Grįžti į pradinį meniu
Apie kai kuriuos pokario kovų aspektus, stribus ir keli sakiniai apie stribizmą
1944 m. iš naujo okupavę Lietuvą, primetę jai dvigubą priespaudą - tautinę ir socialinę, sovietai susidūrė su įnirtingu mūsų tautos pasipriešinimu. Lietuvių tauta, nesikišdama į Vokietijos-Sovietų Sąjungos konfliktą, išsaugojo iniciatyviausius, drąsiausius ir ryžtingiausius vyrus, kurie sugebėjo sudaryti okupantams besipriešinančią partizanų armiją, vadovaujamą sumanių vadų. To pasipriešinimo kovotojų pagrindą sudarė vidutiniai valstiečiai ir iš jų kilusi inteligentija, daugiausia karininkai, puskarininkiai ir mokytojai. Tik daug dirbę ir prie įvairių nepriteklių bei nepatogumų (šalčio, alkio, skausmo, nemigos, nuovargio, nešvaros ir pan.) pripratę žmonės galėjo ištverti nežmoniškai sunkiomis partizanavimo sąlygomis. Partizanais galėjo būti anaiptol ne visi; tam reikėjo ne tik fizinių, bet ir dvasinių jėgų. Partizaniniame kare nėra fronto linijos, saugaus užnugario, iš kairės ir dešinės - kovos draugų. Partizanui dažnai tekdavo veikti vienam, iš visų pusių apsuptam priešų. Priešas kartais smogdavo netikėtus smūgius, neturinčius aiškios, iš anksto numatomos krypties. Pavojai partizanų tykodavo visur. Toli gražu ne visi sugebėdavo tai ištverti.
Vienas iš svarbių liudijimų, kad mūsų žmonės palaikė partizanus, yra šimtai apie juos sukurtų dainų. Dažniausiai būdavo apdainuojamas vyrų didvyriškumas, jų žuvimo tragizmas, artimųjų, ypač motinų ir mergelių, sielvartas. O apie stribus, ko gero, nėra nė vienos tokios dainos. Apie juos buvo dainuojamos kitokios dainos, tokios kaip „Stribiteliai pasiutę", „Sudrumstė tylą šūviai", „Vienąkart į kaimą stribukai atjojo" ir panašios. Jose pavaizduoti stribai - partizanų kūnų darkytojai, kelnių kišenėse partizanų ieškantys vagys, gimtųjų sodybų degintojai ir pan. Stribai, ypač išgėrę, taip pat dainuodavo, bet dažniausiai rusiškas karo dainas, geriausiu atveju - jų vertimus.
Visų laikų ir visų šalių užkariautojai stengėsi okupuotuose kraštuose iš vietos gyventojų sudaryti juos remiančių žmonių sluoksnį. Buvo stengiamasi kuo daugiau žmonių padaryti atvirais kolaborantais ar bent priversti susitaikyti su likimu, tyliai paklusti okupantams. Prisitaikymas buvo pasyvus okupantų palaikymas, kolaboravimas - aktyvus. Beje, sovietiškai rusiško teroro ypatybė buvo ta, kad dažnai į savo teroro mėsmalę jie įgrūsdavo ne tik besipriešinančius, bet ir susitaikyti linkusius, ramius žmones ir šitaip didino savo priešų skaičių. Vienas labiausiai nevykusių buvo komunistų nutarimas 1944-1945 m. vykstant karui į kariuomenę imti Lietuvos vyrus; tai daugelį jų pastūmėjo išeiti į mišką. Panašių, tik gal mažiau tragiškų padarinių turėjusių sprendimų komunistai buvo priėmę daug.
Kolaborantai būdavo prisijaukinami teikiant jiems įvairias lengvatas, juos apdovanojant. Ne išimtis ir stribai, tapę bjauriausia kolaborantų atmaina. Nors jų atlyginimai ir nebuvo dideli (apie metus karui vykstant ir jam pasibaigus jie ir tų negavo), tačiau jie gaudavo įvairių materialinių paskatinimų. Kas tik norėjo, gavo žemės, gyvulių, pastatų, padargų ir kitokio turto, atimto iš nubuožintų ir tremiamų Lietuvos kaimo gyventojų. Lengvatinėmis sąlygomis stribai gaudavo nusipirkti pokario metais deficitinių pramonės ir maisto prekių, vėliau jiems pradėta duoti dar ir nemokamą maisto davinio priedą. Kadangi jiems niekada nebūdavo gana, jie prisidurdavo pasivogdami kratų metu iš gyventojų. Kartais stribai atvirai plėšikaudavo, ypač 1944-1946 m. Tikros aukso kasyklos jiems būdavo trėmimai, kurių metu vogė išsijuosę. Vien Prienų apskrityje po 1948 m. trėmimų, be to, kas buvo leista oficialiai pasiimti, trūko 236 galvijų, arba 10,4 proc. visų iš apskrities ištremtųjų paliktų galvijų skaičiaus. Pasibaigus šiam trėmimui stribai ir aktyvistai arklius pardavinėjo po 100-150 rb, nors tuo metu arklys kainavo 3-6 tūkst. rublių12. Visoje Lietuvoje po kiekvieno trėmimo būdavo išvagiama tūkstančiai gyvulių.
