. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės, Butageidžio kuopos, Tigro būrio vadas, gimęs 1913 m. Kavarsko valsč. Vaidevučių kaime. Žuvo 1948 11 13. Partizanai jį labai gerbė ir vadino Ąžuoliuku.

Dieduška - Jonas Dariela, išdavikas: išdavė savo vadą ir kovos draugus.

Danutė - Danutė Dovydėnaitė. Sužeista bandė pabėgti, bet buvo nušauta.

Gintaras - Jonas Dagelis, gimęs 1903 m. Žuvo 1948 11 13.

* * *

Vienumoj giružėj sveikinai tu rytą,
Vienumoj tarp medžių šilo ošime.
Ko liūdnai dainuoji vakarais liepsnotais?
Savo liūdnoj dainoj kam mini mane?

Ar meni, mergaite, tą praeitą laiką,
Kai pas tave ėjau sodo takeliu,
Ir tavo širdelė tik mane mylėjo,
Ir tu negalvojai, kad meilė pražus?

Bet atėjo laikas, kad reikėjo skirtis,
Ir žiaurus likimas nedavė mylėt.
Metas iškeliauti į miškus tamsiuosius
Ir tenai gyvybę man reikės padėt.

Man supylė kapą tarp jaunų medelių,
Aš guliu be karsto žemelėj juodoj,
Niekada pasaulis nebebus man mielas,
Ir tavo akutės nevilios manęs.

* * *

Pražydo pirmos melsvos žibutės,
Paukštelių dainos skamba linksmai,
Tėvynės ginti išėjo broliai,
Tylūs, bet narsūs kaip tie arai.

Vartuos rymojo sena močiutė,
Ir mergužėlė liko viena,
Jinai žinojo, ko vėjai siuto:
Mat partizano sunki dalia.

Įsiutęs vėjas kaukė ir staugė,
Draskė nuo medžių pirmus žiedus.
Kvatojo ginklai, sprogo granatos,
Lydėjo žygin plačiais laukais.

Aš pasiklausiu šiaurį vėjelį:
Kokią man laimę žada rytoj?
O gal tik vieną juodą vargelį,
Gal reiks gulėti žemėj juodoj?

Kulka pervėrė jauną krūtinę,
Jėgos išseko, alpo širdis,
Tarytum sakė: „Sudie, mergaite,
Jau nematysiu tavęs, oi, ne!“

Kapą apgulė lieknas berželis,
Rasos lašelis gaivins dar mane,
O gal nukritęs nuo beržo lapas
Papuoš man kapą rudens laike...

* * *

Ne rasos lašelis ritosi nuo smilgos,
Ne akmuo žėrėjo tūkstančiais gaisrų,
Motinėlės veidą ašaros suvilgė,
Kai sūnus keliavo, ėjo iš namų.

Buvo drėgnas, drėgnas motinėlės veidas,
Ant raukšlėto veido buvo skausmo daug,
Vieną teturėjo, tą pavojun leido,
O širdis lyg sakė, kad nebesugrįš.

Nors ranka drebėjo, laimindama sūnų,
Nors širdis žadėjo plyšti nuo skausmų,
Bet Tėvynė šaukė: „Tegu taip ir būna:
Leidžiu tau keliauti, eiti iš namų“.

Ūžė ir dundėjo tūkstančiai patrankų,
Po mūs kraštą skraidė švinas ir ugnis,
Godžios priešo rankos smaugė mūsų šalį,
Kai kovon išėjo partizanu jis.

Sūnus jautė auką motinos brangiausios
Ir supratęs verkė ašarom karčiom,
Bet jisai žinojo, kad Tėvynė stosis,
Nors galva riedėtų nuo pečių.

Buvo karštos dienos, bėgo kraujo upės,
Pergalė riedėjo ryto skaistumu,
O jis jaunas mūšio vidury suklupo
Dėl Tėvynės laisvės, motinos namų.

* * *

- Į laisvę, į laisvę! -
Per naktį kalbėjo,
O rytą ant gatvės
Nušautas gulėjo.

Jam priešai subadė,
Sudraskė krūtinę,
O jisai atsakė:
- Žūstu už Tėvynę!

Priešai gėrė kraują
Jam lig paskutinio lašo,
Kol melsvos akutės
Nuo skausmo užgeso.

Tada tik apleido,
Sargybą paliko,
Kad tik neatneštų
Mergaitė vainiko.

Dar vakar galingas
Buvai partizanas,
O šiandien banditas,
Prakeiktas šunų.

Dar vakar gelsvus plaukus
Dailiai šukavai,
O šiandien ant gatvės
Kraujuos plūduriavai.

Dar vakar prie krūtinės
Vyties kryžių spaudei,
O šiandien ant gatvės
Akmuo galvą spaudžia.

Dar vakar prie miško
Kulkosvaidžiu šaudei,
O šiandien ant gatvės
Skrebai kojom spardo.

* * *

Ant gatvės lietuvis gulėjo,
Jo kraujas žibėjo purve,
Saulutė veide jo spindėjo,
Ir močiutė jo verkė slapčia.

Lietutis jam veidą mazgojo,
Vėjelis nušluostė šilku,
Tamsiojoj naktelėj liūdėjai:
- Nesulauksi, močiute, ir Tu...

Nesulauks močiutė sūnelio,
Negrįš jis tamsiojoj nakty,
Jis žuvo už savo Tėvynę
Ir guli numestas purve.

Jis žuvo už savo Tėvynę.
Priskinkit jūs, sesės, gėlių,
Papuoškit jūs jojo krūtinę,
Lietuvos partizanui žuvusiam.

* * *

Jau girdėti patrankų gaudimas,
Liepsna tirpdo ištisus sodžius,
Žūsim, broliai, nes mūsų toks likimas,
Per kraują Tėvynė laisva tepaliks.

Jums, sesutės, rūtelių darželiai,
Jums lelijos, jums pievų žiedai,
O mums, vargdienėliams Tėvynės sūneliams,
Tik amžinas miegas ir šalti kapai.

Nebelaukit jūs mūsų, sesutės,
Nebeateisim tyliais vakarais,
Nebepinsim gražių sutartinių
Kvapios šienapjūtės tyliais vakarais.

Ei, pasauli, kam leidai mums žūti
Ir svajones paverst pelenais?
Juk ir mums buvo lemta laimužė,
Juk ir mūsų krūtinėse plakė širdis!

Praeis keli metai ir jūs mus pamiršit,
O kartais minėsit, galbūt, dainose,
O motinų skausmą, kančias ir dejones
Tildys vyturėliai, pragydę rytais...

* * *

Rytui auštant, šviesai švintant
Ir švitenant pamažu,
Kai Narutis dar miegojo
Ir sapnavo jis tyliai.

Su pirmais dienos šešėliais
Ir pirmaisiais spinduliais
Jį pažadino iš miego
Automatų grojimai.

Kažkoks išgama pasakė,
Kad jis guli klojime,
Atidengė kryžmą ugnį
Ir sušaudė rugiuose.

Kai nušovė partizanus,
Skrebai ėmė rankom plot.
Užsitaisė gramofoną
Ir pradėjo kažką šokt.

Kai paguldė juos ant sniego,
Sniegas gėrėsi krauju,
Rausvos lūpos jam sustingo,
Nebetars daugiau: „Myliu!“

Nebetars: „Sudie, Tėvyne!“
Nei močiutei senajai,
Nebetars: „Sudie, tėveli!“
Nei mergaitei mylimai.

Oi, tu, Nėriau, brangus Nėriau,
Koks linksmutis tu buvai,
Gruodžio dvidešimt aštuntą
nelaimingas pražuvai!

* * *

Tu pasimelski, mano miela,
Už mano laimę ir mane,
Sunki dalia sūnaus benamio,
Oi, vargstu, vargstu aš miške!

Tų poterėlių, kurių išmokė,
Niekad nesukalbu ramiai,
Nes gaujos žulikų raudonų
Mus gaudo tyliai, atkakliai.

Pervėrė širdį mano jauną
Juodas mongolas iš Rytų,
Raudonas kraujas mano nekaltas
Nudažė kelmo samanas.

Dar kartą žodis pasigirsta:
- Ak, mano siela nekalta...
Pribėga išgama savasis
Ir laužo kaulus, kiek gana.

Nurengė kūną visai nuogą,
Savaitę laikė ant turgaus,
Pro šalį motina prabėgo -
Nepažino savo sūnaus.

Ten, Kauno gatvėj, prie malūno,
Skrajojo juodas angelas mirties,
Ten dar nekaltos lietuvaitės
Raudojo prie naujos duobės.

Ten buvo kulkų pritaršyta -
Ilgi plaukai, mėlynos akys,
Ten buvo mūsų palaidoti
Broliai, nekalti lietuviai.

* * *

Ar žinai tu, jaunute mergyte,
Dėl ko liūdnas tave aš lankau?
Sunku skirtis, nerimas kankina:
Paskutinį gal kartą matau?..

Kai palydi mane iki vartų
Ir paspaudi man ranką linksmai,
Klaidžioju aš tamsioj naktužėlėj,
Nesurasdams, kur laimė mana.

Nieks nežino, kur mirtis laukia,
Gal už kaimo, gal tavo namuos,
Gal gulėsiu ant gatvės numestas
Ir daugiau nematysi manęs...

Tad nebūki žiauri taip, mergaite,
Nesijuoki lengva šypsena,
Leisk dar kartą tave pabučiuoti:
Galiu žūti nuo kulkos staiga.

* * *

Ateik, pavasari vienplaukis,
Dainuok šalelėj putinų,
Tamsioj nakty manęs nelauki:
Aš gint Tėvynės išeinu.

Dainuok, kai vyšnių žiedai skleisis,
Pabudę saulės spinduliuos,
Kai širdin laisvės varpas belsis,
Žygiuojant mums tėvų laukais.

Grąžink piliakalniams lakštutę,
Gegutė lai sode kukuos,
Kančių dienoj paguosk močiutę,
Lai ji neverkia ten, laukuos.

O jei negrįšiu laisvės rytą
Po vėtrų ir didžių kovų,
Mano mergele, raski kitą:
Dar bus sūnų šaly laisvoj.

* * *

Anksti rytą mūs broliai keliavo,
Jiems ant lūpų lengva šypsena,
Jau prinokusios varpos svyravo,
O jiems vėjas bučiavo veidus.

Ir sutikę važiuojant tautietį
Sėdo abu jie jo vežiman,
Nes pavargę nuo ilgos kelionės
Ir jie skuba pas savo draugus.

Bėga žirgas ir muisto galvelę,
Dulkes svaido į šonus plačiai,
Ir pakilus į dangų saulelė
Žaidė jųjų ilgaisiais plaukais.

Kalba Judas ir juokiasi Plienas,
Eina laikas toksai neramus,
Kad po mūsų gimtinę žemelę
Vaikšto priešų raudonų gauja.

Bet štai smarkiai sutrenkė, sužibo,
Kulkom svaido kaip lietus lašais,
Ak, Dievuliau, už ką prasikaltom,
Kad Judą jau iš mūsų atskyrei?

Judas - Albinas Miknevičius.

Plienas - Juozas Špokas. Žuvo kartu 1948 m.

* * *

Menu: atbridot jūs per sniegą
Baltučiai tartum angelai,
Skaistūs raudoni jūsų skruostai -
Skundeisi tu, kad sušalai.

Šildžiau pageltusias rankutes,
Tu ant peties man užsnūdai,
Sakei: „Grįšiu, kai žydės sodai,
Tada rymosime ilgai“.

- Sugrįžk, Arūn, dabar jau žydi
Po mano langu obelis,
Ir tavo garbanom auksinėm
Priklauso šių žiedų dalis.

Jau žuvo mūsų vadas Dulkė,
Lapelis Apynys - broliai,
Sakyk, sesut, ar grįš dar laisvė,
Ar dar kentėsime ilgai?..

* * *

Dvyliktą kovo, anksti rytą,
Atsiskyręs nuo draugų,
Jis už laisvę jaunas krito
Ant žemelės mūs tėvų.

Saulė veido neberodė
Ir nebešvietė aiškiai,
Rytas buvo ūkanotas,
Siautė sniego sūkuriai.

Kai sužeistas jis gulėjo
Ant žemelės šios juodos,
Skrebai spardė, kiek norėjo,
Plaukus rovė nuo galvos.

Kai laidoti jį reikėjo,
Duobės kasti nedavė -
Skrebai spardė, kiek norėjo,
Į durpyną įmetė.

Tegu jis ten sau kovoja,
Gal jis laisvę iškovos.
Varnos akis, šunes kaulus
Po durpyną išnešios.

Susirinkę žmonės verkė:
Gaila lietuvio sūnaus.
Gal jam Dievas taip paskyrė,
Bet jau driskiams nevergaus!

Bet nurimk, brangus lietuvi,
Ir jiems Dievas nepadės,
Už lietuvio kraujo lašą
Galvas jų šimtai padės!

* * *

Garbingą šalį paaukojo,
Kai puolė gaujos kraugerių,
Vyrų pulkai kovon išėjo
Parnešti laisvę arba žūt!

Per šėlstančią audringą jūrą,
Jūreivi, karžygy narsus,
Vedei į kovą savo būrį
Už žemę šventąją tėvų.

„Garbė per amžius!“ - šlama girios,
„Garbė jiems!“ - plaka širdys jų.
„Garbė Jūreiviui, Šturmui, Linui
Ir jų visiems kovų arams!“

Už tą žiedelį melsvą lino,
Už priespaudą žalių miškų,
Linelis prisiekė Tėvynei
Parnešti laisvę arba žūt!

Jūreivis - Albertas Pakenis, gimęs 1929 m. Andrioniškio valsč. Liūto būrio partizanas. Žuvo Niūronių kaime 1951 04 14.

Šturmas - Romas Launikas, gimęs 1922 m. Traupio valsč. Sodeliškių kaime. Žuvo Repšėnų miške 1947 01 06.

Linas (Linelis) - Stasys Bagdonavičius, gimęs Vindeikiškių kaime 1918 m.

* * *

Beržai nuliūdę šakas nuleido,
Nakties šešėliai apgaubė ją -
Palangėje rymo jauna mergaitė,
Kad neateina jos mylimas.

Akys įdubę, veidai išbalę,
Širdy matyti žiauri kančia.
Ji prie kryželio per naktį klūpo,
Kad tik nežūtų mylimas kare.

Jisai sugrįžo, kai aušo rytas,
Šviesioj pašvaistėj brėško dangus.
Nemigę naktis, išvargę dienas -
Drąsuolių žygis buvo narsus.

Jisai dar vakar su priešais kovės,
Sibiro meškoms laužė nagus.
Jūs nenušausit to bernužėlio -
Mano mylimas yra narsus!

* * *

Žvengia juodbėrėlis prie rūtų darželio,
Tvirtai prikabintas prie uosio tvoros.
Gal ir jis suprato, kad jau paskutinį
Kartą juo atjojo lankyt mylimos.

Čia skambėjo dainos ir aidėjo juokas,
Veržėsi pro langą muzika žavi.
Kodėl šiandien tyli lūpos surakintos?
Kodėl širdis verkia, nors gamta graži?

Žaidė mėnesėlis tarp baltų šermukšnių,
Tarp karpytų lapų, kekių raudonų,
Prie mergaitės lovos blykčiojo žvakutės,
Verkė rudenėlis jos jaunų dienų.

Keros gelsvo lino puošė vainikėlį,
Sužeistą krūtinę pridengė ranka,
Jos nekaltą širdį pervėrė du šūviai -
Tai mūs išdavikų Lietuvos auka.

Dabar dega žvakės prie stiklinio lango,
Klausosi alyvos jos širdies skausmų.
Skamba brolių pančiai ant pūslėtų rankų,
Jai srovelė kraujo teka iš žaizdų.

Jai lengviau numirti ant tėvelio rankų -
Tėvą apkabinus nejauti skausmų.
Už Tėvynę žuvus bus ramiau ilsėtis:
Žemė bus lengvesnė tėviškės laukų.

* * *

Aš verkiau parimus rūtelių daržely,
Kai paspaudęs ranką tyliai išėjai.
Ašarom sidabro verkė rūtos žalios,
Verkė ūkanose skęsdami laukai.

Kas paklaus: „Kam byra gailios ašarėlės?
Kas rūteles laužant „padėk Diev!“ sakys?
Ir ko tu, mergaite, tokią tylią naktį
Prie tų drobės staklių taip gailiai verki?“

Tyliai mėto šeivas staklės ąžuolinės,
Tiesia plonas gijas taip margai, margai,
Rankšluosty išausiu: „Lietuva Tėvyne,
Tu didvyrių žeme, mes Tavo vaikai!“

Ir kai mūs žemelė bus nuo kraujo soti,
Tu pas man atjosi bėru žirgeliu,
Atnešiu vandens Tau moliniam ąsoty,
Duosiu nusišluostyt rankšluosčiu dailiu.

Tau prie kelio kryžiai, tau daina sesučių,
Tu skendi mergaičių tyliam liūdesy,
Baltoje tu drobėj, margaraštėj juostoj,
Tu, šalie didvyrių, įausta esi!

Kryžiai Tavo vardą kraujumi įrašė,
Rudenį palaukėm ėjo knygnešiai,
Vieniša mergaitė verkė ir rymojo,
Kad bernelis žuvo kovoje seniai.

* * *

Siuto rusai kaip pasiutę
Tarp Taujėnų - Ukmergės,
Troško jie nušaut Tankistą,
Kad negintų mūs šalies.

Jiems padėjo išdavikas,
Atsiradęs iš savų,
Užtat Lietuva neteko
Partizanų mūs penkių.

Žemę dengė kulkų lietūs,
Saulę - dūmų kamuoliai,
Atvažiavo pikti skrebai
Su sumanymais savais.

Tankistas - Antanas Stimburys. Būrio vadas, gimęs 1920 m. Žuvo 1948 11 13.

Kartu žuvo Uosis - Marijonas Krogertas.

Radvila - Tomas Našlėnas, gimęs 1913 m.

Robinzonas - Antanas Keburys, gimęs 1909 m.

Jaunutis - Jonas Ignatavičius, gimęs 1927 m.

Visus išdavė Juozas Bieris.

* * *

Kūnas subadytas, rūbai nuplėšti,
Perverta krūtinė, plaukai kruvini.
Mama, mamyte, aplankyk mane,
Pažiūrėk, kaip sunku mirti žaizdose!

Skuba į miestelį mama tekina,
Aplankyt sūnelio bėga verkdama.
Mama, mamyte, ir t.t.

Negirdėjo mama, kada šaukė jis,
Amžinuoju miegu merkdamas akis.
Mama, mamyte, ir t.t.

Kai laukus jau gaubė tyli sutema,
Ten prie mažo lango meldėsi mama.
Meldėsi už sūnų, kad sugrįžt greičiau.
- Ak, sūneli mielas, kaip seniai mačiau!..

* * *

Tai buvo šalta žiemos naktelė,
Mėnulis švietė taip neaiškiai,
O partizanai taip tyliai ėjo,
Po kojom sniegas girgžda tyliai.

Jie visi ėjo, linksmai nusiteikę,
Pavojaus žygio nesuprato
Ir nežinojo, kad mirtis žiauri
Vadą Šarūną išsirinko.

Piktieji priešai aplink bėgiojo,
Kojomis spardė, rūbus draskė,
O jis negyvas viens gulėjo,
Pasaulio vargus jis užbaigė.

Tai buvo šalta žiemos naktelė,
Mėnulis švietė taip neaiškiai,
Sudie, jūs broliai, sudie, jūs partizanai,
Mane pridengs šalti kapai.

Oi, berže, berže, tu svyruonėli,
Kodėl negimiau aš toks kaip tu?
Būt nereikėję dabar gulėti,
Pačioj jaunystėj kur už laukų.

Šarūnas - Juozas Survila. Būrio vadas, apygardos štabo narys, gimęs 1920 m. Gružų kaime. Žuvo 1947 03 08.

* * *

Ir vėl apsiniaukė žydrioji padangė,
Perkūnas vėl svaido žaibus,
Palikęs našlaičiais narsų savo būrį
Ant gatvės mūs vadas brangus.

Nežino tironai, kad jis buvo vadas,
Jį išdavė laipsnio ženklai,
Tačiau jie nežino, koks kerštas jų laukia
Ir kuo apmokės jiems už tai.

Strazdelis lyg miega, užmerkęs blakstienas,
Ant gatvės jis guli ramus.
Ir kur priglaus galvas senieji tėveliai,
Nes jis jų vienturtis sūnus?

Nors budeliai žiaurūs kankinti nedrįso,
Jis guli visam gražume -
Rožančius su kryžium jam puošia krūtinę,
Iš skausmo užmigo sapne.

O kiek kautynių esi laimėjęs,
Kiek laimės tau teiks Dangus,
Dabar palūžęs kaip lapas nuo vėjo,
O milžine, vade, drąsus.

Ir ko gi mes lauksim prie vieškelio grįžtant?
Kam skinsim gražiausius žiedus?
Kas parneš mums laisvę, laimingą rytojų?
Mirtis baigia rinkti vadus...

Strazdelis - Jonas Rimavičius. Žuvo 1947 05 23.

* * *

Likime, likime,
Koks gi tu žiaurus!
Kam vargini mane,
Suleidęs nagus?

Palikau tėvelius
Ir jauną mergelę,
Turėjau išeiti
Į žalią girelę.

Ar lauki, meilute,
Tyliais vakarais?
Ar kitą vilioji
Savais pažadais?

Tu kitą jau myli
Ir daug ką jam žadi,
O man, meilute, lieka
Tėvynė tik brangi...

* * *

Šarūnai, Šarūnai -
Tu vadas drąsus!
Palikai kovoti
Su rusais vienus...

Tu buvai dar jaunas
Kaip bijūno žiedai,
O Tavo drąsumu
Didžiavos vadai.

Tą vardą - Šarūnas -
Žinojo plačiai,
Iš kelio jam traukės
Pasiutę skrebai.

Į laisvę jis žengė
Visuomet drąsus,
Ir Siesikų vardas
Paliko garsus!

* * *

Verkė miškas, medeliai šlamėjo,
Vėjas laužė jų liaunas šakas,
Pakraštyje sargyboj stovėjo
Partizanas, nuleidęs rankas.

Jis stovėjo tarp medžių šešėly,
Pasislėpęs tarp krūmų giliai,
Ir pamatė - kaip žvėrys atslenka
Enkavėdų didžiuliai būriai.

Jis pamatė jų žvėriškus žvilgsnius
Ir lenktus lyg erelio nagus,
Kietą kruviną Stalino ranką,
Kuri žudo Lietuvos vaikus.

Jį išmetę ant gatvės tyčiojas,
Sako: „Kelkis, laisva Lietuva!
Ko guli, ar kovoti nenori?
Ar jau Tu pavargai, ar gana?“

* * *

Tenai toli, prie Meilūnų,
Plati lyguma.
Lūpos mirštančio kartojo:
- Sudie, Lietuva!

Mes išėjom keturiese -
Ir labai linksmi,
O sugrįžom tiktai trise -
Ir labai liūdni.

Mes ten šokom, vakarojom,
Buvo linksma ten,
Muzika žavingai grojo,
Viliojo ratan.

O tie skrebai prakeiktieji
Prišliaužė nakčia:
- Gal banditai vakaroja,
Kad taip linksma čia?

Mes jaunieji trys broleliai
Suspėjom išbėgt,
O Lazdynas, tas gražuolis,
Paliko gulėt.

Plieno ginklas suskambėjo,
Krisdams iš rankų,
O Lazdynas sudejavo:
- Mirti nebaisu!

Imkit, broliai, mano kūną,
Laidokit greičiau,
Kad bedieviai nepaimtų,
Būtų man geriau!

* * *

Gražus išaušo gegužės rytas,
Bet ne visiems jisai ramus,
Lietuvis vaikšto nusiminęs,
Kad priešas ardo jo namus.

Susirinkę sesės į būrelį
Pynė Marijai vainikus,
Šiandien suklaupę prie jos sosto
Šaukėm: „Marija, gelbėk mus!“

O priešai juos su kojom spardė,
Draskė Marijos vainikus:
- Greičiau jūs sėskit į mašiną,
Į Sibirą išvešim jus!

Visi į mašinas susėdo,
Tik viena motinėlė ne,
Jinai prisiminė paveikslą
Savo sūnelio, kurs miške.

* * *

Jau verda kova kruvinoji
Ir krenta priešo sviediniai,
O gal šaltuose apkasuose
Prislėgs žemelė amžinai...

Jau kardą prisegė prie šono,
Šautuvą dėjo ant peties,
Mačiau, kaip verkė motinėlė,
Kai sūnus ėjo gint šalies.

Klaupiau prieš motiną ant kelių,
Kad ji palaimintų mane.
Tada širdis man suskaudėjo:
Kažin, ar grįšiu... gal ir ne...

Jau sužydėjo sode vyšnios,
Ir debesys plaukė aukštai.
Alyvos mėlynos nuvyto,
Kai atsisveikinau su ja.

Ji nusimovė aukso žiedą
Ir davė man dėl atminties,
Tada širdis man suskaudėjo:
Jaučiau sunkumą ant širdies.

- Neverk, mergyte, prie langelio,
Prie tų alyvų mėlynų.
Palieku tau prie motinėlės,
Aš gint Tėvynės išeinu.

Jau krankė juodvarniai nutūpę,
Jie mano kraujo atsigers,
Nebematysiu aš savųjų,
Manęs iš kapo neprikels...

Tu pastatyki juodą kryžių,
Auksinėm raidėm užrašyk
Pavardę, vardą, kad lietuvis,
Ramybėj ilsis jo širdis.

O aš po storu žemės sluoksniu
Lauksiu lietuviškos maldos.
„Sveika, Marija“, - sukalbėki
Už tikrą sūnų Lietuvos.

* * *

Žaliuose Lietuvos laukuose
Žolynai žiedus skleidžia,
O Tavo lūpos, nors pabalę,
Dar ruso bučkių geidžia.

Sugrįžk, lietuvaite,
Kol grįžti nevėlu.
Žinok, kad tu parduodi
Mūs garbę lietuvių!

Argi patinka Tau mongolas
Iš Azijos laukų?
Argi nerandi Lietuvoje
Sau tinkamų draugų?

Dainuoki, lietuvaite,
Lietuviškas dainas,
Grąžinki Tu savąsias
Suklydusias dienas.

Kodėl nešioji uniformą
Ir kariškus batus?
Ar sudėvėjai savo rūbus,
Lietuviškus brangius?

Neseki svetimtaučiu:
Jis Tau ne pavyzdys,
Juk Tu - laisva mergaitė,
Jis - dvasios kalinys.

Pilkieji Lietuvos arimai
Dar gailisi Tavęs,
Kai nusibosi mongolui,
Tave kitam paves.

Jau juokiasi žmonės
Iš Tavųjų darbų,
Kad Tu nesigaili
Savo jaunų dienų.

Negaila man Tavęs, mergaite,
Kad garbę praradai.
Tave vadina laisva dama,
Ir žodžiais keik šiurkščiais.

Negrįžki, lietuvaite,
Į tarpą lietuvių,
Žinok, kad netinki
Tu tarp savo brolių!

* * *

Laukuose dobilas raudonas,
Laukuose rasa tviska,
Pamiršo mus jaunas artojas,
Pamiršo jau jis viską.

Pamiršo jis ir žemę,
Pamiršo ir namus,
Tik dairosi aplinkui
Ir klausosi, kas čia bus.

Perskaičius margą popierėlį,
Jam ašaros ištryško,
Galvoja, ar važiuot į frontą,
Ar bėgt greičiau į mišką.

Galvoja ir dūsauja,
Jam gaila gimtų namų,
Jam gaila jo mergaitės
Ir jos melsvų akių.

Jau dauguma miškuose slapstos,
Tik naktimis namus telanko,
Išaušus rytui, miškan vėl slenka,
Ten šautuvėlius savo tvarko.

Ten čiulba paukšteliai
Tarp medžių taip meiliai,
Ten slapstosi miškuose
Mūs broliai lietuviai.

Skrebukas slankioja pakrūmiais,
Klauso ausis išpūtęs:
Ar neateis čia partizanas
Pabelst į šią pirkutę?

Nubausime skriaudėjus,
Nubausim žudikus,
Ateis iš miško sūnūs,
Laisva Tėvynė bus!

* * *

Bolševikai gerai žino,
Kad dar kartą žygis bus -
Iš miškų ir iš karklynų
Vyrai jiems paruoš kapus.

Buvo velnias juos išnešęs,
Bet sugrįžo alkani,
Neprašytą šitą svečią
Pavaišinsimi ugnimi.

Kils iš žiedo dobilėlis,
Nepriklausomos šalies,
Ir vėl džiaugsis artojėlis,
Jam gyvenimas nušvis.

Gedimino seną pilį
Partizanai atvaduos,
Kad klestėtų ji ir šviestų
Kaip sostinė Lietuvos.

Ir sustos prie vyro vyras,
Mūs Trispalvė plevėsuos,
Iki šiol globoję girias,
Jie stos ginti Lietuvos.

Už kiekvieną kraujo lašą
Bolševikai užmokės.
Tegu savo saulę neša
Ten, į Rusijos gelmes!

* * *

Vos koją įkėlė,
Rekvizuot pradėjo:
- Vežkit mėsą, grūdus:
Stalinas badėja!

Rusų kareivėliai,
Tie pilki pacukai,
Jiems ant rankų žiba
Vogti laikrodukai.

Stalčių atidarę,
Rado laikroduką.
„Sudie, išvažiuojam!“ -
Partizaną čiupę.

Saulė patekėjo
Mongoliško tipo -
Mūsų Lietuvoje
Nieko nebeliko.

* * *

Kai išalko „draugas“ Bobinkovas,
Nebegavo duonos iš draugų,
Jis atėjo kaip žvėris pikčiausias
Išžudyti brolių lietuvių.

Jis pamėgo mūsų puikią žemę,
Greit pavirto kiaule penima,
Deltuvoje, gavęs gerą vietą,
Žmonėms sakės esąs pabaisa.

Jisai sakėsi esąs drąsuolis:
Žudė žmones, šaudė banditus,
Per Mušelką vijo bobą šuoliais,
Kad pavytų, numetė ginklus.

Štai pro šalį ubagas keliavo,
Pastebėjo pievoj jis kažką
Ir paėmęs kaip lazdas savąsias
Užsidėjo ginklą ant peties.

Grįžo vienas „vargšas“Bobinkovas,
Gavęs garo nuo kitų skrebų,
Ir vargšelio kinkos sudrebėjo,
Kai nerado paliktų ginklų.

Namo ėjo snapą nukabinęs
Vienas, bailiai dairės pagiriais,
O po krūmais partizanai laukė
Su jo pačio paliktais ginklais.

Gaila tavęs, „vargše“ Bobinkovai,
Greit tavęs nieks nebebijos,
Vaikai, bobos šluotom ir kačergom
Tave, vargše, tankiai išvanos!

Bobinkovas - Deltuvos stribas, pasižymėjęs žiaurumu.

* * *

Netoli Taujėnų - vienkiemis Skuodinė,
Tenai auga alksniai ir ravuos karklynės,
Tuos tankiuos krūmeliuos netoli namų,
Ten penki sėdėjo bailučiai skrebukai.

Iš trijų vyrukų gūdumoj nakties -
Skrebam pasirodė arti dešimties.
Skrebas vyresnysis rėkė: „Stoj, bandit!“
Leido pirmą šūvį ir pradėjo vyt.

Bet laimingai vyko - nieko nenušovė,
Tik skrebai prie namo bėgo išsižioję,
Po tokio sajuzo daug ginklų nerado,
Užtat savo priešams jie atkeršyt žada.

* * *

Dvi švilpynės, vienas tonas:

Ir Berlynas, ir Maskva
Susikūrė gražią peklą,
Sako: „Laisva Lietuva.“

Nei jis draugas, nei jis ponas,
O jo būdas ir spalva:
Viens raudonas kaip šėtonas,
Kitas rudas kaip šuva.

Tegyvuoja sausa norma
Ir nesaldyta kava,
Neišskirsi nė iš formos,
Kur Berlynas, kur Maskva!

Neria kilpą tau ant kaklo,
Sako: „Laisva Lietuva“,
Jei nešoksi kaip tas ponas,
Nuo pečių nulėks galva.

* * *

Vienąkart prie tvarto naktį
Buvom prišliaužę tyliai
Ir girdėjom Kūčių naktį,
Ką kalbėjo gyvuliai.

Muša dvyliktą Kalėdų,
Gera dūšioj ir širdy,
O ant laktos atsitūpęs
Pirmas prakalba gaidys:

- Gerbiamieji tvarto ponai,
Ar jūs žinote, ar ne,
Ką planuotojai raudoni
Paišo penkmečio plane?

Jeigu dėtų po kiaušinį
Visos vištos ir gaidys,
Pagal planą penkmetinį
Pusės normos neišdės.

Užplanuota, numatyta,
Kaip nuo partijos girdėt,
Kad per parą pusketvirto
Kiaušinėlio reiks padėt.

Pasistenkite, vištelės,
Pabandysiu ir aš pats,
Nes kitaip valdžia mus gali
Mest į kruopas verdančias!

Čia ir žąsys sugageno:
- Dievulėliau, kaip baisu,
Užplanavo Kremliaus senis
Toną plunksnų ir pūkų!

Kol dejavo kiemo paukščiai,
Kad nupeš visus plikai,
Žala karvė šieną maukė,
Pamaišydama ragais.

Baigus karvė atsiliepė,
Išsižergusi plačiai:
- Tuos planus ir aš po liepa
Pakabintus perskaičiau.

Kiek ten sviesto, tiek nė molio
Nėra žemėj, net baisu,
Ką čia paišo tie mongolai, -
Ir nuplėšiau su ragu!

Kaba sūriai kaip karvojai,
O kolchoze pagiry,
Kojas užvertė margoji,
Štai tau sūris ir varškė!

Šlaunį kasosi bekonas,
Nerimaudamas kluone:
- Gal į tuos planus raudonus
Jie įtraukė ir mane?

Pamatytum, kokie kumpiai,
O didumo lyg kelmai!
- Tu netiksi, tu per trumpas! -
Karvė aiškina linksmai.

Pamatytum, kiek dešrelių,
Už rankovę ilgesnių!
Stovi kiaulė su paršeliais,
Šimtas dvidešimt spenių.

O kuilys jau kaip mašina,
Prisikišusi skaičiau:
- Reproduktorium vadina,
Kad tik suktųsi greičiau.

