PRIEŠ 45 METUS

Žemiau spausdinamos dokumentų ištraukos yra paimtos iš platesnės medžiagos, liečiančios paskutines 1941 metų Laikinosios Lietuvos vyriausybės dienas. Dokumentus JAV Valstybės departamente surado dr. Bronius Nemickas ir jų kopijas, kurios liečia Juozą Brazaitį, prisiuntė ĮLaisvę Fondui. Jie ištisai yra atspausdinti šių vasarą išleistame Juozo Brazaičio Raštų VI tome, o čia su Į Laisvę Fondo pritarimu ir su dr. Nemicko leidimu Į Laisvę skaitytojams pateikiame kiek sutrumpintus tekstus. Dr. Broniui Nemickui esame nuoširdžiai dėkingi už šią retą informaciją.

Kaip šie dokumentai pateko į JAV Valstybės departamentą Vašingtone leiskime paaiškinti pačiam dr. Nemickui, kuris savo laiške taip rašo;

„Lietuvos pasiuntinybę Berlyne vokiečiams uždarius ir jos tarnautojams išsibarsčius, Antanas Valiukėnas, pabėgęs iš Lietuvos nuo bolševikų ir atsidūręs Berlyne, tapo pulk. Kazio Škirpos asmens sekretoriumi ir artimu politiniu bendradarbiu. Šiose pareigose jis turėjo progos per pulk. Škirpą artimai susipažinti su Švedijos karo atašė pulk. Carl Julin-Dannfeld.

Jo artima pažintis ir abipusis pasitikėjimas įgalino Antaną Valiukėną perdavinėti Lietuvos pogrindžio informaciją į laisvąjį pasaulį Švedijos pasiuntinybės Berlyne diplomatiniais kanalais. Praktiškai būdavo taip: Valiukėnas informaciją — raštus, memorandumus, dokumentus — įteikdavo Berlyne Švedijos karo atašei, o šis diplomatiniais kanalais rasdavo būdą persiųsti ją į Stockholmą mūsų ministeriui Vytautui Gyliui, Švedijos jau nebe-pripažįstamam, bet ten dar tebegyvenančiam. Gylys šiomis žiniomis, išskyrus slaptąją informaciją, turėjo aprūpinti mūsų atstovybes, laisvojo pasaulio lietuvių organizacijas, spaudą. Nežinau, kuriais sumetimais ir kokiu pagrindu, kaip man neseniai paaiškėjo, daug Gyliui siunčiamos informacijos patekdavo ir Amerikos pasiuntinybėn Stockholme.

Aukščiau aprašytu keliu, manyčiau, Stockholman nukeliavo ir Lietuvos laikinosios vyriausybės paskutiniojo posėdžio protokolo nuorašas bei jos ministerio pirmininko pavaduotojo Juozo Ambrazevičiaus laiško vertimas. Į JAV jie atkeliavo, atrodo, kartu su kitais 22 Lietuvą liečiančiais dokumentais (vieni svarbūs, kitų vertė, atrodo, menka). Amerikos pasiuntinybė Stockholme 1943 vasario 18 visų šių dokumentų fotostatus atsiuntė Valstybės departamentui, o tų pat metų birželio 4 Strateginės saugumo įstaigos jie buvo uždrausti (klasifikuoti) ir tik 1980 kovo 4 deklasifikuoti. Taigi dabar jie yra kiekvienam prieinami''.

IŠTRAUKA IŠ LIETUVOS MINISTERIŲ KABINETO 1941 RUGPJŪČIO 5 PASKUTINIOJO POSĖDŽIO PROTOKOLO NR. 35

Posėdžiui pirmininkauja laikinai einąs ministerio pirmininko pareigas švietimo ministeris p. Juozas Ambrazevičius, dalyvauja visi ministeriai, sekretoriauja patarėjas dr. Sakalauskas.

Ministerių kabinetas išklausė toki ministerio pirmininko pranešimą:

„Laikinosios vyriausybės atsiradimas yra susijęs su Lietuvių aktyvintų fronto veikla. Frontas, dirbdamas nuolatiniame kontakte su Berlyne veikusiais aktyvistais, jų štabu ir savo vadu pulk. Škirpa, kurio veiklai vokiečių karinės ir politinės žinybos rodė palankų nusistatymą, bolševikų okupacijos metu Lietuvoje paruošė ir slapta suorganizavo lietuvių sukilimą. Sukilimas buvo intensyviai planuojamas tam momentui, kada, karui kilus, vokiečių kariuomenė ims žygiuoti prieš bolševikus. Pagal numatytą planą jau pačiomis pirmosiomis karo dienomis buvo pradėtos aktyvistų bei partizanų kovos su rusais; sukilę Lietuvos korpuso daliniai (VI.22) sėkmingai savo ginklus nukreipė prieš rusiškai — bolševikišką savo vadovybę, o Kaune jau birželio 23, 9 vai. 30 min. ryto, Aktyvistų frontas, visos tautos priešakyje stovėdamas, pasiryžęs atstatyti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą ir akcentuodamas draugiškus ryšius su Vokietija, paskelbė Laikinąją Lietuvos vyriausybę. Taigi Laikinoji Lietuvos vyriausybė gimė revoliuciniu būdu kaip karo ir lietuvių tautos sukilimo rezultatas.

