PARTIZANŲ GRETOSE
Spausdiname dm ištraukas iš Adolfo Ramanausko-Vanago, paskutinio Lietuvos partizanų vado, užrašytų prisiminimų iš laisvės kovų laikotarpio. Užrašai sudaro 214 mašinėle rašytų puslapių, pavadinti PARTIZANU GRETOSE, I ir II dalys. Abidvi užrašų dalys mašinėle rašyto rankraščio forma neseniai buvo išleistos Lietuvoje Laisvės Kovų Archyvo. Rankraščio kopija buvo perduota Į Laisvę Fondui Jungtinėse Amerikos Valstybėse, ji dabar ruošiama spaudai ir bus išleista knygos pavidalu.
Knygai specialų įvadą apsiėmė parašyti dr. Kęstutis Girnius.
Verta pacituoti keletą sakinių apie autorių iš Lietuvoje išleisto leidinio:
,,...Kaip nurodo K. Girnius knygoje ,Partizanų kovos Lietuvoje',
1949 metų vasario 1 d. ¡vyko paskutinis didesnis partizanų vadų suvažiavimas, kuriame LLKS Tarybos pirmininku ir Ginkluotų Pajėgų vadu buvo paskirtas Žemaitis, o jo pavaduotoju Vanagas — A. Ramanauskas. Vyriausias partizanų vadas Žemaitis, sunkiai susirgęs, 1951 metais savo pareigas perdavė A. Ramanauskui. Partizaniniam judėjimui pasibaigus, A. Ramanauskas slapstėsi Alytaus apylinkėse, vėliau nelegaliai gyveno Kaune, kur ir buvo suimtas 1956 metų rudenį. Manoma, kad mirties nuosprendis A. Ramanauskui įvykdytas 1957 metų gruodžio mėnesį.
A. Ramanausko-Vanago ‚Partizanų gretose' šalia Juozo Lukšos-Daumanto ,Partizanų’ yra stambiausias žinomas rašytinis pokario kovų paminklas. Knyga teikia unikalios medžiagos apie žmones ir įvykius..."
SUSITIKIMAS SU SVEČIAIS IŠ UŽSIENIO
Kazimieraičiui nupasakojau apie savo kelionės rezultatus. Jis tuoj pat ėmė ruoštis kelionėn, nes susitikimui nustatytas terminas jau buvo priartėjęs.
Pradžioje su juo perėjau į savo vadovietę. Parūpinome pastoti, kuria Kazimieraitis turėjo važiuoti Alytun. Miestan jį nuvežė viena moteris, kuri tą pačią dieną sugrįžo ir man pranešė, kad Kazimieraitis svarbiais reikalais išvažiavo net Kaunan.
Tik vėliau paaiškėjo, kad Kazimieraitis Alytuje jau nerado tų asmenų, kurie norėjo su juo susitikti. Jie jau buvo išvažiavę Kaunan, nes Alytuje jiems buvo pasidarę „ankšta". Garibaldis Kazimieraičiui nurodė, kur juos Kaune bus galima susirasti. Čia paaiškėjo, kad Kazimieraitį susitikiman kviečia Prapuolenis ir Hektoras, kurie pogrindžio reikalais kaip repatrijantai buvo atvykę Lietuvon iš užsienio.
Kazimieraitis nuvyko Kaunan ir su jais susitiko. Su jais tarėsi atitinkamais klausimais. Anie tuoj pat žadėjo grįžti atgal į užsienį ir po kiek laiko vėl pasirodyti Lietuvoje. Buvo nurodytas punktas Kaune, kuriame buvo galima bet kada pasiteirauti, ar nėra kokios nors žinios nuo jų. Vienas iš atvykusių iš užsienio su atitinkamais dokumentais išvažiavo per Lenkiją. Antrasis Lenkijon atsidūrė partizanams betarpiai padedant. Kazimieraitis pats vairuodamas lengvą mašiną pervažiavo su svečiu per Merkinės miestelį ir išlipo abu ant plento ties Udechos dvaru. Šoferis su mašina grįžo atgal, o svečias buvo perduotas Šarūno rinktinės partizanams, kurį jie asmeniškai nulydėjo per kitus dalinius ir per sieną iki pat Seinų miestelio. Iš ten jis Vakarus pasiekė jam vienam žinomu keliu. Daug vėliau sužinojome, kad pervažiuojant sieną su Vakarais, svečias MGB organų buvo trumpam sulaikytas. Patyrėm ir tai, kad jau tuomet MGB per provokatorių (prof. Markulį) žinojo apie jo išvažiavimą ir tik tam tikrais sumetimais leido Vakarus pasiekti.