Čia ir avinas mekena:
- Nežinau, ko nusitvert?
Penkis šimtus pagal planą
Man ėriukų reik sutvert!

O nuo būsimo ėriuko
Vilnų vis po du kilu!
Pasakysiu: „Vyrai, striuka,
Netesėsiu, negaliu...“

- Gal ir traktorius gamina? -
Susirūpino arklys, -
Traktorius, žinai, kaimyne,
Niekam tikęs gyvulys!

Įsirioglins į arimą
Ir neišlipa iš ten,
O paskui jau arklius ima:
- Eikite, girdi, ištempt!

Kas tą traktorių sutvėrė
Tokiu gyvuliu durnu?“
O partorgas sako: „Bėri,
Nesupranti, modernu!

Gyvuliukas jisai geras,
Niekad kojų neužvers!“
- Koks ten geras, kad nė aro
Jis per dieną nesuars!

Ko čia jūs visi kaip vienas
Aimanuojat, o manęs
Nei su pienu, nei su vilna
Niekas nelietė plane...

Visas tvartas atsigręžė,
Ogi žiūri- tai ožka:
- Aš už bloką komunistų,
Man patinka jų tvarka!

Už mane ir mano vyras,
Amžinatilsį ožys,
Jis strebiteliu ir mirė,
Juk galėtumėt pažint...

Na, ir ko čia jie nedarė,
Gal tik šiandien atsibus?
Kas tik nutveria, tas bara,
O jie bėga per laukus.

Ir už ką juos šitaip baudžia,
Rodos, nieko gi daugiau?
Veža žmones, veža grūdus,
Kad gyventi būt linksmiau.

Jei nuplėšė kartais stogą,
Tai nuo namo išvežtų,
Pasakykit, kas čia blogo,
Tai darbeliai „nekaltų“.

Visas tvartas atsiduso
Ir užsnūdo pamažu.
Nusikeikę „pamaskovski“,
Mes sugrįžome daržu.

* * *

Kai buvo ramūs dar laikai,
Mylėjau aš tave karštai,
O dabar mane Tu pamiršai
Ir atėjūną pamilai.

Su juo Tu gyvenai linksmai,
Alutį gėrei, dainavai,
O kai ateidavo naktis,
Su tavim guldavo ir jis.

Tau buvo linksma ir smagu
Gyvent tarp rusų svetimų,
Tau nešė rūbus svetimų,
Iš lietuvaičių atimtų.

Bet neilgai ir jis čia bus,
Bėgs atėjūnas į namus,
Tada paliksi viena tu -
Be atėjūnų, be draugų.

Nė vienas sūnus Lietuvos
Nebemylės tokios damos,
Nors ji visus meiliai kalbins,
Bet jos jau nieks neapkabins.

Bus per vėlu, kai susipras,
Batus, sijonus, kai praras.
„Kuda idioš?“ - nieks nepaklaus,
Kur ta Katiuša prisiglaus.

Verkšlens: „Tavarišč, kur esi?
Kodėl manęs tu nežiūri?
Sunku gyventi man basai,
Sijonas kiauras jau visai.

Kam palikai mane taip greit?
Yra berniukų, nėr kaip prieit...
Ateik, paguosk ir nuramink!“
Tėvelio ieškau jau aplink.

* * *

Sveikas, Stalinėli,
Tu raudonas jauti,
Draugai jau tave
Ruošiasi papjauti.

Trumenas pas turkus
Jau viską sugrūdo
Ir ruošias išmušti
Tą raudoną brudą.

Pasaulį tu norėjai
Pats vienas užkariaut,
Bet tučtuojau pradėsi
Tu, kaip tas veršis bliaut.

O, vai gi tu, bandite,
Sau sėdi Kremliuj mieste,
Tačiau vis vien turėsi
Vien' kartą tu padvėst.

Nors tu esi ir „draugas“,
Mums „tėvas“, o ne ponas,
Vis viena mums būsi
Tu velnias tik raudonas.

Gimei tu banditu,
Banditu tu ir dvėsi,
Prisivirei sau košės,
Ir vienas ją suėsi!

* * *

Linksminkis, žmogau, linksmink vaikus savo,
Nes jau tie linksmi, kur mieste gyvena.
Tarnybas turi, puikias algas moka
Ir „Metropoly“ su Katiušom šoka.

Niekas nežinojo, kaip velniai atrodo,
Dabar tuos velnius ir ant rublio rodo.
Žiūrėk: ant šimto, ant to rublio pliko,
Žiūrėk: tas velnias be ragų paliko!

Stalinas - tai velnias, Lenins - padėjėjas,
Užtatai numiręs vietos neturėjęs.
Peklon nusigrūdo, velniai išsigando,
Dabar tie velniai po miestelius lando.

Linksminkis, žmogau, ant slidaus parketo,
Nes kai numirsi, gausi danguj vietą.
Aukštai sėdėsi, imsi dūšiom kyšių,
O mes kolchoze vaikščiosim suplyšę...

* * *

Saulutė patekėjo,
Užėjo debesiai,
Mūs tėviškę užvaldė
Raudoni ubagai.

Užvaldė mūsų šalį,
Naikina namelius,
Ir rūtom neužsėsi
Tuos rūpesčius, vargus.

Atėjo piktas skrebas
Ir skrebino duris,
Sakyki: „Motin, motin,
Kur tavo yr sūnus?“

Bet motina tylėjo,
Neišdavė sūnaus,
Užtai šaltam Sibire
Per amžius ji vergaus.

Budėk, budėk, lietuvi,
Už laisvę Lietuvos,
Kai driskius pamatysim,
Kulkosvaidžiai kvatos.

Iš vyžų virsta driskiai,
Mums vargas vargt gana,
Prašvis mums greit šviesesnė,
Gražesnė rytdiena.

Raudonas piktas gėles
Greit partizanai išskins,
Užtai mums sesės rūtom
Krūtines padabins.

* * *

Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta,
O mes ar sugrįšim kada?
Prabėgs mūsų dienos - gražioji jaunystė,
Širdyje pasiliks tik skriauda.

Už grotų plieninių gyvenimas eina,
Bet tik nebe tas, nebe tas...
Visa Lietuva atsidūrė kalėjime,
Ir kas ją, vargšelę, į laisvę išves?

Aš silpnas ir menkas kalėjime už grotų,
Kentėsiu kančias aš kantriai,
Kad daugiau neverktų, daugiau nedejuotų
Vaikai pavergtos Lietuvos.

Į laisvę, į saulę, į ateitį šviesią,
Kad ji jau daugiau nebevergautų,
Pagalbos kas ranką nelaimėj ištiestų,
Pažadins iš sapno klaikaus.

Dievuliau brangiausias, už ką tiek kančių?
Ar drausta Tėvynę mylėt?
Nejaugi laimingos laisvos Lietuvos
Neteks daugiau jau matyt?

Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta,
O mes ar sugrįšim kada?
Kas iš mūsų dienų gražiosios jaunystės,
Kad laisvės Tėvynėj nėra...

* * *

Pražydo pirmos gelsvosios purienos,
Ir vyturėliai čiulba jau aukštai,
Išeina arti senas tėvužėlis,
Savoj žemelėj versti vagos.

Aukštai pakilo danguje saulutė,
Ir debesėliai plaukė taip aukštai,
Jis nežinojo, kad reikės palikti
Gimtuosius namelius, lygius laukus.

Jis nežinojo, ko vėjai siuto,
Ir ko nerimo sena širdis,
Tarytum atjautė savo nedalią,
Kad reiks palikti gimtus namus.

Pasviręs klevas graudžiai pravirko
Ir žalios rūtos su juo kartu,
Nes išvežė senus, senus tėvelius
Ir palydėjo liūdesyje juos.

Išvežė senus mano tėvelius,
Ir sesę išvežė kartu,
Tave palikęs, brangi gimtine,
Vaduot Tavęs aš išeinu!

* * *

Oi, laisve, toli pasislėpus,
Sugrįžki, sugrįžki kada!
Mes laisvės klajūnai beteisiai
Kovojam vien tik už tave!

Prie kelio palinkus bakūžė,
O joje vaikeliai maži.
Rasotą langelį jie pūtė
Ir šaukė: „Tėveli, kur tu?!“

Skaistveidis mėnuo patekėjo
Ir krito rasa nuo žiedų.
Maži našlaitėliai liūdėjo
Ir laukė sugrįžtant tėvų.

Mažyčiai neteko mamytės:
Ji mirė šaltam Sibire.
Turėjo tik vieną tėvelį -
Ir tas jau ant gatvės purve...

O Dieve, o Dieve, išgirski
Tas maldas ir aukas žmonių!
O jeigu jiems mirtį paskyrei,
Gailėkis vaikelių mažų!

* * *

Pamilau Tave, brangi Tėvyne,
Nuo pat kūdikystės dienų.
Ieškodams laimės juodam arime,
Aš Tau supyniau daug dainų.

Žali dirvonai, žvaigždėtas dangus,
Tamsioj naktelėj paukščių takai...
Man tas gimtinės kampelis brangus,
Kur tyliai ošia žali miškai.

Tie gražūs sodžiai, rūtų darželiai
Pavergė širdį mano giliai.
Ir išbarstyti sodo takeliai,
Tarytum purienos žydi gelsvai.

Tarp žalių rūtų gražiam daržely
Mergaitė kalba su žiedais.
Ji apdainuoja savo nedalią
Gegužės tyliais vakarais.

Dievuliau brangus, kodėl taip yra?
Laimuže, kur tu nuskridai?
Kodėl gi mūsų graži jaunystė
Vysta lyg rudenį žiedai?!

Mums buvo ilgos juodos dienelės,
Kas dieną bridom per vargus.
Ir brangus lietuvis ne vienas
Atrado Sibire kapus.

Arba toli ten, už Uralo,
Kur glūdi amžina naktis,
Kasyklos prakeikto metalo
Užtemdė jų melsvas akis.

Jie mirdami liūdnai kartojo:
- Mama, čionai mani kapai,
Ak, tėviškėle, šalie brangi,
Ak, kokie gražūs tavi laukai!

Ir tu, jaunute mergužėle,
Gėlele tėviškės laukų,
Nebesulauksi bernužėlio,
Neglostys tau šilko plaukų...

* * *

Lietuva brangi, Tėvyne mano,
Kada išplauksi iš kančių tvano?
Ant upės kranto kada stovėsi,
Pilna liuosybės laimės turėsi?

Tu daugel metų esi kankinta,
Lietuva mano, Tėvyne šventa!
Ką tik nuėmė retežių vieną,
Uždėjo antrą, kietą kaip plieną.

Ir vėl iš naujo tapai apkalta,
Sužeista širdis - širdis perverta!
Ir vėl pradingo linksmybė tavo,
Žiaurus liūdesys užviešpatavo.

Namelių vietoj - pelenų pusnys,
Darželių vietoj siūbuoja usnys,
Laukai, dirvonai, krauju aplieti,
Ir aptaškyti akmenys kieti.

Miškuose guli Lietuvos sūnūs,
Laukiniai žvėrys drasko jų kūnus,
Ir kiek paguldė į juodą grabą
Žiaurioji ranka priešo nelabo!

* * *

Mačiau ne kartą šiurpų vaizdą, |
Šeimas kai vežė iš namų,
Kai motina ant rankų laikė
Pora vaikelių mylimų.

Vaikeliai klykė kaip paukšteliai
Šalia bealpstančios mamos,
Jau užplombuoti jų nameliai
Žiaurių budelių Lietuvos.

Mačiau, kaip tėvas nusiminęs
Laistė juos vandeniu šaltu,
Mažus vaikelius apkabinęs,
Dejuodamas verkė kartu.

Mačiau, kaip motina sugrįžus
Ir blaškės tartum beprotė.
Žiaurūs budeliai porą vyžų
Vien išjuokimui primetė.

Mačiau vagonus pilnutėlius
Iš bado mirštančių žmonių,
Mačiau vaikelius mažutėlius,
Mirštančius tarpe kalinių.

Mačiau, kaip turtus pasidalinę,
Jie gėrė, ūžė per naktis,
O išdavikai komunistai
Išdavinėjo lietuvius.

* * *

Neklausk, neklausk, brangi mamyte,
Už ką kalėjiman patekau!
Užtai, kad tėviškę mylėjau
Ir broliam valgyt padaviau.

Neklausk, kodėl veidai pabalę,
Sėdžiu tarp sienų keturių,
Aš nematau, kaip saulė teka,
Negirdžiu balso vyturių.

Išvežė toli, už Uralo,
Tremtinių brolių aplankyt,
O gal už tolimo Baikalo
Sniegynan galvą paguldyt...

Aptemo akys rūsčių žvilgsnių,
Apkurto ausys nuo keiksmų,
Tik dėl Tavęs, brangi Tėvyne,
Kentėt ir mirti nesunku!

* * *

Šaltas vėjas ūžia, kaukia už langų,
O mano krūtinėj ilgu, neramu.
Skruostu nuriedėjo ašara viena,
O širdis vaitojo, laisvės trokšdama.

Neverk, motinėle, motule sena,
Neberymok prie vartų - jau ašarų gana!
Dar prabėgs pro šalį daug dienelių, daug...
Aš pas tave sugrįšiu - tu tikėk ir lauk!

Jeigu bus man skirta tokia ateitis:
Sibiras, Uralas, tolima šalis,
Takeliu sugrįšiu, laistytu krauju,
Nes Tave, Tėvyne, taip karštai myliu!

Man sapne vaidenos Nemuno krantai,
Girios, plačios lankos ir gimti namai.
Pabundu iš miego, praveriu akis,
Girdžiu: sargo žingsniai, raktų skambesys.

Niekas ir nežino, kiek tu čia kenti,
Kalinio dalužė, oi, sunki, sunki!
O saldi paguoda atskrenda tada,
Kai ramina širdį alpstanti malda.

Dievas neapleidžia smilgos palaužtos
Ir benamio paukščio, ištikto audros.
Neapleis ir mūsų tėviškės brangios:
Čia Marijos žemė, o vaikai mes jos!

* * *

Sukaukė rūsčiai Sibiro vėjas,
Baltutės snaigės krito tyliai,
Lange parimus, vakarą tylų
Jauna lietuvė verkė tykiai.

Ak, Dieve brangus, kodėl Tu atskyrei
Nuo žemės šventosios, gimtųjų namų?
Ar aš nemokėjau mylėti Tėvynės,
Ar kalne aukštajam nurauti linų?

Sėjau aš rūtą, margus jurginus,
Laisčiau našlaites tarp jazminų,
Ant brolio kapo, kurs laisvę mums gynė,
Aš dėjau vainiką tarp samanų.

Aš papuošiau tėvo baltą seklyčią
Margais raštuočiais, margaisiais, margais.
Kaip gera čia būtų bernelio sulaukt!
Ak, Dieve brangusis, o kurgi jisai?..

* * *

Upės plauks į melsvą tolį,
Gervės lėks ir vėl sugrįš.
Nežinau, brangi mamyte,
Ar pabelsiu į duris...

Nežinau, pro kur pareiti:
Ar mūs sodelio takeliu?
Tėviškėlė pasikeitus,
Nėr darželyje gėlių...

Kur gimta bakūžė rymo,
Kur daineles dainavau:
Iš laukų liko dirvonai,
Iš bakūžės - pelenai...

Jei pareičiau, kas gi lauktų
Prie vartelių geltonų?
Veltui tave vardu šaukčiau -
Tu toli ten, už kalnų!

Brolis toli už Uralo,
O močiutė jau kapuos.
Kas paklos man patalėlį?
Kas nuvargusį paguos?..

DAINOS IŠ RAMYGALOS

UŽRAŠYTOS VYTAUTO ILEKIO

* * *

Ant Nemuno kranto smėlėto,
Pakėlus į dangų rankas,
Stovėjo jauna lietuvaitė
Ir kalbino šaltas bangas.

Sakykit, laisvutės bangelės,
Ar ilgai dar vargai kankins?
Ar ilgai spaus mus retežiai,
Uždėti piktųjų priešų?

Jie mano brolelį nušovė,
O tėvą marina badu.
Išdraskė mūs šeimos lizdelį,
Pravirkdė jaunutę mane.

Dėl jųjų mano motinėlė
Atsigulė šaltuos kapuos.
Dėl jųjų likau našlaitėlė,
Nerandu ramybės namuos.

Sakykit, sakykit, bangelės,
Ar ilgai vargai kankins?
Ar greitai, ar greitai tėvelį
Manosios akelės matys?

1945 m.

* * *

Aš netikėjau, kad baltos rožės
Galės pavirsti erškėčiais dygiais.
Ir netikėjau, kad meilės žodžiai
Galės pavirsti kovų aidais.

Aš netikėjau, kad išdavikas
Ruoštų Tėvynei klaikius kapus.
Ir netikėjau, kad žemam žmogui
Savo Tėvynėj vietos nebus.

Aš apsirengsiu kareivio rūbais,
Galvą pridengsiu plieno šalmu.
Ir iškeliausiu į žalią girią -
Gal ten atrasiu savo draugus.

* * *

Audringą, tamsią, gūdžią naktį,
Kai vėjas ūžė laukuose,
Žygiavo broliai partizanai,
Nešdami laisvę širdyse.

Ant pečių kabo šautuvėliai,
O širdyse plieno drąsa.
Tik melsvos akys mergužėlių
Lydėjo žygin visada.

Prašvis laukai brangios Tėvynės,
Vergijos pančiai sutrupės.
Tada, mieloji mergužėle,
Priglausiu tave prie širdies.

Saulutė leidžias vakaruose,
Mėnulis teka danguje.
Žaliam miške po baltu beržu
Jo kapą puošia mylima.

1946 m.

* * *

Buvo gražus gegužės rytas,
Dar rasutė nenukritus.
Saulutė rengėsi tekėti,
O lietuvius vežė kentėti.

Juos vežė savi,
Savo kaimo pažįstami,
Juos išvežė toli, toli,
Iš kur sugrįžti negali.

Atskyrė tėvus nuo vaikų,
Brolius, seses nuo mylimų,
Juos išvežė toli kentėt -
Savo tėvynės neregėt.

Juos rado tebemiegančius,
Saldžius sapnus sapnuojančius.
Jie nesapnavo niekados,
Kad juos išveš iš Lietuvos.

Paliko tėvai namelius,
Žalias sodybas ir laukus.
Apleido sesės darželius,
O broliai bėrus žirgelius...

1948 m.

* * *

Dėl ko jaunus ima į karužę?
Dėl ko veža į tolimus rytus?
Dėl ko mes esam prasikaltę,
Kad mus veža į tolimus rytus?

Vaikai klausia: „Kur mūsų tėvelis,
Kodėl jis nebegrįžta nakčia?“
Motinėlė pradėjo gailiai verkti
Ir pradėjo vaikelį migdyt.

- Mikit, mikit jūs, mieli vaikeliai,
Mikit, mikit saldžiuoju miegeliu.
Mūs tėveliai jau toli rytuose -
Dievas žino, ar grįš jie kada.

1946 m.

* * *

Gražioj gėlėtoj pievoj
Tarp tviskančių gėlių
Vaitojo jaunas partizanas
Sužeistas nuo skausmų.

Sužeista jam krūtinė,
Bet plaka dar širdis.
O kam dabar gelbėti,
Jei laisvę gynė vis?

Sužeistas jis vaitojo
Tarp budelių rankų:
- Oi motin, motin miela,
Kaip likti be tavęs sunku.

Neranda jo nei brolis,
Nei motina sena.
Neranda jo sužeisto
Mergytė mylima.

Atveš jį į miestą,
Paguldys ant gatvės.
Tu nueik ir neraudok,
Nes jie tave tardys.

Kiek čia daug žūsta brolių!
Kiek daug gerų draugų!
Ir kraujas neišdžiūsta
Nuo gatvės akmenų.

1947 m.

* * *

Išėjo broliai iš miškelio
Ir ėjo keliais, takeliais.
Susėdo valgyt vakarienės
Ir prieš kelionę pailsėt.

Nors širdis jautė kažką bloga,
Bet lūpos žaidė šypsena.
Lietuviai neturi ko bijoti,
Nes jų veiduose matyt drąsa.

Rusų pulkai jau eina,
Apstojo kelius, takelius.
Sargybinis nepastebėjo -
Buvo tamsu, visur tamsu.

Buvo išleista daug raketų,
Liepsnojo kūliai ir šiaudai,
O mūsų broliai partizanai
Be galo gynėsi narsiai.

Vienas sužeistas partizanas
Narsiai dar griebėsi už ginklo,
Antram sužeistam partizanui
Paplūdo kraujas iš žaizdų.

Nors mūsų broliai narsiai gynės,
Bet jie jau baigė šovinius,
O rytą, saulei patekėjus,
Paguldė brolius septynius.

1947 m.

* * *

Jau girdėti patrankų gaudimas,
Liepsna tirpdo žaliuosius kaimus.
- Žūsim, broliai, gal mūsų toks likimas, -
Per kraują laisva Lietuva tepakils.

Ir nelaukit Jūs mūsų, sesutės,
Mes negrįšim baltais sakalais,
Nedainuosim dainų sutartinių
Kvapnios šienapjūtės vakarais.

O Dievuliau, kam leidai pražūti
Ir pavirsti baltais sakalais?
Juk mums buvo skirta laimužė,
Juk mūsų krūtinėj dar plakė širdis.

Jums, sesutės, rūtelių darželiai
Ir laukuose lelijų žiedai,
O mums partizanams, Tėvynės sūneliams,
Vien amžinas miegas ir šalti kapai.

1946 m.

* * *

Kas gi man, mergele, tokią dalią skyrė,
Kad reikės numirti šaltam Sibire?
Užkaltais vagonais lietuviai važiavo,
Žiaurūs komunistai smarkiai patruliavo.

Vilnius, gražus miestas, daug vargų patyrė,
Kad vienus nuo kitų plėšė, žudė, skyrė.
Skaidrus langas buvo, gert vandens norėjau,
Žiaurūs komunistai man vandens gailėjo.

Nelemta man Tėviškėj gyventi,
Nelemta man buvo juoktis su visais.
Ir mane vagonu dulkėtu
Išvežė likimas svetimais keliais.

Man likimas skyrė liūdną liūdną dalią
Ir liepė palikti viską, kas brangu.
Visko buvo gaila, bet užvis gailiausia
Mano mylimos mergaitės.

* * *

- Ko, sena močiute,
Gailiai pravirkai?
Gal suspaudė tavo širdį
Skausmai ir vargai?

Kam vystančiom rankom brauki
Gailias ašaras?
Kam virpančiom lūpom siunti
Į Dangų maldas?

- Kaip neverkti, neraudoti,
Kad kenčia širdis.
Vai, kas mano brangų
Sūnaitėlį grąžins.

Jis išėjo gūdžią naktį
Su kerštu širdy.
Savo ašaras ir maldas
Aukosiu už jį.

O kai daug naktų prabėgo
Varguos ir skausmuos,
Mano mielas sūnaitėlis
Rados jau namuos.

Bet sugrįžo jis negyvas,
Su skausmu veide.
Visas kraujuose paplūdęs,
Perskelta galva.

Nebylys gulėjo karste,
O draugų daugiau.
- Kelkis, kelkis, mielas vaike,
Atbuski, sūnau.

Oi neverki, motinėle,
Atbus Lietuva.
Mes atkeršysim už viską -
Oi daug priešų žus.

1945 m.

* * *

Kur Juodoji plaukia
Ir tamsi giružė,
Tenai auga eglės,
Uosiai ir beržai.

Pernai rudenėlį
Vidury giružės,
Tenai apsigyveno
Laisvės nešėjai.

Bet neilgai teko
Jiems tenai gyvent,
Neilgai skambėjo
Jų dainų aidai.

Iš draugų savųjų
Išdavikas rados.
Atvedė plėšikų
Gaują jis tenai.

Kai tik ankstų rytą,
Dar saulutei tekant,
Broliai šnekučiavos
Po žygių nakties,

Staiga netikėtai
Priešas juos užpuolė,
Ir žuvo berneliai
Pavergtos šalies.

Kaip gegužės naktį
Nuo šalnų pakąsti,
Nukrito žiedeliai
Jaunos gėlelės.

Taip ten vidur miško
Pervertom krūtinėm
Krito bernužėliai
Ant žemės šaltos.

Neieškos tėveliai,
Kur ilsis sūnelis.
Į šventas kapines
Niekas jo nelaidos.

Tiktai miško paukšteliai
Ir vilkai piktieji
Nekaltų grauš kaulus,
Po mišką nešios.

Lauks sena močiutė
Grįžtančio sūnelio,
Pražiūrės langelį,
Rankas prarymos.

Bet negrįš sūnelis
Vidury naktelės,
Negrįš aplankyti
Močiutės senos.

* * *

Lietuva, tu mano brangioji,
Pakelki žydrąsias akis
Į šitą Tėvynės gynėją,
Kur kautynėj ištiko žiauri mirtis.

Jo garbanos krauju pasruvo,
Ir akys įdubo giliai.
Tik karžygio šaltą lavoną
Bučiavo saulės spinduliai.

Mane motina augino
Ir vargo per dienas naktis.
Užauginus paleido varguose,
Kad papulčiau priešo naguos.

Paliko jis jauną mergelę
Ir savo senus tėvelius.
Jį priešai išmetė ant gatvės,
Nutraukė nuo kojų batus.

Jis basas, rūbais sudraskytais
Gulėjo ant žemės šaltos.
Ir kraujas iš lėto tekėjo
Iš jo sudraskytos galvos.

Lietuva, tu mano brangioji,
Kiek daug tu pagimdei sūnų,
Kurie kaip lapeliai pabalę -
Jie krinta ant tavo laukų.

Dėl laisvės brangiosios Tėvynės
Daug žuvo narsiųjų karių.
Krauju palaistyta žemė.
Dieve, gelbėk nuo priešų.

* * *

Mes išeinam - likit, sesės,
Auskit drobių rietimus.
Lekia paukščiai, žinią neša,
Kad Tėvynė šaukia mus.

Mes išeinam - broliai brangūs,
Nepamirškit vagos.
Ūžia giria, neša gandą,
Šaukia ginti Lietuvos.

Paskutiniai lapai krinta,
Broliai, eisim jau, sudie.
Vėtroj beržas jau palinko,
Mes nelinksim kaip jie.

Skriausti nieko mes neduosim -
Brolio, sesės nei dukters.
Už Tėvynės šventą laisvę
Mes numirsim, jei reikės.

* * *

Nauji laikai mums spindi, žydi -
Laisva galinga Lietuva.
Už bočių žemę ir tikybą
Štai plevėsuoja vėliava.

Petys petin, jaunime,
Draugai dvasią atgaivins.
Drąsiai pirmyn!
Mus šaukia Dievas ir Tėvynė.

Graži jaunystė mūsų žydi,
Nebijo vėtros ir audros,
Mus idealai nuolat lydi
Blaivybės, mokslo ir drąsos.

Petys petin, jaunime,
Drąsiai dvasią atgaivinsim.
Drąsiai pirmyn!
Mus šaukia Dievas ir Tėvynė.

* * *

Nedaug kuo skiriasi viens nuo kito
Rusų kareivis ir šuva.
Jiems vienas planas sustatytas -
Sutrypt, sunaikint Lietuvą.

Upelyje vanduo pakilo,
O gal nuo ašarų gaivių.
Ir tu eini, mūsų Tėvyne,
Vargingu kruvinu keliu.

Jau klykia paukščiai pabaidyti
Ir greitai negrįš savuos lizduos.
Ir mūsų broliai nesuranda
Savuos miškuos, savuos laukuos.

Šiandieną vienas draugas krito -
Linksmiausias buvo jis būry.
Ir jo lavonas paguldytas
Miestelio aikštės vidury.

Ant jo kepurės Vyties kryžius,
Ranka pakelta prie galvos.
Jis sako, kad pasiryžęs
Kovot ir mirt dėl Lietuvos.

Plačiai pravertos melsvos akys,
Balti jo rūbai kruvini.
- O motina, kas tau pasakė,
Kad vardą verkdama mini?

Upelyje vanduo pakilo,
Prie kranto liejos ant žiedų.
O man jaunos lietuvaitės
Ant kapo atneša gėlių.

Ir žydi gėlės, jos nevysta
Ir dar nebaigia žydėt.
Tik vysta grožis ir jaunystė,
Sunku vergaut, sunku kentėt.

1947 m.

* * *

Nelaiminga dalelė tu mano,
Prakeikta dalia partizano.
Dieną naktį varguose kamuoji,
Dieną naktį varguose laikai.

Sudeginti namai gimtieji,
Išvežti Sibiran tėvai.
Partizano tik šautuvas brolis,
Ateitis - šaltieji kapai.

Priglaudžia mus tik žalias miškas,
Atjaučia tik ryto šalna.
Užtaria sesutė lakštutė -
Sunki partizano dalia.

Kai groja miške automatai,
Ir skrenda aplinkui mirtis,
Prisimenu gimtąjį sodžių
Ir melsvas mergaitės akis.

Mums žmonės galanda liežuvius
Ir deda banditų vardus.
Jie Tėviškę savo tik žudo,
Jie laisvi niekados nebus.

* * *

Neverk, sesut, prie mano kapo
Ir man širdelės negraudink.
Tu uždainuok man linksmą dainą -
Mano krūtinę nuramink.

Tau švies saulutė ir mėnesėlis,
O man - tik tamsi naktelė.
Tau žydės gėlės lelijėlės,
O man - tyli juoda žemelė.

Mane nužudė pikti priešai -
Jie man išbadė akeles.
Peiliu pervėrė mano širdį,
Kad nematyčiau aš tavęs.

Ateik, sesut, prie mano kapo
Ir šalia rūtą pasodink.
Tavo širdis taip meiliai plaka -
Ir mane jauną prisimink.

Ateis birželis, žydės gėlės,
Tėvynė kelsis iš kapų.
Tik nesikelsiu aš iš kapo
Ir nedainuosiu tau dainų.

1952 m.

* * *

Nuimkit nuo kojų grandines,
Paleiskit iš urvo tamsaus,
Kur čiulba raibieji paukšteliai,
Kur motina laukia sūnaus.

Kur beržas svyruoklis svyruoja,
Kur sesės dainuoja dainas.
Paleiskit vargstančius brolius,
Grąžinkit jiems laisvės dienas.

O daina tolumoje suskambėjo,
Jos aidas pasklido toli.
Išvargintas kūnas virpėjo,
Akys jau matė laisvės dienas.

1946 m.

* * *

O laisve šventoji,
Kur tu pasidėjai?
Kam tave išblaškė
Žiaurūs rytų vėjai?

Ar greitai vėl atskrisi
Į mūsų padangę
Paskelbti Lietuvai
Tą laisvę brangią?

Ar greitai apleis gaudę
Kraugeriai čekistai,
Išgamos Lietuvos -
Mūsų komunistai?

Mus jie apstojo
Ginkluoti kaip žvėrys.
Žmones gaudė, vežė,
Vogė, ką nutvėrę.

O kas jiems pakliuvo,
Sveikas ar ligonis,
Greit iš namų vežė
Be jokios malonės.

O kas pabėgo,
Ir jie nesugavo,
Stribiteliai turtą
Dalinos kaip savo.

Į vagonus grūdo,
Kiek tik galėjo.
Nors jie alpo, troško -
Niekas jų nežiūrėjo.

Kas gal apsakyt,
Kiek vargų patyrė?
Kurie silpni buvo,
Tie vagonuos mirė.

Į Sibirą vežė žmones,
Nors visai nekaltus.
Miškuose paleido,
Ten, kur baltos meškos.

Ten tik siaučia audra
Ir mirtis vaidenas.
Kūnais mūsų brolių
Ten meškos maitinas.

Tūkstančiai jau mirė
Nuo šalčio ir bado.
Už kalnų Uralo
Ten kapus atrado.

Ten ant jų kapo
Niekas rūtų nesėjo.
Nei sesės, nei broliai
Ašarų neliejo.

Dėl jų mirties niekam
Širdies neskaudėjo.
Apkabinus kryžių,
Močiutė neraudojo.

O Dieve, pasigailėk,
Mūsų atpirkėjau.
Argi taip lietuviai,
Taip daug nusidėjo?

Panele Švenčiausia,
Gelbėk ir padėki.
Nors mūsų vaikelių
Tu pasigailėki.

1948 m. atsiųstas iš Sibiro.

* * *

Oi neklausk, sesute,
Kodėl taip nuliūdom,
Tėviškėj prie vartų
Kodėl mes parimom.

Kodėl nebeskamba
Dainų sutartinė,
Kai kada skambėjo?
Taip garsiai, garsiai.

O dabar tik tykiai
Mūs brangi dainelė
Lietuviškam kaime
Skamba taip tyliai.

Kaip gali skambėti
Linksma dainužėlė?
Kaip gal nedejuoti
Broliai sakalai?

Kaip gal nedejuoti,
Kai pasaulis žydi?
Drasko mūsų šalį
Alkani vilkai.

Dar tebebaltuoja
Plačiai išbarstyti
Lietuviški kaulai
Sibiro laukuose.

Vėl jau ešelonai
Mūs brangiausių brolių,
Baisiai surakintų
Slenka į Rytus.

Ak, neklausk, sesute,
Ko šiandien nuliūdom,
Kodėl mes parimom
Tėviškėj prie vartų.

Vėl jau ešelonai
Mūs brangiausių brolių,
Baisiai surakintų
Slenka į Rytus.

Ak, neklausk, sesute,
Ko šiandien nuliūdom,
Kodėl mes parimom
Tėviškėj prie vartų.

Mes jauni išeisim
Vieškeliais plačiausiais,
Mes krauju nuplausim
Tėvynės skausmą kartu.

1947 m.

* * *

Oi, pasimelsk, miela mama,
Už mano laimę ir mane.
Sunki dalis sūnaus benamio -
Oi, vargstu vargstu aš miške.

Tuos poterius, kurių išmokei,
Niekad nekalbu ramiai.
Tiek žudikų gaujos raudonos
Kovoja, gaudo atkakliai.

Pervėrė širdį mano jauno
Mongolas juodas iš Rytų.
Raudonas kraujas mano nekaltas
Pasruvo kelme samanų.

Ten už miestelio, už malūno,
Skrajojo Angelas mirties.
Kai dvi nekaltos lietuvaitės
Raudojo prie naujos duobės.

* * *

Partizanams einant sviro vasarojus,
Gal tai buvo vakar, gal labai seniai.
Vakarinę maldą jiems žiogeliai grojo,
Ir skaniai kvepėjo sode jazminai.

Prieš rūtų darželį pamažu žygiavo
Narsūs partizanai pavergtos tautos.
Švelnutis vėjelis jiems akis bučiavo,
Palinkus šakelė alyvų baltų.

