NUOTYKIAI LIETUVOS - SSSR SIENĄ NUSTATANT
Kpt. V. L.
Kai 1939 m. Lenkija buvo pasidalinta tarp Vokietijos ir SSSR, buvusios Lenkijos rytinės sritys, tame skaičiuje ir Vilniaus kraštas, tapo bolševikų užgrobtas ir Lietuva pasidarė betarpė SSSR kaimynė. Nors tolimesnis Lietuvos valstybės likimas (kaip ir kitų Baltijos valstybių) buvo jau anksčiau išspręstas garsiąja Ribentropo-Molotovo sutartimi ir pagal kurią Lietuva atiteko SSSR įtakos sferon, Maskvos valdovai, kaip jiems įprasta, norėdami pademonstruoti pasauliui savo “gerus ir taikingus” norus, gal ir norėdami laimėti kiek lietuvių prielankumo, nežymią dalį Vilniaus krašto “atidavė” Lietuvai. Teko išvesti sieną, bet ji buvo vienų rusų nustatyta, o mūsų speciali komisija, kuri tuo reikalu buvo Maskvon nuvykusi, tegalėjo kalbėtis tik techniškais sienos išvedimo klausimais. Naujoji siena buvo žemėlapyje nužymėta, o jos pravedimą vietoje, t. y. vals. sienos stulpų sustatymą bei reikalingus matavimo darbus atlikti, buvo sutarta atlikti pusiau pasidalinus. Tam reikalui buvo sudarytos dvi mišrios lietuvių — rusų pakomisijos, kurios turėjo žemėlapyje nužymėtą sieną išvesti vietoje.
Pagal pridėtas instrukcijas, tik ypatingais atvejais pakomisijos turėjo teisės sieną kiek “pataisvti”, tačiau tik sąlyga, kad jos pamatuotas pasiūlymas būtų vyriausios komisijos akceptuotas. Rusų pareigūnai labai vengė daryti bet kokių pakeitimų, nes pamatuoti pasiūlijimai Maskvos buvo sunkiai akceptuojami. (Tokiais atvejais jie nevengdavo priminti, kad “dovanotam arkliui” į dantis nežiūrima.). Kiekviena pakomisija buvo sudaryta iš dviejų delegacijų. Prisimenu, kad pirmos pakomisijos pirmininku buvo plk. lt. Andrius ir nariais mjr. Krištapavičius ir inž. mjr. Šiurna. I pakomisijos ruože visą techninį darbą atliko rusų topografai. Čia noriu tik atpasakoti tai, kaip buvo vykdomas darbas toje sienos dalyje, kur visas techninis darbas buvo pavestas atlikti mums.
Antros pakomisijos sudėtin iš Lietuvos pusės įėjo: pirmininkas plk. lt. S. Kruvelis, nariai: majoras S. Uždavinys ir pasienio baro viršininkas Vaisiūnas. Iš rusų pusės: plk. Samarski, mjr. Samulcev, politrukas Charlamov, bei tech. patarėjas inž. kpt. Krutov. Techninio darbo priežiūra — t. y. sienos nuotraukų ir kroki sudarymas, pasienio stulpų pastatymas, trasos ir kampų matavimai — buvo pavesti man.
Visa siena nuo Latvijos iki Vokietijos buvo padalinta į du ruožus, kurių pietinis, nuo Medininkų plento iki Vokietijos. teko mums kartografiškai atlikti. Darbų vykdytojais buvo mūsų topografai, kurie atliko tąkruopštų ir atsakingą darbą prie visiškai anormalių sąlygų.
1939 m. lapkričio mėn. buvo atliktas visas paruošiamasis darbas, kaip tai instrumentų patikrinimas, planšetų koordinačių užnešimas, darbininkų pasirinkimas ir daug kito. Pakomisija apsistojo Varėnoje, prie gelž. stoties ir pradėjo savo darbą, o aš su savo draugais nuvykau į Medininkus. Čia kiekvienam buvo paskirta sienos dalis ir pradžioje gruodžio mėn. prasidėjo sienos nuotraukų darbai. Pačios darbo eigos neminėsiu, ji įdomi gal specialistui. Pažymėsiu tik darbo sąlygas, kurios buvo tiesiog žiaurios: Sniego laukuose virš 1 metro, šaltis apie 20—30°, kaimai rusų apiplėštą kurie ir prieš rusų okupaciją nei turtu, nei prabanga negarsėjo, tad rasti net paprasčiausią prieglobstį dažnai sudarydavo rimtų sunkumų. Be minėtų aplinkybių buvo ir dar viena, bene pati nemaloniausia, tačiau jau kitokio pobūdžio. Čia reikia pastebėti, kad SSSR kariuomenė buvo maždaug užėmusi liniją, kur menama turėjo būti išvesta siena. Gi pagal sienai išvesti tech. instrukcijas reikėjo padaryti topografinę nuotrauką 1 km. pločio ruožo, t. y. po 1/2 km. abiejose sienos pusėse. Tad reikėjo daryti nuotrauką taip pat raudonosios kariuomenės saugomoje srityje ir neišvengiamai teko dažnai susidurti su sovietiniais pareigūnais. Todėl visiems topografams buvo išduoti specialūs sienai pereiti liudijimai, abiejų, t. y. Lietuvos ir SSSR užsienio reikalų ministerių pasirašyti. Tačiau, darbą pradėjus, greit pasirodė, kad net toki liudymai nevisuomet galioja, nes kaip iš patyrimo žinoma, kad jokiem sovietų pareigūnam (ir rodos niekur) tarptautinės santykiavimo taisvklės neprivalomos ir negalima numatyti kur kas gali nutikti.
