Partizanai: Istorija ir dabartis

NE SAU ŠVIESĄ LIEJOM...

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

BENDRASIS PASIPRIEŠINIMAS, RYTŲ LIETUVA

Povilas Vaičekauskas

KAI KURIE PRISIMINIMŲ IR LIUDIJIMŲ FRAGMENTAI IŠ MANO ANTISOVIETINĖS VEIKLOS

Įžanga

Rašydamas prisiminimus apie 1944,1945 m. partizaninį judėjimą Lietuvoje bei ginkluotą pasipriešinimą sovietiniam okupantui iš Rytų, kaip buvęs tos kovos dalyvis, slapyvardžiu Klevas, kaip gyvas liudytojas anų kruvinų dienų, jaučiu pareigą gyvųjų ir mirusiųjų draugų vardu duoti atkirtį sovietiniam komunistiniam melui, buvusiam ir dar dabar labai gajam.

Buvo labai skaudu skaityti "Faktai kaltina", "Kruvinos žudikų pėdos", "Žudikai bažnyčios prieglobstyje" ir kt. propagandines brošiūras bei knygas, kuriose sovietinis režimas, iškreipdamas tikrovę, faktus apvertęs aukštyn kojom, pretendavo į objektyvią istoriją! Melas, nors jis kalbėtų ir išsimokslinusių žmonių lūpomis, vis tiek melas, nors jau praėjo daugiau nei penki dešimtmečiai.

Kas gi buvo tos brošiūros? Ogi tai daugiausia kalinių, suimtų lietuvių patriotų, buvusių NKVD kalėjimuose, rūsiuose ir karceriuose tardymų protokolai, surašyti dažniausiai rusų kalba, sovietų Rusijos teritorijoje ištreniruotų čekistų rankomis, jų terminologija, posakiais ir stiliumi ir tik vėliau išversti į lietuvių kalbą. Po pareiškimais ar protokolais esantys kalinių parašai ir jų pavardės kalba ir byloja apie žiaurų kankinimą, mušimą, fizinį, neretai ir moralinį išsekimą, sąmonės aptemimą! Čekistai geriau negu gestapo specai mokėjo viską išgauti. Jiems svarbiausia, kad tik būtų auka, o toliau - viskas pagal jų kurpalį: prisipažinimas, atgailavimas ir parašas. Daug kalinių, norėdami nuo mušimo likti gyvi, viską prisipažindavo, viską pasirašydavo ir viską paliudydavo. Pagal SSRS generalinio prokuroro R.Rudenko nuostatą, geriausias žmogaus nusikaltimą įrodantis kriterijus - pačio žmogaus prisipažinimas, patvirtintas savo parašu. Tada nereikia nei liudytojų. O kokiu būdu toks prisipažinimas išgautas, ne taipjau svarbu! Garsus Rusijos baudžiamasis kodeksas su straipsniu 58 ir jo paragrafais! Kas išgyveno Gulagus, tas gerai žino NKVD metodus, tardymo eigą. Protokolai visad buvo ir liks vienapusiški, tendencingai surašyti mūsų tautos budelių rankomis! Štai iš šio taško ir reikia žiūrėti į tokias brošiūras.

□ Povilas Vaičekauskas Vorkutoje, 8-oje šachtoje po Stalino mirties

Žinoma, kaip kiekviename partizaniniame judėjime pasitaiko nukrypimų, net nusikaltimų ir nuodėmių, išdavysčių ir klaidų, taip ir mūsų tautos ginkluotame pasipriešinime okupantui buvo visko. Tačiau apskritai mūsų Pasipriešinimas okupantui buvo teisingas, pagrįstas prigimtine teise save ginti nuo užpuoliko, neprieštaraujantis tarptautinei teisei. Mūsų sesės ir broliai, kurie žuvo už Lietuvos laisvę partizanaudami, buvo lygiai tokie pat didvyriai ir karžygiai, kaip 1918 metų savanoriai. "Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti" (Jn. 15-13 eil.). Tai buvo šventa kova.

Net ir mūsų išeivijos rimtuose veikaluose, cituojant bolševikines brošiūras, tokias, kaip "Faktai kaltina" ir kt., automatiškai susidaro klaidingo objektyvumo fonas, pvz., kad ir "Opposition against Soviet rule in Lithuania", žinoma, pačiam autoriui gal to visai nenorint. Faktai, tai faktai, bet kas iš jų bepalieka, kai NKVD tardytojai juos apverčia aukštyn kojomis? Kyla klausimas, ar jais iš viso galima naudotis, kai, V. Mykolaičio-Putino žodžiais tariant: "Teisėjų sostuos išdidžiai teisiuosius teisia žmogžudžiai!"

