Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVIŲ LANKYMAISI Į PAVERGTĄ KRAŠTĄ IR JŲ NAUDA TAUTAI

— Dr. Antanas Maceina, Muenster (Vakarų Vokietija), žymusis lietuvių filosofas ir Lietuvių Fronto ideologas, profesoriaująs Muensterio universitete, mini šiais metais 60-ties metų amžiaus sukaktj. Ta proga duodamas šiame numeryje pasikalbėjimas su dr. A. Maceina, kuriame jis pasisako aktualiaisiais lietuvių ir Lietuvos klausimais.

Dr. Antanas Maceina pasisako šiame pašnekesyje visa eile įdomių ir aktualių klausimų, iš kurių paminėtini: — • Vakarų ir Rytų jaunimo riaušių siekiai — • Sovietų politinės ir ekonominės sistemos tragiką — • Tikrasis komunizmo nagrinėjimas — • Laisvųjų lietuvių lankymaisi į komunistinės Rusijos pavergtą Lietuvą ir jų nauda ten esantiems ir tautai — • Nepasaulėžiūrinė politika ir katalikų pluralizmas — • Dvasiškių problema Bažnyčioje.

Dr. Antanas Maceina (dešinėje) su vyskupu Pranciškumi Braziu, M.I.C. Nuotrauka daryta 1965 metų lietuvišku studijų savaitėje Huettenfelde (Vakarų Vokietijoje).

PAŠNEKESYS SU DR. ANTANU MACEINA

Įžanginės pastabos bei mintys

Muensteris, 1968 birželio 15 d.

Mielas Redaktoriau,

Maždaug prieš mėnesį gavau iš Jūsų eilę klausimų interview reikalu: tai jau trečias šios rūšies pokalbis, kurį pakurstė mano senatvė. Matyt, ir šiuo atžvilgiu visuomenė stipriai pakitusi: pirmiau tokiomis progomis ji leisdavo kitiem apie sukaktuvininką kalbėti, o dabar ji verčia jį patį pasakotis ir išspaudžia jį lyg citriną. Betgi šį kartą leistuos lašinamas tik iš dalies. Mat, daugelis Jūsų klausimų man yra arba visiškai nežinomi, arba žinomi tik paviršutiniškai. Sakysime: kodėl išsiskyrė Santaros - Šviesos ir skautų veikėjai, ar laisvinimo veiksniai pilnai išnaudoja visokeriopą lietuvių pajėgumą, ar PLB savo veiklai pasirinkusi tinkamą kelią — šie dalykai man yra tiek menkai pažįstami, kad būtų tikrai iš mano pusės putlu imtis į juos atsakinėti. Kiti klausimai — kaip būtų galima geriausiai paskleisti mūsų įnašą tarp kitataučių, ar lietuvį kultūrininką saisto įsipareigojimai savai tautai — yra per platūs, kad būtų bent pakenčiamai išsemti pokalbio rėmuose: jie reikalautų atskirų straipsnių. Taip pat nenorėčiau nė kartotis, sakysime, teikdamas Jūsų prašomų įtaigų lietuviškajam jaunimui: tai truputį paliečiau pokalbyje su ELI vedėju kun. Br. Liubinu (žr. “Darbininkas”, 1968 m. kovo 26 d.). O pranašauti, ar ateinantis dešimtmetis atneš Lietuvai laisvę, būtų tikrai pavojinga: nors esu ir pasaulietis, tačiau pranašiško vaidmens, dabar mums pasauliečiams taip labai peršamo, kratausi visomis keturiomis. — Šitaip tad susisiaurinęs, mėginsiu stabtelti ties tais Jūsų klausimais, kurie galėtų papildyti jau buvusius pokalbius ir kartu turėtų kiek bendresnės bei aktualesnės reikšmės. Nesupykite tad, mielasis Bičiuli, kad Jus taip apkarpiau! Tačiau Jūs patys man davėte laisvės neatsakyti į visa tai, kas “būtų ne prie širdies”. Šia laisve tad ir pasinaudoju.

• Jaunimui nebepakeliama demokratijos tyla — • Ar pavyks kam tą jaunimą patenkinti? — • Ar jaunimo galvos prablaivės?

Pirmas Jūsų klausimas skamba: “Kas atsitiko su Vokietijos jaunąja karta?” Kai rašėte šį klausimą, jis buvo gal dar tik Vokietijos reikalas. Šiandien tačiau jis jau praplėstinas į visą Vakarų Europą ir gal net į visą laisvąjį pasaulį. Juk stovime iš tikro prieš kažkokią nesuvokiamą priešginybę:    Rytų

(Lenkijos, Čekijos, Jugoslavijos) jaunimas ruošia eitynes už laisvę, Vakarų (Vokietijos, Prancūzijos, Italijos) — prieš laisvę; Rytų jaunimas reikalauja demokratijos, Vakarų — plūsta demokratiją, svaičiodamas apie kažkokią “tarybų valstybę”, tarsi ji nebūtų bandoma pašonėje. Visa tai verčia mus iš tikro susimąstyti ir apie tai pasikalbėti.

Mūsų bičiulis Zenonas Ivinskis klausė sykį mane, kodėl skurstą kolchozai komunistinėje sistemoje. Jam atsakiau: “Atiduokite kolchozus vienuoliam, ir jie suklestės per vienerius metus”. Mano atsakymo prasmė yra ši: kiekviena ūkinė sistema, atremta į žmogaus prigimties idealą, yra pasmerkta žlugti. Jei 200 milijonų Rusijos gyventojų būtų vienuoliai —    tegu ir ateizmo ‘vienuoliai’ —    komunizmas savo ūkiu jau būtų pralenkęs visą pasaulį. Tai reiškia: jei anie 200 milijonų taip dirbtų ir aukotųsi bendram labui, savęs išsižadėdami, kaip reikalauja komunistinė etika bei asketika (tokia tikrai yra!), komunizmas sukurtų žemėje rojų. Tačiau kadangi anie 200 milijonų yra lygiai tokie pat savimylos, kaip ir vakariečiai, o pati ūkinė komunizmo sistema pagrįsta nepaprastai reikliu idealizmu, tai komunizmas ir virsta pragaru. Čia kartojasi tai, ką savo metu yra pasakęs B. Pascal apie žmogų ir ką mūsų Stasys Šalkauskis nuolatos primindavo savo paskaitose: “Qui veut faire l’angle, fait la bête” — kas nori žmogų paversti angelu, paverčia jį gyvuliu. — Štai kodėl Kat. Bažnyčia ir gina privatinę nuosavybę, gindama tuo ne kapitalistinę sistemą, kaip tai prikaišioja neišmanėliai, o žmogiškosios prigimties tikrovę. Žmogaus prigimtis yra savimyla: visų pirštai į save riesti. Kas šio bruožo nepaiso ir ekonominę sistemą kuria taip, tarsi žmogus iš prigimties degte degtų artimo meile, tas greitai atsiduria akligatvyje. Ūkinis Vakarų gyvenimas klesti kaip tik todėl, kad jo sistemon yra įimta žmogiškoji savimyla — apvaldyta, apvaržyta, pridengta, tačiau patenkinama. Vakarų ūkinė sistema rymo ne ant žmogiškosios prigimties idealo, o ant jos tikrovės. Tai labai netobula (ir gal net peiktina!) asketikos atžvilgiu, bet tai laiduoja gerbūvį ekonomikos atžvilgiu.

