LIETUVIŲ FRONTUI 30 METŲ

V. NATKEVIČIUS

1941 metų rugsėjo mėnesį atsišaukime prieš vokiečių okupacinės valdžios paskelbtą jų tarnybai Lietuvos vyrų registraciją pirmą kartą viešai pasirodė Lietuvių Fronto vardas. 1971 metų rugsėjo mėnesį suėjo 30 metų, kaip Lietuvių Frontas egzistuoja. Žinomas jis labiausiai pasidarė su pogrindinės “Į Laisvę” pasirodymu 1943 metų sausio mėnesį. Šie trisdešimt metų yra verti dėmesio visų pirma ryšium su rezistencijos idėja ir praktika, nes rezistencija prieš okupantą yra esmiška Lietuvių Fronto žymė.

Lietuvių Fronto genezė Rezistencija savo žodine kilme yra priešinimasis, nepriėmimas svetimos valios, jos nevykdymas, priešinantis ignoravimu ar veiksmu. Politine prasme rezistencija yra pavergto krašto gyventojų pasipriešinimas pavergėjui. Rezistencijos žodis išpopuliarėjo, kai 1940 vasario 22 per anglų radiją jį pirmąkart pavartojo de Gaulle, kalbėdamas apie gyventojų pasipriešinimą vokiečių pavergtoje Europos dalyje.

Lietuvoje rezistencinei kovai sąlygos susidarė su pirmąja komunistų okupacija 1940. Jau tų metų rudenį susikuria pirmoji rezistencinė organizacija — Lietuvių Aktyvistų Frontas — paruošusi 1941 metų birželio sukilimą prieš bolševikus ir laikinai atstačiusi Lietuvos nepriklausomybę. Vokiečiams 1941 rugsėjo 22 Lietuvių Aktyvistų Frontą uždarius ir jo įgaliotinį Levą Prapuolenį išvežus į Dachau koncentracijos stovyklą, Lietuvių Aktyvistų Fronto vietoje ėmė pogrindyje reikštis naujos rezistencinės organizacijos. Jų svarbiausios: Lietuvių Frontas, Lietuvių Nacionalistų Partija, Lietuvių Vienybės Sąjūdis, Lietuvos Laisvės Armija, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga. Išsiskyrimas į atskiras rezistencines organizacijas vyko daugiau mažiau pasaulėžiūriniu principu: į Lietuvių Frontą ir į Vienybės Sąjūdį (šio pastarojo širdis buvo J. Keliuotis) susitelkė daugiausia katalikiško ir aplamai krikščioniškos pasaulėžiūros jaunimas, į Lietuvių Nacionalistų partiją — kraštutiniai tautininkai, į Laisvės kovotojus — liberalesnis tautininkų ar jiems artimas jaunimas; Lietuvos Laisvės Armija buvo labiau karinė organizacija, artimai bendradarbiavusi su Lietuvių Frontu.

Prieš tautos alinimą

Pagrindiniai LF siekiai buvo sukliudyti vokiečių valdžios kėslus, alinant lietuvių tautą biologiškai ir kultūriškai; kartu buvo pareiškiami lietuvių tautos nusistatymai, reikalaujant okupantą jų paisyti. Biologinis alinimas buvo vykdomas, gaudant ar viliojant jaunimą į frontą, į Reichą darbams, užkraujant ūkininkams nepakeliamas duokles ir pyliavas. Kultūrinis alinimas vyko, slopinant mokslinės ir grožinės literatūros leidimą, uždarinėjant mokyklas, net universitetus (1943). Prieš visą tai LF kovojo, formuodamas tautos opiniją. Šiam reikalui buvo suorganizuotas politinis - informacinis skyrius, leidęs minėtą pogrindinę “Į Laisvę” ir politinės apžvalgos savaitinį “Lietuvių biuletenį”. Atskiri LF sambūriai leido “Vardan Tiesos”, satyrinį ‘‘Pogrindžio Kun-taplį”, “Lietuvos Judų” — registravusį okupanto šnipus ir pataikūnus.

Karinis LF skyrius organizavo karinius dalinius, telkė ginklus tam momentui, jei būtų reikalo, griuvus frontui, priešintis bolševikų antpuoliams.

Lietuvių Frontas aktyviai dalyvavo ir rezistencinės vadovybės — Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto sudaryme. Mat, vokiečiams prievarta sustabdžius Lietuvių Aktyvistų Fronto pastatytos Laikinosios vyriausybės veikimą 1941 rugpiūčio 5, jos kai kurie nariai dėjo pastangų sudaryti vyriausybės pakaitalą pogrindyje. Tai nepavyko, ir 1942 pogrindy susidarė du organai: Tautos Taryba, kurioje dalyvavo kai kurie Laikinosios vyriausybės nariai ir kiti politikai, visi daugiau mažiau formavęsi katalikų organizacijose, ir Vyriausias Lietuvių Komitetas, kuriame susitelkė liberalinės, tautininkinės ir socialdemokratinės ideologijo veikėjai. 1943 pabaigoje abu organai susijungė į Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetų (VLIK-ą).

Susijungimo derybas Tautos Tarybos vardu vedė Lietuvių Fronto žmonės. VLIK-e Lietuvoje LF atstovai ėjo jo vicepirmininko ir politinės komisijos pirmininko pareigas. Kai 1944 bolševikai antru kartu okupavo Lietuvą, LF atstovas VLIK-e vienintelis iš VLIK-o narių nepasitraukė iš krašto ir žuvo kovos lauke. Likę krašte frontininkai kartu su kitų rezistencinių organizacijų vadais sudarė Lietuvos rezistencinę vadovybę ir vedė partizanines kovas iki 1952. Labiau-siai žinomi šių kovų didvyriai, Juozas Lukša - Skrajūnas ir Julijonas Būtėnas, yra LF žmonės.

