VIII-OJI Į LAISVĘ FONDO STUDIJŲ SAVAITĖ ANYKŠČIUOSE

"Į laisvę" fondo lietuviškai kultūrai ugdyti VIII oji studijų savaitė Lietuvoje

„Bendruomenė Lietuvoje:

istorinė patirtis ir perspektyvos“

VIDMANTAS VALIUŠAITIS

1990 metais Lietuvoje įkurtas Į Laisvę fondo Lietuvos filialas surengė jau astuonias studijų savaites Lietuvoje, kurios vyko Vilniuje ir Nidoje (1992), Birštone (1993), Mastaičiuose (1994), Kaune (1995), Telšiuose (19%), Jurbarke (1997), Druskininkuose (1998). Aštuntoji studijų savaitė vyko š. m. birželio 23-27 d.d. Anykščiuose.

Anykščiuose 1999. Kairėje - ĮLF filialo valdybos pirm, B. Mažeika ir tarybos pirm. J. Kairevičius. Dešinėje - paskaitų moderatoriai S. Nefas ir P. Kisielius. Nuotr. K.A.

Pasak Į Laisvę fondo Lietuvos filialo tarybos pirmininko advokato Jono Kairevičiaus, fondas siekia populiarinti, supažindinti plačiąją visuomenę su pilnutinės demokratijos idėjomis ir susieti jas su konkrečiu nepriklausomos Lietuvos gyvenimu. „Pilnutinės demokratijos idėjos yra visuotinės. Jų įsisąmoninimas, skleidimas ir taikymas gyvenime yra artimai susijęs su žmonių politine kultūra, kurią mums akivaizdžiai reikia kelti"... „šitie dalykai yra svarbūs ne vien sostinei, ne vien didiesiems Lietuvos miestams, bet ir visai Lietuvai. Todėl dabar mūsų veiklos kryptis - iš centrų į periferiją", kalbėjo Jonas Kairevičius.

Aštuntąją studijų savaitę, kurios tema buvo „Bendruomenė Lietuvoje: istorinė patirtis ir perspektyvos", raštu pasveikino Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus:

„Nuoširdžiai ir pagarbiai sveikinu fondo „Į laisvę" surengtą studijų savaitę, skirtą Lietuvos bendruomenės patirčiai įvertinti ir perspektyvoms aptarti.

Gilias ir vertingas tradicijas tęsianti Fondo veikla, skirta lietuviškajai kultūrai ugdyti, jau beveik ketu. ias dešimtis metų ieško atsakymų į klausimus, kylančius besidomintiems mūsų istorija, politika, kultūra, visuomeniniais procesais. Per savo gyvavimo metus Jūsų bendruomenė plėtojo lietuviškąją mintį išeivijoje, žodžiais ir darbais įsijungė į Lietuvos laisvės bylą.

Džiugu, kad atkūrus nepriklausomybę fondo „Į laisvę" telkiami bendraminčiai rado savąją veiklos sritį ir šiandien Jūsų diegiamos idėjos yra vertinga Lietuvos demokratėjimo dalis, svarbi nuomonių įvairovės prielaida. Esu tikras, kad tautinių vertybių puoselėjimas bei Jūsų pastangos ieškoti modernių formų toms vertybėms skleisti ir ateityje duos gražių rezultatų, padės mūsų visuomenei tobulėti.

Linkiu Jūsų fondui, visiems jo nariams ir bendraminčiams geriausios kloties. Telydi studijų savaitę tarpusavio supratimas, bendros veiklos visų mūsų labui pajauta ir gyva mintis."

