Idėjos spaudoje

Vlikas-Lozoraitls * Vllkas-tautininkai * Privati iniciatyva nesulaukiant organizuotos * Lietuvos tikinčiųjų laiško diskriminacija * Bendruomenės viduje zyzimas, botagas ir kūryba.

*

Vlikas - Lozoraitis dar neišėjo iš spaudos aktualijų, šiuo kartu į ataką Lozoraičio naudai buvo išleisti nauji žmonės — senųjų Amerikos lietuvių tautininkų veikėjai. Tai dr.

S. Biežis, J. Bačiūnas ir S. Trečiokas. Atsilankę pas Lozoraitį ir kitus diplomatus Europoje bei pas vilkinius žmones, jie paskelbė kolektyvinį pareiškimą Lozoraičio naudai jo ginče su Vliku. Naujo jame nieko nepasakė. Kartojo tezes ir argumentus, pažįstamus iš Lietuvių Tautinio Sąjūdžio rašytų pareiškimų. Tad to pareiškimo svoris tegali remtis autoritetu naujų žmonių, kurie tas nuomones kartoja. Tačiau jei pareiškimas buvo skiriamas ne tik tautininkų visuomenei, tai kolektyvo asmeninis parinkimas nebuvo laimingas, nes tai tik vienos pusės, suinteresuotosios, atstovai. Tai jokis ‘‘neutralus arbitras”. Tų trijų senųjų tautininkų misija daugiau tiko tautininkų “vidaus reikalui” — angažuoti stipriau senuosius tautininkus už interesą naujųjų tautininkų, atsiremiančių į “diplomatijos šefą” ir išeinančių iš Vliko.

Ar toji vienybė tarp senųjų ir naujųjų tautininkų pakankamai sutvirtinta, aiškės gal būt iš to, ar senieji tautininkai “detonuos” į naujųjų tautininkų grupių  p a s i t r a u k i m ą iš Vliko analoginiais veiksmais — pasitraukimu iš Alto, blokuodami Alte sumas Vlikui remti (ten gi yra veto teisė), reikalaudami Alto sumas dalytis tarp Tautos Fondo ir Nepriklausomybės Fondo ir pan. Alto paskutinė konferencija tokio “detonavimo” nerodė...

*

Tautininkų grupių pasitraukimas iš Vliko panaujino ir seniai aštrią tautininkų ir Vliko santykių temą. “Vienybėje” ir “Dirvoje” tautininkų ir laisvės kovotojų centrai paskelbė savo pasitraukimo motyvus — tiek pat vartotus kaip ir “Draugo”, “Naujienų”, “Darbininko”, “Sandaros” pareiškimai apie pasitraukusiųjų bėgimą iš kovos fronto, tebetrunkantį tautininkų linkimą į vadizmą.. Nustebimo paliko tik tautininkų “Vienybė”, kuri tautininkų pasitraukimą iš Vliko smerkė. Tai gali būti ženklas, kad senosios ateivijos tautininkai (“Vienybė”) dar nėra susiderinę su naujosios ateivijos tautininkais (“Dirva”)... Keistai stebino ir “N. Lietuvos” nušvietimas, kodėl tautininkai traukiasi iš Vliko: girdi, kai tik Vliko patalpą Reutlingene apiplėšė ir vokiečių policija įspėjo Vliko narius pasisaugoti, tai ir pasklidęs gandas apie tautininkų atstovo traukimąsi iš Vliko. Prie tokios pat aliuzijos paskiau prisidėjo ir “Draugas”. Vadinas, bėga iš baimės... Tokios aliuzijos spaudoje terodo jos politinės kultūros lygį.

Komiškai išėjo su Vlike likusių grupių reagavimu. Eltos Informacijos lapkričio 20 paskelbė pirmame puslapy vilkinių grupių komisijos (H. Blazas, J. Kaminskas, P. Karvelis) suredaguotą ir priimtą pareiškimą. Jame sakoma, kad tautininkai grįžtą prie vadizmo, kad sunkinę santykius su diplomatais, kad sabotavę Vliko darbus. Bet netrukus išaiškėjo, kad šitas paskelbtas pareiškimas... neturėjo būti paskelbtas...

Neigiamai ir gausiai pasisakiusi spauda dėl tautininkų pasitraukimo, betgi nepalietė Vliko susilpimo gilesnių priežasčių. Teko pastebėti tik "Drauge” straipsnį, kuris ieškojo pozityvių reformų. Jis referavo vieno diplomato nuomonę, kad reiktų Vilką atremti į keturis politinius sparnus — katalikus, liaudininkus, socialdemokratus ir tautininkus. Primygtinai kartojo, kad frontininkai su krikščionimis demokratais turėtų būti viename sparne... Šitas siūlymas tebuvo faktiškai tik pratęsimas tos reformos, kuri dabar Vlikui jau sugalvota, iškeliant ir pripažįstant buvimo teisę senosioms politinėms partijoms, negližuojant rezistencinės kovos organizacijas ar darant joms tik malonę — leidžiant kampininkauti... Jeigu norima būtų bet kokius “sparnus” atremti į realią Lietuvos išlaisvinimo kovos ir jėgų padėtį, tai natūraliau būtų kalbėti tik apie du tokius “sparnus” — apie partijų "sparną” ir rezistencinės kovos organizacijų antrą “sparną”.

