Vestuvės

SIMAS URBONAS

Iš apysakos “SAVANORIŲ ŽEMĖ”

NULIŪDĘ topoliai, liauni pakeles berželiai, senų sodų vyšnynai nykiai mojavo rudens vėjuje savo plikų stagarų rankomis. Jie barstė žemėn paskučiausius auksinius rudens varsų likučius. Drėgnas lapų varis byrėjo į molėto vieškelio provėžas, krito į drumzliną griovių vandenį, sagstėsi į banguojantį rugių želmens kilimą. Tyliai mirštanti vasaros gyvybė jungėsi su naująja, plačiai bekylančia iš pilkųjų arimų gelmių.

Taurioji motinų motina — Gimtoji Žemė — galingai alsavo jon įaugusių žmonių meile, amžina ištikimybe, gausiais rudens gėrybių ir džiaugsmų žadėjimais.

Kai aną apsiblaususį lapkričio popietį žmonės vieškelyje vieni kitus užklausdavo, kur eini ar važiuoji — kurčiame rudens dvelkime klegėjo smagūs atsakymai, gili kaimo išmintis, ar net vaizdūs keiksmažodžiai:

— Į Urbos Kazio vestuves!

— Į Zenkaus Aneliukės vainiko pakasynas!

— Tik tu žiūrėk, jau ir ta piemenė diedo užsimanė!

— Jai dar neseniai pienas nuo lūpų nudžiūvo!

— Kas tikėjo, kad tokia dėlė užsikars Urbai ant kaklo?

— Oho! Tas velnio titnagas Zenkus savo žentą dar, ko gero, suvynios ant piršto, kaip šiltą vilną ...

— Tegu tik džiaugiasi Urbos savanoris, mergaitę kaip lėlę gavęs. Ne už tokio galėjo išeiti.

— Plikas, kaip tilvikas!

— Ot, rupūže, išgersim! . .

Drėgnas vėjas greitai sklaidė palaidus vyrų balsus ir vežimų paskuigalių pasostėse šiltai sutūpusių moterėlių sodrias kvatones.

Žmonės vieškelyje tolėjo, diena baigėsi.

Padangių palubėje stumdėsi rūškanų debesų milžinai. Po jų sudriskusiais skvernais lapkričio naktis nepastebimai įžiebė spindinčias rudens žvaigždes. Balzganas mėnulio piautuvas, vienišas ir pasimetęs, kybojo juodų pamiškių viršūnėse.

Žibalinėmis lempomis apšviesti abu Zenkaus galai ūžė, kaip bičių avilys, išleisdamas naują spiečių. Pusnaujė kaimiška pirkia ir seklyčia gaudė dainomis, muzika ir mišriu vestuvininkų alasu. Žmonės, pasak senio Urbos, ūžė, kaip šuva šuliny ...

Zenkaus namo prieangyje bangavo nematyta spūstis. Pro pašalinių pakaušius buvo nelengva įžvelgti vidun, kur savanorio Urbos vestuvės kunkuliavo pačiame smagume.

Seklyčios kerčioje, už ilgų vestuvinių skobnių, ankštai telkėsi visi svarbiausi šios šventės kaltininkai: susiglaudusi jaunavedžių porelė, papūtžandis piršlys, turtingos, rudens rožėmis žydinčios svočios, visas pabrolių ir pamergių pulkas. Čia ūžė, klegėjo, dainavo ir kiti pagarbiausi svečiai, artimiausi Zenkaus kaimynai, gabiausieji visų vestuvių dainoriai ir smailaliežuviai vyrai.

Stalai putojo ir lūžo anų pokarinio gerbūvio metų gėrybėmis. Kaimo muzikantai rėžė be pertraukos, dažnai įterpdami vestuvinių dainuškų žodžius: Gaspadorius ašį tašė,

Gaspadinė žąsį pešė.

Uka — uka — uka — kaa,

Nei čia buvo, nei čia ką ...