Kazimieraitis grįžo tiesiai į savo vadovietę. Dabar jis kantriai laukė to laiko, kada Prapuolenis su Hektoru atsilieps iš užsienio.
Žinią duoti Vakarams apie tai, kas dedasi Lietuvoje antrosios bolševikinės okupacijos metais ir apie pačią pogrindžio veiklą buvo bandyta duoti ir kitu keliu. Buvo surasta viena inteligentė moteris, kuri kažkokiu būdu turėjo galimybę nuvažiuoti Anglijon, kur pažino Lietuvos pasiuntinį Anglijai K. B. Balutį. Jo adresu ir buvo parašytas atitinkamas raštas. Jis buvo įpakuotas ir paslėptas minėtos poniutės dvigubame batų pade.
Iki šiol niekam nėra žinoma, ar minėtas raštas adresatą pasiekė.
KAZIMIERAIČIO ŽUVIMAS
1946 vasarą, pavojingo rusų persekiojimo pasekmėje, Pietų Lietuvos Partizanų štabo darbuotojai su Kazimieraičiu atsidūrė Žaliamiškyje ir dienai apsistojo viename mažame bunkerėlyje. Tada buvo liepos 12-toji. Masinės rusų kratos apimtyje įėjo ir Žaliamiškis. Ilgą vasaros dieną ištupėti susikimšus mažame bunkerėlyje, esant masinei kratai, buvo nepavydėtinas malonumas. Čia tūnojo Kazimieraitis, Antanaitis, Daktaras ir Diemedis. Bunkerėlyje buvo šalčiau, negu ore. Dėl šios priežasties oras nesi-ventiliavo ir buvo jaučiama didelė stoka deguonies. Antanaitis kažkokiais reikalais ginčijosi su Daktaru. Kazimieraičiui, kuris pasižymėjo kaip nepaprastai geros širdies žmogus, tie ginčai buvo nepakenčiami. Kazimieraitis norėjo sudrausti besiginčijančius, bet Antanaitis kažkaip nesileido. Tuomet Kazimieraitis pareiškė, kad pritemus su juo Daktaras ir Antanaitis turės žygiuoti pas Vanagą, t.y. mane. Ilgiau nepakęsdamas ginčų pa-44 sekoje viduje susidariusios atmosferos ir oro stokos, pasiūlė Diemedžiui su juo išeiti viršun kiek atokiau nuo bunkeriuko, nes ir saulutė jau slinko vakarop. .
Kazimieraitis su Diemedžiu išlindo iš bunkeriuko ir nuėjo prie netoliese buvusios balaitės. Jie abu išsiavė, džiovinosi dar nuo praeitos nakties šlapius autus ir apygarsiai kalbėjosi. Kaip tik tuo metu baigėsi miško krata ir buvo duotas ženklas rusams susirinkti prie mašinų. Viena grupė rusų, ėjusi keliuku netoli nuo balaitės, pagirdo Kazimieraičio su Diemedžiu pasikalbėjimą ir puolėsi ton pusėn. Diemedžiui pavyko pasprukti, o Kazimieraitis, iš pistoleto nušovęs du rusus, mestos granatos buvo sunkiai sužeistas ir dar gyvas pateko i priešo rankas. Jis pradžioje rusų nebuvo atpažintas. Dar kaime prie sužeistojo buvo varinėjami gyentojai ir klausinėjami, ar jie sužeistojo senio nepažįsta. Rusus labai klaidino pas Kazimieraitį rastieji suklastoti dokumentai ir civiliai drabužiai. Jie net patys stebėjosi, kodėl tokis senis su ginklu slapstėsi miške. Rusai Kazimieraitį vežėsi Leipalingin, bet pakeliui jis mirė. Leipalingyje rusai susigaudę, nes tarp kitų pas Kazimieraitį surastų asmeninių daiktų buvo ir prancūziškas inžinerijos kalendorėlis su jame Kazimieraičio ranka padarytaisiais atžymėjimais. Pasakojama, kad tada Kazimieraičio lavonas buvo atkastas, nufotografuotas ir kažkur išvežtas.
Antanaitis ir Daktaras labili aiškiai girdėjo šūvius bei rusų šūkavimus, užpuolus Kazimieraitį ir Diemedį. Dabar jie pamiršo ginčus ir tyliausiai tūnojo iki sutemos, o paskui laimingai abu pasitraukė iš miško.
