J. Brazaitis: Srovė ir uola

Mūsų politinės diferenciacijos kelias

1. Pažinimo kelias

Politinės diferenciacijos ženklai atsispindi pirmiausia politinių grupių programose. Programa — tai lyg politinės grupės veidrodis. Ten matai, ko grupė siekia ir kokiomis priemonėmis. Tačiau programos nereikia pervertinti. Viena, apytikrį politinės grupės veidą gali parodyti tik ta programa, kuri yra reali — sprendžia konkrečius valstybinio gyvenimo klausimus. Tokia programa tegali būti atremta į šios dienos konkretų gyvenimą. Bet tremtyje kuri grupė tokią programą gali turėti? Visos tremties programos tegali būti prielaidomis grįstos. Antra, programos gali būti gerai ir labai gerai parašytos, bet programą skelbiančios politinės grupės darbai gali eiti šalia programos ar net prieš ją. Užtat, be programos, grupės veidą stipriau nušviečia jos  d a r b a i.

Grupės programos sutapimas su darbais, programos intensyvesnis ar atlaidesnis vykdymas daug priklauso nuo grupės  a s m e n i n ė s  sudėties: kokie žmonės, tokia iš dalies ir grupė. Grupėje susitelkę pažangūs žmonės, t. y. iešką visuomeninio gyvenimo kūrybos, naujų formų, naujų idėjų, savo grupės veidą padarys kitokį, nei su ta pačia programa konservatyvios dvasios žmonės, t. y. tesiekią išlaikyti tai, kas jau yra laimėta. Su ta pačia programa vienaip reikšis politinė grupė, kurioje persveria principingi žmonės, t. y. tie, kurie, vykdydami savo uždavinius, yra pasiryžę eiti kartais ir prieš srovę. Kitaip vėl reikšis ta, kurioj persvers oportunistai, siekią prisiderinti prie esamos padėties, plaukti pasroviui. Dvi skirtingų programų, bet vienodos asmeninės nuotaikos, — vis-tiek, konservatyvios ar pažangios, — politinės grupės gali surasti artimesnį bendradarbiavimą, nei giminiškų programų, bet skirtingų asmeninių nusiteikimų grupės.

Šitų faktų priminimas įspėja saugotis klaidos — ji daug kam atrodo neginčijama tiesa — žiūrėti į grupę kaip į nejudančią  u o l ą, kurios visą pobūdį nusako jos programa ar tradiciniai iškalti vardai: katalikiška, socialistinė, liberalų ir pan. Už tos pačios iškabos su kiekvienu amžium gali būti kitokesnis turinys. Gyvenimo tiesą daugiau atitinka tezė, kad politinę grupę reikia vertinti kaip tekančią  s r o v ę. Grupės charakteris priklauso ir nuo programinių principų, ir nuo konkrečių darbų, ir nuo ją sudarančių asmenų. Todėl kiekvienos grupės dabartinį potencialą reikia vertinti pagal jos šios dienos pasireiškimą, ne pagal jos praeitį. Praeitis turi būti sveriama ir vertinama tik praeities matu, o dabarties pasireiškimas — dabarties matu. Grupė, vakar buvusi pažangi, šiandien gali būti konservatyvi; vakar buvusi oportunistiška, šiandien gali pakilti iki principingumo, ir atvirkščiai.

2. Grupių, skiriamieji pagrindai

Mūsų politinės grupės viena nuo kitos pirmiausia skiriasi savo  i s t o r i n i u  kilimu, kuris daug atsiliepė ir jų praktiniam veikimui.

Pirmieji Lietuvoje partija virto socialdemokratai. Jų programa buvo surašyta dar XIX a. gale. Socialdemokratų partija išriedėjo 1896 m. iš to paties “Varpo”, kuris truputį vėlėliau davė ir Demokratų partiją, savo ruožtu pagimdžiusią Socialistus Liaudininkus, Tautos Santaros ir Tautos Pažangos partijas. Ilgainiui iš Socialistų Liaudininkų išriedėjo Revoliuciniai Socialistai Liaudininkai ir Socialistai Liaudininkai Demokratai. Tačiau tik pastarieji turėjo atstovų Lietuvos Steigiamajame Seime. Vėliau Socialistai Liaudininkai Demokratai susiliejo su 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime E. Galvanausko, P. Klimaičio sukurta Valstiečių Sąjunga ir bendrai sudarė Lietuvos Valstiečių Liaudininkų Sąjungą. Tautos Santara išvirto į Ūkininkų Partiją, o Tautos Pažanga — į Tautininkų Sąjungą, kuri tremtyje pasivadino Lietuvių Tautiniu Sąjūdžiu. Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m. ir

Krikščionys Demokratai dalyvavo jau kaip partija, nors programos projektas buvo paskelbtas tik po trejų metų. Visos šios grupės daugiau mažiau susiformavo dar prieš Lietuvos nepriklausomybę. Jau nepriklausomoj Lietuvoj susiformavo dar dvi krikščioniškos grupės: Ūkininkų Sąjunga ir Darbo Federacija.