Anykščių rajono meras Saulius Nefas ir savivaldybė ne tik nuoširdžiai padėjo organizuojant šį renginį, bet ir pats meras su įdomia bei vertinga paskaita apie bendruomeniškumo suvokimą Lietuvoje įsijungė į studijų savaitės programą. Savo atsilankymu ir kalba renginį pagerbė Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Paskaitas skaitė ambasadorius Venezueloje Vytautas A. Dambrava, filosofai prof. Romualdas Grigas ir prof. Kęstutis Skrupskelis, „Laisvosios Europos" radijo žurnalistas Valentinas Mite, istorikė Nijolė Gaškaitė, fondo pirmininkas dr. Kazys Ambrozaitis. įvyko simpoziumas „Žiniasklaida ir jaunimo vertybės", buvo pristatyta prof. Adolfo Damušio knyga anglų kalba „Lithuania against Soviet and Nazi Aggression". Meninėje studijų savaitės programos dalyje dalyvavo poetas Bernardas Brazdžionis ir Anykščių šv. Mato bažnyčios jaunimo choras. Savaitės dalyviai turėjo progos nuvykti prie Vorutos piliakalnio, aplankyti A. Baranausko klėtelę, lankytis Troškūnų bendruomenėje, vykti į Niūronis, susipažinti su Arklio muziejum, pamatyti klojimo teatro spektaklį, vakaroti aukštaitiškoje sodyboje.

1941 m. sukilimo temomis

Studijų savaitę pradėjo į Laisvę fondo pirmininkas dr. Kazys Ambrozaitis pranešimu „Birželio sukilimo istorinis palikimas". Pranešėjas buvo aktyvus 1941 m. sukilimo dalyvis, vadovavęs sukilėlių medikų korpusui. Jis pabrėžė, kad šio šimtmečio Lietuvos bendruomeninio gyvenimo istorijoje liks įrašyta tik apie 30 laisvės metų. Kitu laiku - laisvės tik siekta arba dėl jos kovota.

Ambrozaitis pasidžiaugė, kad Seimas ir visuomenė pradėjo vertinti partizanų laisvės kovas ir jų gyvybės auką. Geriausia to išraiška - š. m. sausio 12 d. Seimo nutarimas, įvertinantis Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją ir ją skelbiant valstybes teisės aktu. Kartu jis apgailestavo, kad 1941 m. birželio sukilimas ir jo iškelta Laikinoji vyriausybė, veikusi sunkiausiomis karo aplinkybėmis ir parodžiusi ryžto bei pasiaukojimo, atlikusi reikšmingų darbų, vis dar nėra tinkamai įvertinta ir įstatymais įjungta į nepertraukiamą Lietuvos laisvės kovų grandinę.

Pasak Ambrozaičio, antrą kartą šiame šimtmetyje Lietuvos nepriklausomybė buvo paskelbta 1941 m. birželio 23 d. organizuoto masinio sukilimo būdu. Lietuvos Laikinoji vyriausybė buvo sudaryta ne iš partijų, bet iš įvairių ideologinių ir politinių nusistatymų žmonių. Pirmasis jos uždavinys buvo atstatyti tvarką įstaigose ir įmonėse vokiečiams dar neatvykus, ir parodyti, kad Lietuva jau tvarkosi nepriklausomai. Nedelsiant buvo sudaryta Krašto gynimo taryba, paskirti ministrų pavaduotojai. Vyriausybė panaikino neteisėtus sovietinius įstatymus, grąžino prieš okupacija veikusią teisę, buvusią teismų santvarka, greitai pertvarkė švietimą ir t.t.

Atsiribodama nuo Sovietų Sąjungos, Laikinoji vyriausybė niekur nesiangažavo Vokietijai, teigė Ambrozaitis, o tik pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę ir pritarė Vokietijos kovai prieš bolševizmą. Laikinoji Vyriausybė per savo 6 savaičių gyvavimo laikotarpį turėjo 35 darbo posėdžius. Vokiečių kariuomenė ir aukštieji komisarai palaipsniui didino spaudimą Laikinajai Vyriausybei. Aktyviausiai veikusios vokiečių saugumo įstaigos. Naktį iš liepos 23-osios į 24-ąją, voldemarininkų priedanga buvo suorganizuotas pučas prieš Laikinąją vyriausybę, kuriam vadovavo majoras Pyragius.

„Pučas mūsų nenustebino ir neišvaikė, tik pulk. Bobelis buvo pakeistas Kauno komendantūroje", sakė Ambrozaitis. Rugpjūčio 5 dieną Ambrazevičius atvyko pas Gebietskomisarą Rentelną su visais ministrais. „Aš jus skiriu savo patarėjais", pasakė Rentelnas". „Ačiū, ne. Mes esam pašaukti tarnauti nepriklausomai Lietuvai", - toks buvo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio atsakymas.

