ŽEMAIČIŲ APYGARDOS KARDO RINKTINĖS PARTIZANAI
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI
Jadvyga MALŪKAITĖ-PETKEVIČIENĖ
1944 m. spalio 10 d. Mosėdžio valsčių okupavo sovietų armija. Vyrai, anksčiau priklausę Plechavičiaus būriams, tuojau pasitraukė į miškus. Kai okupantai paskelbė mobilizaciją, jų gretos pagausėjo. Pas mus, prie Skuodo, laikėsi Liepojos frontas. Per visą žiemą iš jo veždavo kareivius pailsėti. Kariuomenės visur buvo pilna, ir vyrams slapstytis buvo labai sunku. Tuos, kurie ėjo dirbti prie geležinkelio, prie stotyse esančių sandėlių, į kariuomenę neimdavo. Frontui nutolus Liepojos link, tokių darbų liko mažiau, tad miško vyrų gretos dar pasipildė.
Vyrai daugiausia laikėsi miškuose. Kasėsi bunkerius juose ar gretimai esančių sodybų pastatuose. 1944 m. gruody, Kūčių išvakarėse, žuvo 22 metų mūsų artimo kaimyno sūnus bunkeryje Griaumedžio miške. Jį nušovė ten pat besislapstantis buvęs komjaunuolis, apylinkės seniūnas Pranas Budrikis. Po to jis iš bunkerio išėjo ir dirbo prie geležinkelio darbų.
Juozą Kūpą sužeistą vežė į Salantų ligoninę, bet labai nukraujavęs, operacijos nebeišlaikė.
1945 metų pavasarį Liepojos frontas gerokai nutolo, kariuomenės sumažėjo: Vyrai rinkosi į didesnius būrius. Gegužės mėnesį pasibaigė karas. Buvo likviduotas Liepojos frontas. Vokiečių kareiviai belaisviai per Mosėdžio miestelį buvo varomi Kretingos link. Jų būriuose buvo ir lietuvių. Jie stengdavosi pabėgti ir likti Lietuvos miškuose. Tokie du pabėgėliai lietuviai ir vokietis pasiekė mūsų apylinkes. Mes, mokiniai, eidavome prie vieškelio jų pasitikti, kuo galėdami jiems padėdavome, nors pagirdydavome.
Vienas kareivėlis paprašė manęs, kad jį paslėpčiau. Aš nuomojau kambarį name, kurio krosnyje buvo šeimininkų sūnaus Mykolo Jotkaus slėptuvė, todėl jį, kareivėlį, paslėpti atsisakiau. Po poros savaičių parvažiavau namo į Daukšių kaimą — ir su būriu vyrų mus aplankė tas pats kareivėlis, kurio nesutikau paslėpti: jo tikslas buvo pasiektas.
Paskelbus amnestiją, suaugę didelių šeimų vyrai legalizavosi, o jaunimas ryžosi verčiau žūti, negu vergauti priešui.
1945 metų vasarą Žalgiriu—Šekų miškas buvo pilnas vyrų. Po kaimus žmonės važiuodavo rinkti jiems maisto, o merginos jį ruošdavo. Buvo liepos mėnuo. Šekų—Žalgirio miške būrio vadas buvo Kliauga (ar Jauga). Vokiečių okupacijos metais jis dirbo Skuodo valsčiaus kooperatyve pardavėju. Atsiradęs šiame būryje, ėmė jam vadovauti.
Prasidėjo miško valymas, įvyko išdavystė. Ūkininkų sodybos, kuriose laikėsi partizanai, buvo apsuptos, o kai kurios ir sudegintos, ūkininkas Leonas Jablonskis išvestas iš namų ir netoli sodybos sušaudytas. Jablonskienė su vaikučiais neteko vyro ir sodybos. Viskas virto pelenais. Sudegino ir Juozo Zubės, ir eigulio Prano Riepšo sodybas. Riepšai prisiglaudė pas gerus kaimynus. Čekistai, atvykę areštuoti Riepšą su devyniolikmečiu sūnumi, apsupo ne tą sodybą, tad vyrams pasisekė pabėgti. Riepšas su žmona, sūnumi ir 16 metų dukrele pasitraukė į mišką.