Visos šios grupės rėmėsi iš tikrųjų maždaug tuo pačiu visuomenės kontingentu: ūkininkais ir darbininkais. Tik tautininkai ėmė remtis stambesniais ūkininkais.

Visos šios politinės grupės klostėsi tuo pačiu pagrindu, kuriuo buvo susiformavusios politinės partijos Europos kontinente — prancūziškosios demokratijos pavyzdžiu. Tengi partijų skiriamasis pagrindas buvo  m e t a f i z i n i s  —nusistatymas Dievo atžvilgiu. Pagal šitą nusistatymą susidarė Prancūzijoje ir pagrindinės partijos — katalikų, atsirėmusių į krikščionybę ir siekusių ją vykdyti valstybės gyvenime; socialistų — siekusių vykdyti ateistinį marksizmą; radikalų-liberalų, atsirėmusių į laisvamanybę. Visos tos grupės daugeliu praktinio gyvenimo klausimų sutarė. Didžiausia kova vyko ir tebevyksta tarp jų pasaulėžiūros srity, ypačiai dėl mokyklų. Tas pats politinės diferenciacijos metafizinis pagrindas per Lenkiją ir Rusiją pateko ir į Lietuvą. Mūsų socialdemokratų, liaudininkų, krikščionių demokratų pažiūros  m a ž i a u   skyrėsi dėl kovos su maskoliais, paskiau su lenkais ar vokiečiais, dėl Vilniaus ar Klaipėdos klausimo,  d a u g i a u  dėl bažnyčios, dėl kunigų, dėl tikybos mokymo, dėl metrikacijos, dėl konkordato. Ar nebūdingas Prancūzijos radikalų šūkio “mangez le curée” atgarsis buvo Lietuvoje 1918 m. sudarant pirmąją laikinąją vyriausybę, kada santariečiai Leonas ir Stašinskas protestavo prieš kun. Purickio kandidatūrą į švietimo ministerius tik dėl tos priežasties, kad Purickis kunigas? Steigiamajame Seime Krikščionių Demokratų bloko koalicija su Socialistais Liaudininkais Demokratais ir Valstiečių Sąjunga sudužo taip pat į pasaulėžiūrines uolas, konstitucijos projekte susidūrus su “Visagalio Dievo vardu”, su bažnyčios padėtimi valstybėje, su metrikacija, su privalomu tikybos dėstymu mokykloje. Dėl šių dalykų 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamojo Seimo posėdyje Socialdemokratų, Socialistų Liaudininkų Demokratų, Valstiečių Sąjungos atstovų rankos pakilo  p r i e š  konstituciją.

Atskirų grupių politinis veikimas valstybiniame gyvenime, grupių darbai sunkiau palyginami, nes ne visos gavo lygiai jame dalyvauti. Demokratiniais Lietuvos laikais valdžioje daugiausia dalyvavo Krikščionių Demokratų, Darbo Federacijos, Ūkininkų Sąjungos blokas koalicijoje su Liaudininkais arba pats vienas. Nors tame krikščioniškųjų partijų bloke tada reiškėsi nemaža pažangių žmonių, ir jiems pasisekė parodyti stiprios socialinės pažangos, tačiau bloko politikoje ne visada jie nusverdavo. Pvz. kultūrinių reikalų santvarką, vietos savivaldybės organizaciją sprendžiant buvo laimėjusi konservatyvioji kryptis.

Liaudininkų ir Socialdemokratų koalicija pavaldė tik pusmetį (1926 m.). Per tą laiką ji nespėjo pareikšti didesnių reformų, bet spėjo nutraukti vyskupams ir kunigams algas, spėjo įgalinti lenkiškų mokyklų suklestėjimą.