Visai priešingai yra atsitikę su politine Vakarų sistema, vadinama demokratija. Demokratija yra bendruomeninis valdymas, kaip kolektyvinė nuosavybė yra bendruomeninis turėjimas. Tačiau kaip bendruomeniškai turėti reiškia dirbti bendram labui, nepaisant savęs ir pakeliant nesykį sunkių aukų, taip bendruomeniškai valdyti reiškia veikti bendrai laisvei, stipriai aprėžiant savą laisvę. Dvi neaprėžtos laisvės negali sutilpti toje pačioje erdvėje: kas nori savai laisvei turėti visą erdvę, pavergia sau savo artimą, pražudydamas galop ir patį save. Dvi laisvės gali sugyventi toje pačioje erdvėje tik tada, kai jos viena kitą savarankiškai apsirėžia viena kitos labui. Betgi savos laisvės aprėžimas laisvu apsisprendimu reikalauja nepaprastai aukšto dvasinio bei dorinio subrendimo. Demokratija yra tobuliausia valdy-mosi forma. Tačiau kaip tik todėl ji ir rymo ant žmogiškosios prigimties idealo, reikalaujančio turimą laisvę aukoti kito laisvei. Tačiau kadangi žmogiškosios prigimties tikrovė yra, kaip sakyta, savimyla, tai ji neaukoja nei savos gerovės (ekonominėje sistemoje), nei savos laisvės (politinėje sistemoje) tiek, kad šios sistemos, atremtos į idealą, galėtų skleistis bei klestėti. Čia tad ir glūdi abiejų sistemų tragiką. Vakarai, tiek aukštai iškėlę ekonominę sistemą, atremtą į žmogaus savimylą, jau nuo didžiosios prancūzų revoliucijos vaitoja, slegiami politinės sistemos, atremtos į žmogiškąją savitvardą: demokratinė Vakarų sistema beveik periodiškai pergyvena krizę bei žlugimą. Kai tik išauga nauja karta, neregėjusi katastrofos, tuoj ji pradeda ruošti pati sau naują katastrofą. Tai pirmas ir gal pats giliausias pagrindas, kodėl Vakarų pasaulio jaunimas pradėjo nerimti: savimyla nuslėgė savitvardą, nes jaunimas neregi reikalo aprėžti savo laisvę.

Šis pagrindas bus dar aiškesnis, jei prisiminsime, kad laisvė yra esmėje neiginys: ji neverčia. Būdama laisvės vykdymo būdas, demokratija irgi virsta grynu neiginiu. Ji teikia laisvės, bet neteikia jokio turinio: šį turinį turi susirasti bei pasigaminti kiekvienas pats sau. Tik diktatūros bei totalizmai neša idėjų, principų, šūkių, tikslų ir užneria juos kiekvienam ant sprando. Demokratija dvasiškai yra tuščia: tai tik laisva erdvė, kurioje klesti dvasia; bet šią dvasią kuria kiekvienas pats sau. Ir štai, ši teigiama kūryba laisvoje erdvėje yra taip lygiai sunki, kaip ir laisvės apsi-rėžimas kito laisvės labui. Labai lengva idėjų prisiimti iš viršaus, iš kitų, iš valdančiųjų, bet labai sunku jų pasisemti iš savo paties vidaus, iš savos asmeninės būties iš savo mąstymo bei savos veiklos. Diktatūroje kiekvienam yra pasakoma ir kalte įkalama, kam jis gyvena, — vistiek ar ši diktatūra bus juoda, ar ruda, ar raudona. Bet niekam nėra pasakoma, kam jis gyvena, demokratijoje. Demokratijoje žmogus stovi gyvenimo prasmės bei tikslo atžvilgiu prieš visišką nežinią. Ir jei jis pats šios nežinios nenugali, demokratijos tyla virsta nebepakeliama. Žmogus pradeda reikalauti, kad valstybė ar vyriausybė statytų jam tikslų, teiktų jam prasmės, skleistų idėjų, vadinasi, kad atimtų jam laisvą erdvę, nes jis nežino, ką joje veikti.

DR. ANTANO MACEINOS BIOGRAFINĖS DATOS

Dr. Antanas Maceina gimė 1908. 1.27 Bagrėnų k., Mariampolės apskr. Gimnazija Prienuose 1921-24; kunigų seminarija Gižuose 1924-28; universitetas (teol. fil. fak.) 1928-32; pagrindinė šaka — filosofijos sistema, šalutinės — filos. istorija ir psichologija - pedagogika.

Studijos užsienyje — 1932-33 Louvain (Belgija), 1933-34 Fribourg (Šveicarija), 1934-35 Strassbourg (Prancūzija) ir Bruxelles (Belgija).

Doktoratas Kaune 1934 už disertaciją “Tautinis auklėjimas”, rašytą pas prof. St. Šalkauskį. Habilitacija “Pedagoginis aktas” 1935.

Privatdocentas 1935-40 Kaune; 1940-41 pabėgėlis Berlyne; 1941-42 docentas ir nuo 1942 extraordinarinis profesorius Kaune filosofijos fak.; nuo 1943 to fak. dekanas.

1944-49 pabėgėlis įvairiose stovyklose Vokietijoje; nuo 1953 Baltų Instituto (Bonnoje) tikrasis narys; 1953-59 Freiburgo (Vakarų Vokietijoje) universiteto profesorius; nuo 1959 metų rudens Muensterio (Vakarų Vokietijoje) universiteto profesorius.

Jei laisvė žengia kartu su gerbūviu, kaip kad dabar yra Vakarų pasaulyje, tai virsta galų gale nuobodžia (taedium vitae). Dabartinis laisvojo pasaulio jaunimas yra augęs medžiaginėje gerovėje. Karo siaubo ir pokario skurdo jis arba visiškai neregėjo arba buvo dar per mažas jo rimčiai pajausti. Šis jaunimas augo visu kuo aprūpintas. Jam nereikėjo kvaršinti galvos, ką rytoj valgysi ir kuo apsiklosi. Žmogus — savimyla jame — buvo patenkintas beveik ligi persisotinimo. Ekonominė sistema teikė šiai savimylai labai gerų sąlygų. Tačiau politinė sistema, besireiškianti demokratija, neteikė nieko, nes ji nieko nė teikti negalėjo: ji teikė tik laisvės. Ir štai, kai nauja karta Vakaruose pasiekė tokio amžiaus, kai kyla gyvenimo prasmės bei tikslo klausimai, ji pasijuto nežinanti, kam gyvenanti ir kam visas tasai gerbūvis tarnaująs. Jaunimas jaučia, kad gerbūvis negalįs būti žmogaus gyvenimo tikslas: gyventi, kad gerai gyventum, yra nesąmonė. Tačiau kam gi žmogus gyvena bei dirba, kam yra ana pasiektoji gerovė, šis jaunimas nežino. Todėl jis dabar ir pradeda nerimti. Jis pradeda reikalauti dvasios. Esmėje šis reikalavimas yra teisingas. Praktiškai tačiau jis yra labai pavojingas, nes jaunimo reikalavimas krypsta į demokratinę valstybę. O kadangi demokratija negali dvasios duoti, nevirsdama diktatūra, tai jaunimas ir kolioja demokratiją, šaukdamasis tuo tarpu dar tik kažkokios svajonės ‘tarybų’ pavidalu, kuri tačiau gali labai lengvai, pogrindžio lenkiama, virsti tikra Tarybų Sąjunga. Tada ateis skurdas, bet bus dvasios; deja, dvasios, įsakytos iš aukšto.