LFB ir krašto rezistencija

Kurį laiką išeivių visuomenėje buvo aštriai diskutuojamas klausimas, ar rezistencija yra galima ir išeivijoje. Šios diskusijos paaštrėjo po to, kai 1952 rugpiūčio 5 LFB pasitraukė iš tremty atkurto VLIK-o, kuriame frontininkai vadovavo Vykdomosios Tarybos informacijų tarnybai ir paskui užsienio reikalų tarnybai. LFB pasitraukė, įsitikinę, kad tuo metu tapo neįmanoma VLIK-e dirbti su kai kuriomis grupėmis, kurios nepaisė moralės ir teisės, nuvertindamos rezistenciją ir jos atstovus. Net buvo stengiamasi sudaryti įspūdį, kad rezistencija tiek krašte, tiek čia išeivijoje buvo ir yra beprasmiška. Tautai laisvę esą tegalima iškovoti tradicine politika: gudrumu, veikla, santykiais;    pasipriešinimas ginklu, esąs nereikalingas. Visai atvirai buvo abejojama laisvės kovotojų vykdomo pasipriešinimo prasmingumu. Į tai LFB atsakė:

“Krašto rezistencija okupantui manifestuoja ne tik tautos norų būti laisva, bet ir jos narių heroizmų, laisva valia aukojantį tautos laisvei savo didžiausių žemiškų vertybę— gyvybę.

Krašto rezistencija atpirko nepriklausomos Lietuvos 1940 kapituliacijų be pasipriešinimo prieš neišprovokuotų Sovietų agresijų.

Krašto rezistencija yra neišsakomas rezistencinio įkvėpimo šaltinis ateities kartoms. Ji imunizuoja jaunimų nuo okupanto nuodingos indoktrinacijos ir ugdo tautinės kūrybos polėkius.

Krašto rezistencijos aukos pratęsia Lietuvos istorijoje tą tautos kovų dėl laisvės didingą heroizmą, kuris ir praeityje taip pat nekartą savo dienos akimis kovojo beviltiškų ir neprasmingą kovą, kuris tačiau paliko ateities kartoms laimėjimo užtikrinimą”.1

Be abejo, frontininkai pripažįsta, kad šiandien ginkluotai rezistencijai nėra sąlygų, bet tai dar nereiškia, kad reiktų atsisakyti bet kokio pasipriešinimo ir laukti vien vadinamos “palankios politinės konsteliacijos” tarptautiniuose santykiuose. Jų ne vienam atrodo, kad tauta, kovojanti dėl savo laisvės, juo labiau dėl savo išlikimo apskritai, negali būti diriguojama iki smulkmenų, kada ji turi pakelti ginklą, kad jos pavieniai nariai turi išeiti į gatves ir reikalauti laisvės. Gyva tauta, ypač jos jaunimas, nebepakeldama priespaudos, priešui pertempus vergijos pančius, eina kovon be atodairos ir ryžtasi plikomis rankomis sutraukyti geležines grandines, rizikuodama mirti. Šitą laikyseną tautai diktuoja pats gyvenimas, kaip giliausia versmė biologinių ir moralinių dėsnių. Čia, šioj gyvenimo gelmėj, paradoksiškai susitinka mirtis dėl laisvės, taigi gyvenimo priešingybė, su ryžtu gyventi prasmingai, kilniai, tuo pačiu laisvai. Tokia prasme tenka žvelgti į naujausius įvykius Lietuvoje — Kalantos susideginimą ir po to sekusias riaušes.

Rezistencija išeivijoje

Dar labiau dvasios suskilo VLIK-e ir daly visuomenės dėl rezistencijos prasmės išeivijoje. Tačiau ir išeivijoj LF pabrėžė, jog “Kitos čia yra rezistencijos sąlygos nei okupuotoje Lietuvoje, kitos ir priemonės, bet tikslas tas pats — kur ir kiek įmanoma priešintis okupantui ir stiprinti pačios tautinės bendruomenės - išeivijos sąmoningumą, dvasios gyvumą ir kūrybines pastangas”.2

Beje, iš pagarbos rezistencinės kovos didvyriams, likusiems Lietuvoje, frontininkai laisvame pasauly 1951 pasivadino Lietuvių Fronto Bičiuliais (LFB), nes išeivijoje jie nebuvo “tiesioginiai veikiami nei krašto rezistencinės kovos sąlygų nei organizacijos tolydumo”.3 Be to, Lietuvių Fronto Bičiulių vardas labiau tiko tiems frontininkams, kurie yra ne Lietuvos piliečiai, nes “LF bičiuliu, Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio talkininku bei rėmėju gali būti kiekvienas lietuvis bet kurios valstybės pilietis”.4