Iš kito kampo pusbernių choras gaivališkai pasigavo polkutės taktą:

Tai veseilia, tai dalykas,

Galva ūžia, bernas dykas.

Drata — drata — dra — ta — ta.

Aneliukė su rūta ...

Seklyčios grindys siūbavo ir dulkėjo po siautėjančių suprakaitavusių šokėjų kojomis. Tamsesnėse namo kertėse retkarčiais patraukliai suklykdavo dūkstančių berniokų kirkinamos kaimo merginos. Kiek tiktai nešė nasras, vyrų plėšiamos dainos ligi užgesimo drebino palubės žiburių liepsnas.

Staiga sustojus alsinančiam šokio sūkuriui, tarški šviesiaplaukė svočia, įsikibusi ūsoriui ūkininkui už parankės, drąsiai paėmė balsą, ir visa užstalė, kreipda-mosi į jaunąją, užtraukė choru, kartodama:

Gers mūsų Aneliukė, dar ji gali gerti.

Gražus jos razumėlis dar gali pakelti.

Dailus jos razumėlis dar gali pakelti.

Jaunoji raudo, vaipėsi ir, glausdamosi prie Kazio peties, atsisakinėjo gerti, purtindama rūtų garbiniais nusagstytą šviesiaplaukę galvutę. Tačiau dainos posmas buvo vėl kartojamas dar didesniu atkaklumu ir dvigubai balsiau. Tada Zenkaus Anelė sriūbtelėjo didesnę stiklelio dalį, nusipurčiusi slėpė ant iškilios krūtinės savo veidą, o likusį gėrimą kliūstelėjo po stalu. Vėl naujas vestuvininkų alasas, saldžialiežuvės pagyros, visuotinis kablų ūžesys:

— Už tokio vyro, Aneliuke, gyvensi, kaip už mūro, — šaukė per stalą priešais jaunąją, tarp krykštaujančių pamergių, kaip kelmas tarp rožių, įsitaisęs Urbos piršlys.

— Negirk, dėde, dienos be vakaro, — spindėjo patenkintas Kazio veidas.

— Kas tai matė, Kaziuti, tokią mergaitę, kaip uogą nuraškyti. Pienu prausta, pūkuose migdyta, mamytės nepabarta, — čiauškėjo prisimerkusi antroji svočia.

— Dar nenuraškė, dar tiktai nuraškys... — šaukė iš užstalės įraudusios ūkininkės.

— Kad ir sekasi, vyrai, tam žalčiui Zenkui: ūkis kaip stiklinė, Žemės Bankui skolos nė cento, žento sklypas į pašonę remiasi. Ar tau, kaimyne, aitvaras padeda, ar koks biesas? — neišleisdamas iš dantų smilkstančios pypkės, išvertęs blizgančią kaktą, šaukdamas dėstė Urbos uošvio artimiausias kaimynas.

— Matai, brolukas, turtingam Dievas ir į košę ...drebia, — leipo juoku pats iš savo žodžių putlus piršlys.

— Mat, kaip tas sakė, vyrai, viską reikėjo pačiam užgyventi. Niekas man veltui nieko nedavė. Pažiūrėsiu, kaip žentas ant to savo sklypo gyvens. Che, che, che .. . — gudriomis, rudomis akimis iš po užgriuvusių antakių mirksėjo senis Zenkus, atgalia ranka pypkės cibuku rodydamas į Urbos Kazį, dvidešimt aštuonerių metų savanorį kūrėją, nedarniai prisišliejusį prie jo šešiolikametės lepūnėlės. Ji pati, nežinodama, kaip šią dieną laikytis, įtemptai raudo, neturėjo kur dėti savo žvilgsnio, o prakaituotos rankos nervingai maigė batistinę nosinaitę.