Raudoni bijūnai žemyn galvas lenkė,
Ir prie jų stovėjo mergelė graži.
Partizanams priėjus: „Labas vakars“, - tarė,
Lūpose jos žaidė šypsena skaidri.

Tu klausais lakštučių lauko sutemoje
Ir skini žiedelį - myli jis ar ne.
Aš nesužinojau ir nesužinosiu,
Ar apverksi mūšy kritusį mane.

Tarp baltų alyvų, raudonų bijūnų
Ginklai suskambėjo laisvės nešėjų.
Jaunutė mergaitė meiliai kalbėjo -
Tartum lakštutė tarp žalių šakų.

Vai, už ką, Dievuli, tokia bausmė,
Kad užleidai šalį raudonų gauja?
Kelinti meteliai, kai kraujuose plaukia,
Mūsų nelaiminga brangi Lietuva.

Partizanų akys ašarom pasruvo.
Brangi lietuvaite, tiesą tu sakai:
Kad kraujuose plūsta brangi Tėviškėlė,
O už ją aukojas narsūs lietuviai.

Gal mes visi krisim kaip pageltę lapai,
Nespėję ištarti nei žodžių maldos.
Tik artojo žagrė lygins mūsų kapą,
Ir maži paukšteliai giesmeles giedos.

Gal mums reiks žūti prie krantų Dubysos,
Bejėgiams vaikeliams pavergtos šalies.
Neverk, mergužėle, nes bus už Tėvynę
Paskutinis lašas kraujo iš širdies.

1948 m.

* * *

Paskutinį sūnų į mišką išleidai,
Dėl Tėvynės meilės jį paaukojai.
Ir krito sūnelis didelėj kovoj,
Nesupiltas kapas - visi jį mindžiojo.

Žuvo jisai garbingai Lietuvos miškuose,
Kur vyras prie vyro už laisvę kovėsi.
Ir matė lietuvis, kaip brolis gulėjo
Ant gatvės - iš tolo jis į jį žiūrėjo.

Sesutė apalpo - mintim glamonėja,
Kad prie brolio prieit nebegalėjo.
Baigias, jau baigiasi kruvinos dienelės,
Gana jums bus žudyt Lietuvos bernelius.

1946 m.

* * *

Penkius metus tautos sargyboje
Budėjo Lietus nemarus.
Jis gynė savo Tėviškėlę
Ir jos žaliuosius laukus.

Gražią jaunystę puošė ginklai,
Girių ošimas guodė jį.
Lietus visuomet buvo linksmas,
Nors ateitis jo neaiški.

Daugel kartų Lietui teko
Pažvelgti mirčiai į akis.
Nors kulkos ardė gimtą žemę,
Bet neužgeso jam viltis.

Šiurpus kulkosvaidžių gaudimas
Niekad nebuvo jam baisus,
Nes jis pamilo sunkią dalią,
Kurią paskyrė pats Dangus.

Nekantriai laukė Lietus laisvės,
Lyg saulės - rytmečio aušros.
Bet šias gražias jaunuolio mintis
Jau dengė juoda sutema.

Tikėjo jis papuošt šalelę
Žiedais nevystančių gėlių,
Nušluostyt ašaras mamytei,
Klūpančiai ten, po smūtkeliu.

Staiga gražiausias jojo mintis
Suardo šėlstanti audra.
Nebesulauks jau Lietus laisvės,
Nes čia jo amžiaus pabaiga.

Jis duotą žodį ištesėjo,
Žūdamas už laisvę Lietuvos.
Nevystančias gėles prikėlė
Puošimui Tėviškės laisvos.

Tu pastatei puošnų paminklą
Garbingai žygiais ir krauju,
Užmiršdamas žemišką laimę,
Mirdamas kovoje tarp skausmų.

1948 m.

* * *

Sakyk, žaliuojanti eglaite,
Kas tau šiandien yra,
Kad mūsų broliai partizanai
Miškuose taip vergauja.

Ar ilgą laiką mes vergausim
Žaliuojančiam miškely?
Ar išeisim kada į laisvę
Gyventi prie namelių?

Kai tik išėjom iš miškelio,
Šnipeliai paskui sekė,
O kai susėdom pailsėti,
Jie priešus tuoj atvedė.

Penktadienio ankstų rytelį
Kulkosvaidžiai kvatojo,
Kai žuvo penki partizanai,
Gyvenimas praėjo.

1950 m.

* * *

Šventos Onos naktį
Į Traupio miestelį
Slapta atkeliavo
Žiaurioji mirtis.

Netoli kapinių,
Toj ramioj vietelėj,
Du mūsų broleliai
Užmerkė akis.

Kada ugnim švietė
Šautuvai plieniniai,
O garsus jų aidas
Palietė miškus.

O kas gi žinojo,
Kad nelaimingi
Narsūs partizanai
Šioj naktelėj žus.

Dar nakties šešėliai
Juodą žemę dengė.
Pilki debesėliai
Plaukė dangumi.

Iš kišenės traukė
Plieninę granatą,
Kuri pasiliko
Drauge mirtimi.

Mirdamas Mariukas
Sunkiai sudejavo,
Granatos sprogimas
Pritarė dar jam.

Saulėgrąža tyliai
Tyliai dar dejavo,
Angelai rymoję
Ištiesė sparnus.

Su mumis keliausit,
Tėvynės sūneliai,
Jūsų išsiilgo
Mėlynas dangus.

Ką dabar galvoja
Sena motinėlė,
Kada jau pražuvo
Trečias jos sūnus?

Jos raukšlėtą veidą
Ašaros vagoja
Ir širdelę slegia
Liūdesys gilus.

1948 m.

Saulėgrąža - Albinas Sauliūnas, gimęs 1926 m. Ukmergės apskr., Taujėnų valsč. Pienių kaime. Žuvo 1948 07 28 prie Traupio.

Mariukas( Maras) - Kleopas Timinskas, gimęs 1928 m., žuvo 1948 07 28 prie Traupio.

* * *

Tykus buvo vakaras be vėjo,
Partizanas mergaitei kalbėjo:
- Varginga dalelė ir mano,
Be laisvės gyvent partizanui.

Aukštai jau mėnulis pakilo,
Partizanas mergaitę pamilo.
Ir jie apie laisvę kalbėjos,
O rytą nušautas gulėjo.

Ilgai drauge jie dar kalbėjos,
Tikėjos sulaukti laisvės.
Ilgėjos broliukų, sesutės
Ir motinos savo senos.

Sudiev, jis mergytei pasakė,
Išėjo pro kiemo vartus.
O mirties šešėliai žiūrėjo,
Lydėjo jo žiaurius kelius.

Ir staiga šūviai pasigirsta,
Ir krinta sūnus Lietuvos:
- Sudiev, tu graži mergužėle,
Aš žūstu dėl laisvės brangios.

DAINOS, IŠSPAUSDINTOS
POGRINDINIAME LAIKRAŠTYJE
„LIETUVA BRANGI“ 1947 m.

* * *

Ak, mamyt, mieloji mamyt,
Skinčiau šiandieną Tau gelsvą purieną.
Ir Aukščiausiojo laimės norėčiau prašyt:
Juk šiandien Tavo diena, Motinos diena.

Tau ievos, o miškuose žibutės,
Jau skleidžia lapus ir berželiai jauni.
Miško žibutė ir mes miške turim būti,
Būti dygliuotam partizano kely...

Mamyt, Tau kančia širdyje dar vis,
Mamyt, Tau krūtinėj labai neramu.
Tau kasnakt vaidenas toji naktis,
Kai aš išėjau iš gimtų namų.

Išleidai mane ašarotom akim,
Žegnojai, laiminai ir palydėjai.
Tąsyk pūga siuto pačiam vasary
Ir sniegą nešė žiaurūs vėjai.

Mamyt, Tau šiandieną liūdna ir ilgu,
Ir šūvis kiekvienas plėšo krūtinę.
Priešai rugiuose priveisė smilgų,
O Tau, mamyt, niekas žiedų nebepriskynė.

Ak, mamyt, mieloji mamyt,
Skinčiau šiandien gelsvas purienas.
Ir apkabinęs norėčiau prašyt
[Paskutinė eilutė neįskaitoma]

* * *

Lietuvą priešai žiaurūs pavergę
Juokiasi, geria, dainuoja...
Partizanas guli ant žemės
Ir visą dieną galvoja...

Guli ant žemės štai partizanas,
Guli ir sunkiai galvoja.
Tūkstančius kartų iš savo žemės
Priešus lietuvis išjojo.

Daugelį kartų spruko už vartų
Vokiečiai, lenkai ir rusai.
Dievas grąžins vėl laisvę mūs vertą,
Jeigu vieningi mes būsim.

* * *

Mūs kruvinos skriaudos
Ir dygūs vargai,
Ir liūdinčiais kryžiais
Pasvirę kapai -
Tai sėkla šviesaus Lietuvos atgimimo.

* * *

O motina, sena, susiraukšlėjus,
Ko rytą vakare verki, dejuoji?
Ar tų sūnų, kurie miškuos ir vėjuos?
Ar tų sūnų, kurie į Sibirą važiuoja?

O gal duktė tau atilsio neduoda -
Jau kalėjime, jau metai žūna.
Ilga naktis. Aplinkui juoda, juoda,
Krinta ašaros... dažnai taip būna.

Perniek tau Stalinas rublius dalino,
Paleckis prisega garbės medalį.
Tavo širdis vaikus savuosius mini,
Ir niekas, niekas nuramint negali.

Tegu laisvi vaikai namolio grįžta,
Tegu sveiki purena vėl žemelę
Ir bolševikų amžiais nepažįsta.
Te laimė grįžta vėl į mūsų šalį.

Pirmajai būrio aukai

Mačiau - papilko tavo veidas.
Mačiau - kritai nuskintas priešo kulkos.
Ant skruostų tyliai nusileido,
Bučiuodamos tave, snieguolės smulkios.

Nekris su ašarom ant kūno
Sesuo nei motina, nei tėvas senas.
Ar švies saulutė, ar trenks perkūnas,
Šnabždės beržai: „Čia ilsis partizanas“.

Negros vargonai gedulingai,
Neskelbs varpai, kad žemę jau apleidai.
Rymos tik liūdberžiai sustingę
Prie tavo kapo saulei nusileidus.

Ateis pavasaris jaunutis,
Ant tavo kapo verks rasotos šakos.
Nustos Tėvynėj vėjai pūtę,
Klausysi tu, ką laisvi paukščiai šneka.

Virpės žavingos mėnesienos,
Naktinį šokį gnomai šoks audringą.
Minės tave žmogus kiekvienas,
Nes tavo žygių garsas nesustingęs.

Mačiau, kaip jaunas tavo kraujas
Nudažė purpuru balčiausią sniegą.
Bet gims gyvenimas vėl naujas,
Nors tu po juodu žemės veidu miegi.

Priesaika

Gūdžiu vidurnakčio metu
Keliai balti kur susibėga,
Iš žemės pusių keturių
Kažkas sutrukdo nakčiai miegą.

Iškyla metmenys juodi
Dangaus krašte žmonių stovyklų.
Po kryžium klumpa tuoj visi,
Į Dangų rankų miškas kyla.

- O Kristau, juk ir Tu kenti,
Kentėsiu, - Tėviškė vaitoja, -
Ir baigsiu priešo mirtimi
Ar poilsiu velėnoj šioje.

Taip kyla priesaika aukštyn,
O žvaigždės danguje plevena.
Ir vėl išeinam pražūtin -
Liūdnos Tėvynės partizanai.

* * *

Prisikėlimas. Varpai bažnyčių
Į dangų kelia, laimė skamba.
Tik mūsų kraštas dejuoja šičia
Ir džiaugsmo kelią vargu suranda.

Prisikėlimas. Daigeliai kalas
Ir šaukia pempės: „Gyvi! gyvi!“
O Lietuvėlėj ašarų marios
Ir kraujo upės - žiedai ankstyvi.

Čionai sugavo. Tenai nušovė,
Kitur iškraustė - plikus paliko.
Klaikus likimas, sunki vergovė,
Treti metai prie bolševikų...

Tačiau mes tikim Prisikėlimu,
Kurs neša viltį ir duoda galios.
Pirmi daigeliai jau kaltis ima -
Tuoj visas kraštas bus žalias žalias...

Gyva šakelė

* * *

Pūslėtos rankos grūdą beria
Ir tiki gausų derlių gaus.
Su meile dirbi žemę gerą -
Palaimins Dievas ir dangus.

Banguos kaip jūra vasarojai,
Siūbuos kaip miškas ir šlamės.
Iš karo sūnus štai parjoja -
Ir rankoj dalgis sutviskės.

Duktė linksmai niūniuos dainelę
Ir dailiai pradalgius suims.
Uždirbtą sunkią savo dalią
Nebereikės išmest vagims.

Pūslėtos rankos beria grūdą
Ir tiki - gausų derlių gaus.
O vagys išdavikai judai -
Ką jie pasėjo, tą ir pjaus.

* * *

Šlama liepaitės, ošia pušelės,
Savo šakeles keroja.
O partizanas guli ant žemės
Ir visą dieną galvoja.

Ar nebėr vietos jau man Tėvynėj,
Kam gi į mišką išvarytas?
Ar ne artojas mano tėvelis,
Ar ne sūnus aš mamytės?

Niekam gi blogo, rodos, nedaręs
Nieko nevogęs, nemušęs...
Metai antri, kai pasibaigė karas,
Lietuvos dar laukia mūšis.

Laisvas lietuvis rusui bernauti
Niekad negali sutikti.
Mokame patys šeimininkauti -
Vysime Staliną piktą.

Mato kažin ką akys neramios,
Slenkantį rusą pamato.
Šoko staiga į priekį nuo žemės,
Griebė į rankas granatą.

Mojo - ir priešo nėr ant pasaulio,
Lengva, vai, lengva krūtinėj.
Rodos, patenkinta šaiposi saulė,
Laisvai sugrįžus Tėvynėn.

Šlama liepelės, ošia pušelės
Savo šakelėm šlamiom.
O partizanai guli ant žemės,
Priešai klastingai vaidenas...

Bet ne vien rusai Lietuvą engia -
Slenka būrys išdavikų.
Ošdami medžiai juosius pridengia,
Slenka jie, slenka iš tyko.

* * *

Štai saulutė sužėrėjo,
Vis aukščiau kabinas.
Sujudėjo sukrutėjo
Visas utėlynas.

Dešimt bobų traukia plūgą,
Traktoriui sugedus.
Agronomas už parankės
Kombainą vedas.

Ir visiems jau nusibodo -
Metas pailsėti.
Ir giesmelę dėkavonės
Stalinui pradėti.

Brangus mokytojau, tėve,
Prašome suprasti.
Savo rojui ką pavogti,
Nebegalim rasti.

Su tarbom pro Kauną eisim
Lig Berlyno mūrų.
Ir visur plačiai paskleisim
Aukštąją kultūrą.

Eikit, eikit per Europą
Į pasaulį visą.
Kol visur našių kolchozų
Laimę padarysit.

Stalino herojus

ALBINO BILINKEVIČIAUS-BALČIO DAINOS

AUKŠTAIČIŲ ŽEMĖ

Graži Aukštaičių žemė
Žydint vyšniom, obelim.
Žalios liepos dangų remia,
Žydi gėlės pakelėm.

Sodžiai skęsta žieduose,
Javai laukuos vilnija.
Kaip miela sesulės daržely,
Ir gražu gražu mūsų šalyje.

Kas rytą saulei tekant
Akį vilioja žaros auksinės.
Plačioj pievoj tarp gėlių
Skamba sesių dainos sutartinės.

Dainose skęsta mūsų Tėvynė,
O dainos gražios, malonios.
Skardi juokas po tėviškės miestus,
Po kalnus, upes ir klonius.

Vis tolyn tolyn baltuoja plentas
Ir kryžiuojas vieškeliai balti.
O kiekvienoj kryžkelėje
Prie kryžių kryžiai prikalti.

Tėviškės žydinčiuos laukuos
Beržų šakelės plakas.
Vosilkom žydinčioj padirvėj
Išmintas partizanų takas.

Ant Šventosios smėlio kranto
Vėjas gainioja klevo lapus,
Lieknos pušys, margos gėlės
Dengia bočių karžygių kapus.

Kapuos smėlio kapai supilti -
Tai aukos mūsų Tėvynei.
Iš alyvų kyla į dangų
Partizanų kryželiai mediniai.

Graži Aukštaičių žemė
Žydint vyšniom, obelim.
Žalios liepos dangų remia,
Žydi gėlės pakelėm.

1945 12 22

GEDULAS

Tėviškės laukus apgaubė sutema -
Visur juoda, tamsu ir nyku.
Kalnus, pievas, upes, upelius
Naktis apgaubė juodu vainiku.

Visur juodos vėliavos iškeltos -
Minia eina juoda, nerami.
Einu ir aš gedulo minioj,
Einu su perverta širdim.

Krenta lapai ir smulkutis lietus,
Gedulingą minią lydi chorai.
Iš dangaus su perkūnu ir žaibais
Krenta juodi mirties meteorai.

Minia eina vis tolyn, tolyn,
Greitai nutils liūdna daina.
Grįžta minia iš kapų. Palaidota ji -
Jos vardas Lietuva.

1945 12 23

* * *

Jei aš žūsiu už Tėvynę,
Broliai, mieli broliai, nenuleiskit rankų.
Mūsų brangia Tėviškėlę
Laisvės spinduliai telanko.

Jeigu krisiu kur prie kelio,
Broliai, mieli broliai, jūs kovokit iki galo.
Nestatykit man paminklo -
Tęskit mūsų idealą.

Aš kovoju už Tėvynę,
Broliai, mieli broliai, kenčiu ne sau.
Jūsų verksmų ir dejonių,
Žemės alsavimo klausau.

Gal sius audros dar didesnės,
Broliai, mieli broliai, budėkite drąsiai.
Prieš mus nauji žygiai -
Nauji žygiai ir balsai.

Jei aš žūsiu už Tėvynę,
Broliai, mieli broliai, nenuleiskit rankų.
Mūsų brangią Tėviškėlę
Laisvės spinduliai telanko.

1946 m.

KŪČIOS MIŠKE

Pro snieguotas pušų ir eglių šakas
Pietuose spindi mėnulio pilnatis.
Iš dangaus ateina vėjo nešama
Rami ir tyli šventoji Kūčių naktis.

Ant balto sniego apkloto stalo
Eglių šakos valgius apipynė.
Antri metai tylios naktys paslaptingos,
Antri metai Šv. Kūčios miško tankumyne.

Valgiai tokie prasti, bet savi,
Eglišakėse spragsi viena žvakė.
O aukštam aukštam nakties danguj
Žėri ir žiba gimusio Kristaus žvaigždė.

Partizanai, maldą kalbėt pabaigę,
Sėda už eglėm kvepiančio stalo.
Iš dangaus leidžias balti angelai,
Leidžias, leidžias, leidžias be galo.

Taip miškas nušvinta begaline šviesa,
Gėlėm pražydo šalta mėnesiena.
O gimęs Kristau, palaiminki mus,
Palaiminki šventąjį ryžtą ir kietąjį plieną.

1945 12 24

KŪČIŲ NAKTĮ

Kas per baltumas nakties
Ir žvaigždžių daugumas danguj!
Paukščių Takas pabalęs -
Žvaigždžių žvaigždelių aplinkui.

Visur balta, tyku ir ramu,
Tik toli, toli skalija šuva.
Pro šerkšnotus krūmus ir egles
Į mus žiūri Lietuva.

Mes bedaliai ir klajūnai,
Išsikaišę plienu ir granatom.
Šventojoj Kūčių nakty
Laisvę Tėvynei tematom.

Dievas vargą mums duoda,
Bet gražu, kaip pavasario žiedą
Kovoj kritę mūsų draugai
Su angelais danguje gieda.

O mes švenčiam antras Kūčias
Be Tėvynės, be laisvės ir namų.
Aukštam danguj mėnulis nušvito,
Aplinkui šviesu, miela ir ramu.

1945 12 24

* * *

Mačiau, kaip pikti vėjai
Laužė ąžuolo viršūnę.
Ir žalia tiesi nendrė
Siūbavo žaliam liūne.

Mačiau palei seną eglę
Verkei mergelės mylimos.
Verkei kaip nendrė liūne,
Kad tėviškėj nebėr mamos.

Tavo buvo baltas sodas,
Ir tėvai gražiai gyveno.
Šiandien toli nuo Tėvynės,
Toli toli Kazachstane.

Alpsta tėvas su mama,
Keikia šaltą priešo žemę.
O mūsų gimtoj šaly
Dienos juodosios sutemę.

O Dieve, Viešpatie mano,
Kokia miela ir saldi tavo kančia.
Tavęs verkia Kaunas ir Klaipėda,
Verkia Vilnius paslapčia.

Nemuno krantai ištvinę,
Dreba Vilnius, Paneriai.
O Dieve,Viešpatie mano,
Ar tai mūsų pražuvimui padarei?

Mūsų Tėviškės laukai sutemo,
Žiedams žydint užėjo ruduo.
Kuo prasikaltom mes tau,
O Dieve, Viešpatie, kuo?

Mūsų broliai trokšta Sibire,
Alpsta tyruose Kazachstano.
Už ką gi jie nubausti,
O Dieve, Viešpatie mano?

Gal nematys jie Tėviškės dangaus,
Tėviškės arimuos nedainuos.
Jų kaulus valkios šakalai
Šaltuos Altajaus kalnuos.

Mūsų brolių pilna žemė,
Pilnos šalys, pilnas vanduo okeano.
Kol jie mirė ne Tėvynėj,
O Dieve, Viešpatie mano?

Mūsų Tėviškės laukai sutemo,
Viešpatie, kaip vieniša tavo kančia.
Paras verkia Kaunas ir Klaipėda,
Verkia Vilnius paslapčia.

* * *

Neverk, mano mergele,
Neverk, mano mergele,
Eidama pas uosį,
Kad guli partizanai
Lietuvos laukuose.

Neverk, kad krito vienas,
Neverk, kad krito kitas.
Visas mūsų kraštas,
Kryžiais nukaišytas.

Neverk rūtų daržely,
Skindama jurginą,
Kad jauni broleliai
Gimtą šalį gina.

Parjos vyrai iš karo,
Plieno kardais sušvytruos.
Vėl skambės dainelės
Tėviškės laukuos.

Neverk, mano mergele,
Brolio laukdama pas uosį.
Dar patrankos gaudžia
Lietuvos laukuose.

1945 12 20

O MARIJA

O Marija, Dangaus Karaliene,
Šiandien baigiasi gegužis,
Baigia vyst ir ievos.
Nuo Tavęs lieietuvis nenutols,
Kaip Nemuno ižas sudužęs.

O Marija, Dangaus Karaliene,
Tu visad lietuvį globoji.
Kaip žvaigždė mums šviesi
Ir laimę mum duodi.
Neapleiski mūsų kovoje.

O Marija, Dangaus Karaliene,
Mūs tautą laimini nuo seno.
Palaimink mūsų Tėvynę,
Palaimink visą šalį
Ir žygius Lietuvos partizanų.

O Marija, Dangaus Karaliene,
Mūsų Tėvynėj šiandien nyku.
Pas Dievą mum laisvės prašyk,
Kas mirė karžygio mirtim,
Tą vainikuok laurų vainiku.

O Marija, Dangaus Karaliene,
Šiandien baigias gegužis,
Ir ievos baigia vysti.
Nuo Tavęs lietuvis nenutols,
Kaip Nemuno ižas sudužęs.

* * *

Oi, kaip liūdna, neramu,
Krūtinėj gęsta viltis paskutinė.
Žvilgterėk į laukus, brolau:
Pavasaris laukam vainikus nupynė.

Pas mus juoda ir klaiku,
Atsibodo krūmai ir eglaitės.
O tenai, žydinčiuos laukuos,
Aria artojas saulėj nukaitęs.

Pas mus amžinos klampynės,
Vis krūtinę graužia nežinia.
O laukuos žėri saulė,
Laukai žieduos patvinę.

Saulė gęsta, saulė teka,
O mes visad visad pasirengę.
Tėviškės laukuose baimė upėm teka,
Skamba daina po padangę.

Visiem laimė šypsos -
Pavasaris laukam vainikus nupynė.
O mum liūdna, neramu,
Krūtinėj gęsta viltis paskutinė.

1946 05 18

PAVASARIS

Toks linksmas pavasaris atėjo,
Žibuoklėm, žaliais lapais apsikaišęs.
Ir šaukia iš po žemių, urvų
Partizanus į pavasario vaišes.

- Išeikit iš požemių, urvų,
Iš laužų, eglišakių žalių.
Su šilta pavasario saulute
Jus visus pasveikinti galiu.

Iš pietų paukščiai sugrįžę
Medžiuose čiulba kasdieną.
Jie palinksmins jumis visus,
Jūsų širdis ir plieną.

Jus apkaišysiu ievų žiedais,
Pievose paklosiu žiedų jūres.
Mėlynom žibuoklėm ir baltom
Apkaišysiu jūsų kepures.

Taip sušukęs pavasaris jaunutis
Padavė kam lapą, kam žiedą.
Medžiai šakelėm siūbuoja,
Paukšteliai tik čiulba, tik gieda.

1945 12 23

* * *

Išeikit iš požemių, urvų,
Iš laužų, eglišakių žalių.
Gėlėm nusėsiu pievas ir aikštes
Ir pagrioves baltųjų vieškelių.

Miškai kaip rūtos sužaliuos,
Sužels laukuose krūmai.
Pailsėsit samanų pataluos -
Žali platūs jūsų rūmai.

Išeikit iš požemių, urvų,
Džiaugsmas spindės jūsų veiduose.
Pasisemkit saulėj jėgos,
O pergalę ašin Jums duosiu.

Taip aidi Tėviškės miškai,
Gyventi šaukia kryžius.
Pavasaris, toks mielas ir dosnus,
Palaimins partizanų žygius.

PAVOJUS

Pykštelėjo šūvis. Tekinas bėgu stovyklon.
Per balas, per krūmus - stovyklą pasiekiu greičiau.
Mašinos sustojo - rusai tik eina, tik šliaužia,
O NKVD stovyklos kvartalą apsupo jau.

Įbėgęs į niūrią stovyklą sušunku: „Antai
Mašinos sustoja. NKVD supa kvartalą,
Ten keliu ir kvartalo linija žalia
Rusai eina ir bėga, eina be galo“.

Stovyklą šiurpas nukratė. Rodos, tylu.
Viens kišasi už diržo granatą,
Kits šovinius - visi rengiasi kovai,
Aplinkui vadas kulkosvaidžius sustato.

Ir laukiam su ginklais sugulę,
O laukimas toks nuobodus ir sunkus.
Tik greičiau norim pamatyti žalias kepures
Ir surengti jiems čia Tėviškės pietus.

Tylu. Atšiaušia vienas rusas,
Toliau kitas, trečias, ketvirtas jau matos.
Vadas sušunka: „Ugnis, šautuvai, automatai!“
Kulkosvaidžiai pragysta, sprogsta granatos.

Rusai bėga, traukiasi atgal
Be vado, be tvarkos, sumišę.
Jie ilgai prisimins tą dieną -
Pirmą lietuvišką vaišę.

1945 12 28

RUOŠKIS ŽYGIUI

Ruoškis žygiui, savanori.
Kardą rišk prie šono.
Josim, greitai josim
Pribaigt slibino raudono.

Drąsiai, drąsiai pirmyn!
Vadas mūsų laukia.
Jojam pievom ir keliais,
Jojam žydinčiom palaukėm.

Svyruos berželiai pakelėje
Gluosnis prie kelio pakryps.
Mūsų žemė sudrebės
Ir paraku laukai pakvips.

Drąsiai, drąsiai pirmyn!
Laisvė jau mum žydi.
Mūs taikli ugnis
Išgamas namo palydi.

Žemę krauju paliesim,
Išvalysim Tėvynę ugnimi.
Ir tada laisvos šalies
Niekada nemindys svetimi.

Drąsiai, drąsiai pirmyn!
Jau kulkosvaidžiai pragydo,
Ir laisva mūsų šalis
Amžiais tegu žydi!

1946 06 04

* * *

Spindi ir raibsta akyse
Klevai, lieknos eglės, pušys, genių iškalinėtos.
Spindi akyse apleistos stovyklos,
Siauri ir platūs urvai, duobės molėtos.

Akyse kaip kurmių išraustos slėptuvės,
Takai nuo jų veda praeivį į šalį.
Kai apsupa mišką ar vėtros užeina,
Greit slėptuvės angos atrast negali.

Slėptuvės anga - tik žmogui įlįsti.
Slėptuvė slėny, netoli balaitė.
Slėptuvė iki kelių šaltučio vandens,
O ant dangčio žaliuoja eglaitė.

Kai griausmu Tėviškės miškai nuaidi,
Į lietuvį švilpia priešo šūvis.
Skausmo kiek, verksmo sužeistų,
Partizanus paslepia šaltos ir nykios slėptuvės.

O tos stovyklos, juodos stovyklos,
Lietui palijus, purvo lig kelių.
O kiek landynių budelių žemų
Statyta iš žievių ar eglių šakų.

Landynė prikrauta turtų „banditų“:
Tai ruska milinė purvina ir juoda,
Brezentas, šlapias ir sustrynęs,
Užsikloti vakare nuo uodų.

Spindi ir raibsta akyse
Stovyklos, slėptuvės, saliutai kautynių.
Visų įbrėžtos žaizdos širdyse -
Jau mūsų draugai krito devyni.

1945 12 26

SUDIE

Sudie, mielieji draugai,
Ir dar kartą sudie,
Drąsiai išeiname į žygį
Ir negrįšim mes šiandien.

Nors šiandieną lietus lyja
Ir griaustiniai ore trankos,
Sudie, laikas mum išeiti,
Imkime ginklus į rankas.

Mes nebijom pikto priešo
Nei jo pekliškos ugnies.
Žaibai Tėviškės laukuos
Mum takus nušvies.

SUSITIKIMAS SU DRAUGU

Sėdžiu ant juodo kelmo,
Pasirėmęs šautuvo tūta.
Ant linijos, apaugusios krūmais
Lyg juoduoja, lyg kruta.

Eina artyn, staiga sustoja.
Aš atsikėlęs ranka pamoju.
Ateina. Pažinau - tai Juozas.
Šaukiu: „Sveikas gyvas, kaip gyvuoji?“

Puolam viens kitam į glėbį,
Džiaugsmui neberandam žodžių.
Ašarom pasrūva akys.
Ašaras nuo mūsų veido
Geria karšta saulė godžiai.

- Sveikas sveikas, seniai nesimatėm,
Sakyk, kaip sekas?
Antri metai vargstam tarp eglių,
Sakyk, kuo papuoštas tavo kovų kelias?

Einam per krūmus, per balas,
Pilnos dumblo čiurkši kojos.
Aš kalbinu vis draugą,
Klausiu, kaip jam kojos.

Dingo mūsų laimė,
Mūsų laimė nebelanko.
Ach, taip. Sakai, kad bolševikai
Išmušė kulkosvaidį tau iš rankų?

Puiku, puiku, prisimenu,
Kai mes buvom pasižadėję
Kovot už laisvę ir nelaukt
Aušros, vergiškai rankas sudėję...

Puiku, drauguži, puiku...
Sakai, bolševikai labai jus puolė?
Na, matai, kur mes susitikom,
Ir pripratom prie kieto guolio.

Gerai tu prisimeni mane?
Ir mokyklą, ir visus draugus?
Gaila mokyklos, visko gaila.
Et, nieko. Lai tik laisvė mūsų bus.

Perėję per klaną, kitą,
Partizanų stovykloje atsidūrėm.
Stovykla. Puiki stovykla,
Uždengta žaliom eglių kepurėm.

Atsisėdu ant eglinio rąsto,
Juozas man padeda duonos riekę.
Valgau duoną su pienu ir kalbam,
Kalbam apie viską ir apie nieką.

- Taip. Nesimatėm dveji metai...
Daug pavojų matėm, daugel pridrebėjom.
Ar prisimeni, kai vaikščiojom per naktį
Po miesto sodą ir alėjom?

- Prisimenu... puiku... viskas praėjo...
O gal turi degtinės?.. Ko juokies?
Tik švarios kaip marių vandens lašas -
Nerimą nuplaut nuo širdies...

Tu šypsais... Tu juokies...
Tiesa, negėriau aš, negėrei tu.
Žinai... Sunkus partizano kelias -
Man širdyje visada kartu.

- Sakai, kad laisvė nebetoli...
Turim iškentėt tik gegužį.
O paskui... Šventė ir saliutai.
Tai puiku... puiku, drauguži.

1946 06 03

TĖVO ŽODŽIAI

Baltom rožėm kelias žydi,
Žydi vieškeliai, laukai, pagriovės.
O tu, piktas žiaurus vėjau,
Kada keliausi pailsėt, pūsti paliovęs?

Visur balta balta ir klampu,
Sniego iki kelių... kurgi tu beeisi?
Laukuos švilpia vėjo uraganai,
Švilpia rožėm žydinčiais keliais.

Vakaras ateina vis artyn,
Pūga ima siusti dar labiau.
Baltai žydinčiu keliu
Tako nematyti jau.

Eik, mano sūneli, į klojimą,
Į žaliąjį pievų šieną.
Su savim paimk milinę,
Granatą ir šaltąjį plieną.

Pailsėk ramiai ligi rytoj,
Nuslinks debesys gerti,
O kai ims dienelė aušti,
Gali vėl miškan išeiti.

Jei tokioj baisioj nakty
Tave apsuptų rusai klojime
Ir atslinktų išgamos savi -
Mesk granatą jiem.

Negailėk, sūnau, klojimo -
Benamis tujenai esi.
Laisvėn teveda tave
Vargas ir parako ugnis šviesi.

Likai našlaitis: be Tėvynės,
Be jaunystės, be namų.
Užgeso žvaigždės sidabrinės -
Visur liūdna, baugu, neramu.

Praeis, praeis baisioji pūga,
Nutils našlaičio verksmai gūdūs.
Pakils Saulėn mūsų Tėvynė,
Iš tirono nagų išsprūdus.

1945 12 26

VASARIS

Ir vėlei baltai pasipuošęs,
Bet tau nešdamas vargus.
Nėr juoko ir laimės akyse,
Kaip buvo prieš 29 metus.

Vasarį prieš 29 metus
Trispalvė erdvėsna kilo, pakilo.
Ne šiandien ir ne vakar, lietuvis
Nuo amžių laisvę pamilo.

