KATALIKAI IR KOMISARAI

VYTAUTAS VARDYS

Religinės* bei tautinės laisvės ryšio niekas taip aiškiai nerodo, kaip Lietuvos nepriklausomybės žlugimas. Krašto sovietizacija ne tik radikaliai pakeitė politinę bei socialinę struktūrą, bet sukūrė esmiškai kitokius valstybės ir Bažnyčios santykius.

*Ištrauka iš knygos „Krikščionybė Lietuvoje, 1387-1987".

Yra svarbu pabrėžti dažnai iš akių išleidžiamą faktą, kad Kremliui Bažnyčios suvaržymas atrodė esąs beveik tiek pat svarbus, kaip ir valstybės aparato pagrobimas ar ginkluotų pajėgų kontrolė. Todėl naujieji valdovai ėmė veikti tuoj, dar nepraėjus nė dešimčiai dienų, liaudies vyriausybę suformavus. Naujos valdžios politikai Bažnyčios atžvilgiu nustatyti ką tik legalizuota komunistų partija jau pačiu pirmuoju viešu, birželio 25 pareiškimu pareikalvo Bažnyčios ir valstybės atskyrimo.

Prof. dr. Vytautas Vardys LFB studijų savaitėje skaito paskaitų. Nuotr. V. Maželio.

,,Mūsų tikslas įgyvendinti tikrąją sąžinės laisvę", — pareiškė Komunistų partijos centro komiteto vardu kalbėjusis. „Tikintieji tegu tiki, netikinčio niekas neturi teisės versti mokytis religijos, imti šliūbų, krikštytis ir mokėti bažnyčios išlaikymui". Tai neskambėjo kaip persekiojimas, bet labiau kaip sekuliarizacija, kuri buvo be reikalo vėlinama katalikiškoje Lietuvoje. Sekuliarizacijai buvo pritarimo ir nepriklausomoje Lietuvoje, ir dėl to partija galėjo tikėtis paramos savo politikai. Iš tikrųjų tuo metu sunku buvo kitaip suprasti komunistų nusistatymą katalikų Bažnyčios atžvilgiu.

Po nacizmo iškilimo Vokietijoje Kremlius nebelaikė katalikybės savo priešu numeriu pirmu. Buvo siekiama kontaktų su katalikų intelektualų ir politikų vadais, vykdant „liaudies fronto" politiką, suformuluotą sulaikyti fašistų antplūdžiui. Komunistai ėmė infiltruoti katalikų organizacijas. Tačiau 1939 metų vasarą Kremlius sudarė sąjungą su Hitleriu, fašizmo didžiuoju vaidila, o 1940 m. vasarą Lietuvoje komunistai nebesivaržė dėl politinės įtakos, bet tapo padėtis valdovais. Ar buvo galima laukti, kad „liaudies fronto" galvosena vis dar turės poveikio Maskvos santykiams su Katalikų Bažnyčia Romos katalikų šalyje, pirmojoje, kurią Kremlius absorbavo? Ar reikėjo laukti, kad komunistai siekia iš karto sunaikinti Bažnyčią, kaip jie tai buvo padarę Sovietų Sąjungoje?

Sovietų elgesį tuo metu nebuvo lengva numatyti. Vatikanas, jau pažinęs sovietų priešiškumą religijai iš unitų ir lotynų katalikų patirties neseniai okupuotoje vakarinėje Lenkijoje, neturėjo jokių iliuzijų dėl sekuliarizacijos ir nenorėjo rizikuoti. Tą pačią dieną, birželio 25, popiežiaus nuncijus Luigi Centoz telegrama paprašė Vatikaną tokių pat specialių įgaliojimų, kokius anksčiau popiežius buvo davęs rusų aneksuotos Lenkijos dalies vyskupams. Kardinolas Maglione tuoj pat patenkino šį prašymą.

