KODĖL MES PALIKOME TOKIE?

VIKTORAS ŠNIUOLIS

Esu partizanas Viktoras Šniuolis slap. „Vytvytis". Devynerius metus su ginklu rankose iškovojęs Lietuvos Laisvės kovotojų gretose. Išduotas, patekęs į provokaciją, žiauriai suimtas. Praėjęs tardymų pragarą ir katorgas, žmogaus nužmoginimo fabriką, sugrįžęs į Tėvynę, pasijutau svetimas, nes kas tik norėjo tas šluostėsi į mus savo kojas. Tyliai kentėjau ir laukiau išsvajotosios Laisvės. Laisvės, kuri iškovota mano tėvo Vincento, kuris žuvo 1945.07.29, brolio Vytauto, žuvusių 1949.08.13, ir sesutės Birutės, žuvusios 1949.11.01, krauju. Mes palaimintaisiais nepriklausomos Lietuvos metais išugdyti Lietuvos vaikai - idealistai, Tėvynei atsidūrus pavojuje, nedvejodami stojome, kad ir į nelygią kovą. Aukojomės, nes buvome ir išlikome idealistai. Skaitau 129 laisvę" numeryje ambasadoriaus Vytauto A. Dambravos straipsnį: „Idealizmas ir oportunizmas Lietuvoje ir išeivijoje". Ir kiekvienas žodis, kiekviena mintis giliai stringa į širdį. Bet tuoj pat iškyla klausimas - kodėl mes palikome tokie? Kodėl sutrypėme tai, ką mūsų tėvai ir protėviai sugebėjo šimtmečiais išsaugoti? Prieš mano akis iškyla šimtai kovos draugų, kurie nedvejodami paaukojo savo jaunas gyvybes.

Buvę partizanai prie kapo Radviliškyje 1992 m. Trecias iš k. - Viktoras Šniuolis, šio straipsnio autorius

Prisimenu savo bendražygį, vyriausiosios partizanų vadovybės prezidiumo sekretorių Petrą Bartkų „Žadgailą", kuris vieno mūšio metu, visai šalia manęs, griebėsi už kulkų pervertos krūtinės, sudejavo ir krito. O jis jau tada (1945 m.) rašė:

Dėl Tavęs, o Tėvyne, šiandien aš kovoju,
Dėl Tavęs, dėl Tavųjų vaikų!
Dėl Tavęs ir gyvybę statau į pavojų,
Tavo laisvei kelius tuo grindžiu.


O po to, kai tauta bus laisva, be pavojų,
Kai nebus jau kovų, nei vargų,
Na, tada atsiras daug balsingų herojų,
Kurie sieks pinigų ir dvarų.

Prisimenu 1949-tų metų partizanų vadų suvažiavimo signatarą Bronių Liesį - „Naktį", kuris to paties žygio metu, miško glūdumoje sukritus pailsėti, padėjo savo galvą ant mano peties ir tarė: „Viktorai, tu nežinai kaip šiandien mane traukia žemė". Ir to paties mūšio metu ta šventoji tėvų žemė, jį priglaudė...

Prisimenu, kaip veržiausi iš apsupimo žiedo, atidengęs stiprią ugnį, pakilau keisti poziciją ir prieš save pamačiau sunkiai sužeistą, visą kruviną mūsų Visuomeninės dalies štabo dalininką Lauryną Mingilą -„Džiugą". Pamatęs mane jis pradėjo šaukti: „Nušauk mane, nepalik manęs gyvo!..." Taip, mes buvome prisiekę vienas kitam, tokiu atveju nepalikti gyvo nelaimės ištikto kovos draugo. Bet kaip vykdyti tokią priesaiką, kada esi pasiruošęs už jį pasiaukoti. Ir aš ryžausi jį gelbėti, jį nešti iš mūšio lauko. Tai pamatė mano brolis Vytautas Šniuolis „Vytenis -Svajūnas", kuris vadovavo kautynėms ir kuris jau turėjo keisti poziciją, bet jis jos nebekeitė. Pasiliko. Pasiaukojo. Dengė mus ugnimi. Ir žuvo... Savo testamentiniame eilėraštyje: „Į ketvirtąjį rudenį brendam" rašė: 

Negirdėjau aš girgždančių svirčių 
Nei varpų vakarinės maldos.
Pripratau žengt per sutemas - mirtį,
Per naktis rudeninės audros.