Stribai buvo blogiausia kolaborantų atmaina, su ginklu rankose kovojusi prieš savo šalies nepriklausomybę. Kaip matysime, jų karinis indėlis į okupantų pergalę prieš mūsų partizanus nebuvo didelis. Tik 1945 m. jie nukovė daugiau kaip trečdalį visų tais metais įvairių tipų rusų kariuomenės nušautų mūsų žmonių, bet, reikia manyti, dauguma iš tų 3,6 tūkst. nušautų vyrų buvo ne partizanai, o neginkluoti vyrai, slapstęsi nuo ėmimo į kariuomenę. Kitais partizaninio karo metais stribai yra nukovę apie ketvirtadalį visų žuvusių partizanų. Tai jie galėjo padaryti tik todėl, kad jų užnugaryje stovėjo čekistinė kariuomenė. 1945 m. partizanai stribus buvo užspeitę valsčių centruose ir juos nuo visiško sunaikinimo išgelbėjo tai, kad visuose apskričių centruose ir daugumoje valsčių centrų 1946 m. kovo mėn. buvo įkurta 200 vidaus kariuomenės įgulų. Ne karinės stribų pergalės sudarė tikrąją jų vertę. Lietuvą okupavę rusai nemokėjo lietuvių kalbos, nepažino žmonių ir vietovių. Stribai buvo jų vertėjai ir vedliai. Kitas stribų „nuopelnas" - jie sudarė rezervą, iš kurio buvo iškeliami sovietiniai partiniai darbuotojai ar papildomos milicijos gretos. Tokių perkeltų į aukštesnę tarnybą (stribai buvo sovietinių pareigūnų hierarchijos apačioje) buvo apie 5 tūkst. Be abejo, paaukštindavo tuos, kurie buvo itin atsidavę okupantams ir bent kiek raštingesni.
11. Juozas Ramonas - Subačiaus (Kupiškio aps.) stribų vadas, buvęs tikru sadistu
Stribų nusikaltimai
Stribų nusikaltimus stimuliavo marksizmo, ypač vulgariausios jo atmainos — stalinizmo determinuotas nesiskaitymas su žmogumi. Buvo veikiama liaudies vardu ir neva dėl liaudies, o ypač dėl mitinės valstybės gerovės. Mėgstamiausias komunistų posakis tuo metu buvo toks: „Mišką kerta, skiedros lekia". Tomis „skiedromis" Lietuvoje buvo šimtai tūkstančių žmonių. Kita komunistų „išmintis", nelabai viešai deklaruojama (itin populiari spalio perversmo ir po jo vykusio komunistų siautėjimo metu), buvo tokia: „Plėšk tai, kas prisiplėšta".
Visą pokario laikotarpį okupantai brutaliais, žiauriais būdais mėgino jėga priversti Lietuvos žmones pripažinti okupacijos faktą, su juo susitaikyti ir net padėti okupantams įtvirtinti jų valdžią. Lietuvoje įsitvirtinti rusams būtų buvę kur kas sunkiau, jeigu jiems nebūtų padėję kolaborantai, ypač stribai. Dauguma stribų ir šiaip civiliniame gyvenime nebuvo pavyzdingi žmonės, o gavę į rankas ginklus ir beveik nekontroliuojamą valdžią, nuolat okupantų raginami aktyviau, efektyviau veikti, žudyti, suiminėti, išduoti, pamažu visiškai degradavo.
Stribai, paėmę į rankas okupantų duotą ginklą, įsisegę į kepures penkiakampes raudonas žvaigždes, vykdė kraupiausius okupantų nurodymus ir tapo savo šalies išdavikais. Jie stojo prieš Lietuvos nepriklausomybę, padėjo okupantams naikinti jos apraiškas mūsų tautoje. Tai ir yra didžiausias jų nusikaltimas, už kurį gali būti teisiamas bet kuris stribas. Kiekvieną stribą galima teisti ir už tai, kad jie visi iki vieno dalyvavo tremiant mūsų žmones į Sibirą.