Bet panaudoti šiuos kritiškos padėties įgaliojimus tuo metu nebuvo reikalo. Sekuliarizacijos priemonės, kad ir gausios ir gudriai taikomos, nebuvo žiaurios, nebuvo skirtos Bažnyčiai nuvaryti į pogrindį, bet tik išskirti ją iš visuomenės. Bažnyčios atskyrimas nuo mokyklų ir visuomeninių organizacijų buvo paskelbtas tą pačią dieną, kurią komunistų partija paragino veikti, ir po to, birželio 26 d., Ministrų kabinetas nutarė nutraukti konkordatą su Vatikanu. Šventasis Sostas, atrodo, nebuvo tuoj pat informuotas. Nuncijus buvo iškviestas į Užsienio reikalų ministeriją tiktai liepos 3, o Lietuvos ministeris prie Vatikano įteikė nutraukimo notą Vatikano valstybės sekretoriui kardinolui Maglione tiktai liepos 5. Nuncijui Centoz Kaune buvo pasakyta, kad Bažnyčios ir valstybės ryšiai nesą „normalūs" ir kad konkordatas „kliudąs" sudaryti tinkamus santykius. Pijus Glovackis, naujasis Užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius, patarė nuncijui ir Lietuvos hierarchijai „suprasti naują padėtį" ir „prisitaikyti". Nuncijui Centoz tuoj buvo atimtas gyvenamasis butas bei jo įstaigos patalpos ir paskirtas terminas — palikti kraštą iki rugpjūčio 25.

Iki Vatikanui buvo oficialiai pranešta apie santykių nutraukimą, komunistinė Lietuvos valdžia užvertė kraštą dekretais, skirtais ne tik Bažyčios ir valstybės ryšiams nukirsti, bet taip pat ir apskritai apriboti religijos teises. Šių priemonių sąrašas rodo, kaip giliai katalikų tikėjimas buvo persunkęs viešąjį Lietuvos gyvenimą ir kokį intymų poveikių Bažnyčia darė valstybinių institucijų darbui. Birželio 27 Švietimo ministerija išbraukė iš mokyklinių programų tikybos dėstymą ir atleido mokyklų kapelionus. Tuo pačiu metu ministerija uždraudė maldas ir religinius simbolius visose mokyklose. Birželio 28 Krašto apsaugos ministerija susiaurino karo kapelionų jurisdikciją ir liepos 2 juos atleido.

Liepos 1 ta pati ministerija uždraudė tradicines karinės vakaro ceremonijas, kurios turėjo iš dalies religinį pobūdį. Be to, tą pačią dieną valdžia nustojo mokėjus kunigams algas ir pensijas. Gausios privačios mokyklos ir darželiai, kurie Lietuvoje buvo išlaikomi daugiausia katalikų vienuolynų arba žydų organizacijų, buvo formaliai nusavinti rugpjūčio 24. Kauno universiteto teologijos ir filosofijos fakulteto darbas buvo ,,sustabdytas" liepos 16, vieną dieną po rinkimų į Liaudies seimą. Fakulteto profesūra buvo atleista rugpjūčio 19 be naujo darbo garantijos. Vienuolėms, kurios ieškojo darbo valstybiniuose darželiuose, buvo nuoširdžiai patariama „visų pirma ištekėti". Tačiau kai kurie kunigai ir vienuolės buvo vis dėlto pasamdyti dirbti mokyklose, kur jie dėstė pasaulietinius dalykus. Tai buvo vienas iš nedaugelio laikinų modus vivendi atvejų, tylomis toleruojamų naujosios valdžios pareigūnų ir Bažnyčios.