Ir pasaulis toks tolimas liko,
Išsigynė savųjų vaikų.
Dabar deda erškėčių vainiką
Ant kraujuojančių mūsų galvų.

Pralaužus apsupimo žiedą ir kiek atitolus nuo mūšio lauko pamačiau, kad mano bendražygiui virš alkūnės buvo numuštas dešinės rankos kaulas, perskeltas žandikaulis ir viena kulka virš raktikaulio įėjusi į krūtinės ląstą. Iš tos žaizdos, po kiekvieno atodūsio, srovelėmis veržėsi kraujas. Jo automatinio šautuvo apkaba buvo tuščia, o pistoletas, kurį jis laikė kairėje rankoje, mūsų laimei, buvo neužvestas. Išseko jėgos. Tankiame miško eglynėlyje pasiguldžiau sužeistąjį į minkštą samanų patalą ir stengiausi, kiek tai buvo įmanoma, aptvarstyti kraujuojančias žaizdas. Užtino veidas. Sužeistasis nebegalėjo kalbėti. Tada jis parodė, kad nori man kažką parašyti. Ištiesiau bloknotėlį. Ir Laurynas, nuo kautynių įtampos ir skausmo drebančia kairiąja ranka išvedžiojo: „Broli, nepalik manęs gyvo..." Nes mums buvo tik vienas vienintelis didvyriškos kovos kelias - laimėti arba žūti. Kiekvienu momentu vėl galėjo užpulti priešas, todėl jis, nepasitikėdamas savo jėgomis, prašė, kad nepalikčiau. Tada aš užvedžiau jo pistoletą ir pasakiau, kad jeigu vėl pultų priešas, savo likimą spręstų pats, nes kiekvieną akimirką galiu kristi ir aš. Ačiū Dievui, tą dieną priešas nebeužpuolė. Tame mūšyje žuvo Petras Bartkus „Žadgaila", Bronius Liesis „Naktis" ir Vytautas Šniuolis „Svajūnas". Trys jauni Tėvynės patriotai ir dar du kovotojai iš „Prisikėlimo" apygardos, kurie buvo atėję mūsų pasitikti. Tai buvo skaudi vyriausiosios partizanų vadovybės netektis. Už pasiaukojimą, po mirties, vyriausioji partizanų vadovybė Svajūną apdovanojo pirmojo laipsnio Laisvės Kovos Vyčio Kryžiumi. Jam buvo suteikta Karžygio garbė.

Nepaprastai sunkus buvo partizaninės kovos kelias, nes mes neturėjome ligoninių, neturėjome operacinių, neturėjome ramaus užfrončio, kur būtų galima sugydyti sužeistuosius. Su pagaliukais tvarstėme sušaudytus kaulus, iš lininių paklodžių padarytais tvarsčiais rišome žaizdas. Per rugio šiaudelį girdėme sužeistąjį, kol sugijo žandikaulis. Neturėjome nuskausminančių vaistų. Bet pasiaukojimas, tas begalinis idealizmas viską nugalėjo. Amerikoje gimusi, prieškario metais grįžusi į Lietuvą, Izabelė Vilimaitė, dirbo vaistinėje, pradėjo tiekti partizanams vaistus, vėliau ryšininkauti. Išsišifravusi tapo partizane, turėjo slapyvardį „Stirna". Ji ir išgydė iš mūšio lauko išneštąjį kovos draugą, kuris vėl įsijungė į kovą, vėl iliustravo mūsų leidinius: vyriausiosios partizanų vadovybės almanachą „Prie rymančio Rūpintojėlio", Partizanų maldaknygę ir daugelį daugelį kitų. 1953 metais išduotas, bunkeryje nusišovė. Mes visi buvome pasiruošę numirti už Tėvynę, nes žinojome, kad laisvasis pasaulis mus paliko likimo valiai.