Vis dėlto visas nuotraukų darbas buvo atliktas gerai, nes visi darbuotojai buvo geri savo amato žinovai ir niekam netrūko nei iniciatyvos, nei profesinio atsakomybės jausmo.
Čia noriu suminėti keletą tokių nuotykių.
Vieną kartą Varėnoje pas mane atvyko kpt. V. ir pranešė, kad vienas rusų pakomisijos narių siūlė jam “pereiti” į rusų pusę. kur jam bus leista įstoti į raud. armiją, net majoro laipsniu. Kpt. V. sakėsi, kad turįs apie tai pagalvoti ir nurodinėjo rusui, kad kapitonų Lietuvoje yra maždaug tiek, kiek raud. armijoje generolų, reiškia, jie maždaug yra vienas kitam lygūs. Atsakyma žadėio duoti vėliau. Apie įvykį pranešiau viršininkui, kuris patvarkė tuo tarpu palikti kpt. V. savo vietoje, o jei rusas jį pradės snausti, tai V. bus iš darbo atšauktas. Turėjau pasirūpinti V. saugumu, paskirdamas jam papildoma darbininką Antaną, neva dėl nuotraukų pagreitinimo. Jam buvo duotas ginklas, turėjo būti visuomet prie kpt. V. ir gavo teisę griebtis visų priemonių, jeigu V. grėstų pavojus. Antanas buvo labai sumanus žemaitis ir aš buvau tikras, kad jisai greičiau žūtų. negu leistų bent vienam plaukui nuo V. galvos nukristi. Rusas prie kpt. V. daugiau nekibo, matyt, kapitono palyginimas su rusų generolais buvo suprastas!
Kpt. A. dirbant rusų pusėje, prie jo atėjo keli rusų pasieniečiai, nuvarė jį į jų sargvbos būstą. Nors A. turėjo liudijima. net paties Molotovo pasirašvta, bet rusų kareiviai buvo, matyt, beraščiai. Kai aš skubėjau A. gelbėti, sutikau jį grįžtant. Pasirodo, rusai tikrai nemokėjo skaityti. Jų viršininkas atsiprašė ir maldavo reikalo viešai neskelbti, nes iam už tai galėtų gerokai kliūti. Kpt. A. sutiko nutylėti. bet pareikalavo, kad rusų viršininkas prie jo duotų savo kareiviams įsakymą jam jo darbe netrukdyti. Rusas viską išpildė pagrasindamas kiekvieną nusikaltėlį tučtuojaus išsiųsti į “tėvynę”. Vėliau nuo kpt. A. rusų sargybiniai bėgo. Matyt, baimė pamatyti savo tėvynę buvo didesnė už jų aklą pareigų ėjimą.
Panašus įvykis atsitiko ir su ltn. L., kai jis dirbo prie Nemuno už Druskininkų m. Ir jį rusai suėmė, liepė rankas aukštyn iškelti ir varė apie 1 km iki savo būstinės. L. nemokėjo rusiškai, todėl iškoliojo sargybos viršininką lietuviškai, o savo pasipiktinimą užbaigė tuo, kad sudavė kumščiu į stalą, kad net rusų puodukai nubyrėjo žemėn. Kai rusai pamatė L. liudijimą su Molotovo parašu, jų veidai pabalo. Sargybos viršininkas siūlė L. papirosų, patį iį palydėjo atgal ir vis prašė įvykį nuslėpti. Nors ltn. L. buvo linkęs aziatui atleisti (sargybinis buvo totorių kilmės ir mokėjo rusiškai tik: rankas aukštvn), bet aš padaviau raportą dėl tokio vandališko pasielgimo. Rusų pakomisijos nariai gavo iš Maskvos barnio ir nuo to laiko darbas ėjo netrukdomai.