Tą pačią dieną, pasak Ambrozaičio, įvyko paskutinis ministrų kabineto posėdis, po kurio visa vyriausybė, nebeturėdama sąlygų tęsti darbą, nuėjo prie Nežinomojo kareivio kapo Karo muziejaus sodelyje ir, padėjusi vainiką, suspendavo savo veiklą. Ji neatsistatydino ir negrąžino savo įgaliojimų, nebuvo kam jų grąžinti. Vokiečiai tam neturėjo teisės.

„Todėl aš pritariu Seimo nario Algio Kašėtos prieš dvejus metus - šeštosios „Į Laisvę fondo studijų savaitės Jurbarke metu - iškeltam pasiūlymui, specialiu Seimo aktu įvertinti 1941 m. sukilėlių ir Laikinosios vyriausybės ryžtą ir darbus", baigė savo pranešimą Kazys Ambrazaitis.

So. Carolina ir Vytauto Didžiojo universitetų filosofijos istorijos profesorius Kęstutis Skrupskelis skaitė paskaitą „Kritinė istorija ir 1941 metų sukilimas". Jis mėgino atsakyti į klausimą, kiek pagrįsti yra Laikinajai vyriausybei metami kaltinimai simpatijomis fašizmui. Profesorius pabrėžė, jog katalikų intelektualams (J. Ambrazevičius-Brazaitis, A. Maceina, Z. Ivinskis, A. Damušis ir kt.), aktyviai prisidėjusiems prie sukilimo organizavimo ir Laikinosios vyriausybės formavimo, fašizmas buvo svetimas. Iki karo didžiausia grėsme Lietuvai jie laikė fašistinę Vokietiją bei vokiečių tautinę mažumą Klaipėdos krašte, bet ne lenkus ar žydus, kaip dabar apie tai kai kas mano.

Katalikų spauda buvo nutraukta 1940 m. birželio mėnesį, todėl, pasak Skrupskelio, „nėra duomenų apie jaunųjų katalikų intelektualų nuotaikas sovietinės okupacijos metais. Tačiau sunku patikėti, kad net okupacijos smūgių poveikyje tos nuotaikos per vienerius metus būtų taip radikaliai pasikeitusios Hitlerio atžvilgiu", sakė Kęstutis Skrupskelis. Filosofijos istorikas savo paskaitoje tačiau atkreipė dėmesį, kad Laikinosios vyriausybės veiklos laikotarpis turėtų būti tiriamas vadovaujantis metodine istorijos tyrimo samprata, diskutuojant moksliniu, o ne emocijų lygiu.

Bendruomeniškumo ir žiniasklaidos problemos

Anykščių rajono meras Saulius Nefas ir filosofijos profesorius Romualdas Grigas savo paskaitose nagrinėjo bendruomeniškumo problemas šiuolaikinėje Lietuvoje. S. Nefas analizavo sociologinių apklausų duomenis, atrasdamas ir išryškindamas pozityvias Lietuvos visuomenės raidos kryptis. Tuo tarpu R. Grigas atkreipė dėmesį į mūsų valstybės subiurokratėjimą bei ydingą centralizaciją. „Tauta supriešinama su valstybe, su pačia valstybingumo idėja", kalbėjo profesorius. Vienintelė atsvara biurokratinės valstybės įsigalėjimui, R. Grigo nuomone, galėtų būti visuomenės benduomeniškumo stiprėjimas ir vystymasis. Tačiau tai nebūsiąs lengvas kelias lietuviams, kuriuos kalbėtojas vadino „monologų" sakytojais, bet ne „polilogo dalyviais", gerokai patvirkusia individualistų bei egoistų tauta.

