LIETUVA IR JOS IŠLAISVINIMAS
PETRAS DAUŽVARDIS
Redakcijos pastaba: Lietuvių Fronto Bičiulių Čikagos sambūrio vadovybės pakviestas, Lietuvos generalinis konsulas dr. P. Daužvardis 1968.XII.15 skaitė paskaitą. kurios tekstą prelegentas atsiuntė “Į Laisvę” redakcijai. Paskaitininko pareikštos mintys tuo metu buvo plačiai paskleistos lietuvių spaudoje, todėl “Į Laisvę” tos paskaitos nebespausdino. Dr. P. Daužvardžio toje paskaitoje pateikti faktai, pareikšti samprotavimai ir padarytos išvados turi išliekančios reikšmės, todėl su pagarba prisimindami 1971.IX.26 mirusį šį žymų valstybininką, gilų patriotą ir nepailstamą kovotoją dėl Lietuvos laisvės, paskaitos tekstą spausdiname ištisai. Savo paskaitai autorius davė tokį apibūdinimą: “mano žodis bus palyginamai trumpas ir rupus: faktinis, teisinis ir sugestyvinis. Jį tariu savo vardu — be viršininkų parėdymo ar tikrinimo”.
Tauta pavergta, valstybė okupuota
Lietuvos valstybė ir didžiuma lietuvių tautos yra nelaisvėje. Jų suvereninės ir žmogaus teisės yra pažeistos. Jos turi būti atstatytos. Lietuva turi būti išlaisvinta. Tam ji turi visas teises.
Lietuva yra jėga ir smurtu Sovietų Sąjungos okupuota bei aneksuota ir valdoma priešingai tarptautinei teisei ir lietuvių tautos nusistatymui bei valiai.
Tarptautinė teisė draudžia vienai suvereninei valstybei grobti ir pasisavinti kitą suvereninę valstybę. Suvereninė — nepriklausoma valstybė turi niekam neperleidžiamą (inalienable) teisę, lygiai taip pat kaip individas, egzistuoti, laisvai ir savarankiškai tvarkytis. Kas tą teisę pažeidžia, yra laikomas agresorių — nusikaltėliu prieš taiką ir žmoniją. Šie nuostatai yra surašyti a. Tarptautinio militarinio tribunolo chartoje, pasirašytoje Britanijos, JAV-bių, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos atstovų, b. 1928 metų Paryžiaus (Kellog-Briand) pakte, c. 1933 metų Rio de Jeneiro ir kitose sutartyse.
Komunistai ir naciai— lygūs agresoriai
Remiantis čia suminėtais aktais ir bendra tarptautine teise, Karinis (Nuernberg) tribunolas pasmerkė nacinę Vokietiją ir jos vadus. To teismo sprendimas Austrijos užgrobimo klausimu tinka ir Lietuvai. Čia sakoma:
“Vokietijos gynėjai tvirtino Tribunolui, kad Austrijos įjungimas Vokietijon buvo pateisintas tuo, kad daugelio austrų buvęs pareikštas stiprus noras Austrijai ir Vokietijai susijungti; kad tarp tų dviejų tautų buvę daug bendrų reikalų, kurie padarę susijungimą pageidautinu; kad tikslas buvęs pasiektas be kraujo praliejimo”.
Į tai Tribunolas pareiškė:
“Jeigu tai, kas tvirtinama, ir būtų tiesa, nieko nereikštų, nes faktai aiškiai rodo, kad tikslui pasiekti panaudotas būdas buvo agresija. Lemiamasis faktorius buvo ginkluota Vokietijos jėga, paruošta veiksmui, jei tik būtų buvęs sutiktas bet koks pasipriešinimas”.
Lietuvos užgrobimas (panaudojus 300,000 kariuomenės) ir užgrobimo teisinimas yra beveik identiškas su nacių agresija ir jos pateisinimu, jeigu jau ir nekalbėsime apie Stalino konspiraciją su Hitleriu nei apie Molotovo - Ribbentropo slaptus susitarimus 1939 rugsėjo 28 ir 1941 sausio 10. Jie Lietuvos bylą paryškina ir mūsų naudai faktus sustiprina.
Kalnai faktų ir dokumentų rodo, kad Sovietų Sąjunga klasta ir smurtu Lietuvą okupavo ir savo imperijon inkorporavo. To inkorporavimo nėra pripažinusi nei lietuvių tauta, nei laisvasis pasaulis.
