1953-IŲJŲ KRUVINASIS RUGPJŪTIS
T. Romankova
„1953 m. rugpjūčio 1 d. aš buvau du kartus sunkiai sužeistas Rečlago 10-ajame lageryje (Vorkutoje).
Dėl to prašau jūsų pranešti man, kuo vadovavosi tų metų tarybinė administracija, įsakiusi šaudyti į beginklius kalinius“ (ištrauka iš Vakarų Vokietijos piliečio Haini Fritšės prašymo Rusijos federacijos generalinės prokuratūros vyriausiajai valdybai)
. .Per garsiakalbius nugriaudėjo tik vienas žodis „Ugnis!“ Tai buvo baisi uraganinė ugnis iš visų kulkosvaidžių ir automatų į žmones ir barakus. Vėliau aidėjo pavieniai šūviai.
„Buvo šaudoma prisitaikius“, - prisimena Mironas Zacharnia, buvęs ypatingojo režimo Rečlago 10-ojo lagerio kalinys. Jis kruvinos tragedijos, įvykusios 1953 m. rugpjūčio 1 d. Rečlago lageryje, aptarnavusiame anglių kasyklą Nr. 29, gyvas liudytojas.
„Šaudė iš visų turimų ginklų: kulkosvaidžių, automatų, naganų, - pasakoja Haini Fritšė. - Aš mačiau blyksnius iš automatų vamzdžių ir kylančius į viršų dūmus... Šalia manęs stovėjo kaliniai lenkai. Mačiau, kaip karininkas, laikydamas rankoje naganą, prisitaikęs šovė vienam lenkui į galvą ir jį nužudė. Mačiau atsilošusį į barako sieną nušautą austrą Karlą Šmidtą ir gulintį ant žemės mirusį Volfganą Eškę. Vokiečių jaunuoliui Volfganui buvo tik 20 metų.
Pirma kulka perėjo man kiaurai per kaklą, pažeisdama aortą, dėl to netekau daug kraujo... Antra kulka sutrupino mano rankos viršutinės dalies kaulus...
„Užteks... nustokite šaudyti!“ - šūktelėjo vienas karininkas. Aš gerai mačiau jo karišką kepurę, linguojančią tarp užmuštųjų...“ - tai tik dalis vokiečio Haini Fritšės užrašytų prisiminimų apie tuos baisius kruvinus įvykius.
Aš buvau susitikusi su H. Fritše Vorkutoje jam atvykus su didele vokiečių grupe atidengti paminklo Juršoro memorialinėse kapinėse 1995 m. rugpjūčio 1 d.
„Nutilus šaudymui buvo girdėti kalinių klyksmai, - tęsė prisiminimus Mironas Zacharnia. - Labai sunku perteikti žodžiais tuos vaitojimus. Jie susiliejo į vieną baisų širdį perveriantį garsą... Tai buvo sužeistų raudojimai, vaitojimai ir mirštančiųjų dejonės. Tie baisūs garsai susiliejo į vieną beteisių ir bejėgių kalinių šauksmą: „Už ką?“ Kalinių klyksmai tundroje buvo girdimi per 10 km“...
M. Zacharnia po komandos „Ugnis!“ krito į griovį, iškastą aplink septintąjį baraką. Sužeistas kalinys užgriuvo ant jo. Nelaimingasis raitėsi iš skausmo ir aimanavo... Netrukus jis nutilo. M. Zacharnia pakėlė galvą ir apsidairė: lagerio teritorijoje ant žemės gulėjo nušauti ir sužeisti. Jis suprato, kad į orą nešaudė, šaudė prisitaikę į žmones. „Taip, šaudė jie prisitaikę“, - su skausmu tvirtino M. Zacharnia. Kai M. Zacharnia pakilo iš griovio, apsidairęs pamatė, kad lagerio teritorijoje bėgioja apsaugos kariškiai, prižiūrėtojai ir karininkai. Visi su naganais vienoje rankoje ir vėzdu kitoje šūkauja: „Už zonos, svoločiai!... Rankas ant galvos, kontra!“ Vėzdais varomi, iš visų pusių „vachtos“ kryptimi bėgo kaliniai. Jie klupo, griuvinėjo nuo vėzdų smūgių... Nelaiminguosius mušė neišskirdami nė vieno - per galvas, nugaras...