Karai skatina žiaurumą, bet civilizuoti žmonės ir kare mėgindavo laikytis tam tikrų etikos normų. Visuotinai, bent jau krikščioniškajame pasaulyje, buvo priimta, kad žuvęs priešas - nebe priešas. Tik iš Azijos išnirę laukiniai galėjo išgalvoti tą klaikią išmonę - žuvusių partizanų kūnus darkyti miestelių aikštėse. Tokią praktiką Lietuvoje pradėjo taikyti LSSR NKVD komisaras J. Bartašiūnas. Jo įsakyme nurodoma žuvusių partizanų lavonus vežti į NKVD būstines jų atpažinimui. Čekistai ir stribai, be abejo, su aukščiausios vadovybės pritarimu, tą „atpažinimą" išplėtė ir rengė makabriškus spektaklius su lavonais. Visaip išdarkyti, apnuoginti partizanų kūnai (nenusakomai bjauriai būdavo išdarkomi moterų partizanių lavonai) turėjo būti panaudojami ne tiek atpažinimui (prie numestų lavonų stovintys šnipai stebėdavo, kaip žmonės reaguoja į matomą vaizdą), kiek įbauginimui. Visa tai buvo pavesta tvarkyti stribams. Stribai partizanų kūnus ir užkasdavo, dažnai suversdavo į durpynus, šulinius, duobes.
Beveik kasdien matydami, kaip niokojamas suimtųjų, tremiamųjų, buožinamųjų turtas, stribai visiškai prarado supratimą, kas priklauso jiems, o kas kitiems. Ką nors pavogti, atimti stribui buvo kasdienis darbas. Negana to, nuolat matydami, ypač pirmaisiais pokario metais, žudomus žmones, kurių nemaža dalis netgi nebuvo aktyvūs pasipriešinimo dalyviai, matydami čekistų organizuojamas provokacijas, kai žmogus būdavo nušaunamas kaip neva bandęs pabėgti arba tardymo metu nukankinus įforminamas kaip miręs nuo širdies nepakankamumo, ir patys stribai nustojo vertinę didžią Dievo dovaną - žmogaus gyvybę. Beje, vertėjais čekistams dažniausiai dirbę stribai, suimtųjų liudijimu, neretai kankindavo baisiau už čekistus.
Dauguma duomenų apie stribų nusikaltimus paimti iš čekistų ar partijos veikėjų dokumentų. Mat retsykiais prokurorai ar čekistai, neapsikentę, kad stribai nekovoja su partizanais, o tik plėšikauja, vieną kitą jų nusikaltimą atskleisdavo ir juos nubausdavo. Tačiau tai buvo tik lašas jūroje. Kiekvienas Lietuvos kaimas galėtų stribams pateikti ne mažiau kaltinimų, negu jų minima šiame skyriuje. Vis dėlto ir čia minimi stribų nusikaltimai bei nusižengimai atspindi jų veiklos tendencijas, todėl būtina į juos pažvelgti atidžiau.
Beveik kiekvienas stribų būrys (apskrityje jų būdavo tiek, kiek valsčių - iki 13-15) turėjo savo lyderį, itin sužvėrėjusį, nužmogėjusį stribą. Jis kitiems stribams duodavo elgesio pavyzdžius. Visos Lietuvos mastu, matyt, baisiausias buvo J. Rapolas. Štai kaip liudytojai aprašė vieną šio Grinkiškio stribų vado paelgį: „Ką jis su Mikuckiu padarė! Kažkas įskundė, kad jis turi ryšį su banditais. Tai atvažiavęs ėmė tardyti. Mato, kad nieko neišgaus, įsiuto. Tuo tarpu Mikuckienė blynus kepė. Nutvėrė iš lovytės mėnesio vaiką, išvystė - ir ant keptuvės. Dieve, Dieve, jos akyse ašaros. Mikuckienė per keletą minučių paliko balta kaip popierius. 27 metų moteris pražilo akimirksniu. Rapolas jį varto klykiantį, riebaluose kepa. Mikuckis visai nesavas kaltes prisiėmė ir jį vargšą sušaudė. Aš mačiau jo lavoną. Akys išbadytos, pirštai nukapoti, visas juodas. Kaip baisiai jį stribai nukūtavojo! O vaikiukas tuoj pat mirė"1. Tokių ar panašių J. Rapolo „darbų" buvo nemažai. Nors J. Rapolą jau 1945 m. čekistai buvo nuteisę už „revoliucinio teisėtumo pažeidimus", tačiau netrukus jis vėl buvo priimtas į stribus ir tęsė savo juodą darbą, kol galiausiai, matyt, partizanams pavyko jį sukompromituoti (pasigėręs rėkdavo, jog jis yra Stalinas) ir pasiekti, kad jis būtų suimtas.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
|
Web - html |
 |
|
PDF |
 |
|
PRC (reader'iams bei mobil. įrenginiams) |
 |
