PROFESORIAUS STANISLOVO ŠALKAUSKIO MIRTIS IR LAIDOTUVĖS

Šį radinį gavome iš Vlado Telksnio, rezistento, išlikusio gyvo po sovietų kalinimo bei nacių koncentracijos lagerio Stutthofe. Jis buvo artimas šio radinio autoriaus kun. Vinco Bylos bičiulis ir bendradarbis, Kaune gyvenęs viename bute. Benediktinių g. Nr. 2. Kun. V. Byla 1934 metais buvo paskirtas jaunimo reikalams vedėju prie Katalikų Veikimo Centro Kaune ir taip pat perėmė „Pavasario" sąjungos dvasios vado pareigas iš pried jį tose pareigose 7 metus išbuvusio kun. Stepono Telksnio. Kun. Vincas Byla kurį laiką klebonavo Lygumų parapijoje, o vėliau buvo paskirtas Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonu. Jo pareigas KV Centre perėmė kun. Alfonsas Lapė. Kun. V. Byla, plačiai žinomas jaunimo organizatorius, auklėtojas ir pamokslininkas, vėliau kaip altarista apsigyveno Jurbarke, kur ir mirė. Prieš mirtį radė prisiminimus apie Dielininkaitį, Šalkauskį, Skvirecką ir kt. ir perdavė juos saugoti Vladui Telksniui, šis kun. V. Bylos paradytas epizodas apie prof. Šalkauskio laidotuves ir jo pranašystes dar niekur nebuvo spaudoje skelbtas.

Kazys Ambrazaitis

Stanislovas Šalkauskis, Vytauto Didžiojo Universiteto profesorius, garsus filosofas, krikščioniškosios ideologijos ateitininkams pagrindų kūrėjas ir didelė, šviesi asmenybė. Prieš II-jį pasaulinį karą, nusilpus sveikatai (sirgo džiova), kartu su žmona ir mažamečiu sūnumi jis atsikėlė į Šiaulius ir apsigyveno pas seserį Trakų gatvėje.

Profesorių St. Šalkauskį iš senų laikų gerbiau kaipo didelį žmogų ir žymių veikalų autorių, nors asmeniškai jo nepažinojau.

1941 metais, rugpjūčio mėnesį atsikėliau į Šiaulius. Buvau paskirtas Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonu.

Kelis kartus lankiau savo parapijietį ligonį profesorių. Greitai įsitikinau, koks jis gilus, taurus ir tiesus žmogus. Juk jis krikščionybę buvo išstudijavęs pačiuose pagrinduose, ją skelbė savo raštuose kitiems, bet ir pats nuoširdžiai ją praktikavo.

Taip gulėdamas mirties patale, profesorius pasiprašė tėvą kapuciną, kad kasdien atnešinėtų jam Švenčiausiąjį. Priėmęs Komuniją, labai džiaugdavosi ir sakydavo, kad tai yra vienintelė jo stiprybė. Ir kasdien, beveik du mėnesiu, prieš mirtį prof. St. Šalkauskis priiminėdavo „Angelų Duoną”, protarpiais eidamas išpažinties ir pabaigoje aprūpintas Paskutiniu patepimu.

Užtat Dievas davė, kad profesorius mirė kaip šventasis, ramiai užmigo Viešpatyje. Koks gražus visiems pavyzdys!

Beje, prieš mirtį prašėsi, kad jį palaidotų kuo paprasčiausiai.

Ir 1941 metais, gruodžio mėnesio 8 dieną. Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje įvyko iškilmingos prof. Stasio Šalkauskio laidotuvės.

Tuo metu Šiauliuose buvo misijos, kurias vedė tėvas jėzuitas Bružikas. Jos tęsėsi iš viso 15 dienų. Ir didelis buvo jų pasisekimas: bažnyčia, kurioje telpa virš 6000 žmonių, kasdien būdavo perpildyta. Misijoms aptarnauti iš Šiaulių ir iš apylinkės būdavo kasdien nemažiau kaip 15 kunigų.

Todėl ir prof. Stasio Šalkauskio laidotuvės buvo tikrai iškilmingos. Iš Panevėžio atvažiavo J.E. vyskupas K. Paltarokas, didelis velionio gerbėjas. Jis atlaikė pamaldas už mirusį, pasakė įspūdingą pamokslą bažnyčioje ir palydėjo lavoną į kapines. Aš, kaip Šiaulių klebonas, vyskupui asistavau, o gedulingoje procesijoje dalyvavo 15 kunigų ir apie 4000 žmonių minia. Kapuose atsisveikinimo žodį teko pasakyti man.

Palaidojome Šiaulių senuose kapuose, jei neklystu, dešinėje pusėje nuo pagrindinio tako. Bet palaidojimo vietos gerai neatsimenu.

Dar noriu pabrėžti porą dalykų, kurie liečia profesorių Šalkauskį ir kurie yra įdomūs, bet niekur neužrašyti.