Per visą demokratinės Lietuvos tarpsnį valstybės gyvenime veikliai dalyvavusių grupių skiriamuoju pagrindu prasikiša grynai pasaulėžiūrinis momentas. Net orientacijos į svetimus kraštus atžvilgiu vieni labiau linko į Rytus, antri — į Vakarus. Dar Petrapilio seime (1917 m.) Socialdemokratų - Liaudininkų koalicijos pirmtakai sviro į federaciją su Rusijos tautomis; tais ir kitais motyvais vengdami pasisakyti už nepriklausomos Lietuvos skelbimą. Ir nepriklausomoj Lietuvoj iš šios srovės žmonių buvo daugiau simpatikų sovietinių tautų kultūrai pažinti ir populiarinti. Krikščioniškųjų grupių blokas savo nusistatymais buvo daugiau linkęs į Vakarus, į katalikiškuosius Vakarus.

Atskiru keliu buvo nuėję tautininkai. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo prieš Liaudininkų-Socialdemokratų koalicijos vyriausybę, su krikščioniškųjų grupių talka paėmę Lietuvos vairą, tautininkai pasirodė tikri vadizmo reiškėjai. Šia prasme tautininkai labiausiai nešėsi į Vakarus, skolindamies totalistinę Vakarų valstybinę ideologiją ir valstybines formas ir ta dvasia augindami prieauglį. Kai šiandien buvusi Tautininkų Sąjunga pasivadino Tautiniu Sąjūdžiu ir skelbia “tvarkingą demokratiją”, galima neabejoti, kad tautininkai tiki esą demokratai. Bet lygiai netenka abejoti, kad išaugusiems vadistinėje dvasioje nelengva ja praktiškai atsikratyti. Programos ar vardo pakeitimu auklėjimo taip greit nepakeisi. Tik jaunesnioji karta, auganti po ano laikotarpio, auganti demokratinėje aplinkoje, galės būt laisva nuo to . .. paveldėjimo.

Taigi mūsų politinių grupių pagrindai, kurie jas telkė arba skaidė, buvo dvejopi: pasaulėžiūriniai, kurie sutelkė grupes į du blokus, ir paskiau politiniai, kurie taip pat subloškė demokratines grupes į koaliciją opozicijai prieš totalistinės grupės poziciją tautininkų valdymo laikais. Tremtyje pasaulėžiūrinė trauka vėl sustiprėjo. Vlikui Lietuvių Chartą svarstant Visagalis Dievas vėl tapo skiriamąja riba, šį kartą ir Tautininkams, Laisvės Kovotojams bei Ūkininkų Partijai prisidėjus prie Socialdemokratų-Liaudininkų linijos Dievo atžvilgiu.

3. Naujas kelias

1940 m. kilo rezistencinis sąjūdis, Lietuvos Aktyvistų Fronto vardu, vadovaujamas buv. Lietuvos pasiuntinio Berlyne pulk. K. Škirpos. Aktyvistų Fronto steigėjais buvo dr. Karvelis, dr. Maceina, adv. Skipitis, adv. Katilius, A. Valiukėnas, B. Raila, Kl. Brunius, dr. B. Dirmeikis ir kt. Jame dalyvavo ir krikščionys demokratai, ir tautininkai, ir voldemarininkai, ir liaudininkai, ir socialdemokratai, ir žmonės be politinės markės. Pagrindinis Aktyvistų Fronto tikslas buvo rezistencinis—pasipriešinti okupantui. Antrinis — ruošti planus išlaisvintai Lietuvai valdyti ir tvarkyti. Pastarosiose programinėse pastangose buvo apstu vadizmo ir net nacizmo ženklų. Bet tada mažai kas tos priemaišos paisė, o Lietuvoj į tai visai neatkreipta dėmesio. Rezistencija sujungė visokių nusistatymų žmones, pasiryžusius kovoti su okupantu. Aktyvistų Frontas buvo pirma naujų laikų rezistencinė organizacija, rezistencijos lopšys.

Kai Levas Prapuolenis 1941 m. birželio 23 Aktyvistų Fronto vardu paskelbė sukilimą ir sudarydino Lietuvos vyriausybę; kai paskum Aktyvistų Fronto vardu teikė memorandumą prieš naują okupantą, parašus dėjo vėl visokių ideologinių nusistatymų žmonės. Nėra reikalo nutylėti, kad daugiausia ten buvo jaunimo.

Aktyvistų Frontas buvo naujas ir įdomus eksperimentas ta prasme, kad jam imtas naujas pagrindas — ne metafizinis, ne pažiūros į Dievą ir jo pripažinimą ar atmetimą, bet  e m p y r i n i s.