Jau Vytautas Didysis prie marių Juodų
Skelbė vardą Lietuvos ir gynė
Mūsų žemę nuo grobikų
Ir Baltijos pakrantę gintarinę.

Mūsų tėvai narsiai kovės,
Į kautynes ėjo šventai.
Kur buvo kautynės, šiandien šventovės
Ir stiprybė Giedraičiai, Širvintai.

Mūsų tėvai išvadavo
Ir brolių latvių žemes.
Palaužė Bermonto pulkus.
Liko broliais tėvai ir mes.

Šiandien užgriuvo vėl nelaimės,
Slenka gaujos iš Rytų.
Nebe laikas verkti ir dejuoti.
Partizanai laisvę atkovosim - aš ir tu.

Tai kas, kad vasaris krauju pasruvęs,
Jei mūsų tiek daug iškovota.
Nuo amžių didvyris lietuvis.
Mūsų žemė broliais nuklota.

Gal šiemet paskutinis vasaris
Toks liūdnas, baugus.
Vėl juokas ir laimė mums švies,
Kaip švietė prieš 29 metus.

1947 02 01

ŽYDI

Pas mergelę žydi vyšnios,
Pakluonėje pageltę pievos.
Pas mus - žalioj girelėj,
Baigia vysti baltos ievos.

Pas mergelę žydi rožės -
Kaip darželio gražumėlis.
Mum nuvyto baltos ievos,
Mum nežydi jokios gėlės.

Tėvo sode obelys pabalę -
Mum parudo baltos ievos.
Vėjas vaiko margus žiedus
Po gėlėtas tėvo pievas.

Mum nubiro žiedai ievos -
O Tėviškės laukai pražydo:
Melsvos alyvos ir vosilkos žydi
Kaip saulutė dangaus šyde.

Mum nežydi jokios gėlės,
Nors gėlynai nusodinti.
Partizanų žygiai mūsų tautai
Lai šią vasarą sužydi.

TREMTINIŲ DAINOS

Iš kairės: Ališauskienė nuo Pabaisko, Marytė Staniulytė iš Pabaisko, Bronislava Stimburienė iš Laičių. Igarka 1948 m.

* * *

Ant taigos kalnelio,
Po žaliom pušaitėm
Vis dar stovi kryžius
Mūsų laukų našlaitei.

Neateina niekas:
Nei sesuo, nei brolis.
Koks sunkus, koks šaltas
Prie Igarkos molis.

Jai „Sveika, Marija“
Pušys tyliai ošia.
Ir pušelės žalios
Prie jos kapo liūdi.

* * *

Ar ūžia, siaučia Sibiro vėtros,
Ar baltos snaigės krinta tyliai,
Lange parimus vakarą tylų
Graži lietuvaitė verkia gailiai.

Kodėl, Aukščiausias, mane atskyrei
Nuo savo žemės, gimtų namų?
Ar nemokėjau mylėt Tėvynės,
Aukštajame kalne rauti linų?

Žali dirvonai, žvaigždėtas dangus,
Tamsi naktelė, paukščių takai.
Matau Tėvynės kampelį brangų,
Kur tyliai ošia žali miškai.

DUOKIT ŽEMĖS SAVO

Toks rytas ūkanotas,
Paniurus Jonava
Liūdnai palydi brolius
Į šalį svetimą.

Tik rankom pamosavom,
Senelių klegesys:
- O duokit žemės savo
Kuo mums akis užbers?

Giružės šimtametės,
Jūs priglaudėt vaikus.
Toli mus mirti veža -
Į svetimus kraštus.

Vaikutis gailiai klykia
Ir klausia vis mamos:
- Kodėl tėvelis liko?
- Jis gint eis Lietuvos.

Mergaitė nusiminus
Kartoja vardą jo,
O Jonavos pušynas
Jau liko tolumoj.

Palydi senas Vilnius
Tikrus vaikus tautos.
Naktis vagonus supa -
Jau mums nebus dienos.

O ne, sena močiute,
Tėveli, ne, brolau.
Paliaus tie vėjai pūtę -
Sugrįšime tuojau.

Juzė Dirsytė, 1949 m.

* * *

Gimtajame kaimelyje
Lakštutė čiulbėjo,
Plačiame Sibire
Lietuviai kentėjo.

Neverkia mergelė
Žuvusių kovoje,
Ir ramiai sau ilsis
Žemelėje šaltoje.

Ant mano kapelio
Gėlelės nuvyto,
Graudžiomis ašarėlėmis
Mergelės laistytos.

- Atsikelk iš kapo,
Mylimas berneli,
Padėk man išvargti
Pasaulio vargelį.

- Negaliu aš keltis
Iš šaltų kapelių,
Negaliu padėti
Tau vargti vargelio.

* * *

Grįžk, sesute išvežtoji,
Nuo Sibiro dykumų.
Grįžk, dukrele mylimoji,
Gana šalti tarp ledų.

Jau nupynėm tau vainikus
Ir išbarstėm takelius.
Ryto saulei patekėjus,
Klausinėjom paukštelius.

Jei paklysi, neatrasi,
Kur Tėvynė, kur namai.
Paklausyki atsistojus -
Nuolat skamba ten varpai.

Palypėk ant aukšto kalno,
Ten Tėvynę išvysi.
Balti kryžiai, kraujo žymės,
Verksmą mamos išgirsi.

Užrašė Onutė Atkočiūnaitė, Ukmergė 2014 m.

* * *

Kūčių vakaras liūdnas
Nuo Tėvynės toli.
Nėr plotkelės nei duonos -
Tiktai skausmas širdy.

Siaučia Sibiro pūgos,
Tėviškėle, kur tu?
Ašarėlėm paplūdus,
Vietos sau nerandu.

Rieda ašaros graudžios,
Širdį drasko rauda.
Nebemielas pasaulis -
Taip toli Lietuva.

Pasiilgau tėvynės,
Jos berželių žalių
Ir padangės žydrynės,
Bet sugrįžt negaliu.

* * *

Nenuliūskit, mano brangūs,
Kai laušite Dievo pyragus,
Kad prie švento Kūčių stalo,
Mano vieta tuščia bus.

Kad sustojus apie stalą
„Tėve mūsų“ sukalbėt,
Šitų žodžių iš jos lūpų
Man neteks šiemet girdėt.

Kada melsite Mariją
Laisvės ir dangiškos globos,
Aš išvargęs grįšiu zonon,
O lauke pūga raudos.

Stepėj siaus baisus buranas,
Sniego sūkurius blaškys.
Užlipdytos sniego akys
Jūsų skausmo nematys.

Bet širdis pajaus iš tolo
Kančią kenčiančių žmonių,
Kurie linki man gerovės
Iš visos širdies gelmių.

Kenčiantį niūraus barako
Narai kalinį priglaus.
Ir per visą ilgą naktį
Jį čia sunkios mintys spaus.

Štai praleisiu šventas Kūčias
Klaikių stepių glūdumoj.
Ne bažnyčioj, bet barake
Ir paskęsiu už jus maldoj.

Paprašysiu gero Dievo
Išklausyt mano maldos.
Atitolinti nuo vargų,
Kuriuos kęsti taip sunku.

Kartu melsis milijonai
Tokių vargšų kaip ir aš.
Iš kalėjimų ir barakų
Pūgos maldas Dangun neš.

Jas nuneš prie Dievo stalo,
Baltom rožėm jas išpuoš.
Jis išklausys mūsų maldas,
Kančias laime vainikuos.

Dovanokit, kad šiandieną
Toli būsiu nuo namų,
Neatvyksiu per Kalėdas
Išbučiuot Jūsų visų.

Neliūdėkit, mano brangūs,
Kad ir kaip būtų sunku.
Aš tikiu - kitas šventas Kalėdas
Švęsime visi kartu.

Degs eglutėje žvakutės,
Žvilgsnis žvilgsnį glamonės.
Šypsenoj brangios mamytės
Vėl saulutė suspindės.

Nebegaus širdy buranai,
Širdy skausmas nevaitos.
Išnyks pėdsakai vergijos,
Švies mums saulė Lietuvos.

* * *

Nors dainas dainuoju,
Širdis nerami.
Nameliai gimtieji
Taip toli, toli.

Žalias krantas Beriusos
Tyvuliuoja vis.
Graži, bet nemiela
Svetima šalis.

Kad sparnus turėčiau,
Lėkčiau per naktis.
Namelių gimtųjų
Pabelsčiau duris.

Nors ten niekas nelaukia -
Brolis nei mama.
Užžėlę takeliai,
Man ir to gana.

* * *

Rauda rudens vėjas, blaškos už langų,
Man krūtinėj ilgu, liūdna, neramu.
Skruostais nuriedėjo ašara tyra,
O širdis vaitoja laisvės alkana.

Pabundu iš miego, praveriu akis -
Aidi sargo žingsniai, raktų skambesys.
Niekas nežino, kiek aš čia kenčiu,
Kalinio dalužė slegia man pečius.

Lyg pakąstas žiedas rudenio šalnos,
Ilgisi jaunystė laisvės ir dainos.
O tyli paguoda atskrenda tada,
Kai ramina širdį nuoširdi malda.

Oi tu motin, motina miela,
Nerymok prie vartų - ašarų gana.
Gal prabėgs pro šalį dar dienelių daug,
Pas tave sugrįšiu - tu tikėk ir lauk.

Bet jeigu man skirta tokia dalia -
Sibiras, Uralas, šalis tolima,
Keleliu sugrįšiu, laistytu krauju, -
Tave ir Tėvynę aš karštai myliu.

Dievas neapleidžia smilgos palaužtos
Ir benamio paukščio, ištikto audros.
Neapleis ir mūsų Tėviškės brangios -
Čia Marijos žemė, o mes vaikai jos.

* * *

Sudie, gimtoji žeme,
Sudie, mamyt brangi,
Sudie, miela mergaite,
Mus ištremia toli.

Aplūžusiam vagone
Be duonos, be vandens
Į Sibiro platybes
Visus mus išgabens.

Ten saulė mūs nešildys,
Nutils skambi daina,
Iš skausmo gelia širdį -
Tai tremtinių dalia.

Tėvyne, lauki mūsų
Sugrįžtant atgalios,
Kai žiaurios rankos rusų,
Mums laisvę atiduos.

Sugrįšim į Tėvynę
Su smilkiniais baltais,
Tik daina sutartinė
Jau aido nebeskleis.

* * *

Sukaukė šaltas Sibiro vėjas,
Baltutis sniegas krito tyliai.
Lange parimus vakarą vėlų
Graži lietuvaitė verkė gailiai.

Už ką Aukščiausias mane atskyrė
Nuo savo žemės, gimtų namų?
Ar nemokėjau mylėt Tėvynės,
Aukštajam kalnely rauti linų?

Sėjau daržely rūtas, jurginus,
Puošiau smūtkelį tarp jazminų.
Ant brolio kapo, kuris laisvę gynė,
Dėjau vainikus tarp samanų.

Išpuošiau dailiai tėvelio klėtį -
Gražiausiais raštais margai, margai.
Tenai būt gera bernelio laukt,
Bet, Dieve brangus, kur tie namai?

Juzė Dirsytė

* * *

Svetimas kraštas, tremtinio padangė
Užmerkė melsvas tavo akis.
Ošė tik miškas upės pakrantėj,
Kai migdė tave gilus sūkurys.

Kapas supiltas stovi iš smėlio,
Paklaust norėčiau vietoj maldos:
- O lietuvaite, ko čia atėjai,
Parnešti laisvės ar vargo dalios?

Sese, per anksti, ne laiku išėjai,
Likimo žiauraus vedama.
Grįžti Tėvynėn žadėjai,
Išausti drobes, palaistyt gėles.

Broliai ir sesės nuliūdę paliko,
Prisisegę šydus juodam atlape,
Tavo vestuvinį žiedą ir rūtų vainiką -
Viską sudėjo tavo karste.

Kas pakvies į svetainę
Piršlius, kai atjos jie žirgais?
Kas pasitiks, kai mes su daina
Namo sugrįšim laisvės keliais?

Sesutę sutikti pasveikint užklydai:
- Štai grįžtu iš vargo šalies.
Džiaugsmais daina mus palydi,
Norėtųsi Saulę priglaust prie širdies.

Ašarą braukia, mini vargelį,
Mama pasitikus grąžo rankas.
Žuvo mergaitė, nėr jau dukrelės,
Į upę žiūri, grūmoja bangas.

Kelias mūs laukia, ilsėkis, sesute,
Nors tavo kapo niekas nelankys.
Pavasario rytą užklydusi gegutė
Pasaką liūdną tau pasakys.

Daina skirta nuskendusiai lietuvaitei

* * *

Šulinio svirtis raudojo,
Verkė beržas ir klevai,
Kada iš tėvų pastogės
Sibiran išvažiavai.

Liko sesės austos drobės,
Liko neverpti linai.
Tiktai tau neliko vietos
Toj žemelėj, kur gimei.

Motinėlė įsidėjo
Grumstą žemės nuo namų,
Kad uždėčiau ant jos kapo,
Jeigu Sibire mirtų.

Sibiro speiguos barakai
Nesušildys mūs vaikų.
Čia ir Saulė lyg užgesus
Nebeskleidžia spindulių.

Leiskit grįžti į Tėvynę,
Leiskit grįžti į namus.
Mes, kaip tie gandrai parskridę,
Rasim savo laukus.

* * *

Vos tiktai užaugau,
Vos tik pražydėjau,
Bet žalioj jaunystėj
Laimės neturėjau.

Ant upės pakrantės
To niūraus Uralo,
Kiek žmonių kankinas -
Nematyti galo.

Mačiau čiulbant paukštį,
Koks jis laisvas yra,
O mums pagalvojus
Ašarėlės byra.

Kurie namie likot,
Mūsų negailėkit,
O kad mes sugrįšim,
Laukit ir tikėkit.

UNGURIO POEMA

Poemą sukūrė mokytojas iš Pagirių
ANTANAS UNGURYS

„ O skambink per amžius vaikams Lietuvos,
Kad Laisvės nevertas, kas negina jos."

POEMA DIDVYRIAMS

* * *

Argi manėm sutikti audras
Ir kaimynų klastingąją lemtį?
Kad kančias mes kentėsim bendras,
Ir galės mus į Sibirą tremti?

Kad reikės mums palikti namus,
Mūsų tėviškę žalią kaip rūtą.
- Ko, lietuvi, buvai tu ramus?
Jei už laisvę kovų jau daug būta.

Puolė mus iš rytų, vakarų,
Į mūs šalį bandydavo vykti.
Nebijojo lietuviai kovų -
Jie sutramdė jų narsą ir pyktį.

Ugnyje šimtmetinių kovų
Savo laisvę lietuviai apgynė.
Narsiai kovės miškuos, ant kalvų,
Ir galinga jų buvo tėvynė.

* * *

Ar dabar pabijojo vargų?
„Nekariauti“, - jie atmetė mintį.
Nebeteko tėvynė sargų,
Jau nebėr kam takelį praminti.

Jie išėjo tėvynės vaduot,
Nes dvasia juosius vedė Pilėnų.
Priešams spėjo daug smūgių suduot
Ties Pagiriu, Raguva, Lėnu.

Ir tamsiom naktužėlėm rudens
Jie su priešais kariaudavo - mušės
Prie melsvų ežerėlių vandens,
Prie sraunios ir čiurlenančios Mūšos.

Kaip ir Margio Pilėnų pulkai,
Kiti patys sau skirdavo mirtį.
Juos pridengdavo miško rūkai -
Buvo priešai ir žvėrys įnirtę.

Nenustojo didvyriai kovot,
Savo žodį tėvynei išlaikė.
Jiems reikėjo slėptuvėj buvot:
Po miškus jų ieškojo ir vaikė.

O slėptuvėj koks vargas baisus:
Oro maža ir drėgna, ir ankšta.
Baisumus jie iškenčia visus,
Kol diena nudienoja ir blanksta.

Ir nuo šūvių dundėjo miškai,
Skausmas širdis mums geliančiai spaudė.
Jiems, sesute, gėles tu raškai,
Kitos drobes baltąsias jiems audė.

Kai pavasaris eina keliais,
Pagerėja jaunatviškas ūpas.
O saulutė karštais spinduliais
Išbučiuoja bąlančias jų lūpas.

* * *

Nepanoro jie tapti vergais,
Svetimųjų vergijon pakliūti.
Grumtis ryžos su savo vargais,
Eit per ugnį, per šaltį ir liūtį.

Kai tėvynė daug nešė skriaudų,
Jie norėjo neleisti jos engti.
Dėl sesučių gailiųjų raudų
Jie kovos nenorėjo išvengti.

Ir dėl laisvės tėvynės žalios
Jie sutiko ir kovą, ir mirtį.
Nesitraukė nė viens atgalios
Ir nusinešė laimę ir viltį.

Savo žygiais, narsa ir svajom
Jie garbės sau vainiką nupynė.
Kovomis ir dainelėm naujom
Jie išgarsino amžiams tėvynę.

Tegu žino pasaulis platus,
Kad sunkoka lietuvį užguiti.
Dar apvers jisai priešo ratus -
Jis žinos, kaip pagerinti buitį.

* * *

Jie dar manė - pasaulis pajus
Jųjų ryžtą teisėtai jų kovai.
Buvo priešas prieš juos dar gajus,
Kiti liko tautų - tik rangovai.

Kai paraudo Dunojaus banga,
Negailėjo aukų Budapešto.
Širdis dengė jiems aukso danga,
Negailėjo lietuvio ir esto.

Jie vieni toliau tęsia kovas,
Ir velniop! - jie pasiunčia pasaulį.
O per bokštus pilių, per kalvas,
Skaisčiai šviečia jiems tėviškės saulė.

Su skrebais, garnizonų gaujom
Priešai neša kankinimus, smurtą.
Nėra galo nelaimėm naujom -
Žudo žmones ir degina turtą.

Mūsų vyrams kantrybės nebus
Kentėt darbus niekšingus ir juodus.
Ir jie traiškyti ėmė skrebus,
Kaip žaliajam miškelyje uodus.

Jų išmėtyti kaulai nebus
Po miškus ir jų žygių vietoves.
Mes surinksime juos į kapus,
Pastatysim didvyriams šventoves.

Atminimui didvyrių gražiam
Pastatysim jų garbei paminklus,
Kad tėvynės jaunimui naujam
Netekt būti po priešu sulinkus.

Jų paminklai šauks tautą budėt,
Saugot tėviškę - skaisčią leliją.
Geriau galvą už laisvę padėt,
Negu amžiams patekt į vergiją.

* * *

Yra kraštas dar vienas gražus,
Kur nuo Pagirio girios lig Lėno.
O jo vyrų garbė nepražus,
Juos lydėdavo saulė ir mėnuo.

Žemos lygumos puošias miškais,
Rudekšna čiagi tyliai čiurlena.
Čia miškeliai visokiais laikais
Jų kovas ir kentėjimus mena.

Tas pats priešas - klastingas, bjaurus,
Mūsų šalį ne kartą jau grobia.
Su juo karas vargingas, žiaurus,
Žaizdas vyrų mes aprišam drobe.

O čia vyrai - kovos milžinai:
Šaunus vadas Vaitelis Danielius,
Pelnę garbę visų amžinai,
Šaltas Mincė ir Raila Motiejus.

Daugel jų - tai narsieji arai
Ir Tėvynės narsios savanoriai.
Jų negąsdino baisūs karai,
Už tėvynę jie kovėsi noriai.

Tarpe jų - daug manų mokinių,
Jie su priešais dėl tėviškės grūmės.
Daugel žuvo mirtim kankinių,
Kai dundėjo miškai ir pakrūmės.

Kada būsiu miške - širdis klaus:
Kurgi Ąžuolas, Beržas ir Uosis?
Mano skausmą žibutė priglaus,
Ir širdis jai liūdėdama guosis.

Tai garsus ir jautrus Pagirys
Didžiais vyrais ir meile Tėvynės.
Jis dar priešus iš krašto varys,
Jis dar kausis dėl savo gimtinės.

Tai garsus ir narsus Pagirys,
Jis kovoja už laisvę ir rimtį.
Jis tėvynės brangios švyturys -
Negal nieks jo garbės jau atimti.

Tai garsus ir narsus Pagirys
Jaunais vyrais - Klimavičium, Raila.
Čia jų daug, o ne vienas karys,
Jų visų - ąžuolėlių - man gaila.

Tai garsus ir narsus Pagirys,
Savanoriais senais išgarsėjęs.
Nebaisus jam Rytų karys,
Mūs Europoje mirtį pasėjęs.

Tai garsus ir narsus Pagirys,
Jis kariavo už tautą, Vytį.
Čia ne vienas didvyris karys,
Nieks kovoj negalės jo pavyti.

* * *

Ir dešimtmetis karo audrų
Per šalelę nuvargintą ūžė.
Nešė mirtį ir ugnį gaisrų,
Be žmonių daug kur liko bakūžė.

Garnizonai, piktieji skrebai
Rinko žmones į Sibiro tolius.
Išvežtieji nuliūdo labai -
Jie prakeikė skrebus ir maskolius.

Tik didvyriai visos Lietuvos
Tautos garbę išsaugojo amžiams.
Ėjo mirt lig krantų Dauguvos,
Nuo raketų nušvitus padangėms.

Jie pasišventė krašto kovon,
Kad mums vėliava laisvės plazdentų,
Ir nuėjo miškais ir kalvom,
Kad lietuviai laimingai gyventų.

TURINYS

NEŽINOMŲ PARTIZANŲ EILĖS.............................................5

DAINOS, UŽRAŠYTOS K. KISELIENĖS IŠ VADOKLIŲ . 127

LIETUVOS PARTIZANŲ DAINOS (1946-1954).
SURINKO IR SURAŠĖ KOSTAS LUNYS ........................... 149

DAINOS IŠ RAMYGALOS,
UŽRAŠYTOS VYTAUTO ILEKIO...................................... 213

DAINOS, IŠSPAUSDINTOS POGRINDINIAME
LAIKRAŠTYJE „LIETUVA BRANGI“ 1947 M. .............. 237

ALBINO BILINKEVIČIAUS-BALČIO DAINOS ........... 245

TREMTINIŲ DAINOS ...................................................... 265

UNGURIO POEMA ........................................................... 277

Slivinskas Vaclovas

Au-54 Aukštaitijos partizanų eilės ir dainos:
Vaclovas Slivinskas. Eilių ir dainų rinkinys.
- Kėdainiai, leidykla Spaudvita, 2015-284 p. iliustr.

ISBN 978-609-8126-26-6

Knyga išleista iš Jonavos rajono integruotai vietos plėtros strategijos „Gyvenimo kokybės gerinimas Jonavos rajono kaimo vietovėse“ paramos lėšų.

Vietos projekto vykdymo sutarties numeris LEADER-13-JONAVA-03-005.

UDK 821.172-1(082)

Išleido ir spausdino UAB „Spaudvita“,
Radvilų g. 16, Kėdainiai.
Tel. +370 347 60 711, el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, norint jį peržiūrėti.
Svetainė: www.spaudvita.lt
Užsakymas 502. Tiražas 500 egz.

MES KOVOJOME IR ŽUVOME, KAD LIETUVA BŪTŲ LAISVA

Grįžti į pradinį meniu

LIETUVOS 1941 m. BIRŽELIO 22-28 DIENŲ
SUKILĖLIŲ SĄJUNGA

MES KOVOJOME IR ŽUVOME,
KAD LIETUVA BŪTŲ LAISVA

KAUNAS
2005

PDF - Fotografinė kopija pdf html talpykla BOX

UDK 947.45.081
Me 225

Sudarytojai:    Algimantas Biliūnas
                           Alfonsas Žaldokas
     Redaktorius    Jonas Algirdas Antanaitis

Viršelio dailininkė Vilija Zabarskienė
Dizainerė Vaiva Simonienė

©Lietuvos 1941 m. birželio 22-28 dienų sukilėlių sąjunga
©Krašto apsaugos ministerija

ISBN 9986-738-69-5

TURINYS

ĮVADAS

1941 m. birželio sukilimas prieš sovietinį okupantą buvo kruopščiai parengta karinė - politinė operacija. Tai buvo tautos reakcija į paskutinės Lietuvos vyriausybės neryžtingumą, kai be jokio pasipriešinimo buvo leista Stalinui 1939 metų rudenį įkurti karines bazes, o 1940 metų birželį okupuoti visą Lietuvą. Toji vyriausybė ne tik nesugebėjo pasipriešinti Lietuvos valstybingumo griovimui, bet ir nepaaiškino tautai kas vyksta. Todėl sovietinė okupacija buvo netikėtas smūgis Lietuvos visuomenei, tačiau ji išliko nepalaužta. Tragiškų įvykių akivaizdoje pradėjo reikštis aktyviausios patriotinės jėgos - tai Lietuvos kariuomenės karininkija, Lietuvos šauliai ir jaunimas, susibūręs į visuomenines organizacijas, iš kurių veiksmingiausia buvo ateitininkai - moksleivių ir studentų organizacija, ugdanti krikščionybės ir demokratijos vertybes. Prie jų prisidėjo ir neorganizuotas jaunimas.

Jaunųjų politikų ir karininkų iniciatyva 1940 m. spalio 9 d. Kaune buvo įkurtas Lietuvos aktyvistų frontas - politinė ir karinė organizacija, kurios siekiai, pasak Leono Prapuolenio, vieno iš LAF’o įkūrėjų, buvo apjungti tautą ir ruoštis būsimam karui. Tam tikslui buvo įsteigti LAF’o štabai Vilniuje ir Kaune.

Vilniaus štabo vadovu tapo maj. Vytautas Bulvičius, aukštos erudicijos karininkas, 1939-1940 m. dėstęs karinius mokslus Vytauto Didžiojo universitete, o sovietams okupavus Lietuvą, perkeltas į Vilnių, į sovietinės kariuomenės lietuviško pulko štabą. V. Bulvičius į pasipriešinimo veiklą įtraukė ne vien kariškius, tarnavusius lietuviškuose sovietinės kariuomenės daliniuose, bet ir civilius tarnautojus, atstovavusius lietuviškai administracijai Vilniuje. Kadangi Vilnius buvo tapęs Lietuvos sostine, tai ir LAF’o Vilniaus štabui buvo skirtas pagrindinis vaidmuo, rengiant sukilimą ir organizuojant atkurtos valstybės valdymą. Vilniaus štabas parengė detalų sukilimo planą, kuriame numatė panaudoti Lietuvos kariuomenės likučius, įtrauktus į Raudonosios armijos 29-tą teritorinį korpusą. Tačiau Vilniaus štabas buvo susektas sovietinio saugumo, kuris iki 1941 m. birželio pradžios areštavo daugumą jo narių. V. Bulvičius ir septyni jo štabo nariai buvo sušaudyti Gorkyje, kiti įkalinti ilgam laikui.

Tokiu būdu pagrindinis uždavinys rengti sukilimą ir jam vadovauti atiteko Kauno štabui, kurio steigėjas ir vadovas buvo tuometinis Studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas Pilypas Žukauskas-Narutis. Dalyvavęs moksleivių ateitininkų slaptoje veikloje, Pilypas Žukauskas-Narutis turėjo gerą pogrindininko patyrimą, todėl studentų organizacijos jam buvo patikėjusios vadovauti Studentų koalicijai, kuri buvo savotiška opozicija valdžiai dar esant nepriklausomai Lietuvai. 1940 m. rudenį į šią koaliciją įstojo profesionalūs kariškiai, pašalinti ar patys pasitraukę iš kariuomenės, ir atėję į universitetą. Taip formavosi LAF’o Kauno štabas. Nors į štabą įėjo įvairių pažiūrų žmonės, bet svarbiausią vaidmenį jame turėjo tie, kurie kritiškai vertino autokratinį A. Smetonos režimą. Ryšius tarp Vilniaus ir Kauno štabų palaikė L. Prapuolenis, kuris buvo faktinis LAF’o politinis vadovas.

Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje gen. štabo pulkininko Kazio Škirpos iniciatyva 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne buvo įsteigtas LAF’o vadovaujantis centras. Į jį įėjo daugiausia politiniai pabėgėliai, priklausę įvairioms politinėms srovėms, o vienijo juos svarbiausias tikslas - „sutelkti visas tautos aktyviausias jėgas į LAF’ą už Tėvynės Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo". Tiesa, tų „aktyviausių jėgų“ Berlyne buvo tik keliolika žmonių. Iš LAF’o vadovaujančio centro Berlyne gaunama informacija buvo labai svarbi Lietuvoje veikusiam pogrindžiui.

Tačiau šio centro kuriami planai ir programos buvo atitrūkę nuo tikrosios padėties Lietuvoje, todėl Lietuvos pogrindininkų siekiams ir veiklai neturėjo apčiuopiamos įtakos.

Nors sukilimą rengė ir vykdė jaunimas, visa buvo atlikta labai profesionaliai, būtent: išlaikytas visiškas organizacijos slaptumas, prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos staigiai užimti strateginiai objektai - ryšių centrai, radijo stotis, elektrinė, vandentiekis, milicijos būstinės ir kt., organizuota veiksminga transporto arterijų ir strateginių objektų gynyba, priešui teikta klaidinanti informacija per sukilėlių užimtas ryšių priemones. Galima teigti, kad sukilėliai pasiekė užsibrėžtą pradinį tikslą: buvo paskelbtas nepriklausomybės atkūrimas, sudaryta Lietuvos Laikinoji vyriausybė, atkurta lietuviška administracija (daugelyje vietovių anksčiau, nei į ją įžengė vokiečių kariuomenė). Tačiau galutinio tikslo nepavyko įgyvendinti. Vokietija nepripažino sudarytos LLV, visokiais būdais trukdė jai veikti, todėl po šešių savaičių LLV buvo priversta suspenduoti savo veiklą. Didžioji dalis sukilimo vadovų įsitraukė į antinacinę rezistenciją, daugelis iš jų buvo nacių įkalinti ir net sunaikinti.

Nepaisant to, kad 1941 m. birželio sukilėliams nepavyko įtvirtinti nepriklausomybės, Sukilimo poveikis Lietuvos ateičiai ir jos visuomenei buvo labai reikšmingas: žmonės suprato, kad jie patys turi spręsti savo valstybės reikalus. Buvo padėti tvirti valstybingumo ir pilietiškumo pagrindai. Valstybingumo siekis tapo neišsenkamu šaltiniu tolesnei ginkluotai ir neginkluotai rezistencijai, kuri per pusę šimto okupacijos metų išlaikė tautos laisvės troškimą ir atvedė ją į nepriklausomybę - į 1990 m. kovo 11-ąją.

Kaip kiekviena kova, taip ir Birželio sukilimas neišvengė aukų. Vis dar keliamas klausimas, ar nebuvo tos aukos beprasmės, nes sukilėliai nepasiekė savo tikslo - nepriklausomybės, į šį klausimą bando atsakyti dr. Arvydas Anušauskas, palygindamas, kiek kalinių išžudė besitraukiantys enkavedistai Lietuvos ir Ukrainos kalėjimuose. Jo nuomone, vien Kauno sukilėliai išsaugojo gyvybes beveik dviem tūkstančiams kalinių. Kas privertė enkavedistus sprukti iš Kauno pirmos karos dienos vakare, kai Maskvos radijas tebeskelbė pergales frontuose? Pilypas Narutis knygoje „Tautos sukilimas" rašo, kad enkavedistams ir lietuviškiems kolaborantams daug baimės įvarė radijo laidos, pradėtos transliuoti LAF’o trumpabangiu siųstuvu iš Aleksoto sekmadienį apie 15 val. Manydami, kad radijo laidą perduoda vokiečių desantas, enkavedistai, nepaisydami instrukcijos sunaikinti politinius kalinius, skubėjo nešti savo kailį. Tai tik vienas epizodas, iš kurio aiškėja, kaip Sukilimas padėjo išsaugoti daugiau gyvybių, negu žuvo sukilėlių.

Apie Sukilime patirtas aukas iki šiol nebuvo patikimų duomenų. Daugelis autorių, rašiusių apie Sukilimą, pavyzdžiui, gen. St. Raštikis, Algirdas M. Budreckis nurodo, kad per kelias kovų dienas žuvo daugiau kaip 2000 laisvės kovotojų, dr. A. Damušis pateikia žuvusių skaičių dvigubai didesnį - 4000. Prof. Juozas Brazaitis („Vienų vieni“) taip aiškina šį neatitikimą: „Tais dvejopais skaičiais operuoja ir kiti leidiniai. Pirmasis skaičius reiškia tiesiogiai žuvusius, antrasis skaičius prijungia dar išžudytus pirmom bolševikų bėgimo dienom kalėjimuose, koncentracijos stovyklose, deportuojant į Rusiją. Šiaip ar taip tos kelių dienų aukos buvo gausesnės nei 1919-1921 metų laisvės kovose".

1941 m. birželio sukilėlių sąjungos tarybos nariai Algimantas Biliūnas ir Alfonsas Žaldokas, naudodamiesi įvairiais šaltiniais, sudarė žuvusių Sukilimo dalyvių sąrašą. Jame minimos 845 pavardės. Istorikas Valdas Striužas yra parengęs sąrašą vietovių (ir kapų), kuriuose palaidota per pusantro šimto sukilėlių, kurių pavardės nėra žinomos. Taigi abiejų sąrašų bendras skaičius gali siekti iki tūkstančio* .

Be to, knygoje pateikiami sąrašai žuvusių ar nužudytų sukilėlių ne Sukilimo metu, būtent: 1941 m. gruodžio 18 d. Gorkio kalėjime sušaudytų Lietuvių aktyvistų fronto Vilniaus štabo narių, Antisovietinio pasipriešinimo dalyvių, nužudytų Rainiuose 1941 m. birželio 25 d., 1941 m. birželio sukilėlių (partizanų), sovietinės okupacijos metais nuteistų ir sušaudytų, kurių palaikai patalpinti Tuskulėnų rimties parko kolumbariume, 1941 m. birželio sukilėlių (partizanų), nuteistų sovietinės okupacijos metais ir mirusių įkalinimo vietose.

Knygos sudarytojai tikisi, kad pateikti žuvusių sukilėlių sąrašai istorikams, tyrinėjantiems 1941 m. birželio sukilimą, ir žuvusių sukilėlių giminaičiams palengvins galimybę rasti išsamesnės informacijos prie kiekvienos pavardės nurodytuose šaltiniuose.

Jonas Algirdas Antanaitis

* Šis skaičius nėra galutinis, nes ne visos Sukilimo aukos yra išvardytos rašytiniuose šaltiniuose, o gyvų liudininkų, galinčių suteikti reikiamą informaciją, nebeliko.