Šis priešreliginių priemonių sąrašas nebus pilnas, nepaminėjus keleto kitų svarbių įsakų. Nors religinės organizacijos buvo paskelbtos neteisėtomis birželio 27, religinės pakraipos spauda, naujų redaktorių vadovaujama, ėjo dar septynias vadinamosios „taikos revoliucijos" savaites, kad galėtų paremti rinkimus į seimą. Tiksliau sakant, ji tebetęsė katalikų skaitytojų dezorientavimą. Liepos 19 valdžia išleido įsakymą, draudžiantį spausdinti bet kokį leidinį be Vidaus reikalų ministerijos leidimo ir be cenzoriaus aprobacijos. Tai reiškė visų katalikiškų spaudinių mirtį, išimtis buvo padaryta, tik „XX Amžiaus", dienraščiui, kuris naujo redaktoriaus profesoriaus Stepono Kolupailos tvarkomas, užsidarė tik rugpjūčio 1. Dar daugiau, rugpjūčio 15 valdžia paskelbė civilinės metrikacijos įstatymą, kuris įteisino ne tik civilinę vedybų registraciją, bet ir panaikino religinių ceremonijų teisėtumą. Skyrybos taip pat buvo įteisintos, nors tuo pačiu metu Komunistų partija ir komunistai pasiskelbė esą „griežti šeimų palaidumo priešininkai". Tą pačią dieną Teisingumo ministerija perėmė gimimo, mirties ir sutuoktuvių registravimą. Pusmetį vėliau visi šie dokumentai buvo perkelti į Centrinį valstybinį archyvą, o dokumentai, Bažnyčios duoti po 1941 sausio mėn. 1, buvo paskelbti negalioją. Religinės šventės buvo panaikintos spalio 11.

Demografinio ir darbo kalendoriaus sekuliarizacija buvo papildyta diskriminacinių socialinių ir ekonominių įstatymų leidyba. Netrukus pasirodė, kad naujasis režimas turėjo paruoštų receptų Bažnyčiai sutvarkyti, bet delsė juos taikyti, bijodamas arba išprovokuoti katalikiškąsias mases arba išjudinti jas iš šoko, kurį iššaukė staigi ir stulbinanti okupacija. Pavyzdžiui, liepos 2 žemės reformos įstaigos direktorius Stasys Elsbergas „Lietuvos aidui" pareiškė, kad valdžia pasiruošus konfiskuoti visas parapijų ir vienuolynų žemes. Tačiau čia pat kitas valdžios kontroliuojamas laikraštis paskelbė šią žinią ir kitus pasiūlytus konfiskavimus esant ištisai prasimanytus ir provokacino pobūdžio. Elsbergas tuoj buvo atleistas iš einamų pareigų. Šita reakcija, atrodo, buvo kilusi dėl tikrųjų nutarimo planuotojų baimės, kad per ankstyvas busimosios socialinės struktūros atskleidimas atstums lietuvius katalikus, kurių dauguma — maždaug 75 procentai — gyveno ūkiuose. Tai būtų labai pasunkinę suvaidinti „demokratinius" rinkimus. Bet kai žemės reforma buvo galų gale priimta, pasirodė, kad liepos 2 dienos žinia savo visuma buvo teisinga. O dėl bažnyčių nuosavybių direktorius buvo absoliučiai tikslus.

Visos žemės nuosavybės buvo nacionalizuotos liepos 22. Seimas tepaliko 30 hektarų (66 akrus), bet juos užtvirtino „amžinam valstiečių naudojimuisi". (Kokia ironija ir melagystė!). Likusioji žemė buvo surinkta į įsteigta valstybinį žemės fondą ir išdalinta bežemiams ar laikoma valdžios reikalams. Tokio žemės nuosavybės pertvarkymo pagrindas — radikali žemės reforma buvo pravesta Lietuvoje 1923 metais — buvo ne ekonominis, bet grynai politinis. Šiuo būdu Sovietai stengėsi laimėti sau bežemių ir pačių neturtingiausių kaimo grupių palankumą. Jie taip pat siekė sugriauti vidutinį ūkį, Lietuvos kaimo visuomeninį pagrindą, besiruošdami būsimajai žemės ūkio kolektyvizacijai. Pagaliau toks žemės dalinimas, — atimant kelis hektarus žemės iš vieno kaimyno ir dovanojant juos kitam, — buvo suplanuotas suskaldyti kaimo gyventojus, sukelti vadinamąją „klasių kovą".