— Ką tu čia, tėvai, dabar vis apie tuos sklypus ir apie tą gyvenimą. Turi alaus kaušą po nosia — ir gerk. O Aneliukė — kaip norės, taip ir darys. Išauginau tą vieną mergaitę, tai mano reikalas, kad ji gerai gyventų. Pats žiūrėk to savo bamblio. Kam gi kitam teks visa ūkė, jei ne Jurgiui, — pilstydama vyrams alų, įsikišo sausaveidė, šykštaus nuoširdumo jaunosios motina.

— Bamblys, tikras bamblys. Ei, Jurgi, pasirodyk! Motina iš tavęs šaiposi. Sakyk, ar jau įsižiūrėjai kokią mergą už gaspadinę? — pakaitomis kvatojosi įsilinksminę vyrai, žvalgydamiesi užstalėje Zenkaus Jurgio.

Smulkaus, lašuoto veido ištįsęs paauglys, alumi išprakaitavusia nosimi, plačiai šypsojosi, mindžikuodamas kertėje prie girkšnojančių muzikantų.

— Tai tau vyras! Mergų bijo. Eikš arčiau! Kibk kokiai riebesnei į pašonę ir marš į tancių! Pratinkis, vyre. Kaip gi tu paskui tėvo namus valdysi? Turi tikti visur: ir prie mergų ir prie ubagų, — iki kaklo prisikirtęs riebių užkandžių, garuodamas gėralų tvaiku rėžė uždusdamas piršlys.

Besotis vyrų ir moterų juokas užplūdo. įsisiūbavusias užstales. Pasistiprinę muzikantai vėl negailestingai čiupo už savo instrumentų. Vėl kaimiškai vaitojo smuikas, išdidžiai ūbavo daugiabosė geriausio visoj parapijoj siuvėjo armonika, o klebonijos berno rankose triukšmingai daužėsi, žvangėjo tikriausios šuns odos būgnas, apsagstytas amerikoniškų laikrodžių “lukštais”. Įsilinksminęs jaunimas dūko ir nėrėsi iš kailio.

Erdviame prieangyje, priebutyje ir Zenkaus kieme apie vidunaktį telkėsi vis daugiau nekviestų svečių. Pavyduolių širdyse brendo neblaivus kerštas ir atsiskaitymo troškulys. Ir vis tai dėl pirmavimo atlaiduose ar linamynėse, dėl čia paveržiamų grakštesnių šokėjų, dėl jų atsiduodančių kvatonių ir kaitriomis jaunystės liepsnelėmis žaižaruojančių žvilgsnių. Vestuvių nakties įtampa didėjo valandomis.

Kiek nuošaliau vyriausio vestuvininkų stalo, suolų susidūrimo kertėje, kresnas, žilstelėjęs, mėlyno akių vyzdžio seniukas nebaisiai kalbėjosi su vidutinio amžiaus, kiek pablyškusio veido pradžios mokyklos mokytoju. Po truputi užkandžiaudami ir vaišindamiesi alumi, kiekvienas susitelkęs savyje, juodu be didelio džiaugsmo stebėjo nesulaikomai banguojančius vestuvinės nuotaikos sūkurius.

— ... Taip, tai jūsų sūnus devynioliktais metais savanoriu išėjo. Bravo vyrukas buvo. Kiek dabar pažįstu, tai rimtas ir darbštus žmogus, — išklausęs seniuko ilgesnio pasakojimo, pastebėjo mokytojas Gražulis.

Lietuviai rašytojai Anglijoje: St. Prapuolenytė, F. Neveravičius, K. Barauskas, VI. Šlaitas, R. Spalis ir P. Klezas Bal. Brazdžionio nuotr.