PAMINKLAI

1941 m. BIRŽELIO SUKILIMO METU
ŽUVUSIŲJŲ SUKILĖLIŲ ATMINIMUI

Nuotraukas iš LGGRTC archyvo parinko ir komentarus parengė
paveldosaugininkė Memorialinio departamento
programų vyriausioji specialistė Rūta TRIMONIENĖ

Šiauliuose sukilėlių kalnelyje tarpukaryje pastatytas ir 2005 m. atstatytas paminklas sukilėliams ir kariams, žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę atminti. Papėdėje palaidoti 1863-1864 metų sukilime nužudytų sukilėlių palaikai.

Autorius architektas K. Reisonas.

J. Proscevičiaus nuotr.

1991 m. birželio 23 d. minint 50-ąsias Rainių kankinių nužudymo metines, pasatyta ir pašventinta koplyčia. Kitoje kelio pusėje buvo pasodinti 74 ąžuoliukai, atvežti iš kankinių gimtųjų vietų jų atminimui įamžinti.

Autorius A. Žebrauskas.

Z. Jurgelevičiaus nuotr.

1992 m. pasatytas Kryžius Kauno miesto (Karmelitų) kapinėse čia palaidotų sukilimo metu žuvusių sukilėlių atminimui.

Autoriai: skulptorius R. Antinis, architektas E. Miliūnas.

K. Dobkevičiaus nuotr.

2001 m. Kryžių kalne 1941 m. birželio mėn. žuvusių sukilėlių atminimui pastatytas kryžius.

Autorius liaudies meistras A. Ganusauskas.

J. Proscevičiaus nuotr.

1990 m. Juodupės kapinėse Rokiškio rajone pastatytas paminklas 1941 m. birželio mėn. 24 d. nukankintiems sukilėliams.

Autorius G. Nasvytis.

V. Kalpoko nuotr.

2001 m. atidengta memorialinė plokštė Molėtų rajone Joniškio kapinėse palaidotų 1941 m. birželio 26-28 dienomis žuvusių sukilėlių atminimui.

Autorius skulptorius J. Jagėla.

V. Striužo nuotr.

1996 m. pastatytas antkapinis paminklas žuvusiems sukilėliams Ylakių kapinėse Skuodo rajone.

Autorius dizaineris R. Navickas.

V. Bičkaus nuotr.

2001 m. birželio 23 d., minint Lietuvos 1941 m. birželio sukilimo 60-ąsias metines, Kupiškyje prie Lauryno Stuokos Gucevičiaus gimnazijos žuvusių sukilėlių-abiturientų Danieliaus Kulikausko, Juozo Lisausko, Jurgio Pajarsko ir Vytauto Alešiūno atminimui pastatytas koplytstulpis. Autorius J. Šmigelskis.

I. Eigelienės nuotr.

1992 m. Kauno Panemunės kapinėse ant žuvusių sukilėlių kapo pastatytas antkapinis kryžius.

Autorius A. Varanavičius.

K. Dobkevičiaus nuotr.

Hum. m. dr. Arvydas ANUŠAUSKAS

1941 m. BIRŽELIO SUKILIMAS:
AUKOS IR PADARINIAI

PIRMIAUSIA APIE AUKAS

Matyt, būtų neteisinga prie sukilimo aukų nepriskirti tų žmonių, kurie savo jėgas ir energiją nuo pat 1940 metų skyrė išsivadavimui iš bolševizmo jungo ir už tai aukojo savo sveikatą, o neretai ir gyvybę. Per pirmuosius okupacijos metus sovietinis saugumas aktyviai sekė 1 234 žmones (neįskaitant Vilniaus miesto NKGB valdybos sektų žmonių), kuriuos įtarė rengiant ginkluotą sukilimą.

Pirmiausiai tai buvo Lietuvos karininkai, šauliai, policininkai. Iš minėtų sektų žmonių iki 1941 m. gegužės 19 d. suėmė 264 ir 120 numatė suimti. Per paskutinį pirmosios okupacijos mėnesį šie skaičiai dar labiau išaugo. Naktį iš 1941 m. balandžio 28-osios į 29-ają Telšių apskrityje buvo suimti 24 žmonės, balandžio 16-26 d. Vilniuje-18 žmonių („Šiaulių mirties bataliono" byla), Mažeikiuose -14 žmonių ir t.t.

Tarp suimtųjų atsidūrė kpt. O. Žadvydas, plk. J. Šarauskas, S. Kaupas ir kiti žmonės, kuriuos siejo bendras tikslas - bet kokiomis priemonėmis atkovoti Lietuvos nepriklausomybę. Tarp suimtųjų atsidūrė ir 16 Lietuvių aktyvistų fronto Vilniaus štabo organizatorių.

Ir tai buvo ne paskutinės 1941 metų sukilėlių aukos. Paties sukilimo metu, savo gyvybės kaina laisvindami Lietuvą, žuvo šimtai žmonių. Traukdamiesi okupantai nužudė dar apie 700 žmonių, tarp kurių buvo ir sukilimo dalyvių arba vienokiu ar kitokiu būdu jiems simpatiją išreiškusių asmenų (tarp jų - ir klausiusieji Kauno radiofono perduodamo himno, iškėlę trispalves vėliavas).

Jau birželio 22 d. Tauragės apskrities Vainuto valsčiaus Girininkų kaime okupantai ir jų parankiniai nukankino 14 žmonių. Marijampolės apskrities Kazlų Rūdos miestelyje nužudytas 21 žmogus, birželio 23- 24 d. Telšių apskrities Plungės valsčiaus Mardosų kaime -14 žmonių ir t.t. Iš viso būta beveik keturių dešimčių grupinių žudynių. Būtent iš Kauno pradėjęs plisti sukilimas po visą Lietuvą nuo žūties apsaugojo tūkstančius žmonių.

Okupantų sukeltos civilių žudynės savo kulminaciją pasiekė 1941 m. birželio 24 d., bet jau kitomis dienomis kolaborantai ir raudonarmiečiai savo žudymo aistrą išliejo ant dar tebeįkalintų žmonių galvų: birželio 25-26 d. įvykdytos Telšių kalėjimo ir Pravieniškių lagerio kalinių skerdynės.

Tomis dienomis Mažeikių apskrities Sedos miestelyje vietos komunistai, raudonarmiečių padedami, kankino 14 lietuvių, kuriuos ir nužudė, kaip prijaučiančius partizanams. Taip pat tomis dienomis Panevėžyje prie cukraus fabriko sušaudyta 19 žmonių. Iš jų 15 kupiškėnų buvo nužudyti už mėginimą telktis į partizanų būrį.

Kovodami su plėšikavusiais ir žudžiusiais raudonarmiečiais, enkavedistais bei sovietiniais aktyvistais, žuvo nemažai partizanų - birželio 23 d. prasidėjusio sukilimo prieš bolševikus dalyvių. Būtent jų dėka birželio 23-25 d. iš kalėjimų išsivadavo mažiausiai 3 336 kaliniai (1999 m. leidinyje „Lietuvos gyventojų genocidas" patikslintais duomenimis, žinomos 2 112 išsivadavusių žmonių pavardės -A. A.), tarp kurių buvo apie 2 500 lietuvių, 718 lenkų, 168 žydai, 81 rusas.

Būtent sukilimas sutrukdė išgabenti į Sovietų Sąjungos lagerius tūkstančius kalinių. Vargu ar staigus vokiečių kariuomenės puolimas būtų sutrukdęs įgyvendinti Maskvoje 1941 m. birželio 22 d. sudarytą planą - išvežti visus kalinius arba, nesant galimybių tai padaryti, visiems politiniams kaliniams, kaip dezertyrams, taikyti aukščiausią bausmę - sušaudyti.

NKGB tardymo skyriaus viršininkas Eusėjus Rozauskas, vienas iš aktyviausių enkavedistų, tai ir siūlė pirmiausia įgyvendinti Kauno kalėjime: „Neturint galimybių evakuoti kalinių iš Kauno kalėjimo Nr. 1, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš atsitraukiant sušaudyti“, lokių kalinių, E. Rozausko apskaičiavimu, buvo net 400 (kas penktas kalinys).

Bet jau birželio 23-ają 1 val. nakties iš Kauno pabėgo visa NKVD vadovybė, kartu išsiveždama apie šimtą būsimų Červenės ir Bygosovo aukų. Iš Vilniaus enkavedistai norėjo išsigabenti 1 700 kalinių (iš tikrųjų buvo 1181 kalinys), bet mieste suaktyvėjus lietuvių sukilėliams, beveik visa kalinių ešelono apsauga pabėgo.

Atkabinus pusę vagonų su kaliniais, enkavedistams pavyko išvežti tik 606 kalinius. Taip pat jiems pavyko išsivežti Šiaulių, Panevėžio, Švenčionių kalėjimų kalinius. Bet vis dėlto išsilaisvino ar buvo sukilėlių išlaisvinti beveik visi Kauno kalėjimo, pusė Vilniaus kalėjimų kalinių, Utenos, Ukmergės, Tauragės, Marijampolės kalėjimų kaliniai.

Pakartosiu, kad būtent dėl sukilimo neįvyko tai, kas įvyko Vakarų Ukrainoje, kur kalėjimuose buvo sušaudyti 8789 kaliniai, išvežti 45 569, o sukilėliai išvadavo tik 270 kalinių. Nors į Lvovą vokiečių kariuomenė įžengė beveik tuo pačiu metu kaip ir į Kauną, bet Lvovo kalėjime buvo sušaudyti 2464 kaliniai, o Kauno sukilėliai išsaugojo beveik 2000 kalinių gyvybę. Manau, tai vienas iš svarbesniųjų sukilimo padarinių. Deja, jis iki šiol mažai pabrėžiamas.

BAIGIAMOJI REZISTENCIJOS STADIJA

Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad pats sukilimas buvo lietuviškos antisovietinės rezistencijos baigiamoji stadija - kulminacija. Nuo pat okupacijos pradžios jai imta priešintis. Spontaniškai ir stichiškai atsiradusios pasipriešinimo grupės ne iš karto įgijo organizaciniu požiūriu sutvarkytą pavidalą. Bet jau 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne susikūrė Lietuvių aktyvistų frontas, kuris padėjo užmegzti ryšius su Lietuvoje buvusiomis pasipriešinimo grupėmis ir mėgino koordinuoti jų veikimą (kiek tai buvo įmanoma tuometinėmis sąlygomis).

LAF’as savo tikslą apibrėžė trumpai - „Laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymas". Ir šio tikslo vardan LAF’e susivienijo pačių įvairiausių politinių srovių atstovai - tautininkai, liaudininkai, krikščionys demokratai, socialdemokratai bei partijoms nepriklausę žmonės. Saugumo ir praktiniais sumetimais buvo sukurti LAF’o Kauno ir Vilniaus štabai. Būtent LAF’o Vilniaus štabui 1941 m. pavasarį buvo patikėta suformuoti Laikinąją vyriausybę. Gen. štabo majoras Vytautas Bulviaus buvo LAF’o Vilniaus štabo vadas. Taip pat buvo numatyta jį skirti krašto apsaugos ministru.

Čia norėčiau pažymėti, jog LAF’o Berlyno štabas, siekdamas susidaryti kuo geresnės sąlygas savo tikslams įgyvendinti, bendradarbiavo su vokiečių karine žvalgyba ir vyriausiąja kariuomenės vadovybe. Tikėtasi sukilimą pradėti iš karto, kilus tuometinių sąjungininkų- Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui. Pabrėžiu, jog buvo bendradarbiaujama ne su vokiečių saugumo policija (SD), kuri, anot K. Škirpos, „neturėjo priemonių pašalinti rusus - okupantus iš Lietuvos ir kad to (...) tebuvo galima tikėtis tik iš vokiečių karinių pajėgų“.

Sukilimas, galima sakyti, vos nebuvo išprovokuotas iš vokiečių gautos žinios, jog Vokietija puls gegužės pirmąją arba antrąją savaitę. Nesėkmės Balkanuose privertė Vokietiją pakeisti savo planus, bet žinia apie artėjantį karą suaktyvino pasirengimą sukilimui. Anot aktyvaus pogrindžio dalyvio P Naručio, 1941 m. balandžio 22 d. „LAF’o Vilniaus ir Kauno štabų patvirtinta Lietuvos Laikinoji vyriausybė".

Bet NKGB 1941 m. birželio 7 d. pavyko susekti LAF’o Vilniaus štabą, kurio vadovaujami sukilę 29-ojo teritorinio šaulių korpuso lietuvių batalionai turėjo žygiuoti į Vilnių. Mjr. V. Bulvičiaus planas paskelbti nepriklausomos Lietuvos atkūrimą Vilniuje ir Laikinąją vyriausybę apsaugoti profesionaliomis lietuvių karinėmis pajėgomis liko neįgyvendintas, areštavus LAF’o Vilniaus štabą.

Nuo tol vadovavimas perėjo į LAF’o Kauno štabo rankas. Jo koordinatorius buvo ypatingasis LAF’o įgaliotinis Leonas Prapuolenis.

Vokietijos saugumo karinė politinė vadovybė žinojo apie lietuvių pogrindžio planus, kurie visiškai neatitiko Vokietijos interesų. LAF’o vadą pik. Kazį Škirpą Reicho vidaus reikalų ministerija įspėjo:

„1. Tuo metu, kai vokiečių kariuomenės daliniai įžygiuos į Lietuvą, lietuviai atbėgėliai neprivalo savavališkai sudaryti jokios Lietuvos vyriau-sybės, tiek iš asmenų, esančių pačioje Lietuvoje, neturėdami tam kompetentingų Vokietijos įstaigų sutikimo.

2. Valdžios galia Lietuvoje bus iki karo pabaigos vykdoma kompetentingų Vokietijos valdžios organų. Prie krašto valdymo bus pritraukti Vokietijos pasitikėjimą turį lietuviai".

Šitie vokiečių nurodymai duoda pagrindo manyti, kad karo pradžioje paskelbta Lietuvos Laikinoji vyriausybė nebuvo marionetinė, nes vokiečiai net nesirengė leisti lietuviams „žaisti nepriklausomybės".

Kitaip negu gegužės mėn., birželio mėn. sukilimą skatino ir ypač jo dalyvių skaičių gausino birželio 14-19 d. per Lietuvą persiritusi trėmimų ir suėmimų banga. Daugelis žmonių, kurie jokiais ryšiais nebuvo susieti su pogrindžiu, būtent tuomet galutinai apsisprendė. Nors trėmimai ir areštai apardė pogrindžio organizaciją, Utenos ir Rokiškio apskrityse jau atsirado prastai ginkluotų nedidelių partizanų būrių. Prasidėjus karui, pasienio vietovėse ginkluotos pogrindžio grupės legalizavosi ir ėmėsi vienokių ar kitokių kovos veiksmų. Tuose partizanų būriuose žmonės vienijosi ne klasiniu, kaip skelbė bolševikinė propaganda, bet patriotiniu tautiniu pagrindu.

Birželio 23 d. 9 val. 28 min. per Kauno radiją prabilo LAF’o štabo jgaliotinis Leonas Prapuolenis. Vyriausiojo štabo vardu jis pranešė Lietuvai apie sukilusį Kauną, perskaitė trumpą pranešimą apie tai, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė, sudaroma Laikinoji vyriausybė. Laidos pabaigoje sugiedota jau seniai per radiją girdėta „Tautiška giesmė".

Istorinio pranešimo tekstas buvo toks:

„Susidariusi Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais.

Žiauraus bolševizmo teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais".

Birželio 23 d. sukilimas prasidėjo ir Vilniuje. Kadangi Raudonosios armijos dalinių pačiame mieste buvo nedaug, o ir jie greit pasitraukė, didelių mūšių mieste nebuvo. Kalbamų įvykių liudytojas prisimena: „Pirmieji vokiečių motorizuotieji daliniai, į miestą įžengę birželio 24 d. ryte, lietuvius rado savo pozicijose. Svarbesnėse vietose plevėsavo lietuviškos vėliavos. Trispalvė buvo iškelta Gedimino pilyje 1941 06 23 apie 16 val. <... > Žuvusių, sužeistų ar invalidais tapusių lietinių partizanų Vilniuje gali būti apie 57 <...>“.

Tuo pat metu stipriai kovėsi Vabalninko, Panevėžio, Kupiškio, Anykščių, Užpalių, Kamajų, Jūžintų, Dusetų, Salako, Daugailių, Antalieptės, Zarasų ir kitų vietovių partizanų būriai. Rokiškio partizanai puolė miestą birželio 25 d., minosvaidžiais apšaudė kariuomenės štabą ir išvadavo 23 myriop nuteistus rokiškėnus.

Vilniaus lietuviai vokiečių karius sutiko ovacijomis, bet ir čia vokiečiai greit parodė savo tikrąjį veidą. Kai vokiečiai mėgino iškelti svastikos vėliavą pilies bokšte ant Gedimino kalno, kur jau plevėsavo Lietuvos trispalvė, lietuviškoji sukilėlių sargyba juos pasitiko įspėjamaisiais šautuvų šūviais.

Norėčiau pabrėžti, kad sukilimas Kaune vyko iki birželio 25 d., Vilniuje - iki birželio 24 d., o apskrityse pasipriešinimas besitraukiančiai Raudonajai armijai tęsėsi beveik visą pirmą karo savaitę, t. y. tol, kol vokiečių kariuomenė peržygiavo per Lietuvą. Tokios būtų sukilimo ribos. Jas išplėtus į vieną krūvą suplakami sukilėlių ir vokiečių veiksmai, o tai trukdo suprasti tikruosius sukilimo tikslus ir padarinius. Bet ir tokio trumpo sukilimo pakako, kad pradėtų veikti valstybinės ir savivaldos institucijos, viešoji policija. Tvarką įvedantys ginkluoti šaulių, partizanų būriai įžengiančiai vokiečių kariuomenei demonstravo, kad ji traukia per išsilaisvinusį kraštą, turintį šeimininką ir nereikalaujantį okupacinės globos.

SUKILIMO PRASMĖ

Tautos sukilimas, sukilėlių veiksmai tik sąlyginai palengvino Vermachto žygį į rytus. Nei Gudijoje, nei Pskovo srityje jokio sukilimo nebuvo, bet į rytus buvo judama taip pat sparčiai, kaip ir Lietuvoje. Tiktai tame kare Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos valstybių, interesai nerūpėjo nei Rytams, nei Vakarams, nei Vokietijai.

Lietuvos Laikinosios vyriausybės suformavimas ir viešas paskelbimas visam pasauliui buvo didelis politinis smūgis ir Vokietijai, ir Sovietų Sąjungai. Vokietiją, aišku, suerzino tai, kad lietuviai nepaklausė Reicho reikalavimų neskelbti nepriklausomybės ir nesudaryti vyriausybės. Reichą ypač nervino lietuvių išsišokimas, nes nei Latvijoje, nei Estijoje, kur situacija iš esmės buvo panaši, nebuvo paskelbtos tautinės vyriausybės su pretenzija į valstybingumo tęstinumą. Naciai juo labiau niršo, kad laikinoji vyriausybė buvo paskelbta ne saujelės išsišokėlių ar apsišaukėlių, o buvo išdava kone visuotinio lietuvių sukilimo. Estijoje panaši vyriausybė sudaryta tik 1944 metais, besitraukiant vokiečiams.

Sukilimas jau pačioje užuomazgoje išsklaidė mitą, kad vokiečiai išlaisvino Lietuvą. Reichas Lietuvos atžvilgiu turėjo savo planą. Ir vokiečiai nuo pat pirmos įžengimo į Lietuvą dienos nepripažino Lietuvos vyriausybės, vengė su ja bendrauti. Tikrieji Trečiojo reicho vadų tikslai lietuvių politikams ir pogrindžio žmonėms nebuvo visiškai aiškūs. Iki pat 1941 m. liepos mėn. pabaigos Vokietijos vadovybė dar nebuvo galutinai nustačiusi Pabaltijo valstybių statuso: ar įvesti tiesioginį okupacinį valdymą, ar palikti ribotą savarankiškumą (Slovakįjos, Kroatijos pavyzdžiu). Nugalėjo kieta Hitlerio, Bormano, Himlerio linija, ir Lietuvoje buvo įvestas okupacinis vokiečių režimas.

Sovietų Sąjungą ypač dirgino tai, kad tautos Birželio sukilimas ir Laikinosios vyriausybės paskelbimas labai išraiškingai paneigė propagandinį Maskvos mitą, esą 1940 metais Lietuva džiaugsmingai ir savanoriškai įstojusi į SSRS. Būtent už tai Lietuvai ir jos sukilėliams buvo keršijama kelis dešimtmečius. NKVD, o vėliau KGB visokiais būdais ir šalies viduje, ir užsienyje kaip įmanydami stengėsi diskredituoti sukilėlius, o per juos - ir patį Sukilimą bei tautos siekį atgauti nepriklausomybę.

Pirmųjų sovietizacijos metų aukšto rango Lietuvos enkavedistai, susitepę rankas mūsų šalies žmonių krauju, bandė sutapatinti Birželio sukilėlius su vėlesniais žydšaudžiais, nacių pradėtą ir nuosekliai įgyvendintą žydų genocidą parodyti kaip bemaž visų lietuvių siekį ir nusistatymą. Stalinistai savo kruvinas piktadarybes bandė dangstyti hitlerininkų nusikaltimais žmoniškumui.

Kol nebuvo įvesta civilinė vokiečių valdžia, Lietuvoje šeimininkavo vokiečių kariškiai ir SD bei Gestapas.

Jau birželio 25 d. į Kauną su specialios paskirties būriu (Einsatzgruppe) atvyko liūdnai pagarsėjęs brigadenfiureris V. Stahleckeris, kuris inspiravo ir organizavo pirmuosius žydų pogromus Kaune. Vos užėmę Lietuvą, vokiečiai tuoj pat perėmė į savo rankas lietuvių policiją ir besikuriančius karinius dalinius. Laikinoji vyriausybė bandė užkirsti kelią savivalei ir beprasmiškam kraujo liejimui. Tačiau jau pirmosiomis dienomis vokiečių izoliuota nuo visuomenės Laikinoji vyriausybė neįstengė kontroliuoti padėties ir buvo bejėgė sustabdyti žudynes. Ne sukilėliai kalti, kad jų iš sovietinių kalėjimų išvaduotus kalinius žydus naciai sukišo į getus ir sušaudė.

SUKILIMO REIKŠMĖ

Dar didesnė moralinė psichologinė sukilimo reikšmė. Tauta atgavo pasitikėjimą savo jėgomis. Lietuva buvo antroji Europos šalis (po Suomijos 1939 m.), ginklu pasipriešinusi stalininei agresijai (nors ir metus pavėlavusi), ir pirmoji, sukilusi prieš okupantus. Pasitikėjimą ir pasipriešinimo dvasią atgavusi tauta toliau kovojo už nepriklausomybę.

Sukilimo dėka lietuviai įsitvirtino administracijoje, kai kuriose pramonės, transporto įmonėse. Buvo sukurtas lietuviškas vietinės savivaldos aparatas, kuris vėliau įstengė kiek sušvelninti nacistų vykdomą krašto išnaudojimo politiką, išplėtė galimybes sabotuoti vokiečių vykdomas mobilizacijas į kariuomenę ir darbus Reiche. Laikinai pavyko išsaugoti reliatyviai autonomišką kultūros ir švietimo įstaigų tinklą. Sukilimas padėjo pagrindus ir nutiesė kelius visam tolesniam lietuvių tautos pasipriešinimui-tiek antinaciniam, tiek antisovietiniam.

Birželio sukilimas parodė pasaulio valstybėms lietuvių tautos laisvės siekį tuomet, kai ir pačios Vakarų valstybės rūpinosi savo neaiškiu likimu. Birželio sukilimas - tai didvyriškas ir tragiškas Lietuvos istorijos puslapis. Didvyriškas savo užmoju, tragiškas neišsipildžiusiomis viltimis.

Penkiasdešimt metų Lietuvoje, o dažnai ir už jos ribų kalbant apie Birželio sukilimą, bandyta diegti mums nepilnavertiškumo ir gėdos kompleksą, neišpirktos ir apskritai neišperkamos visuotinės kaltės pojūtį. Norėta, kad mes patys 1941 metų birželio sukilimą išbrauktume iš savo istorines atminties.

Sukilimas buvo bandymas atkurti nepriklausomybę, tegu nepavykęs valstybės atkūrimo bandymas. Tai buvo lietuviškas reikalas, mėginimas įgyvendinti lietuvių tautos interesus nepaisant jokių kitų, kad ir didžiųjų valstybių, interesų.

Gairė - pilnutinė demokratija. Į Laisvę fondas, 2001.

Lietuvos Laikinosios vyriausybės nario
J. AMBRAZEVIČIAUS
žodis prie partizanų kapo

Kauno Karmelitų kapinėse 1941 m. birželio 26 d.

Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobė, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. Bet niekada toji duobė nebuvo tokia didžiulė kaip šiandie.

Tai rodo, kiek ypačiai šiandien Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės.

Tai rodo taip pat, kokia stipri Tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai šimtai ir tūkstančiai savu noru ryžtasi mirti, bet ne vergauti. Pajaučiam šių tylių kapų akivaizdoje visos tautos pasiryžimą gyventi per mirtį.

Didingas tai momentas. Bet ir graudus.

Graudu su žuvusiais didvyriais išsiskirti kovos draugams, tėvams, artimiesiems, graudu ir Laikinajai vyriausybei. Kovos draugams ir kariams telieka vienas nuraminimas: partizanai kovojo ir žuvo didvyriškai, kaip kovoja narsiausių pasaulio tautų sūnūs.

Tėvams, giminėms, artimiesiems Tėvynės vardu dėkojame, kad išaugino ir atidavė Tėvynei tai, ką jie turėjo brangiausia. Juos paguosti tegalim tik poeto teisingu žodžiu: „Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės... Tau dar liko sūnų, kas Tėvynę praras, antros neišverks apgailėjęs".

Visai tautai graudu, kad neteko tų žmonių, kurie jos gyvenimo pažangai yra reikalingiausi: neteko idealingiausių žmonių. Pasiliko tačiau viltis, kad jų kraujas neišgaruos be vaisių šioms dienoms ir ateičiai.

Šios tylios kuklios laidotuvės, kaip tylus ir kuklus buvo mūsų partizanų pasiaukojimas, ateityje pavers jų kapus gausiai lankoma vieta tylos ir ramybės, - tos ramybės, kurioje telkiasi, bręsta nauja dvasios energija naujam gyvenimui kurti ir dėl jo kovoti.

Skyrium ar būriais lankydamiesi prie šių partizanų kapų, stiprėsime dirbti, o jei reikės - ir mirti dėl to idealo, dėl kurio jie aukojosi - Lietuvos laisvės.

PILYPO ŽUKAUSKO-NARUČIO
žodis, pasakytas
Lietuvių aktyvistų fronto vardu

Kauno Karmelitų kapinėse 1941 m. birželio 26 d.

Brangūs kovotojai, tautinio darbo apsaugos talkininkai!

Prieš keletą dienų Aktyvistų Fronto vardu buvote pašaukti į žūtbūtinę kovą - sukilimą prieš žiauriausią mūsų tautos priešą ir valstybės naikintoją - Maskvą - Staliną - bolševikus.

Petys į petį susikibę kovojome. Apsaugojome Kauną, užtikrinome veikimą Kauno radijo stoties ir radijofono. Iš čia buvo pajudinta visa lietuvių tauta lemtingai kovoti. Nors ne iš Vilniaus, bet iš Kauno geležinio vilko garsu prabilome į visą pasauli: „Lietuva tėvynė mūsų!.. Lietuva yra laisva!

Ne tik prabilome, bet Jūs savo herojiška mirtimi atžymėjote, kad lietuvių tauta nori būti laisva. Mes, likę gyvieji, savo ir Jūsų tylinčiomis lūpomis kreipiamės... į visą pasaulį:

- Lietuva sukilimu numetė Maskvos uždėtą jungą - okupaciją!

- Lietuva turi savo Laikinąją vyriausybę!

- Lietuva yra laisva ir nori būti laisva!

Jūs, brangūs broliai, savo kruvina auka po žiaurių bolševikinio teroro metų atkūrę Nepriklausomą Lietuvą, ilsėkitės ramybėje. Šiandien prieš Maskvą pakeltus ginklus mums atima, reikia grąžinti. Bet mes, gyvi likę, įsipareigojame budėti ir ginti savo krašto laisvę ir nepriklausomybę.

Amžinąjį atilsį suteik, Viešpatie, tiems, kuriuos, kovojančius už Lietuvos laisvę, pasišaukei pas save!

Brone KUPRYTĖ

ŽUVUSIEMS PARTIZANAMS

Jūs kritot už laisvę garbingoj kovoj,
Gimtosios šalies sakalai.
Per amžius lietuviai minės jus dainoj,
Garbė jas lydės amžinai.

Jūs žengėt į kovą, nebojot mirties,
Kad pančiai nuo rankų nukristų,
Kad viltys sulaukti gražios ateities
Kiekvieno širdyje nušvistų.

Jau Lietuvai švinta laisvužės gaisai -
Užgeso raudona žvaigždė...
Pirmus partizanus jau glaudžia kapai,
Ir gėlės jiems šnabžda „sudie"...

Bet ne! Jūs gyvensit tarp mūs amžinai:
Lietuviai jūs vardą minės.
Karta iš kartos - seni ir vaikai
Malda ir dainom palydės...

1942 m.

1941 m. BIRŽELIO SUKILIME ŽUVUSIŲ
SUKILĖLIŲ (PARTIZANŲ)

SĄRAŠAS

Sąrašą sudarė Lietuvos 1941 m. Birželio 22-28 dienų
sukilėlių sąjungos tarybos nariai -
Algimantas BILIŪNAS
Alfonsas ŽALDOKAS

ABAKANAVIČIUS Kazys Š-44

ABOREVIČIUS Aleksas Š-50

ABRAMAVIČIUS Vincas Š-l, L. 2

ADOMAITIS Jonas Š-18; Š-23; Š-50
(Joniškio kap., Molėtų r.)

ADOMAITIS Jonas Š-32, p. 147; Š-43,42.02.21

ADOMAITIS Vladas Š-42.L. 1; Š-51, p. 97

AIDUKAS Š-50

ALEKSYNAS Vincas Š-l, L. 6; Š-2, L. 1; Š-51, p. 83

ALEŠIUNAS Vytautas Š-l, L. 6; Š-2, L. 1; Š-39; Š-32, p. 148; Š-51, p. 75,84; Š-44, 41.08.08

ALIONIS Kazimieras Š-2, L. 1; Š-32, p. 148; Š-50; Š-34

ALŠAUSKAS (Alisauskas) Stepas Š-4, L. 52-53; Š-37, p. 124

ANDRIUŠIS Juozas Š-32, p. 150

ANDRIUŠIS Vincas Š-l, L. 6; Š-2, L. 1; Š-33; Š-32, p. 150; Š-50

ANDRIUŠKEVIČIUS Juozas (Alytus) Š-34; Š-50; Š-32, p. 150

ANDRIUŠKEVIČIUS Juozas (Kaunas) Š-l, L. 2 ir 6; Š-2, L. 1

ANDRIUŠKEVIČIUS Stasys Š-36; Š-50

ANDRUŠKEVIČIUS Jonas Š-52, p. 5

APACKIS (Opackis) Aleksandras Š-l, L. 2

RDAVIČIUS Kazys Š-2,L.l

ASTRAUSKAS Eduardas Š-l, L. 4 ir 6; Š-2, L. 1; Š-32, p. 151; Š-50

ASTRAUSKAS Petras Š-4, L. 46; Š-37, p. 116

ATKOČIUS Juozas Š-50

AUKŠTIKALNIS Bronius Š-2, L. 1; Š-32, p. 151; Š-50

AUKŠTUOLIS Jonas Š-37, p. 155; Š-51, p. 88

BABEVIČIUS Vincas Š-14,p. 190

BABKAITIS Pranas Š-l, L. 6; Š-2, L.l; Š-15, p. 63; Š-37, p. 87

BACEVIČIUS Kazys Š-2, L. 1; Š-43,44.06.14

BACEVIČIUS Saliamonas Š-2, L. 1; Š-34; Š-32, p. 152; Š-50

BACEVIČIUS Vytautas Š-8, L. 53-56; Š-37, p. 306

BAGDONAS Leonas Š-32, p. 152; Š-50

BAIRIUNAS(Bariūnas-Beinaravičius) Š-l, L. 6; Š-33; Š-32, p. 152;
Bronius Š-50

BAJORAS Š-37, p. 155

BAKAITIS Antanas Š-2, L. 1

BAKŠEVIČIUS Jonas Š-2, L. 1

BAKTYS Antanas Š-l, L. 6; Š-2, L. 1; 51, p. 110

BALAŠEVIČIUS Vincas Š-31

BALČIŪNAS Antanas Š-17, p. 137

BALČIŪNAS Ignas Š-17, p. 137

BALČIŪNAS Stasys Š-l, L. 2; Š-51, p. 35

BALČIŪNAS Stepas Š-6, L. 3-5; Š-37, p. 131; Š-44,41.08.06; Š-46

BALTRAMAVIČIUS Ernestas Š-2, L. 1

BALTRAMAVIČIUS Pranas Š-2, L. 1

BALTRŪNAS Bronius Š-24

BALTRUŠAITIS Antanas Š-34; Š-50

BALTRUŠAITIS Jonas Š-43, 42.03.27

BALVOČIUS Kazys Š-l, L. 4 ir 6; Š-2, L. 1; Š-51, p. 61; Š-37, p. 115

BANEVIČIUS Stasys Š-51, p. 42

BARACEVIČIUS Česlovas Š-l, L. 2

BARANAUSKAS Jonas Š-42, L. 1; Š-43,42.03.27

BARANAUSKAS Jurgis Š-38, L. 2,23,25

BARANCEVIČIUS Morkus Š-4, L. 43-44; Š-37, p. 112

BARAUSKAS (LKeilinis) Š-50

BARAUSKAS Aleksas Š-2, L. 2
(Varėnos r. pasienio polic.)