Ar kuris nors kitas veiksnys — be valstybės — sugebės šį jaunimą patenkinti, šiandien sunku pasakyti. Stipriausia būtų Bažnyčia, tačiau ir ji šiandien pasimetusi; ir joje jaunimas maištauja: Olandijos studentai teologai grubiai atmetė popiežiaus encikliką apie celibatą; Vokietijos studentai teologai dar grubiau pasmerkė teologinių studijų regulaminą, neseniai priimtą Vokietijos vyskupų konferencijos. Abiem atvejais niekas neatsitiko: ieškoma ‘pokalbio’ su jaunimu . . . Kažkoks kvaitulys apsukęs galvas. Ar šis kvaitulys praeis, ir galvos vėl prablaivės? O gal jis virs valstybine forma, kaip kad virto Rusijoje? Abi galimybės šiandien yra atviros.

• Ar komunizmas yra teorinė problema ar tik gyvenimas? — • Kaip komunizmas iš tikro gali ir turi būti nagrinėjamas?

Antras Jūsų klausimas vertas pacituoti ištisai: “Kai kas iš mūsiškių skelbia mintį, kad apie komunizmą neturėtų kalbėti tie, kurie patys praktiškai yra su juo susidūrę, nes emocinės intervencijos neleidžiančios jo objektyviai vertinti. Prie komunizmo problemos galįs būti tik intelektualinis, praktiškos patirties nesužalotas priėjimas. Kokia Jūsų nuomonė tuo klausimu?” — Jei ši mintis mūsiškių iš tikro yra keliama (man jos mūsų spaudoje neteko užtikti), tai ji reiškia milžinišką šuolį į primityvų idealizmą pažinimo plotmėje. Ši mintis nėra esmėje nauja. Praėjusio šimtmečio pabaigoje buvo, pavyzdžiui, skelbiama (Fr. Jodl), kad religijos filosofijai galįs atsidėti tik žmogus, neturįs jokios religijos ar bent jos nepraktikuojąs, nes asmeninis tikėjimas esąs kliuvinys objektyviai įžvalgai į religijos esmę. Jei ši mintis būtų iš tikro teisinga ir jei ją išvystytume ligi galo, tai išeitų, kad muzikas negalįs vertinti bei suvokti muzikos, menininkas — meno, pirklys — ekonomikos; ir priešingai: kurtinys būtų pats

Dr. Antanas Maceina (kairėje) su prof. Juozu Brazaičiu. Nuotrauka daryta 1951 metais Vakarų Vokietijoje.

objektyviausias Beethoveno vertintojas, aklasis geriausiai suprastų Rafaelį, o skurdeiva būtų pats išmintingiausias ekonomistas. Tai ironija, tiesa! Tačiau ji nebe prasmės.

Anos minties klaida glūdi pažiūroje į komunizmą ir rodo jau iš anksto siaubingą komunizmo nesupratimą. Komunizmas nėra teorinė problema, bet gyvenimas. Komunizmas nori ne kurti kokią nors idėjinę sistemą, o pertvarkyti gyvenimą ir žmogų. Štai kodėl vakariečiai filosofai, išaugę idėjų pasaulyje, dar ir šiandien neranda Sovietų Sąjungoje tikros filosofijos, nors ten ir veikia šimtai filosofijos katedrų ir dirba tūkstančiai filosofijos profesorių. O jie neranda ten filosofijos todėl, kad komunizme ir filosofija yra ne sau, o praktikai. Kai N. Lobkovič, vienas iš Vokietijoj esančių marksizmo tyrinėtojų, sykį dalyvavo Rytų specialistų suvažiavime Amerikoj ir pasisakė, kad jo specialybė esanti komunistinio bloko filosofija, tai amerikiečiai pokalbio dalyviai nustebę jį paklausė: “Ar ten yra kokia nors filosofija?” Šis klausimas skamba labai naiviai. Tačiau esmėje jis rodo savaimingą pajautimą, kad komunizmas nėra teorija, o gyvenimiška praktika. Kiekvienas, kuris šioje praktikoje nedalyvauja arba jos nėra patyręs, negali apie komunizmą turėti nė teisingos nuovokos.

Todėl aną kaikurių mūsiškių mintį, esą prie komunizmo galimas “tik intelektualinis, praktiškos patirties nesužalotas priėjimas” ašen apversčiau aukštyn kojomis: prie komunizmo yra galimas tik patirtimi pagrįstas, o ne grynai intelektualinis priėjimas. Jei komunizmas būtų teorinė problema, tai galima būtų ginčytis, ar praktinis patyrimas kartais nekenkia teorinės problemos aiškumui. Tačiau komunizmas kaip tik nėra teorinė problema. Jis yra gyvenimas — visoje savo visumoje bei pilnatvėje. Kokiu tad būdu galima būtų tą gyvą gyvenimą, pilną iš vienos pusės susižavėjimo, užsidegimo, fanatizmo, iš kitos — kančios, neteisybės, keršto ir kraujo, suvokti grynai intelektuališkai tarsi kokią loginę ar metafizinę problemą? Kaip religijos negali suvokti tasai, kuris religijoje nedalyvauja, kaip meno negali suvokti tasai_; kuris juo nesižavi ir jo nepraktikuoja, (bent imliai), kaip ekonomikos negali suvokti tasai, kuris gyvena skurdeivos atsiskyrėlio gyvenimą, taip lygiai ir komunizmo negali suvokti tasai, kuris jo vienaip ar kitaip nėra pergyvenęs. Juk toks žmogus mėgina eiti prie gyvenimo, mūsų atveju, prie komunistinio gyvenimo visiškai negyvenimiškai. Todėl ir jo išvados virsta svaičiojimais, o ne tikrovės atspindžiu.

Kad šios mano pastabos neatrodytų ‘pamokslėlis’, pavaizduosiu jas vienu labai įspūdingu pavyzdžiu. Tai pasakojimas dviejų moterų rusių: kunigaikštytės Z. Šakovskos, komunizmo nepergyvenusios, nes Rusiją palikusios vaikystėje ir ją aplankiusios tik 1956 m., ir A. Rachmanovos, komunizmą patyrusios visa jo galia ir jį paskui aprašiusios garsiame savo dienoraštyje. Rachmanova kalba iš patirties, Šakovska iš intelekto. Kokių tad išvadų prieina abi šio smoterys. Štai vienas vaizdelis:

Z. Šakovska:

“Sovietų Sąjungoje niekados nebuvo viešai žudomi žinomi senojo režimo asmens. Negalima įsivaizduoti, kad pilies aikštėje Leningrade arba Raudonojoj aikštėje Maskvoje būtų vykdomos egzekucijos. Žmonės būtų prie to nepri-leidę” (S. Schakowskoy, So sah ich Russland wieder, Muenchen 1958, p. 286).