*

Konkretiems dienos politiniams reikalams spauda parodė mažiau dėmesio nei laisvinimo organizacijai.

Tačiau keletas klausimų buvo iškelta degamos reikšmes. “N. Lietuva” paskelbė Britanijos augštojo komisaro Vokietijoje įstaigos raštą, kuriame įsakmiai mini, jog Britanija pripažinusi de jure Klaipėdos prijungimą prie Vokietijos. Į tą trenkiančią naujieną tebuvo pastebėtas kitoje spaudoje tik “Darbininko” reagavimas, su pageidavimu, kad mūsų atstovybė išaiškintų, ar tai tik pareigūno, ar tikrai užsienių reikalų ministerijos nuomonė. “Tėviškės žiburiai” kelissyk judino problemą suaktualintą “Ženevos dvasios” — siuntinių į Lietuvą siuntimą: ar siųsti, jei taip, ar naudotis tegalima tik komunistinės-bizninės įstaigos patarnavimais, už tuos patarnavimus mokant daugiau nei pats siuntinys vertas, ar to reikalo negali imtis lietuviškos įstaigos ir aiškintis per valstybės departamentą... Tektų manyti, kad tokie klausimai yra verti tų įstaigų dėmesio ir rūpesčio, nors to jų dėmesio, pareikšto per spaudą, neteko pastebėti. Neteko pastebėti atgarsio nė Kanados dienos iškeltai idėjai — organizuoti “laisvei peticiją”. Tokie konkretūs klausimai ir sudaro politinio veikimo turinį... Gaila, kai jie jau ima ristis per galvas kaip srovė, kuriai nepasirūpinama tinkamais kanalais. Maloniau pažymėti, kad tarptautiniame istorikų kongrese Romoje padaryta diskriminacija mokslininkams, kilusiems iš bolševikų pavergtų kraštų ir protegavimas bolševikams mokslininkams, buvo iškelta "Darbininko”, rado atgarsio E. Turausko kalboje JPT, susilaukė reagavimo LRK Federacijos konferencijoje. Tai mažas ženklas, kad organizmas gyvas, nes reaguoja. Bet reaguoja lig šiol daugiau partizaniškai, spontaniškai — neorganizuotai.

Nejaukiausia diskusija spaudoje kilo dėl Lietuvos tikinčiųjų laiško Pijui XII, kurį atgabeno iš Lietuvos partizanai ir kurį Pijui XII perdavė popiežiaus misijos lietuvių delegatas Vokietijoje kan. F, Kapočius. Ši laiško istorija sunkiai būtų suprantama, jei ji nebūtų rašyta juodu ant balto... Pirmiausia “Lietuvos” žurnalas pasigedo Kersteno komiteto darbų apžvalgoje, kad tarp bylos dokumentų nėra ano partizanų atnešto laiško. “Naujienos” dėl to pastebėjimo dviem atvejais piktinosi, kam “Lietuvos” žurnalas tai minėjo, nes abejojo laiško autentiškumu. Gal tuo viskas būtų ir baigęsi, jei į “Naujienų” pusę nebūtų įsijungusi oficiali įstaiga. Prieš “Lietuvos” apžvalgą ir šią jos vietą esąs pasisakęs ir ALT vyk. komitetas. Esą dėl to “Lietuvos” redaktoriai (J. Audėnas, B. Nemickas, V. Vaitiekūnas) turėję aiškintis Laisvės Komitetui, kad sunku suprasti, kodėl kelių partizanų gyvybėmis paliudytas dokumentas, partizanų pasiuntinių įteiktas Popiežiaus III Misijos Lietuvių Delegatūrai Vokietijoje ir šios perteiktas Pijui XII, kažkam pasirodė neautentiškas ir, net atitinkamų įstaigų dėl jo autentiškumo neatsiklausus, iš teiktinų dokumentų išjungtas. Pagal apžvalgos autorių tatai juo sunkiau suprasti dėl to, kad į ‘rekordą’ yra įdėta A. Trakiškio slapyvardžiu pasirašyta ‘The Situation of the Church...’ brošiūra; taip pat įdėta įvykių metu Lietuvoje nebuvusio kun. Prunskio brošiūra.