BARAUSKAS Vytautas (Jonava) Š-2, L. 2

BARKEVIČIUS Feliksas Š-50

BARTKEVIČIUS Petras Š-l,L. 2

BARTKUS Aleksas Š-32, p. 155; Š-50

BARTKUS Domas Š-2, L. 2

BARZDA Antanas Š-17, p. 138

BAŠKYS Stasys Š-2, L. 2

BAUKYS Juozas Š-l, L. 6

BAŽINSKAS Š-l, L. 2

BEDARBIS Pranas Š-2, L. 2

BEINORIUS (Beinoras) Ikonas Š-32, p. 155; Š-50

BELECKIS Vladas Š-46, 42.09.26

BERNOTAS Vincas Š-l, L. 6; Š-2, L. 2, Š-51, p. 147; Š-14, p. 120

BERŽANSKAS Petras Š-51, p. 69; Š-l, L. 6; Š-2, L. 2

BIELIAUSKAS Jonas Š-1.L.2

BIELIAUSKAS Petras Š-l, L. 6; Š-2, L. 2; Š-50; Š-32, p. 155 ^

BILIŪNAS Jurgis Š-51,p. 142; Š-l, L. 6; Š-2, L. 2

BILKIS Gubertas Š-l, L. 2; Š-50

BIMBA Jonas Š-l, L. 2

BIMBA Jonas Š-51, p. 88

BIMBA Jurgis Š-l, L. 6; Š-2, L. 2; 51, p. 118; Š-50

BIRGILAS (Birgiolas) Petras Š-2, L. 2; Š-34; Š-32, p. 156; Š-50

BITARAVIČIUS Viktoras Š-2, L. 2; Š-32, p. 156; Š-50

BLAŽAUSKAS Pranas Š-l, L. 2

BLAŽYS Steponas Š-51, p. 96

BLAŽYS Vincas Š-38, L. 5,23,27; Š-50

BLĖKAITIS Antanas Š-l, L. 6; Š-15, p. 62; Š-51, p. 21

BLIKERTAS Antanas Š-54

BRAUKYLA Balys Š-l, L. 2 ir 3; Š-51, p. 35

BRAZDEIKIS Antanas Š-51, p. 126

BRAŽINSKAS Š-50

BREITERIS Albinas Š-2, L. 2

BUČELIS Stepas Š-l, L. 2

BUČYS Valerijonas Š-51, p. 67

BUDRAITIS Kazys Š-51, p. 87

BŪGA Pranas Š-2, L. 3; Š-50

BUINICKAS Vytautas Š-52,p.5

BUIVYDAS Jonas Š-l, L. 6; Š-2, L. 16; Š-51, p. 93

BUKAUSKAS Jonas Š-l, L. 2

BULOVAS (Bulonas) Feliksas Š-l, L. 6; Š-2, L. 2; Š-51, p. 22

BULOVAS Pranas Š-17, p. 140

BULVIČIUS Albinas Š-2, L. 2; Š-32, p. 158

BURBA Kazimieras Š-2, L. 2

BURBA Stasys Š-2.L.2

BUSIUS Pranas Š-23; Š-50

BUTA Ignas Š-4, L. 52; Š-37, p. 124; Š-51, p-70.

BUTAUTIS Š-34; Š-50

BUTKEVIČIUS Viktoras Š-2, L. 3; Š-33; Š-24; Š-50

BUTKUS Aleksas Š-l, L. 2

BUTKUS Antanas Š-l, L. 6, Š-2, L. 3; Š-32, p. 159

BUTKUS Benediktas Š-13, L. 70; Š-15, p. 63; Š-17, p. 141; Š-37, p. 87

BUTVILAS Steponas Š-46, 42.09.26

CHMIELIAUSKAS Juozas Š-2, L.3;Š-17,p.l41; Š-32, p.159

CIESELSKIS Stasys Š-2, L. 3

CIJŪNAITIENĖ Ona Š-20; Š-50

CIJŪNAITIS Antanas Š-20; Š-50

CIJŪNATIS Jonas Š-20; Š-50

CIJUNĖLIS Vytautas Š-32, p. 159; Š-50

CIPLIJAUSKAS Kęstutis Š-l, L. 2

ČAPSKAS (Čapskis) Julius Š-34; Š-50

ČEČERGIS Zigmantas Š-l, L. 6; Š-2, L. 15; Š-14, p. 119; Š-13, L. 75-76; Š-37, p. 159; Š-38,L. 13

ČELIUS Juozas Š-50

ČEPELĖ Š-2, L. 14; Š-51, p. 80

ČEPULIS Stasys Š-l, L. 2

ČESYNAS Rapolas Š-40

ČESNULEVIČIUS Bronius Š-2, L. 15; Š-51, p. 23

ČESNULEVIČIUS Kostas Š-l, L. 6; Š-2, L. 15; Š-43, 42.03.27; Š-51, P- 23

ČIBIRAS Antanas Š-30,L. l,eil.Nr.5;Š-33
(j. Itn., g. 1911, žuvo Vilniuje 1941.06.24)

ČIBIRAS Antanas    Š-24; Š-30, L. 1, eil. Nr. 4;
      (j.psk., g. 1914.12.07, žuvo Vilniuje    Š-33; Š-32, p. 161; Š-50
      1941.06.24 Liejyklos g.)

ČIBIRKA Juozas Š-l, L. 2

ČIURAS Kazys Š-2, L. 15

ČIUTELĖ Stepas Š-15, p. 59

DABRAVOLSKIS (Dobrovolskis) Š-l, L. 2,3 Bonadas

DABRAVOLSKIS (Dobrovolskis) Š-l, L. 2,3 Kasparas

DAILIDĖ (Dailyda) Juozas Š-32, p. 161; Š-34; Š-50

DAKNEVIČIUS Stasys Š-15, p. 23

DAMBRAUSKAS Stasys Š-14, p. 190; Š-31

DANILEVIČIUS Povilas Š-l, L. 2

DAPKUS Petras Š-2, L. 3; Š-34; Š-32, p. 162; Š-50

DAPŠYS Apolinaras Š-46,42.09.26; Š-51, p. 84

DARAŠKEVIČIUS Sergejus Š-2, L. 3; Š-32, p. 162; Š-50

DARGIS Kazys Š-4, L. 53-54; Š-37, p. 126; Š-51, p. 71

DARGIS Pranas Š-9, L. 319-322; Š-37, p. 140

DAUGĖLA Jonas Š-50

DAUGĖLAPranas Š-l,L.2;Š-51,p.46

DAUKŠA Adomas Š-l, L. 2

DAUKŠYS Boleslovas (Kačerginė) Š-15, p. 63; Š-32, p. 162; Š-51, p. 49

DAUKŠYS (Daukšis) Jonas Š-44,41.08.08; POLR; Š-51,
(Panevėžio apskr. Smilgių b.) p. 84

DEGUTIS Pranas Š-1.L.2

DELNICKAS Balys Š-2, L. 3; Š-51, p. 23

DENČIAUSKAS Antanas Š-l, L. 2

DIRKĖ Antanas Š-42, L. 2; Š-53

DOČKUS Š-l, L. 2

DOVYDAITIS Algirdas Š-2, L. 3

DOVYDAITIS Jonas Š-2, L. 3

DRANSEIKA Balys Š-l, L. 2

DREVINSKAS Jokūbas Š-2, L. 3; Š-44,41.07.29; Š-51, p. 29

DRUPAS Stasys Š-l, L. 5-6; Š-2, L. 3; Š-32, p. 163; Š-50

DRUSKIS Juozas Š-2, L. 3

DUBECKAS Vincas Š-4, L. 52-53

DUBICKAS Vincas Š-4, L. 47-48; Š-17, p. 144; Š-51, p. 73; Š-37, p. 119,125

DUBONIS Mykolas Š-1, L. 5; Š-50

DZERDAVIČIUS Vytautas Š-8, L. 53-56; Š-37, p. 306

DZIEKEVIČIUS Jonas Š-32, p. 164; Š-50

DŽENKAITIS Jonas Š-l, L. 2 ir 7; Š-l0, L. 20 Š-15, p. 47; Š-16, p. 37; Š-32, p. 165; Š-2, L. 3

EIDUKEVIČIUS Vladas Š-3,L.2,eil.Nr.28

EIROŠIUS Pranas Š-2, L. 3; Š-32, p. 165; Š-50

ELVIS Gustavas Š-l,L. 2

FLEDERIS Pranas Š-2, L. 3

FURMANAVIČIUS Adomas Š-50

GABRIŪNAS Kazys Š-50

GABRUSEVIČIUS J. Š-15, p. 78

GABRUSEVIČIUS Povilas Š-17; Š-37, p. 177; Š-51, p.156

GABŠEVIČIUS M. Š-50

GAIGALAS Domas Š-l, L. 7; Š-2, L. 3; Š-51, p. 49

GARBŠYS Jonas Š-2, L. 3

GARECKAS Justinas Š-2, L. 3; Š-51, p. 27

GASIULIS Andrius Š-l, L. 7; Š-2,L. 16; Š-50; Š-44. 41.08.08

GAULIA Š-50

GAURONSKIS(Gurauskas) Steponas Š-l,L. 7; Š-2,L. 3; Š-27; Š-51, p. 107; Š-28; Š-37, p. 316

GAVULIS Petras Š-32, p. 167; Š-50

GEDAMINSKAS Benediktas Š-2, L. 4

GEGECKAS (Gegockas) Juozas Š-l, L. 2

GENEDIS Mauša Š-2, L. 4

GENEVIČIUS Povilas Š-2, L. 4

GIEDRAITIS Juozas Š-2, L. 4

GIEDRAITIS Liudas Š-l, L. 2

GILYS Antanas Š-44, 41.09.10

GILYS Juozas Š-44, 41.09.10

GLAVECKAS Pijus Š-2, L. 4

GOGELIS Antanas Š-2, L. 4; Š-14, p. 120; Š-38, L. 2,23,25

GOGELIS Juozas Š-2, L. 4

GORSKIS Bronius, s. Juozo Š-l, L. 7; Š-2, L. 4; Š-14, p. 120; Š-38, L. 23,24

GRAKAUSKAS Pranas Š-1, L. 3

GRAZDAUSKAS Š-1, L. 2

GRAŽINSKAS Pranas Š-32, p. 168; Š-50

GRICIUS Julius Š-l, L. 7; Š-2, L. 4; Š-14, p. 103; Š-50; Š-32, p. 168

GRIGAITIS Š-2, L. 4; Š-51, p. 110

GRIGALIŪNAS Antanas Š-35; Š-42, L. 2; Š-53

GRIGALIŪNAS Dominykas Š-23; Š-50

GRIGALIŪNAS Kazys Š-32, p. 168

GRIGAS Jonas Š-l, L. 2; Š-14, p. 103; Š-50

GRIGELIONIS (Grigalionis) Kazys Š-10, L. 1-3; Š-l 1, L. 1; Š-37, p. 93; Š-51, p. 27

GRYGELIS Alfonsas Š-15, p. 62; Š-17, p. 147; Š-51, p. 95; Š-43,42.03.27

GRINIUS Povilas (Kaunas) Š-1.L.2

GRINIUS Povilas (Šiaulių r., Žygaičiai) Š-2, L. 4

GRINKAS Jonas Š-l, L. 7; Š-2, L. 16; Š-44, 41.09.10; Š-46; Š-51, p. 84

GRIVICKAS Vincas Š-l, L. 2

GRIŽAUSKAS Jonas Š-51, p. 88

GROMNICKAS Romanas Š-30, L. 1, eil. Nr. 6; Š-33; Š-32, p. 169

GRUBUNCKAS (Grubunskas) Vladas Š-l, L. 2

GRUCĖ Juozas Š-l, L. 7; Š-2, L. 4; Š-51, p. 84

GRUŽAUSKAS Š-37, p. 155

GUDAVIČIUS Stepas Š-l, L. 2

GUDĖNAS Mykolas Š-50

GUDYNAS P. Š-l, L. 7; Š-2, L. 4; Š-32, p. 170

GULBINAS Antanas Š-l, L. 7; Š-2, L. 4; Š-24; Š-33; Š-32, p. 170; Š-50

GULBINAS Petras Š-l, L. 2 ir 3

GUMAUSKAS Vincas Š-32, p. 170

GURAUSKAS Steponas Š-42,L. 1

GUREVIČIUS Antanas Š-l, L. 2 ir 7; Š-2, L. 4; Š-32, p. 170

GUSTAITIS Benjaminas Š-1,L. 2

GVARZDAITIS Antanas Š-l, L. 2

IBENSKAS Š-42.L.2

YLIUS (Ilius) Jonas Š-34; Š-50

IVANAUSKAS Antanas Š-44, 41.10.19; Š-46, 42.09.26; Š-51, p. 84

IVANAUSKAS Bronius Š-43,42.02.21; Š-50; Š-51, p.118

IVANAUSKAS Fioktistas Š-32, p. 171; Š-50

JADAUGA Petras Š-40

JAGMINAS Bronius Š-2, L. 4; Š-32, p. 171; Š-50

JAKAS Petras Š-2, L. 4

JAKIMAVIČIUS Š-50

JAKIMČIUS Petras Š-30, L. 1, eil. Nr. 8; Š-33; Š-50

JAKUTIS Bronius Š-l, L. 5; Š-2, L. 4; Š-32, p. 172; Š-50

JANAVIČIUS Š-50

JANČYS Jonas Š-l,L. 2

JANKAUSKAS Bronius Š-32, p. 172; Š-50

JANKAUSKAS Jonas Š-2,L.4

JANKAUSKAS Julius Š-2,L.4;Š-50

JANKAUSKAS Mykolas Š-2,L.4

JANKEVIČIUS Mykolas Š-2, L. 5; Š-33; Š-32, p. 172; Š-50

JANKŪNAS Pranas Š-27; Š-28; Š-37, p. 316; Š-42, L. 1; Š-51,p. 107

JANULIS Bronius Š-37, p. 133

JANUŠAS (Jonušas) Š-2, L. 5; Š-34; Š-32, p. 176; Š-50

JANUŠAUSKAS Vytautas Kazys Š-l,L2ir3

JANUŠIS Feliksas Š-1.L.2

JANUŠONIS Jurgis Š-51,p.27

JARMALAVIČIUS Jonas Š-43, 42.01.30

JARUŠEVIČIUS Jonas Š-2, L. 5

JARUTIS Antanas Š-4, L. 52-53; Š-37, p. 125

JASIUKAITIS Marcelis Š-50

JASIULIS Vincas Š-34; Š-50

JAŠINSKAS Adomas Š-2, L. 5

JAUGĖLA (Daugėla) Povilas Š-l, L. 2

JONUŠKA Juozas Š-2, L. 5; Š-34; Š-32, p. 174; Š-50

JOSAS Tomas Š-51, p. 120

JUCIUS Albertas Š-l, L. 2

JUDICKAS Antanas Š-l, L. 2

JUKNEVIČIUS Jonas Š-l,L.7;Š-2,L.5;Š-51,p. 102

JUKNEVIČIUS Kazys Š-35

JUKNEVIČIUS Vincas Š-l, L. 7; Š-2, L. 5; Š-51, p. 102

JUODSNUKIS Antanas Š-l,L. 2

JUODŽBALYS Jonas Š-2, L. 5; Š-32, p. 174; Š-51, p. 35

JUOSA Š-2.L.5

JUOZAITIS Antanas Š-l, L. 2

JUOZAITIS Jonas Š-34; Š-50

JUOZAPAITIS Kazys Š-2, L 5

JUOZAPAVIČIENE Ona Š-1, L. 2

JUOZAPAVIČIUS Vincas Š-1.L.2

JUOZĖNAS (Jurėnas) Povilas Š-l, L. 7; Š-2, L. 5; Š-14, p. 120; Š-38, L. 23,24 ir 26

JŪRAS Stepas Š-50

JURGAITIS Teofilis Š-2, L. 5

JURGELEVIČIUS Jonas Š-50

JURGELIONIS Juozas Š-32, p. 175; Š-51, p. 92

JURKEVIČIUS Zigmas Š-l, L. 2

JURKONIS Antanas Š-l, L. 4 ir 7; Š-32, p. 175; Š-50

JURKŠTAITĖ Teklė Š-38, L. 2,23,25

JURKŪNAS Petras Š-2, L. 5; Š-51, p. 143

JUŠKA Napoleonas Š-l, L. 7; Š-2, L. 5; Š-14, p. 120; Š-38, L. 7,19,23

JUŠKEVIČIUS Antanas Š-l, L. 7; Š-2, L. 5; Š-51, p. 23

JUŠKEVIČIUS Juozas Š-l, L. 7; Š-2, L. 5; Š-15, p. 64-65; Š-37, p. 155; Š-51, p. 143

JUŠKEVIČIUS Martynas Š-l, L. 2

KAČIKONIS Stasys Š-l, L. 2

KAIRYS Feliksas Š-44,41.07.29; Š-51, p. 28

KAKARĖNAS Edvardas Š-l, L. 7; Š-2, L. 5; Š-4, L. 18-26; Š-10, L. 12 ir 17; Š-37, p. 105

KAKNAVIČIUS Adomas Š-2, L. 5

KALADĖ Povilas Š-50

KALANTA Jurgis Š-l, L. 7; Š-2, L. 5; Š-24; Š-33; Š-50

KALASAUSKAS Jonas Š-l, L. 7; Š-2, L. 6; Š-24; Š-33; Š-50

KALASIŪNAS Juozas Š-50

KALINAUSKAS Severinas (Ksaveras) Š-l, L. 7; Š-2, L. 6; Š-32, p. 177; Š-51, P- 84

KALNIETIS Juozas Š-2, L. 6

KALPOKAS Juozas Š-34; Š-50

KALPOKAS Pranas Š-2, L. 6; Š-17, p. 151; Š-32, p.177

KAMINSKAS Jonas (Kaunas) Š-l, L. 2

KAMINSKAS Jonas (Raseinių r.) Š-2, L. 6

KAMINSKAS Julius Š-2, L. 6; Š-51, p. 23

KAMINSKAS Jurgis Š-2, L. 6

KANAPINSKAS Vincas Š-2, L. 6; Š-34; Š-32, p. 177; Š-50

KANČYTĖS. Š-15, p. 63

KANEVIČIUS Kazys Š-2, L. 6

KANKEVIČIUS Petras Š-2, L. 6; Š-32, p. 177; Š-50

KANOPA Pranas Š-17, p. 151

KARALIŪNAS Vincas Š-4, L. 92-95; Š-37, p. 133

KARČIAUSKAS Š-43,42.03.27

KAREČKA Jonas Š-30, L.l, eil. Nr. 12; Š-33;
(j.psk., žuvo 1941 06 23 Vilniuje) Š-32, p. 178; Š-50

KARNALAVIČIUS (Karnilavičius) Nikodemas Š-51, p. 46

KARVELIS Romas Š-2, L. 6

KAŠKEVIČIUS Kazys Š-l, L. 2

KATKAUSKAS Juozas (Jonas) Š-50

KAUNECKAS (Kaunackis) Juozas Š-l, L. 4 ir 7; Š-2, L. 6; Š-51, p. 61; Š-37, p. 116; Š-4, L. 44-46

KAVALIAUSKAS Antanas Š-1, L. 2 ir 8

KAVALIAUSKAS Jonas Š-l, L. 5; Š-50

KAVALIŪNAS (Kavoliūnas) Anupras Š-l, L. 8; Š-2, L. 6; Š-38, L. 11,18, 23; Š-51, p. 147; Š-14, p. 120

KAZAKAUSKAS Vladas Š-50

KAZAKEVIČIUS Aleksandras Š-50

KAZAKEVIČIUS Petras Š-14, p. 120; Š-38, L. 23,24,26

KAZANAVIČIUS Vincas Š-51, p. 91

KAZĖNAS Kęstutis Juozas Š-2, L. 6; Š-32, p. 180; Š-50

KAZIMIRSKIS Š-l, L. 5; Š-50

KAZLAUSKAS Antanas Š-l, L. 2

KAZLAUSKAS Jurgis Š-36; Š-50

KAZLAUSKAS Povilas Š-l, L. 8; Š-2, L. 6; Š-24; Š-33; Š-32, p. 180; Š-50

KELIUOTIS Norbertas Š-2, L. 6; Š-34; Š-32, p. 181; Š-50

KELMICKAS Stasys Š-50

KEMEKLIS Antanas Š-l, L. 8; Š-2, L. 6; Š-44, 41.07.12; Š-51, p-84; Š-45; Š-46

KIAUNĖ Antanas Š-l, L. 8; Š-8, L. 31-32; Š-37, p. 303,306; Š-51, p. 84; Š-17, p. 154; Š-46

KIAUŠAS Jonas Š-l, L. 2

KIBURYS Jonas Š-2, L. 6; Š-32, p. 181; Š-50

KIELA Juozas Š-l, L. 2

KILTINAVIČIUS Kazys Š-1, L. 2

KIRLA Juozas Š-l,L. 2

KIRMĖLA Andrius Š-2, L. 6

KIRMĖLA Jurgis Š-2, L. 7

KIŠKŪNAS Bronius Š-32, p. 181; Š-50

KIZYS(Kižys) Petras Š-2, L. 7

KLIEGERIS Feliksas Š-4, L. 43-44; Š-37, p. 113

KLIMKA Adomas Š-l, L. 8; Š-2, L. 7; Š-4, L. 44-46; Š-50; Š-24; Š-33

KLOVA Pranas (Petras) Š-l, L. 4 ir 8; Š-2, L. 7; Š-4, L. 44-46; Š-51, p. 61; Š-37, p.116

KOKANKA (Kuchanka) Juozas Š-50

KONČIŪNAS (Kunčiūnas) Jonas Š-l, L. 4 ir 8; Š-2, L. 7; Š-32, p. 183; Š-50

KONTENIS Kostas Š-43, 42.03.27

KOVAS (Kopukovas) Jurgis Š-50

KRASAUSKAS Pranas Š-l,L. 2

KRAUJALIS Jonas Š-2, L. 7; Š-38, L. 6,20,23; Š-50

KREMERIS Jurgis Š-50

KREŠČENKA Mykolas Š-32, p. 183; Š-50

KRIAUČIUNAS Bronius Š-51, p. 42

KRIGELIS Alfonsas Š-l, L. 8; Š-2, L. 7; Š-17, p. 156

KRIPAS Vladas Š-2, L. 7

KUČINSKAS Stasys Š-2, L. 8

KUDOKAS Vytautas Š-l, L. 2

KULIŠĖVIČIUS (Kalasevičius) Š-2, L. 7; Š-17, p. 151; Š-51,
Antanas (Juozas) p. 95

KUKAUSKAS Antanas Š-8,L.31-32

KULAKAUSKAS Bronius Š-1, L. 2

KULESEVIČIUS Edvardas Š-10, L. 1-5; Š-37, p. 144

KULIKAUSKAS Antanas Š-l, L. 8; Š-2, L. 7; Š-17, p. 156; Š-51, p. 84; Š-37, p. 303 ir 306; Š-46

KULIKAUSKAS Danielius Š-l, L. 8; Š-2, L. 7; Š-39; Š-51, p. 80; Š-44,41.07.12; Š-45

KULIKAUSKAS Jonas Š-2, L. 7

KULIKAUSKAS Kazys Š-50

KUNDROTAS Kazys Š-2, L. 7

KUNDROTAS Viktoras Š-l, L. 8; Š-2, L. 7; Š-24; Š-33; Š-50

KUODYS (Kuodis) Kazimieras Š-l,L. 8; Š-2,L. 7; Š-24; Š-33; Š-32, p. 186; Š-50

KUPČIŪNAS Antanas Š-2, L. 7

KUPSTYS Antanas Š-l, L. 2

KURAPKIS Jonas Š-l, L. 8; Š-2, L. 7; Š-32, p. 186; Š-50

KURAS Juozas Š-l, L. 8; Š-2, L. 7; Š-34; Š-32, p. 186; Š-50

KURETKA Š-2, L. 7

KUZMA Jonas Š-30, L. 2; Š-50
(žuvo 1941 06 23 Vilniaus apyl.)

LABUTIS Petras Š-l, L. 3

LAMBERTAS Pranas Š-51, p. 87

LANKAUSKAS Adolfas Š-37, p. 346

LAPAS Viktoras Š-l, L. 2; Š-2, L. 8; Š-15, p. 60; Š-32, p. 187

LAPŠYS Pranas Š-2, L. 8; Š-4, L. 49; Š-37, p. 120

LASINSKAS Alfonsas Š-2, L. 8

LAŠINSKAS Š-l, L. 8; Š-2, L. 16; Š-50

LAUČKUS Š-2, L. 3

LAUKAITIS J. Š-15, p. 92

LAURINAITIS Juozas Š-2, L. 8

LAURINAVIČIUS Antanas Š-l, L. 3

LAUŽIKAS Adolfas Š-2, L. 8; Š-l, L. 8; Š-15, p. 64; Š-32,j). 188; Š-51, p. 28

LAZDAUSKAS Pranas Š-4, L. 46; Š-37, p. 117

LEKECKAS Antanas Š-2, L. 8

LELIŪGA Š-2, L. 8

LENKAITIS Š-2, L. 8; Š-32, p. 188; Š-50

LEONAVIČIUS (Leonaitis) Jonas Š-35; Š-42, L. 2

LEONAVIČIUS Aleksas Š-35

LEVINSKAS Mykolas Š-42, L. 2

LEVŪNAS Vaclovas Š-32, p. 188; Š-50

LIAKAS (Lekas) Kazys Š-l, L. 8; Š-2, L. 8; Š-42, L. 2

LIAUGMINAS Antanas Š-l, L. 8; Š-2, L. 8; Š-51, p.66

LIAUGMINAS Augustas Š-4, L. 47; Š-37, p. 118

LIBA Petras Š-32, p. 189; Š-50

LIEPA Vytautas Š-l, L. 8; Š-2, L. 8; Š-32, p. 189

LINKEVIČIUS Stasys Š-40
(žuvo Alytuje)

LINKEVIČIUS Stasys Š-l, L. 8; Š-15, p. 63; Š-32,
(žuvo Kačerginėje) p. 189; Š-51, p. 49

LISAUSKAS Juozas Š-44,41.07.12; Š-45, 41.10.16; Š-39; Š-51, p. 80

LUKAUSKAS Š-l, L 3

LUKOŠEVIČIUS Stasys Š-50

LUPEIKIS Antanas Š-l, L. 8; Š-2, L. 8; Š-51, p. 84

MACIULEVIČIUS Alfonsas Š-51, p. 42

MACIULEVIČIUS Juozas Š-l, L. 2

MACKEVIČIUS Juozas (Vladas) Š-33; Š-50

MACAITIENĖ Ona Š-2, L. 9

MAČERINSKAS Mykolas Š-50

MAČIUKAITIS Š-l, L. 3

MAKSKVYTIS (Maskvytis) Cezaris Š-l, L. 8; Š-2, L. 8; Š-46; Š-51, p-84

MALIAUSKAS Mečislovas Š-l, L. 3

MALINAUSKAS Adolfas Š-2, L. 8

MALIUKEVIČIUS Vaclovas Š-2, L. 8

MARCINKUS Steponas Š-27; Š-28; Š-51, p. 107

MARČIUKONIS Stasys Š-l, L. 3

MARGELIS Vladas Š-l, L. 3

MARKŪNAS Antanas Š-4, L. 51-52; Š-37, p. 122

MAROZAS Antanas Š-46,42.09.26; Š-51, p. 84

MARTIŠAUSKAS Stasys Š-l, L. 3

MASILIAUSKAS Stasys Š-4, L. 46; Š-37, p. 117

MASKOLIŪNAS Jonas Š-17

MATARAS Stasys Š-l, L. 3

MATIUKAS Antanas Š-32, p. 193; Š-50

MATONIS Jurgis Š-2, L. 9

MATULA Kostas Š-l, L. 3

MATULAITIS Bronius Š-l,L. 3

MATULIS-MATULEVIČIUS Kazys Š-l, L. 3; Š-2, L. 9; Š-15, p. 53

MATUSEVIČIUS Albertas Š-l, L. 2; Š-50

MATUSEVIČIUS Albinas Š-14, p. 103

MATUSEVIČIUS Stasys Š-50

MAITUŠEVIČIUS Antanas Š-40

MATUTIS Ignas Š-32, p. 194

MATUZEVIČIUS Kazys Š-l, L. 5 ir 9; Š-2, L. 9; Š-32, p. 194; Š-50

MAŽEIKA Povilas Š-44, 41.07.12; Š-45, 41.10.16; Š-51, p. 85; Š-46, 42.09.26

MAŽEIKIS Pranas Š-17, p. 163

MAŽUNAVIČIUS (Mažunovičius) Š-4,1.44-46; Š-37, p. 116;
Brunonas Š-51, p. 62

MEILIŪNAS (Mėliūnas) Antanas Š-l, L. 4; Š-15, p. 66; Š-32, p. 195; Š-51, p. 92

MEILIŪNAS (Mėliūnas) Kazys Š-l, L. 4; Š-15, p. 66; Š-32, p. 195; Š-51, p. 92

MEILIŪNAS (Mieliūnas) (Mėliūnas) Š-2, L. 9; Š-15, p. 66; Š-32, Jonas p-195

MEILIŪNAS Jurgis Š-17, p. 164

MEIŠTAS Antanas Š-38, L. 8,8a, 21,23

MERKEVIČIUS Juozas Š-2, L. 9; Š-18, p. 224-226; Š-50

MEŠKAUSKAS Š-50

MEŠKELIS Benjaminas Š-l, L. 9; Š-2, L. 9; Š-51, p. 24

MIELIUS Petras Š-l, L. 9; Š-2, L. 9

MIEŽONIS Leonas Š-l, L. 9; Š-2,L. 9; Š-51, p. 148; Š-38, L. 11,19,23

MIGLINAS L. Š-15, p. 92

MIKALAUSKAS Antanas Š-l, L. 9; Š-2, L. 9; Š-51, p. 68

MIKALAUSKAS Stasys Š-2, L. 9; Š-33; Š-32, p. 196; Š-50

MIKUČIONIS Marijonas Š-10,L.6-7

MIKULĖNAS Antanas Š-51, p. 69

MIKULĖNAS Š-50

MILAŠEVIČIUS Ottonas Š-32, p. 197; Š-50

MILAŠIUS Kazys Š-1, L. 3

MILČIUS Andrius Š-l, L. 3

MILČIUS Juozas Š-l, L. 3 ir 9; Š-2, L. 9

MILERIS (Miloris) Viktoras Š-l, L. 3

MILEVIČIUS Petras Š-l, L. 5; Š-37, p. 152

MILEVIČIUS Pranas Š-l, L. 9; Š-2, L. 9

MILVYDAS Juozas Š-l, L. 3 ir 9; Š-2, L. 9; Š-15, p. 60; Š-32, p. 197; Š-37, p. 83; Š-16, p. 39

MISEVIČIUS Alfonsas Š-2, L. 9; Š-32, p. 197; Š-50

MISEVIČIUS Petras Š-2,L.9

MISIŪNAS Jonas Š-l, L. 9; Š-2, L. 9; Š-14, p. 120

MISORAS (Mizaras) Juozas Š-l, L. 3

MIŠKINIS Adolfas Š-l, L. 9; Š-2, L. 10; Š-14, p. 120; Š-50; Š-38, L. 5,23,27

MIŠKINIS Aleksandras Š-2,. 9; Š-6, L. 133

MIŠKINIS Jonas Š-l, L. 9; Š-2, L. 10; Š-14, p. 120; Š-38, L. 1,23,25

MONKEVIČIUS Zigmas Š-2, L. 10; Š-42, L. 3

MONSTAVIČIUS Kostas Š-2, L. 10

MORKEVIČIUS Antanas Š-10, L. 6-7; Š-43, 42.02.21; Š-37, p.156

MORKŪNAS Aleksandras Š-2, L. 10

MORKŪNAS Antanas Š-15, p. 58; Š-16, p. 32

MORKUS Antanas Š-2, L. 10; Š-42, L. 1; Š-51, p. 107

MOZURATTIS Jonas Š-3, eil. Nr. 85

MOZŪRAITIS Jurgis Š-l, L. 8; Š-2, L. 8

MUGENIS J. Š-15, p. 64-65

MUGENIS Stasys Š-40

MUNČELIS Pranas Š-l, L. 9; Š-2, L. 10; Š-24; Š-33; Š-50

MURALIS (Muralius) Vladas Š-l, L. 9; Š-2, L. 10; Š-32, p. 198; Š-51, p. 92

MURALIUS Jonas Š-1, L. 4

MURINAS Jurgis Š-2, L. 10

MUSTEIKIS Bronius Š-l, L. 9; Š-38, L. 4,23,27; Š-50

MUSTEIKIS J. Š-50

NACAS Stasys Š-l, L. 9; Š-2, L. 10

NAGYS Jonas Š-50

NAGLIUS A. Š-15, p. 64

NAKROŠIS Augustinas Š-50

NARSČIUS (Narstys) Kazys Š-27; Š-28; Š-37, p. 316; Š-51, p. 107; Š-42, L. 1

NARUŠEVIČIUS Alfonas (Vladas) Š-50

NAVADUNSKIS Juozas Š-l, L. 3

NAVAKAS Antanas Š-ll, L. 1; Š-15, p. 64; Š-51, p. 28; Š-37, p. 93; Š-44, 41.07.19

NAVAKAS K. Š-15, p. 64

NAVICKAS Jonas Š-50

NAVIKEVIČIUS Jonas Š-32, p. 199; Š-50

NEDZELIS Kazimieras Š-51, p. 36

NEDZINSKAS Vladas Š-l, L. 3; Š-15, p. 59

NEMANIUS Zendris Š-44,41.07.29; Š-51, p. 28

NENIS (Nonis) Stasys Š-l, L. 3

NIŪNIAVA Jonas Š-51, p. 70

NORKŪNAS Antanas Š-l, L. 3 ir 9; Š-2, L. 10; Š-15, p. 59; Š-32, p. 200; Š-37, p. 39,42

NORVAIŠA (Norvaišas) Antanas Š-12, L. 3 ir 5; Š-37, p. 131; Š-51, p. 85; Š-44,41.08.06; Š-46

NORVAIŠAS Stasys Š-2, L. 10

NUGARAS Albinas Š-50

OBSACKAS (Obsarskas) Stasys Š-38, p. 23,24,26; Š-51, p. 149

ORDAVIČIUS Kazys Š-43, 44.06.14

OSIPAVIČIUS Š-32, p. 200; Š-50

OŽALAS Mikalojus Š-35; Š-42, L. 2

OŽIŪNAS Povilas Š-l, L. 5 ir 9; Š-2, L. 10; Š-33; Š-32, p. 200; Š-50, p. 44-46

PADOLSKIS Juozas Š-l, L. 3

PADVAISKAS Jonas Š-6, L. 133

PAJARSKIS (Pajarskas) Jurgis Š-44,41.07.12; Š-45, 41.10.19; Š-39; Š-51, p. 80

PAJĖDA Klemas Š-51, p. 92

PAKROSNIS J. Š-15, p. 92

PALIŪNAS Povilas Š-l, L. 9

PALUBINSKAS Mykolas Š-2, L. 10

PANULIS Juozas Š-2, L. 10; Š-32, p. 201

PAPIRTIS Stasys Š-l, L. 9; Š-2, L. 10; Š-15, p. 65; Š-32, p. 201; Š-50; Š-38, L. 3,23,27; Š-17, p. 170