A. Rachmanova:

“Garbunovo įsakymu buvo nuo salos atgabentas Starecas Grigorijus, surištomis rankomis, ant kaklo ilga virve. Jį nutempė prie ispolkomo, kur jau laukė didžiulė minia . .. Keturi kareiviai įbedė į žemę ilgą nusmailintą baslį; du pačiupo starecą, pakėlė jį ir visa jėga užmovė ant baslio, taip kad šis giliai įlindo į vidurius . . . Minia žiūrėjo smalsiai ir šaipėsi. Tai buvo tie patys žmonės, kurie dar neseniai prieš starecą klaupėsi, prašydami palaiminimo. Nė vienas vienintelis dabar jo neužstojo’’ (A. Rachmanova, Studenten, Liebe, Tscheka und Tod, Salzburg, 23 leidimas, p. 256-57).

Šakovskos išvadą, rusų žmonės neprileistų viešų egzekucijų, yra kaip tik anas intelektualinis, patirties ‘nesužalotas’ priėjimas prie komunistinės tikrovės. Tuo tarpu Rachmanovos aprašytas vaizdas yra pergyventas jos pačios. Argi ir mūsiškiai intelektualai norėtų būti toki “patirties nesužaloti” komunizmo tikrovės tyrinėtojai?

Kaip komunizmas iš tikro gali ir turi būti nagrinėjamas, paliudija mums trečia moteris, vokietė: Susanne Leonhard. Ji, įsitikinusi socialiste, 1935 m. emigravo iš anuometinės nacionalistinės Vokietijos į Sovietų Sąjungą. 1936 m. ji buvo NK VD Maskvoje suimta ir ištremta į priverčiamo darbo stovyklą Pečioros srityje, kur išbuvo devynerius su puse metų. Paskui dar buvo išsiųsta į Sibirą (Altajaus sritį) ir grįžo Vokietijon tiktai 1948 metais. Grįžusi parašė nuostabią knygą “Pavogtas gyvenimas” (Gestohlenes Leben, Frankfurt am Main 1956), kuriame ji aprašo ne tik savo patirtį, bet ir savo mintis apie komunizmą. Socializmo ji neatsisakė, savo pažiūrų ji nepakeitė; tačiau ji patyrė komunistinio gyvenimo tikrovę, ir tai jai kaip tik pažadino nuostabių refleksijų, kurias ji ir išdėstė trečioje savo knygos dalyje. Patarčiau visiems mūsų gryniems intelektualams šią knygą būtinai paskaityti; tik tada jie gal pajaus, kaip reikia eiti prie komunistinio gyvenimo ir kaip reikia apie šį gyvenimą reflektuoti. Susanne Leonhard tikrai išjuoktų kiekvieną, kuris jai sakytų, esą ji negalinti komunizmo objektyviai vertinti, nes jos vertinimas yra ‘sužalotas’ trylikametės praktinės patirties ...

• Laisvųjų lietuvių kelionės į komunistų pavergtą kraštą — «Ar pavergtai tautai yra naudingi tų laisvųjų lietuvių lankymaisi tėvynėje? — • Komunistų motyvai svečiavimosi propagandoje.

Trečiu klausimu Jūs paliečiate “laisvojo pasaulio lietuvių” svečiavimąsi “pavergtoje Lietuvoje” ir norėtumėte patirti mano pažiūrą šiuo reikalu: “Kiek laisvųjų lietuvių lankymaisi į komunistinės Rusijos pavergtą Lietuvą pateisinami” ir “ar pavergtai tautai tų laisvų lietuvių lankymaisi yra naudingi?” — Viena protinga lietuvė moteris neseniai man kalbėjo, esą lietuviškas jaunimas iš laisvojo pasaulio, apsilankęs Lietuvoje, grįžtąs toks antikomunistinis, tiek sovietine santvarka nusivylęs, tiek nelemtų įspūdžių prislėgtas, kad niekas geriau negalėtų antikomunistinėm nuotaikos šiame jaunime pažadinti, kaip tokie apsilankymai. Jai atsakiau: jei taip iš tikro yra, tai reikia rengti kuo didžiausias keliones Lietuvon ir skatinte skatinti jaunimą ten vykti.

Tačiau aš stipriai abejoju šios moters diagnoze; abejoju todėl, kad lankymąsi Lietuvon ne mes iš komunistų išprašėme, o komunistai mums jį primygtinai pradėjo kažkodėl siūlyti ir toliau tebesiūlo. Jau tik šis vienas faktas turėtų versti mus susimąstyti. Kodėl komunistai trokšte trokšta, kad kuo daugiausia laisvojo pasaulio lietuvių aplankytų savo kraštą? Prieš kokį dešimtmeti jie mus įtikinėjo grįžti. Negrįžome. Dabar jie mus įkalbinėja apsilankyti. Ir aš pats esu gavęs prašymų apsilankyti — su visomis “garantijomis”, kad galėsiu grįžti atgal į Vakarus. Kodėl visa ši propaganda? Ko ji siekia? Nejaugi komunistai, turį tiek akių bei ausų visame pasaulyje, nežinotų, kad grįžusieji iš Lietuvos yra nusivylę sovietine santvarka ir parsivežę neigiamų įspūdžių? O jeigu jie tai žino ir vis dėlto lankymąsi skatina, tai čia slypi kažkoks planas. Koks? Jo turinio nežinome, tačiau jo buvimu abejoti netenka. Viena tik aišku, kad šis planas nėra tam, kad sovietinei santvarkai pakenktų, bet kad jai padėtų bei ją stiprintų. Galimas daiktas, kad šis planas yra toks platus ir toks ilgametis, jog sovietai sutinka tuo tarpu pakelti ir kaikurių psichologinių nuostolių, sudarydami blogo įspūdžio atsilankantiems. Tačiau ilgu nuotoliu matuodami, komunistai, matyt, tikisi šiuos nuostolius atgauti su kaupu. Ar jie tai pasieks, sunku pasakyti. Tačiau man neaišku, kodėl turėtume įsijungti į šį planą, pasiduodami sovietų įtaigoms ir lankydamiesi tėvynėje? Juk argi jau taip sunku — net ir jaunimui — suprasti, kad sovietai šį lankymąsi skatina anaiptol ne žmoniškumo vedami: pasimatyti su giminėmis, pasidalinti su jais savo vargais bei rūpesčiais, paguosti senus tėvus ir t.t. O jei visų šių sovietinių paskatų pagrinde glūdi ne žmogiškieji motyvai, tai reikia tikrai būti dvasiškai akliems bei kurtiems, kad nematytum ir negirdėtum visoje šioje svečiavimosi propagandoje komunistinių motyvų, tegu jie savo turiniu mums ir nebūtų žinomi.

Tuo, man rodos, išsisprendžia ir anas mūsų spaudoje dažnai svarstomas “kultūrinių ryšių” klausimas. Jų norime ne tik mes. Jų nori ir Europos žmonės. Štai, Vokietijos vyriausybė neseniai priėmė įstatymą, kad nuo 1968 metų liepos 1 d. bus leidžiama laisvai pardavinėti vokiečių sovietinės zonos laikraščius:    tuo būsią paskatinti vokiečiai komunistai ir pas save leisti pardavinėti Vakarų Vokietijos laikraščius. Gražus žingsnis, tiesa? Tačiau jau po poros dienų Ulbrichtas pareiškė, kad apie kapitalistinio pasaulio laikraščių laisvą pardavinėjimą negalį būti nė kalbos. Taigi ryšys vienašališkas: komunistinė spauda bus platinama, Vakarų — ne.