Jau birželio 25 d. rytą vyriausybės atstovai prisistatė ką tik į Kauną atvykusiam Kauno karo lauko komendantui Pohl aptarti įvairių aktualių reikalų, kurie galėjo dominti ir vyriausybę, ir vokiečių komendantą... (Tačiau nuo pat pirmojo susitikimo) — jau buvo galima konstatuoti, kad vokiečių karinė vadovybė, matyti, turėdama atitinkamų instrukcijų, Laikinosios Lietuvos vyriausybės formaliai nepripažino, į ją formaliai nesikreipė, neieškojo kontakto...

(Nors ir su dideliais trukdymais iš vokiečių pusės)— ... neturėdama nei pašto, nei telefono ryšio Laikinoji vyriausybė nenutraukė sunkaus krašto atstatymo darbo. Palyginti, labai trumpu laiku buvo atstatytas prieš 1940.VI.15 buvęs administracijos aparatas, apskričių, miestų ir valsčių savivaldybės, suorganizuota policija, išleista visa eilė įstatymų, kuriais naikinama bolševikų okupacijos metu įnešti pakeitimai bei įstatymai...

Tiesa, į įvairias ministerijas su įvairiais pageidavimais, reikalavimais atvykdavo įvairių sričių vokiečių kariški valdininkai. Liepos pradžioje atvykusi jų ūkinė vadovybė sistemingai domėjosi, kiek jai buvo naudingą, atskirų ministerijų nurodymais. Tas pats pasakytina apie generolo Rocques štabo VII skyrių, kurio vadovybė visų sričių ministerius VII. 10-11 d. buvo pas save paeiliui atsikvietusi susipažinti su jų darbu. Šitokiu būdu faktiškai užmezgus santykius, oficialus kontaktas su vyriausybe vis dėlto buvo sąmoningai vengiamas, o ministeriui pirmininkui pulk. Škirpai Berlyne buvo uždėtas naminis areštas... Tokiu būdu Laikinoji Lietuvos vyriausybė visą laiką negalėjo nei su vokiečių atitinkamomis žinybomis palaikyti oficialius santykius, nei susisiekti su Berlyne atkirstais vyriausybės nariais. Šitaip vyriausybė gyveno nežinios laiką...

Liepos 1 d. pokalbyje (iš Berlyno atsiųstas politiniais reikalais Vidaus reikalų ministerijos valdininkas) dr. Greffe gen. Raštikiui aiškiai pareiškė, kad Laikinoji Lietuvos vyriausybė esanti sudaryta be vokiečių žinios. Šitokia savo forma, nors prieš atskirus asmenis ir nieko neturima, ji esanti vokiečiams nepriimtina. Dabartinė Laikinoji Lietuvos vyriausybė turinti pati persiformuoti į tautinį komitetą ar tarybą prie karinės vokiečių valdžios. Pabrėždamas, kad vokiečiai turį pakankamai priemonių Laikinajai vyriausybei likviduoti, bet kartu akcentuodamas, kad jie nenorį konflikto su lietuviais, dr. Greffe patarė tuoj patiems persiformuoti į tokį komitetą ar tarybą. Tai siūlė dr. Greffe įvykdyti ligi VII.l vakaro ir primygtinai tvirtino, ką vėliau atskiriems vyriausybės nariams iš vokiečių pareigūnų dar dažnai teko girdėti, būtent, kad iki karo pabaigos, kuris vokiečiams stato tokius sunkius ir didelius uždavinius, negalįs būti išspręstas Lietuvos likimas. Dr. Greffes išvedžiojimams artimas mintis VII. 12 pareiškė man ir prof. Ivinskiui dr. Kleist, pridėdamas tik, kad Laikinoji Lietuvos vyriausybė kol kas galinti dirbti savo darbą, kurio naudingumas vokiečiams buvo aiškus. Tik kreipdamasi į vokiečių žinybas Laikinoji vyriausybė neturinti vartoti ,,ministerių ir ministerijų" titulų. Bet Laikinoji Lietuvos vyriausybė jautė, kad Aktyvistų fronto ir sukilusios tautos jai yra pavesta išlaikyti nepriklausomybę, kuriai iškovoti patriotiškiausia visuomenės dalis sudėjusi tiek daug aukų. Vyriausybė buvo įsitikinusi, kad ji neturi teisės tos nepriklausomybės atsisakyti, neišduodama tautos ir valstybės interesų. Todėl ji negalėjo eiti jai per privačius pokalbius sugestijuojamu keliu, t.y. transformuotis į vokiečių karinės valdžios pagelbinį komitetą ar tarybą. Atsiklaususi visuomenės atstovų, gavusi jos pritarimą savo nusistatymui ir jos neabejotinai pozityvaus nusistatymo stiprinama, vyriausybė pasiliko toliau savo poste ir su savo nusistatymais. Dr. Greffe išvyko į Berlyną...

LAIKINOSIOS LIETUVOS VYRIAUSYBĖS SUDĖTIS,

paskelbta per Kauno radijo stotį 1941 m. birželio 23 d.

Pulk. Kazys Škirpa — ministeris pirmininkas.

Prof. Juozas Ambrazevičius — jo pavaduotojas, ėjęs min. pirmininko pareigas ir švietimo ministeris.

Jonas Matulionis — finansų min. Prof. Balys Vitkus — žemės ūkio.

Pranas Vainauskas — prekybos min. ir valstybės kontrolierius.

Vytautas Žemkalnis-Landsbergis — komunalinio ūkio.

Ksaveras Vencius — sveikatos.

Plk. Jonas Šlepetys — vidaus reikalų.

Gen. Stasys Raštikis — krašto apsaugos.

Dr. Adolfas Damušis — pramonės.

Juozas Pajaujis — darbo. Antanas Novickis — susisiekimo.

Prof. Mečys Mackevičius — teisingumo.

Leonas Prapuolenis — Aktyvistų Fronto įgaliotinis.

Negaudama tiesioginių informacijų apie Reicho nusistatymą Lietuvos atžvilgiu, Laikinoji vyriausybė nusprendė pati siųsti delegaciją į Berlyną išsiaiškinti. Bet pastarąjį žygį jau sutrukdė viduje suorganizuoti sunkumai — nesutarimai tarp Lietuvių aktyvistų fronto ir Geležinio vilko, kurie iš viso suardė vyriausybės tos rūšies planus. Nuo liepos pirmųjų dienų prasidėjo nesutarimai, posėdžiai, aiškinimasis su voldemarininkais, kurie iškėlė reikalavimus likviduoti Aktyvistų frontą, įkuriant naują politinę nacionalistinę organizaciją. Nebūdama priešinga tokios organizacijos įkūrimui ir stengdamasi eilę Voldemaro linijos šalininkų įtraukti į pozityvų kūrybinį darbą, vyriausybė negalėjo surasti bendros formulės, kuri galėtų abi puses patenkinti, juo labiau, kad voldemarininkų reikalavimai vis didėjo... Liepos 23-24 naktį voldemarininkai jėga į savo rankas paėmė Kauno komendantūrą, batalioną ir lietuvių policiją. Buv. Lietuvos armijos majoras Pyragius, dabar veikiąs prie vokiečių dalinių, naktį telefonu reikalavo iš generolo Raštikio įsakymo jam perduoti komendantūrą. Kai gen. Raštikis atsisakė tai padaryti, p. Pyragius, be kitko, pareiškė savo ir savo vienminčių grupės vardu pavartosiąs jėgą, nes veikiąs su vokiečių karinės vadovybės pritarimu ir Sicherheitspolizei žinia. Nors gen. Raštikiui apie tai paklausus gen. Pohl, pastarasis atsakė, kad vokiečių karinė vyriausybė Kaune apie tuos įvykius nieko nežinojo, nors jis komendantui Bobeliui uždraudė formaliai perduoti pareigas, tačiau kitos vokiečių įstaigos skaitėsi su nakties įvykių pastatytu nauju komendantu ir pripažino susidariusį faktą...

 

Vyriausybei teko sutikti sunkumų ne tik visuomenę konsoliduojant, bet ir jungiant atskirus Lietuvos regionus centralizuotam valstybiniam gyvenimui. Ypačiai daug kliūčių (iš vokiečių pusės) buvo vyriausybei santykiauti su Vilniumi ir jo sritimis (jos priklausė kitos vokiečių armijos veikimo zonoje)...