— Na taip, pone mokytojau, vis dėl tos Lietuvos, dėl žemės. Dabar vėl: aštuonis hektarus Skirpstūnų dvare gavo, bet kas iš to? Plynas laukas. O kur dar namai, kur gyvuliai? Aš pats kažin kiek padėti negalėsiu. Ūkį jau seniai užrašiau Petrui. Tas irgi vargsta, seserims dalis mokėdamas. Visi, mat, ieško mergos prie pinigo. Kur dingsi tuščiomis rankomis? Kai dabar pagalvoju, tai, gal būt, be reikalo Kazys sveiką galvą į tą karą nešė. Kiek tada, amžiną atilsį, maniškė prisiverkė, kiek pridrebėjo. Ne be to, gal būt, ir po žeme per anksti palindo. O dabar šitam — vėl vargas, ir daugiau nieko. Žinoma, visur Dievo valia. Kol gyvas, turi rūpintis, skursti ir kaip nors prasimanyti. Mat, kaip seni žmonės sakydavo, gyviems kapinių nėra, — iš lėto dėstė mokytojui Motiejus Urba, Kazio tėvas.

— Taip, dėde, bet jeigu ne Kazys, ne Jonas, Petras, jeigu ne šimtai ir tūkstančiai savanorių kūrėjų, tai kas šiandien būtų iš mūsų žemės ir iš visos Lietuvos? Vėl svetimieji šeimininkautų.

— Neduok Dieve!

— Taigi, matote. Tiesa, kai kurie dabar šaiposi iš savanorių. Sako, jūs dėl dvaro sklypų kariavote. Jums valdžia miško žadėjo. O dabar, girdi, džiaukitės tais savo hektarais, kada girininkas nė šakų miške pasirinkti neleidžia. Sėdi, lyg koks erodas, ir nė šnekėt su žmogum nenori.

— Taip, taip, pone mokytojau, aš sakiau ir sakysiu: visokių žmonių buvo nuo pasaulio pradžios, bus jų ir iki pabaigos. Žinoma, kad daug kas mūsiškių dideliais nešasi, į ūkininką kai kada nė pažvelgti nemano. Bet, sakykite, ar nepasitaiko ir tokių savanorių, kurie ne tik gautus medžius jau pralakė, bet ir savo sklypus baigia karčiamninkui ir visokioms mergoms į gerklę sukišti? Čia nekalta nei savanorystė, nei valdžia. Mano dėta, jeigu žmogus kartą latras, tai ar ūkyje, ar valdžioje, ar kur kitur, tiktai gadina reikalą, ir daugiau nieko. Kas jis bebūtų, man toks tai ne žmogus.

— Teisingai, dėde. Visokių buvo ir bus. Bet mes turime rūpintis, kad žmonės visa tai suprastų, kad išaugtų geresni. Mes, mokytojai, turime tai įdiegti mūsų vaikams, kad jie mylėtų ir gerbtų savo žemę. Kad žinotų, kas dėl jos dirbo ir kovojo. Juk negalima taip galvoti, kaip kartais nugirsti, esą, ne mes patys savo kraštą apgynėm. Girdi, po karo susidėjo tokios sąlygos, ir viskas.

— Kvailiai! Atsiprašau, pone mokytojau! O kas, kad ne lietuviai, kad ne mes patys! Lyg aš neprisimenu, kai Kazys galvotrūkčiais iš atostogų išlėkė, kada raudonųjų armotos pradėjo dundėti ties Jėznu ir Alytumi. Kaip šiandien matau: velku tą rytą paskutinę lašinių paltį į bulvių duobę paslėpti. Viską tie šarančiai būtų suėdę. Kiti tave apgins, tik lauk! Arba, girdi, mūsiškiai nekariavo. O kas darėsi ties Radviliškiu su bermontininkais! Motina už galvos susiėmė, kai po to mūšio mergaitės perskaitė iš Kazio gautą laišką. Sako, tėveliai, jau tikrai maniau, kad daugiau namo negrįšiu, kai reikėjo užimti tą akmeninį malūną. Dangus su žeme maišėsi. Kapinėse grabams vietos nebuvo.... Ir, žiūrėk, išvijo mūsiškiai tuos geležinius velnius, ir viskas. Taigi, būdavo, gulime su, amžiną atilsį, nabašninke žmona, neužmiegam per naktis ir kalbamės: stebuklas, daugiau nieko. Lietuva, Lietuvos kareiviai, sava valdžia...