Iš tikrųjų, kokią gi teisę turėjo Sovietų Sąjunga okupuoti mūsų Tėvynę, nepriklausomą valstybę - Lietuvos Respubliką? Sulaužant iškilmingai Maskvoje pasirašytas sutartis dėl taikos ir dėl sienų, dėl nesikišimo į viena kitos vidaus reikalus: 1920 07 12, 1926 09 28, 1939 10 10. Ne mes lietuviai atsiradom Maskvoje ir įsikišom į jų valstybės reikalus, bet atvirkščiai. Maskva 1940 06 15 okupavo Lietuvą, pagal Molotovo-Ribentropo 1939 m. paktą, pakartotinai ją užėmė 1944-1945 m. ir daugiau jau nebeišėjo iki dabartinės Nepriklausomybės atkūrimo. Kokią gi teisę turėjo sovietai mus, okupuoti? Kokią gi teisę turėjo sovietai mūsų nepriklausomos Lietuvos gyventojams skelbti mobilizaciją, įvesti savo papročius? Taip daro tik blogio apsėsti žmonės!

Šios mano apybraižos puslapiuose stengsiuosi aprašyti įvykius ir faktus taip, kaip juos supratau ir atsimenu. Jie dažniausiai visiškai prieštarauja buvusiai oficialiajai sovietinei linijai Lietuvoje, madingai kai kam ir dabar! Noriu paliudyti tiesą savo išgyvenimais, papasakoti apie žmones, kuriuos gerai pažinau, su kuriais kalbėjausi, apie tai, ką savo akimis mačiau, savo ausimis girdėjau, savo rankomis lytėjau. Manęs negąsdina gausybė bolševikinių, komunistinių knygų, parašytų apie 1944-1953 m. laikotarpį Lietuvoje.

Aš, kaip ir keliolika kitų panašaus likimo žmonių, vis dėlto prasiveržiau į laisvę, į laisvuosius Amerikos krantus. Kaip Armonienė, E.Juciūtė, Milėnienė, Kreivėnas, P.Pečiulaitis bei kiti buvę kaliniai ir tremtiniai, galėjau laisvai ir niekieno netrukdomas viską išpasakoti apie lietuvių, mano brolių ir seserų, tragediją, apie mūsų dabartinės vis dar kovojančios Lietuvos sielvartą. Savo maldose aš nuolat dėkoju toms gerosioms Aukščiausiojo rankoms, kurios mane išvedė, o tiksliau pasakius, išnešė ant savo delno iš mirties slėnių, iš kacetų, iš tamsiųjų komunizmo palėpių. Aš visad dėkosiu Jam, kad Jis neleido NKVD-istams užčiaupti mano lūpų Rytų Aukštaitijos miškuose, Skapagiryje, Turmiškyje, Vorkutoje, Bratske ar Kirove, kad Jis neleido būti palaidotam po Sibiro geležinkelio bėgiais, tundroje arba juodoje anglių šachtų lavoje. Aš žinau, gerai žinau, ko mūsų tautos mirtini priešai norėjo ir dabar dar nori: kad būtų tik kapinės, nebylūs tylūs kapai, kur palaidoti komunizmo nusikaltimų liudytojai!

Man negaila tų, kurie paguldė galvas ir užmerkė akis dėl tiesos - visus juos Viešpats priglaudė. Man gaila tų, kurie jos nepažįsta, kurie su ja bergždžiai kovoja, ją persekioja!

Nelabai aš tikiuosi, kad šitame laisvajame Vakarų pasaulyje kas nors surengtų analogišką Niurnbergo procesą komunistiniams nusikaltėliams buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur daugelio manymu, nužudyti milijonai! Viena tik žinau, nuo Aukščiausiojo teismo niekas nepabėgs! Nieko nėra pasaulyje paslėpta, kas nebus atidengta!