Viena studijų savaitės diena buvo skirta aptarti žiniasklaidos problemoms Lietuvoje. Rytiniame posėdyje pranešimą „Lietuvos žiniasklaidos ribos" skaitė „Laisvosios Europos" radijo žurnalistas Valentinas Mite. Remdamasis didžiųjų ir regioninių dienraščių, vietinės rajonų spaudos leidiniais, taip pat gvildendamas sąlygas susipažinti su užsienio spauda, pranešėjas nagrinėjo Lietuvos skaitytojų galimybes gauti informaciją apie įvykius kaimyninėse šalyse ir pasaulyje. Lietuviškoje žiniasklaidoje pasaulio įvykiai yra nustumti į antrą arba net trečią planą, sakė kalbėtojas. Žiniasklaida pasaulio naujienų pateikia, palyginti, nedaug, neskatina visuomenės tuo domėtis. Toks iškreiptas pasaulėvaizdis klostosi ir lietuvių sąmonėje - pasaulio įvykiai, jo problemos mums mažai rūpi. O tai, V. Mitės nuomone, yra labai pavojinga.

Didieji Lietuvos dienraščiai nesiunčia savo korespondentų į užsienį net tais atvejais, kai svarbūs įvykiai vyksta mūsų pašonėje, nekalbant jau apie atokesnes vietas. Lietuvos dienraščiai nesiunčia savo žurnalistų nei į Rusiją, nei į Baltarusiją, nei į Lenkiją, nei į Estiją, nei į kitas šalis. Apie įvykius Rusijoje dažniausiai praneša rusų žurnalistai, dirbantys Maskvoje arba Sankt Peterburge. „Taip taupiau. Bet aš drįsčiau abejoti ar rusų žurnalistas, kuriam straipsnių rašymas Lietuvos laikraščiams nėra pagrindinis darbas, mato kaip tik tas problemas, kurios svarbiausios Lietuvai, ar tinkamai dėliojami akcentai? Ir ar tie straipsniai nėra vien rusiškos spaudos santraukos?", retoriškai klausė kalbėtojas.

Tačiau vis dėlto didieji dienraščiai, pasak kalbėtojo, žurnalistikos atžvilgiu stovi aukščiau, lyginant juos su regioniniais leidiniais, kurie labai atsilieka ne tik informacijos kiekiu, bet ir žurnalistinio darbo kokybe. Antra vertus, regioniniai laikraščiai visa galva lenkia rajoninę spaudą. „Ši spauda, kreipdama dėmesį tik į vietinius skandalus bei kriminalinę kroniką, neprisideda prie visuomenės bendruomeniškumo raidos, bet priešingai - skatina šių bendruomenių provincialumą ir Lietuvos visuomenės fragmentaciją", teigė „Laisvosios Europos" radijo korespondentas.

Formalus atsakymas, pasak pranešėjo, gali būti labai paprastas: skaitykite Vakarų spaudą. „Tačiau vakarietiška spauda daugeliui žmonių tiek pat teprieinama, kiek naujo modelio automobilis „Volvo", sakė V. Mite. Užsienio spaudos skaitymas Lietuvoje yra brangiai kainuojantis ir didelių pastangų reikalaujantis užsiėmimas, kuriam gali ryžtis tik žmogus, negalintis savo darbe be šios spaudos išsiversti. Sakysim, koks nors užsienio reikalų ministerijos analitikas arba TV ar radijo užsienio įvykių apžvalgininkas. Arba labai turtingas pilietis, turintis užtektinai pinigų ir laisvo laiko.

Nors valstybės kišimasis į ekonomiką ir žmonių gyvenimą, kalbėtojo įsitikinimu, turi būti kiek įmanoma ribojamas, tačiau esama problemų, kurių išspręsti be valstybės pagalbos negalima. V. Mitės nuomone, valstybė turėtų sumokėti bent dalį vakarietiškos spaudos kainos, kad nors jau „International Herald Tribune" (pigiausias iš vakarietiškų leidinių) būtų prieinamas vidutines pajamas gaunančiam Lietuvos piliečiui. „Valstybė, kurios piliečiai neturi supratimo ir nenori žinoti apie tai kas vyksta kaimyninėse šalyse ir pasaulyje, yra labai pažeidžiama ir nestabili", savo paskaitoje teigė žurnalistas Valentinas Mite.

