VEDAMIEJI

MŪSŲ ATSAKYMAS

Jei komunistinis režimas Sovietų Sąjungoje nebūtų žiaurus, tai jį būtų galima laikyti juokingu Ateityje viso pasaulio mokyklose bus mokoma apie kraštą, kuriame dvidešimtojo amžiaus pabaigoje už valdžios nelegalizuotų idėjų skelbimą žmonės buvo kišami į kalėjimus ir "gydomi” psichiatrinėse ligoninėse, nors to krašto oficialioji ideologija skelbėsi savo rankose turinti žmonijos lemties raktą. Mokysis apie šalį, kurioje vaikaičiams nebuvo leidžiama pernakvoti pas senelius ir vaikams neleista aplankyti savo tėvų kapų. Tas juokingasis aspektas dar labiau išryškėja, kai tie suvaržymai taikomi ne tik atvykstantiems kitų kraštų piliečiams, bet, pagal to krašto įstatymus, ir “legaliems” sovietiniams piliečiams. Mat Maskva sovietiniais piliečiais paskelbė ne tik iš okupuotų kraštų kilusius ir svetur gyvenančius žmones, bet ir svetur gimusius jų vaikus.

Sugriuvus rusų imperijai, pasaulis aiškiai supras, kaip iki dantų apsiginklavusi Rusija apsėsta baimės: bijo laisvos minties, laisvo žodžio, laisvo žmogaus juoko.

Pabėgimui iš rūškanos tikrovės, to tragikomiško gyvenimo komiškoji pusė Sovietų Sąjungoje gimdo begalinį skaičių anekdotų. Deja, anekdotai pačios realybės pakeisti negali.

Taip jau kiekvienoje prievartos sistemoje yra: kuo nesėkmės didėja, tuo režimas žiaurėja. Taip ir Kremlius, visuose imperijos kampuose matydamas žmonių, net pačių rusų, kylantį visuotinį nepasitenkinimą ir gyventojų santykio rusų nenaudai spartų kitimą, ypač Azijos tautose, pastaruoju metu ima dar labiau intensyvinti pastangas rusinti okupuotų kraštų žmones. Vadinama "mokslinė konferencija” Taškente (1979.V.29-31) paskelbė, kad rusų kalba “yra svarbus augančios kartos auklėjimo tarybinio patriotizmo ir socialinio internacionalizmo dvasios faktorius”. Ir todėl įsakoma "imtis visokių priemonių pakelti rusų kalbos dėstymo efektyvumų”, “nuo 1979 m. įvesti rusų kalbos mokymą nuo 5 metų amžiaus vaikams”, "mokyklose įvesti rusų kalbos dienas ir savaites” (tuo metu vaikai tik rusiškai tegalės kalbėti) ir t.t, ir t.t. Net rektorius J. Kubilius su partiniais rusinimo aparatūros prievaizdais paskelbė sustiprintą Vilniaus u-to rusinimo programą.

Lietuvos pogrindžio spauda aliarmuoja “S.O.S., pasauli!" šauksmu. Į šį šauksmą tremties visuomenė turėtų atsiliepti dvejopai:

a. Prievartaujamos lietuvių tautos šauksmų perduoti pasauliui ir prašyti pagalbos. Čia plati veiklos dirva ne tik Lietuvių Bendruomenei, bet ir tiems veiksniams, kurie Bendruomenės sugriovimą įtraukęį neoficialius savo darbų planus;

b Kultūrinės institucijos— Lietuvių fondas, LB Kultūros taryba, Lituanistikos institutas — bendru planu turėtų ruošti kelias pilnas lituanistines bibliotekas perkėlimui į išlaisvintą Lietuvą. Vidurinėms mokykloms bibliotekas galėtų dovanoti privatūs asmenys; ypač toms mokykloms, kurias jie patys yra lankę. Išlaisvintoje lietuvių tautoje per kelis priespaudos dešimtmečius bus susitvenkęs begalinis laisvo žmogaus kūrybos pažinimo alkis. Mūsų poezija, grožinė proza, filosofijos - istorijos - religijos - sociologijos srities darbai, monografijos, gausi ir istorijai svarbi memuarinė literatūra galės šį alkį patenkinti.

Šitokio plano paskelbimas ir vykdymas būtų reikšmingas atsakasį sustiprintas rusinimo pastangas ir tikėjimo Lietuvos laisve prasminga manifestacija.

 

KAI KALBAMA MONOLOGU

Monologai turi pripažintą vietą scenoje. Net ištisi draminiai kūrinėliai gali būti monologu atliekami. Arijos operose irgi yra monologai. Jų grožis dažnai lemia visos operos pasisekimą. Tačiau visai kita kalba, kai žmogus privačiuose ir viešuose pokalbiuose ima kalbėti monologais. Monologais kalbantysis kito pokalbio dalyvio argumentų negirdi, ignoruoja pateiktus faktus ir, kurčias kitiems, be galo gėrisi vien savo paties išmintimi. Toks žmogus ilgainiui tampa nuobodus, įgrisus ir pokalbiuose vengiamas.