1. Vakare po laidotuvių vyskupas K. Paltarokas, jėzuitas tėvas Bruv žikas ir keli kunigai dalyvavome pas ponią Šalkauskienę vakarienėje. Vyskupas paprašė papasakoti, kaip a.a. prof. Stanislovas praleido paskutines dienas prieš mirtį, ką jis rašė ir apie ką galvojo?

Štai ką papasakojo ponia Šalkauskienė: ,,Mano vyras Stanislovas paskutiniu metu buvo tiek apsilpęs, kad negalėdavo atsikelti iš lovos. O gulėdamas arba sėdėdamas diktuodavo man savo mintis, o aš mašinėle užrašydavau.

Paskutinis jo darbas tai pranašystė apie pasaulio ateitį.

Nuo feodalizmo laikų per šimtmečius susidarė atskiri luomai: ponų, kunigaikščių, grafų, bajorų ir pirklių, šalia jų — baudžiauninkų, amatininkų ir darbininkų. Aukštieji luomai kaskart vis lobo ir lėbavo, o žemesnieji vis skurdo.

Krikščionybė buvo išpažįstama tik lūpomis, o širdžių nepasiekdavo. Caro valdžia buvo suakmenėjusi ir rūpinosi bet kokiomis priemonėmis išlaikyti valdžią savo rankose, o pažangos žmonių būvio pagerinimui beveik nesimatė.

Pašalinės jėgos ardė valdžią iš visų pusių. Ir įvyko baisus sprogimas. Valdžia pateko į kraštutinių žmonių rankas. Tai buvo aukščiausias internacionalistų triumfas. Viskas apsivertė aukštyn kojomis. Žuvo daug žmonių, kaltų ir nekaltų, sunaikinta daug turtų, išlieta begalės kraujo ir ašarų.

Iki kraštutinumo triumfavo laicizmas. Buvo nuasmenintas žmogus ir iškeltas kolektyvas, kuris buvo valdomas iš viršaus.

Azijatiškas internacionalizmas pagimdė kitą kraštutinumą: bestijališką nacionalizmą. Šis paskutinysis nužmogintas žvėris išaugo pirmiausia savo tautoje, o paskui pradėjo kandžioti ir grobti kitas tautas.

Religija, kokia ji bebūtų, yra dvasinė galybė ir neturi kariškų ginklų, todėl neįstengia kovoti su žmonių sužvėrėjimu.

Tos dvi galybės susigrūmė mirtinoje kovoje tarp savęs. (Tada buvo II-jo pasaulinio karo pats įkarštis.) Jos viena kitą sunaikins arba gerokai apsilpnins.

Bet prof. St. Šalkauskis šviesiai vaizduoja ateitį. Jis sako, kad ateis valanda, kai pasaulyje iškils ir nugalės aristokratiškas demokratizmas.

Dvi didžiosios galybės, kraštutiniųjų dešiniųjų ir kraštutiniųjų kairiųjų, su savo baisiais ginklais, laivais, lėktuvais ir kariuomene, po ilgų kivirčų ir trinčių tarp savęs suartės ir pasidarys viena kitai panašios.

Beje, ir menkiausias protas sudreba, kai prisimena visas karo ir revoliucijų baisenybes: žmonių žudynes, turto plėšimus, karo gaisrus, lagerius ir ligas. Tos priežastys turės žmoniją atvesti į protą.

Tada visą pasaulį nugalės vienas ar keli aristokratiški demokratizmai. O aristokratiškas demokratizmas, prof. Šalkauskio supratimu, bus tada, kai žmogus bus vertinamas pagal savo protą ir nuopelnus. Juk mokslo žmogus, kuris galvoja už tūkstančius arba už visą tautą, yra tūkstantį kartų vertingesnis už tą, kuris niekuo nesirūpina.

Kada toks aristokratiškas demokratizmas įsistiprins pasaulyje, vienas Dievas težino. Gal tam reikės šimtmečių.

2. Artėjant frontui prie Šiaulių ponia Šalkauskienė su mokytoju Tarvydu paprašė manęs priimti prof. St. Šalkauskio rankraščius į Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Tai padaryti aš jiems leidau, bet įspėjau, kad čia juos dėti nesaugu. Per visus karus vis nukentėdavo Šiauliai, nes jie stovi ant didelio kelio. Todėl būtų geriau išvežti rankraščius į kokią nors kaimo mūrinę bažnyčią. Bet jie manęs nepaklausė ir profesoriaus rankraščius pasidėjo bažnyčios zakristijos nišose.

Deja. Per karą degė Šiauliai, degė Šiaulių bažnyčia, sudegė ir vertingi rankraščiai.

Kun. Vincas Byla,
Buvęs Šiaulių Šv. Petro ir Povilo
bažnyčios klebonas,
dabar Jurbarko altarista 
Jurbarkas, 1970.10.30