Okupacija įsiteisinti negali
Lietuvių tauta laikosi Vasario 16 Akto. Jo niekas neatšaukė. Jis tebegalioja. Štai, tik prieš porą mėnesių New Yorke įvykęs Pasaulio Lietuvių Seimas priėmė sekančią rezoliuciją: “1918 m. vasario 16 Vilniuje paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės atstatymas yra visos lietuvių tautos valios išraiška ir todėl neatšaukiamas aktas, kuris įpareigoja kiekvieną lietuvį eiti už savo valstybę dirbusių, kovojusių bei kritusių pėdomis ir visomis jėgomis siekti gimtojo krašto laisvės”.
Šių metų (t. y. 1968 m.) Vasario 16 proga kun. dr. V. Bagdanavičius Vasario 16 Aktą “Drauge” apibūdino taip:
“Lietuvių tauta žiūri į 1918 m. Vasario 16 Aktą kaip į galiojantį lietuvių tautos apsisprendimą. Jis buvo ratifikuotas visuotiniu balsavimu išrinkto Steigiamojo Seimo ir visų valstybinių tautos veiksmų. Svetima okupacija, nežiūrint kiek ilgai užtruktų, negali ne tik šio akto pakeisti, bet ir jo dorinės, kultūrinės ar politinės reikšmės sumažinti. Jis pasiliks lietuvių tautos nuosavybė ir pasididžiavimas per amžius”.
Laisvasis pasaulis tebelaiko Lietuvą egzistuojančia valstybe, tik Sovietų Sąjungos okupuota. Joks tarptautinis tribunolas nėra pripažinęs Lietuvos Sovietų Sąjungai. Ji laiko ir išnaudoja Lietuvą grobiko teisėmis — smurtu. Tarptautinės teisės ekspertai sako, kad teisės keliu neteisėtas okupantas negali įsiteisinti okupuotoje teritorijoje” (Dr. K. Marek, “Identity and Continuity of States in Public International Laws”).
Prof. B. Meissner veikale “Die Sowjetunion, die Baltischen Staaten and das Völkerrecht”, pritardamas Marek’ui sa ko: “Okupantas pasiliks tik okupantu”. Tą patį sako prof. W. Schaetzel savo veikale “Die Friede mit dem Aggressor”, prof. E. Lauterpacht veikale “Récognition in International Law” ir daugelis kitų.
Sovietų Sąjunga ir jos agentai deda visas pastangas pateisinti Lietuvos okupaciją. Į tą darbą jie įtraukė savo juristus, politikus ir propagandistus. Jų vėliausia teorija kybo ant dviejų iškamšų: “lietuvių tautos savanoriško įsijungimo” ir “tarybinės santvarkos Lietuvoje atstatymo”. Tai (nebuvusiai) santvarkai atžymėti sovietai net išleido specialų pašto ženklą su suprofanuota Gedimino pilimi (raudonas dažas ir sovietinė vėliava).
Faktų paneigti negalima
Tautos “savanoriškas įsijungimas”, atseit, priverstinis ir neteisėtas Lietuvos Sovietų Sąjungon įjungimas yra įrodytas protestais ir pasmerkimais, sukilimais, provizorinės vyriausybės sudarymu, partizanų kovomis ir įvairiais kitais lietuvių veiksmais. Įjungimas yra pasmerktas Amerikos ir kitų kraštų vyriausybių ir žmonių; JAV-se, pav., valstybės sekretoriaus pavaduotojo Sumner Welles 1940.VII.23 pareiškimas, Kersteno komisijos tyrinėjimas ir t. t. (Taip pat Kongreso priimtoji H. Con. Res. 416 - Red.).
Įjungimo neteisėtumas yra įrodytas pačios Sovietų Sąjungos. Štai faktai:
1. Jos 1939 m. rugsėjo 28 slapta sutartis su nacine Vokietija tikslu pasidalyti Lietuvos teritoriją.
2. Sovietų Sąjungos vyriausiojo štabo žemėlapis, išleistas
1939 metais ir rodąs Baltijos valstybes, įjungtas į Sovietų Sąjungą.
3. Kariškas Lietuvos užėmimas ir smurtiškas teisėtos Lietuvos vyriausybės pašalinimas
1940 m. birželio 15 - 17 d. d.
4. Sovietų Sąjungos komisaro Molotovo 1940 m. birželio 30 pareiškimas prof. Krėvei -Mickevičiui, kad “Sovietų Sąjungos vadai nutarę įjungti Baltijos valstybes į sovietinių respublikų šeimą”.
5. Marionečių seimo sudarymas ir marionetiškas bei neteisėtas Lietuvos “susovietini-mas”. Tai liudija to “seimo” rezoliucija ir įvairių autoritetų pareiškimai (pav., buv. to “seimo” narių ir tarptautinės teisės profesorių). Tai liudija ir okupantų “tėvo” Lenino pareiškimas:
“Bet koks mažos ir silpnos tautos inkorporavimas į didelę ir stiprią valstybę be pilno, aiškaus ir savanoriško tos valstybės apsisprendimo, ir ypač, jei tai tautai nesuteikiama teisė laisvais balsavimais apspręsti jos politinės egzistencijos formos,(ir jei nėra) visiškai atitraukiama inkorporuojančios valstybės kariuomenė, — toks inkorporavimas yra aneksavimas, t. y. arbitrariškas svetimos valstybės pagrobimas — smurto aktas”.