Ant žemės gulėjo nušauti ir sužeisti. Kai kurie sužeisti mėgino pasikelti, tačiau neįstengė. Jų jėgos išseko... Kiti sužeisti raitėsi priešmirtinėje agonijoje. Šalia pasigirdo tylus balsas: „Broliai, padėkite, netenku kraujo“...
M. Zacharnia nepribėgęs „vachtos“ apstulbo nuo klaikaus vaizdo: prieš jį ant kelio gulėjo krūvos žmonių, jie kvėpavo, dejavo, aimanavo, judėjo...
„Kelio pakraščiu kraujas tekėjo srove. Užmiršti matytą vaizdą neįmanoma“, - su spazmomis gerklėje pasakojo Mironas. Šalia kelio kas trys keturi metrai stovėjo baudžiamojo dalinio kareiviai su vėzdais rankose. Jie mušė kalinius. Mušė stropiai su didžiu pasitenkinimu ir taip žiauriai, kad sunku aprašyti...“
Šis nuostabus žmogus gyveno Vorkutoje. Labai sunkūs gyvenimo išbandymai jam teko. Keturiolikmetis buvo išvežtas į Vokietiją, kur patyrė visus konclagerio baisumus. Grįžo į tėvynę 1945 m. gegužės mėnesį. Jam suėjo 16 metų. Ėmė lankyti mokyklą. 1947 m. vasario mėn. Drogobičio mokykloje Nr. 1 moksleivį areštavo klasėje ir išsiuntė į tarybinių lagerių pragarą. 1971 m. M. Zacharnia buvo reabilituotas, neradus nusikaltimo sudėties. Kiek tokių nekaltų aukų, kaip M. Zacharnia, pateko po tiesiogine kulkosvaidžių, automatų ir naganų ugnimi tą baisią atmintiną dieną - 1953 m. rugpjūčio 1 d.
Kiek jų buvo nušauta? Kiek sužeista? M. Zacharnia liudija, kad iš karto nušauti 62 kaliniai. Kiti kaliniai, kuriuos keletą dienų paeiliui vedžiojo atpažinti nušautųjų lavonus, sakė, kad per 70 kalinių nušauta iš karto. Beto, daug sužeistų mirė kitomis dienomis ligoninėse. MVD suvestinėje buvo nurodyti žuvę 53 žmonės. Toks skaičius buvo įvardintas paaiškinamajame rašte ir išsiųstas iš Vorkutos į Maskvą MVD ministrui S. Kruglovui. Pagal tautybę iš 53 žuvusiųjų: 30 ukrainiečių, 10 lietuvių, 4 estai, 1 rusas, 2 vokiečiai, 1 gudas, 1 austras, 2 lenkai, 2 latviai.
Tose pačiose archyvinėse suvestinėse nurodoma, kad 1953 m. rugpjūčio 1 d. sužeisti 123 kaliniai. MVD pateikti skaičiai dėl suprantamų priežasčių, be abejo, sumažinti.
Šaltakraujiški žudikai šaudė į beteisius ir beginklius kalinius, esančius už spygliuotų vielų, įvairiais būdais slėpė nusikaltimo egzekucijos pėdsakus.
Vorkutoje gyvena geras, nuoširdus, tvarkingas žmogus Borisas Mytar-čiukas, buvęs Rečlago dešimtojo lagerio kalinys. Borisas pagal specialybę felčeris. Jis tuo laiku dirbo lagerio ligoninėje, yra vienas iš nedaugelio likusių tų baisių įvykių liudytojų. Budeliai skubiai slėpė savo kruvinos piktadarystės pėdsakus. Jau 1953 m. rugpjūčio 1 d. vakare lagerio zonos vaizdas pasikeitė. Nušautų kalinių kūnai buvo surinkti ir pašalinti... Sužeisti išvežti į lagerio ligonines... Kalinių kraujas nuplautas dviem ugniagesių mašinomis.
Surinkti lavonai nuo kelio ir iš visos lagerio teritorijos, sukrauti į stalių dirbtuves už zonos. Buvo labai daug sunkiai sužeistų. Jiems visiems būtinai reikėjo suteikti greitąją medicinos pagalbą. Daugelis sužeistų mirė ant operacinio stalo, netekę daug kraujo.