Priešinimasis okupantui, gyvenant išeivijoj laisvajame pasauly, buvo ne kartą įžymiųjų frontininkų vis iš naujo formuluojamas konkrečiais uždaviniais, paskutinį kartą bene ryškiausiai išsakytas prof. A. Maceinos 1960 metų gale “Į Laisvę” žurnale. Ten autorius kalba apie tris dešimtmečio (1960 - 1970) uždavinius. Pirmuoju uždaviniu Maceina stato rezistenciją prieš bolševikinį melą mūsų tautoje ir laisvajame pasaulyje: “ . . . mūsų tauta yra įjungta į ... tiesos naikinimo vyksmą, kuris šiandien žymi visas komunizmo valdomas šalis. Mes džiaugiamės, kad Lietuvoje gerėja medžiaginis žmonių gyvenimas . . . Tačiau kartu su tuo gerėjimu tvirtėja mūsų krikščioniškų vertybių iškreipimas. Viskas iš naujo pervertinama. Istorija perrašoma. Ateitis kraipoma. Asmens niekinami. Kultūra niokojama. Religija ujama kaip prietaras . . . Melas virsta žmonių santykiavimo būdu tiek tarp savęs, tiek su tautos praeitimi, tiek su jos kultūra, tiek su svetimaisiais. Ir tai organizuojamas sistemingas melas.

Baisiausia yra tai, kad žmoguje yra auklėjama melo meilė, kad jis bolševikinėje sistemoje ne tik turi meluoti, bet ir šį melą mylėti. Melas bolševikui yra jo elgesio taisyklė . . . Žmogus sovietinėje sistemoje . . . gyvena ir išsilaiko tik meluodamas. Galima nujausti, koks sielų žudymas vyksta tokioje sistemoje”,4 baigia autorius bolševizmo kaip metafizinio melo sistemos charakteristiką. Šios melo dvasios akivaizdoje Maceina reikalauja rezistencijos prieš kiekvieną iškreiptą krikščioniškai tautinę vertybę, pastatant teisingą šios vertybės atskleidimą; į melą istorijoj — atsakant giliu jos pažinimu; į melą kultūroje — atsakant tikru jos atskleidimu; į asmenų dergimą — atsakant jų darbų nušvietimu; į religijos žeminimą — atsakant jos vertės kėlimu.

Antruoju uždaviniu Maceina laiko rezistenciją prieš intelektualinį nerangumą. Formuluodamas šį uždavinį, jis pabrėžia, kad “Lietuvių Frontas niekados neužsisklendė smulkios politikos baruose. Jau ir Lietuvoje jis viena ranka laikė ginklą, antra, tačiau, tiesė būsimosios valstybės pagrindus, socialinei, kultūrinei ir politinei demokratijai”.5

Prof. A. Maceina savo straipsnyje reikalauja iš frontininkų, kad jie visuomenei nušviestų šių pagrindų idėjas, kurios 1958 buvo užfiksuotos “Į pilnutinę demokratijų” leidinyje. Bet ne tik tiesioginės Lietuvių Fronto idėjos esančios reikalingos didesnio susidomėjimo, jo laukiančios ir visos kitos dvasinės mūsų kultūros sritys. Spiriantis bolševikiniam melui, reikią pažinti tiesą visoje mūsų dvasinio gyvenimo plotmėje . . . Tam reikią nugalėti intelektualinį nerangumą, priešą, grasinantį mus suplokštinti ir tuo būdu padaryti mus netinkamus rezistencijai, nes kova su bolševizmu bus laimėta ne tiek karo, kiek dvasios ginklais; tat būtina išlikti intelektuališkai budriems ir judriems.

Trečiuoju uždaviniu Maceina laiko rezistenciją prieš Vakarų iliuzijas. Tų iliuzijų didžiausia yra laisvojo Vakarų žmogaus tikėjimas bolševikų šūkiams, ypač jų skelbiamai koegzistencijai bei geriems santykiams. “Turime visais galimais bodais atskleisti tikruosius bolševizmo kėslus ir sukrėsti anų naivų laisvo žmogaus tikėjimą, nes šis geraširdis ir tiesus žmogus nepažįsta bolševizmo”.6

Sąmoningai ilgiau sustota prie Lietuvių Fronto idėjų nešėjo prof. A. Maceinos programinių uždavinių, statytų frontininkams praėjusiame dešimtmetyje. Tuo buvo norėta iškelti patį idėjų nešėją, lietuvių filosofą, ir kartu paryškinti LF ideologų formuluojamus rezistencinius uždavinius.

Netenka abejoti, kad šiais uždaviniais sielojosi ir sielojasi visi intelektualiai pajėgesni frontininkai, vieni kūrybiškai juos apipavidalindami mokslo ir literatūros veikalais, kiti juos vykdydami žurnalistine, visuomenine, politine veikla ar savo pačių pavyzdį teikiančiu gyvenimu. Savaime suprantama, kad šie ir panašūs uždaviniai kyla iš pačios kūrybinės rezistencijos dvasios. Jie nėra padiktuoti kokios nors partinės prievartos ir nėra pačių frontininkų suprantami kaip iš viršaus primesti imperatyvai. Jie įpareigoja, kiek įpareigoja kūrybinė iniciatyva ir laisvai prisiimta atsakomybė tautos nelaimių akivaizdoje. Šitaip frontininkai supranta ir kitus oficialesne forma jiems statomus rezistencinius uždavinius, kaip jie yra užfiksuoti minėtame LFB Valdybos pasisakyme 1958:

“Veikti laisvojo pasaulio sąžinę ir žadinti jo veiklumą pavergtai Lietuvai padėti. . . Atskleisti Lietuvos okupanto kėslus ir nusikaltimus žmoniškumui ir taikai”.1

Šių uždavinių konkretus realizavimas, sakysim, buvo pravedimas JAV Atstovų rūmuose ir Senate H. Con. Res. 416 rezoliucijos, reikalaujančios lietuvių tautai laisvės. Tam žygiui ištvermingai vadovavo LFB sąjūdžio narys (dabartinis JAV ir Kanados LFB centro valdybos pirmininkas) Leonardas Valiukas. Kairiosios grupės Amerikoje nuo to žygio rėmimo greitai atsisakė, tautininkai pavargo pusiaukelėje, frontininkai rėmė iki galo.