Žiniasklaida, vertybės ir jaunimas

Popietinėje sesijoje penktadienį (06.25), vyko simpoziumas tema „Žiniasklaida ir jaunimo vertybės", kuriame pirmasis pasisakė populiarių Lietuvos radijo laidų „Tiltai" ir „Vėjai" vedėjas Vaidotas Žukas. „Prasčiausias lietuviškos žiniasklaidos bruožas - vertybių sukeitimas, bulvariškumo apraiškų painiojimas su informacija", tvirtino pranešėjas. Jos smurtingumas ir juslingumas labiausiai drumsčia vaikų, moksleivių ir jaunimo sąmonę, kurie yra imlūs ir nekritiški. „Matydami aiškiai neigiamą poveikį vaikams, jau prieš gerą pusmetį nutarėme

Anykščiuose 1999. Kairėje - S. Girnius ir A. Žemaitytė. Dešinėje- kalba V. Landsbergis. Nuotr. K. Ambrozaičio

su žmona atsisakyti šios nedemokratiškos dėžės ir neakivaizdžiai įsijungėme į plintantį tarptautinį judėjimą „Family without TV", sakė Vaidotas Žukas. Jo duomenimis, vien Amerikoje, kurios televizija yra nepalyginimai skaidresnė nei Lietuvos, šiam judėjimui priklauso apie 12 mln. šeimų, Rezultatais jis džiaugiasi: vaikai daugiau žaidžia, mokosi, muzikuoja, skaito, bendrauja tarpusavyje ir su tėvais.

Net ir pačių žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse yra gerų ir prasmingų formuluočių. Greta apibrėžimo „žiniasklaidos laisvė", operuojama tokiomis sąvokomis kaip „atsakomybė", „padorumas", „sąžiningumas", „teisingumas". Deja, populiariojoje žiniasklaidoje, pasak V. Žuko, tai nesvarbu.

Piliečiai privalo aktyviau įtakoti valdžios žmones rūpintis ne vien ekonomine, bet ir dvasine bei psichine Lietuvos vaikų, jaunimo bei visuomenės gerove. Valdžia privalo įsiklausyti į visuomenės balsą, o ne vien paisyti žiniasklaidos vadovų palankumo jiems. Tik tokiu atveju bus galimi lietuviškosios žiniasklaidos kultūros ir etikos pokyčiai, mano Vaidotas Žukas.

Toliau žiniasklaidos vertybių tema kalbėjo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Pasak jo, gyvenime vyksta esminė kova ir įnirtingos pastangos trinti ribą tarp tiesos ir netiesos. Ir tos pastangos nėra iš tiesos pusės. Nekritinis mąstymas žiniasklaidoje, V. Landsbergio nuomone, reiškiasi įsitikinimu, kad žurnalistas - visada teisus. „Tai bolševikas visada buvo teisus, kuris žinojo, kad už jo - istorijos dėsniai, įpareigojantys žudyti buržujus, viską versti aukštyn kojom. Bolševikas priėmė tezę - jam galvoti nereikia".

Nekritinis mąstymas, kalbėtojo nuomone, yra nemąstymas, savotiška visuomenės mankurtizacijos išraiška, kuri yra tam tikros ankstesnės epochos įdirbio tąsa. Tik stebėtina, kad jos formos - dabar dar aršesnės, nei anksčiau. Nepamirština ir tai, sakė V. Landsbergis, kad žiniasklaida yra verslas, ir labai didelis verslas, susijęs su reklama ir visokiom kitokiom pajamom, mažai susiju-

Prie vysk. A. Baranausko paminklo Anykščiuose. Nuotr. K. Ambrozaičio

siom su visuomenės informavimo uždaviniais. Tai irgi labai blogai veikia žiniasklaidos susidrausminimą ir atsakomybę. Kadangi stokojama vertybinio mąstymo, negalvojama ir apie poveikį visuomenei - koks žmogus, koks skaitytojas ugdomas.

Lietuvos žiniasklaida, pasak V. Landsbergio, nepagerės, jeigu laikysis tokių nuostatų kaip iki šiol: savikritikos negali būti. Ne tik žurnalistas visada teisus, bet visi žurnalistai visada teisūs. Žiniasklaida viską gali kritikuoti, bet jos šiukštu liesti negalima. Tai yra todėl, kad ji pati savęs nekritikuoja. Ir kitiems draudžia, tarsi tai būtų nusižengimas etikai. Tačiau tokia nuostata, Landsbergio žodžiais, primena mafijos etiką - paklusnumas ir korporatyvinis interesas: mes teisūs, mes viską tvarkom, o tarpusavyje nesutarimų negali būti. „Reikia ginti kiekvieną žurnalistą, kuris yra savikritiškas, ir kuris yra kritiškas nekritiško mąstymo atžvilgiu. Jo situacija yra siaubinga. Bet jis gali išgelbėti reikalą", - simpoziume „Žiniasklaida ir jaunimo vertybės" kalbėjo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Paulius Subačius kalbėjo apie savo patirtį Vilniaus universitete, dėstant studentams žurnalistams. Jauniems idealistams, baigusiems universitetą ir