PAŠAKARNIS Andrius Š-50

PAŠILYS J. (Ignas Kzimieras) Š-15, p. 78; Š-32, p. 202; Š-51, p. 156; Š-37, p. 177; Š-43, 42.01.30

PATAPAVIČIUS Alfonsas Š-50; Š-56
(Švenčionėliai)

PATAŠIUS Pranas Š-50

PATECKIS Antanas Š-15, p. 64

PAUKŠTIS Jonas Š-17, p. 170

PAULAVIČIUS Š-l, L. 3

PAVASARIS Simonas Š-1, L. 3

PAŽEMECKAS Alfonsas Š-42, L. 3

PELDŽIUS Klemensas Š-l, L. 9; Š-2, L. 10

PESECKAS Antanas Š-14, p. 190; Š-31; Š-51, p. 49

PETARŪNAS J. Š-15, p. 78

PETNIŪNAS Jonas Š-37, p. 177; Š-51, p. 156

PETRAITIS Juozas Š-1, L. 3

PETRAŠKA Vaclovas Š-2, L. 16; Š-50

PETRAUSKAS (Obeliai) Š-l, L. 4

PETRAUSKAS Jonas Š-37, p. 316; Š-42, L. 1; Š-51,
(Akmenės r., Papilė) p. 107

PETRAUSKAS Stasys Š-51, p. 68

PETROSEVIČIUS Česlovas Š-2, L. 10; Š-32, p. 204; Š-50

PETRULIS Adolfas Š-2, L. 10; Š-32, p. 204; Š-50

PETRUŽIS Alfonsas (Švenčionėliai) Š-56

PĖŽAS Jonas Š-51, p. 81

PILIPAVIČIUS Š-15, p. 58

PILYPONIS Aleksandras Š-l,L. 3

PILIPONIS Alfonsas Š-23; Š-20; Š-50

PILKAUSKAS Viktoras Š-17, p. 172

PILVELIS Adolfas Š-32, p. 204; Š-50

PLOTAVIČIUS Š-1,L.3

POCIUS Juozas Š-l, L. 9; Š-2, L. 10; Š-4, L. 52-53; Š-51, p. 73; Š-37, p. 125

POCIUS Kostas Š-43, 42.03.27

PODERIS Antanas Š-14, p. 190; Š-31

PODERYS Stasys Š-l, L. 3

PORUTIS Mečislovas Š-50

POVILAITIS Kazys Š-50

PRAKAPAS Jonas Š-51, p. 24

PRANCKEVIČIUS (Aleksas?) Š-33; Š-50

PRANCKŪNAS Jonas Š-51, p. 88

PRIDOTKAS Juozas Š-43, 44.06.14

PROČKIS (Pročkys) Pranas Š-l, L. 9; Š-32, p. 206

PUČĖTA Andrius Š-l, L. 3

PUKNYS Juozas Š-32, p. 207; Š-50

PUMPUTIS Pranas Š-51, p. 88

PUTYS Juozas (Švenčionėliai) Š-56

PUTRA Š-l, L. 4

PUTRIMAS Romas Š-17, p. 174

PUTVINSKAS (Purvinskas) Povilas Š-l, L. 3; Š-16, p. 36; Š-37, p. 42

PUZINAS Leonardas Š-33; Š-50

RAČYS Martynas (Jurgis,Kazys?) Š-50

RAČIUS (Raučius) Jonas Š-34; Š-50

RADAVIČIUS Juozas Š-l, L. 9; Š-2, L. 11; Š-4, L. 18-26; Š-37, p. 105; Š-10, L.12-17

RADVILA(s) Andrius Š-l,L. 3 ir 9; Š-2,L. 11; Š-32, p. 208

RADZEVIČIUS (brolis) Š-37, p. 301

RADZEVIČIUS Š-37, p. 301

RADŽIŪNAS Steponas Š-l, L. 3

RAGATOVAS Jonas Š-l,L. 3

RAGUCKAS Vincas Š-l, L. 9; Š-2, L. 11; Š-51, p. 58

RAKAUSKAS Alfonsas Š-38, L. 22

RAKAUSKAS Saliamonas Š-l, L. 9; Š-2, L. 11

RAKAUSKAS Steponas (Henrikas) Š-l, L. 3

RAMANAUSKAS Juozas Š-52, p. 5

RAMANAUSKAS Kazys Š-l, L. 9; Š-2, L. 11; Š-13, L. 75-76; Š-14, p. 120; Š-38, L. 13a, 23; Š-37, p. 159

RAMANAUSKAS Kostas Š-2, L. 11

RAMONAS Jonas Š-10, L. 6-7; Š-37, p. 156; Š-51, p. 145

RATKEVIČIUS Antanas Š-32, p. 209; Š-50

RAUCKIS Juozas Š-17, p. 175; Š-51, p. 29

RAŽAITIS Algirdas Š-40

REMEIKIS Jonas Š-50

REMEIKIS Jonas Š-32, p. 210; Š-33

REPŠYS Mikas Š-51, p. 29

RYBOKAS (Rybakovas) Ignas Š-30, L. 2, eil. Nr. 20; Š-50; Š-32, p. 210; Š-33

RIČKUS Antanas Š-2, L. 11

RIMIŠKIS Mykolas Š-l, L. 10; Š-2, L. 11; Š-51, p. 92

RIMKEVIČIUS Petras Š-17, p. 176

RIMKEVIČIUS Voldimaras Š-l, L. 3

ROPAS Vladas Š-l, L. 3

ROSLEKAS Antanas Š-2, L. 11

RUBLIAUSKAS Š-2, L. 11

RUDMINAS Vytautas (Kaune) Š-l, L. 3; Š-14, p. 119

RUDMINAS Vytautas (Šilutės r ) Š-l, L. 10; Š-2, L. 11; Š-32, p. 211

RUPŠYS Antanas Š-27; Š-28

RUSECKAS Juozas Š-44, 41.07.29

RUSECKAS Kazys Š-l, L. 3

RUSECKAS Vaclovas Š-1, L. 3

RUZGAS Andrius (?) Š-13, L. 75-76; Š-37, p. 159; Š-38, L. 13a, 23

RUZGAS Vincas Š-l, L. 10; Š-2, L. 11; Š-50; Š-38, L. 5,23,27

SABAČINSKAS (Sabašinskas) Š-l, L. 3

SABALIAUSKAS Stasys Š-1, L. 3

SABLINSKAS (Šablinskas) Š-32, p. 212; Š-34

SAKEVIČIUS Alfonsas Š-32, p. 212

SALDŪNAS Juozas Š-2, L. 11; Š-43,44.06.14

SAMUKĖNAS Antanas Š-50

SAMUILIS Jonas Š-30, L. 2; Š-50

SARULIS Š-2, L. 11; Š-32, p. 212; Š-50

SASNAUSKAS Ignas Š-l, L. 5 ir 10; Š-l, L. 11; Š-32, p. 212; Š-50

SAULIS Pranas Š-49

SAVICKAS Antanas Š-1, L. 3

SAVICKAS K. Š-15, p. 60

SAVULIONIS Juozas Š-l,L. 3 ir 10; Š-2, L. 11; Š-32, p. 213; Š-15, p. 59 SAVULIS Š-l, L. 3

SEIBUTIS Kostas Š-l, L. 4

SEMAŠKAJuozas Š-32, p. 213

SEMAŠKA Tomas Š-50

SENIŪNAS Petras Š-l, L. 10; Š-2, L. 11; Š-14, p. 190; Š-31; Š-32, p. 213; Š-51, p. 49

SEREDINSKAS (Jonas?) Š-50

SIKORSKIS Vincas Š-50

SIMONAITIS Š-53

SINKEVIČIUS Jonas Š-32, p. 214; Š-50

SINKEVIČIUS Kazys Š-2, L. 11; Š-50

SIUBA Laurynas Š-14, p. 120; Š-38, L. 13,23

SKAČKAUSKAS Petras Š-l, L. 10; Š-2, L. 12; Š-19, p. 207-210; Š-42, L. 2; Š-46; Š-51, p. 85

SKĖRYS Kazys Š-l, L. 10; Š-2, L. 12

SKERSTONAS (Skirpstienas) Alfonsas Š-l, L. 3; Š-32, p. 215

SKIPITIS Ignas Š-l, L. 3

SKIPITIS J. Š-15, p. 58

SKIPITIS Zigmas Š-19, p. 207-210; Š-42, L. 2; Š-46

SKIRSNIS Š-37, p. 303,306

SKRABYS (Skrebys) Antanas Š-32, p. 215; Š-50

SKRINIUS Dionizas Š-l, L. 3; Š-15, p. 53

SKRIPKAUSKAS Antanas Š-14, p. 39-57; Š-16, p. 36; Š-21; Š-26

SKRUPELIS Vladas Š-1, L. 3

SKŠIPSKIS Feliksas Š-l, L.10; Š-2, L. 12; Š-50

SKUČAS Bronius Š-l, L. 3

SKURAUSKAS Petras Š-2, L. 12; Š-7, L. 112; Š-15,
(žuvęs Butrimonių apyl.) p. 46; Š-25; Š-34; Š-50

SLUŠNYS Vincas Š-51, p. 69

SNIEČKUS Antanas Š-32, p. 216; Š-34; Š-50

STABAČINSKAS (Stabašinskas) Š-1, L. 3
Anupras

STAKNYS (Staknas) Vincas Š-2, L. 12; Š-51, p. 119

STANCELIS Kazys Š-l, L. 10; Š-2, L. 12; Š-24

STANEIKA Juozas Š-30, L. 2, eil. Nr. 21; Š-24; Š-33; Š-50

STANEVIČIUS Juozas Š-l, L. 3

STANISLOVAITIS Petras Š-42, L. 1; Š-44,41.09.10

STANKAITIS Jonas Š-27; Š-28

STANKEVIČIUS Vladas Š-5, L. 435; Š-37, p. 178 (Imbrado būrys)

STANKEVIČIUS Alfonsas Š-2, L. 16

STANKEVIČIUS Algis Š-l, L. 4

STANKEVIČIUS Juozas Š-l, L. 10; Š-2, L. 12 (žuvo Kazlų Rūdoje)

STANKEVIČIUS Juozas Š-32, p. 217; Š-50

STARITAS Vincas Š-50

STARKUS Kazys Š-50

STASIUKONIS Petras Š-6, L. 265-266

STASIULIONIS Petras Š-15, L.66; Š-37, p. 184; Š-43,42.01.30; Š-51, p-162

STASIŪNAS Simas Š-l, L. 10; Š-2, L. 12

STAŠKEVIČIUS Ignas Š-2, L. 12

STAŠKEVIČIUS Marijonas (Medardas) Š-3, eil. Nr. 158; Š-l, L. 20

STATKUS Alfonsas Š-4, L. 49; Š-37, p. 120; Š-51, p.71

STATKUS Antanas Š-4,L. 49; Š-37, p. 120;Š-51, p-71

STATKUS Kostas Š-l, L. 10; Š-2, L. 12; Š-4, L. 47-48,52-23; Š-37, p. 119 ir 125; Š-51, p. 73

STEIKŪNAS Arvydas Š-l, L. 3

STELIONIS Jonas Š-17, p. 179

STEPONAVIČIUS Alfonsas Š-l, L. 10; Š-2, L. 12

STEPONAVIČIUS Antanas Š-50

STEPULIONIS Š-l, L. 10

STOKNA Vincas Š-l, L. 5 ir 10; Š-2,L. 12; Š-32, p. 218; Š-50

STRAŠINSKAS Kazys Š-l, L. 3

STRAVINSKAS Kazys Š-1, L. 3

STRIKAITIS Vincas Š-l, L. 11; Š-2, L. 13; Š-4, L.52-53; Š-37, p.125; Š-51, p.73

STUKĖNAS Stasys Š-l, L. 10; Š-2, L. 12; Š-51, p. 119; Š-50

STUMBRYS Alfonsas Š-l, L. 10; Š-2, L. 12; Š-32, p. 218; Š-50

STUNDŽIA Jonas Š-l, L. 10; Š-2, L. 12; Š-15, p. 65; Š-38, L. 3,23,27; Š-50

SUDEIKIS Pranas Š-50

SUROŠAS Česys Š-l, L. 3

SUTKAITIS Š-31

SUTKUS Viktoras Š-2, L. 12

SVEČIULIS Jonas Š-35,; Š-42, L. 2

SVEČIULIS Petras Š-35; Š-42, L. 2

SVETKAUSKAS Antanas Š-1, L. 3

ŠABLICKAS (Šablinskas) Alfonsas Š-50; Š-34

ŠAKALYS A. Š-14, p. 120; Š-17

ŠALNA Juozas Š-l, L. 10; Š-2, L. 15; Š-50; Š-51, p-119

ŠARAUSKAS Juozas Š-17, p. 181

ŠATAS Š-50

ŠAULYS Aleksas Š-2, L. 15; Š-51, p. 50

ŠAULYS Stasys Š-50

ŠČERBAKOVAS Jakovas Š-33; Š-50

ŠEREIKA Antanas Š-2, L. 15

ŠERNIUS Tadas Š-2, L. 15; Š-51, p. 58

ŠILEIKA Juozas Š-l,L. 3

ŠIMANAUSKAS Viktoras Š-l, L. 3

ŠIMKEVTČIUS Simas Š-l, L. 10; Š-2, L. 15; Š-3, L. 5,eil. Nr. 159; Š-17, p. 181; Š-32, p. 221

ŠIMKEVIČIUS Vaclovas Š-1, L. 3

ŠIMKEVIČIUS Zenonas Š-2, L. 15

ŠIRMENIS Jonas Š-32, p. 221; Š-50

ŠIURNA Bronius Š-l, L. 10; Š-2, L. 15; Š-44, 41.08.08; Š-51, p. 85

ŠKERYS Kazys Š-4, L. 18-26; Š-10, L. 12-17; Š-37, p. 102 ir 105; Š-43, 44.06.14

ŠKIUDAS Jonas Š-l, L. 3

ŠIAUSTAS Jonas Š-42, L. 1

ŠLEŽEVIČIUS (Šliževičius) Viktoras Š-l, L. 3; Š-37, p. 69

ŠLIAUTERIS Stasys Š-50

ŠLIONSKIS (Šliončkis) Jonas Š-32, p. 222; Š-50

ŠLITERIS Algirdas Š-l, L. 3

ŠNIOKA Š-l, L. 4

ŠOPYS (Šopis) Jonas Š-l, L. 4; Š-42, L. 1; Š-51, p. 109

ŠTARAS Vincas Š-32, p. 222; Š-50

ŠUKYS Kazys Š-32, p. 222; Š-50

ŠUKYS Mykolas Š-38, L. 23,25,1

ŠUKYS Pranas Š-17, p. 183

ŠUMINAS Vincas Š-50

ŠVARPLAITIS Albertas Š-l, L. 4 ir 10; Š-15, p. 22-36 ir 46; Š-17, p. 183

ŠVEIKAUSKAS Justinas Š-48; Š-51, p. 69

ŠVILPA Juozas Š-32, p. 223; Š-50

ŠVOBA Jonas Š-l, L. 4 ir 10; Š-42, L. 1; Š-44,41.09.10; Š-51, p. 103

ŠVOGŽLYS Adomas Š-l, L. 2 ir 10; Š-2, L. 15; Š-14, p. 102; Š-50; Š-51, p. 120

TALČIAUSKAS S. Š-14, p. 102

TALKAČIAUSKAS Stasys Š-l, L. 10; Š-2, L. 12; Š-32, p. 223; Š-50

TAMOŠIŪNAS Henrikas Š-50

TAMOŠIŪNAS Justinas Š-50

TAMOŠIŪNAS Petras Š-l, L. 3

TAMULEVIČIUS A. Š-15, p. 92

TANČIKAS (Taučikas) Vladas Š-24; Š-33; Š-50

TARAKAVIČIUS Juozas Š-20; Š-50

TARAKAVIČIUS Petras Š-20; Š-50

TARAŠKEVIČIUS Eduardas Š-32, p. 224; Š-50

TARULIS (Turulis) Juozas Š-l, L. 2 ir 11; Š-2, L. 16; Š-14, p. 102

TAURAS Adomas Š-2, L. 13

TAURAS Pranas Š-2, L. 13

TAUTVAIŠAS Adolfas Š-2, L. 13

TIJŪNĖLIS Antanas Š-2, L. 13; Š-32, p. 224

TILINSKAS Stasys Š-16, p. 25

TINTERIS Ignas Š-2, L. 13

TIŠKEVIČIUS Feliksas Saliamonas Š-43, 42.03.27

TIŠKEVIČIUS Kazys Š-4, L. 52; Š-15, p. 61; Š-37, p. 125

TIŠKEVIČIUS Zenonas Š-l, L. 3

TIŠKUS Alfonsas Š-2, L. 9; Š-4, L. 51-52; Š-37, p. 123; Š-51, p. 71

TOLEIKIS Antanas Š-l,L. 11; Š-2,L. 13; Š-38, L. 4,23,27; Š-50

TOLIUŠIS Juozas Š-32, p. 225

TRAINAVIČIUS (Tranavičius) Š-2, L. 13; Š-32, p. 225

TRAINAVIČIUS Algirdas Š-l,L. 3

TRIBĖ(Trėba) Jonas Š-2,L. 13; Š-11,L. 1; Š-50

TUGAN-BARANAUSKAS Aleksandras Š-l, L. 3

TUMASONIS Juozas Š-40

UDRA (Ūdra) Jonas Š-42, L. 2; Š-53

ULEVIČIUS Jonas Š-51, p. 30

ULEVSKIS Vytautas Š-l, L. 11; Š-2, L. 13

ULOZAS Antanas Š-l, L. 5 ir 11; Š-15, L. 67; Š-32, p. 226; Š-50

ULOZAS Gediminas Š-l, L. 3

URBONAITĖ Š-31

URBONAS Leonas Š-l, L. 11; Š-2, L. 13; Š-42, L. 1; Š-46; Š-51, p. 85; Š-53

ŪSAS Viktoras Š-42, L. 1; Š-44,41.09.10

UŽDAVINYS Stasys Š-36; Š-50

VABALAS Jonas Š-l, L. 3; Š-3, eil. Nr. 160

VAICEKONIS (Vaiciukonis) Antanas Š-l, L. 2; Š-2, L. 13; Š-14, p. 102; Š-32, p. 228; Š-50

VAICKUS Eduardas (Švenčionėliai) Š-50

VAIŠNYS (Vaišnis) Eduardas Š-2, L. 13; Š-43,42.06.30; Š-32, p. 228; Š-50

VAIŠNORAS Albinas Š-l, L. 11; Š-2, L. 13; Š-17, p. 188; Š-38, L. 3,23,27; Š-50

VAITKUS Vladas Š-50

VAITONIS Pranas Š-17, p. 188

VALIONIS Antanas Š-2, L. 13; Š-32, p. 229; Š-50

VALIULIS Jonas (kpt.) Š-30, L. 2, eil. Nr. 23; Š-33; Š-32, p. 229; Š-50

VALIULIS Jonas (Panevėžyje) Š-2, L. 13

VALIULIS Pranas Š-2, L. 13; Š-51, p. 24

VALIULIS Š-32, p. 229

VALIŪNAS Petras Š-2, L. 13; Š-34; Š-32, p. 230; Š-50

VALONIS Povilas Š-l, L. 11; Š-15, p. 63; Š-44, 41.07.12; Š-46; Š-51, p. 85

VALUNTA Jonas Š-44,41.07.29; Š-51, p. 30

VANAGAS Juozas Š-50

VARANAVIČIUS Antanas Š-l, L. 3

VAREIKA Baltrus Š-l, L. 11; Š-2, L. 14; Š-46; Š-51, p. 85

VASILIAUSKAS Alfonsas Š-l, L. 3

VASILIAUSKAS Balys Š-2, L. 14; Š-17, p. 189; Š-51, p. 91

VASILIAUSKAS Juozas (Šakyna) Š-56

VASILIAUSKAS Kazys Š-50

VASIŪNAS Arkadijus Š-50

VAŠKELA Antanas Š-l, L. 3

VAŠKELIS Povilas Š-l, L. 3 ir 11; Š-2, L. 14

VAŠKELIS Stasys Š-2, L. 14

VEITAS Kęstutis Š-51, p. 50

VENCKUS Vaclovas Š-50

VENOŽINSKAS-VIENAŽINGIS Š-1, L. 3
Antanas

VENSKŪNAS Š-l, L. 3

VERIKAS Eduardas (Kazys) Š-l, L. 5; Š-50

VIDŽIŪNAS Antanas Š-38, L. 6a, 20,23

VIGELIS (Vygėlis) Mykolas Š-l, L. 11; Š-14, p. 120; Š-38, L. 1,23,25; Š-51, p-149

VILKŪNAS Petras Š-35; Š-42, L. 2

VILNONIS (Vilionis) Vytautas Š-l, L. 11; Š-14, p. 120; Š-32, p. 232; Š-38, L. 10,23; Š-51, p. 149

VILTRAKIS Jonas Š-l, L. 13; Š-2, L. 14

VIRBICKAS Petras Š-l, L. 3

VIRŽAITIS Jonas Š-l,L. 11; Š-2,L. 14; Š-15, p. 63; Š-37, p. 87

VISIGORSKIS Vladas Š-2, L. 14

VISOCKIS (Visockas) Valius Š-l, L. 11; Š-2, L. 14; Š-14,
(Ylakiai) L. 4, L. 44-46; Š-37, p. 115; Š-51, p. 62

VISOCKIS Juozas Š-l, L. 3

VISOCKIS V. (Seda) Š-15, L. 61

VYŠNIAUSKAS Juozas Š-l, L. 3

VITARAS Vacys Š-l, L. 3

VITKEVIČIUS Pranciškus Š-2, L. 14

VITKUS Juozas Š-2, L. 14

VYŽINIS(Vižinis) Alfonsas Š-l, L. 11; Š-2, L. 14; Š-38, L. 6,20,23; Š-37, p. 162 ir 120; Š-51, p. 150

VLADARSKIS Andrius Š-l, L. 11; Š-2, L. 14; Š-51, p. 162

VNARAUSKAS (Vranauskas)Povilas Š-l, L. 4; Š-32, p. 233; Š-50

VOLUNGEVIČIUS Vincas Š-l, L. 3

VUOGELĖ Leonas Š-50

ZALUBA Adolfas Š-50

ZAMARAS Š-2, L. 14; Š-30, L. 2, eil. Nr. 24; Š-32, p. 234; Š-33; Š-50

ZELIANIUS Bronius Š-50

ZENEVIČIUS Benediktas Š-56

ZIDRAUSKAS Pijus Š-1, L. 3

ZIMAITIS (Žibaitis) Alfonsas Š-32, p. 234

ZINEVIČIUS Vaclovas Š-2, L. 14; Š-34; Š-32, p. 234; Š-50

ZINKEVIČIUS Eduardas Š-2, L. 14

ZIZAS Aleksandras Š-1, L. 3

ZUOKAS Juozas Š-l, L. 11; Š-2, L. 14; Š-43, 42.03.27; Š-51, p. 102

ZUOZAStasys Š-l,L. 4 ir 11; Š-2,L. 14; Š-32, p. 234; Š-50

ŽADEIKIS A. Š-32, p. 235; Š-50

ŽADROCKIS Pijus Š-1, L. 3

ŽAKEVIČIUS Jaroslavas Š-50

ŽALIAUSKAS Ksaveras Š-42, L. 2

ŽALIUMAS Š-37, p. 155

ŽĄSINAS Antanas Š-4, L. 43-44; 37, p. 112;

ŽEBRAUSKAS Pranas Š-l, L. 11; Š-33; Š-24; Š-32, p. 235; Š-50

ŽĖLAS (Žėla) R. Š-l, L. 12; Š-2, L. 16; Š-24; Š-33; Š-32, p. 235; Š-50

ŽELNYS Bronius Š-41, p. 268-269

ŽEMAITIS Kazys Albertas Š-l, L. 11; Š-2, L. 15; Š-15, p. 65; Š-38, L. 28; Š-51, p. 150

ŽEMGULYS Juozas Š-2, L. 15

ŽEROMSKIS Vacys Š-2, L. 15; Š-51, p. 42

ŽĖRUOLIS Petras Š-15, p. 64-65; Š-2, L. 15

ŽIAUNYS Š-33; Š-50

ŽIBAITIS Jurgis Š-2, L. 15

ŽIBAS Alfredas Š-1.L.11; Š-2,L.16; Š-51, p.30

ŽIDZIŪNAS Aleksandras Š-l, L. 3
(palaidotas Kaune)

ŽIDŽIŪNAS Aleksas Š-l, L. 11; Š-2, L. 16; Š-32,
(žuvo Varėnoje) p. 235; Š-50

ŽILINSKAS (gydytojas) Š-50

ŽILINSKAS Jonas Š-50

ŽINDULIS Antanas Š-17, p. 189; Š-51, p. 91

ŽINEVIČIUS-ŽINIUS Kazimieras Š-50; Š-51, p. 120

ŽITKUS Antanas Š-l, L. 4 ir 11; Š-4, L. 44-46; Š-51, p. 62; Š-37, p. 116

ŽITKUS Kostas Š-2, L. 16; Š-51, p. 62

ŽIVATAUSKAS (Živatkauskas) Š-l, L. 3 ir 12; Š-16, p. 39;
Antanas Š-32, p. 236

ŽIŽIŪNAS Kazys Š-l, L. 3 ir 12; Š-2, L. 16

ŽUKAUSKAS Bronius Š-2, L. 16; Š-32, p. 236; Š-50

ŽUKAUSKAS Juozas (Jurbarko r:) Š-2, L. 16

ŽUKAUSKAS Juozas (Kaune) Š-l, L. 3

ŽUKAUSKAS Kazys Š-l, L. 12; Š-2, L. 16; Š-51, p. 85; Š-44, 41.08.08

ŽUKAUSKAS Zigmas Š-1, L. 3

ŽUREVIČIUS Juozas Š-l, L. 3

ŽUROMSKAS Juozas Š-20; Š-50

ŽUROMSKAS Konstantas Š-20; Š-23; Š-50

ŽVIKEVIČIUS Alfonsas Š-20; Š-23; Š-50

ŽVIRBLIS Stasys (Juozas) Š-l, L. 12; Š-2, L. 16; Š-51, p. 146

1941 m. GRUODŽIO 18 d.
GORKIO KALĖJIME SUŠAUDYTŲ
LIETUVIŲ AKTYVISTŲ FRONTO
VILNIAUS ŠTABO NARIŲ

SĄRAŠAS

Sudarė Alfonsas Žaldokas

Mjr. BULVIČIUS Vytautas

GOBIS Jurgis

KAMANTAUSKAS Aleksas (Jonas)

Kpt. KILIUS Juozas

MOCKAITIS Stasys

Ltn. SADZEVIČIUS Juozas

SKRIPKAUSKAS Antanas

Ltn. ŽEMKALNIS Leonas

Šaltiniai: Š-14, p. 39-57; Š-16, p. 36; Š-21; Š-26

ANTISOVIETINIO PASIPRIEŠINIMO
DALYVIŲ, NUŽUDYTŲ RAINIUOSE
1941 m. BIRŽELIO 25 d.,

SĄRAŠAS

Sąrašą sudarė Lietuvos 1941 m. birželio 22-28 dienų
sukilėlių sąjungos tarybos nariai -
Algimantas BILIŪNAS
Alfonsas ŽALDOKAS

ANTANAVIČIUS Antanas Š-47; Š-55, p. 13

ANTANAVIČIUS Jonas Š-47; Š-55, p. 14

ANTANAVIČIUS Juozas Š-47; Š-55, p. 15

BACHMANAS Liudvikas Š-47; Š-55, p. 16

BALSEVIČIUS Povilas Š-47; Š-55, p. 17

BALSEVIČIUS Stasys Š-47; Š-55, p. 18

BALTRAMIEJŪNAS Albinas Š-47; Š-55, p. 19

BALTRIMAITIS Kazys Š-47; Š-55, p. 19

BUBELĖ Steponas Š-47; Š-55, p. 0.

BUČIUS (Bučys) Kostas Š-47; Š-55, p. 221

BUMBLYS Juozas Š-47; Š-55, p. 23

BUTKEVIČIUS (Butkus) Adolfas Š-47; Š-55, p. 23

ČIURINSKAS Andrius Š-47; Š-55, p. 24

ČIUŽAS Antanas Š-47; Š-55, p. 15.

DAKNEVIČIUS Stasys Š-47; Š-55, p. 26

DIBISTERIS Antanas Š-47; Š-55, p. 27

GALDIKAS Kazys Š-47; Š-55, p. 28

GELEŽINIS Ignas Š-47; Š-55, p. 30

GLAZAUSKAS Henrikas Š-47; Š-55, p. 31

GUŽAUSKAS Pranas Š-47; Š-55, p. 32

JAGMINAS Adolfas Š-47; Š-55, p. 33

KARDELIS Povilas Š-47; Š-55, p. 36

KAULIUS Kazimieras Š-47; Š-55, p. 37

KAVOLIS Boleslovas Š-47; Š-55, p. 39

KAZLAUSKAS Povilas Š-47; Š-55, p. 41

KORZA Boleslovas Š-47; Š-55, p. 42

KRIŽANAUSKAS Bronius Š-47; Š-55, p. 43

KUSAS Leonas Š-47; Š-55, p. 44

KVEDARAS Juozas Š-47; Š-55, p. 45

LENGVINAS (Lengvenis) Mikas Š-47; Š-55, p. 46

LILEIKIS Vitoldas Š-47; Š-55, p. 47

LUKAUSKAS Pranas Š-47; Š-55, p. 48

MALAKAUSKAS Liudas Š-47; Š-55, p. 49

MASKOLENKA Petras Š-47; Š-55, p. 49

MILIUS Jonas Š-47; Š-55, p. 50

NORVAIŠAS Motiejus Š-47; Š-55, p. 53

PABARČIUS Vaclovas Š-47; Š-55, p. 53

PAKALNIŠKIS Liudvikas Š-47; Š-55, p. 54

PARFIONAVIČIUS Zigmas Š-47; Š-55, p. 54

PETRONAITIS Vladas Š-47; Š-55, p. 55

PUŠKORIUS Kazys Š-47; Š-55, p.56

RAKAS Adomas Š-47; Š-55, p. 57

RUDOKAS Andrius Š-47; Š-55, p. 57

SUNGAILA Vladas Š-47; Š-55, p.60

ŠAKENIS Zenonas Š-47; Š-55, p. 61

ŠALČIUS Edmundas Š-47; Š-55, p.61

ŠALKAUSKAS Česlovas Š-47; Š-55, p.62

TARVAINIS Zenonas Š-47; Š-55, p.63

VIČIUS Jurgis Š-47; Š-55, p 65

VILČINSKAS Povilas Š-47; Š-55, p 66

ŽVIRGZDINAS Hermenchildas Š-47; Š-55, p 66

PASTABA: LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių teisių komisija 2002.10.09, 2002.10.30 ir 2003.02.05 posėdžiuose pripažino LAISVĖS KOVŲ DALYVIŲ statusą (po mirties) aukščiau išvardytiems nužudytiesiems Rainiuose.

1941 m. BIRŽELIO SUKILĖLIŲ (PARTIZANŲ),
SOVIETINĖS OKUPACIJOS METAIS
NUTEISTŲ IR SUŠAUDYTŲ,
KURIŲ PALAIKAI PATALPINTI TUSKULĖNŲ
RIMTIES PARKO KOLUMBARIUME,

SĄRAŠAS

Sąrašą sudarė LGGRTC genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius hab. m. dr. Arvydas ANUŠAUSKAS

ANTANAITIS Vincas
BELOZARAS Petras
BLADŽIŪNAS Jonas
BUROKAS Feliksas
ČERŠKUS Napalys
DRŪLIA Boleslovas
JAKUBONIS Petras
JARMALAVIČIUS Vaclovas
JUNDULAS Benas
KAUŠPĖDAS Zigmundas
KILINSKAS Stasys
LIMANTAS Medardas
LIUTKEVIČIUS Kazys
LIUTKUS Antanas
MARKEVIČIUS Leonas
METELIONTS Anatolijus
NARKUS Juozas
NUMGAUDIS Juozas
PARSKAVDAS Pranas
PETRULIS Kazys
PILIPONIS Vaclovas
PIVARIŪNAS Alfonsas
PUPELIS Jonas
RAZMĖNAS Jonas
RILYS Aleksandras
SABALIAUSKAS Albinas
SIDORAS Dominas
SIDARAVIČIUS Pranas
STANČIKAS Antanas
STOKĖ Jonas
STUNŽĖNAS Steponas
ŠČIUKA Mečislav
TAMULAITIS Bernardas-Jonas
TOMĖNAS Jonas
TRINKŪNAS Aleksandras
VENGRAITIS Bronislovas
VITKEVIČIUS Povilas
VTORNICKAS (Bainauskas) Jonas ŽALDOKAS Julijonas
ŽIČIUS Pranas

Š-BB Nr. 27826/3
Š-BB Nr. 23954/3
Š-BB Nr. 38476/3
Š-BB Nr. 31584/3
Š-BB Nr. 38529/3
Š-BB Nr. 22038/3
Š-BB Nr. 41318/3
Š-BB Nr. 28127/3
Š-BB Nr. 1906/3
Š-BB Nr. 30051/3
Š-BB Nr. 28127/3
Š-BB Nr. 44387/3
Š-BB Nr. 44457/3
Š-BB Nr. 5052/3
Š-BB Nr. 44183/3
Š-BB Nr. 12114/3
Š-BB Nr. 38438/3
Š-BB Nr. 18695/3
Š-BB Nr. 39221/3
Š-BB Nr. 38632/3
Š-BB Nr. 38475/3
Š-BB Nr. 38631/3
Š-BB Nr. 38736/3
Š-BB Nr. 43416/3
Š-BB Nr. 38478/3
Š-BB Nr. 34248/3
Š-BB Nr. 22038/3
Š-BB Nr. 32066/3
Š-BB Nr. 12114/3
Š-BB Nr. 38476/3
Š-BB Nr. 31466/3
Š-BB Nr. 33839/3
Š-BB Nr. 44391/3
Š-BB Nr. P-16845
Š-BB Nr. 45798/3
Š-BB Nr. 44459/3
Š-BB Nr. 13713/3
Š-BB Nr. 6359/3
Š-BB Nr. 2777/3
Š-BB Nr. 38507

1941 m. BIRŽELIO SUKILĖLIŲ (PARTIZANŲ),
NUTEISTŲ SOVIETINĖS OKUPACIJOS
METAIS IR MIRUSIŲ ĮKALINIMO VIETOSE,

SĄRAŠAS

Sąrašą sudarė LGCRTC Archyvinių vardynų skyriaus vedėja Teresė Birutė BURAUSKAITĖ

ABARIUS Antanas, Antano
(g. 1906 m. gyv. Zarasų r., Kukariškio k., mirė 1949 m.) Š-BB 28142/3

ADOMAVIČIUS Kazys, Kasparo
(g. 1906 m. gyv. Šakių r. Klangių k., mirė 1945 m.) Š-BB 34255/3

BAGDŽIŪNAS Stasys, Justino
(g. 1909 m. gyv. Radviliškyje, mirė 1946 m.) Š-BB P 15937

BALTOKAS Vincas, Kazimiero
(g. 1907 m. gyr. Joniškio r. Žagarėje, mirė 1945 m.)