6. Žmonių areštai, terorizavimas ir išvežimai.
7. Lietuvos uždarymas už dvigubos geležinės uždangos: uždraudimas laisvai išvažiuoti, įvažiuoti ir laisvai Lietuvoje keliauti.
Iš šitų ir daugelio kitų faktų yra aišku, kad Lietuva yra Sovietų Sąjungos kariškai okupuota ir neteisėtai Rusijos imperijon inkorporuota. Ją išlaisvinti yra pareiga pačių lietuvių ir visų tų, kurie ją tebepripažįsta ir už visų tautų laisvę bei nepriklausomybę stoja. Anksčiau minėtas dr. K. Marek savo knygoje “Identity and Continuity of States in Public International Law” sako:
“Teisinis tęstinumas nelegaliai prispaustos (okupuotos) valstybės suponuoja faktišką jos (laisvės) atstatymą. Tai nereiškia, kad tarptautinės bendruomenės nariai turi griebtis ginklo prieš agresorių; tai reiškia tik tai, kad jie turi pareigą naudoti visas legalias tarptautinės teisės priemones pažeistai tarptautinei tvarkai atstatyti ir kad okupantas neturi teisės protestuoti prieš tokią intervenciją”.
Ką daryti lietuviams?
Mums rėkia:
1. Lietuvos bylą gerai pažinti. Tuo tikslu paruošti ir išleisti trumpą ir aiškų politinį-teisinį vadovą. Juo stiprintis patiems ir stiprinti kitus, iš kurių prašome pagelbos. Lietuvos okupantas ir jo agentai apie Lietuvą rašo ir leidžia savus vadovus.
2. Sustiprinti informaciją ir propagandą Lietuvos klausimu, sustiprinti ir išplėsti informacijos bazę; jei įmanoma, tam reikalui pasamdyti specialistą ar specialistus ir įtraukti jaunimą.
3. Išdirbti laisvinimo planą ir į jo vykdymą įtraukti visas potencialias jėgas — politines ir kultūrines, jaunimą ir senimą.
4. Suformuluoti atitinkamus šūkius bei parinkti tekstus ir skelbti ir vartoti juos spaudoje, radijo transliacijose, kalbose; sąmonintis ir sąmoninti Lietuvos laisvės principą.
5. Daugiau rašyti ir kalbėti Lietuvos laisvės reikalu: reikalauti atstatyti Lietuvai priklausančias teises ir laisvę.
6. Reaguoti į neteisingas žinias spaudoje, knygose, pareiškimuose. Į tą darbą įjungti jaunimą ir visus raštinguosius.
7. Vengti Lietuvą “tarybinti” ar “sovietinti” raštuose, kalbose ar bet kur kitur. Vadinti ją tikruoju vardu: okupuota Lietuva.
8. Nustoti kalbėti apie tautos bei valstybės “primatus”.
Įsiveržėlius varyti lauk
Lietuva ir lietuvių tauta yra neišskiriamas ir neparceliuojamas junginys. Lietuva yra namai, lietuvių tauta — gyventojai. Namai yra įsiveržėlių okupuoti, gyventojai engiami ir iš namų stumiami. Namus reikia gelbėti — įsiveržėlius varyti iš jų lauk. Lietuvos išlaisvinimas turi būti visos tautos vyriausias ir nekeičiamas tikslas, siekiamas visais keliais ir visomis leistinomis priemonėmis. Šita kova naudinga ne tik Lietuvai, bet ir lietuviškumui.
Kovoti reikia dviem plačiais frontais: užsienyje ir Lietuvoje.
Užsienio lietuviai ir laisvasis pasaulis laiko Lietuvą okupuotu kraštu, lygiai tokiu pat, kaip II pasaulinio ka.ro metu buvo Austrija, Belgija, Čekoslovakija, Norvegija ir kitos nacių okupuotos šalys. Šitą faktą reikia kristalizuoti ir kelti laisvajam pasauly ir Jungtinėse Tautose ryškiausioje šviesoje. Laisviesiems lietuviams reikia kalbėti tik apie Lietuvos išlaisvinimą iš okupacinės vergijos, nesileidžiant į svetimas idėjas ir pagundas — į bylos silpninimą. Šiam reikalui reikia suburti galimai daugiau lietuviškų jėgų ir naudoti jas visur, kur Lietuvos naudai tinkama bei galima.
