STUDENTIŠKAS IDEALIZMAS ATNEŠĖ NEPRIKLAUSOMYBĘ

Knygos apie 1941 sukilimą vertinimas

Pilypas Narutis, TAUTOS SUKILIMAS 1941. Pirmoji dalis „Be šūvio". 404 psl. knyga, išleista 1994 m. paties autoriaus. Viršelis dail. Ados Sutkuvienės.

1944 m. rudenį pasirodė ilgai laukta knyga apie sukilimą: Pilypo Naručio „Tautos sukilimas 1941". Šio sukilimo tema yra išleista tik keletas veikalų. Iš jų paminėtini — Budreckio apžvalginė studija anglų kalba ir Škirpos prisiminimai su dokumentuotu žvilgsniu iš užsienio. Šiuo metu spaudai yra paruošta Damušio prisiminimų gerai dokumentuota studija anglų kalba. Periodinėje spaudoje buvo paskelbta ir daugiau sukilimo dalyvių trumpesnių prisiminimų.

Pilypo-Žukausko-Naručio knyga yra svarbus indėlis istorikams ir lietuvių visuomenei. Šį veikalą reiktų laikyti grynai autoriaus prisiminimų knyga. Jis vaizdžiai joje perduoda to meto nuotaikas ir situaciją organizuojant ir pačiam dalyvaujant sukilime, komentuojant ir dokumentuojant kai kuriomis nuotraukomis. Tai paties vieno autoriaus originalus darbas. Stebėtina, kad po ilgos metų naštos, po kacetų pergyvenimų, po pokarinio sveikatos sušlubavimo autorius pateikia daug anksčiau neskelbtų istorinių faktų.

Knygos pradžioje autorius duoda autobiografinių žinių, aprašo tuolaikinį studentijos gyvenimą, nuotaikas, jos organizacijas, ilgiau apsistodamas prie ateitininkų, nes ateitininkija, buvusi tautininkų valdžios persekiojama, savaime ruošė jaunimą pogrindžio veikimui. Rezistencijos pagrindas yra pasitikėjimas bendradarbiais. Patikimiausi pogrindžio darbininkai yra tos pačios ideologijos kolegos. Prabėgdamas pro savo moksleivio ir studento dienas, autorius šokinėja per įvykius nebūtinai chronologine tvarka, iškelia savo paties kaip jaunimo vadovo ypatybes ir pavaizduoja, kaip ano meto jaunimas brendo ir įgijo stiprų tautinį ir ideologinį nugarkaulį, taip ryškiai vėliau išbandytą sukilime ir tolimesnėje rezistencijoje. Studentų korporacijų veikla daugiausia vaizduojama minint datas ir asmenis, kurie išliko autoriaus atmintyje. Kartais tai pavojinga, nes daugelis aktyvių asmenų gali likti nepaminėti.

IŠ knygos sužinome dažnai pamirštus ar mažai žinomus faktus, pvz., kad Klaipėdoje veikė Aktyvistų sąjūdis, o jo veikloje subrendęs Leonas Prapulenis buvo kaip tik labai svarbus sukilimo organizatorius ir vienas iš jo vadovų. Sužinome apie Studentų koaliciją, kuri visuomenei mažai tegirdėta. Autorius kalba apie ruošimąsi pirmajam Ateitininkų kongresui Vilniuje, dažnai mini asmenis sąryšyje su savo aplinka ir savo kontaktais, tačiau daugelis asmenų ir faktų lieka nepaminėti. Pavyzdžiui, kad Ateitininkų kongresą ruošti paskatino jau gegužės mėnesį Vilniuje įvykęs pavasarininkų kongresas, kurio ruošime teko man dalyvauti ir vėliau patyrimu dalintis su Studentų ateitininkų sąjunga. Tas ryšys su pavasarininkais kaip tik vėliau padėjo organizuotą pogrindi išplėsti į tolimas provincijas, — pavasarininkais pasitikint ne mažiau negu studentais. Gaila taip pat, kad autorius negalėjo pasinaudoti Jurgio Valiulio grupės patyrimu: jis savo prisiminimų nebepaliko, nors pakartotinai buvo raginamas juos rašyti.

Toliau autorius rašo apie sovietinę okupaciją, aktyvią ir pasyvią rezistenciją ir ruošimąsi sukilimui. Okupacijos aprašymas ir nuotaikų joje pavaizdavimas bus ypatingai naudingas jaunimui. To meto įvykių dalyviai jaučiame, kad jaunesnieji istorikai bei rašytojai dabar dažnai nesupranta sukilimo laiko nuotaikos ir aplinkybių, lengvai pasiduoda svetimtaučių išvedžiojimams bei faktų iškraipymams, kartais ir specialiai tendencingiems.

Knygoje atkreiptas dėmesys į neištesėtus vokiečių pažadus numesti sukilėliams ginklus prieš prasidedant karui, ši apgavystė sukilimo organizatorius laiku nuteikė prieš vokiečius ir vėliau paskatino visame krašte antinacinę rezistenciją. Pakankamai daug informacijos apie Vilniaus LAF centro organizaciją, jos tragišką likimą. Atidengtas to centro ryšys su Vokietija per Putrių ir Varpėnų dvarą, išsamiai aprašytas Vilniaus centro išdavimas. Gal tik kas nors dirbęs su tuo centru galėtų padaryti daugiau papildymų.