Taip yra ir su mūsąja lietuviška kultūra. Štai, prieš mane guli du katalogai (kovo ir birželio mėn.) “Kubon u. Sag-ner” knygyno Muenchene; knygyno, kuris pardavinėja komunistinio bloko leidinius. Tuose kataloguose yra gausybė lietuviškų sovietinių leidinių: literatūros ir mokslo srities (kovo mėn. kataloge 83, birželio mėn. — 67 pavadinimai). Palyginus su vokiečių knygomis, šie leidiniai yra nuostabiai pigūs. Kiekvienas gali jų pirkti. Taigi ryšys su sovietine Lietuvos kultūra yra. Viename kataloge buvo ir eilė lietuviškos muzikos plokštelių. Patirti, kas humanistinėje Lietuvos srityje kuriama, Europoje yra be galo lengva. Kas šia sritimi domisi ir ją seka, turi beveik visa, kas Lietuvoje išleidžiama. — Bet kaip gi yra su antrąja šio ryšio puse: su mūsų kultūra, kuriama tremtyje? Kur mūsų leidinių katalogai, prieinami Lietuvos žmonėm? Kur Vilniuje ar Kaune koks nors knygynas, kuris platintų mūsų literatūros, muzikos ir mokslo leidinius? Kam tad kalbėti apie ryšį, jei tai tik vienpusiškas, sovietinės kultūros platinimas?

DR. ANTANO MACEINOS RAŠTAI

1. Tautinis auklėjimas, 1934. 2. Kultūros filosofijos įvadas, 1936. 3. Socialinis teisingumas, 1938. 4. Buržuazijos žlugimas, 1940. 5. Pedagogikos istorija I, 1940. 6. Didysis inkvizitorius, 1946 ir 1950. 7. Jobo drama, 1950, 8. Saulės giesmė, 1952. 9. Der Grossinquisitor, 1952, 10. Das Geheimnis der Bosheit, 1955. 11. Das Volkslied als Ausdruck der Volksseele, 1955.

Nesvetima dr. A. Maceinai ir teologija, ką liudija knygos — Didžioji Padėjėja, Dievo Avinėlis ir kt.

Dr. A. Maceina yra ir poetas, spausdinąs eilėraščius A. Jasmanto slapyvardžiu, o prieš porą metų išleidęs rinkinį — Gruodas.

Ilgesnės studijos žurnaluose:    1. Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra, Židinys, 1939.    2. Pirmykštės kultūros pagrindai, Logos 1937-39. 3. Prometeizmo problema, N. Romuva 1936. 4. Adam Mickiewicz als Dichter des Prometheismus, Zeitschrift fuer Ostforschung 1956. 5. Die europaeische Aufgabe der baltischen Emigration, rinkiny “Die baltischen Voelker in ihrer europaei-schen Verpflichtung” 1958.

Ar naudingi tad gali būti tokie ryšiai bei svečiavimaisi pavergtajai tautai? Jie galėtų būti net labai naudingi, jei būtų abipusiai ir laisvi. Tačiau kadangi jie yra vienašališki ir tam tikrų organų planingai dozuojami (kad tik neperdaug!), tad jie išsisemia pasibučiavimais, klausiamais žvilgsniais, pakuždomis tartais žodžiais ir kitais asmeninės plotmės neperžengiančiais dalykais. Kiek jie aplankytiems asmenims naudingi, priklauso nuo paties asmens, jo padėties, jo išsilavinimo: jokio bendro masto čia nustatyti negalima. Tik nereikia būti tiek naiviem, tarsi nežinotume, jog kiekvienas aplankytas asmuo yra registruojamas: kieno, kada, kur buvo aplankytas. Tai ne prasimanymas! Tai aprašo pati sovietinė literatūra (rusiškoji). Ar kas iš visų šių registracijų bus, tai priklausys nuo politinių vėjų. — Tautai kaip bendruomenei, manau, kad tokie apsilankymai bei ryšiai neturi jokios naudos. Neabejotinos naudos turi iš to sovietinis iždas ir tuo pačiu komunistinė santvarka.

Politinisatžvilgis šių svečiavimųsi bei ryšių, manau, yra perdėtas: tai mūsų pačių interpretacija. Žinoma, būtų gražu, jei mes savo nesilankymą grįstume laisvės reikalavimu kraštui, pakeldami net ir skaudžių asmeninių aukų. Tačiau tai svajonė! Mūsų visuomenė (kad ir negausinga) yra per daug marga, kad galėtų šitokio sąmoningumo pasiekti. O kas lankosi, tai tasai krašto pavergimo nei pripažįsta, nei nepripažįsta. Nes toks lankytojas yra arba naivus, arba smalsus, arba turi simpatijų valdantiesiems, arba yra vedamas gilaus asmeninio sentimento. Visos šios kategorijos neturi tačiau nieko bendro su tarptautine teise bei su tarptautine Lietuvos padėtimi. Manau todėl, kad nereiktų svečiavimosi bei ryšių matuoti politiškai. Juos reikia matuoti psichologiškai ir vertinti kaip nesusigaudymą ir todėl nesubrendimą laiko dvasiai ir komunistinei taktikai suprasti.

• Nepasaulėžiūrinė politika ir katalikų pluralizmas — • Nepasaulėžiūrinės politikos esmė ir dėsniai — «Ar katalikiškoji visuomenė turi būti vieninga ir religiškai ir politiškai?

Ketvirtu Jūsų klausimu grįžtame nuo bendrybių į mūsuosius tremties reikalus. Jums, mielas Redaktoriau, rūpi patirti šiek tiek “apie nepasaulėžiūrinę politiką”, kurios skelbimas “prieš daugiau negu du dešimtmečiu tiek daug kartelio buvo įnešęs į išeivijos lietuvius katalikus”. — Tai visiškai tiesa. Nepasaulėžiūrinės politikos idėja tikrai įnešė didelio kartelio, ir net sunku suprasti kodėl.

Juk tai buvo tik idėja, nukreipta į tolimą ateitį, neliečianti nė vieno asmens ir nė vienos grupės. Tai buvo grynai teorinė idėja, nes juk neturėjome ir neturime jokios galimybės ją išbandyti valstybėje. Kodėl tad ši, pasakyčiau, abstrakcija taip uždegė širdis, kad jos šokosi viena kitą neigti? Šiandien man atrodo, kad anas kartelis atsirado ne dėl ko kito, o tik dėl pakantos stokos kitaip manantiems. Pas mus seniai jau vyravo tarsi kažkokia “dogma”, kad katalikiškoji visuomenė turinti būti vieninga ne tik religiškai (kas savaime suprantama), bet ir politiškai (kas yra tik dienos reiškinys). Todėl kai tremtyje (pradžia 1946 m.) šia “falšyva dogma” buvo suabejota ir praktiškai nueita dviem keliais, dalis mūsų katalikų (tarp jų ir ateitininkų) palaikė tai katalikų skaldymu bei silpninimu ir neigė tuos, kurie tokio vieno kelio nelaikė nei principiniu, nei tremtyje reikalingu. Tad ir prasidėjo erzelis.