Kliauga siūlė būriui pasiduoti, nes iš tokios apsupties gyviems nepasiseks išbėgti. Jo paklausė Pr. Meškys, Aleksas Einikis, jo brolis, Pr. Daniela, Sopaga. Visus juos suguldė ant griovio krašto ir iš dviejų eilės galų vieną po kito nušovė.
Galbūt tai buvo spektaklis žmonėms apgauti. Vadas Kliauga varomas į pirtį pabėgo. Šito žmogaus niekas iš pažįstamų nesutiko jokiame lageryje nei miške.
Kiti vyrai iš apsupties išsiveržė. Keliavę apie 10 km mišku, sugulė pailsėti. Kareivėlis iš vokiečių kariuomenės Jurgis Naujokas atsigulė toliau nuo būrio ir užmigo. Vyrai, pasijutę apsupti, pabėgo ir jo negalėjo pakelti, nes rusai ėjo iš jo pusės. Jį rado kitą dieną durtuvais subadytą. Palaidojo slapta Grušlaukės miestelio kapinėse. Taip ir liko šito kareivėlio, kilusio nuo Skaudvilės ar Tauragės, likimas, artimiesiems nežinomas.
Po kelių dienų žuvo dar vienas partizanas Kazys Karalius. Jį apsupo Sekų kaimo pamiškėje pas pusbrolį, kur gyveno ir jo motina. Nepasidavė jis gyvas, atsišaudė iki paskutinio šovinio. Numetė jį prie tvarto ant mėšlyno. Motina jo neprisipažino. Mes su drauge jį apiplovėme, nuvalėme. Vyrai įdėjo į karstą ir, nuvežę į Daukšių kapines, palaidojo.
1945 m. spalio 3 d. toje pačioje pamiškėje žuvo ir Pranas Butkus, kurio jau laidoti nebedavė, bet išvežė į Mosėdį ir numetė miestelio gale. Jis palaidotas upės pakrantėje, kur dabar pastatyti kultūros namai.
1945 m. žiemą, 1946 ir 1947 metais Žalgiriu—Sekų miške įsikūrė ir gyveno:
Zigmo Apulskio būrys:
1. Zigmas Apulskis (1916?—1947.11)
2. Pranas Riepšas-Šarūnas (1900—1947.VI)
3. Uršulė Riepšienė (1903—1947.VI areštuota)
4. Antanas Skersis (1922—1947.11)
5. Leonas Skersis-Klevas (1926—1946.VI)
6. Antanas Soblinskas-Mažis (1926—1947.VI areštuotas)
7. Valis Apulskis (1930—1947.X)
8. Kostas Tubinas (1916?—1946 areštuotas)
9. Juozas Tubinas (1925—1947.III)
10. Leonas Raudavičius (1908—1947.VI)
11. Pranas Riepšas (1926—1946.XII)
12. Povilas Bružas-Rikardis (1930—1947.VI)
13. Stasys Bružas-Pikulis (1928—1947.VI)
14. Pranas Butkus (1914—T945.X)
Po Žalgiriu miškų valymo 1945 metais vyrai mažais būreliais laikėsi pas žmones. Pas mus gyveno Zigmas Apulskis ir Liudas Skersis. Lapkričio mėnesį su rinktinės vadu jie išėjo į miškus. Skersis buvo tarnavęs vokiečių kariuomenėje, o vėliau iš ten pabėgęs slapstėsi. Turėdamas patyrimo, sudarė būrį Palšių miškuose. Kiek prisimenu, ten laikėsi šie vyrai:
1. Vadas Liudas Skersis-Paliomskis (1923—1947.03.18)
2. Adomas Skersis-Ąžuolas (1918—1947.1)
3. Feliksas Skersis-Bačkelė (1925—1947.III.18)
4. Markaitis-Kareivėlis (1925—?)
5. Palys Galdikas-Dūmas (1921—1949.11.28 areštuotas)
6. Jonas Riauka-Studentas (1922—1947.III. 18)
7. Adolfas Liebus (1918—1947.III.18)
8. Haris — Vokiečių kareivis (1922?—1947.III. 18)
9. Aleksas Petrošius-Beržas (1926—1951)
10. Juozas Kaštaunas-Šernas (1914—1947.III.18)
11. Feliksas Mickus-Erelis (1924—1947)
12. Juozas Mickus-Vėžys (1919—1947.III.18)
13. Liudas Vavras (1921—1950)
14. Bronislavas Vavras-Bitelė (1928—1950)
15. Jonas Vavras (1924—1950)
16. Antanas Šiudeikis (1918—?)
A. Šiudeikis nušovė Adomą Skersį ir pasitraukė iš miško — legalizavosi. Girdėjau, kad jis jau miręs. Iki mirties gyveno Klaipėdoje.
1945—1946—1947 metų žiemomis Peldinės miškuose gyveno mažeikiškio Prano Žalimo būrys. Jų ryšininkas buvo Jonas Gricius, gyvenęs prie pat miško, ir jauna mergaitė Magdutė Barbaitė.
1. Pranas Žalimas-Juodbėrėlis, vadas, g. 1922
2. Vincas Šmitas-Povas, g. 1923
3. Vacys Stonkus-Uosis, g. 1926
4. Jonas Stonkus, g. 1922
5. Vacys Ramonauskas, g. 1920
6. Bronius Ramonauskas, g. 1918
7. Leonas Kinčius, g. 1926
8. Pranas Staponkus-Pjūklas, g. 1922
9. Juozas Adomauskas-Aidas, g. 1922
10. Juozas Bierontas-Lokys, g. 1918
11. Jurgis Kaupas-Perkūnas, g. 1928
12. Ignas Kaupas-Žaibas, g. 1925
13. Petras Taučius-Vilkas, g. 1918
14. Antanas Bertasius-Saulius, g. 1926
15. Vacys Mickus-Tankas (1927—1947.111)
16; Jonas Eidiejus-Sakalas (1923-—1952)
17. Valius Paulauskas-Margis (1926—1951)
18. Pranas Sodžius, g. 1928
19. Magdutė Sodžiūtė, g. 1930
20. Leonas Čepas-Mikė, g. 1922
21. Liudas Kervys — provokatorius, ?
22. Jurgis Stanius-Povas, g. 1926
Jurgis Stanius ir Liudas Kervys buvo čekistų suimti, o vėliau, suvaidinus pabėgimą, kaip provokatoriai paleisti pas partizanus. Stanius čekistams nedirbo, o Kervys „pasižymėjo“ provokacijomis. 1947 m. sausio 17 d. buvo išduotas būrys, kuriame Kervys ir Stanius reiškėsi kaip veiklūs partizanai. Vyrai, kurie bėgo kartu su Kerviu, išliko. Čekistai savo bendradarbio dar negalėjo sunaikinti, nes ne visi būriai dar buvo išduoti. Tada žuvo tik du vyrai: Jonas Stonkus ir Leonas Kinčius, kurie palaidoti Mosėdžio akmenų muziejaus teritorijoje.
Gili žiema. Vyrai išsikėlė į Latvijos miškus. Su jais išėjo ir provokatorius Kervys. Tris savaites vyrai kirto įšalusią žemę, kol pasidarė bunkerius. Gyveno beveik pusbadžiu. Užbaigę darbus, išėjo į kaimus ieškoti maisto. Kervys suvaidino išsinarinusį koją ir buvo nugabentas pas žmoną. Daugiau jo miške niekas nematė, o vyrai greit buvo apsupti. Ten buvo smarkios kautynės. Krito du vyrai: Jurgis Kaupas-Perkūnas ir Petras Taučius-Vilkas. Jie buvo numesti centrinėje Skuodo aikštėje. Buvo sužeistas Vacys Stonkus-Uosis. Peršauta koja jis nuėjo į balas ir ten išsilaikė iki vakaro. Smarkiai nukraujavo, sušalo, bet gerų žmonių buvo gydomas. Gydėsi keliose vietose ir besveikstąs šeimininko buvo išduotas, bet išsigelbėjo, o išdaviką Venckauską vyrai likvidavo.
1947 m. vasario mėnesį Kervys išdavė Liudo Skersio-Paliomskio būrį Palšių miške. Tada nežuvo niekas. Vidury žiemos sunku rasti saugią vietą. Sustojo vyrai viduryje kaimo, tuščios sodybos tvartuose. Išgyveno tik nepilną mėnesį: 1947 m. kovo 18 d. Kervio akis ir čia juos surado. Tada Liudo Vičiaus tvartai Daukšių kaime buvo apsupti keliais kariuomenės žiedais. Kareiviai buvo baltai apsirengę, vijosi slidėmis. Vyrai traukdamiesi atsišaudė iki paskutinio šovinio. Žuvo 9 vyrai, ir tik keletas iš apsupties laimingai išbėgo. 2uvo: Vadas Liudas Skersis-Paliomskis, Feliksas Skersis-Bačkelė, Juozas Kaštaunas-Šernas, Vokietis Hana-Fricas, Jonas Riauka-Studentas, Vacys Ramonauskas, Adolfas Liebus-Lokys, Juozas Mickus-Vėžys, Juozas Bierontas.
Praną Riepšą jie nušovė dėl didesnio skaičiaus. Jį laidoti atidavė tėvams, o kiti buvo numesti ant gatvės, o vėliau užkasti dabartinėje Akmenų muziejaus teritorijoje. Juozas Bierontas sužeistas nusišovė Juozo Kupės prieškambaryje.
Gyvi išliko Vacys Mickus-Tankas, Bronius Ramonauskas ir Aleksandras Petrošius-Beržas. 1947 m. birželio 17 d. per mano sesers vestuves mane ir mano tėvuką Antaną Malūką suėmė. Pagal išdaviko Kervio-Kadugio parodymus sunku buvo nuteisti, tad trylika mėnesių iškankinę, tėvuką nuteisė Maskvos trijulė. Kad ir kaip būtų keista, tardytojas mane paleido, mat buvo pašlijusi mano sveikata, net nuo egzaminų buvau atleista. Namuose negyvenau, ėjau pas gimines. Norėjau baigti gimnaziją. Pradėjau mokytis, bet neilgam. Gavau žinią, kad turiu kuo skubiausiai slėptis.
1947 metų vasarą netoli Lenkimų, Večių kaime, pas Gadliauskienę žuvo būrio vadas Pranas Žalimas. Tų pačių metų kovo mėnesį žuvo kitas vadas Zigmas Apulskis. Rinktinės vadas Kiekštas-Drulis, vėliau Kanapis žuvo 1946 metais. Jo vieton stojo Kazys Kontrimas-Montė, Tėvas.
1947 m. spalio 13 d., mokydamasi paskutinėje Mosėdžio gimnazijos klasėje, turėjau kuo greičiau išvykti toliau nuo namų. Gimnaziją baigiau su dviem pasais. Gyvenau Panevėžyje. Pagaliau buvau išduota, bet sėkmingai pabėgau. Teko trauktis arčiau miško. 1949 m. gruodžio 7 d. vėl pabėgau. Tada areštavo mano vyrą Vacį Stonkų, kuris buvo pas mane atvažiavęs iš miško į Panevėžį svetimais dokumentais. Jį išdavė Antanas Budrikis ir Vacys Laureckis.
Antanas Budrikis — buvęs Mosėdžio valsčiaus viršaitis. Užėjus rusams, jis užsiverbavo dirbti KGB ir gyveno Šilutėje. Kaip buvęs mūsų draugas, atvažiuodavo į kaimą pas tėvus ir ten susitikdavo su partizanais. 1948 metais pas jį iš Sibiro parvažiavo čekistų užverbuotas jo giminaitis Vacys Laureckis, visai dar vaikas, šešiolikmetis. Jie išdavė Vacį Stonkų ir Augustiną Baužį, kai buvo apsigyvenę Šilutėje. Vyrai sėkmingai ištrūko. Baužys pasiliko Klaipėdoje, o Stonkus su mano mama, kuri tuo metu buvo nuvežusi vyrams maisto, atvažiavo į Panevėžį. Vacys buvo nuteistas. Aš nuo 1949 m. gruodžio 2 d. iki 1950 m. gruodžio 5 d. priklausiau Eidiejaus būriui.
1947 metų vasarą žuvusio vado Apulskio būriui ėmė vadovauti Pranas Riepšas. Jis įsitaisė stovyklą Peldinės miške. Ryšininku dirbo tas pats Jonas Gricius, kurį Kervys buvo išdavęs. Magdutę Barkutę areštavo, o Joną Gricių užverbavo dirbti saugumui.
Nesuprantu ir šiandien, kokiam tikslui jis išsikvietė mane ir įdavė pistoletą Kitą dieną Mosėdžio miestelyje turėjau jį perduoti nurodytam asmeniui. Paketėlis, knygos formos, per šv. Mišias išbuvo mano rankose, o porą kartų perėjus per miestelį, buvo atiduotas. Į būrį turėjo po egza-
minų ateiti abiturientas Antanas Eglinskas. Gricius man pasakė, kad reikia palaukti. Pagailėjo vyruko tas čekistų draugas.
Po keleto dienų būrys buvo apsuptas. Laukė jie apsupę visą savaitę, nes į būrį turėjo grįžti trys vyrai: Vacys Stonkus, Palys Galdikas ir Jurgis Stanius. Vyrai parėjo, bet išaušus netoli miško sustojo vienoje sodyboje. Auštant prasidėjo baisioji kova. Tada žuvo vadas Riepšas. Krito jis prie žmonos kojų. Si nepasimetė, bet už vyro lavono atsišaudė. Kareiviai užšoko jai ant galvos ir sudaužytą išvežė į Mosėdį, užsodinę ant vyro ir žuvusių draugų lavonų.
Žuvo tada ir du broliai Stasys ir Povilas Bružai, Leonas Skersis-Klevas. Iš apsupties prieš kelias dienas buvo iš būrio išėjęs Leonas Raudavičius, bet, grįžtant į būrį, jis buvo sušaudytas.
Iš apsupties pasisekė prasiveržti sveikam Edvardui Smitui, kuris po 20 metų lagerio dabar gyvena Šiauliuose.
1947 metų vasarą čekistai ėmė verbuoti žmones bendradarbiauti. Taip ryšininkas Gricius ir tapo jų auka. Nužudęs keturis vyrus čekistų rankomis, pats buvo nuteistas mirti.
Buvo užverbuota ir daugiau, bet jie tiek skriaudos nepadarė.
1947 metų vasarą žuvus Pranui Riepšui ir daugeliui vyrų, būrys pasipildė naujais žmonėmis, bet vis dėlto gretos retėjo. Būriui ėmė vadovauti Leonas Čepas-Mikė (1949 m. areštuotas). Jo būryje buvo:
Pranas, Sodžius, 1949.1 žuvo
Magdutė Sodžiūtė, 1949 areštuota
Vacys Stonkus-Uosis, 1949.12.05 areštuotas
Jurgis Lenkauskas, 1948 rudenį žuvo
Vacys Mickus-Tankas, 1948 per Velykas žuvo
Bronius Ramonauskas, 1948 Žemytės km. žuvo
Edvardas Šmita, 1948 legalizavosi
Pukinskas, 1947.10 pas Lenkauską žuvo
Palys Galdikas, 1949.02.28 areštuotas
Petras Liutkus, 1948 pavasarį Večių km. pas Budreckį pamestas Lenkimų bažnytkaimyje
Valis Apulskis, 1948.10 pas Lenkauską žuvo
Kazys Daržinskas, 1948.10 pas Lenkauską žuvo
1949 metai. Būriui vadovavo Jonas Eidiejus-Sakalas 1923—1952.1 Būrio sudėtis:
Juozas Šmita (1930—1932?— 1951—1952?)
Liudas Petrikis (1930—1951.XI)
Pranas Petrauskas (1932—1952.1)
Valius Čiunka (1930—1952.11.19)
Juozas Stasius (1924—1950—1951?)
Verutė Stasienė (1926-—1950—1951?)
Julius Adomauskas (1926—1950—1951?)
Alfonsas Dargis (1922—?)
Vacys Paulauskas (1930—1951.XI?)
Valius Paulauskas (1926—1951.XI)
Vacys Stočkus (1928—1953)
Steponas Stanius (1926—1952)
Jadvyga Malūkaitė, 1928—1950, legalizavosi. Ištremta į Sibirą.
1950 metais po legalizacijos, kankinimų buvau labai nusilpusi. Pailsėjusi vėl išnykau jiems iš akiračio. Suradus pažįstamą mokslo draugę, kurios vyras buvo švietimo skyriaus vedėjas, 1950 m. rudenį pradėjau mokytojauti Kretingos apskr. Darbėnų valsčiaus Vaineikių kaime. Vaineikių miškuose veikė rinktinės vado Kazio Kontrimo-Montės būrys.
Mano buvęs būrys laikėsi apie Skuodą ir prie Latvijos miškų. Tada turėjau daug darbo. Miškais teko keliauti naktimis su vienu būriu į susitikimą su kitu. Susitikdavome įvairiose vietose. Čia išsilaikiau metus.