Kazimieraičio asmenyje sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų vadų, iki kraštutinumo atsidavusio savo Tėvynei. Dėl jo žuvimo buvo nepaprastai sujaudinti visi partizanai, nes beveik visi jie asmeniškai buvo matę Kazimieraitį ir ypač daug apie jį girdėję pasakojant. Keliaudamas po dalinius aš visuomet partizanams pavyzdžiu stačiau Kazimieraičio asmenybę; žmogaus, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas pašventė Lietuvos laisvinimo kovai; karininko, kuris iki paskutinio atodūsio ištesėjo duotąją priesaiką; kovotojo, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizano idealu. Per savo partizaninės veiklos laikotarpį jis įsigijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų ne tik kaip aukštesnysis vadas, bet ir kaip vyresnysis brolis. Visiems partizanams didžiulę įtaką Kazimieraitis turėjo dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, iki kraštutinumo pasišventęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir giliai religingas žmogus.
Su Kazimieraičiu man teko ilgai gyventi drauge ir pažinti jį iš arti. Dėl to jo netekimą aš dar labiau pergyvenau. Kazimieraičio šviesi atmintis niekuomet nepaliks manęs. Ir vėliau, lankydamas Pietų Lietuvos srities partizanus, aš visuomet paskirdavau dalį laiko pasikalbėjimui apie šį didį ir garbingą vadą. 1947 m. rugsėjo mėn. 25 d. įvykusio visuotinio Dainavos Apygardos partizanų vadų sąskrydžio metu, man kaip naujai išrinktam Dainavos Apygardos vadui pasiūlius, Merkio Rinktinės pavadinimas buvo pakeistas į Prt. Kazimieraičio Rinktinės pavadinimą. Visų žymesniųjų partizanų vadų posėdžių atidarymo metu būdavo pagerbiami kritusieji kovoje partizanai, ypač pabrėžiant Kazimieraičio asmenybe.
1949 m. vasario mėnesį Vakarų Lietuvos srityje įvykusiame visos Lietuvos partizanų vadų atstovų sąskrydyje, man apibūdinus Kazimieraičio nuveiktus darbus sąjūdyje, buvo paskelbtas šis dokumentas:
LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko Aktas Nr. 7
Savo didvyriška mirtimi pirkusiems mūsų tautai teisę gyventi ir savo darbais bei asmens pavyzdžiais ir šiandien nė kiek nemažėjančia šviesa tebenušviečiantiems LLKS ir visos tautos kovos kelią
1. Pietų Lietuvos Partizanų Vadui a.a. Kazimieraičiui pulkininkui inžinieriui Vitkui (žuvusiam 1946 m. vasarą) ir
2. Jungtinės Kęstučio Apygardos Vadui a.a. Visvydui leitenantui Kasperavičiui Juozui (žuvusiam 1947 m. balandžio mėn. 18 d.) už jų ypatingus nuopelnus išreiškiant sąjūdžio idėją, prasmę bei pobūdį, jų organizacinių, karinės ir visuomeninės veiklos pagrindų Pietų ir Vakarų Lietuvoje padėjimą, parengiant ir masiniais tiražais išleidžiant atitinkamus pogrindžio spaudos organus, o ypač už jų mirties valandoje parodytą didvyriškumą kovoje su priešu suteikiu Laisvės Kovotojo Karžygio vardą ir kartu juos apdovanoju Laisvės Kovos Kryžiumi I-mo laipsnio (su kardais).
Okupuotoji Lietuva, 1949 m. vasario mėn. 16 d.
(pas.) Vytautas
LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas
(pas.) Žadgaila
LLKS Tarybos Prezidiumo Sekretorius
1949 m. rugpjūčio mėn. 1 d. data išleistame Pietų Lietuvos srities spaudos organe „Partizanas" Nr. 2 pažymėjau:
,, Liepos mėnesį suėjo treji metai nuo to laiko, kai mes esame netekę mylimo vado a.a. Kazimieraičio. Jis krito nelygioje, bet garbingoje kovoje.
Šis aukštojo laipsnio karininkas duotą priesaiką ištesėjo ir Lietuvai atidavė ne tik savo jėgas ir žinias, bet ir savo brangiausią turtą — gyvybę.
Brangusis Vade! Tavo nemari kovos dvasia tebėra mūsų tarpe. Su Tavo vardu lūpose šiandien stovime nepajudinamai tvirti šventoje laisvės kovoje.
Tebūnie Tau lengva Lietuvos žemelė, kurią savo krauju aplaistei".
(pas.) A. Vanagas
Pietų Lietuvos Srities Vadas