Kova Lietuvoje
Lietuviams okupuotoje Lietuvoje krašto laisvė rūpi daugiau negu bet kam kitam, bet jie politiškai nedaug ką gali padaryti. Tą vaizdžiai liudija čekų pasireiškimo rezultatai. Tačiau jau ir dėl to, kad sovietai susilaukė iš visur stiprių reakcijų dėl Čekoslovakijos okupacijos, lietuviams Lietuvoje reikėtų pagalvoti ir savo teises atitinkamon perspektyvon pastatyti: reikalauti iš okupanto to, kas įrašyta jo paties konstitucijoje. Įdomieji jos straipsniai bene bus 15 ir 17. Pirmasis sako:
“Sąjungos respublikų suverenitetas yra ribotas tik srityse, nusakytose SSSR konstitucijos 14-tame straipsnyje. Apart tų sričių, kiekviena Sąjungos respublika nepriklausomai naudoja valstybinę galią. SS SR saugoja Sąjungos respublikų suverenines teises”.
Šiuo straipsniu pasiremiant, atrodo, galima mėginti patikrinti “aukščiausią sovietų teisę” praktikoje.
Septynioliktasis straipsnis yra labai aiškus:
“Kiekvienai Sąjungos respublikai rezervuojama teisė laisvai išstoti iš SSSR”.
Šį straipsnį neseniai pakartojo sovietų delegacijos prie Jungtinių Tautų teisinis patarėjas Eugeny Nasinovsky “American Society of International Law” organizacijos suvažiavime Washingtone. Į South Dakotos universiteto profesoriaus S. D. Sinha paklausimą apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos išlaisvinimą Nasinovsky pareiškė: “Jos tebėra suvereninės valstybės Sovietų Sąjungoje ir gali išstoti bet kada”.
Taigi, jeigu tas konstitucijos straipsnis yra konstitucinis, ne fiktyvus, jei jis duoda teisę sąjunginei respublikai išstoti iš Sovietų Sąjungos, tai jis, logiškai ir teisiškai kalbant, duoda teisę kalbėti apie išstojimą ir agituoti už išstojimą. Šitą teisę galėtų išmėginti lietuviai. Ją turėtų naudoti ir tie, kurie mano, kad Lietuvą iš Sovietų Sąjungos galima išjungti ir padaryti ją “satelitine” valstybe.
Reikalauti laisvės ir nepriklausomybės
Lietuvos bylą reikia nuolat pristatyti pasauliui pilniausioje šviesoje, kad iš jos aiškėtų ne tik padarytos ir daromos Lietuvai skriaudos, bet taip pat ir lietuvių tautos teisės bei nusistatymas ir troškimai būti laisva tauta ir turėti nuosavą ir nepriklausomą valstybę. Nepriklausomybė Lietuvai priklauso pagal visas tarptautines teises ir pačios Sovietų Sąjungos su Lietuva sudarytą sutartį, kurioje aiškiai pasakyta:
“Rusija be atodairą pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą (suverenumą) ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis sėkmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjus lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu”.
Lietuvių tauta reikalauja tik to, kas jai priklauso: laisvės ir nepriklausomybės.
Dirbti ir kovoti be atvangos
Buvęs JAV-bių prezidentas Franklin D. Rooseveltas yra pasakęs:
“Jeigu norima, kad civilizacija tvertų, tai mažesniųjų valstybių teisės į nepriklausomybę, teritorinę neliečiamybę ir savivaldą stipresniųjų kaimynų turi būti gerbiamos”.
Panašiai yra pasakyta valstybės sekretoriaus pavaduotojo Sumner Welles sovietų smurto prieš Lietuvą pasmerkimo pareiškime 1940. VII. 23; tas pat yra sakoma įvairiose tarptautinių organų deklaracijose ir rezoliucijose ir pačioje Jungtinių Tautų chartoje.
Jungtinių Tautų charta ne tik skelbia pagrindines ir lygias žmonių, tautų bei valstybių teises, bet ir įpareigoja savo narius dėti pastangas ginti tas teises ir įvesti pasaulyje tokią tvarką, kurioje viešpatautų teisė ir būtų užkirstas kelias jėgai bei agresijai (chartos įžanga ir pirmieji du straipsniai).
Mums reikia paskelbtus ir skelbiamus principus ir teises daugiau ir stipriau akcentuoti ir reikalauti taikinti juos Lietuvai ir lietuvių tautai. Reikia vykdyti seną ir reikšmingą patarlę: “Lašas po lašo ir akmenį pratašo”.
Turime dirbti ir kovoti be atvangos visi. Darbas ir kova atneš lietuvių tautai laisvę ir nepriklausomybę.