Tačiau šios rūšies įtampa nebuvo tik grynai lietuviškas reikalas. Tai buvo galima anuo pokario metu pastebėti ir kituose kraštuose, ypač Prancūzijoje, iš dalies ir Vokietijoje, kur kūrėsi nauji politiniai junginiai, nebepanašūs į prieškarinius. Šių junginių kelias nesiderino su senuoju prieškarinės katalikų politikos keliu. Todėl trynimosi bei erzelio būta tada beveik visoje Europoje. Tai jausti, sakysime, ir (jau mirusio) Paryžiaus kardinolo Feltin kalboje, pasakytoje 1954 m. rudenį tradicinėse parlamento pamaldose Notre-Dame katedroje. Ši jo kalba kaip tik ir lietė politinį katalikų pluralizmą. Kardinolas kalbėjo: “Faktas, kad katalikai politikoje įvairiai ir net priešingai angažuojasi ir organizuojasi, atrodo kaikam nenormalus ir neleistinas. Vieni čia regi papiktinimą (katalikų skilimas), kiti — bent didelę žalą. Daugelis tad norėtų, kad katalikai teiktųsi vienoje vienintelėje didelėje partijoje ir tuo teiktų savo politinei veiklai didesnio svorio. Tačiau tai perankštas žvilgis. Jis neatitinka Bažnyčios prigimties ir vaidmens”. Išdėstęs katalikybės pažiūras į Bažnyčios veiklą pasaulyje, kardinolas kreipėsi į pačius politikus: “Jūsų užsiangažavimo skirtingumas, jūsų politinių pažiūrų įvairybė neliečia anaiptol jūsų vienybės Kristuje. Priešingai, šios skirtybės kaip tik išreiškia aną visuotinę pilnybę (Kristaus, Mc.), kuri apima visas tinkamas žmogiškąsias pažiūras” (cit. “Michael” 1954 m. gruodžio 12 d.). Jei būtume buvę šios kardinolo Feltin minties vedami, nei nepasaulėžiūrinės politikos idėja, nei nevienodas katalikų politinis kelias tremtyje nebūtų kartelio kėlęs. Tačiau kadangi nevienas iš mūsiškių manė, esą, kitokios pažiūros politikoje ardančios mūsų vienybę Kristuje, tad ir pasikapojome gerokai. Ašen, kaip jau esu ir kituose interview užsiminęs, nebuvau šį sykį toks santūrus kaip kadaise Lietuvoje (amžius bei patyrimas teikia mat “narsos”). Todėl erzelis virė ilgokai. Ar jo likučių jausti dar ir šiandien Amerikoje, nežinau.

Ryšium su šia bendra pastaba, aiškėja ir Jūsų klausimo tąsa: “Ar laikas bei įvykiai atrėmė savo laiku nepasaulėžiūrinės politikos idėjai darytus kaltinimus?” — Atsakyčiau: visu 100 procentų! Bet kad šis atsakymas būtų aiškus, norėčiau čia priminti šios politikos esmę. Ją išreikščiau penkiomis trumpomis tezėmis, kurias savo metu buvau suformulavęs vysk. P. Bučiui. Mat., vysk. Būčys, kaip ir kiti mūsų vyskupai tremtyje, abejojo, ar nepasaulėžiūrinės politikos idėja sutinka su Kat. Bažnyčios mokslu apie valstybę. Tačiau, būdamas didelės dvasinės kultūros žmogus, vysk Būčys nesijautė esąs neklaidingas šioje srityje, todėl jis man siūlė, kad ašen pats pateikčiau savo idėją Romos sprendimui: “Prisipažįstu, kad aš esu klaidingas, kaip kiekvienas žmogus, ir nesistatau aukščiau už Poną Profesorių. Klaidos galimybė siekia mudu abu vienaip. Bet mudu abu esam katalikai ir žinome, kad Apaštalų Sostas yra gavęs iš V. Dievo atitinkamą valdžią ir dovaną spręsti katalikų priešingas pažiūras į tikybą liečiančius klausimus. Aš tuo reikalu nesikreipiau į Sacrum Officium, kurio pirmininkas yra popiežius, kad nepasirodyčiau skundžiąs žmogų už sudarymą pažiūros, kurioje matau klaidą. Bet Ponas Profesorius gali kreiptis į autoritetingą įstaigą be pavojaus tapti skundiku, nes dalykas liečia jo Paties teoriją. Pats kreipimasis būtų aiškus įrodymas, kad nėra erezijos raugo (čia vysk. Būčys turi galvoje žinomą lot. posakį “haeresim sapit”, Mc.), nes yra noras sužinoti objektyvią tiesą ir pripažinti ją” (Laiškas man, 1950 m. vasario 5 d.). Man sis pasiūlymas patiko, ir aš tikrai buvau galvojęs pateikti savas tezes Sacrum Officium. Buvau net ir parašęs juodraštį naujo laiško vysk. Bučiui su jame esančiomis nepasaulėžiūrinės politikos tezėmis. Tačiau to laiško antgalvyje skaitau dabar prierašą: “Vysk. Būčys susirgo”. Laiškas liko neišsiųstas. Vėliau vysk. Bučys mirė, nepasveikęs iš savo ligos (1951 m. spalių 25 d.). Taip tad ir liko anos tezės mano stalinėje. Jos skamba šitaip:

1. Politiniai valstybės organai (parlamentas, ministerijos, prezidentas ir t.t.) neturi kompetencijos pasaulėžiūros srityje; 2. Dvasinės kultūros sritys (religija, mokslas, menas, auklėjimas ir t.t.) yra be pasaulėžiūros negalimos nei reikšti nei vykdyti; 3. Tad politiniai valstybės organai dvasinės kultūros sričių tvarkyti iš esmės negali; 4. Politiniai organai gali šias sritis tik prižiūrėti ir saugoti grynai formaliniu atžvilgiu; 5. Dvasines kultūros sritis esmiškai tvarkyti gali tik pasaulėžiūrinės bendruomenės. — Tai pagrindiniai nepasaulėžiūrinės politikos dėsniai. Visa kita yra arba šių dėsnių pagrindimas arba išvados iš jų. Pati pirmoji tezė yra nepasaulėžiūrinės politikos širdis: valstybė neturi konpetencijos pasaulėžiūros srityje, todėl jos vedama politika ir turi būti nepasaulėžiūrinė, vadinasi, neatremta nė į vieną pasaulėžiūrą, o sudaranti visom pasaulėžiūrom vienodas sąlygas.

Kaip anuo metu Vatikanas būtų į šias tezes atsakęs, sunku pasakyti. Man atrodo, kad jis jau ir tuo metu būtų jas patvirtinęs, nes valstybės nekompetentingumas pasaulėžiūros srityje buvo aiškiai jausti pastarųjų dviejų popiežių raštuose. Sakysime pop. Pijaus XI enciklikoje “Mit brennender Sorge” (1937 m. kovo 14 d.) rašė: “Tikintysis žmogus turi niekad nenykstančių teisę išpažinti savo tikėjimą ir pagal ji gyventi. Įstatymai, draudžiu ar apsunkiną šį tikėjimo išpažinimą, prieštarauja prigimties į-statymui”. Tą patį pakartojo ir pop. Pijus XII kalėdinėje kalboje 1942 m. gruodžio 24 d.; į skaičių “pagrindinių asmenybės teisių” jis aiškiai priskyrė “teisę privačiai ir viešai garbinti Dievą, įimant ir religinę bei karitatyvinę veiklą”. Jeigu tačiau ši teisė yra prigimtoji žmogaus arba pagrindinė asmenybės teisė, tai ji liečia ne tik katalikus, bet visus žmones. Šiandien visa tai pateikti Vatikanui būtų juokinga, nes atsakymą į šias tezes yra davęs antrasis Vatikano susirinkimas (taigi daugiau negu kuri nors Romos kurijos įstaiga!) savo deklaracija apie religijos laisvę (“Dignitatis humanae”): ten yra visos anos tezės aiškiai pripažįstamos. Apie tai esu jau minėjęs savo interview su kun. Br. Liubinu ir nenorėčiau čia kartotis (vgl. “Darbininkas” 1968 m. kovo 19 d.).