Laiko įvykių atžvilgiu knyga nėra nuosekli: ji yra labiau mozaikinės formos, todėl neišvengiami kai kurie pasikartojimai. Norėtųsi daugiau papildymų apie pirmąją nuovadą, R. Šato LAF radijo ryšius, daugiau detalių apie pasiruošimą Kauno apsupimui, pastangas išsaugoti tiltus. Manau, kad jie savaime išryškės, kai toliau bus rašoma apie veiksmus po sukilimo paskelbimo. Pvz., pirmojoje nuovadoje Jucevičiaus neteko sutikti. Kartu su Stoniu ir Jaudegiu palaikėme ryšį su pirmos nuovados policijos leitenantu „Mergos vaiku”, kuris buvo pianistas ir labai garbanotais plaukais. Stonio prikalbėtas, jis dieną prieš karui prasidedant sušaukė visus nuovados policininkus patikrinti ginklus, juos surinko ir, sudėjęs į du lagaminus, atnešė į Vilijampolę ir mums perdavė. Kitą dieną Stonis didelę dalį ginklų nugabeno į Kauno LAF štabą. Tai buvo pirmieji asmeniniai sukilėlių ginklai. Rašydamas apie R. Šato tvarkomus LAF radijo ryšius, autorius nepamini radijo siųstuvo-priimtuvo Vilijampolės grupėje, kurį Šatas buvo įrengęs mano kambaryje, kai gyvenau pas Antaną Žemaitį, tarnavusį Lietūkyje tiekimo viršininku. Ten pat turėjau ir dinamito sandėlį. Be abejo, daugelio panašių faktų autorius negalėjo žinoti ar prisiminti. Tad pilnesniam sukilimo ruošos vaizdui reikia papildomų aprašymų, panašių kaip L. Reivydo (psl. 173), kuriuose išsamiai ir tiksliai būtų pavaizduoti atskirų grupių ar asmenų, veikusių toliau nuo centrinių štabų, darbai.

Detaliai aprašytas Kauno LAF štabo iniciatyvos iš Vilniaus centro perėmimas, kai pastarasis buvo sulikviduotas. Autorius teisingai pastebi, kad visame tautos sukilime vieno vado nebuvo (psl. 235), išskyrus Škirpą, kuris LAF pradėjo ir jam vadovavo Berlyne. Tačiau reikia atskirti politinę ir karinę vadovybę. Visi nutarimai Lietuvoje buvo sutartinai daromi grupėje. Dažnai į susitikimus tekdavo lydėti Stonį, kai kartu su Jaudegiu rūpinomės saugumo reikalais. Ir tada, ir susitikimuose su Žukausku, Prapuoleniu, Damušiu bei kitais niekad neteko girdėti tokių vadizmo žodžių kaip „liepiu” ar „įsakau”; visuomet įsakymai turėjo priimtą pogrindžio veikloje formą: „ar gali tai padaryti”. Tik savo išvaizda ir skrybėle toje grupėje išsiskirdavo Prapuolenis.

Knygos pabaigoje aprašomi dviejų svarbiausių dienų įvykiai: tai sukilimo pradžia ir nepriklausomybės bei Laikinosios vyriausybės paskelbimas. Daugelis faktų jau plačiai žinomi. Knygos užbaiga gana skubota, veiksmas nutrūksta pačiame įdomume ir įtampoje. Tačiau baigiama su prasminga užsklanda. Skaitytojas paliekamas nekantriai laukti antrosios knygos dalies, žadančios daug veiksmo, sudužusių vilčių ir tragedijos. Ar autorius imsis to atsakingo ir varginančio darbo? Jaunoji tautos karta yra daug nustojusi, nes nemaža 1941 metų sukilimo dalyvių ir kovotojų savo prisiminimus jau yra nusinešę į kapus. Tokios knygos labai reikėjo.

Kazys Ambrozaitis

JAV LFB SAMBŪRIUOSE

Čikagos LFB sambūrio valdyba savo kadencijos metu neteko net dviejų mirusių savo narių — pirm. Č. Grincevičiaus ir V. Būtėno. Likusieji valdybos nariai — K. Dočkus, N. Dumbrytė ir St. Džiugas — praėjusių metų rudenį surengė susitikimą su Algirdu Saudargu, o š.m. vasario mėn. — su Česlovu Stankevičium. Abiejuose susitikimuose dalyvavo LF bičiuliai, krikščionys demokratai ir svečiai. Į naują sambūrio valdybą dabar pakviesti V. Kazlauskas, J. Kavaliūnas, dr. P. Kisielius, D. Kojelytė, K. Kriaučiūnas ir J. Kučėnas.

Los Angeles LFB sambūris yra vienas veikliausių. Praėjusią žiemą jie paminėjo poeto Bernardo Brazdžionio literatūrinio darbo sukaktį, o dabar vėl surengė politinių studijų savaitgalį. Apie šiuos renginius plačiau rasite šiame numeryje.

New Yorke 1994 gruodžio 3 Darbininko ir LF bičiulių iniciatyva buvo prisimintas prieš 20 metų miręs prof. Juozas Brazaitis. Ta proga šv. Mišias aukojo redaktorius kun. K. Bučmys, OFM. Minėjimo programoje kalbėjo P. Jurkus, dr. J. Kazickas ir dr. R. Šomkaitė. V. Maželio nuotraukos iš J. Brazaičio gyvenimo puošė renginio salę.