Kai vokiečiai Aktyvistų Frontą 1941 m. rugpjūčio mėn. uždarė, jo atgaivinti slaptai nesiimta. Jo narių dalis, pronacinis elementas, jau anksčiau iš jo buvo pasitraukęs ir sudaręs Lietuvos Nacionalsocialistų Partiją, kuri paskiau apsivalydama virto Nacionalistų Partija, tremtyje sutapusi su Lietuvos Atgimimo Sąjūdžiu.

Kita Aktyvistų Fronto dalis virto veiklia Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, kuri tremtyje buvo suskaldyta, vienai jos daliai pasilikus tuo pačiu vardu, antrajai tapus branduoliu būsimajai L. Rezistencinei Santarvei (LRS). Trečioji Aktyvistų Fronto dalis, atmetus jo totalistinius šešėlius, bet norėdama palaikyti pirmosios rezistencinės organizacijos tradicijas regimu būdu, susiorganizavo į Lietuvių Frontą. Šis vardas pasirodė 1941 m. pabaigoje po vienu atsišaukimu prieš naująjį okupantą. Šalia šitų iš Aktyvistų Fronto išriedėjusių rezistencinių organizacijų nepriklausomai susiformavo dar Liet. Vienybės Sąjūdis, Lietuvos Laisvės Armija ir kt. smulkesnės rezistencinės kovos organizacijos.

LF TREMTYJE

Amerikos LF bičiulio uždaviniai yra šie:

1.    veikliai dalyvauti Lietuvos laisvinimo veikloje;

2.    palaikyti gyvą Lietuvos nepriklausomybes mintį;

3.    rengtis demokratiniam vadovavimui išlaisvintoje Lietuvoje, ugdant politinės, ūkinės, kultūrinės demokratijos idėjinį supratimą ir planuojant jos praktinį vykdymą;

4.    veikliai įsitraukti į lietuvybės išlaikymą išeivijoje, dalyvaujant lietuvių bendruomenės gyvenime, ugdant Lietuvių Chartos supratimą, gaivinant ir palaikant visus lietuvybės židinius.

*

Amerikos LF bičiuliu gali būti kiekvienas lietuvis, kuris

1.    pasižada vykdyti LF bičiulių uždavinius;

2.    nors dviejų LF bičiulių rekomenduojamas bičiuliu priimti;

3.    sambūrio narių susirinkimo arba Amerikos LF bičiulių valdybos nutartas LF bičiuliu priimti.

*

Savo veikloje ir gyvenime LF bičiuliai laikosi krikščioniškosios moralės.

(Iš Amerikos LF bičiulių nuostatų)

Nors visų rezistencinių organizacijų pagrindinis tikslas yra rezistencinis — kova prieš okupantą, bet visos jos jautė uždavinį atsikuriančiai Lietuvai paruošti ir politinę programą. Čia pabrėžtinas būdingas momentas

— naujų kelių politinei mūsų diferenciacijai ieškojimas. Apie politinę busimosios Lietuvos programą galvojant, tada atrodė pribrendęs metas artėti prie anglosaksų politinio visuomeninio susiorganizavimo e m p y r i n i u pagrindu. Europiniu matu matuojant, sunku pasakyti, kuo skiriasi Jungtinių Valstybių respublikonų ir demokratų partijos. Abidvi nei marksistai, nei katalikai, nei evangelikai. Abidvi su respektu kalba apie religijos reikalingumą ir dėl to net viena su kita lenktyniauja, praktikuodamos maldas viešosiose vietose. Bet abi nepalankios, sakysim, konfesiniam auklėjimui. Jųdviejų tarpusavio skirtumą lemia empyriniai dienos klausimai: ar izoliacionizmas ar pasaulinis solidarumas, ar laisva ūkinė konkurencija ar valstybinis reguliavimas, lygybė spalvotųjų su baltaisiais ar rasinė pirmenybė ir t.t. Bet ir tais klausimais partijos nėra sustingusios savo nusistatymuose. Išeinant iš šito anglosaksinio empyrinio požvilgio, buvo galvota, svarstant lietuvių visuomeninį politinį susigrupavimą ir valstybinių reikalų sprendimą, imti konkretų gyvenimo klausimą ir duoti jo sprendimą, neprejudikuojant, kad šitas ar anas klausimas bus sprendžiamas pagal krikščioniškuosius ar pagal socialistinius nurodymus. Ypačiai, kad negali pasakyti, jog ta ar kita pasaulėžiūra duoda konkretų atsakymą į visus praktinius valstybinio gyvenimo klausimus. Vaikų auklėjimas bei mokykla, šeimos sudarymas, tikėjimo išpažinimas tikrai yra neatsiejamai sutapę su pasaulėžiūra. Tačiau ar pirmenybę reikia atiduoti pieno ūkiui ar javų ūkiui, ar susisiekime persvara teikti geležinkeliams ar plentams, ar sostine pasirinkti tą ar kitą miestą — čia pasaulėžiūra negali nieko patarti. Gal dėl to rezistencinių organizacijų asmeninėj sudėty buvo daugiausia jaunimo, bet įvairių ideologinių nusistatymų. Toj pačioj organizacijoj sutilpo ateitininkai, skautai, karininkų korporacijos nariai, Fraternitas Lituanica arba ir niekur nepriklausę. Sutilpo katalikai, evangelikai ir religijos patys gal nepraktikuoją, bet pripažįstą jos pozityvią visuomeninę reikšmę. Šitokiu būdu rezistencinių organizacijų bazė pasidarė, nepalyginti, platesnė, nei politinių grupių.