— Taip, dėde, pasiryžimas ir darbas stebuklus padaro. Todėl ir dabar nereikia nuleisti rankų. Štai, vedęs Kazys griebs už ragų visus darbus. Gavo gražią žmoną, laukai prie daikto, žemė gera, dar ir uošvis padės. Na, o ir tamsta dar, ką galėdamas, namuose pakrapštysi. Bent Kazio vaikus ar gyvulį padabosi, — gyvai susidomėjęs logišku, vaizdžiai kalbančiu ūkininku, arčiau šios dienos privesdamas pasikalbėjimą, išvedžiojo Gražulis.

— Taip, tai taip, bet iš to gražumo duonos nevalgysi. Teisybė, marti būtų nepilka. Ir ta žemė, kaip šnekame, prie daikto. Bet kad pats Zenkus man ne prie širdies, ir gana. Jis visiems giriasi savo turtu, savo vieno darbu ir išmintingumu. Nepatinka man tokie žmonės. Nemyliu ir nepasitikiu, — tėviška nuojauta kalbėjo senio Urbos lūpomis.

— Na, o įdomu, kiek iš tikrųjų dalios Zenkus savo Anelei duoda?

— Aštuoniolika šimtų ir vieną melžiamą karvę. Žinoma, žada dar pridėti vienkinkį vežimą, rogutes, drūtmedžio kirvakočiams... Bet kad viskas tik ant garbės žodžio. Iš pradžių aš dar norėjau Kazį peršnekėt, bet jis galutinai užsikarščiavo, ir baigta. Et, sakau paskui, ne aš su ta Anele gyvensiu, o tu. Daryk, kaip nori. Teisybę pasakius — ji dar piemenė, ir gana, — liūdnai numojo ranka Kazio tėvas.

— Kodėl gi taip sakote?

— Kodėl! Gi, pasirodė, dar beveik neturi pilnų šešiolikos metų. Gerai dar, kad kunigas šliūbą davė. Antra vertus —- iš mergaičių pas tėvus užaugo viena. Tas jos brolis irgi. Darbams svetimus samdydavo. Kaip, amžiną atilsį, klebonas Radušis sakydavo, vienas arba du vaikai, Motie, tai geriau nė vieno. Kada užauga sava šeimyna, tai, girdi, ir tėvams džiaugsmas, ir Dievui garbė.

— Tai, sakote, viskas tik ant garbės žodžio? — norėjo pasitikrinti susimąstęs mokytojas.

— Taigi, kad tik ant garbės žodžio. Sūnus sako, reikia pasitikėti.

— Hm... —- tylėdamas paėmė rūkytos dešros gabaliuką mokytojas Gražulis.

Senis Urba abejingai peržvelgė jau įgėrusį, apie mūšius vyrams pasakojantį Kazį ir norėjo kilti poilsio.

— ?! ...

Trankus bildesys į namo sieną staiga užgniaužė visą seklyčios džiūgavimą. Čežėdami pabiro ant grindų kažkurio lango stiklai. Antrasis smūgis pusbuteliu į lempą palubėje — bauginančia tamsa užliejo pilną žmonių seklyčią. Grubūs vyrų keiksmai ir kažkoks gyvu¹ iškas kriokimas veržėsi į prieangį ir pro seklyčios duris.

— Vajėzau, mušasi!... — suspigo nesavu balsu Anelės motina. Urbos Kazys tvirtai apglėbė išgąsčio parblokštą jaunąją.

— Vyrai, tvarkos! ... — mėgino šaukti tamsoje

jaunasis Urba, bet jo balso niekas negirdėjo ir neklausė. ...— — —

Tremtis, Vokietija, 1947 m.