Pratęsiant oficialiųjų LFB priimtų rezistencinių uždavinių eilę, tenka suminėti jų dar porą:

“ . . . palaikyti gyvą tautinio solidarumo ryšį tarp laisvųjų lietuvių ir lietuvių tėvynėje bei ištrėmime” ir “telkti Lietuvos laisvės kovų istorinę medžiagą ir pagarbiu tų kovų atsiminimu stiprinti jaunosios kartos ryšį su tėvyne”.8

Vykdant pirmąjį uždavinį, buvo be kitko, išvystyta stipri akcija siųsti siuntinėlius Lietuvon, vykdant antrąją — visuomenėje įgyvendintas net savotiškas partizanų kultas su tam tikromis apeigomis; neužmirštas ir laisvės kovų medžiagos telkimas, nors šioje srityje toli gražu pasiekta per maža. Čia reikalinga naujos iniciatyvos ir naujų pastangų.

Idėjinė ir politinė programa

Straipsnio rėmai neleidžia plačiau ir giliau pažvelgti į LF rezistencinę veiklą, kurioje pirmiausia švyti laisvės kovų sąjūdis, tesuminėtas čia tik dviejų didvyrių pavardėmis. Tenka dar sustoti prie Lietuvių Fronto idėjinės ir politinės programos, kuri išreikšta politinės demokratijos terminu ir išdėstyta to paties vardo leidiny, šiaipjau daugiau žinomos nepasaulėžiūrinės politikos vardu. Tik reikia iš karto gerai įsidėmėti, kad čia turima galvoj ne partinė griežtai nustatyta programa, kurią reiktų, atėjus į valdžią, vykdyti, o tik pateikiami valstybės pagrindų samprotavimai, kuriančiai minčiai pažadinti. Tai daugiausia prof. A. Maceinos, prof. J. Brazaičio, teisininko Vyt. Vaitiekūno formulavimai, kuriuos reikia priimti Brazaičio paaiškinimu, išreikštu LFB valdybos vardu:

“LFB nepretenduoja į išlaisvintos Lietuvos valstybinio gyvenimo tvarkymų, nes tai priklauso Lietuvos žmonėms. O gilintis į pilnutinės demokratijos idėjas, reikšti iniciatyvų joms išryškinti ir taikyti konkrečiam gyvenimui, paremti ir skleisti jas prieinamoje aplinkoje nebūtinai reiškia užuomazgą politinei partijai, kuri išlaisvintoje Lietuvoje siektų LFB idėjas vykdyti valstybės priemonėmis. Pilnutinės demokratijos idėjos yra visuotinės. Jų įsisąmoninimas, skleidimas ir taikymas gyvenime nebūtinai skiriamas tik nepriklausomos Lietuvos valstybei”.9

Pilnutinės demokratijosterminas įvestas prof. Stasio Šalkauskio. Jo įsitikinimu, gyvenamojo laiko demokratija buvo visų pirma politinė, visuotinė, slaptais ir tiesioginiais rinkimais įjungianti tautą į valstybės (polis) reikalų tvarkymą. Betgi tautos teisės neišsisemia su politinėmis teisėmis, ypač pasireiškiančiomis šiais rinkimais. Tauta turi teisę tvarkyti visas valstybės gyvenimo sritis, ne tik politinę. Šalia politinės srities valstybės ir tautos gyvenime yra ypač svarbios kultūrinė ir socialinė sritys. Tad reikia demokratiją plėsti ir į jas ir tuo būdu siekti pilnutinės demokratijos

Laisvė gyventi ir kurti

Minėtuose “Į pilnutinę demokratijų” samprotavimuose, kalbant apie valstybę ir kultūrą, galima įžiūrėti prielaidą, jog kiekvienas protingas žmogus turi atsakyti sau, kam ir kaip jis gyvena, ir tuo jis pareiškia pažiūras savo paties pasaulio, gyvenimo ir visos būties atžvilgiu. Tai ir yra pasaulėžiūrinis apsisprendimas, kuris gali būti daugiau mažiau sąmoningas ir logiškai pagrįstas, bet jis visada yra. Pasaulėžiūra todėl yra susijusi su žmogaus esme. Kaip esminį, su jo giliausiais įsitikinimais susijusį, jo individualybę išreiškiantį pradą kiekvienas žmogus savo pasaulėžiūrą nepaprastai brangina, nes tai idėjine prasme jis pats. Kartu savo pasaulėžiūrinius įsitikinimus kaip giliausias tiesas žmogus jaučiasi prieinąs laisvai: tai pati jo sąžinės, jo dvasios laisvė. Šita prasme M. Heideggeris teigia, jog laisvė yra tiesos esmė. Galima su tuo teigimu pilnai nesutikti, bet mažiausia jis teisingas tuo žvilgsniu, jog laisvė yra kiekvienos tiesos sąlyga. Tai reiškia, jog žmogaus dvasia yra laisva, jos negalima administruoti kaip kokio ūkio, nes tuo paneigtume jos laisvę. Savo dvasios laisve žmogus yra asmuo ir tuo jis stovi pirma ir aukščiau valstybės, kuri todėl negali šios laisvės paneigti. Jei žmogus savo dvasiniu pasauliu yra laisva būtybė, į jį tegalima apeliuoti laisvai, o ne prievarta apspręsti.