Būtina paminėti NKVD rafinuotumą, įgudimą meistriškai susidoroti su bet kokia opozicija, rezistencija. NKVD turėjo Rusijos pilietinio karo patirtį, išsiugdė čekistų kadrus, sukūrė naujus savo metodus, apie ką mes, lietuviai, nė mažiausio supratimo neturėjom. Ką pažinom 1940-1941 m., tai buvo tik maža dalis žiaurumo ir klastos. Kai 1944 m. mgsėjo mėn. Kruglovas ir jo daliniai atvyko į Lietuvą, kartu su juo pasipylė ir, nežinia iš kur atsiradę, visokie "karo pabėgėliai" iš Rytų, "Raudonosios armijos dezertyrai", vokiečių karine uniforma vilkintys, besislapstantys "karo belaisviai", iš fronto prasilaužę reguliariosios vokiečių kariuomenės "vermachto daliniai", vokiečių nuleisti parašiutininkai "desantininkai" ir t.t. Iš pradžių mes net nenujautėm ir nežinojom, kad turim reikalą su gerai ištreniruota ir Antrojo pasaulinio karo metu išlavėjusia bei išaugusia bolševikine karine žvalgyba, SMERŠ daliniais, o vėliau su Sokolovo smogikais. Jauni ir seni buvo verbuojami NKVD agentais, šantažas, žmonių ėmimas įkaitais, išdavikų parinkimas, žmonių žudymas; ypač NKVD daliniai, perrengti Lietuvos partizanų uniformomis; žudydavo netgi savus komunistus ar naujakurius, moteris ir vaikus, kad tik sukeltų lietuvių ir kitų padorių žmonių pasipiktinimą, įniršį ir panieką Lietuvos partizanams. Tai tikrieji šėtono mokytiniai. Didelis ir baisus buvo mūsų priešas. Tačiau jis nebuvo ir nėra nenugalimas. Visoje šitoje priešpriešoje su juo mes tik mūšius pralaimėdavome, bet kova tebesitęsė iki pergalės. Ta mūsų kova įgaudavo naujas formas, atspalvius ir lygius!

Marijampolės Karo mokykloje 1944 m. pavasarį

Kalbant apie Lietuvos partizaninį pasipriešinimą okupacijoms, tiek nacių, tiek sovietų, būtina nors trumpai paminėti gen.Povilo Plechavičiaus 1944 m. pavasarį organizuotą Vietinę rinktinę, ir mano patirtus įspūdžius ir išgyvenimus Marijampolės Karo mokykloje, kuri vokiečių oficialiai buvo leista kaip mokomasis batalionas.

Į gen. R Plechavičiaus atsišaukimą eiti savanoriais ir kurti Lietuvos kariuomenę, jos ginkluotąsias pajėgas, kurios bus dislokuotos ir veiks Lietuvos teritorijoje, entuziastingai atsiliepė tuometinis patriotinis jaunimas, sulaukęs 18 metų, kaimų, miestelių ir miestų vyrai, gimnazistai ir aukštųjų mokyklų studentai. Visoje Lietuvoje per trumpą laiką greit užsirašė savanoriais daugiau nei 10 000 jaunų vyrų.

Mes, Zarasų gimnazijos paskutiniųjų - 7-os ir 8-os - klasių gimnazistai, su gėlėmis išlydėti mūsų klasės draugių, 1944 m. kovo mėn. atvykome į Marijampolės kareivines prie Šešupės. Maskvos radijas lietuvių kalba su didele neapykanta pranešė, kad Plechavičiaus "šunys" Marijampolėje guli ant šiaudų. Iš tikrųjų taip ir buvo. Niekas mūsų čia nelaukė - reikėjo patiems tvarkytis. Mūsų, jaunųjų kariūnų, buvo daugiau negu devynios kuopos, kiekvienoje maždaug po 140-160 vyrų. Greitai sutvarkę aplinką, gavome čiužinius ir dviaukštes kareiviškas lovas. Pirmoji ir antroji kuopos gavo žalsvas vokiškas uniformas, buvo apginkluotos prancūziškais karabinais su atlenkiamais durtuvais, tačiau kiekvienam šautuvui buvo skirta visai nedaug šovinių. Tos dvi ginkluotos ir uniformuotos kuopos ėjo sargybas kareivinių rajone ir patruliavo Marijampolės gatvėse.

Aš patekau j trečiąją kuopą, kur su zarasiškių gimnazistų būreliu buvo vaikinų iš Šiaulių, Alytaus, Mažeikių ir kitų Lietuvos vietų. Prisimenu kartu buvusius gimnazijos laikų draugus: Paurį, Merkį, Dudėną, Vaitkevičių, Pučinską, Liudą Brogą, Pūslį, Mykolą-Mutką Kazaną, Gražį, P.Gaulę, Močiškį, Balį Pupeikį, Geležinį, Gandrimą, Gabecą ir kt. Mūsų kuopoje buvo ir gen. Plechavičiaus sūnus.