ĮLF 1999 m. rezistencinės premijos laureatė Nijolė Gaškaitė ir premijos komisijos atstovas Juozas Tumelis. Nuotr. K. Ambrozaičio

pradėjusiems dirbti laikraščiuose, pasak P. Subačiaus, greitai pakerpami sparnai. Jie nepajėgia atsispirti ciniškai, etikos ir žmoniškumo nepaisančiai aplinkai. Darbdavių jie nesunkiai kontroliuojami ir valdomi, jiems tenka pasirinkti tarp gero honoraro ir atleidimo iš darbo. Daugelis renkasi pirmąjį ir palaipsniui apsipranta su perskilusiu pasauliu.

„Ateities" žurnalo redaktorius Gediminas Karoblis sakė, kad jauno žmogaus prigimtis iš esmės yra gera, tačiau iš jo veiksmų, gyvenimo tempų, prievartos kylantys dalykai tą prigimtį neretai iškreipia. Jaunam žmogui, pasak G. Karoblio, svarbu sutaikyti save su prigimtimi, tą jaunystės įniršį nukreipti drąsos ir ryžto linkme.

Vanda Ibianska, šeimos žurnalo „Artuma" redaktorė, kalbėjo, kad jaunimas nėra praradęs vertybių, nepaisant neigiamo žiniasklaidos poveikio. Ji tvirtino, kad jauniems žmonėms rūpi tvirtos, vertybėmis grindžiamos šeimos ateitis, lietuvių tautos išlikimo klausimai. „Manau, kad šituo pasidžiaugti reikėtų", kalbėjo redaktorė Vanda Ibianska.

Premijos laureatė - Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė

Kaip ir ankstesniais metais, Anykščiuose buvo įteikta metinė į Laisvę fondo premija (5.000 Lt), kuri skiriama rezistencijos tyrimų srityje labiausiai pasireiškusiems tyrinėtojams, istorikams, žurnalistams. Šių metų premijos laureate tapo šiaulietė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, už monografiją „Žuvusiųjų prezidentas" (apie Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininką Joną Žemaitį - Vytautą, išleista 1998), pogrindžio publicistikos rinkinį „Partizanai apie pasaulį, politiką ir save" (1999) bei kitus reikšmingus pastarųjų penkerių metų rezistencijos tyrimo darbus.

Į Laisvę fondo premijos mecenatas, gydytojas iš Kalifornijos dr. Zigmas Brinkis sakė, kad premiją jis suprantąs ne kaip atlyginimą už atliktą vertingą darbą, bet kaip į fondo puoselėjamų principų sklaidą. O tie principai - patriotizmas, religinės vertybės, moralė politikoje ir gyvenime, visuotinė gerovė, tautinė kultūra ir tradicijos.

Lietuvos laisvės kovų strategija

Nijolė Gaškaitė studijų savaitėje skaitė paskaitą „Lietuvos laisvės kovų strategija". Jos pagrindinės mintys būtų šios. Ginkluoto pasipriešinimo svarbiausias tikslas buvo atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę. Partizanai pripažino, kad mažos valstybės ateitis priklauso nuo didžiųjų valstybių sprendimų, tačiau manė, kad išsivaduoti galima, jei pati tauta aktyviai dalyvaus sprendžiant valstybingumo reikalus. Nuolatinis strateginis partizanų tikslas buvo priešintis krašto kolonizavimui bei rusinimui, gyventojų bei medžiaginių ir dvasinių vertybių naikinimui. 1944-1946 m. partizanai daugiausia ardė okupacinės valdžios administracinius organus, gynė gyventojus ir saugojo jų turtą, vėliau - trukdė daryti negrįžtamus pokyčius ūkiniame krašto gyvenime: kurti kolūkius, naikinti vienkiemius, statyti kolūkines gyvenvietes.