Aiškėja, kad valstybė negali prievartauti žmogaus jo pasaulėžiūriniuose reikaluose. Bet ar šiuo negatyviu reikalavimu išsisemia pagrindiniai demokratinės valstybės uždaviniai? Anaiptol. Kaip teisingai leidiny “Į pilnutinę demokratiją” rašoma, “Žmogus nori ir turi pagal savo įsitikinimus ne tik mąstyti, bet ir gyventi. Jeigu tad valstybė skelbia įsitikinimų laisvę, o neleidžia šių įsitikinimų reikšti asmens ir bendruomenės gyvenime, tokia valstybės skelbiama įsitikinimų laisvė tėra laisvės apgavystė.10

Jei kuri grupė, vadinanti save demokratine, skelbdama sąžinės laisvę, vis dėlto prirašo, jog “sąžinės laisvė nereiškia, “kad Bažnyčia, panaudodama autoritetą ir žmonių religinius įsitikinimus, kištųsi ir darytų savo politiką, tą politiką vestų į mokyklą, į socialinius žmonių santykius”, — galvoja ir elgiasi nedemokratiškai. Jos skelbiamoji sąžinės laisvė tėra laisvės fikcija, nes skelbti sąžinės laisvę ir sykiu neleisti su savo pasaulėžiūra eiti į kultūrinį (mokykla) ir socialinį (socialiniai santykiai) gyvenimą yra, Jules Simono žodžiais tariant, “melas akims dumti”. Savo sąžinei, savo vidaus pasauliui žmogus iš kitur laisvės nereikalingas, nes žmogaus vidaus pasaulio jokie išoriniai varžtai nepaliečia. Dėl vidaus pasaulio laisvės valstybė neturi ko pasakyti. Žmonija, kovodama dėl sąžinės laisvės, kovoja ne dėl laisvės sąžinėje, bet dėl laisvės sąžinės dalykams gyvenime, dėl laisvės pagal savo sąžinę gyventi ir kurti.

Savo įsitikinimus reikšti žodžiu šiandien leidžiama visose demokratinėse valstybėse. Bet turi ateiti laikas, kada savo įsitikinimus, kiek jie nepažeidžia kitų laisvės, bus galima laisvai reikšti ir darbu. Objektyvinis kultūros ir religijos gyvenimas yra sąžinės laisvės dirva, kurioje valstybė negali nieko įsakyti. Kaip valstybė negali apspręsti žmogaus sąžinės, taip lygiai ji negali apspręsti nė iš sąžinės kylančių darbų bei institucijų. Jei valstybė yra nekompetentinga žmogaus sąžinės srityje, tai ji lygiai nekompetentinga ir sąžinės objektyvacijų srityje”.11

Toliau “Į pilnutinę demokratiją” leidinyje rašoma:

“Demokratinė valstybė, gerbdama ir saugodama sąžinės laisvę meno ir mokslo kūryboje, su didesniais sunkumais praktiškai nesusiduria. Neturi taip pat sunkumų sąžinės laisvę vykdydama ir religinių bendruomenių, jų apeigų bei organizacijos atžvilgiu. Tie sunkumai atsiranda paprastai jaunimo švietimo bei auklėjimo srityje. Nors demokratinės konstitucijos ir laiduoja tėvams pirmenybės teisę spręsti, koks auklėjimas turi būti teikiamas jų vaikams,— praktiškai dažniausiai pati valstybė stengiasi įsigyti švietimo bei auklėjimo monopolį. Vienur tatai vykdo per valstybinių mokyklų tinklą, privatinių neremdama, kartais joms nė mokyklos teisių nepripažindama. Kitur tatai vykdo netiesioginiu būdu, nesiimdama mokyklos monopolio, neskelbdama valstybinės mokyklos pirmenybės prieš privatinę, bet privatinę mokyklų palikdama jos pačios likimui, jos išlaikymą palikdama jos laikytojams, tiksliau — lankytojams. Tatai verčia šeimas, ypatingai mažiau pasiturinčias, naudotis valstybės mokyklomis, nors tai eitų nekartų prieš tėvų sąžinę. Taip praktiškai yra pažeidžiamas tėvų teisėtas noras savo vaikus auklėti sau patinkamos pasaulėžiūros dvasia”.12

Dėl to išmintinga švietimo ir auklėjimo klausimus išimti iš tiesioginės valstybės valdžios kompetencijos, juos paliekant atskiroms pasaulėžiūrinėms grupėms. Šias visas valstybės valdžia vienodai toleruotų ir vienodai remtų, pagal jų mokamus valstybei mokesčius. Tokiu būdu valstybės valdžia vienodai šelptų pasaulėžiūrinių bendruomenių išlaikomas mokyklas, kurios tvarkytųsi pagal savo statutus, švietimo ministerijai imantis tik bendrosios mokslo priežiūros.

Tai tokia kultūrinės demokratijos esmė; ja siekiama pasaulėžiūrą, kaip auklėjimo, mokymo, apskritai kultūros pagrindą, apsaugoti nuo valstybės kišimosi, išveisiant barbarišką dėsnį — cuius regio, eius religio. Tuo užsimojama ir politikoj pripažinti moralę, kurios laikantis būtų nevalia prievartauti piliečių sąžines, jiems primetant valdan-čiųjų pažiūras.