1940 metais Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė ir tuometiniai karo vadai, neišdrįso pasipriešinti okupantams. Tai buvo padarytas nusikaltimas prieš lietuvių tautą. Mes, jauni Tėvynės idealistai, savo pasiaukojimu ir krauju atpirkome tą kaltę, sukurdami ginkluotą pasipriešinimą okupacijoms. Mes tikrai žinojome, kad Rusijos imperijos nenugalėsime, todėl nuo pat pirmųjų kovos dienų siekėme sujungti visą partizaninį judėjimą ir įkurti bendrą vyriausiąją vadovybę. Ir po labai didelių pastangų 1949 m. vasario 2 dieną, mūsų „Prisikėlimo" apygardos būstinėje (tada aš buvau Prisikėlimo apygardos vado adjutantu) prasidėjo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kurio metu įkūrėme Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį LLKS, išrinkome vadovybę, kuri vasario 16-ąją pasirašė D e k l a r a c i j ą skelbiančią, kad nors Lietuva ir okupuota, atstatoma jos Nepriklausomybė. Tai buvo pasiektas mūsų kovos tikslas, nes mes paskelbėme pasauliui, kad trokštame Laisvės, dėl jos kovojame ir esame jos verti. Kiekvieni metai Laisvės kova vis sunkėjo, ji reikalavo vis naujų ir naujų aukų. Vieno posėdžio metu, vyriausiosios partizanų vadovybės Visuomeninės dalies viršininkas partizanas Juozas Šibaila „Merainis" (tai Merkinės Ainis) labai išaukštino Laisvės kovą, pasiaukojimą, idealizmą. Jis pasakė, kad jei kas išliksite gyvas, atstovaukite mūsų kovai, kad ji būtų teisingai suprasta ir įvertinta. Tada aš buvau paskirtas jo adjutantu. Mes visi buvome pasiruošę numirti už Tėvynę, bet Dievas norėjo kitaip. Pranašingi buvo pulkininko Juozo Šibailos „Merainio" žodžiai. Tai buvo viena iš pačių didžiausių LLKS asmenybių. Žuvo mūšyje grįždamas iš Rytų Lietuvos į savo būstinę 1953 metų vasario 11 dieną.

Kiekvieną Laisvės kovos žygį lydėjo pasiaukojimas. Čia ir atsiskyrė idealistai nuo oportunistų. Tie, kurie svajojo apie minkštas kėdes, pabūgę kančios ir mirties, sau gyvenimą pirkosi kitų krauju ir kančiomis. O Šiandien jie, pasiskelbė didžiavyriais, savo purvinais kaliošais braido po idealistų sielas. Kaip skaudu šiandien girdėti sakant, kad aš jums padėjau, rizikavau, drebėjau, o dabar už tai nieko negaunu. Amb. Dambrava sako, kad dar yra idealistų. Tikiu, kad taip. Bet juos užgožė labai jau suvešėjusios oportunistinės piktžolės.

Stodamas į kovą žinojau ir dabar žinau, kad pati didžiausia tautos vertybė yra kova už Laisvę. Tų minčių vedina ir Motulė savo sūnus ir dukrelę palaimino į Laisvės žygį. Motinai buvo sunkiausia. Tėveliui žuvus, ji paliko viena, nes sesutė Birutė, gimusi 1931 metais, dar mokėsi Radviliškio gimnazijoje, bet 1947 metų pavasarį, po žiaurių naktinių tardymų ir kankinimų, visam laikui sugrįžusi į tėviškę, turėjo apsispręsti. Apsisprendė... Ir paslaptinguoju takeliu išėjo į girią. Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis „Žvainys" sesutę įjungė į ryšininkių darbą. Deja, tas tęsėsi neilgai. Čekistai pradėjo jos intensyviai ieškoti. Tada apygardos vadas išsiuntė ją į Rytų Lietuvos Algimanto apygardą. Bet ir ten nebebuvo ramybės. Tada Birutė slap. „Yda" pasiryžo partizanauti ir tapo Algimanto apygardos štabo darbuotoja. Žuvo Šimonių girioje 1949 m., Visų šventųjų dieną, kartu su apygardos vadovybe - iš viso astuoni partizanai, kada buvo išduotas apygardos štabo bunkeris. Palaidota Kupiškio rajone, Adomynės kapinaitėse.