Iki 1949 m. buvo siekiama kuo platesnius visuomenės sluoksnius įtraukti į organizuotą pilietinį pasipriešinimą okupacijai. Vėliau pradėtos propaguoti individualaus pasipriešinimo, tautiškai susipratusios asmenybės ugdymo idėjos. Partizanų vadovybė gerai suprato politines realijas ir partizaninio karo pabaigoje neturėjo iliuzijų patys sulaukti nepriklausomybės, tačiau laikė savo pareiga, kol įmanoma, išsaugoti nesuardytas partizanų struktūras tam atvejui, jei susidarytų palanki tarptautinė situacija ir reikėtų organizuoti krašto gynybą bei laikinus administracinius organus.

Partizanai neįgyvendino svarbiausio strateginio uždavinio - neatkūrė nepriklausomos demokratinės Lietuvos Respublikos, tačiau jie padėjo Vakarų valstybėms vykdyti Baltijos kraštų okupacijos nepripažinimo politiką ir atskleidė pasauliui ekspansinę komunizmo prigimtį. Partizanų kovos sustabdė brutalų krašto kolonizavimą bei rusinimą ir padėjo išlaikyti didžiausią tarp Baltijos valstybių etninių gyventojų nuošimtį krašte, taip pat dešimtmečiu sulėtino tautos dorovinių pagrindų griovimą.

Vertingą pranešimą „Nesibaigianti rezistencija: 25 metai be Juozo Brazaičio" perskaitė Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Venezueloje dr. Vytautas A. Dambrava, tačiau prie jo nesustosime, nes šiame laisvę" žurnalo numeryje ji spausdinama.

Dr. Adolfo Damušio knyga

Studijų savaitės dalyviai buvo supažindinti su neseniai pasirodžiusia Laikinosios vyriausybės pramonės ministro, prof. dr. Adolfo Damušio knyga anglų kalba „Lithuania against Soviet and Nazi Aggression". Knygos autorių studijų savaitės dalyviams labai gražiai, beveik poetiškai pristatė dr. Vytautas Majauskas iš Floridos.

Nors autorius knygos pratarmėje rašo, kad veikalas parengtas „to meto prisiminimais", apie 340 psl. leidinį kalbėjęs istorikas Vidmantas Vitkauskas minėjo, jog darbe panaudota daug vertingų šaltinių ir mokslo darbų. Knygos autorius surinko daug svarbių dokumentų iš įvairių Wašingtono ir Vokietijos Ludwvigsburgo (Gestapo) archyvų, naudojosi gausia prieškario Lietuvos, sovietų bei nacių okupacijų metais leista legalia ir nelegalia periodika, Vakarų spauda. Knyga papildyta svarbiais priedais: 1941 metų Kaune žuvusių sukilėlių sąrašu, dokumentine medžiaga apie žydus gelbėjusius žmones, A. Damušio tardymo Gestape klausimynu, Atlanto charta ir kt.

Knygoje daug vietos skiriama žydų holokausto problemai. Autorius jautriai aprašo šios tautos tragišką padėtį ir likimą nacių okupacijos metais. Konkrečiais pavyzdžiais ir dokumentais išryškinama nacių nusikalstama veikla, parodomas kai kurių lietuvių įsivėlimas į nusikaltimus. Kartu parodomas Lietuvos gyventojų bei rezistentų neigiamas nusistatymas žydų naikinimo atžvilgiu ir pastangos sumažinti holokausto padarinius, parama žydams.

Istorikas V. Vitkauskas pastebėjo, kad ypač vertingos yra tos knygos dalys, kuriose aprašomos pirmoji sovietų bei nacių okupacijos. Antrosios sovietų okupacijos įvykiai aprašomi glausčiau. Knygą rašydamas Vakaruose, autorius neturėjo galimybių pasinaudoti KGB ir kitais šio laikotarpio įvykius atspindinčiais dokumentais, kurie tapo prieinami po nepriklausomybės atkūrimo. Tad šioje veikalo dalyje kiek stokojama naujausių, pastaraisiais metais pasirodžiusių istorinių tyrinėjimų duomenų bei išvadų. Nepaisant to, knygos autoriui, pasak Vitkausko, pavyko atskleisti svarbiausius antrosios sovietų okupacijos padarinius, nušviesti lietuvių rezistencinę bei disidentinę veiklą.