Mūsų kuopos vadu buvo paskirtas ltn.Bložė, kuris buvo ir mokyklos lektorius. Per tą trumpą, daugiau nei poros mėnesių, laikotarpį, paviršutiniškai išklausėme kursus apie Lietuvos Kariuomenės statutą, apie kautynių taktiką, šautuvus, granatas, kulkosvaidžius, jų net rankose neturėdami. Mokėmės tankinės rikiuotės, kaip žygiuoti, persirikiuoti, paraduoti ir dainuoti. Mus daugiausia mokė Balys Pupeikis, kuris Lietuvos kariuomenėje buvo baigęs mokomąją kuopą. Tai - kilni asmenybė, labai gero charakterio žmogus. Vėliau jis tapo Rytų Aukštaitijos, Lokio rinktinės "Birutėnų" būrio, Antazavės-Aleksandravėlės ir kaimyninių Latvijos rajonų legendariniu partizanų vadu, sl.Tauras, tragiškoje kovoje mačiusiu daug kančios, kalėjimų, lagerių. Jo nebėra gyvųjų tarpe...

Patriotizmo mūsų mokyti nereikėjo - visi buvome išauklėti nepriklausomos Lietuvos mokyklų, kur buvo gyva ateitininkų ir skautų veikla. Daugelis jau pradžios mokyklos suole buvome prisaikdinti mylėti Dievą ir Tėvynę, dėl jos aukotis. Dabar toks momentas atėjo. Vokietijos Reicho kariuomenė Rytų fronte traukėsi - "trumpino fronto liniją", iš Rytų veržėsi bolševiko Stalino divizijos, kurias po Stalingrado mūšio su dideliu vargu dar bandė sulaikyti vokiečiai. Tų pasaulinių įvykių fone Lietuvoje buvo gyva mintis - turėti savo kariuomenę, kuri sunkiais atvejais galėtų ginti savo kraštą.

Mokydamasis tankinės rikiuotės beveik nuplėšiau tėvuko man nupirktus naujus aulinius batus. Tiesiomis gretomis išsirikiavę, pasitempę prieš sutiktas merginas, mokėjome gražiai dainuoti:

Trečia kuopa kai išeina
Ir užtraukia savo dainą, 
Lenkia gėlės galveles,
O mergelės širdeles...

Už tėvynę apdainuotą Ir sostinę išvaduotą, 
Jei kovosime narsiai, 
Džiaugsis Vilijos krantai...

Ei, lietuvi, ar žinai
Žengia dvasios milžinai...

Nemaža mūsų kuopos vaikinų paguldė galvas prie Sedos ar Lietuvos miškuos, kaip eiliniai kariai ar partizanų vadai. Prie Šešupės krantų dainavome: "Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės..." Tuomet net neįtarėme, kad taip ir bus... Įsimintini dainos, mėgiamos mūsų kuopoje, žodžiai:

Plaukia Nemunas ištvinęs,
Skamba daina, karių daina,
Tai reiškias meilė brangios tėvynės
Kaip mergužėlei mylimai...

Kai pašauks kovon trimitai,
Tai bus kova. baisi kova. 
Karžygiai mūsų, kovoj ugdyti, 
Žengia atgimus Lietuva...

Tarp daugelio galėjo būti ir gestapo šnipelių, iš kurių vokiečiai galėjo sužinoti bendrą antinacinę Plechavičiaus karių nuotaiką. Prisimenu, kai mes, kariūnai, stebėjome didelėje aikštėje išrikiuotą išvykstantį mūsų kariuomenės batalioną, tuo metu davusį iškilmingą priesaiką. Sakant

žodžius: "Prisiekiu ginti tėvynę Lietuvą," - visi uniformuoti kariai ir karininkai aukštai laikė iškėlę dešinę ranką. Kai karo kapelionas pasakė priesaikos žodžius: "...vadovaujant didžiojo Reicho vadui Adolfui Hitleriui.. visi kareiviai ir karininkai demonstratyviai nuleido rankas, o bataliono vadas ir kai kurie karininkai, stovėję priekyje, tuo momentu lyg šluostydamiesi trynė nosis. Kapelionui toliau tęsiant priesaiką - vėl visi pakėlė aukštyn rankas. To vokiečiai negalėjo nepastebėti.