Lagerio medikai ištisas paras nesitraukė nuo operacinio stalo, gelbėjo sužeistus, tokius pat kalinius kaip ir jie patys. Apie tuos nenuilstančius, nesavanaudiškus, pasiaukojančius darbštuolius, beteisius ir pažemintus kankinius kalinius kažkodėl niekas nerašo ir netgi neužsimena. O jie, lagerio medikai, daugeliui 1953 m. rugpjūčio 1 d. sužeistų kalinių išgelbėjo gyvybę. Noriu išvardinti mirštančių kalinių gelbėtojus. Tai chirurgas Zaicevas, kuriam turi būti dėkingi dešimtys 10-ojo lagerio sužeistų kalinių. Kartu su chirurgais dirbo lagerio Nr. 10 felčeriai kaliniai Mytarčiukas, Bildaitis, Kononovas (?) ir kiti.
Tai jie, lagerio medikai, išgelbėjo gyvybę dukart sužeistam Haini Fritšei, atlikdami sudėtingiausią operaciją sunkiausiomis lagerio ligoninės sąlygomis. Ir tikrai buvo malonu matyti, kaip po 42 metų H. Fritšė išreiškė medikams padėką už gyvybės išgelbėjimą.
Ypatingai daug pastangų medikai dėjo gelbėdami sunkiai sužeistą jauną Ukrainos jaunuolį, kuris išgulėjo lagerio ligoninėje be sąmonės beveik2 savaites. Kulka pataikė jam j smilkinį ir išėjo per akį. Nelaimingąjį pavyko išgelbėti. Tačiau liko jis aklas invalidas visam gyvenimui.
Žudikai stengėsi slėpti kruvinų savo piktadarybių pėdsakus. Jie įsakė lagerio medikams pjaustyti nušautų kalinių lavonus ir išiminėti iš jų kulkas. Išimtas iš nušautųjų kulkas buvo įsakyta atiduoti operatyvininkams. Netgi mirusiųjų budeliai nepaliko ramybėje.
Apie pusė nušautųjų buvo nuo 20 iki 30 metų. Devyniems nušautiems buvo nuo 20 iki 23 metų. Pačiam seniausiam iš žuvusiųjų kalinių buvo 54 metai.
Laidojo tyliai. Užkasinėjo kaip dvėsusius gyvūnus. Šalia kelio anglių kasyklos Nr. 29 terikono rajone.
Prieš tai keletą dienų kalinius vedžiojo iš barakų sušaudytų atpažinimui. Tomis rugpjūčio mėnesio dienomis (nebūdinga toms vietovėms) karštis laikėsi iki 30°C. Patalpose, kur buvo sumesti nušautųjų lavonai, taip pat aplink laidojimo teritoriją, tvyrojo baisus dvokas.
Kelių nušautų kalinių taip niekas ir neatpažino. Jiems, nelaimingiesiems, sąlyginai prikabino ne jų numerius. Atpažintiems žuvusiems kaliniams ant kojų kabino lenteles (birkas) su jų bylos numeriu. Vėliau tokie patys numeriai atsirado ir ant kapaviečių lentelių...
Man pavyko nustatyti pavardes nušautųjų 1953 m. rugpjūčio 1 d. Rečlago 10-ajame lageryje, kuriuos kruvini budeliai išbraukė iš gyvenimo amžinai...
Niekada jau neįeis į klasę savo pirmai pamokai pedagoginio instituto studentas Jaroslavas Mitroganas, svajojęs tapti mokytoju - kulkosvaidžio serija nutraukė jaunuoliui gyvybę. Jam buvo tik 21 metai.
Niekada jau parapijiečiai neišgirs šventikų Andrejaus Čeremuchos, Ivano Čeipešos, Janio Mendrikio maldos Dievo garbei ir Rusijos gelbėjimui.
Neatliks daugiau išradimų talentingas mokslininkas tyrinėtojas Igoris Visockis iš Leningrado. Jam buvo tik 35 metai.
Niekada nebeišeis į laukus arti ir sėti valstietis jaunuolis Edvardas Velička su savo tėvu Jonu, duonos augintoju.
Niekada nesusitiks su savo auklėtiniais mokytojas Vasilijus Gukas.
Niekada nestos prie staklių Vladimiras Olchovikas.
Niekada, niekada, niekada...
Vertė Juozas Butrimas
(Вечерняя Воркута. 2002. 8 авг. - Spausdinamas straipsnis patrumpintas)