Šita prasme Lietuvių Frontas realizuoja tolerancijos idėją, kuri pabrėžiama liberalizme kaip laisvės sąjūdy apskritai. Betgi LF atmeta partinio liberalizmo sampratą, kuria neigiama religinė laisvė, neleidžiant religinėms pažiūroms pilnai išsiskleisti gyvenimo praktikoj. Tokiam liberalizmui, iš tikrųjų laicizmui, pav. atstovavo II-ji Prancūzų respublika, iki šiol Prancūzijai palikusi jos konstitucijoj pasaulėžiūrinės valstybės principą šiuo formulavimu: “La Republique Française est laïque”.

Moralė politikoj Pasisakant už nepasaulėžiūrinę valstybę, kitaip tariant, už kultūrinę demokratiją, pasisakoma už moralę politikoj. Tai Lietuvių Frontas akcentuoja stipriai. Cituotame LFB valdybos pasisakyme 1958 sakoma: “LF Bičiulių kriterijai yra krikščioniškoji moralė, principingumas, idealizmas, tiesumas, kūrybingumas .:. Yra tiesa, kad ne tik politikos, bet ir kitų gyvenimo sričių praktikoje moralės ir net teisės normos dažnai apeinamos. Tačiau jos dėl to netampa iliuzijomis, kaip netampa iliuzijomis priegaisrinės normos dėl to, kad gaisrų vis tiek pasitaiko.

Juo labiau negalima moralės ir teisės nepaisyti Lietuvos laisvinimo kovoje, kurios pats tikslas yra, kad tarptautinius santykius tvarkytų moralė ir teisė, bet ne stipresniojo sauvalinga nuožiūra. Kas lengvai žiūrėtų į moralės ir teisės normų paisymų ar nepaisymą politikos praktikoje, tas negalėtų turėti tvirtos atramos nė pačiam Lietuvos laisvės reikalavimui, kuris reiškia ne ką kita kaip moralės ir teisės atstatymą.

LFB nesutinka moralės ir teisės vykdymą politikos praktikoje subordinuoti politiniam oportunizmui".13

Išeivijoj prieš kultūrinę demokratiją pasisakė senųjų tradicinių partijų atstovai, be kitko argumentuodami sunkumais ją įgyvendinti. Ypač buvo keltas priekaištas katalikų tradicininkų, kad ši idėja nupasaulėžiūrina valstybę ir politiką. Tai esą bloga, nes valstybė turinti ir politinėmis, vadinasi, prievartinėmis priemonėmis įgyvendinti “teisingas, geras” pažiūras . .. Kad prievartinės priemonės kompromituoja ir pačias kilniausias, ir pačias teisingiausias pažiūras, nepajėgta ar nenorėta įžvelgti.

Dėl tų ar kitų priežasčių kultūrinės demokratijos idėją Lietuvoje nerealizavo ir Krikščionių Demokratų Partija.

Socialinė demokratija

LFB pasisako ir už socialinę demokratiją, skelbdami idealą, jog nuosavybę reikia padaryti visuotine:

“Turi išnykti beturčiai, kaip politinėj demokratijoj yra išnykę beteisiai.

Socialinės demokratijos idealas— žemės gėrybes paskirstyti taip, kad kiekvienas jų turėtų pakankamai. Nuosavybės principas, kaip kad ir laisvės, yra visuotinis. Jis dera ne tik tam ar kitam, bet visiems. Visi turi turėti nuosavybės, nes visi yra asmens. Todėl nuosavybė turi būti visiems prieinama ne tik teoretiškai, bet ir praktiškai.

Tačiau žemės gėrybių kiekis yra aprėžtas. Jų nėra ir niekad nebus tiek, kad kiekvienas galėtų turėti ne tik pagal reikalą, bet ir pagal savo užgaidas. Pripažindami tad nuosavybės visuotinumą, turime pripažinti ir nuosavybės normavimą. Nes jeigu vienam bus leidžiama turėti per daug, tai kitas visiškai nieko negalės turėti. Nuosavybės normavimas yra esmingai susijęs su jos visuotinumu.

Nuosavybės telkimasis vienose rankose turi būti normuojamas,14

Todėl seka išvada:

“Ateities Lietuvos demokratinė valstybė turi suvalstybinti ar suvisuomeninti: pinigų emisiją, stambųjį kreditų, draudimą, susisiekimų, energijos šaltinius, vandenis, žemės gelmių turtus, miškus”.15

Šis reikalavimas LF įrikiuotų į vad. “kairės sąjūdžius”, kurie pasisako prieš vadinamą kapitalistinę ūkio santvarką. (Cituotuose formulavimuose nesunku atpažinti prof. A. Maceinos mintis ir stilių). Betgi toliau, nors ir teigiant, kad darbas yra vienintelis žmogaus apsirūpinimo šaltinis, skelbiamas principas: “Darbo ir kapitalo dermė yra krašto ūkinės gerovės ir socialinės taikos pagrindinė sąlyga”.16 Šitos dermės manoma pasiekti per darbininkų bendrininkavimą įmonių tvarkyme ir svarbiausia per socialinę ūkio savivaldybę — analogišką kultūrinei autonomijai ar savivaldybei:

“Bendras darbas kelia žmonėm nemažiau bendrų reikalų, kaip kad bendra gyvenomoji vieta. Bendras darbas, ypatingai bendra darbovietė jungia žmones į tam tikrų darbo bendruomenę: per įmonės darbo bendruomenę į profesinę ūkio bendruomenę.