Liepos 10 atitinkamų vokiečių organų žinion buvo perimti valstybiniai ūkiai. Tokios pat pastangos buvo matyti ir miškų srityje, kurie tą pačią dieną buvo perimti vokiečių žinion. Tos tendencijos rodė, kad Laikinajai vyriausybei nenorima palikti tvarkyti Lietuvos ūkio. Jos potvarkiai sustabdomi. Nuo VII.25 formaliai pradėjo veikti Zivilverwaltungas. VII.28 keturių ministerijų atstovai buvo pakviesti naujai atvykusio vokiečių civilinės valdžios Kauno apygardos komisaro oberfuehrerio Lentzen, kurio pareiškimai nieko aiškaus taip pat neįnešė. Pagaliau liepos 30 buvo paskelbti Reichskomisaro fuer Ostland ir Generalkomisaro Lietuvai (dr. von Renteln) atsišaukimai, kurie atėmė iš vyriausybės bet kurias sąlygas tvarkyti kraštą, neigė Lietuvos vyriausybės ir pačios nepriklausomos Lietuvos egzistavimą. Naujai išleistieji civilinės valdžios įsakymai, įstaigų užėmimai be atitinkamų organų žinios, pagaliau pačios L. vyriausybės pašalinimas iš jos patalpų (VIII.4) sudarė Laikinajai Lietuvos vyriausybei nebeįmanomas darbo sąlygas.

1941 rugpjūčio 5, Lietuvos Generalkomisarui pakvietus, įvyko pirmutinis pasimatymas su Generalkomisaru, kuris oficialiai pareiškė ministerių kabinetui, kad vyriausybė nebegali egzistuoti ir visą valdžią Lietuvoje į savo rankas ima Generalkomisaras ir pats sau skiria generalinius tarėjus.

Laikinoji Lietuvos vyriausybė, turėdama galvoje Reicho komisaro Rytų kraštui ir Generalkomisaro Lietuvai liepos 28 atsišaukimus į lietuvius ir Generalkomisaro rugpjūčio 5 oficialų pareiškimą Lietuvos vyriausybei, kad Didžiojo Vokietijos Reicho vyriausybė dėl vykstančio karo sąlygų perimanti visą civilinę administraciją Lietuvoje ir kad Lietuvos vyriausybė laikoma nuo šiol nustojusi veikti, nutaria šių faktų akivaizdoje laikyti vyriausybės veikimą sustabdytą prieš jos valią".

Pastaba: visi paaiškinimai kursyvu skliausteliuose yra ĮL redaktoriaus.

JUOZO AMBRAZEVIČIAUS LAIŠKO GEN. KOMISARUI DR. VON RENTELNUI VERTIMAS

Kaunas, 1941 rugpjūčio 9

Ekscelencija,

Tik 1941 rugpjūčio 7 popiet gavome tekstą Jūsų kalbos, pasakytos Laikinosios vyriausybės nariams, kuriuos Jūs teikėtės priimti 1941 rugpjūčio 5 audiencijoje.

Ryšium su tuo Ekscelencijos kalbos mums atsiųstu tekstu turiu garbės atkreipti Jūsų dėmesį į tos kalbos antraštę, kuri netiksliai nusako faktinę padėtį, nes audiencijos Ekscelenciją buvo prašę ne generaliniai tarėjai, bet Lietuvos Laikinosios vyriausybės atstovai.

Turiu garbės taip pat pranešti, kad Laikinoji vyriausybė, priimdama dėmesin Ekscelencijos pareiškimą, kad mūsų kaip ministerių darbas turi būti laikomas baigtas, savo paskutiniame posėdyje tą pat dieną konstatavo, kad Lietuvos vidaus gyvenimą perėmus tvarkvti vokiečių civilinei administracijai, Laikinosios vyriausybės veikimas iš tikrųjų toliau darosi nebegalimas ir prieš jos valią sustabdomas.

Aš asmeniškai labai dėkoju Ekscelencijai už man reiškiamą pasitikėjimą būti Tamstos generaliniu tarėju. Tačiau, kaip ir kiti daugumas Laikinosios vyriausybės narių, iš šešių savaičių praktikos matėme, kad sugriautą Lietuvą atstatant taip, kad ji būtų naudingiausia ir Vokietijos žygiui prieš bolševizmą remti, mes galime tinkamiausiai pasitarnauti tik Lietuvai esant nepriklausomai valstybei. Kai Didžiojo Reicho vadovybė nerado galima tuo tarpu tos nepriklausomybės pripažinti, aš nematau, kad tarėjo pareigose būtų galima sulaukti iš tautos tokio milžiniško pritarimo, su kokiu buvo sutikta nepriklausomos valstybės vyriausybė. Dėl to aš negaliu prisiimti tų atsakingų prieš Ekscelenciją pareigų.

Pranešdamas apie tai Ekscelencijai, liekuosi ir t.t.

J. Ambrazevičius

buvęs Lietuvos Laik. vyr. ministerio pirm. pavad.