Siena buvo pradėta žymėti nuo Medininkų, t. y. nuo šiaurinio jos galo Vokietijos sienos link. Pasistūmėjus nuo čia vos keletą kilometrų, priartėjom kaimą, kuris buvo maždaug 100 metrų nuo numatytos sienos. Kaimas paliktas rusų pusėje, nors beveik visi jų laukai atiteko Lietuvai. Kaimo sodvbos buvo ant kalveles, o už 100 metrų čiurleno mažas upelis, kuriuo ir turėjo eiti siena Ties kaimu prie upelio buvo susirinkusi žmonių minia. Kai pakomisijos nariai, eidami paupeliu, priartėjo kaimą, iš minios išėjo keli jau senvvo amžiaus žmonės, matyti, kaimo įgalioti, ir pradėjo prašyti, kad jų kaimas būtų priskirtas prie Lietuvos, nurodydami, kad visi jųų laukai lieka Lietuvos pusėje, kad jų bažnyčia yra Lietuvos pusėj, kad ten palaidoti jų visų artimieji ir kitokių jau mažiau svarbių argumentų. Rusu delegacijos nariai pareiškė, kad jie to padaryti negali, nes siena taip yra nustatyta Maskvoje. Tuomet tie kaimo atstovai puolė ant kelių prieš sov. delegacijos narius, bandė griebti bučiuoti rankas ir maldauti, kad kaimą priskirtų Lietuvai. Iš minios prasidėjo įvairios replikos sovietų adresu.
Kai sienos išvedimo darbai jau buvo gerokai įpusėję, reikėio rasti vietą kampiniam stulpui, ženklinančiam trijų valstybių—Lietuvos, Sov. Sąjungos ir Vokietijos — sienų susikirtimą. Tą darbą atlikti buvo paskirtos visu trijų valstybių specialios komisijos.
1940 m. vasario 17 d. plk. lt. Kruvelis ir aš sėdom į roges ir iš Varėnos pasileidome Igorkos upės link. kur turėiu būti pastatytas tas stulpas. Oras pasitaikė neblogas, bet, šalčio būta apie 25° ir mes apsivilkome ilgiausiais kailiniais, lyg kalionė būtų į šiaurės ašigalį. Regis Merkinėje pakeitėme arklius ir vakare atvykome į miestelį, kuris buvo anie 7 km nuo numatytos stulpo vietos. Teko važiuoti rogėmis, nes ir ant plentų bei kelių buvo tiek sniego, kad automobiliu išvažiuoti nebuvo galima.
Pagal numatytą programa visos komisiios turėio susirinkti rytdienos 19 val. toje vietoie, kur visos trys sienos susikerta. Mes, kaip atstovai mažiausios valstybės, norėjome atvykti kiek anksčiau dar ir todėl, kad pats technikinis darbas turėjo būti mūsų atliktas. Norėjome apsižiūrėti, gal teks padarvti kai kuriu matavimų. Pasikvietę pasienio rajono viršininką išvažiavome, kad būtume vietoje apie 1/2 val. anksčiau. Stulpo menama vieta turėjo būti ant Igorkos upelio, giliai miške. Paskutinius porą šimtų metrų teko bristi per gilų sniegą,, kurio čia būta iki diržo. Atvyke į vietą radome, kad jokių papildomų darbų nebeturėsimo ir turėdami laiko nutarėme užkurti lauža ir pasišildyti.
Prie laužo buvo visai jauku ir laukdami spėjome, kurie gi atvyks pirmi — rusai ar vokiečiai. Gal apie pusę pirmos pamatėme du vyrus ateinant, kurių vienas mums rusiškai suriko: gerą dieną! Vadinasi, turėjo būti rusai. Kai tie vyrai prie mūsų priėjo, pasirodė, kad tai buvo vokiečių atstovai: generalinis konsulas Weiss’s ir policijos inspektorius Espe. Ir jie pamanę, kad mes esame rusai, todėl ir rusiškai tarė. Vokiečiai atsiprašė už pavėlavimą ir dabar mes visi, susėdę prie laužo, bešnekėdami laukėme rusų. O laukti teko dar gerokai, nes rusas atbrido gal apie 3 val. Per tą laiką mes su vokiečiais jau ir stulpui vietą buvome sutarę. Murmtelėjęs kažką dėl savo pavėlavimo, rusas apžiūrėjo mūsų parinktąją vietą ir pradėjom tartis, kur važiuosim rašyti aktą, kuris turėjo būti formalus, trijomis kalbomis rašytas. Kadangi tiek mūsų, tiek vokiečių teritorijose arti nebuvo jokių gyvenviečių, tai sutarėm važiuoti į ruso pasiūlytą rusų užimtą kaimą, kuris buvo netoli, o be to, rusas aiškiai nenorėjo pasirinkti kitos vietos.