Tie patys uždaviniai, kuriuos atskiros įmonės rėmuose vykdo įmonės darbo bendruomenė, atskiroje ūkio šakoje tenka atlikti profesinei ūkio bendruomenei. Taigi profesinė ūkio bendruomenė yra labai svarbus socialinio bei akinio gyvenimo veiksnys. Profesinei ūkio bendruomenei turi rūpėti ne tik atlyginimo politika, ne tik darbininkų teisės ir reikalai, bet ir krašto bendroji ūkinė gerovė, kurioje kryžiuojasi įvairių socialinių bei ūkinių jėgų interesai: ne tik darbo, bet ir kapitalo, ne tik darbininkų, bet ir savininkų, ne tik gamintojų, bet ir vartotojų, ne tik krašto ūkio, bet ir tarptautinio ūkio”.11

Profesinės ūkio bendruomenės uždavinių aptarimas pratęsiamas taip:

“Profesinė ūkio bendruomenė yra pašaukta savo srityje derinti darbą ir kapitalą, taip pat ir kitas akinio gyvenimo priešybes, kad ūkinis veikimas vyktų visų ūkio veiksnių darnioje sąveikloje bendrosios krašto akinės programos rėmuose, įstangiai keldamas krašto ūkinę gerovę” 18

Aiškiai pasisakoma prieš klasių kovą:

“Vienas iš profesinės ūkio bendruomenės uždavinių— išvesti iš ūkio santykių klasių kovą ir ugdyti klasių bendradarbiavimą bei solidarumą, kuriant visų klasių bendrą ūkinę gerovę”.19

Tam tikslui pasiekti konkrečiai rekomenduojama profesinės ūkio bendruomenės organizacija, t. y. visos ūkio šakos turėtų turėti savo savivaldybes. Jos organuose turėtų būti atitinkamos ūkio šakos darbininkų ir savininkų (darbdavių) atstovai. “Po lygų jų skaičių demokratiniu būdu periodiškai išsirenka skyrium darbininkai, skyrium savininkai. Renkamuosius kandidatus gali darbininkai pasiūlyti darbdaviams ir darbdaviai — darbininkams.”20

Atskirų ūkio šakų savivaldybės savo ruožtu sudarytų valstybės ūkio tarybą. Joje atskirų ūkio šakų savivaldybės turėtų po lygiai atstovų, kurių pusė būtų darbininkai, pusė savininkai. “Valstybės ūkio taryba būtų kompetetinga paruošti krašto ūkinę programą, laikyti ūkio tyrimo institutą, nustatyti ūkio kryptį, organizuoti profesinį lavinimą. Tarybos žinioje būtų ir socialinis aprūpinimas”.21

Politinės demokratijos principai

Lieka dar mesti trumpą žvilgsnį į pilnutinės demokratijos principus, kaip jie yra formuluoti “Į pilnutinę demokratiją” leidiny bei įvairiuose žymiųjų frontininkų straipsniuose.

Jau tautininkų režimo metu, kai Europoje plito antidemokratinės, fašistinės idėjos, Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Juozas Ambrazevičius - Brazaitis ir kiti katalikų intelektualai, ypač susitelkę apie “XX Amžiaus” dienraštį, pasisakydavo prieš totalinę valstybę, kuri, užuot tarnavusi žmogui, nori jam viešpatauti. Šitai atsispindi “Į pilnutinę demokratiją” samprotavimuose teigimu, jog “demokratijos pagrindą sudaro asmens pirmumas prieš bendruomenę”.22 Bendruomenė esanti tik sąlyga asmens gyvenimui, nes ‘‘žmogaus asmuo yra pati aukščiausia vertybė”.23 Bendruomenė niekad negalinti virsti asmens tikslu, o asmuo jai — tik priemonė. Jeigu žmogus dažnai daug ką bendruomenei laisva valia aukoja, jis tatai darąs ne savo asmens atsisakydamas, bet jį dar labiau pabrėždamas. Bendruomenei negalima aukoti dalykų, susijusių su asmens esme, kaip sąžinė, įsitikinimai, tiesa, dorovė.

“Antra vertus, bendruomenė — šeiminė, profesinė, religinė — nėra žmogui atsitiktinis dalykas, bet pačios jo prigimties siekimas. Žmogus pačia savo esme yra apspręstas būti drauge su kitais. Ir šis buvimas reiškiasi bendruomeninėmis formomis. Buvimas drauge asmens ne tik nenaikina, bet jį ištobulina, išskleidžia jo visuomeninę pusę”. Todėl “demokratija, nepažeisdama asmens pirmumo, saugo šeiminę, religinę, profesinę bendruomenę, kaip būtinas sąlygas asmeniui išsiskleisti”.24

Asmens pirmumas bendruomenėje, be abejo, gali pasireikšti tik asmens laisve. Todėl garantuoti asmeniui laisvę yra didysis demokratijos uždavinys. Ar tai neveda į anarchiją? Nuo jos demokratiją saugo tai, kad laisvės principas yra visuotinis: laisvė yra visiems, ne tik tam tikroms klasėms, grupėms ar tam tikriems asmenims. “Tad jeigu kas savo laisvę naudoja piktam, kenkdamas kitiems savąja laisve naudotis, tuo pačiu jis pats praranda teisę į savo laisvės naudojimą. Kaip amerikiečiai vaizdžiai sako, kiekvieno rankų laisvė pasibaigia ties kaimyno nosim.