DARKINTIS Petras, Kazio
(g. 1902 m. gyv. Kelmės r. Sarakiškių k., mirė 1946 m.) Š-BB 22670/3

DEGUTIS Antanas, Martyno
(g. 1899 m. gyv. Zarasuose, mirė 1947 m.) Š-BB 29702/3

DRUČIŪNAS Jonas, Jurgio
(g. 1912 m. gyv. Kaune, mirė 1945 m.) Š-BB 9559/3

DUMČIUS Pranciškus, Juozo
(g. 1911 m. gyv. Šakių r. Valiulių k., mirė 1949 m.) Š-BB 30148/3

GRINEVIČIUS Jurgis, Adomo
(g. 1894 m. gyv. Kauno r Petrašiūnuose, mirė 1945 m.) Š-BB 9559/3

GUDELIS Juozas. Adomo
(g. 1905 m. gyv. Jurbarko r., Kalvių k., mirė 1945 m.) Š-BB 34255/3

JAKŠTAS Česlovas, Vladislovo
(g. 1913 m. gyv. Širvintų r., Gavėnių k., mirė 1947 m.) Š-BB 1654/3

JANKAUSKAS Jonas, Jono
(g. 1905 m. gyv. Utenos r. Užpaliuose, mirė 1946 m.) Š-BB 11009/3

KAMARAUSKAS Jonas, Jono
(g. 1893 m. gyv. Anykščių r. Jurzdiko k. mirė 1947 m.) Š-BB 2813/3

KASPARAVIČIUS Jonas, Kazio
(g. 1900 m. gyv. Marijampolės r., Mockų k., mirė) Š-BB P17795

KATELYNAS Antanas, Martyno
(g. 1919 m. gyv. Alytaus r., Alovės k., mirė 1945 m.) Š-BB 3170/3

KELIUOTIS Povilas, Petro
(g. 1906 m. gyv. Rokiškio r. Onuškyje, mirė 1951 m.) Š-BB P17933

KETURAKIS Jonas, Jono
(g. 1905 m. gyv. Kauno r., Rokuose, mirė 1946 m.) Š-BB P19216

KLIETKUS Bronius, Prano
(g. 1909 m. gyv. Tauragės r. Šidagių k., mirė 1950 m.) Š-BB 31406/3

KMELIAUSKAS Zigmas, Jurgio
(g. 1905 m. gyv. Kaune, mirė 1945 m.) Š-BB 9559/3

KONDROTAS (KANDROTAS) Juozas, Kazio
(g. 1911 m. gyv. Kaune, mirė 1945 m.) Š-BB 9559/3

KONTAUTAS Aleksas, Alekso
(g. 1899 m. gyv. Akmenės r., Skabeikių k., mirė 1948 m.) Š-BB 31364/3

KONTRIMAS Jonas, Antano
(g. 1896 m. gyv. Plungės r. Spraudės k., mirė 1947 m.) Š-BB 29731/3

KRASAUSKAS Petras, Igno
(g. 1913 m. gyv. Rokiškio r. Gulbiškio k., mirė 1951 m.) Š-BB 28740/3

KRISTINAITIS Vincas, Antano
(g. 1914 m. gyv. Akmenės r. Kivylių k., mirė 1959 m.) Š-BB 31443/3

KRIŠTOPAITIS (Krištapaitis) Juozas, Jurgio
(g. 1899 m. gyv. Panevėžio r., Naujamiestyje, mirė 1952 m.) Š-BB P 16523

KRUKAUSKAS Henrikas, Kazio
(g. 1923 m. gyv. Telšių r., Niurkių k., mirė 1947m.) Š-BB 31370/3

KUBLICKAS Ignas, Martyno
(g. 1896 m. gyv. Rokiškio r. Vakarių k., mirė 1946 m.) Š-BB 21278/3

LABUNSKAS Jonas, Petro
(g. 1921 m. gyv. Kaune, mirė 1945 m.) Š-BB 9559/3

LAUCIUS Petras, Kazio
(g. 1893 m. gyv. Pakruojo r., Birjagalos k., mirė 1954 m.) Š-BB P 15747

LAZAUSKAS Ignas, Martyno
(g. 1910 m. gyv. Panevėžio r., Pakritižio k., mirė 1947 m.) Š-BB P 17209

LEKETAS Jonas, Liudo
(g. 1895 m. gyv. Klaipėdos r., Gargžduose, mirė 1948 m.) Š-BB 30052/3

LENARTAVIČIUS Pranas, Petro
(g. 1909 m. gyv. Kaune, mirė 1945 m.) Š-BB 9559/3

LIPEIKA Alfonsas, Kosto
(g. 1915 m. gyv. Vilniuje, mirė 1950m.) Š-BB 31542/3

LINARTAS Jurgis, Juozo
(g. 1881 m. gyv. Kaune, mirė 1946 m.)

LUKOŠIUS Pranas, Antano
(g. 1907m. gyv. Telšių r., Viešvėnų k., mirė 1950 m.) Š-BB 29817/3 Š-BB 31216/3

MACIJAUSKAS Pranas, Leono
(g. 1901 m., mirė 1948 m.) Š-BB 47423/3

MALINAUSKAS Jurgis, Vinco
(g. 1907gyv. Marijampolės r., Užgirių k., mirė 1945 m.) Š-BB P 18089

MALIŠAUSKAS Jonas, Mato
(g. 1908 m. gyv. Kupiškio r., Daršiškių k., mirė) Š-BB 2730/3

MARMA Benediktas, Vinco
(g. 1902 m. gyv. Šakių r., Nosiedų k., mirė 1950 m.) Š-BB 4587/3

MASALSKAS Pranas, Andriaus
(g. 1903 m. gyr. Kaišiadorių r., Šukiškių k., mirė 1951 m.) Š-BB P 17104

MAŽEIKA Vaclovas, Karolio
(g. 1906 m. gyv. Alytaus r., Kastriškių k., mirė 1945 m.) Š-BB 33987/3

MEDINIS Mykolas, Kosto
(g. 1894 m. gyv. Zarasų r., Krakynės k., mirė 1947 m.) Š-BB 3369/3

MEDENECKAS Stasys, Juliaus
(g. 1900 m. gyv. Rokiškio r., Meškinės k., mirė 1948 m.) Š-BB 5226/3

MEŠKAUSKAS Vladislovas, Anupro
(g. 1893 m. gyv. Kėdainių r., Pališkių k., mirė 1945 m.) Š-BB 9398/3

MITUZAS Jonas, Juozo
(g. 1912 m. gyv. Joniškyje, mirė 1953 m.) Š-BB 31476/3

MIŠKINIS Karolis, Jono
(g. 1901 m. gyv. Anykščių r., Gudelių k., mirė 1954 m.) Š-BB 2407/3

NAREIKIS (Noreikis) Jonas, Krisiaus
(g. 1903 m. gyv. Ignalinos r., Rupinskų k., mirė 1954 m.) Š-BB P 17095

NATKEVIČIUS Albinas, Juozo
(g. 1911 m. gyv. Marijampolės r., Balsupių k., mirė 1947m.) Š-BB P 17290

NAVICKAS Jonas, Jono
(g. 1913 m. gyv. Telšiuose, mirė 1947 m.) Š-BB 29108/3

NIPARAVIČIUS Jonas, Anupro
(g. 1903 m. gyv. Radviliškio r., Mankiškių k., mirė 1946 m.) Š-BB P 15290

ORENTAS Vytautas Matas, Jono
(g. 1912 m. gyv. Klaipėdoje, mirė 1947 m.) Š-BB P 20036

PAČEKAJUS Stasys, Kazio
(g. 1907 m gyv. Biržų r., Meilūnų k., mirė 1946 m.) Š-BB 44776/3

PAPLAUSKAS Jonas, Jurgio
(g. 1898 m. gyv. Kaune, mirė 1946 m.) Š-BB 27014/3

PEČIULIS Antanas, Antano
(g. 1904 m. gyv. Anykščiuose, mirė 1947m.) Š-BB 2813/3

PETRAUSKAS Antanas, Juozo
(g. 1895 m. gyv. Skuodo r., Satraminių k., mirė) Š-BB P 9849

PETRAUSKAS Kazys, Julijono
(g. 1912m.gyv Plungės r., Žlibinų k., mirė 1946 m.) Š-BB 2362/3

PETRUSEVIČIUS Feliksas, Vinco
(g. 1902 m. gyv. Ukmergės r., Reniūnų k., mirė 1954 m.) Š-BB 30637/3

PILKAUSKAS Antanas, Baltraus (g. 1911 m. gyv. Kaune, mirė 1954 m.) Š-BB P 9610

PLAČENIS Grigalius, Juozo
(g. 1894 m. gyv. Anykščių r., Bylėnų k., mirė 1949 m.) Š-BB P 17143

PLENTA Juozas, Jurgio
(g. 1890 m. gyv. Širvintose, mirė 1946 m.) Š-BB 2823/3

POCIUS Pranas, Prano
(g. 1885 m. gyv. Plungės r., Spraudžio k., mirė 1948 m.) Š-BB 29731/3

PUPŠYS Kostas, Jono
(g. 1899 m. gyv. Plungės r. Plunkėnų k., mirė 1949 m.) Š-BB 29731/3

PURVINIS Juozas, Mykolo
(g. 1906 m. gyv. Ignalinos r., Ligūnų k., mirė 1947 m.) Š-BB PI 1671

PUTINAS Vladas, Antano
(g. 1912 m. gyv. Radviliškio r., Kemėrų k., mirė 1954 m.) Š-BB P 17092

PUZINAS Bronius, Antano
(g. 1915 m. gyv. Panevėžio r., Ūtos k., mirė 1947 m.) Š-BB 22622/3

RAČIUS Juozas, Aleksandro
(g. 1915 m. gyv. Skuodo r., Ylakiuose, mirė 1946 m.) Š-BB 34234/3

RADZEVIČIUS Vladas, Kazio
(g. 1898 m. gyv. Lazdijų r., Petroškų k., mirė 1946 m.) Š-BB P 16337

RAIBYS (Reibys) Antanas, Silvestro
(g. 1898 m. gyv. Šilutės r., Švėkšnoje, mirė 1945 m.) Š-BB 43966/3

RIBOKAS Antanas, Motiejaus
(g. 1915 m. gyv. Akmenės r., Dirvonų k., mirė 1945 m.) Š-BB 33850/3

RIMKUS Petras, Prano
(g. 1901 m. gyv. Telšiuose, mirė 1956 m.) Š-BB P 18261

RUIKA Stanislovas, Juozapo
(g. 1884 m. gyv. Mažeikių r., Pocaičių k., mirė 1945 m.) Š-BB P 10510

RUTKAUSKAS Algirdas, Antano
(g. 1922 m. gyv. Kauno r., Jiesios k., mirė 1952 m.) Š-BB 8902/3

RUTKAUSKAS (Rudkauskas) Kazys, Jurgio
(g. 1919 m. gyv. Kauno r., Varnių k., mirė 1945 m.) Š-BB 9559/3

RULYS Vladas, Kosto
(g. 1894 m. gyv. Panevėžio r., Birželių k., mirė 1948 m.) Š-BB 30019/3

SARGŪNAS Antanas, Prano
(g. 1889 m. gyv. Panevėžyje, mirė 1948 m.) Š-BB P 15033

SIMAŠKA Jonas, Jono
(g. 1913 m. gyv. Anykščių r., Kavarske, mirė 1948 m.) Š-BB P 17396

SKINAIKIS Vincas, Vinco
(g. 1904 m. gyv. Zarasų r., Šaltamalkių k., mirė 1952 m.) Š-BB 3052/3

SONGAILA Bronius, Dominyko
(g. 1920 m. gyv. Plungės r. Eidininkų k., mirė 1954 m.) Š-BB 28329/3

STALAUSKAS Viktoras, Prano
(g. 1907 m. gyv. Rokiškio r., Onuškyje, mirė 1954 m.) Š-BB P 19960

STANCELIS Vincas, Vinco
(g. 1908 m. gyv. Šilalės r., Kaltinėnuose, mirė 1953 m.) Š-BB P 18788

STANEVIČIUS Stasys, Stasio
(g. 1905 m. gyv. Joniškio r., Vaidminių k., mirė 1947 m.) Š-BB P 11702

STASĖNAS Stasys, Antano
(g. 1911 m. gyv. Kupiškio r., Jokšių k., mirė 1947 m.) Š-BB 6020/3

STEPONAVIČIUS Vincas, Jono
(g. 1909 m. gyv. Marijampolėje, mirė 1954 m.) Š-BB P 4927

STUNŽA Juozas, Antano
(g. 1910 m. gyv. Zarasą r., Zelionkos k., mirė 1946 m.) Š-BB 28051/3

ŠARKA Vladas, Petro
(g. 1912 m. gyv. Ignalinos r., Dūkšte, mirė 1948 m.) Š-BB P 11671

ŠERĖNAS Silvestras, Liudviko
(g. 1902 m. gyv. Utenos r., Sėlos k., mirė 1950 m.) Š-BB 41607/3

ŠIAULYS Stanislovas, Stanislovo
(g. 1896 m. gyv. Telšių r., Šašaičių k., mirė 1946 m.) Š-BB P 18261

ŠILGALIS Liudas, Kazio
(g. 1913 m. gyv. Skuodo r., Trūbakių k., mirė 1948 m.) Š-BB 45864/3

ŠIPELIS Juozas, Petro
(g. 1906 m. gyv. Pasvalio r., Mitkų k., mirė 1947 m.) Š-BB 29946/3

ŠLAPELIS Stanislovas, Benedikto
(g. 1889 m. gyv. Rokiškyje, mirė 1949 m.) Š-BB P 14828

ŠLEKTAVIČIUS Kazimieras, Jono
(g. 1911 m. gyv. Kaune, mirė 1947 m.) Š-BB P 11068

ŠOBLIS Petras, Mykolo
(g. 1912 m. gyv. Joniškio r., Treigių k., mirė 1953 m.) Š-BB 40905/3

ŠPOKAS Antanas, Prano
(g. 1900 m. gyv. Jonavoje, mirė 1957 m.) Š-BB 22346/3

ŠVAGŽDYS Povilas, Anupro
(g. 1903 m. gyv. Radviliškio r. Mankiškių k., mirė 1949 m.) Š-BB 22888/3

ŠVALKUS Jonas, Kazimiero
(g. 1914 m. gyv. Švenčionių r., Dotenėnų k., mirė 1946 m). Š-BB 3165/3

ŠVEDAS Petras, Augusto
(g. 1906 m. gyv. Šilutės r., Eisraviškių k., mirė 1949 m.) Š-BB P 17548

ŠVITRA Kazimieras, Prano
(g. 1912 m. gyv. Širvintose, mirė 1945 m.) Š-BB 34305/3

TARVYDAS Juozas, Benedikto
(g. 1906 m. gyv. Utenos r., Užpaliuose, mirė 1947 m.) Š-BB P 19386

TEREBEIZA Jeronimas, Kazimiero
(g. 1902 m. gyv. Radviliškio r., Augmenų k., mirė 1946 m.) Š-BB 37798/3

TILMAŠAUSKAS Vladislovas, Adomo
(g. 1901 m. gyv. Plungės r., Žemaičių Kalvarijoje, mirė 1947 m.) Š-BB 31011/3

TRUMPIS Juozas, Juozo
(g. 1909 m. gyv. Radviliškyje, mirė 1946 m.) Š-BB 22295/3

TULICKAS Juozas, Antano
(g. 1897m. gyv. Marijampolės r., Bankavos k., mirė 1951 m.) Š-BB 3244/3

TUZINAS Stasys, Juozo
(g. 1901 m. gyv. Šiaulių r., Juškaičių k., mirė 1947m.) Š-BB 29056/3

ULECKAS Baltramiejus (Baltrus), Mato
(g. 1902 m. gyv. Pasvalio r., Dagių k., mirė 1956 m.) Š-BB 11986/3

UMBRASAS Petras, Antano
(g. 1901 m. gyv. Zarasų r., Pašvintės k., mirė, 1950 m.) Š-BB 36072/3

UNTAS Tonis, Tonio
(g. 1888 m. gyv. Šiauliuose, mirė 1950 m. ) Š-BB 22407/3

URBONAS Jonas, Antano
(g. 1892m. gyv. Plungėsr., Molupių k., mirė 1946 m.) Š-BB 29965/3

URNIEŽIUS Vincas, Vinco
(g. 1881 m. gyv. Kelmės r., Orkių k., mirė 1945 m.) Š-BB 44778/3

VAICEKAUSKAS Pranas, Prano
(g. 1910 m. gyv. Radviliškyje, mirė 1954 m.) Š-BB 22295/3

VAIČIŪNAS Felicijonas, Antano
(g. 1900 m. gyv. Tauragės r., Skaudvilėje, mirė 1945 m.) Š-BB 31406/3

VAIKUTIS Albinas, Kazio
(g. 1907 m., mirė 1951 m.) Š-BB 8604/3

VAIŠIS Juozas, Kazimiero
(g. 1906 m. gyv. Telšiuose, mirė 1947m.) Š-BB 9836/3

VAITKEVIČIUS Jonas, Juozo
(g. 1909 m. gyv. Pakruojo r., Raudonpamūšio k., mirė 1951 m.) Š-BB P 20109

VALIUKAS Antanas, Antano
(g. 1910 m. gyv. Joniškio r., Buivydžių k., mirė 1952m.) Š-BB 16054/3

VALIUKEVIČIUS Andrius, Juozo
(g. 1896 m. gyv. Vilkaviškio r., Balčiūnų k., mirė 1948 m.) Š-BB P 17753

VAŠKEVIČIUS Vaclovas, Petro
(g. 1896 m. gyv. Kauno r., Andruškonių k., mirė 1947 m.) Š-BB P 16980

VEITAS Danielius, Alekso
(g. 1915 m. gyv. Skuodo r., Kubiliškės k., mirė 1945 m.) Š-BB 34082/3

VELIČKA Gasparas, Gasparo
(g. 1909 m. gyv. Jurbarko r., Veliuonoje, mirė 1949 m.) Š-BB 34255/3

VELYKIS Stanislovas, Adomo
(g. 1902 m. gyv. Panevėžio r., Vilkelių k., mirė 1952 m.) Š-BB P 17082

VENCKUS Pranas, Prano
(g. 1911 m. gyv. Telšių r., Varniuose, mirė 1953 m.) Š-BB 12118/3

VEPŠTAS Juozas, Tadeušo
(g. 1897 m. gyv. Panevėžio r., Berčiūnų k., mirė 1948 m.) Š-BB 2789/3

VILKAUSKAS Juozas, Antano
(g. 1914 m. gyv. Kaune, mirė 1945 m.) Š-BB 9559/3

VILKEVIČIUS Antanas, Jurgio
(g. 1895 m. gyv. Kaune, mirė 1953 m.) Š-BB 9559/3

VILUTIS Aleksandras, Rapolo
(g. 1906 m. gyv. Anykščių r., Butėnų k., mirė 1947m.) Š-BB P 19915

VOLKAS Adamas, Kazimiero
(g. 1906 m. gyv. Ignalinos r., Dūkšte, mirė 1955 m.) Š-BB 22407/3

ZAKARAUSKAS Jonas, Adomo
(g. 1899 m. gyv. Anykščių r., Jakūnų k., mirė 1953 m.) Š-BB 21218/3

ZAKRYS Albinas, Kazio
(g. 1907m. gyv. Biržų r., Drąseikių k., mirė 1953 m.) Š-BB 42822/3

ZAREMBA Jonas, Jono
(g. 1903 m. gyv. Biržų r. Ąžuolytėsk., mirė 1947 m.) Š-BB P 20109

ZAREMBA Jonas, Juozo
(g. 1908 m. gyv. Pasvalio r., Krinčine, mirė 1952 m.) Š-BB 10898/3

ZINKEVICIUS Adomas, Kazio
(g. 1901 m. gyv. Pakruojyje, mirė 1945 m.) Š-BB 2456/3

ŽALYS Juozas, Jono
(g. 1905 m. gyv. Kauno r., Garliavoje, mirė 1951 m.) Š-BB 9541/3

ŽARYS Pranas, Juozo
(g. 1904 m. gyv. Kelmės r., Želvių k., mirė 1948 m.) Š-BB 8111/3

ŽOROMSKAS Antanas, Igno
(g. 1892 m. gyv. Kėdainių r., Krakėse, mirė) Š-BB 6426/3

ŽUKAUSKAS Antanas, Domo
(g. 1918 m. gyv. Akmenės r., Sprogiškės k., mirė 1954 m.) Š-BB 45001/3

ŽUKAUSKAS Domas, Domo
(g. 1911 m. gyv. Akmenės r., Viekšniuose, mirė 1945 m.) Š-BB

ŽUKAUSKAS Stasys, Petro
(g. 1905 m. gyv. Plungės r., Rietave, mirė 1946 m.) Š-BB 31463/3

ŽVINGLYS Kazys, Prano
(g. 1910 m. gyv. Skuodo r., Notėnų k., mirė 1948 m.) Š-BB 6988/3

ŽVIRBLIS Domininkas, Ignasiaus
(g. 1907m. gyv. Anykščių r., Šventupio k., mirė 1947 m.) Š-BB 2786/3

NEŽINOMŲ SUKILĖLIŲ (PARTIZANŲ),
ŽUVUSIŲ 1941 m. BIRŽELIO SUKILIME,
PALAIDOJIMO VIETOVIŲ

SĄRAŠAS

Sąrašą sudarė Valdas STRIUŽAS

Nežinomi 2 sukilėliai, palaidoti Kauno kapinėse Š-l, L. 3; Š-3, L. 5

Nežinomi 3 sukilėliai, palaidoti Obelių kapinėse Š-1, L. 4, punktas 5.2

Nežinomi 4 sukilėliai, palaidoti Pabradės kapinėse Š-l, L. 4, punktas 7.2; Š-50

Nežinomi 7 sukilėliai, palaidoti Joniškio (Molėtų r.) kapinėse Š-18; Š-20; Š-22; Š-23; Š-50

Nežinomas sukilėlis, palaidotas Uosininkų (Vilniaus r.) kapinėse Š-30, L. 2

Nežinomas sukilėlis, palaidotas Nemėžio (Vilniaus r.) kapinėse Š-30, L. 2

Nežinomi 2 sukilėliai, palaidoti Rasų (Vilniaus r.) kapinėse Š-24; Š-30

Nežinomi 2 sukilėliai, žuvę Vilniuje. Kapai nežinomi Š-30, L. 2

Nežinomi 7 sukilėliai, palaidoti Rasų (Vilniaus r.) kapinėse Š-24

Nežinomų 14 sukilėlių, palaidotų Alytaus kapinėse Š-34; Š-50

Nežinomas sukilėlis palaidotas Miežionių (Švenčionių r.) kapinėse Š-50

Nežinomi 2 sukilėliai, palaidoti Švenčionių kapinėse Š-50

Nežinomi 3 sukilėliai, palaidoti Kursevičių (Pastovių r., Gudija) kapinėse Š-50

Nežinomų 19 sukilėlių, palaidotų Noricos (Pastovių r., Gudija) kapinėse Š-50

Nežinomas sukilėlis, palaidotas Konstantinovo (Gilučio r., Gudija) kapinėse Š-50

Nežinomas sukilėlis, nužudytas Smurgainyse (Gudija) Š-50

Nežinomas sukilėlis, žuvęs Narbutovičiznos k. (prie Salų, Gudija) Š-50

Nežinomas sukilėlis, žuvęs Daukšiškių k. (prie Salų, Gudija) Š-50

Nežinomų 14 sukilėlių, žuvusių netoli Vitebsko (Gudija) Š-50

Nežinomų 12 sukilėlių, palaidotų Alytaus kapinėse Š-50

Nežinomas sukilėlis, palaidotas Ąžuolijos (Trakų r.) kapinėse Š-50

Nežinomas sukilėlis, palaidotas Antakalnio (Trakų r.) kapinėse Š-50

Nežinomi 4 sukilėliai, palaidoti Ulkiškių (Trakų r.) kapinėse Š-50

Nežinomi 4 sukilėliai, žuvę ir palaidoti Valkininkų miške Š-50

Nežinomas sukilėlis, žuvęs Čebotariuose (Varėnos r.) Š-50

Nežinomi 35 sukilėliai, vokiečių sušaudyti 1941.06.23, palaidoti Alytaus ir Rubonių kapinėse Š-15, p. 92

Nežinomų 15 sukilėlių, vokiečių sušaudytų Verstaminų k.(Lazdijų r.) Š-15, p. 92

Iš viso: 159 nežinomų sukilėlių palaidojimo vietos.

SUTRUMPINIMAI IR SANTRUMPOS

Ap.	apyrašas
B.	byla
BB.	baudžiamoji byla
E	fondas
j.Itn.	jaunesnysis leitenantas
j. psk.	jaunesnysis puskarininkis
kpt.	kapitonas
L	lapas
ltn.	leitenantas
LCVA	Lietuvos centrinis valstybinis archyvas
LGGRTC	Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
LYA	Lietuvos ypatingasis archyvas
LK	Lietuvos kariuomenė
LVOA	Lietuvos visuomeninių organizacijų archyvas
mjr.	majoras
MACB	Mokslų akademijos centrinė biblioteka
psk.	puskarininkis
p.	puslapis
POLR	1941-1942 metų policijos raportų rinkinys
Š	šaltinis
Š-43, 42-02-05	Šaltinio numeris, jo (periodinio leidinio) išleidimo metai, mėnuo ir diena

ŠALTINIAI

Š-l LGGRTC 1999 12 27 raštas Nr. 32-13-657

Š-2 LGGRTC papildomas sąrašas „1941 m. sukilėliai"

Š-3 P. Naručio liudijantis pareiškimas

Š-4 LCVA F. R-635. Ap. 1, B. 1

Š-5 LCVA F. R-1106. Ap. 1, B. 63

Š-6 LCVA F. R-l 106. Ap. 2, B. 18

Š-7 LCVA F. 378. Ap. 5, B. 4310

Š-8 LVO F. 1771. Ap. 5, B. 130

Š-9 LVO F. 3377. Ap. 55, B. 262

Š-10 MACB RS F. 222-1751

Š-11 MACB RS F. 222-1755

Š-12 MACB RS F. 222-1765

Š-13 MACB RS F. 222-1757

Š-14 „Sukilimas 1941 m. birželio mėn. 22-28 d.“ I d., 1995 m.

Š-15 A. Gražiūnas „Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940-1944 m.“

Š-16 A. Bubnys „Vokiečių okupuota Lietuva 1941-1944 m.“

ŠŠ-17 „Šauliškumas, tautiškumas ir Lietuvos nepriklausomybė". V., 1993

Š-18 S. Raštikis „Lietuvos kariuomenės tragedija". Lietuvių archyvai.
Kaunas. T. 2, p. 224-226,1942 m.

Š-19 „Daugyvenės kraštas", 1998 m.

Š-20 Joniškio (Molėtų r.) Bažnyčios Archyvas „Mirties metrikų knyga 1941 m."

Š-21 LYA. Byla Nr. 34229

Š-22 „Naujoji Lietuva". 1941 1108, Nr. 113

Š-23 „Karys". 1942 06 20, Nr. 26

Š-24 „Lietuvos aidas". 1991 06 22, Nr. 122

Š-25 „Voruta". 2000 09 08, Nr. 17

Š-26 „Lietuvos aidas". 2001 12 18, Nr. 291

Š-27 LCMA. raštas 1996 01 05, Nr. G-4627

Š-28 „Vienybė" (Akmenės r.) 1988 12 01, Nr. 193

Š-29 „Šiaulių kraštas". 1991 06 21

Š-30 Žinomi žuvę Vilniuje 1941 m., LGGRTC

Š-31 Vl. Dambrausko 2002 04 16 pranešimas

Š-32 Juozas Prunskis „Lietuva bolševikų okupacijoje“ II d., Čikaga, 1979

Š-33 „Tremtinys". 2002, Nr. 32(510)

Š-34 V. Striužo sudarytas žuvusių sukilėlių sąrašas su nuorodomis (2001-2002)

ŠŠ-35 „Trimitas". 2002/9, p. 34 Š-36 „Trimitas". 2002/9, p. 35

Š-37 V. Brandišauskas „1941 m. birželio sukilimas" (Dokumentų rinkinys), Vilnius, 2000

Š-38 Utenos Kraštotyros muziejaus medžiaga apie 1941 m. birželio mėn. žuvusius sukilėlius Utenos apskrityje.
Utenos kraštotyros muziejaus archyvas

Š-39 Kupiškiečiai sušaudyti Panevėžyje prie cukraus fabriko.
Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvas

Š-40 Alytaus apskrityje žuvę 1941 m. birželio sukilėliai LCVA. F. R-1436, Ap.-l, B.-27, L.-58-59

Š-41 „Utenos krašto enciklopedija". Vilnius, 2001

Š-42 1941 m. birželio 22-28 d. sukilėlių palaidojimai Šiaulių apskrityje.
Šiaulių kraštotyros muziejaus archyvas

Š-43 „Savitarpio pagalbos žinios". 1942 ir 1944 m. atskiri egzemplioriai

Š-44 „Išlaisvintas Panevėžietis". 1941 m. atskiri egzemplioriai

Š-45 „Lietuvos Raudonasis Kryžius". 194110 16, Nr. 9

Š-46 „Panevėžio apygardos balsas". 1942 09 26, Nr. 35

Š-47 Antisovietinio pasipriešinimo dalyvių, 1941 m. birželio mėn. 25 d. nužudytų Rainiuose, kuriems pagal LGGRTC 2002 10 09, 2002 10 30 ir 2003 02 05 protokolus pripažintas Laisvės kovų dalyvių statusas, sąrašai

Š-48 LYA 2002 05 03 pažymėjimas apie žuvimą, Nr. 1955-V

Š-49 „Tremtinys". 2001 m., Nr. 24(454)

Š-50 Valdas Striužas „1941 m. birželio sukilimas Pietryčių Lietuvoje" (surinkta archyvinė medžiaga)

Š-51 Algimantas Liekis „LKP agonijos kronika" II d., Vilnius, 1996.

Š-52 „Voruta" 2000 10 14, Nr. 37-38, p. 5

Š-53 LYA 2004 09 21 pažymėjimas, Nr. S3-3793

Š-54 Alytaus m. Kultūros paveldo išsaugojimo programa „Juos prisimena laisva Lietuva"

Š-55 LGGRTC „Rainių tragedija". Vilnius, 2000.

ŠŠ-56 Lietuvos 1941 metų birželio 22-28 dienų sukilėlių sąjungos surinkta archyvinė medžiaga.

MES KOVOJOME IR ŽUVOME,
KAD LIETUVA BŪTŲ LAISVA

Lietuvos 1941 m. birželio 22-28 dienų sukilėlių sąjunga.
Sudarytojai Algimantas Biliūnas ir Alfonsas Žaldokas
Redaktorius Jonas Algirdas Antanaitis
Viršelio dailininkė Vilija Zaborskieuė
Dizainerė Vaiva Šimouieuė
2005 08 23 Užsakymas GL-583. Tiražas 500 egz.
Spausdino Krašto apsaugos ministerijos
Leidybos ir informacinio aprūpinimo tarnyba,
Totorių g. 25/3, LT-01121 Vilnius ’

Daugiau įrašų...

Puslapis 6 iš 30

KRAŽIŲ SKERDYNĖS

JONAS MARCINKEVIČIUS

KRAŽIŲ

SKERDYNĖS

ISTORINIS ROMANAS

I

TOMAS

KAUNAS - MARIJAMPOLĖ

PIRMOJI DALIS

Keletas žodžių

Adelės Dirsytės Maldų knygutė

NEPARAŠYTI LAIŠKAI

NEPARAŠYTI

LAIŠKAI

AUKŠTAITIJOS PARTIZANŲ EILĖS IR DAINOS

AUKŠTAITIJOS PARTIZANŲ EILĖS IR DAINOS

NEŽINOMŲ PARTIZANŲ EILĖS

BROLIAMS PARTIZANAMS

GAILA!

DAINOS, UŽRAŠYTOS K. KISIELIENĖS IŠ VADOKLIŲ

LIETUVOS PARTIZANŲ DAINOS

(1946 - 1954)

SURINKO IR SURAŠĖ KOSTAS LUNYS

DAINOS IŠ RAMYGALOS

UŽRAŠYTOS VYTAUTO ILEKIO

DAINOS, IŠSPAUSDINTOS POGRINDINIAME LAIKRAŠTYJE „LIETUVA BRANGI“ 1947 m.

ALBINO BILINKEVIČIAUS-BALČIO DAINOS

AUKŠTAIČIŲ ŽEMĖ

GEDULAS

KŪČIOS MIŠKE

KŪČIŲ NAKTĮ

O MARIJA

PAVASARIS

PAVOJUS

RUOŠKIS ŽYGIUI

SUDIE

SUSITIKIMAS SU DRAUGU

TĖVO ŽODŽIAI

VASARIS

ŽYDI

TREMTINIŲ DAINOS

DUOKIT ŽEMĖS SAVO

UNGURIO POEMA

POEMA DIDVYRIAMS

MES KOVOJOME IR ŽUVOME, KAD LIETUVA BŪTŲ LAISVA

Daugiau įrašų...

DAINOS, IŠSPAUSDINTOS
POGRINDINIAME LAIKRAŠTYJE
„LIETUVA BRANGI“ 1947 m.