4. Skirtumai ir panašumai

Skirtumas tarp rezistencinės kovos organizacijų ir politinių grupių bent mums pirmiausia yra  i s t o r i n i s.  Politinės grupės galutinai buvo susikristalizavusios ir savo veidą išryškinusios nepriklausomoj Lietuvoj, jos demokratinio gyvenimo laikotarpyje. Rezistencinės kovos organizacijos susiformavo pavergtoje Lietuvoje, kovoje su bolševikiniu, paskiau su naciniu, paskiau vėl su bolševikiniu okupantu. Taigi jos paskesnio atsiradimo. Rezistencines organizacijas pašaukė gyveniman ypatingos krašto sąlygos, kurios nulėmė ir kitokį jų pobūdį. Šios organizacijos suėmė į save ir dalį buvusių politinių grupių žmonių. Tik vėliau, jau 1943 m., organizuojant vieningą krašto politinę vadovybę, šalia rezistencinių organizacijų vėl išėjo aikštėn ir politinės grupės, kai kurias jų tiesiog Kudirkos “Varpų” dūžiais pašaukus, kad prisikeltų.

Sudarius Vliką, šalia rezistencinės kovos organizacijų stojo ir politinės grupės, ir tuo būdu buvo sumegztas ryšys tarp nepriklausomos ir okupuotos Lietuvos organizuoto tautos reiškimosi. Vlike bendroj kovoj prieš okupantą reiškėsi politinės grupės, kurios kitados savo dėmesį buvo sutelkusios į nepriklausomos valstybės tvarką, ir rezistencinės kovos organizacijos, kurios savo akis pirmiausia kreipė į kovą su okupantu. Bendroj kovoj šie skirtumai ilgainiui, atrodo, pamažu turėjo dilti, politinėms grupėms vis labiau įsijungiant į pačią rezistencinę kovą ir pripažįstant rezistencinės kovos organizacijoms teisę rūpintis išlaisvintosios Lietuvos tvarkymo problemomis, nors nebūtinai rezistencinės kovos organizacija turi tapti politine partija išlaisvintoje Lietuvoje. Tačiau skirtumai nedilo. Vaizdžiai tariant, skirtumai nedilo dėl to, kad politinėms grupėms rūpi politika ir rezistencija, o rezistencinės kovos organizacijoms — rezistencija ir politika. Skirtumai nedilo dar ir dėl to, kad politikos lauką grupės rodė tendencijų laikyti tik savo išimtiniu domenu.

Politinių grupių ir rezistencinių organizacijų skirtumą juo labiau ryškino jų  a s m e n i n ė  sudėtis. Grupėse telkiasi žmonės vienos programos, labiau linkę į parlamentinį dalykų svarstymą ir debatavimą, ne visada atsparūs rezistencinės kovos paslaptims išlaikyti. Rezistencinės kovos organizacijoj telkiasi tie, kuriems pirmiausia rūpi pasipriešinimo akcija. Dėl programinio vidaus vieningumo jie nelinkę sukti sau galvos. Jiems labiau svarbu laikyti konspiracija. Kai politinėms grupėms būdingas užsikonservavimas senosiose doktrinų formulėse ir polinkiuose “laimėti valdžią”, tai rezistencinės kovos organizacijoms būdingas veržlumas į praktinį veikimą ir polėkiai ieškoti naujų politinio susigrupavimo pagrindų. Kai politinės grupės primena nejudančias uolas, tai rezistencinės kovos organizacija lygintina su veržlia kalnų upės srove.