Taigi, asmuo demokratijoje tėra tiek laisvas, kiek jis pats laisvės visuotinumą išpažįsta ir vykdo. Kas kitų laisvę neigia, tas pats nustoja teisės į savo laisvę. Kiekvienas kito laisvės pažeidimas iššaukia pažeidėjo laisvės apibrėžimų. Tas liečia atskirus žmones ir jų sambūrius”,25

Kaip šių samprotavimų išvada, išplaukia nusistatymas, galįs užkirsti kelią “raudonai”,“rudai” ar “juodai” diktatūroms:

“Partija, kuri neigia asmens laisvę, kuri giebiasi prievartos, susikerta su pačia demokratijos esme. Tokia partija neturi teisės naudotis demokratinės partijos laisve”.28

Kitaip tariant, diktatūrinės partijos ar sąjūdžiai neturėtų teisės demokratinėj santvarkoj egzistuoti. Tačiau šitas reikalavimas vis dėlto yra nepopuliarus Vakarų demokratijose.

Panašiai kaip kultūros ir ūkio srityse, LFB politinėj demokratijoj siūlo svarstyti vadinamų vietos savivaldybių mintį. Tai reikštų, kad atskirų vietovių savivaldybės perimtų iš valstybės vietos reikalų tvarkymą. Tai, ką, pavyzdžiui, vokiečiai vadina “politische Gemeinde”, tai, kas pas mus buvo vadinama valsčius, miesto savivaldybė, būtų daug labiau individualizuota, vengiant biurokratijos ir iš viršaus, iš centro, primesto uniformizmo. Tokios savivaldybės būtų visų pirma vietos žmonių interesų puoselėtojos ir vykdytojos.

Pilnutinės demokratijos idėjos raida

Pilnutinės demokratijos idėja nėra staigiai iškilusi mūsų visuomenėje ir atsitiktinai pareikšta mūsų intelektualų. Ji turi savo istoriją.

Jau 1917 kun. Pranas Būčys (būsimas vyskupas) “Draugo” dienrašty išspausdintuos straipsniuose apie švietimą kėlė mintį, kad mokymą ir auklėjimą reikia išimti iš valstybės monopolio. (Kun. F. Kemėšis tuos straipsnius išleido atskira knygele 1918 Čikagoj, vardu ‘‘Apie apšvietą”). Bučio idėjas Lietuvoje skelbė prof. K. Pakštas kultūrinės autonomijos vardu, o sistematingai išvystė prof. St. Šalkauskis, joms davęs kultūrinės demokratijos vardą. Kaip minėta, Šalkauskio yra ir pilnutinės demokratijos terminas. Jis taip pat yra kalbėjęs ir apie socialinę demokratiją. Bučio, Pakšto ir Šalkauskio mintys rado atgarsio 1936 “Naujojoje Romuvoje” pasirodžiusioje 16 intelektualų pasirašytoje deklaracijoje “Į organiškos valstybės kūrybą”. Pasirašiusiųjų tarpe buvo ir šiandieniniai žinomieji LF vadai: J. Ambrazevičius - Brazaitis, Z. Ivinskis, A. Maceina, J. Grinius.

Kad rezistencijoj prieš okupantus daugiausia dalyvavo jaunimas, ypač studentai, jie natūraliai telkėsi apie savo žymiuosius profesorius, kuriais anuomet buvo visi ką tik suminėtieji intelektualai. Jų, kaip autoritetų,

mintimis savaime buvo pasekta; pasekta, kad jie buvo gal pačios ryškiausios Nepriklausomos Lietuvos jaunosios asmenybės, imponavusios savo vakarietiška kultūra, moksline kūryba, gilia intelektine įžvalga. Jų aktyvus angažavimasis rezistencijai tada, kai senųjų politinių partijų veikėjai dėl įvairių aplinkybių stovėjo nuo jos nuošaliau, bent iš dalies nulėmė, kad krikščioniškasis, o taip pat dalis ir kitokių pažiūrų jaunimo nuėjo su jais ir vėliau sukūrė išeivijoj gausų ir paveikų Lietuvių Fronto sąjūdį, šiandien jau perkopusį 30 metų slenkstį.

Išnašos

1.    “Lietuvos Frontas ir Lietuvių Fronto Bičiuliai”. LFB valdybos pasisakymas Lietuvos valstybės 40 metų sukaktyje, New Yorkas, 1958, 18 - 19 psl.

2.    T. p., 11 psl.

3.    Ibidem

4.    A. Maceina “Trys dešimtmečio uždaviniai”, “Į Laisvę”, 1960, nr. 23, 2-3 psl.

5.    T. p., 3 psl.

6.    T. p., 5 psl.

7.    Lietuvių Frontas ir LFB, 12 psl.

8.    T. p., 12 psl.

9.    T. p., 21 psl.

10.    “Į pilnutinę demokratiją”,. Svarstymai apie valstybės pagrindus, 1958, 8 psl. (“Į Laisvę” leidinys nr. 2).

11.    T. p., 9 psl.

12.    T. p., 9- 10 psl.

13.    T. p., 16- 17 psl.

14.    Į piln. dem., 24 psl.

15.    T. p., 16- 17 psl.

14.    Į piln. dem., 24 psl.

15.    T. p., 25 psl.

16.    T. p., 32 psl.

17.    T. p., 32 psl.

17.    T. p., 34 psl.

18.    Ibidem

19.    Ibidem

20.    T. p., 35 psl.

21.    Ibidem

22.    T. p., 62 psl.

23.    Ibidem

24.    T. p., 62 - 63 psl.

25.    T. p., 64 psl.

26.    Ibidem.