Dr. Antanas Maceina (kairėje) su dr. Zenonu Ivinskiu. Nuotrauka daryta 1965 metais Schoemberge (Vakaru Vokietijoje).

Bet negaliu praeiti nepaminėjęs vieno labai būdingo sutapimo. 1952 metais parašiau “Aidams” straipsnelį “Tiesa ir teisė” (Nr. 7), kuriame mėginau parodyti, kad teikti visom pasaulėžiūrom valstybėje laisvę dar nereiškia skelbti indiferentizmą tiesos atžvilgiu. Pasaulėžiūrų laisvė valstybėje mat visados kliūdavo už klausimo: ar gali tiesa ir klaida turėti tas pačias teises? Jeigu taip, tai klaida ir tiesa atsistoja toje pačioje plotmėje, ir mes patenkame į indiferentizmą. Jei ne, tai klaidai atstovaujančios pasaulėžiūros negali turėti lygių teisių su tiesai atstovaujančiomis. Aname straipsnelyje mėginau parodyti, kad ši dilema yra nesusipratimas, nes teisės subjektas arba nešėjas yra ne abstraktus — teisingas ar klaidingas — principas, o konkretus žmogus, vistiek ar jis klystų ar teisingai manytų. Ir kaip buvo malonu, kad po 11 metų lygiai tokį pat nesusipratimą anoje dilemoje atidengė ir paskelbė kard. Bea. 1963 m. sausio 13 d. kardinolas Bea Romos universitete vykstančioje studijų savaitėje “Pro Deo” skaitė paskaitą apie Meilę ir Tiesą ir šioje paskaitoje jis aną skirtumą kaip tik ir iškėlė. Tebūna tai pavaizduota, sugretinant abi mintis:

Kardinolas Bea(1963 metais):

“Laisvė reiškia žmogaus teisę apspręsti savo likimą pagal savo sąžinę . . . Jeigu kas prikištų, kad klaida neturi teisės egzistuoti, tai tam reiktų atsakyti, kad klaida yra abstraktus dalykas ir todėl nėra teisės subjektas:    šis subjektas yra žmogus — net ir tada, kai jis nenugalimai klysta, negalėdamas iš šios klaidos išeiti. Taigi jis turi teisę ir pareigą sekti savo sąžine ir reikalauti, kad ir kiti šį jo sekimą respektuotų” (“Herder - Korrespondenz, 1963 m. kovo mėn., p. 275)”.

Maceina(1952 metais): “Žmogiškojoje tikrovėje tiesa visados yra abstrakti. Ji yra idėja. Tačiau kaip tik todėl tiesa niekados nėra ir negali būti teisės subjektas. Teisė yra esmingai asmeninis dalykas. Ji yra teikiama ne abstrakcijoms, ne bendrybėms, bet žmonėms. Teisės subjektas yra žmogiškasis asmuo” (“Aidai” 1952 m. Nr. 7, p. 292).

Skirtumas tarp šių dviejų citatų tik toks, kad kard. Bea kalba apie klaidą, o ašen apie tiesą kaip nesusipratimą laikyti šias dvi abstrakcijas teisės subjektu ir perkelti šį nesusipratimą į valstybinę sąrangą. Šis skirtumas tarp klaidos-tiesos kaip abstraktaus dalyko, negalinčio būti teisės subjektu, ir žmogaus-asmenybės kaip konkretaus dalyko, esančio tikru teisės subjektu, kaip tik ir įgalino Vatikano II susirinkimą paskelbti religijos laisvę, kuri anksčiau tiek galvosūkių buvo pridariusi teologam. Šiais galvosūkiais sirgo ir mūsieji. O ano mano padaryto skirtumo minėtame “Aidų” straipsny jie nepripažino, vadindami jį “anarchohumanizmu” (plg. “Tėvynės Sargas” 1953 m. Nr. 1, p. 170-73). Šiandien tačiau visi šie galvosūkiai jau pasenę ir praėję-

Ar nebuvo nepasaulėžiūrinės politikos idėja “mūsų visuomenei per anksti paskelbta”? — klausiate mane, mielasis Redaktoriau. — Kriterijus, peranksti ar pervėlai, yra, mano pažiūra, visuomenės atoveikis. Jei visuomenė nereaguoja į kurią nors idėją, tai jos paskelbimas yra arba dar perankstyvas arba jau pervėlyvas. Lygiai prieš 20 metų “Aiduose” (1948 m. Nr. 19) esu rašęs, kad nepasaulėžiūrinės politikos idėja nebuvo mano išradimas. Ją pirmas lietuviškai visuomenei buvo paskelbęs vysk. Būčys (tuo metu dar kunigas Amerikoje) savo studijoje “Apie apšvietą” (Chicago 1918), kurioje jis labai aiškiai ir griežtai formulavo dėsnį: “įsitikinimų, pažiūrų srityje viešpatija (senas terminas ‘valstybės’ vietoje, Mc.) neturi kompetencijos”; “nepripažinus gi viešpatijai kompetencijos dvasios srityje, negalima jai pavesti mokyklų, nes tos yra negalimos be pažiūrų ir įsitikinimų” (p. 36-37). Tai, ką čia vysk. Būčys sako apie mokyklas ryšium su valstybe, tinka visom dvasinės kultūros sritim, ką ašen sava teorija ir išplėčiau. Šią vyskupo Bučio mintį Lietuvoje išvystė prof. S. Šalkauskis, skelbdamas kultūrinės autonomijos mintį (plg. Racionali mokyklų organizacijos sistema, Kaunas 1927 m.) ir plačiai cituodamas minėtą vysk. Bučio knygelę “Apie apšvietą”; šią idėją skelbė bei platino ir prof. K. Pakštas. Tačiau anuo metu Lietuvoje ji nesukėlė jokio dėmesio, jokių diskusijų, jokio jaudinimo — ničnieko. Ji pasiliko gryna idėja. Tai buvo ženklas, kad ji buvo peranksti paskelbta ir kad visuomenė jai dar nebuvo priaugusi. Bet jei kas šią idėją skelbtų šiandien kaip naują, nerastų taip pat atgarsio, nes dabar ji demokratinėse valstybėse yra savaime aiški ir daugiau ar mažiau vykdoma.

Tasai didelis erzelis ir susijaudinimas, kuris sutiko nepasaulėžiūrinės politikos mintis prieš dvidešimtį metų, kaip tik ir buvo ženklas, kad ji kilo pačiu laiku: nei peranksti, nei pervėlai. Šiandien man atrodo, kad nepasaulėžiūrinės politikos idėja mus kaip tik ir įjungė į katalikiškos minties išvystymą, paskatindama valstybės ir religijos santykius giliau panagrinėti bei suprasti. Todėl kai Vatikano II susirinkimas paskelbė religijos laisvę ir valstybės nekompetentingumą pasaulėžiūros dalykuose, mes nebuvome užklupti netikėtai, kaip ispanai, kurių konstitucija (el Fuero de los espanoles) sako: “Nebus leidžiama kitokių apeigų ar viršinių pasireiškimų kaip tik katalikų religijos” (1954 m. par. 6). To dabar neskelbtume, kaip to neskelbėme nė mūsų konstitucijoje 1922 metais. Esmėje tad nepasaulėžiūrinės politikos idėja lietuviškojoje mintyje yra jau dabar 50 metų amžiaus (vysk. Bučio knygelė pasirodė Chikagoj 1918 m., vadinasi tikrai subrendusi. Reikia tik laukti, kad galėtume ją įvykdyti laisvoje savo žemėje!