Pagal rugpjūčio 5 įstatymą, 30 ha (66 akrų) žemės leista norma religinės įstaigos negalėjo pasinaudoti. Valdžia konfiskavo visą žemę iš vyrų ir moterų vienuolynų. Parapijoms buvo leista pasilaikyti tik vieną dešimtąją leistos normos dalį, būtent 3 ha arba 6.6 akrų. Kadangi ant tos pat žemės buvo bažnyčios ir parapijos pastatai, tai klebonui iš tikrųjų nebuvo likę ariamos žemės. Nusavintos bažnyčių žemės sudarė tik 3.2% naujai sudaryto žemės fondo, bet tai buvo daugiau kaip 90% visų bažnytinių įstaigų valdomos žemės. Namų nacionalizavimas, įsakytas spalio 31, smogė Bažnyčiai naują smūgį, ir iš tikrųjų visi bažnyčioms priklausantys namai buvo atimti. Be to, kunigai, kuriems buvo leista išsinuomoti parapijos namus, anksčiau priklausiusius bažnyčiai, turėjo mokėti didesnes nuomas, negu kiti piliečiai.

Visų šių įstatymų paskelbimas rodė, kad vien tik Bažnyčios ir valstybės atskyrimas nebuvo galutinis komunistinio režimo siekimas. Šios greitomis vykdomos sekuliarizacijos tikslas ir apimtis išryškėjo vėliau, stebint, kaip komunistai elgėsi su dvasiškiais. Iš pradžios, kai Kremlius dar kreipė dėmesio į viešąją opiniją, komunistai paliko kunigus ramybėje. Spauda gyrė sovietus ir jų laimėjimus, ypač jų tautinę politiką, bet nediskutavo religijos ir neinterpretavo Sovietų religinių įstatymų. Atskiri išsišokimai, kurių pasitaikydavo prieš dvasiškius, dar neturėjo konkrečių padarinių.

Liepos 7 naujasis Švietimo ministeris Antanas Venclova, kairių įsitikinimų rašytojas, pajuokė teigimą, kad Sovietai varžys religiją ir kunigiją: ,,Buvo sakoma, kad bažnyčios būsiančios uždarytos, kunigai išpjauti, bet matome, kad tai taip pat netiesa. Lietuvoje pripažinta tikėjimo laisvė, tačiau nėra tokios laisvės, kad tik vieni kunigai galėtų tvarkyti viską savo noru. Jie pasilieka savo vietose ir galės tuos tvarkyti, kurie pas juos eis..." Tačiau ši tolerancija dingo, kai Lietuva buvo formaliai įjungta į Sovietų Sąjungą. Rugpjūčio 28 ,,Darbo Lietuva", oficialus valdžios laikraštis, pakaltino dvasiškius vedant ,,antiliaudišką agitaciją", ir įspėjo, kad ,,viduramžių dvokas" nebus pakenčiamas socialistinėje Lietuvoje. Bažnyčia neatgaus savo buvusių pozicijų, laikraštis teigė, ir ,,dvasininkija turi gera valia suprasti esminius naujojo gyvenimo reikalavimus". Spalio 2 Vidaus reikalų komisaro pavaduotojas Gladkov — paslaptingas slaptosios policijos pareigūnas iš Maskvos, kurio kilmė ir vardas liko nežinomi — išleido savo pavaldiniams įsakymą „paimti jūsų apskričių visus kunigus formularinėn apyskaiton". Konkrečiai kalbant, Gladkovas norėjo sukomplektuoti šnipus — informatorius ir, jų padedamas, sukelti nesutarimus dvasiškių tarpe, o taip pat ir tarp dvasiškių ir katalikų gyventojų. Slaptoji policija ėmė intensyviai verbuoti kunigus, studentus, bažnyčios tarnus, tačiau anuo metu jų pastangų rezultatas buvo labai menkas. Už trijų mėnesių, 1941 sausio 21, vidaus reikalų komisaras Aleksandras Guzevičius išleido dar vieną instrukciją. Ši reikalavo, kad slaptosios policijos įstaigos atliktų pilną inventarizaciją visų bažnyčių, dvasiškių ir religinių organizacijų, uždarytų ar dar egzistuojančių, įsakymas lietė visas religines bendruomenes, ne tik katalikus. Komisaras, be to, reikalavo informacijų apie individualių kunigų vidinius konfliktus, sunkumus, problemas ir poreikius. Jis taip pat siekė tikslesnių žinių apie praeity jau užverbuotus dvasiškius ar pasauliečius informatorius-agentus. Guzevičius veikė įsakytas Maskvos, kuri jau rengė „agentūrinių-operatyvinių priemonių planą, panaudotiną naujų sovietinių respublikų tikybininkų atžvilgiu".