Altą už jo darbus Lietuvai gerbiam, dėl to tiesiog nesuprantamas Alto šis elgesys, kuris gali būti priimtas kaip panieka Lietuvos tikintiesiems, tiems pasiaukojusiems partizanams, kurie savo gyvybėm apmokėjo tą raštą; kaip diskreditavimas to rašto, kuris apėjo vakarų Europą kaip sukrečiantis dokumentas dar toli prieš Kersteno komisijos tyrinėjimus...

*

Jei spauda yra bendruomeninio gyvenimo veidrodis, tai jame nesunkiai buvo įskaitomi keleriopi tos bendruomenės nariai: yra judančių pagal savo aiškų planą, yra nustojusių visai judėti lietuviškoje dirvoje ir skęstančių tik savo patogume; yrajudančių ir ieškančių reformų, naujų konstruktyvių sumanymų, yra judančių iš nepasitenkinimo ir zyziančių dėl kitų veikimo, bet nežinančių, ko patys nori... Su pasitenkinimu galima pažymėti, kad bendruomenė, eilė organizacijų vadovybių, kaip matyti iš spaudoje paskelbtų užsimojimų, stengiasi su konstruktyviais sumanymais pasireikšti. Taip pat eilė individualių asmenų išėjo spaudoje su sumanymais Lietuvos reikalo propagandai, šalpai. Teko tokių idėjų gausiau pastebėti "T. žiburiuose”, “Drauge”... Nepasitenkinimo buvo pareikšta bendruomenės rinkimo būdu ir reikalaujama proporcinių rinkimų, kurie įgalintų ir mažesnį užnugarį turinčias grupes pravesti savo atstovus. Tokis siūlymas ėjo iš socialdemokratinių sluoksnių “Lietuvių Dienose”. Siūlymas, gali būti svarstomas... Kitoks nepasitenkinimas bendruomene pradėtas per “Naujienas” — kad jos dabartinė valdyba atsiradusi vadistiniu būdu, prilygstanti jaunalietuvių vado paskyrimui ir tt. Tai jau demagoginis zyzimas, kuris yra negeresnės vertės už tuos nutilusius lietuvybei ir tik savo įsigyvenimu besirūpinančius.

Dėl pastarųjų vis daugiau spaudoje aliarmuojama. “Aidai” sustojo prie klausimo, ar šitie žmonės turi pagrindo piktintis, jeigu apie jų atitrūkimą nuo lietuvybės viešai kalbama. Prieina išvadą, kad nėra pagrindo kitiems jų begėdystę dangstyti. Tai savotiškas opinijos botagas, kuris gali eiti lygia greta su lietuvybei pasitarnavusių iškėlimu.

Energiją tų entuziastų, kurie juda ir neleidžia nurimti, nori racionalizuoti ir pakreipti tinkama linkme “Darbininkas”, siūlydamas suracionalizuoti pirmiausia vieną sritį — viešuosius minėjimus. Siūlo mažiau rengti tokių minėjimų, kur akis nukreipiama vis į praeitį. Skatina sustoti prie dabarties reikalų ir akis kreipti į ateitį, į pozityvius kūrybinius darbus.

SĄJŪDIS AR ORGANIZACIJA

Sąjūdžio vardu suprantamas visuomenės telkimas ar telkimasis apie kurią idėją ar idėjas.

Organizacija — tai jau idėjai ar idėjoms pritariančių žmonių kolektyvas, kuriame asmuo iš vienos pusės prisiima įsipareigojimus idėjai vykdyti, iš antros — gauna teisę pareikšti savo valią dėl tos idėjos vykdymo būdų ir kolektyvo tvarkymosi.

Sąjūdyje asmenis jungia bendra mintis. Organizacijoje šalia bendros minties dar ir sutarta įsipareigota drausmė...

Sąjūdžio augimas priklauso pirmiausia nuo uždegančios aktualios ir pagaunančios idėjos, jei ji tinkamai pristatoma visuomenei. Organizacijos pasisekimas priklauso šalia to dar ir nuo drausmingumo ir solidaraus laiku ir vietoj prisiimtų pareigų atlikimo.

Sąjūdis ir organizacija vienas antram talkina ir paremia. Sąjūdis pirmesnio kilimo, nes apie idėją telkiasi tam tikras kiekis jai pritariančių, toliau susikuria jų organizacija; ji idėją plečia organizuotu būdu ir kuria masinį jai pritariančių sąjūdį...

Ar LFB yra ir turi būti sąjūdis ar organizacija? — Lietuvoje buvo bendras ir visuotinis rezistencijos sąjūdis. Viena to sąjūdžio organizuota dalis — kovos organizacija buvo Lietuvių Frontas. Tremtyje buvo iš pradžių tenkinamasi sąjūdžiu pritariančių LF idėjoms, iki susitelkė LF bičiuliai į formą drausmingos organizacijos, kuri yra atrama LF siekimams vykdyti ir plėsti jo idėjoms pritariančių sąjūdį.