5. Žvilgsnis į ateitį tremtyje

Aplenkiant tuo tarpu svarstymą sovietinės okupacijos politinių, ūkinių, kultūrinių bei moralinių padarinių įtakos būsimosios Lietuvos politiniam visuomeniniam gyvenimui, nenagrinėjant, katra kryptis—naujoji, rezistencinės kovos organizacijos pradėtoji empyrinė, ar senoji, politinių grupių su uolos kietumu tebelaikoma metafizinė — sudarys būsimosios Lietuvos politinių grupių skiriamuosius pagrindus ir apspręs politinės diferenciacijos kelią, negalima nepastebėti, kad vienokiai ar kitokiai krypčiai laimėti turės taip pat įtakos ir tremties lietuvių politinės minties raida. Ir kai šiandien esame bejėgiai veikti okupuotosios Lietuvos žmogaus formavimą, tai mūsų uždavinys ir pareiga formuoti tremties lietuvio politinę mintį.

Kuria linkme?

Esame išaugę krikščioniškųjų principų, patapusių visuotiniu Vakarų dvasios lobiu, atmosferoje. Krikščioniškoji moralė mums yra nepaneigiama norma, kurios privalo paisyti visas žmogiškasis veikimas, taigi ir politinis.

Tačiau praeityje nebuvome susirišę priklausymu bet kuriai politinei grupei ir nesame paveldėję jų tradicijų. Žinome, kad ir demokratinės Lietuvos laikais politiniame krašto gyvenime tos pačios krikščionybės taip iškeltas konkretus asmuo buvo nustelbtas. Juo labiau buvome ir tebesame liudytojai, kaip demokratijos priešingybė totalizmas pasaulyje ir mūsų tėvynėje žmogų laužo ir naikina vardan melagingų idealų. Užtat juo labiau stiprėjame mintyje daryti visa, kad žmogui, asmeniui, būtų grąžintas respektas ir pripažinta jo reikšmė valstybės gyvenime. Šitas mumyse pačiuose subrendęs siekimas brandintinas kaip visuotinis būsimosios Lietuvos siekimas: pagerbti asmens laisvę ir sudaryti galimybes jo laisvai kūrybai, kuria jis prisidėtų prie tautos gyvenimo pažangos.

Brandintinos ir priemonės anam siekimui vykdyti: brandintina mintis, kad demokratijos principas būtų taikomas ne tik politiniame valstybės gyvenime, bet būtų praplėstas ir ūkinei bei kultūrinei sritims. Ūkinė demokratija patikrintų žmogui materialias sąlygas. Kultūrinė demokratija sudarytų sąlygas jam gyventi ir viešai reikštis pagal savo pasaulėžiūrą ir vaikus auklėti pagal savo įsitikinimus. Tuo keliu asmuo būtų apsaugotas nuo valstybinės prievartos sąžinės srityje. Tuo keliu būtų pašalintas kovos objektas valstybėje tarp grupių bei asmenų, kurie pripažįsta kitam tokią pat teisę egzistuoti kaip ir sau. O tai yra pagrindinė demokratinės dvasios žymė. Tuo keliu būtų pašalinta daugumos diktatūra, kai dauguma tariasi turinti teisę primesti mažumai prievarta savuosius pasaulėžiūrinius įsitikinimus.

Iškeldamas šias bendriausias tremtyje brandintinas idėjas, nenorėčiau būti įtartas noru tverti tvorą ar nuleisti uždangą tarp vienos lietuvių visuomenės dalies ir kitos. Iškeliu jas tik tam, kad būtų matyti, ko verta norėti, į kur verta veržtis; kad būtų laisvės vieniems aplink jas susitelkti, kitiems pasidaryti apie pirmuosius teisingas išvadas ir tik tada apsispręsti — eiti drauge, bendradarbiauti, ar — kovoti.

 

Man nėra abejojimo, kad demokratinė respublika yra tobuliausia valstybinės santvarkos lytis. Bet sykiu man yra lygiai aišku, kad tikrovėje šita tobuliausia lytis tik tiek tėra verta, kiek yra verti žmonės, kurie šita lytimi yra tvarkomi.

St. Šalkauskis