Monologais kalbą visuomenininkai yra tikra Dievo rykštė suvažiavimuose, konferencijose, simpoziumuose. Jie paprastai gina kilnias idėjas— tėvynės meilę, tautinį sąmoningumą, dvasinį tobulumų, demokratiją — ir savo karštas ir ilgokas kalbas dažniausiai užbaigia Lietuvos himno žodžiais “vardas tos Lietuvos vienybė težydi“. Tačiau gyvenimo praktikoje, kai tas kilnias idėjas reikia perkelti į konkrečias situacijas, tarp kilnių idėjų ir nekilnių darbų atsiranda tikra praraja. Mat monologais kalbantieji esmiškai yra diktatūrinių nusiteikimų ir vienybei įgyvendinti reikalauja visiškos “klystančios” pusės kapituliacijos.

Dar didesnė nelaimė, kai monologais kalbų visuomenininkai legaliu ar nelegaliu keliu patenka į centrinių organizacijų vadavietes. Su šitokiais “tiesuoliais”, dainai gerais lietuviais patriotais, bendra kalba ir bendras darbas veik neįmanomas. Jie siekia vienybės, skaldydami kitas grupes ir pasisavindami veikiančių organizacijų vardų; demokratiškų balsavimų tvarka sudarytas organizacijų vadovybes apšaukia diktatūromis, patys nedrįsdami savo pasitikėjimo visuomenėje patikrinti balsavimų keliu; visuomenės patikrintų daugumų priskirdami mažumai, patys savo “daugumų” ramsto dainai visai nebeveikiančių ar nieko nebereiškiančių organizacijų vardais; jie reiškia žodinę pagarbų švarios dvasios lietuviams, smerkdami kitus nešvariais žodžiais ir kenkdami kitiems nešvariais darbais; planingų ir pozityvų kitų darbų laikydami vieningos veiklos ardymu, jie savo neveiklų reklamuoja kaip herojiškus žygius. Dar blogiau, kai tokie vadai, neturėdami atramos savoje visuomenėje, pasiduoda svetimų, tegu ir draugiškų, jėgų kontrolei.

Spaudos gyvenime monologais kalbų publicistai yra gal kiek mažesnė blogybė už kraujo brolius visuomenininkus. Mat solistai - visuomenininkai vargina salėje pagautų publikų, kuri pasirinkimo beveik neturi, gi žurnalisto straipsnį valia skaityti ar ne. Monologinio nusiteikimo spaudos žmonės siūlo skaitančiajai publikai ilgus straipsnius, vedžioja jų ilgomis minčių užuolankomis, kartais patys nebesurasdami kelio į pagrindinių tezių laukų; dega polemikos aistra, tačiau vengia rimto susidūrimo logikos ir faktų argumentais. Ilgainiui į tokių žurnalistų straipsnius niekas nebeatsiliepia, niekas jų nebeeituoju, niekas su jais nebepolemizuoja. Jie palieka vieni, ir laikraščiams jų straipsniai nebereikalingi.

Amerikos lietuvių spaudos gyvenime yra įvykęs keistas nutikimas: keli atsakomingai spaudai nebereikalingi monologiniai žurnalistai susitelkė apie vienų laikraštį, Čikagos“Naujienas”, paversdami jį tobulu neatsakomingos spaudos pavyzdžiu. Srovine ideologine priklausomybe šie 5-6 to laikraščio skiltis užpildą individai telpa tarp katalikų kunigo ir marksistinio ateisto. Šių žmonių karingumas atvirkščiai proporcingas atsakomybės jausmui, kuris yra visai atbukęs. Labiausiai jie atakuoja demokratinę visuomeninio gyvenimo praktikų ir pozityvius bendruomeninius darbus. Juos gąsdina suderinta, koordinuota Lietuvos laisvinimo veikla ir demokratinei dvasiai paklusni laisvinimo organizacinė sąranga. Duodami vadinamus “atkirčius” atsakomingai spaudai, jie vadovaujasi ne visuotinai kultūringame pasaulyje pripažintais spaudos etikos dėsniais, bet džiunglių įstatymais. Todėl jų kritika išvirsta į puolimus, polemika — į niekinimus, insinuacijas, šmeižtus.

Apie šį laikraštį susibūręs rašančiųjų būrelis savo negatyvumu yra tiek išsiryškinęs, kad atsakomingoji spauda su jais visai nebekomunikuoja. Ta visa šutvė senai būtų uždususi, jei, anot Broniaus Nainio, “kažkas” nebūtų suinteresuotas jų palaikymu. Bet ir su globėjų talka jie jau nebepajėgia bendram lietuviškam darbui rimčiau pakenkti. Tik visa bėda, kad tuo laikraščiu, kaip visuomenine baze, bando remtis pasitikėjimą visuomenėje praradę vadai, bandą kalbėti visos išeivijos vardu. Tačiau laisvos bendruomenės natūraliai nuo prievartinių užmačių kratosi. Ir štai kodėl visuomeninės -politinės veiklos poreikiams patenkinti Amerikos lietuviuose formuojasi naujos institucijos, atramų turinčios demokratiškai besitvarkančioje Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje.