KOVOS TIKSLAS - LAISVĖ IR NEPRIKLAUSOMYBĖ

Petras Girdzijauskas

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluoto pasipriešinimo pabaigą ir J.Žemaičio paėmimo nelaisvėn 50-metį minint

IŠKILMĖS ŠIMKAIČIUOSE

2003 m. gegužės 30 d. Šimkaičiuose paminėjome lietuvių tautos ginkluoto pasipriešinimo baigties prieš bolševikinę imperiją penkiasdešimtmetį. Tuo metu lietuvių tauta grūmėsi su ypač klastingu ir šimteriopai gausesniu priešu, tikėdamasi išvengti kolehozų, Sibiro tremtinio dalios ir moralinio nužmoginimo. Iki dantų ginkluoti čekistai plėšė Lietuvos žmones, verbavo juos, versdami sekti ir skųsti kaimynus ir gimines, gundydami klastingais pažadais arba grasindami Sibiro speigais ir artimųjų netektimis, geisdami atimti iš jų moralinę atspirtį.

Tautiečiai susirinko į Šimkaičius, kad pagerbtų tuos, kurie kovėsi ir žuvo mūšio lauke, kurie buvo kankinti ir nužudyti, kurie buvo kalinami, tremiami, žuvo požemiuose ir už speigračio, o jų palaikai Sibiro upėmis išplaukė į Ledjūrį, kurie žuvo Šibiro taigoj, kaip Šimkaičių apylinkių rezistente Bronė Kasčiukaitytė, kurie nešė partizaninio karo naštą, okupantų moralinį smurtą ir nepalūžo - išsaugojo gerą tautos vardą sau, Europai ir pasauliui.

Tautos vardu išreikšti pagarbą prie Šimkaičių šventovės susirinko partizanų apygardų, tremtinių ir visuomenės atstovai, Seimo nariai, vietos savivaldos pareigūnai ir jauniausioji karta - moksleiviai su savo mokytojais ir vadovais, mūsų valstybės pasididžiavimas - kariai, kariūnai, karininkai ir jų vadovybė, Jono Žemaičio Karo akademijos kapelionas ir kariūnų choras, Šimkaičių bažnyčios klebonas.

50-ies metų senumo įvykių Šimkaitinėje ir Šimkaičiuose neaplenkė biblinė Judo lemtis. Judo vaidmuo atiteko Pranui Narbutui-Rolandui, Vaidoto rinktinės skyriaus vadui, kuris išdavė savo jaunystės ir Lietuvos valstybės idealus, parsidavė čekistui Nachmanui Dušanskiui, klastingai apkabino savo bendražygį ir generolo Jono Žemaičio

□ Šimkaičiai. Ginkluoto pasipriešinimo pabaigos 50-mečio minėjimas 2003 05 30. Žuvusiųjų pagerbimas Šimkaičių parapijos kapinėse

□ J. Žemaičio Karo akademijos kariūnų choras Šimkaičių bažnyčioje gieda mišiose už žuvusius partizanus

□ Šimkaičiuose prie paminklo žuvusiems. Kalba Petras Girdzijauskas

□ Karinis paradas ir iškilmių eisena

adjutantą J.Palubecką-Simą, užlaužė šiam rankas ir atidavė čekisto savivalei. Tai įvyko Šimkaitinėje per Sekmines... Išdavystės pasekmė: Jonas Žemaitis, partizanų generolas, pogrindyje išrinktas Lietuvos prezidentu (taip teigė mūsų priešas Lavrentijus Berija), prieš 50 metų pateko į čekistų nelaisvę Šimkaičių miške.

Paminklas Lietuvos laisvės kovotojams Šimkaičių miške pastatytas Lydžio rinktinės pirmosios kuopos teritorijoje. Kuopą sudarė 5 būriai: Paupio-Kulkio, Pavidaujo-Bitino, Butkaičių-Gintaro, jam žuvus - Jogailos ir rinktinės štabo apsaugos būrio - Railos. Tuomet operatyviniam skyriui vadovavo kpt. Juozas Kasperavičius-Šilas, Visvydas, vėliau tapęs pirmuoju JKA vadu.

Paminkle įvardinti žuvusieji: iš Rolando būrio - 5, iš Railos - 3, iš Saturno - 1, iš Kulkio - 1, iš Mikučio - 1, Iš Gintaro - 1, iš Jogailos 2, Vytenio - 1, Aušrelės - 1, Panteros - 1, Bataliono - 1, Trijų lelijų-    1 ir Kęstučio apygardos skyriaus vadas. Iš jų trys žuvę neginkluoti-    sušaudyti.

Keturi partizanai, sužeisti mūšyje, čekistams nepasidavė - nusišovė. Vienas žuvo, kai grįžo į mūšio lauką išnešti sužeisto vado.

Spėjama, kad šio miško pakraštyje užkasta dar kelios dešimtys neatpažintų partizanų. Lydžio rinktinės veiklos erdvė - visa Tauragės apskritis ir Raseinių aps. Šimkaičių ir Nemakščių valsčiai. Rinktinė, vėliau pakeitusi pavadinimus į Aukuro ir Butageidžio, gyvavo iki 1951 m. spalio mėn. Po to likusius padalinius apygarda prijungė prie Vaidoto rinktinės.

Nuo 1946 m. rugsėjo Lydžio, Žalčio ir Šerno rinktinės susijungia į Jungtinę Kęstučio apygardą. Šerno rinktinei tada vadovavo kpt.J.Žemaitis-Matas. Rinktinės, tapusios vienos organizacijos nariais, aktyviai bendradarbiavo.

1947 m. gegužės mėn. apygardos vadų pasitarime Paupinėje prie Gegių kaimo J.Žemaitis išrenkamas JKA vadu. Nuo tada jis energingai vykdo partizanų vadovybės centralizavimo darbą: 1948 m. gegužę įkuria Jūros sritį ir tampa jos vadu. Po mėnesio, perdavęs Jūros srities vadovavimą Milaševičiui-Ruoniui, rūpinasi tik centrinės vadovybės įkūrimu ir 1949 m. vasario mėn. šį tikslą įgyvendina.

1947 m. gegužę J.Žemaitis, perduodamas apygardos vadovavimą H.Danilevičiui-Vidmantui, savo paskutiniame įsakyme apygardai rašė: “Aš didžiuojuos, kad esu kilęs iš kęstutėnų, iš aplinkos, kuri savo tėvynei davė tokius didvyrius kaip Visvydą ir kitus, kurių didvyriški žygdarbiai ir vardai dar ne visiems žinomi, bet jų darbus įvertins ir amžiais atmins atgimusi Lietuva”.

JONAS ŽEMAITIS-VYTAUTAS (1909 03 15-1954 11 26) - LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO PREZIDIUMO PIRMININKAS, PARTIZANŲ GENEROLAS

Jonas Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje, Jono ir Petronėlės Žemaičių, grafo Tiškevičiaus dvaro pienininkystės meistrų, šeimoje. Turėjo seserį Kotryną. 1910 m. Žemaitis išvyko į Lomžą (Lenkija), kur išgyveno iki 1917 m., ir vėl grįžo į Lietuvą pas brolį Antaną prie Šiluvos. Po metų šeima išsikraustė į Raseinius. Raseinių valstybinėje gimnazijoje Jonas baigė 6 klases. 1926-1929 m. mokėsi Kauno Karo mokykloje ir baigė ją leitenanto laipsniu. Buvo paskirtas į antrąjį artilerijos pulką kuopos vadu.

1936 m. J.Žemaitis, išlaikęs konkursinį egzaminą, išvyko mokytis į Fontenblo artilerijos mokyklą Prancūzijoje. 1938 m. baigęs mokslus Prancūzijoje, grįžo į savo dalinį ir buvo paskirtas pirmojo artilerijos pulko vadu. Netrukus jam suteikė kapitono laipsnį, o valstybės atkūrimo 20-ųjų metinių proga apdovanojo Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

1939    m. Klaipėdą užgrobė nacinė Vokietija. Lietuviškos įstaigos, taip pat ir pirmasis artilerijos pulkas, kuriame tarnavo kapitonas J.Žemaitis, turėjo palikti Klaipėdos kraštą. Kapitonas J.Žemaitis buvo paskirtas į 4-tą artilerijos pulką, dislokuotą Šiauliuose, mokomosios baterijos vadu.

1940    m. SSRS okupavus Lietuvą, jos kariuomenė buvo likviduota. Kapitonas J.Žemaitis paskirtas į 29 šaulių korpuso 184-osios divizijos 617-ąjį artilerijos pulką.

Šiuo neramiu metu J. Žemaitis susituokė su Elena Valionyte. Karo pradžioje J.Žemaitis pasiliko Lietuvoje. Vokiečiams tarnauti atsisakė. Apsigyveno Kaune, dirbo Energetikos valdyboje. Gimus sūnui šeima grįžo į kaimą prie Šiluvos. J.Žemaitis įsidarbino Šiluvos Žemės ūkio kooperatyvo vedėju ir dirbo ten iki 1944 m. kovo mėn. Dirbdamas Šiluvoje, J.Žemaitis dalyvavo pasipriešinime okupantams. Gen. S.Zaskevičiaus iniciatyva buvo sukurta pogrindinė Laisvės Šaulių organizacija, kurioje J.Žemaičiui pavestos Šiluvos bataliono vado pareigos. Žlugus šiai iniciatyvai, raseiniškis kpt. P.Gužaitis ėmė kurti savarankišką pogrindinę organizaciją - Vytauto Didžiojo sąjungą. Šiluvos vyrams vadovavo J.Žemaitis.

1944    m. vasario 16 d. gen. Povilas Plechavičius paskelbė apie Vietinės rinktinės organizavimą. Jau anksčiau J.Žemaičio ir P.Gužaičio pakelti kovai vyrai sudarė savo kuopą ir išžygiavo į Seredžių, kur buvo dislokuotas 310 batalionas, kurios vadu 1944 m. kovo 15 d. paskirtas J.Žemaitis. Gegužės 9 d. vokiečių karinė vadovybė įsakė Vietinės rinktinės batalionams pereiti jų dispozicijon, o kai rinktinės vadovybė vokiečiams nepakluso, jos štabo karininkai gegužės 15 d. buvo suimti.

Tuo metu J.Žemaitis atostogavo Kaune, čia ir sužinojo apie Vietinės rinktinės likvidavimą. Iš Kauno J.Žemaitis grįžo į Šiluvą ir slapstėsi, vengdamas okupantų represijų.

1945    m. sausio pabaigoje pas J.Žemaitį atėjo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys P.Bartkus. Jis siūlė stoti į LLA ir imtis vadovauti partizanų junginiui. Tačiau J.Žemaitis, būdamas ištikimas priesaikai, laukė nurodymų iš Vytauto Didžiojo Sąjungos vadovų. Su P.Bartkumi sutarė, kad mėnesį palauks. Supratęs, kad VDS žlugusi, 1945 m. balandžio pabaigoje įstojo į LLA ir davė priesaiką šios organizacijos atstovui. Birželio 2 d. J.Žemaitis prisistatė Žebenkšties rinktinės vadui kapitonui J.Čeponiui ir buvo paskirtas šios rinktinės štabo viršininku. Tų pačių metų liepos 22 d. Virtukų miške vadovavo pirmajam dideliam mūšiui su čekistine kariuomene. Išanalizavęs mūšio eigą ir pasekmes, J.Žemaitis suprato, kad partizanams pozicinis karas su okupacine kariuomene nepriimtinas. Partizanai privalo persiorganizuoti į nedidelius mobilius būrius, tapti priešui sunkiai ar bent sunkiau aptinkami. 1946 m. liepos 6 d. Pyragių miške J.Žemaitis vėl vadovavo kautynėms. Jo sumanaus vadovavimo dėka partizanams pavyko išvengti žymių nuostolių - žuvo tik vienas partizanas.

Po Virtukų mūšio J.Žemaičiui buvo pavesta Šiaulių ir Kėdainių apskrityse iš veikiančių partizanų rinktinių organizuoti Žaibo apygardą. Tačiau dėl NKVD kariuomenės veiksmų ir nesutarimų Žebenkšties rinktinės vadovybėje šis užmojis liko neįgyvendintas. Po Pyragių mūšio Žebenkšties pavadinimas buvo pakeistas į Šerno ir jos vadu paskirtas J.Žemaitis-Matas. 1946 m. rugsėjo 12 ir 21 d. Lydžio, Šerno, Žalčio ir Vytauto Didžiojo rinktinių atstovų posėdžiuose rinktinės susijungė ir įkūrė Jungtinę Kęstučio apygardą (JKA). 1946 m. lapkričio 23 d., kariuomenės dieną, J.Žemaitis-Matas Šerno rinktinės pavadinimą pakeitė į Savanorio. Vadovaudamas rinktinei, J.Žemaitis ypatingą dėmesį skyrė partizanų rezervui-    organizacinio sektoriaus nariams (OS), kurių 1946 m. pabaigoje buvo 452 (partizanų būriuose - 73) ir organizavo jų apmokymą pagal 32 val. programą. 1947 m. vasario 16 d. JKA vadas J.Kasperavičius J.Žemaitį-Matą apdovanojo pasižymėjimo ženklu už išmintingą vadovavimą.

Savo ruožtu J.Žemaitis visokeriopai palaikė J.Kasperavičiaus pastangas telkti apygardą. J.Žemaitis neprieštaravo, kad buvusios LLA Šiaulių apygardos centras pasislinko į Pietų Žemaitiją Dar daugiau-    pasistengė, kad tos rinktinės, su kuriomis jis buvo užmezgęs ryšius, t.y. Povilo Lukšio, Genio ir Žalioji, įstotų į JKA sudėtį.

1947    m. balandžio pradžioje žuvo JKA apygardos vadas J.Kasperavičius. Partizanų vadų pasitarime Paupio miške prie Gegių k. gegužės 20-25 d. JKA vadu buvo išrinktas J.Žemaitis. Kaip apygardos vadas daug dėmesio skiria ryšiams su kitomis apygardomis, pagyvina organizacinį darbą ir spaudą. “Laisvės Varpas” išleidžiamas 800 egz. tiražu, be to, dar dauginamas rinktinėse.

Iššifravus į BDPS įsiskverbusį provokatorių J.Markulį-Erelį, Tauro apygardos vadas A.Baltūsis-Žvejys atkūrė naują BDPS prezidiumą ir surengė alternatyvų partizanų vadų suvažiavimą. Vienintelė apygarda, iš karto palaikiusi A. Baltūsio-Žvejo iniciatyvą, buvo JKA ir šios dvi apygardos suvaidino lemiamą vaidmenį demaskuojant MGB provokacijas ir tęsiant partizanų vadovybės centralizaciją.

JKA vadas J.Žemaitis su kitais apygardų vadais laiškais aptarinėja Vyriausiosios partizanų vadovybės kūrimo klausimą. Mėgina įkurti Rambyno rinktinę Klaipėdos krašte. Tuo pat metu J.Žemaitis kuria vieningos pasipriešinimo organizacijos struktūrą, iškelia veiklių štabų idėją. 1948 m. balandžio mėn. jo iniciatyva įkuriama Prisikėlimo apygarda, o gegužės 1 d. iš JKA, Žemaičių ir Prisikėlimo apygardų suformuojama Jūros sritis. J.Žemaitis išrenkamas šios srities vadu. Išrinktas iškart pradeda kurti Vyriausiąją partizanų vadovybę, nes BDPS pirmininkas A.Baltūsis-Zvejys buvo žuvęs ir ryšiai su Pietų Lietuva nutrūkę.

1948    m.lapkričio 10-12 d. Dūkto miške J.Žemaitis sukvietė Vakarų ir Rytų sričių vadų posėdį, kuriame laikinai buvo patvirtintas senojo BDPS statuto galiojimas bei pogrindžio vyriausios vadovybės schema, J.Žemaitis išrinktas ginkluotųjų pajėgų vadu, jam laikinai pavestos ir BDPS prezidiumo pirmininko pareigos. Išrinkti: J.Kimštas - ginkluotųjų pajėgų štabo viršininku, J.Šibaila - Visuomeninės dalies viršininku, P.Bartkus - prezidiumo sekretoriumi.

Žiemojo J.Žemaitis Prisikėlimo apygardos bunkeriuose ir visą žiemą ruošė vyriausios vadovybės veiklą reglamentuojančius dokumentus.

1949 m. vasario pradžioje į Radviliškio apylinkes, Vakarų srities štabo viršininko Vytauto Gužo-Kardo lydimi, atvyko Pietų Lietuvos srities atstovai - l.e. Pietų Lietuvos srities vado pareigas Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas. Prisikėlimo apygardos bunkeriuose jau buvo susirinkę visų likusių Lietuvos sričių įgaliotiniai. Tuomet prasidėjo Lietuvos partizanų aukščiausios vadovybės Tarybos sesija. Oficialūs posėdžiai prasidėjo vasario 8 d. Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje tarp Radviliškio ir Baisogalos esančiame Minaičių kaime. Čia susirinko aštuoni aukščiausi partizanų formuočių vadai. Be paminėtų Pietų Lietuvos atstovų, Vyriausių Lietuvos partizanų vadų Tarybos sesijoje dalyvavo: l.e. BDPS prezidiumo pirmininko pareigas Jonas Žemaitis-Vytautas, l.e. BDPS Visuomeninės dalies viršininko pareigas (kartu ir Didžiosios Kovos, Vytauto ir Algimanto apygardų įgaliotinis) Juozas Šibaila-Merainis, Vakarų srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas, Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis, tos pačios apygardos štabo viršininkas Bronius Liesis-Naktis, l.e. BDPS prezidiumo sekretoriaus pareigas Petras Bartkus-Žadgaila.

Jau pirmajame posėdyje Bendras Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdis pervadintas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiu, t.y. priimtas dar J.Kasperavičiaus-Visvydo siūlytas ir Žemaičio-Vytauto remiamas pavadinimas.

Sesijos posėdžiuose aptarta Sąjūdžio ideologija, kovos taktika, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo strategija ir parengti reikiami Sąjūdžio dokumentų projektai. J.Žemaitis pabrėžė būtinybę tausoti jėgas, stengtis išsaugoti tautą ir laisvės kovotojus lemiamam išlaisvinimo momentui. Buvo nutarta nedidinti veikiančių partizanų skaičiaus, stengtis išsaugoti štabus ir ryšių tinklą, plačiau išvystyti visuomeninę veiklą. J.Žemaitį išrinko LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, jam suteiktas partizanų generolo laipsnis. Sesijos metu vasario 16 d. LLKS taryba paskelbė politinę Deklaraciją. Šios Deklaracijos tekstas skelbia:

-    LLKS Taryba okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai;

-    atstačius Lietuvos Nepriklausomybę, ligi susirenkant Seimui, Lietuvos Respublikos prezidento pareigas eina LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas, kuris privalo sudaryti Laikinąją Vyriausybę ir organizuoti demokratinius rinkimus į Seimą;

-    LLKS Taryba, prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti - atkurti Nepriklausomą Lietuvos Respubliką.

Politinė Deklaracija užtikrino Lietuvos Respublikos valstybingumo tęstinumą (nors jau ėjo penktieji okupacijos metai), pabrėžė demokratinius principus, racionalius socialinių problemų sprendimus bei Lietuvos valstybės teisinę gynybą tarptautinėse institucijose*.

------------------
*Lietuvos Respublikos Seimas Deklaracijos paskelbimo 50-ųjų metinių proga paskelbė šį dokumentą Lietuvos Respublikos teisės aktu (LR 1999 01 12 įstatymo Nr.VIII-1021). - P.G.

Partizanų vadų suvažiavimas įvyko partizaninei kariuomenei sunkiu metu. Partizanų veiklos sąlygos vis sunkėjo. Tačiau J.Žemaitis, tapęs partizaninių karinių struktūrų ir besipriešinančios valstybės vadovu, 1950-1951 m. susitikinėja su visų sričių ir apygardų vadais, derina su jais LLKS dokumentus, tobulina juos.

Jis suformuoja statute nurodytas visas vyriausios vadovybės institucijas, baigia rengti dar neparengtus dokumentus. Be visų šių pareigų, jis - ir dvasinė atrama išvargusiems kovotojams nuo žiauraus karo. Įvairiais būdais stengiasi padrąsinti viltį praradusius: lanko juos, rašo laiškus, siunčia įgaliotinius. Tuo tarpu nežino, kaip sekasi jo sūneliui. Vos porą kartų per penketą metų pavyko pasimatyti su juo. J.Žemaitis numatė okupacijos užsitęsimą, todėl per partizaninę spaudą priešinosi bolševikinei propagandai ir taip stengėsi išsaugoti tautos savimonę, palaikyti tautiškumą, suteikti žinių apie padėtį už geležinės uždangos. Partizanai visomis išgalėmis kovojo prieš krašto kolonizavimą, rusinimą, varymą į kolchozus ir vienkiemių naikinimą.

Saugodamas gyventojus nuo represijų, J.Žemaitis papildė partizaninio karo nuostatas. Nuo šiol partizanai sustiprina ideologinį pasipriešinimą. LLKS tampa gerai organizuotų štabų, galinčių veikti savarankiškai, organizacija. LLKS prezidiumą J.Žemaitis nutarė išskirti į tris sekcijas, vadovaujančias kiekviena savo teritorijai (sričiai) ir galinčias veikti savarankiškai. Vykdant naująją strategiją, 1951 m. išėjo ne tik visi periodiniai leidiniai ir atsišaukimai, bet ir partizanų maldynas “Rūpintojėlis”, trys tomai partizanų dainų ir eilėraščių “Kovos keliu žengiant”.

Sunkios LLKS prezidiumo pirmininko ir vyriausio kovinių pajėgų vado naštos J.Žemaitis neišlaiko. 1951 m. gruodžio 8 d. jį ištinka insultas ir dalinis paralyžius. Liga padarė kūną nejudrų, bet paliko blaivų protą. Tai įvyko Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos J.Palubecko-Simo bunkeryje, Šimkaičių miško 46 kvartale. Net pašlijus sveikatai J.Žemaitis neapleidžia svarbiausių savo pareigų, rūpinasi, kad organizacija neliktų be vadovo. Laikinai prezidiumo reikalus paveda tvarkyti Jūros srities vadui A.Bakšiui. 1952 m. vasario pradžioje A.Bakšys gavo dokumentus: “šiandien dėl ligos nustojau vykdyti pareigas”. Kitu aktu J.Žemaitis savo pavaduotoju paskyrė Nemuno ir Jūros sričių vadus S.Staniškį ir A.Bakšį, Prezidiumo pirmininku siūlė išrinkti A.Ramanauską - Gynybos pajėgų vadą.

Per žiemą J.Žemaitis gulėjo bunkeryje be medicininės pagalbos. 1952 m. pavasarį jo slaugyti buvo pakviesta gailestingoji seselė Marytė Žiliūtė. Partizanų vadą ji slaugė ištisus metus. 1953 m. pavasarį jo sveikata pagerėjo ir jis toliau ėjo savo pareigas. Balandžio 10 d. J.Žemaitį aplankė Kęstučio apygardos štabo viršininkas, Vaidoto rinktinės vadas Jonas Vilčinskas-Algirdas. Jis kartu su P.Morkūnu-Rimantu, Kęstučio apygardos vadu, atnešė išleistą “Laisvės varpo” 176 numerį, kuriame rašoma apie JAV senatoriaus Kersteno pastangas priminti pasauliui užgrobtus Baltijos kraštus. Girdint tokias naujienas stiprėjo vado valia, gerėjo sveikata. Kilo didelis noras dar kartą pralaužti geležinę uždangą ir vėl pranešti pasauliui apie kovojančią Lietuvą.

Tačiau šiems užmojams nelemta išsipildyti. Čekistinė kilpa veržėsi apie vyriausiąją partizanų vadavietę. 1953 m. vasario-kovo mėn. MGB iš suimtųjų ir per karines operacijas paimtų dokumentų apytikriai nustatė, kad J.Žemaitis slapstosi Šimkaičių miške. Taip pat žinojo, kad jis serga ir kartu su juo yra J.Palubeckas-Simas, todėl pradėjo suiminėti visus Simą pažinojusius žmones: Skrickius, O.Skrickytę, J.Bakšaitį, O.Dapkienę, Povilą Birgilą ir kt. Sulaikytuosius tardė ir verbavo, kamerose juos sekė šnipai. Daugiausiai “kompromituojančios” medžiagos turėjo apie J.Bakšaitį-Artoją-Dešrių, todėl jam buvo daromas ypatingas spaudimas. Jis užsiverbavo ir, tapęs MGB agentu Karpiumi, buvo paleistas. Buvo verbuojami plačios apylinkės gyventojai, ypač gyvenantys prie miškų. Užverbuoti aplinkinių medicinos punktų felčeriai, o prie tų, kurie nesileido verbuojami, pristatyti slapti agentai akylai juos sekė, ar netiekia vaistų J.Žemaičio gydymui.

Čekistai apie Šimkaitinės mišką rezgė visas įmanomas, pačias niekšiškiausias provokacijas: vertė apylinkės gyventojus šnipinėti, išdavinėti. Į Šimkaičių mišką buvo paleisti medžiotojais apsimetę MGB agentai: apylinkės pirmininkas J.Gerulaitis, kolūkio pirmininko pavaduotojas A.Statkus ir kt.

Balandžio pradžioje J.Palubeckas po ilgos pertraukos išėjo iš bunkerio ir pasibeldė į sodybos, esančios miške, Požėrų kaime, langą. Agentas Lukas čekistų buvo pamokytas, į ką kreipti dėmesį. Išleidęs J.Palubecką-Simą, žmoną su pranešimu pasiuntė pas čekistus: nurodė, kad Simo bunkeris visai netoli, o jis pats po žiemos išblyškęs, patinęs, bet nusiskutęs ir vilkintis tvarkinga uniforma. Gavę tokią žinią, čekistai Pamituvio kaime pas J.Bakšaitį (agentą Karpių) įrengė pasalą, nes buvo įsitikinę, kad Simas pas jį užeis. Naktį iš balandžio 13 į 14 d. į sodybą atėjo partizanas. Nespėjęs susivokti buvo kareivių surištas. Tačiau tai buvo ne Simas, o Pranas Narbutas-Rolandas, Vaidoto rinktinės ūkio skyriaus viršininkas.

P.Narbutą čekistai užverbavo per savaitę. Diktuojant čekistams parašė laišką Simui ir pakvietė į susitikimą (Pr.Narbutas nežinojo bunkerio vietos). Laišką nunešė ryšininkui A.Šimaičiui. Ėjo virve pririštas už kojos prie smogiko. Smogikas tūnojo už namo kampo, kai P.Narbutas kalbėjo su Šimaičiu. Gegužės 11 d. į Šapališkių kaimą pas A.Šimaitį atėjo J.Palubeckas. Radęs Simo laišką, J.Palubeckas paskyrė P.Narbutui susitikimą gegužės 12 d. Šimkaičių miške. Paskirtu laiku Rolandas ir Simas trumpai pasikalbėję išsiskyrė, sutarę susitikti gegužės 23 d. per Sekmines.

Naktį iš gegužės 22 į 23 d. čekistų grupė kartu su P.Narbutu nuvyko į Šimkaičių mišką. Kartu su Narbutu ėjo smogikai Alfonsas,

Bronius ir Jonas (tai gali būti A.Radzevičius, B.Kalytis ir J.Nuobaras), kurie užsimaskavo krūmuose. Už 60 m pasislėpė dar trys smogikai ir keturi čekistai, vadovaujami N.Dušanskio. 2 val. 20 min. atėjo Simas. Pasisveikino su Rolandu, pasikeitė keliomis frazėmis. Simas stovėjo nugara per porą metrų nuo smogiko Alfonso. Kai šis davė ženklą, P.Narbutas apkabino J.Palubecką ir užlaužė jam rankas. Iš krūmų iššokę smogikai pargriovė jį ant žemės ir užspaudė burną.

Pirmasis Simo tardymas buvo miške. Mušė kas tik norėjo ir kiek norėjo, reikalavo vesti į bunkerį. Nieko nepešę išsivežė į Vilnių.

Gegužės 23 d. bunkeryje likę J.Žemaitis, E.Palubeckaitė ir M.Žiliūtė nieko blogo nenujautė. Simui negrįžus sutartu laiku, Elena išėjo į kaimą pasiteirauti apie brolį. Ryšininkai nieko nežinojo. Trečią dieną po Simo išėjimo tapo aišku, kad kažkas atsitiko. Išdavystės iš jo nesitikėjo, tačiau visi trys svarstė, kaip toliau elgtis. Maisto teturėjo 4-5 paroms. Nutarė tiek ir laukti, o tada pereiti į atsarginį bunkerį Pavidaujo miško 24 kvartale.

Naktį į gegužės 29-ąją Simas palūžo. Pats nesuprato, kas įvyko: atlaikęs žiaurius kankinimus ir patyčias, patikėjo čekistų gera valia (vėliau J.Palubeckas manė, kad jį paveikė specialiais preparatais). Už paslaugas N.Dušanskis pažadėjo grąžinti iš kalėjimų ir tremties visus giminaičius, jam pačiam pažadėjo laisvę, o kitiems suimtiesiems išsaugoti gyvybę.

Kad J.Palubeckas galutinai patikėtų pažadais, surašė sutartį. Iš vienos pusės savo garantijas parašu patvirtino LSSR vidaus reikalų ministras J.Vildžiūnas, iš kitos pasižadėjimą išduoti bunkerį J.Palubeckas. Perskaitęs dokumentą Simas pareikalavo iš preambulės išbraukti žodžius, kad jis įsipareigoja išduoti “Visiškai laisva valia”. Šis jo reikalavimas labai nepatiko čekistams, tačiau vis tik L.Martavičius išbraukė tuos žodžius ir savo ranka užrašė “Ištaisymais tikėti”, o Simas užrašė datą “1953 m. gegužės 29-oji” ir pasirašė šalia vienas kito - ministras ir partizanas J.Palubeckas.

Auštant iš Vilniaus Jurbarko link išvažiavo mašinų kolona. Raseiniuose ir Jurbarke kovinėje parengtyje sutelkta plk.Gagarkino vadovaujama čekistinė kariuomenė, spec. paskirties būrys, smogikai, patyrę čekistinės kariuomenės vadai: plk.J.Sinycinas, mjr.N.Dušanskis, mjr.G.Liniovas ir kt.

Priartėjus prie Šimkaičių miško, atsirado nenumatyta kliūtis:

J.Palubeckas vėl užsispyrė, kad nerodys bunkerio, kol garantinio rašto neatiduos saugoti patikimam žmogui, kuris matytų, jog bunkerį jis išdavė ne savo valia. Pasitarę čekistai pasiūlė čia pat gyvenantį Šimkaičių kleboną Stasį Tvarijoną. Simas su pasiūlymu sutiko.

Naktį prikėlė kleboną. Kartu su J.Palubecku buvo LSSR VRM ministro pavaduotojas L.Martavičius ir Raseinių raj.skyriaus viršininkas pplk.Isaičevas.

Simas paprašė atleisti jam nuodėmes ir padavė užlakuotą voką. Kunigas paklausė, ar jo žygis nesusijęs su kraujo praliejimu. Simas atsakė, kad ne. Kunigas jį palaimino.

1953 m. gegužės 30 d. 11 val. čekistai atvedė Simą ir čekistą su spec.granatomis prie bunkerio. Simas parodė vėdinimo angą, per kurią čekistas vyr.ltn.Korniuščenka sumetė granatas ir užkimšo angą. Kai atkėlė bunkerio dangtį, visi atrodė žuvę. Per siaurą angą partizanus traukė užkabinę kabliu. Partizanai buvo be sąmonės, o M.Žiliūtė ir J.Žemaitis sužeisti granatos skeveldrų. Čekistai džiūgavo - operacija pavyko. Tuoj pat raportavo MVD ministrui L.Berijai, kad “pogrindžio prezidentas” ir partizanų generolas galų gale suimtas.

Pirmosios tardymo savaitės buvo be rezultatų. J.Žemaitis kalbėjo tik apie visiems gerai žinomus įvykius ir žuvusius partizanus. Simas, supratęs savo išdavystės mastą, išvis atsisakė bendrauti su čekistais. M.Ziliūtė kategoriškai atsisakė kalbėti su čekistais, vertindama juos kaip okupantus. E.Palubeckaitė neturėjo duomenų, kurie domintų čekistus.

1953 m. birželio 23 d. L.Berijai pareikalavus, J.Žemaitis kariniu lėktuvu buvo nuskraidintas į Maskvą. Birželio 25 d. 21 val. 50 min. “kalinys Nr.21” buvo nuvestas į 305 kabinetą. Už stalo sėdėjo L.Berija. Pokalbis truko vieną valandą. Kitą dieną L.Berija buvo suimtas.

L.Berijos ir J.Žemaičio pokalbio turinys nežinomas. L.Berijos archyvai tebėra įslaptinti. Maskvoje J.Žemaitį čekistai kvotė, norėdami sužinoti pokalbio su L.Berija turinį, taip pat apie Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio veiklą. Tačiau neišgavę jiems rūpimų žinių, 1953 m. rugpjūčio 28 d. J.Žemaitį išsiuntė į Vilnių. Vilniuje tardymo metu J.Žemaitis elgėsi oriai, neleido čekistams teršti Sąjūdžio kovotojų vardo. Jei tardytojai savo terminologiją bruko prievarta į tardymo protokolus, J.Žemaitis tų protokolų nepasirašė arba išvis atsisakydavo kalbėti.

1954 m. gegužės 7 d. J.Žemaičio byla buvo baigta ir perduota kariniam tribunolui. Birželio 1-9 d. Vilniuje Karinio tribunolo patalpose įvyko teismo procesas. Kaltinami buvo: E.Palubeckaitė, J.Palubeckas, M.Žiliūtė ir J.Žemaitis. Kitų kaltinamųjų byloje nebuvo, nė vienas žmogus remiantis jų parodymais nebuvo nei suimtas, nei žuvęs.

Teismo pirmininkui skaitant kaltinamąją išvadą, kurioje jie buvo pavadinti tėvynės išdavikais, J.Žemaitis jį pataisė: “SSRS piliečiu aš savęs nelaikau [...], kad dabar Lietuva okupuota Sovietų Sąjungos”. Paklaustas, ar prisipažįsta esąs kaltas, atsisakė apie tai kalbėti: “Parodymų teismui neduosiu. Kuo nors nusikaltusiu neprisipažįstu. [...] Sovietų valdžia - mano šalies ir mano asmeninis priešas”.

Paskutiniame žodyje J.Žemaitis kalbėjo: “Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, laikau, kad Sovietų Sąjunga savo ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį”, - tribunolo pirmininkas bandė nutraukti kalbą, bet J.Žemaitis tęsė: “ Šį sovietinės vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu ir todėl laikau, kad neturiu tarnauti sovietinėje armijoje [...J. Visus pogrindžio, kurio dalyviu aš buvau, veiksmus, nukreiptas prieš sovietinę valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. [...] Koks bus teismo sprendimas - man žinoma. Aš vis tiek laikau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus”.

Tribunolas nusprendė J.Žemaitį ir J.Palubecką sušaudyti, M.Žiliūtę nuteisė dvidešimt penkeriems metams, o E.Palubeckaitę dešimčiai metų lagerių.

Mirties nuosprendis J.Žemaičiui įvykdytas 1954 11 26 d. Maskvoje, Butyrkų kalėjime. K.Palubeckui mirties nuosprendis įvykdytas ten pat gruodžio 2 d. M.Žiliūtė iš lagerio buvo išleista 1960 m. liepos 11 d., E.Palubeckaitė - 1956 m.birželio 26 d.

***

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio, o tuo pačiu ir J.Žemaičio pastangos nenuėjo veltui, bet turėjo ateitin siekiančių pasekmių. Šimtai tūkstančių lietuvių, suvarytų į Gulago salyną, buvę laisvi, pajutę laisvės kovos skonį, nepanoro nešti vergų jungo. Jau 1953-1955 m. kartu su kitų tautų sūnumis ir dukromis Vorkutoj, Norilske, Džezkazgane sukilo. Sustojo sunkioji šiaurės pramonė. Susiorganizavę pavergtieji pajuto savo galią, atgavo orumą. Supleišėjo imperijos pamatai. Visų sukilimų pirmose gretose kovojo lietuviai, kovos patirtį įgavę pasipriešinimo Sąjūdyje Lietuvoje. Po šių įvykių 1956 m. atsivėrė tūkstančių konclagerių vartai. Didžioji dalis kovotojų-katorgininkų grįžo Lietuvon. Sugrįžo daugiau patyrę, bet nepalūžę, ir vėl čia, Lietuvoje, skelbė imperijos griūtį, tęsė pasipriešinimo veiklą. Nesnaudė ir čekistai.

Kaip J.Žemaitis numatė, pasipriešinimas okupantams vyko ideologinėje plotmėje ir tęsėsi visą okupacinį laikotarpį, įgaudamas pačias įvairiausias formas: kaip blaivybės sąjūdis, Helsinkio grupė, etnografinių ansamblių kūrimasis, gaivinant lietuviškus papročius ir etninę kultūrą, net sportinių varžybų forma. Pasirodo ir galingai nuskamba per pasaulį Lietuvos katalikų kronikos, įkurta Lietuvos Laisvės Lyga leidžia leidinius, smerkiančius okupaciją. Paskelbiamas Molotovo-Ribentropo aktas, mitingai prie Mickevičiaus paminklo minint šio gėdingo akto penkiasdešimtmetį. Mūsų pilietinė visuomenė drąsiai ėjo į pasipriešinimo kovą su okupantais, grūdino savo dvasią ir nugalėjo dvasios stiprybės dėka. J.Žemaičio tikslas -Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė - atėjo per Sąjūdį ir Sausio 13-osios įvykius.

Jonui Žemaičiui pagal 1949 02 16 Deklaracijoje suteiktus įgaliojimus Likimas neskyrė laiko eiti atkurtos Respublikos ketvirtojo prezidento pareigas. Tačiau imperijos aukščiausias organas jį prezidentu pripažino. Ištrauka iš 1953 05 26 SSKP CK nutarimo “Lietuvos SSRS klausimu”. Savo pranešime L.Berija pabrėžė: “Lietuvos pogrindžiui vadovauja buvęs buržuazinės Lietuvos kariuomenės kapitonas J.Žemaitis, pogrindyje išrinktas Lietuvos prezidentu”.

Kelintasis Lietuvos prezidentas apdovanos po mirties J.Žemaitį Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine? Taip būtų prisiminti visi Žuvusieji, jų ir mūsų prezidentas... Neskurdinkime savo valstybės istorijos, nutylėdami didvyrių užpelnytus vardus ir darbus.

ŠIMKAIČIŲ MIŠKO KARŽYGIAI 1944-1954 M.

Jonas Jokubauskas-Jonulauskas-Skroblas, Aurys, Merkys

Vienas iš Jungtinės Kęstučio apygardos steigėjų, štabo narys. Skyriaus viršininkas, tvarkęs tiek informacijos - žvalgybos, tiek ir ūkio reikalus. Gimė 1908 m. Pakasokio k., Šilalės vls., ūkininko šeimoje. Dešimties vaikų būryje buvo vyriausias. Įgijęs pedagogo specialybę mokytojavo Padauguvio, Lygainių ir Mozūriškių mokyklose. Atliko būtinąją karo tarnybą. Išėjęs į atsargą tapo aktyviu Šaulių sąjungos nariu.

Pasipriešinimo okupacijoms veiklą pradėjo dar pirmosios bolševikinės okupacijos metu - karas jį išgelbėjo nuo represijų. Nacių okupacijos metais Jonas (Skroblas, Aurys) aktyvus Lietuvos laisvės armijos grupių organizatorius savo tėviškėje - Žemaitijoje. Jonas bendradarbiauja mu LLA Tauragės aps. štabo viršininku kpt.J.Babiliumi-Ridiku, Šarūnu, taip pat su kitų Tauragės valsčių štabų viršininkais, tarp jų ir su Eržvilko valsčiaus LLA štabo viršininku ltn. P.Ruibiu-Garbštu. Šie kontaktai lėmė tolimesnį Jono-Aurio kelią. Mokytojaudamas Mozūriškėse, užmezga kontaktus su pasipriešinimo dalyviais. Tuo metu Tauragės apskrities pasipriešinimui pradeda vadovauti Eržvilko LLA štabas, kuris kovotojus suorganizuoja į rinktinę, suteikdamas jai Lydžio vardą. Jonas, priklausydamas Šilalės vls. pasipriešinimo aktyvistams, savaime paklūsta rinktinės štabui ir vadovybei.

Jonas, negalėdamas taikstytis su bolševikiniu melu, 1945 m. pasitraukia iš viešo gyvenimo ir pradeda partizanauti Lydžio rinktinėje, kuriai vadovauja ltn.Petras Ruibys-Garbštas, mokytojavęs Eržvilko gimnazijoje. Jonas, stodamas į rinktinę, pakeičia pavardę į Jonulausko, slapyvardį - į Merkį, įsigyja dokumentus nauja pavarde. Be to, jo sesuo Oktavija, dirbanti vienoje iš Šilalės įstaigų sekretore, parūpino jam komandiruočių pažymėjimų. Šie dokumentai leido Merkiui laisvai judėti ir aprūpinti Lydžio štabą spausdinimo priemonėmis, akumuliatoriais, kitomis techninėmis priemonėmis, taip pat jis netrukdomas galėjo vykdyti žvalgybinę veiklą bei rinkti medžiagą Lydžio rinktinės laikraščiui „Laisvės Varpas“. Pakeitęs pavardę ir gyvenamąją vietą Merkys tarsi įkrito į vandenį ir dingo iš čekistų akiračio. Pastarieji jo neatsekė net po žuvimo. Net partizanai jį težinojo kaip Merkį, o artimesni kaip J.Jonulauską. Žuvus kovos draugams iš LLA, pažinojusiems jį asmeniškai, Merkys visiškai užsislaptino. Merkys Lydžio rinktinėje tampa štabo nariu, kartu vadovauja informacijos - žvalgybos skyriui.

1946 m. antroje pusėje Merkys kartu su Lydžio rinktinės operatyvinio sk.viršininku J.Kasperavičiumi-Šilu, Visvydu, rinktinės vadu H.Danilevičiumi-Vidmantu, štabo viršininku J.Mociumi-Šviedriu atstovauja Lydžio rinktinei kuriant Jungtinę Kęstučio apygardą. 1946 m. rugsėjo 12 d. steigiamajame posėdyje dalyvavo, be jau išvardintų Lydžio rinktinės štabo narių, Žalčio rinktinės - J.Čeponis-Tauragis, Gaučas (neįvardintas), Šerno rinktinės - P.Bartkus-Rimgaila, Vytauto Didžiojo rinktinei atstovauja Rimgaila (pagal rinktinės vado įgaliojimą). Posėdžio pirmininku vienbalsiai išrinktas Angis (Visvydas, Šilas), sekretoriumi - Merkys. Šiame posėdyje išrenkama ir apygardos vadovybė; JKA vadu išrenkamas J.Kasperavičius-Angis (jis štabo ir operatyvinio skyriaus viršininkas), organizacinio skyriaus viršininku - Rimgaila (jis ir ūkio skyriaus viršininkas), informacijos skyriaus viršininku laikinai skiriamas Merkys*.

1946 m. rugsėjo 21 d. posėdyje, kuriame vėl sekretoriauja Merkys, jam paskiriamos ir ūkio dalies viršininko pareigos**.

-----------------
*Laisvės kovų archyvas. Nr.12. P.28-64.

** Ten pat.

Galutiniame JKA štabo narių pareigų paskirstyme Merkiui priskiriamos tik ūkio dalies viršininko pareigos (ten pat).

Merkys iš Lydžio rinktinės štabo pereina dirbti į Jungtinės Kęstučio apygardos štabą. Kartu su P.Paulaičiu-Aidu perima „Laisvės Varpą“ iš Lydžio rinktinės ir organizuoja jo leidybą apygardos štabe. Merkys vėl važinėja po Lietuvą ieškodamas techninių priemonių, rinkdamas informaciją laikraščiui, dalyvauja šio laikraščio leidyboje.

1947 m. balandžio 9 d. žuvus JKA vadui J.Kasperavičiui-Angiui ir suėmus P.Paulaitį-Aidą, kai iš štabo buvo paimti nebaigti naikinti slapti dokumentai, apygardos štabą reikėjo atkurti iš naujo. Atkuriamasis JKA vadų suvažiavimas įvyko 1947 m. gegužės 20-25d. Paupio miške ties Gegių k., Šimkaičių vls. Šiame suvažiavime dalyvavo du štabo nariai: organizacinio skyriaus viršininkas P.Bartkus-Sąžinė (Rimgaila) ir ūkio dalies viršininkas J.Jonulauskas-Merkys,

Savanorio rinktinės vadas J.Žcmaitis-Matas (Vytautas), Lydžio rinktinės vadas H.Danilevičius-Vidmantas. Šiame pasitarime* Jungtinės Kęstučio apygardos vadu išrenkamas kapitonas Jonas Žemaitis-Matas, Tylius, Vytautas.

Nuo tada Merkio vadu tapo legendinis partizanas J.Žemaitis-Matas, Tylius, Vytautas. Išrinkimas tapo pradžia centralizuotos partizanų vadovybės kūrimo. Merkys buvo vienas iš tų, kurie rėmė šias J.Žemaičio-Mato, Tyliaus, Vytauto pastangas.

1947 m. spalio pradžioje Merkys, pasitelkęs Šimkaičių valsčiaus organizacinio sk. viršininką (prieš porą mėnesių pasitraukusį pas partizanus) J.Ambrozaitį ir Eržvilko vls. OS viršininką A.Slušinską-Daunį, lydimas štabo apsaugos būrio kovotojų J.Kriščiūno, J.Mankaus ir kitų, vykdė ūkines-organizacines užduotis. Pasitarimas įvyko Eržvilko vls., Dūdlaukio k. pas Ignatavičių. Apie šį pasitarimą Šimkaičių čekistams pranešė išdavikas, slapyvardžiu Marusia*. Čekistai nesuskubo užklupti partizanų Dūdlaukyje. Persekiodami juos užklupo Šimkaičių vls., Pleteriškių k. pas ūkininką Valaitį. Susirėmimo metu Merkys buvo sužeistas. Nors kiti partizanai buvo beišeiną iš apsupties, A.Slušinskas-Daunys grįžo į mūšio lauką ir užsikėlęs Merkį ant pečių traukėsi į nepavojingą zoną. Tai pastebėjęs čekistų snaiperis iš šautuvo su optiniu taikikliu nukovė Merkį ir Daunį (susirėmime dalyvavęs stribas S.Dabašinskas papasakojo Daunio broliui J.Slušinskui). Merkio čekistai neatpažino.

------------------
*Parnarauskas J. Iš nežinios iškeltas//Valstiečių laikraštis. 1997 10 14.

Mūšyje žuvo J.Jonulauskas-Jokubauskas-Merkys, Antanas Slušinskas-Daunys, Žvainys, Juozas Ambrozaitis, Jonas Mankus ir Juozas Krikščionaitis. Jų kūnai buvo išniekinti prie Šimkaičių stribyno ir užkasti Šimkaičių miško pakraštyje.

Antanas Slušinskas-Daunys, Žvainys

Gimė 1925 m. Paalsio k., Viduklės vls., ūkininko šeimoje. Tėvai valdė 32 ha ūkį, kuris buvo dviejose vietose - Paalsio ir Polų kaimuose. Tėvai vaikus išauklėjo patriotiškai. Dar vokiečių okupacijos metais vyresnysis brolis Jonas ir jaunesnysis Antanas dalyvavo ginkluotame susirėmime su bolševikiniais banditais, terorizavusiais vietos gyventojus ir nužudžiusiais Polų kaimo jaunuolį Stepą Krūmaitį. Kaimo vyrus pasipriešinti banditams suorganizavo Jonas Slušinskas. Polų kaimo vyrų grupė: Jonas ir Antanas Slušinskai, J.Mankus, A.Barauskas, J.Parnarauskas, A.Daubaras ir S.Krūmaitis (nužudytojo brolis) stojo mūšin su banditais ir išvijo juos apylinkės.

Abu broliai Slušinskai, saugodami šeimą nuo represijų, nutarė išeiti į okupantų kariuomenę, tačiau pakeliui į Rusiją pabėgti ir stoti į partizanų gretas. Pakeliui pabėgti iš ešelono pavyko tik Jonui (prie Žaslių), ir jis grįžęs į gimtąsias apylinkes 1945 m. tapo Lydžio rinktinės Railos (A. Stoškaus) štabo apsaugos būrio partizanu. Antanui pakeliui pabėgti nepavyko ir jam teko tarnauti Archangelsko srityje. Grįžęs į tėviškę Antanas-Daunys tuoj pat įsijungė į pogrindinę veiklą - vadovavo apylinkės organizaciniam sektoriui, vėliau valsčiaus OS sektoriui. Vėliau pakeitė slapyvardį - tapo Žvainiu. Dalyvavo Lydžio rinktinės Rolando būrio operatyvinėje veikloje. Žvainys prie Eržvilko kapinių užminavo trispalvę, pakeltą virš žuvusių Mindaugo būrio vienuolikos partizanų kapo. Stribas, plėšęs trispalvę nuo kapo, buvo užmuštas.

1947 m. spalio 3 d., gelbėdamas sužeistą Merkį, Antanas Slušinskas-Žvainys žuvo.

Reikia paminėti dar vieną epizodą: mūšyje dalyvavo du partizanai tuo pačiu vardu ir pavarde - Antanai Slušinskai. Antrasis partizanas, slapyvardžiu Lapinas, ryžosi gelbėti Merkį ir Žvainį, tačiau pamatęs, kad padėtis beviltiška, išklausė Žvainio paskutinį prašymą - perduoti sužadėtinei jo atsisveikinimą. Brolio teigimu, Lapinas paskutiniąją bendražygio valią įvykdė - pranešė sužadėtinei apie žūtį.

Jonas Mankus

Gimė 1924 m. Polų k., Eržvilko vls., Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorio Petro Mankaus šeimoje. Jonas buvo vyriausias. Po jo gimė Stasys, Antanas ir Vincas bei trys seserys. Tėvas valdė 3,5 ha ūkelį, todėl Jonas, baigęs Rutkiškių pradžios mokyklą, dirbo tėvo ūkyje. Visa šeima buvo priešiškai nusiteikusi okupantų atžvilgiu.

Jonas dar vokiečių okupacijos metais dalyvavo kaimo vyrų organizuotoje ginkluotoje kovoje su bolševikiniais banditais. Kai bolševikai antrąkart okupavo Lietuvą, visa Mankų šeima rėmė partizanus. Už ryšius su partizanais Jono brolį Stasį čekistai suėmė ir mirtinai nukankino. Nenustatyta, kurie Tauragės ar Raseinių čekistai jį nukankino ir kur užkasė jo kūną.

Jonas partizanauti pradėjo 1945 m. Lydžio rinktinės, Kadagio kuopos Saturno, vėliau - Rolando, šiam žuvus - Vytenio apygardos štabo apsaugos būryje.

1947 m. spalio pradžioje dalis štabo apsaugos būrio karių lydėjo štabo narį Merkį jam vykdant įprastinius uždavinius. Spalio 3 d. Jonas Mankus su kitais partizanais žuvo Pleteriškių kaime, Šimkaičių valsčiuje.

Juozas Krikščionaitis-Krikščiūnas

Gimė 1927 m. Lenkčiuose, Eržvilko vls., ūkininko šeimoje. Pradinį išsilavinimą įgijo tėviškėje. Pirmąją bolševikinę ir nacinę okupaciją praleido kaime. Antrąkart bolševikams okupavus Lietuvą, Juozui grėsė tarnyba okupacinėje armijoje. Tačiau jis pasirinko pasipriešinimo kelią ir 1945 m. pradėjo partizanauti Lydžio rinktinės Kadagio kuopos Rolando, vėliau JKA štabo apsaugos būryje. Žuvo 1947 m. spalio 3 d. mūšyje su čekistais Pleteriškių k., Šimkaičių vls., gindamas apygardos štabo narį Merkį, kurį jam buvo pavesta lydėti. Kartu žuvo A.Slušinskas, J.Mankus ir J.Ambrozaitis.

Juozas Ambrozaitis

Gimė 1920 m. Paišlynio k., Šimkaičių vls., ūkininko šeimoje. Baigęs pradžios mokyklą, dirbo tėvų ūkyje, ten praleido pirmąją bolševikinę ir nacinę okupacijas. Nuo 1945 m. rėmė partizanus, buvo ryšininku, tapo Lydžio rinktinės Šimkaičių vls. organizacinio sektoriaus nariu, vėliau sektoriaus vadovu. 1947 m. vasarą čekistai išaiškino Juozo pogrindinę veiklą, tačiau jam laiku pavyko pasitraukti į partizanų būrį. Nuo liepos mėn. partizanavo Lydžio rinktinėje ir vykdė paskutiniuosius organizacinio sektoriaus darbus. Žuvo 1947 m. spalio 3 d. Pleteriškių kaime.

Stanislovas Narkevičius-Patinas

Gimė 1908 m. Skaudvilės vl., Pavarčio k., ūkininko šeimoje. Tėvas valdė 60 ha ūkį. Baigęs vietinę pradžios mokyklą ūkininkavo savo ūkyje, ten ir praleido pirmąją bolševikinę ir nacinę okupacijas. Antrosios bolševikinės okupacijos pradžioje pasitraukė iš savo ūkio ir atvyko į Plėkių dvarą Šimkaičių vls., kur jo žmona mokytojavo. 1945 02 05 Narkevičių suėmė. Čekistai nuvarė pėsčius į Šiluvą, kur tuomet buvo Raseinių apskrities įstaigos, tarp jų ir čekistinės. Ten dirbęs tardytoju Radislovas Raudys atpažinęs Narkevičių kaip dvarininką dėl nežinomų priežasčių nutarė sunaikinti - tardant tiesiog užmušti. Po dviejų tokių tardymų į kamerą atneštas be sąmonės Narkevičius ryžosi bėgti. Ir tai jam pavyko. Išbėgo iš areštinės be apavo ir viršutinių rūbų, nors buvo šalta žiema. Tardytojas buvo įsitikinęs, kad taip sužalotas, be rūbų šaltyje Narkevičius neišgyvens, todėl nepaskelbė paieškos. Tačiau Narkevičiui pavyko išgyventi ir parsigauti pas gimines, kurie jį išgydė. Pagijęs įstojo į Žaibo partizanų būrį, kuriam vadovavo Soročka-Rikis. Veikimo zona - Viduklės valsčius. Vėliau S.Narkevičius-Patinas persikėlė į Vadžgirio k., pas J.Girdzijauską, kur buvo įrengta slėptuvė keturiems partizanams. Šiai grandžiai vadovavo Br.Kisielius-Simas. Kartu su juo buvo J.Bacys-Rimas ir Valaitis (manoma, kad Kazys iš Paparčių k.). Jiems talkino šeimininko darbininkas Čepkauskas. 1945 m. lapkričio 26 d. Br.Kisieliui-Simui žuvus, likusiai grandžiai vadovauti ėmėsi S.Narkevičius-Patinas. Toliau rengė pasalas stribams, vykdė propagandinį darbą prieš okupantus.

1945 m. Kūčių dieną partizanai prausėsi troboje, ruošėsi šventinei vakarienei. Tuo metu ūkį apsupo Šimkaičių įgula. Patinas, Rimas ir Čepkauskas pasislėpė rūsyje, o Valaitis prieangyje tarp maišų su grūdais. Čekistai netruko aptikti rūsį, kur slėpėsi tik revolveriais ginkluoti partizanai. S.Čepkauskas mėgino prisistatyti čekistams kaip jų agentas, bet buvo nukautas. Po trumpo susirėmimo Patinas ir Rimas nusišovė. Valaitį suėmė ir išvežė į Šimkaičius, bet netrukus jis iš strityno pabėgo.

Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti prie Šimkaičių stribyno, vėliau užkasti miško pakraštyje.

Girdzijauskų šeima buvo suimta ir įkalinta. J.Girdzijauskas žiaurių tardymų metu sužalotas mirė Gulage.

Kūčių vakarą Šimkaičių stribai padegė visas J.Girdzijausko trobas ir sudegino iki pamatų.

Jonas Bacys-Rimas

Gimė 1920 m. Paparčių k., Šimkaičių vls., ūkininko šeimoje. Pradinį išsilavinimą įgijo vietinėje mokykloje ir toliau ūkininkavo tėvų ūkyje. Iš kitų kaimo žmonių išsiskyrė augalotumu, tvarkingumu ir punktualumu. Partizanas nuo 1944 m. Lydžio rinktinės Kulkio (Paupio) būryje. Kai Kulkys buvo paralyžiuotas, J.Bacys perėjo į Br.Kisieliaus-Simo grandį. Jam žuvus - S.Narkevičiaus grandį ir persikėlė į Vadžgirio k. pas J.Girdzijauską. Ten 1945 m. gruodžio 24 d. žuvo kartu su S.Narkevičiumi ir S.Čepkausku.

Stanislovas Čepkauskas

Gimė 1923 m. Bliūdžiu k., Šimkaičių vls., mažažemio ūkininko šeimoje. Baigęs pradžios mokyklą, dėl skurdžios padėties tarnavo pas ūkininkus. Nuo antrosios okupacijos pradžios slapstėsi nuo kariuomenės. Buvo Šimkaičių čekistų užverbuotas, tačiau vykdė partizanų pavedimus. Priklausė S.Narkevičiaus grandžiai, dalyvavo grandies operatyvinėje veikloje. 1945 12 24 kartu su S.Narkevičiumi ir J.Baciu ruošėsi Kūčių vakarienei. Čekistams apsupus ūkį, pasislėpė rūsyje. Kadangi buvo užklupti netikėtai, su savimi turėjo tik trumpus ginklus, tad gintis buvo neįmanoma. S.Čepkauskas bandė prisistatyti čekistų agentu ir išėjo iš slėptuvės, tačiau čekistai jį nukovė ir kartu atakavo kitus du. Po trumpo susirėmimo partizanai nusišovė.

Bronislovas Kisielius-Simas

Gimė 1922 m. Kalupių k., Šimkaičių vls., stambaus ūkininko šeimoje. Tėvas valdė 40 ha ūkį. Baigė Vadžgirio pradžios mokyklą. Dirbo tėvo ūkyje ir lavinosi agronomijos srityje. Baigė Raseinių žemės ūkio mokyklą. Dėl gilesnių žinių žemdirbystės srityje, pažangių ūkininkavimo metodų buvo gerbiamas ūkininkų ir bendraamžių. LLA karys nuo 1943 m. Kadagio kuopos Paupio, vėliau Saturno, dar vėliau Rolando būrio partizanas. Partizanauti pradėjo nuo antrosios bolševikinės okupacijos pradžios 1944 m.

Simas ir partizanaudamas neapleido savo ūkio. Kartkartėmis dalyvavo ūkio darbuose kartu su savo bendražygiais. Tuo pačiu partizanai pasigamindavo maisto produktų savo reikmėms. Simas buvo nusiteikęs savo gerai tvarkomą ūkį išlaikyti iki Lietuvos išlaisvinimo.

Tą 1945 m. lapkričio dvidešimt šeštąją Simas su S.Dobilaičiu-Dobilu ir B.Dabašinsku ūkiniame pastate valė iškultus javus. Namiškiai pranešė, kad nuo miško pusės supa čekistai. Simas, kaip grandies vyresnysis, įsakė pasitraukti iš ūkio nepastebėtiems, kad nenukentėtų namiškiai ir nesudegintų ūkio. Partizanai traukėsi skirtingomis kryptimis: Simas traukdamasis pietų kryptimi perėjo Šaltuonos upelį ir žuvo Stulgių k. prie Šimkaus sodybos. Dobilas traukėsi vakarų kryptimi: perkirto Paupio-Vadžgirio kelią ir žuvo Kalniškių k. prie J.Kisieliaus-Krapiko sodybos. Dabašinskas traukėsi į šiaurę ir žuvo Kalupių k. Simo sprendimas buvo lemtingas - visi trys žuvo, ūkis buvo sunaikintas, namiškiai suimti.

Kūnai išniekinti prie Šimkaičių stribyno. Užkasti miško pakraštyje.

Stasys Dobilaitis-Dobilas

Gimė 1924 m. Paviščiovyje, Eržvilko vls., ūkininko šeimoje. Baigęs pradžios mokyklą, dirbo tėvo ūkyje, kur ir praleido pirmąją bolševikinę ir fašistinę okupacijas. Nuo antros bolševikinės okupacijos pradžios Dobilas Kadagio kuopos Saturno, vėliau Rolando būrio partizanas. Žuvo 1945 11 26 Kalniškių k., ties J.Kisieliaus-Krapiko sodyba. Kartu žuvo B.Kisielius ir B.Dabašinskas.

Kūnai išniekinti prie Šimkaičių stribyno. Užkasti Šimkaičių miško pakraštyje.

Benedas Dabašinskas

Gimė 1924 m. Juodaičių k., Girkalnio vls., ūkininko šeimoje. Baigė pradžios mokyklą ir dirbo tėvų ūkyje. Pirmąsias okupacijas praleido tėviškėje. Partizanas nuo 1944 m. Lydžio rinktinės Kadagio kuopos Paupio, vėliau Saturno, dar vėliau Rolando būriuose. Po metus trukusios partizaninės kovos žuvo 1945 11 26 Kalupių k. kartu su B.Kisieliumi ir S.Dobilaičiu.

Kūnai išniekinti Šimkaičių stribyne. Užkasti Šimkaičių miško pakraštyje.

Antanas Tamulis-Uosis

Gimė 1923 m. Paparčių k., Šimkaičių vls., ūkininko šeimoje. Pradžios mokyklą baigė tėviškėje, toliau darbavosi tėvo ūkyje. Jo tėvas Kazimieras buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys. Antanas 1943 m. įstoja į LLA ir tampa aktyviu jos kariu. Tėvo vadovaujama visa Tamulių šeima 1944 m. birželio mėn. Paparčiuose susiremia su gausesniu bolševikinių diversantų būriu ir išveja juos iš kaimo. Atėjūnai, paragavę sutelktos, automatiniais ginklais ginkluotos Tamulių šeimos ugnies, daugiau nebegrįžta į Paparčius.

Po antrosios bolševikinės okupacijos Kazimieras Tamulis-Kulkys organizuoja partizanų būrį Paupinės miške. Pirmieji būrio nariai sūnūs Antanas-Uosis ir Kazimieras-Kadagys. Paupio būrys priklausė Lydžio rinktinės Kadagio kuopai. Tačiau Antano-Uosio partizaninis kelias buvo trumpas. 1945 07 26 partizanai A.Tamulis, J.Žukauskas, J.Norkus su kinkiniu, kurį vadelėjo J.Steponaitis, jaunuolis iš Paviščiovio, pateko į čekistų pasalą. Žuvo A.Tamulis, J.Žukauskas, J.Steponaitis, J.Norkus buvo sužeistas ir paimtas į nelaisvę.

Žuvusiųjų kūnus nuvežę išniekino prie Šimkaičių stribyno. Užkasti Šimkaičių miško pakraštyje.

Juozas Steponaitis-Stasio

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 1998 09 18 archyvinėje pažymoje nurodoma, kad Juozo Steponaičio, gimusio 1928 m., tarp žuvusiųjų Šimkaičių vls. nerasta. Tačiau žuvimo faktas akivaizdus. Galima spėti, kad neginkluotą septyniolikmetį čekistai nepaėmė išniekinimui į Šimkaičių stribyną, o paliko žuvimo vietoje. Artimieji jį palaidojo šeimos kape Paupyje, tačiau įrašo ant šeimos paminklo nepadarė. Šios versijos teiginius tvirtina Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio Kęstučio apygardos štabas, tyrinėjantis šios apygardos žuvusiųjų skaičių ir aplinkybes.

Juozukas gimė 1928 m. Paviščiovio k., Eržvilko vls., stambaus ūkininko šeimoje. Tėvas Stasys valdė 40 ha žemės. Baigęs pradžios mokyklą talkininkavo tėvui ūkio darbuose. 1945 m. liepos mėn., vykdydamas partizanų pavedimą, tėvo kinkiniu vežė partizanus A.Tamulį-Uosį, J.Žukauską ir J.Norkų-Auksaplaukį. Patekę į Šimkaičių čekistų pasalą žuvo kartu su A.Tamuliu-Uosiu ir J.Žukausku. J.Norkus-Auksaplaukis buvo sunkiai sužeistas į galvą ir paimtas į nelaisvę. A.Tamulio ir J.Žukausko kūnai išniekinti prie Šimkaičių stribyno ir užkasti miško pakraštyje.

Po Juozuko žūties Šimkaičių stribai mirtinai nukankino jo tėvą Stasį Steponaitį. Kūną paliko prie Paupio miško.

Pastaba. LGGRTC pažymoje rastas Juozas Steponaitis, Mato, g.1900 (1908) m. Žvirblaukio k., Eržvilko vls., MGB informatorius slapyvarde Ražas, savo ruožtu bendradarbiavęs su partizanais, neslėpdamas nuo jų, kad jį užverbavo čekistai. Pažymoje nurodoma, kad jis 1948 m. birželio mėn. rastas užmuštas. Ar jis buvo atvežtas į Šimkaičius, nenurodoma. Įrašas byloja, kad slapta palaikė ryšius su partizanais ir juos rėmė. Gali būti, kad MGB nustatė, jog yra nepatikimas ir priėmė atitinkamus sprendimus.

Galimas atvejis, kad šis Steponaitis buvo palaidotas žuvimo vietoje, o į Šimkaičių miško pakraštį nepateko nė vienas iš Steponaičių.

Juozas Žukauskas

Gimė 1923 m. Paviščiovio k., Eržvilko vls., ūkininko šeimoje. Pradžios mokyklą baigė tėviškėje. Talkindamas tėvams ūkio darbuose praleido pirmąją bolševikinę ir fašistinę okupaciją tėviškėje. Užėjus antrajai bolševikinei okupacijai buvo verčiamas tarnauti okupacinėje armijoje, tačiau Juozas pasirinko pasipriešinimo kelią ir 1945 m. įstojo į Lydžio rinktinės Saturno būrį, kuriame partizanavo iki žūties. 1945 m. liepos 26 d. žuvo patekęs į pasalą Šimkaičių stri-bams kartu su A.Tamuliu-Uosiu, vežėju J.Steponaičiu.

A.Tamulis ir J.Žukauskas nuvežti į Šimkaičius ir užkasti miško pakraštyje.

Kazys Tamulis-Perkūnas, Kadagys

Gimė 1926 m. Paparčių k., Šimkaičių vls., ūkininko šeimoje. Tėvas valdė vidutinio dydžio ūkį. Tėvai susilaukė sūnaus Antano, dukros Onutės ir jauniausiojo Kazio. Kazys pradinį išsilavinimą įgijo vietinėje pradžios mokykloje, liko namuose ir talkino tėvams ūkio darbuose. Pirmąją bolševikinę ir nacinę okupacijas praleido tėviškėje. Vokiškosios okupacijos metais Kazys, nors ir jaunas, kartu su vyresniuoju broliu ir tėvu aktyviai dalyvavo antinaciniame pasipriešinime. 1944 m. vasarą mūšio lauke kartu su visa šeima Kazys susikovė su bolševikais ir išvijo juos iš Paparčių kaimo.

Nuo 1944 m. spalio mėn. Kazys ir brolis Antanas tėvo organizuotame ir vadovaujame būryje Paupinės miške. Tačiau partizaninės batalijos trunka daugiau nei pusmetį. 1945 m. liepos mėn. žūva brolis Antanas, o tėvą pakerta paralyžius. Šeima, spręsdama šią problemą, pakeičia pavardę, įsigiję dokumentus persikelia į Skaudvilės apylinkės Sodulės k. Dirbo tarybiniame ūkyje, 1948 m. rudenį vėl išėjo partizanauti į Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės pirmos kuopos Aušrelės būrį iš pradžių skyriaus vadu, vėliau būrio vado pavaduotoju. Partizaninę kovą Kazys tęsė beveik pustrečių metų ir žuvo 1951 m. sausio 16 d. susirėmime su Skaudvilės čekistais Skaudvilės vls.: vienų duomenimis, Kietelių k. (tai būtų Batakių kryptis), kitų duomenimis, Mykalaičios k. (tai būtų link Lybiškių geležinkelio stoties). Kartu žuvo M.Kasputis-Aidas.

Kūnai išniekinti Skaudvilės bažnyčios šventoriuje. Kūną iš šventoriaus paėmė čekistai. Palaidojimo vieta nenustatyta.

Vytautas Pažereckas, Juozo

Gimė 1927 m. Gudelaukio k., Raudonės vls., Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorio šeimoje. Tėvas Juozas, kaip savanoris, gavo 9 ha žemės ir ūkininkavo. Vytautas pradžios mokyklą baigė Raudonėje, talkino tėvų ūkyje. Pirmąją bolševikinę ir nacinę okupacijas praleido tėviškėje. Po antrosios okupacijos Vytautas apsisprendė netarnauti okupacinėje kariuomenėje ir slapstėsi keisdamas gyvenamą vietą. 1946 m. čekistai Vytautą aptiko Paskynų k., Šimkaičių vls.  Susidūrimo metu Vytautas žuvo. Kūnas išniekintas prie Šimkaičių stribyno ir užkastas miško pakraštyje.

Juozas Pažereckas, Juozo

Gimė 1900 m. Naubariškių k., Raudonės vls., valstiečio šeimoje. Nepriklausomybės kovų savanoris. Kaip savanoris gavo 9 ha žemės Gudelaukio k., Raudonės vls. Ūkininkavo ir tarnavo policijoje, buvonuovados viršininku Raudonėje, Kelmėje ir Kražiuose. Pirmąją bolševikinę ir nacinę okupacijas praleido savo ūkyje. Nuo antrosios okupacijos pradžios slapstėsi. Žuvo kartu su sūnumi 1946 m. Paskynųk., Šimkaičių vls.

Išniekintas prie Šimkaičių stribyno ir užkastas miško pakraštyje.

Stasys Pažereckas, Juozo

Gimė 1928 arba 1927 m. Pavidaujo k., Šimkaičių vls., mažažemio ūkininko šeimoje. Pradinį išsilavinimą įgijo tėviškėje. Pirmąją bolševikinę ir fašistinę okupaciją praleido dirbdamas tėvų ūkyje. 1946 m. Stasys pasitraukė į Lydžio rinktinės Kadagio kuopos Bitino, vėliau Mikučio būrį. Žuvo 1949 m. kovo 1 d. Pavidaujo miške.

Kūnas išniekintas prie Šimkaičių stribyno ir užkastas miško pakraštyje.

Vytautas Pažereckas-Skautas, Benedo

Gimė 1929 m. Jakaičių k., Jurbarko vls., ūkininko šeimoje. Pradžios mokslus baigė tėviškėje. Bolševikinę ir nacinę okupacijas praleido ūkyje. Antrąkart bolševikams okupavus Lietuvą Vytautas nusprendžia netarnauti okupacinėj kariuomenėj. Susisiekia su Lydžio rinktinės Kadagio kuopos Panteros, vėliau Pavasario būriais, ryšininkauja. 1949 m. palaiko ryšį tarp Kęstučio ir Tauro apygardos štabų.

Žuvo Šimkaičių apylinkėse1. LLKS Kęstučio apygardos atstovo V.Meškausko teigimu, Skautas žuvo 1951 m. vasario 2 d. Endrikių k., Slavikų vls., Šakių apskr. Tikėtina, kad buvo užkastas Šimkaičių miške.

Matas Barčas-Jogaila, Audronis

Gimė 1912 m. Ridikiškių (Pocaičių) k., Eržvilko vls., ūkininko šeimoje. Pradinį išsilavinimą įgijo tėviškėje. Ūkininkavo tėvo ūkyje. Tarnavo Lietuvos kariuomenės Tauragės pulke. Matas, jo broliai

1 LGGRTC 1998 09 18 archyvinė pažyma (Pagal: LYA. F. K-l. Ap. 3. B. 1172. L.116).

Kazys, Alfonsas ir sesuo Petronėlė, bolševikams antrąkart okupavus Lietuvą, tapo aktyviais pasipriešinimo dalyviais - partizanų rėmėjais. Jogaila partizanauti pradėjo 1946 m. Lydžio rinktinės Gintaro būryje. 1947 m. vasario 13 d. žuvus būrio vadui Gintarui (B. Misevičiui) Jogaila perėmė vadovavimą būriui. Pagal tradiciją būrys pasivadino Jogailos vardu. Būrys priklausė Kadagio kuopai, todėl savo dislokacijos nekeitė, vykdė bendrą kuopos operatyvinę veiklą jai paskirtose ribose. Jogaila būriui vadovavo kiek ilgiau nei metus. 1948 m. kovo 18 d. mūšyje su čekistais žuvo kartu su savo pavaduotoju - kulkosvaidininku Kėkštu, Jerbiškių k. prie Vidaujos intako.

Kūnas atvežtas prie Šimkaičių stribyno išniekinimui. Užkastas miško pakraštyje.

Juozas Jakštaitis-Kėkštas

Gimė 1928 m. Paikų k., Gaurės vls. (kitais duomenimis, Kalniškių k., Eržvilko vls.), ūkininko šeimoje. Pradžios mokyklą baigė gimtinėje. Pirmąją bolševikinę ir fašistinę okupacijas praleido kaime. Partizanų nukreiptas 1945 m. įstojo į Eržvilko stribų būrį ir teikė partizanams žinias apie čekistų operacijas. Supratęs, kad yra įtariamas ir sekamas, 1946 m. pereina į Lydžio rinktinės Kadagio kuopos Gintaro būrį. Pasižymi kaip narsus kulkosvaidininkas susirėmimuose su čekistais. 1947 m. pradžioje žuvus Gintarui, būrio vadovavimą perima Jogaila (M.Barčas) ir Kėkštą paskiria savo pavaduotoju.

Kėkšto partizaninių kovų kelias tęsiasi iki 1948 03 19 mūšio su čekistais Jerbiškių k. prie Vidaujos intako. Žuvo kulkosvaidžio ugnimi dengdamas draugų atsitraukimą. Kartu žuvo būrio vadas M.Barčas-Jogaila.

Kūnas išniekintas prie Šimkaičių stribyno, vėliau užkastas miško pakraštyje.

Gediminas Žilaitis-Mėnulis

Gimė 1928 m. Lapgirių k., Šimkaičių vls., ūkininko šeimoje. Mokėsi Vadžgirio pradžios mokykloje ir baigė penkis skyrius. Toliau mokytis sutrukdė antroji bolševikinė okupacija. Dirbo tėvų ūkyje ir talkino Kadagio kuopos Gintaro, Bitino ir Rolando būriams. 1946 m., kai atėjo laikas tarnauti okupacinėje kariuomenėje, Gediminas išėjo partizanauti į Gintaro būrį. Gediminas-Mėnulis žuvo 1947 m. kovo 9 d. mūšyje su čekistais Butkaičių k., Eržvilko vls. kartu su J.Valantiejumi-Romu, A.Butkumi-Vėtra ir J.Stoniu.

Kūnai išniekinti Eržvilko miestelio šventoriuje. Gedimino giminės ir bendražygiai kūną nuo šventoriaus slapta paėmė, įdėjo į karstą ir ruošėsi palaidoti kapinėse, tačiau Šimkaičių stribai karstą su palaikais aptiko Žilaičių sodyboje, kūną paėmė ir vėl išniekino prie Šimkaičių stribyno. Gedimino kūnas užkastas Šimkaičių miške.

Vytautas (Vitoldas) Palubeckas-Viktoras

Gimė 1918 m. Pavidaujo k., Šimkaičių vls., ūkininko šeimoje. Pradinį išsilavinimą įgijo tėviškėje, toliau ūkininkavo tėvų ūkyje, kur ir praleido pirmąją bolševikinę ir fašistinę okupacijas. Antrąkart bolševikams okupavus Lietuvą, Vytautas nusprendė netarnauti okupacinėje kariuomenėje ir 1944 m. pasitraukė pas partizanus į „Batalioną Nr.8“, vėliau „Trijų lelijų“ kuopą. Žuvo l948 m. lapkričio 8 d. prie Paslauskienės miško susirėmime su Šimkaičių čekistais -sužeistas nusišovė. v

Išniekintas prie Šimkaičių stribyno. Užkastas Šimkaičių miške.

Zenonas Mileris-Kazas, Aidas

Gimė 1914 m. Šimkaičiuose1, Vencloviškių k., Raudonės vls.*, ūkininko šeimoje. Pradinį išsilavinimą įgijo tėviškėje. 1934 m. pašauktas tarnauti dragūnų pulke. Kaip drausmingas ir sumanus kareivis nukreiptas į mokamąją kuopą, kurią baigė puskarininkio laipsniu. Likęs virštarnybiniu už gerą pareigų vykdymą pakeltas viršila. Pirmosios bolševikinės okupacijos metais kaip kariškis išvengė represijų. Nacinės okupacijos metais mobilizuotas į Vermachtą. Iš ten pasitraukė artėjant frontui prie Lietuvos, slapstėsi. Atrosios bolševikinės okupacijos pradžioje suimtas, pateko į filtracijos stovyklą Kalinine. Organizavo grupinį pabėgimą. Pabėgo devynių asmenų grupė ir grįžo į Lietuvą 1945 m. rudenį. Nuo tada Lietuvos laisvės gynėjų rinktinės (Bataliono Nr.8) Skirsnemunės būrio vadas. Koviniam vienetui vadovavo apie metus. 1946 m. spalio 6 d. susidūrime su čekistais Paalsio k. sužeistas nusišovė.

---------------
*V.Meškausko surinktos žinios.

Kūnas išniekintas prie Šimkaičių stribyno ir užkastas miške.

Šaltiniai ir literatūra

1.    Gaškaitė N. Žuvusiųjų prezidentas. V.1998.

2.    Parnarauskas J. Iš nežinios iškeltas//Valstiečių laikraštis. 1997 10 14.

3.    Jungtinės Kęstučio apygardos kūrimas//Laisvės kovų archyvas.Nr.12. P.28-33.

4.    Partizanų vardinis sąrašas ant paminklo Šimkaičių miško pakraštyje: 3.1. J.Ambrozaitis; 3.2. J.Bacys; 3.3. M.Barčas; 3.4. S.Čepkauskas; 3.5.B.Da-bašinskas; 3.6. S.Dobilaitis; 3.7. J.Krikščionaitis; 3.8. Z.Mileris; 3.9. S.Nar-kevičius; 3.10. G.Žilaitis; 3.11. J.Pažereckas (tėvas); 3.12. V.Pažereckas (sūnus); 3.13. V.Palubeckas; 3.14. A.Slušinskas; 3.15. J.Steponaitis; 3.16. A.Ta-mulis; 3.17. K.Tamulis; 3.18. B.Kisielius; 3.19. J.Mankus; 3.20. J.Jakštaitis; 3.21. J.Jokubauskas.

Neįvardinti paminkle, bet užkasti miško pakraštyje: 3.22. J.Žukauskas (žuvęs kartu su A.Tamuliu); 3.23. S.Pažereckas ir (LGGRTC pažyma 1998 09 18); Vytautas Pažereckas-Skautas, Benedo. (LGGRTC 1998 09 18 archyvinė pažyma).

P. S. Stribo S.Dabašinsko teigimu, Šimkaičių miške gali būti užkasta iki 70 žuvusių ir nužudytų.

5.    LGGRTC 1998 09 18 archyvinė pažyma apie Šimkaičių apylinkėje žuvusius partizanus (19 pavardžių) ir 2001 01 18 Nr.5 dėl Jurbarko r. Šimkaičių seniūnijoje žuvusių partizanų (3 pavardės).

6.    Steponaitis V. Laisvės kovų aukos pietų Žemaitijoje. K.1998.

7.    Railos būrio partizano A.Slušinsko prisiminimai apie brolį A.Slušinską, pusbrolį J.Mankų, papasakoti autoriui.

8.    Partizanės O.Tamulytės prisiminimai apie brolius Antaną ir Kazį Tamulius, papasakoti autoriui.

9.    Autoriaus atsiminimai apie kaimynus B.Kisielių, J.Bacį, bendraklasį G.Žilaitį, taip pat apie partizanų Tamulių kovas.

10.    V.Meškausko surinkta medžiaga ir patikslinimai apie sąraše paminėtus žuvusiuosius.