Mus, išsirikiavusius kareivinėse prie gražiai paklotų lovų, kartą aplankė ir pats generolas. Pamažu vaikštinėjo, kalbėjosi, teiravosi: "Ar močia atsiunčia lašinių? Ar esate viskuo patenkinti?" Į virėjo klausimą, ką daryti, kad vokiečiai dažnai lenda į virtuvę, jis atsakė maždaug taip: "Nežinai, ką daryti? Paimk samtį ir duok jam per galvą!..." Visi prapliupome juoku.

Apie gegužės vidurį įtampa tarp vokiečių karinės administracijos Lietuvoje ir Vietinės rinktinės nuolat augo. Mums ir toliau niekas nedavė uniformų, ginklų, patruliai susidurdavo su vokiečių patruliais, apsistumdydavo, griebdavosi net pistoletų. Pagaliau, pateikę mums nepriimtinus reikalavimus, gegužės 15 d. vokiečiai suėmė štabą. Gen.P.Plechavičių suėmė ir išsiuntė į Salaspilio koncentracijos stovyklą.

Mūsų kuopa iš patikimų šaltinių (greičiausiai per P.Plechavičiaus sūnų) gavo žinių, jog padėtis grėsminga, reikia kaip galima greičiau palikti kareivines ir vykti namo. Karo mokyklos vadovybė kiekvienam skubotai išdavinėjo specialius vokiškus pažymėjimus. Juose buvo nurodyta, jog kariai paleidžiami atostogų ir gali vykti atostoginiais Urlaubzug Vermachto traukiniais. Dalis kariūnų savo daiktus ir lagaminus paliko pasaugoti draugams iš pirmos ir antros kuopų. Jie buvo uniformuoti, ginkluoti ir nieko nebijojo...

Karo mokykloje pasklido gandas, jog gauta telegrama iš fiurerio, kurioje visi kviečiami stoti į Vermachto eiles. Žadama uniforma ir gefreiterio laipsnis. Tai išradingai panaudojo buvę Kauno dramos teatro studentai-aktoriai. Jie greitai surado vidutinio ūgio vyruką, šiek tiek panašų į Hitlerį. Jį nugrimavo, aprengė rudu švarku, prisiuvo ant rankovės raudoną raištį su svastika, priklijavo ūsus, ant šono sušukavo brilijantinu priplotus plaukus - padarė labai vykusią Adolfo kopiją. Jis vokiškai kalbėjo puikiai. Kareivinių koridoriumi nusidriekė karnavalinė eisena: priekyje, išmesdamas ranką į viršų ir šaukdamas "Sieg Heil!" žygiavo "Gebelsas", toliau - "SS palyda", vietoje šautuvų nešusi apverstas šluotas. Kažkoks chorelis giedojo nacių partijos himną "Die Fahne hoch..." Buvo atridinta statinė, ant jos užkeltas "fiureris", kuris taškydamasis seilėmis vokiškai agitavo visus stoti į jo kariuomenę. Žadėjo visokių gėrybių, kariškus laipsnius, o pabaigoje pridėdavo dar ir dvi bulves "zwei Kartoffel und ist alles..." Žiūrovai kvatojosi, švilpė. Jo pakeisti užlipo "Gebelsas", bet ir tas nieko nepešė: kariūnai šaipėsi, replikavo, kol galų gale abu apstumdę, nugrūdo laiptais žemyn.

Tuo vaidinimas nesibaigė. Pamatėme kitą grupę, giedančią "Internacionalą" ir atžygiuojančius "Staliną", "Molotovą" su "politrukais"... Abu buvo meistriškai nugrimuoti. "Stalinas" vilkėjo milinį švarką stačia apykakle, panosėje kabėjo juodi ūsai, ant galvos - aukštyn sušukuoti juodi plaukai. Buvo labai panašus, bet bėda... nė žodžio nemokėjo rusiškai. Tik linkčiojo galva ir į visas puses kratė ūsus. Iš padėties ji gelbėjo nupudruotais pūstais žandais, žvilgančiais akiniais "Molotovas". Užlipęs ant statinės, beveik taisyklinga rusų kalba agitavo kariūnus neklausyti to bepročio fiurerio, kvietė stoti į raudonųjų partizanų gretas ir padėti mušti fašistus. Vaidinimas baigėsi taip pat kaip ir su "Hitleriu" - abu buvo nušvilpti ir triukšmingai išvaryti iš kareivinių. Kariūnai buvo sužavėti pasirodymu: ir rengėjams, ir artistams ilgai griaudėjo šūksmai "valio"! Neprisimenu artistų ir rengėjų pavardžių, bet įspūdis buvo tikrai didelis.