Šitokia veikla rodė valdžios prielaidą, kad religinės bendruomenės buvo savo prigimtimi priešiškos naujajam režimui. Šis nusistatymas buvo patvirtintas slaptu spalio 27 dienos įsakymu, kuris buvo paskelbtas NKVD apskričių agentūroms. Guzevičiaus pavaduotojas Boleslovas Baranauskas įsakė policijai būti pasiruošusiai Vėlinių vakarui, lapkričio 2, tradiciniam mirusiųjų pagerbimui. Reikalas pasiruošti buvo pateisinamas prielaida — kad ir nepagrįsta, — kad dvasiškija, panaudos šią progą agitacijai, prieš-sovietiniams išpuoliams, kontra-revoliucinių lapelių platinimui ir t.t. Lapkričio 28 komisaras Guzevičius, dar kitu slaptu įsakymu, pareikalavo imtis akcijos prieš „nacionalistinį kontra-revoliucinį elementą", ypač prieš kunigus, kurie dabar buvo įtariami, kad panaudos besiartinančių Kalėdų švenčių iškilmes savo priešiškai antisovietinei propagandai.

Kaip šios datos rodo, aktyvi dvasiškių priežiūra ir jų spaudimas, prasidėjo tiktai po formalaus Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą. Per dvyliką komunistinio režimo mėnesių apie 150 kunigų, tai yra apie 10% visų Lietuvos dvasiškių, buvo tardomi slaptosios policijos, verčiami šnipinėti savo kolegas ir parapiečius arba bauginami ir verčiami susilaikyti nuo religijos mokymo privačiai. Iš šių dvasiškių NKVD pareigūnams pasisekė užverbuoti tris informatorius. Dvidešimt keturi kunigai buvo areštuoti ir uždaryti kalėjime iki vokiečių-sovietų karo pradžios. Aštuoniolika išėjo gyvi. Dar penkiolika kunigų buvo nužudyti, — kai kurie kankinami — besitraukiančių komunistų aktyvistų ar kariuomenės. Devyni buvo deportuoti į Sibirą. Kartu su Vilniaus diecezija pilnas įkalintų kunigų skaičius buvo 39, nužudytų — 21. 1941 gegužės mėn. šitie skaičiai atrodė labai dideli, bet palyginti su masinėmis deportacijomis, kurios prasidėjo birželio 14-15 dienomis, tai buvo lašas vandenyne.

MALONUS SKAITYTOJAU,

džiaugiamės turėdami Jus savo skaitytojų ir rėmėjų šeimoje. Tikime, kad mūsų žurnalas yra mielai Jūsų skaitomas.

Tad prašome Jus savo gerą žodi apie  Į Laisvę paskleisti ir savo draugų tarpe. Mums būtinai reikia Jūsų talkos, mums reikia naujų prenumeratorių. Paraginkite pažįstamus, prisiųskite administratoriui jų adresus, o mes pasiųsime jiems Į Laisvę susipažinimui.

Ačiū už talką.

Administratorius