•    Egzistencinė nuotaika pasauliečių santykiuose su dvasiškiais —

•    Dvasiškių problema Bažnyčioje — »Ar dvasiškija istorijoje gali būti panaikinama?

Pastarasis Jūsų klausimas liečia mūsų religinę sritį: “Savo laiku ‘Aiduose’ buvote pradėję dialogą su lietuvių katalikų dvasiškija. Katalikų visuomenę jis buvo labai užintrigavęs. Kodėl dialogas neišsivystė?” — Į tai būtų galima atsakyti gana trumpai: šis dialogas neišsivystė dėl dvasiškių pasyvumo ir dėl mano negalių. Į manuosius “Tris klausimus dva-siškijai” (“Aidai” 1965 m. nr. 8) atsiliepė, kiek man žinoma (nes ne viską gaunu, o autoriai patys nesiteikė nė vienas man savo atsakymų pasiųsti!), tik du dvasiškiai: kun. dr. P. Celiešius (“Draugas” 1965 m. Nr. 296 ir 301) ir kun. V. Bagdonavičius (“Laivas” 1966, nr. 2-8). Mano seno bičiulio dar iš Prienų laikų kun. Celiešiaus atsakymas yra labai scholastinis bei vadovėlinis. Kun. Celiešių laikau didelių gabumų mąstytoju, ką jis įrodė savo disertacija Bonnoje. Užtat jo atsakymą pergyvenau kaip pasišaipymą iš mano klausimų. Jis nenorėjo suprasti, kad šie klausimai liečia ne juridinę “ir taip ir ne” pusę, kaip tai kartojama visame jo straipsnyje, o egzistencinę nuotaiką pasauliečių santykiuose su dvasiškiais. Todėl pagalvojau: neverta toliau aušinti burnos; su senesniąja dvasiškijos karta dialogas yra neįmanomas, nes ji ir toliau mus tik moko, aiškindama mums bažnytinius kanonus.

Žymiai gilesnis buvo kun. Bagdonavičiaus atsakymas, kuriame šis įžvalgus teologas palietė ne tik manus klausimus, bet ir ištisą eilę problemų, kurios kyla iš pasauliškio vaidmens Bažnyčioje. Tai straipsnis vertas gilesnės analizės, ir aš buvau ruošęsis anais visais reikalais dar sykį pasisakyti. Tačiau “Aidų” redaktorius dr. J. Girnius prašė mane palaukti, nes dar vienas kunigas rengiąs atsakymą “Aidam”. Po jo galėsiąs ir ašen tarti savo žodį: būsią daugiau medžiagos pokalbiui. Tad lūkuriavau. Bet praėjo ištisi metai — nieko. Tada tariau: 1967 m. vasarą parašysiu straipsnį ir pavadinsiu jį “Atsakymas sau pačiam”. Ir taip tikrai būčiau padaręs. Deja, tų metų geg. mėnesį teko sunkiai susirgti ir prasirgti beveik ištisus metus. Tačiau daugiau dvasiškijos atsiliepimų nei “Aiduose” nei, rodos, kur kitur nepasirodė. Taip tad dialogas ir nutilo, gerai nė neužsimezgęs.

Dr. Antanas Maceina savo darbo kabinete Freiburge (Vakarų Vokietijoje). Nuotrauka daryta prieš maždaug 10 metų.

Bet aš pats nelaikau jo nutrūkusiu, o tik nutilusiu. Nes dabar tikrai rengiu atsakymą sau pačiam ir tai atvirkščios problematikos. Anuose “Trijuose klausimuose” viskas sukosi apie pasauliškį ir jo vietą Bažnyčioje. Man norėjosi, kad dvasiškiai pasisakytų, kaip jie mus, pasauliškius, pergyvena ir kuo jie mūsų vaidmenį grindžia. Bet tai tik viena klausimo pusė. Kita pusė skamba šitaip: kaip pasauliškiai pergyvena dvasiškį ir kur jie regi jo vaidmens pagrindą? Šiandien dvasiškiai mums aiškinte aiškina, kas yra pasauliškis: pasauliškis šiandien virtęs didele problema. O man atrodo, kad yra visiškai priešingai: ne pasauliškis Bažnyčioje yra problema, o dvasiškis. Pasauliškiai juk yra anoji “Dievo Tauta” kaip viso ko pagrindas, nešąs savimi visa. Ši Dievo Tauta yra pačioje pradžioje ir ji bus visados — net ir perkeistoje būtyje. Bet štai, iš šios Dievo Tautos kyla kaikurie asmens, vadinami dvasiškiais: jie yra iš jos paimami ir jai pavedami, kad tarnautų. Kas tad

yra šie asmens? Kodėl jie išsiskiria iš visų kitų? Kuo jie išsiskiria? Kam jie išsiskiria? — tai klausimai, dar visiškai tamsūs, bet pasauliškiam kaip tik įdomūs. Dvasiškija juk yra neamžinas dalykas: perkeistojoje būtyje jos nebus; istorijoje ji irgi gali būti panaikinama, ir protestantizme yra panaikinta, tiesa, tuo sužalojant Bažnyčią, bet jos nesunaikinant: protestantizmas juk yra Krikščionybė, nors kunigystės ir neturi. Juk du sakramentai neša Krikščionybę net ir didžiausių persekiojimų bei nuosmukių metu, būtent: Krikštas ir Moterystė. O abu šie sakramentai gali būti (Krikštas) ir yra (Moterystė) teikiami pasauliškių. Taigi dvasiškija nėra taip lygiai susijusi su Krikščionybe kaip pasauliškiai. Krikščionybė be pasauliškių yra nesąmonė; Krikščionybė be dvasiškių yra liga, tačiau ne mirtis. — Šis tad santykis ir skatina mane atskleisti pasauliškių pažiūras į dvasiškį. Po straipsnio “Aidam” apie Teilhard de Chardin, kuris jau baigiamas ir netrukus bus išsiųstas, aš imsiuos šią vasarą dvasiškio sklaidos. Tuo, manau, dialogas bus atgaivintas visa įtampa.

Štai, mielasis Redaktoriau, manasis interview, sutrauktas į penketą klausimų. Apie ateitininkus nerašau, nes tai liečia jau atskirą mūsosios visuomenės grupę: jiem parašysiu viena proga tiesiog į “Ateitį”, kad pasidalintume darbeliais. O Jums linkiu dabar visa širdimi, kad ir toliau neštumėte sunkią redaktoriaus neštą. Ji sunki, tai žinome visi; tačiau “Į Laisvę” galime tik didžiuotis; tuo būdu didžiuojamės ir Jumis, kad šis žurnalas yra Jūsų rankose.

Jus giliai gerbiąs,

Jūsų