Privažiuojant kaimą, prie mūsų priėjo keletas rusų pasieniečių ir apsupo. Tai jų eskortas. Kaimas lyg ir išmiręs, gatvėje nė vieno žmogaus. Privažiavus kiek geresnį namą (nors visi buvo pusiau sulūžę), rusai paprašė vidun. Įėję į kambarį radome ilgą stalą, ant kurio buvo padėtos kelios lėkštės, du peiliai ir 4 šakutės. Rusas iškarto paprašė prie stalo ir išdidžiai pasakė: tuojaus užkąsime. Plk. lt. S. K. ir Weisas atsakė, kad gal būtų geriau pirma surašyti aktą, o paskui užkąsti. Rusas nenoroms. bet sutiko. Kai visi formalumai buvo atlikti, pradėjome “užkąsti”. Kai atnešė ant stalo valgį (kelis gabaliukus virintos mėsos, vieną—dvi silkutes ir karafkutę vodkos), paaiškėjo, kad prie stalo yra apie 10 žmonių, o ant stalo buvo tik 2 peiliai, 4 šakutės ir 3 stikliukai. Kadangi tokio pobūdžio darbą ir vaišes galima priskirti prie “lauko apystovų”, tai šis įvykis būtų seniai išnykęs iš atminties, jeigu rusas, pamatęs mūsų kiek besišypsančius veidus, nebūtų pasakęs: Maskvoje mes jų turime daug — tai ir Weisas gali paliudyti (mat, p. Weisas yra buvęs Maskvoje ir rusas tai žinojo). Tik dar nespėjome atvežti. Įsitikinom, kad kišeninis peiliukas, kuris ir ši kartą išgelbėjo padėtį, tikrai pravartu visada turėti.
Padėkoję už vaišes (nors ir neperdaug pasisotinę), kartu su vokiečiais išvažiavom namų link. Reikėjo važiuoti kartu su vokiečiais, nes artimiausias galimas kelias ėio per vokiečių užimtą plotą. Kelias visą laiką ėio mišku, o šaltis spaudė visai žiemiškai. Kai pagaliau privažiavome mūsų sieną ir stabtelėjome atsisveikinti bei padėkoti vokiečiams už palydėjimą per jų valdomą plota, mes ištraukėm savo pasiimtą maistą, kurio iki šio laiko nebuvo kada valgyti. Kai mūsų lietuviškus lašinukus, dešras, sviesta, bulkutes ir dar “skaidriosios” buteliuką pamatė vokiečiai, kurie jau seniai iš kortelių maitinosi, atrodė, kad jie tikrai nesigailėjo palydėję mus per savo teritorija, nes mūsų vaišės jiems atrodė karališkos, — taip bent jie tvirtino.
Sienos matavimo darbai galutinai buvo baigti 1940 m. apie gegužės mėnesio vidurį ir visa matavimo medžiaga su surašytais aktais buvo pergabenta karo topografijos skvriun. bet po rusų okupacijos, tais pačiais metais birželio mėnesyje nieks jais toliau, matyti. nesidomėjo. Karo metu būnant, karta Kaune, buvusios karo topografijos skyriaus patalpose mačiau daug lapų, mūsų pagamintų ir iš dalies suplėšytų. Tuo metu KTS patalpas buvo užėmusi vokiečių karo top įstaiga ir jai tie dokumentai nebuvo įdomūs. Vokiečių teigimu, tie dokumentai, rusų palikti, laikomi “karo grobiu”. Į prašymą atiduoti tuos dokumentus lietuviškoms įstaigoms, vokiečiai atsakė neigiamai. Kad tie dokumentai rusų nebuvo savo laiku sutvarkyti ir atatinkamai saugomi, rodo, kiek reikšmės rusai skyrė tos sienos nustatymui.
Sieną tarp vokiečių ir rusų per likusią Lenkijos dalį tuo pačiu laiku ir tais pačiais metodais vedė rusai ir vokiečiai, taip pat pusiau pasidalinę. Darbas visur buvo labai skubinamas, kad būtų užbaigta “pagal planą”. Siena, išvesta pagal Ribentropo—Molotovo įtakos sferų pasidalinimo planą, nesiskaitė nei su nuosavybe, nei su administracijiniu suskirstymu, nei su jokiom kitom aplinkybėm. Atrodė, lyg siena būtų vedama kur neapgyventuose plotuose. Ir pats sienos žymėjimo technikinis metodas geriau tiktų Azijos stepėms, negu Vidurio Europai.
O vis dėlto toji siena turi Lietuvai istorinės reikšmės, nors ji ir nėra taip išvesta, kaip turėtų būti, nes dar daug plotų, su grynai lietuviškais gyventojais, liko anapus sienos, jau nekalbant apie etnografines ribas.