Kada Birutė, atsisveikinusi su gimnazija ir gimtaisiais namais, išėjo į girią, Motina, pasiėmusi kuklų ryšulėlį, taip pat paliko namus ir išėjo į benamio dalią. Jai buvo sunkiausia, nes su savimi išsinešė tik begalinį sielvartą širdyje ir tylią maldą lūpose. Kada jau buvo žuvę Tėvas, Brolis ir Sesutė, paskutinį kartą Motiną susitikau 1951 kovų metais. Suklupau prie Jos kojų, padėjau savo išvargusią galvą ant Motinos kelių... Buvo taip gera, kad užmarštin nuslinko visi mūšių vaizdai, kovos brolių žūtys. Ji ilgai glostė mano galvą ir vis kartojo: „Sūneli, mano vieninteli, kaip aš laukiu Laisvės ir tavęs sugrįžtančio". Bet nei karto nesudejavo, nesiskundė savo sunkia dalia...

Taip beklaidžiojančią, išsekusią, visą drebančią, kažkas kažkur ją rado. Pasigailėjo... Nuvežė į Šiaulių Rekyvos ubagyną. Ten ji ir mirė, nes iš sielvarto drebėjo jos rankos, drebėjo visas kūnas. Pati nebegalėjo pavalgyti. Ir vis kartojo: „O, kad žinočiau, ar gyvas mano vienintelis sūnelis"... Mirė kada aš jau buvau katorgoje, nebesulaukusi išsvajotosios Laisvės ir savo vienintelio likusio sūnelio... Mirties pažymoje įrašyta: Visiškas organizmo išsekimas. Juk niekas Lietuvoje nemiršta badu...

Nuo tų dienų prabėgo daug metų. Išėjus iš katorgos, mane dar išsiuntė į tremtį. Tėvynėje niekas manęs nebelaukė. Buvo vienintelis troškimas aplankyti ir širdimi išbučiuoti tuos žinomus ir nežinomus žemės kauburėlius...

Jau devyneri metai kaip nepriklausomi, bet niekaip negaliu atsiimti Tėvo, Sesutės ir Brolio krauju aplaistytos tėvų žemės. Gal todėl, kad išlikau idealistu ir niekada kitų kančiomis ir krauju nepirkau sau gyvenimo. O kiek dabar atsirado vadų, kurie gana sėkmingai anuomet su oportunistais maudėsi suomiškose pirtelėse, o dabar dalinasi vietas po Saule, nekreipdami dėmesio, kad užstoja ją tiems, kurie niekada neieškojo šešėlių prieglobsčio. Vaikšto kryžius ir aukštus antpečius užsikabinę, ne mūšiuose juos išsikovoję, o už tai, kad pagal buvusiųjų užmačias gana sėkmingai trypia idealistus, stengdamiesi kuo storesniu savų purvų sluoksniu juos apipilti. Kalba gyvybes paaukojusių vardu, rašo tikrovės neatitinkančią istoriją. Atstovauja Laisvės kovai užsienyje. Skaudu, kad dar kartą išniekinami tie, kurie prieš daugelį metų gulėjo ant gatvės grindinio, kurių kapų dar ir šiandien niekas nežino.

Esu partizanas, mūšiuose įgytų dviejų Lietuvos Laisvės Kovos Kryžių kavalierius, vyresnysis leitenantas, bet dar niekaip Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės nepripažįstamas. Ir nežinau, kas man galėtų atsakyti - kodėl? Gal dėl to, kad išlikau idealistu...

1999.08.04

Kardo rinktinės partizano Napalio Galdiko - Dūmo, kalinto net 27 metus Sibiro lageriuose, prisiminimų apybraižą paruošė ir „Į laisvę" žurnalui prisiuntė mūsų bendradarbė Janina Semaškaitė. Prisiuntė kartu ir šią nuotrauką, kurioje jau grįžęs Lietuvon Napalys Galdikas matomas su partizanų ryšininke Magdute Barkute ir su buvusia partizane Jadvyga Malūkaite-Petkevičiene, taip pat iškentėjusia tremties negandas, o dabar besirūpinančia likusiais vienišais partizanais, kuriems reikia paramos.