Brazdžionio kūrybos vakaras ir koncertas

Studijų savaitės renginiai baigėsi įsimintinu poeto Bernardo Brazdžionio kūrybos vakaru Anykščių koplyčioje. Vakarą išradingai vedė Dangira Nefienė (Anykščiai) ir Genovaitė Jusienė (Pasvalys). Pastaroji pasireiškė kaip gabi B. Brazdžionio kūrybos skaitovė bei interpretatorė, išraiškingai perskaičiusi didelį pluoštą rašytojo poezijos. Greta paties poeto, jo eilėraščius dar skaitė Šiaulių dramos teatro aktorė Olita Dautartaitė ir Kauno Jėzuitų gimnazijos moksleivė Mėta Valiušaitytė. Dainas ir giesmes B. Brazdžionio tekstais atliko Anykščių koplyčios mergaičių choras (vadovė Gražina Pileckienė) ir Edmundo Griauzdės vadovaujamas šv. Mato bažnyčios choras. Akompanuojamos koncertmeisterio Donaldo Bružo, solo dainavo poeto kraštietės nuo Pasvalio Gema Šimkevičienė ir Ieva Kaminskaitė.

Studijų savaitė Anykščiuose baigėsi sekmadienį, birželio 27 d. renginio

Išvykoje prie Baranausko muziejaus Anykščiuose. Iš k. - Žaldokas, Damušis, Damušienė, Mite, Vitkauskas, Brinkis, Lauciūtė, Kisielius, Misiūnas. Nuotr. K.A.

apibendrinimu, 2000-ųjų metų studijų savaitės perspektyvų aptarimu, išvadų pateikimu bei dokumentų priėmimu.

Studijų savaitės renginiuose Anykščiuose dalyvavo per 100 dalyvių iš Lietuvos, Rusijos, JAV, Kanados, Pietų Amerikos. Išklausę paskaitas ir pranešimus, dalyvavę svarstybose ir diskusijose, studijų savaitės dalyviai vieningai nusprendė kreiptis į aukščiausius Lietuvos Respublikos pareigūnus -prezidentą Valdą Adamkų, Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį ir ministrą pirmininką Rolandą Paksą - ir prašyti atitinkamais teisiniais aktais įvertinti ir bendroje Lietuvos Respublikos teisės aktų sąrangoje įtvirtinti 1941 m. Birželio sukilimo atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę ir Laikinąją Lietuvos vyriausybę, vadovaujamą Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio.

TARPTAUTINIS KONGRESAS KOMUNIZMUI PASMERKTI

2000-tųjų metų birželio 12-14 , Gedulo ir vilties dienomis, Vilniuje yra rengiamas tarptautinis kongresas, pavadintas "Niumbergas-II", kurio tikslas yra pasmerkti komunistinę ideologiją. Nacistinė ideologija jau seniai pasmerkta, o komunistinė, padariusi daug daugiau žalos žmonijai ir pareikalavusi 85-100 milijonų žmonių aukų, dar vis egzistuoja.

Kongresui organizuoti yra sudarytas 20 asmenų komitetas, kuriam vadovauja pirm. Vytas Miliauskas, pavaduotojas P, Jakučionis, koordinatorius Mindaugas Stašinskas. Kvietimai jau išsiuntinėti penkiolikai Vidurio ir Rytų Europos šalių. Prof. Valdas Samonis padeda kontaktuoti įtakingus pasaulio asmenis.

JAV Lietuvių Bendruomenės taryba 1999 spalio 8-10 d. sesijoje nutarė Niumbergo-II kongresui pritarti, prašo komiteto parengti detalizuotą planą, darbotvarkę, dalyvių sąrašą bei biudžetą. JAV LB XV-tosios tarybos prezidiumo narė Dalia Puškorienė buvo įpareigota šiam tikslui surengti specialų vajų.

(Šis pranešimas gautas iš Liūdos Rugienėnės)