Zarasiškių būrelis, prieš SS daliniams apsupant Marijampolės kareivines, suspėjo nuvykti į geležinkelio stoti. Sėkmingai praėję vokiečių lauko žandarmerijos patikrinimą ir įsėdę į pro šalį važiavusį ir stabtelėjusį vokiečių atostoginį traukinį Urlaupzug, grįžtantį iš Vokietijos į Rytų frontą. Vokiečių kareiviai iš pradžių į mus, apsirengusius civiliai, žiūrėję kreivai, vėliau draugiškai vaišino cigaretėmis. Tarp jų patogiai įsitaisę privažiavome Kauną, vėliau - Vilnių, kur išgyvenome oro pavojų, matėme užtemdytą miestą. Matėme iš Daugpilio pusės atvažiavusį traukinį su vagonu, kurio likę tik metaliniai griaučiai - viskas išplėšta sprogusios minos. Dar matėsi nenukabinti kruvini žmonių drabužiai ir kūno dalys, priplotos prie metalinių sijų. Pajutome iš Rytų artėjantį frontą, pamatėme mirties nasrus, kurie grasino ir mus paliesti. Atostoginis traukinys, stumdamas prieš save dvi tuščias geležinkelio platformas, pūškavo tolyn į šiaurę. Turmanto stotyje, kai vokiečiai buvo kietai įmigę, grupė zarasiškių sėkmingai iššoko iš traukinio, nepamiršdama "pasiskolinti" vokiškų parabelių, kurie vėliau labai pravertė partizaninėje kovoje. Į tuščius dingusių ginklų kabinus prikrovėme plytų gabalų. Šiai operacijai vadovavo busimasis Aukštaitijos Lokio rinktinės partizanų vadas Mykolas (Mutka) Kazanas-Siaubas. Jo tėvas Lietuvos kariuomenės kapitonas, ilgą laiką kovojęs Rytų fronte, Rytprūsiuose pateko į sovietų nagus. Kalėjo Vorkutos 29-os šachtos lageryje, buvo vienas iš sukilimo vadų ir žuvo nuo NKVD kulkų. Mykolo brolis Igoris, sunkiai sužeistas Melnikaitės raudonųjų partizanų į vidurius, mirė Zarasų ligoninėje. Pats Mykolas žuvo 1945 m. liepos 6 d. prie Dusetų. Iš šios garbingos šeimos gyva liko tik sesuo Liuda.

Kita zarasiškių grupė sėkmingai iššoko iš traukinio Daugpilio prieigose, prie Grivos (Latvija) ir laimingai pasiekė namus.

Paleidus "atostogų" Karo mokyklą, išjoję buvusių 12000 Vietinės rinktinės karių liko maždaug 10 000. 85 kariai buvo vokiečių sušaudyti nuginkluojant, o apie 3 500 išvežti priverčiamiesiems darbams į Vokietiją. Likusieji bandė sulaikyti bolševikus prie Sedos. Nemaža dalis pasklido po Lietuvos miškus, įsijungė į Lietuvos partizanų eiles ir narsiai kovojo su raudonuoju okupantu ir jo kolaborantais.

Bandymas trauktis į Vakarus

1944 m. liepos 4 ir 5 d., prasidėjus mūšiams Rytų fronte, Zarasuose netrukus pradėjome girdėti fronto kanonadą, kaip tolimą griaustinį. Buvo kalbų, kad sovietai prasiveržę prie Velikije Luki. Pasirodė pirmosios vokiečių vežimų gurguolės nuo Narvos Estijoje. Besukiodami radiją, išgirdome TASS pranešimą, kad Raudonoji armija užėmė Lydą. Buvo išvardijama daug sovietų pulkininkų ir papulkininkių pavardžių, kurių daliniai tai įvykdė. Zarasų-Turmanto kryptimi pasirodė pirmieji apdulkėję vokiečių Vermachto tankai, šarvuoti automobiliai ir kiti mechanizuoti daliniai. Jie, kaip "skrajojantys būriai", bandė pristabdyti išretėjusi frontą, kurio jau beveik kaip ir nebuvo. Daugpilis-Kaunas plento ruožu aukštai padangėje nuolatos po keturis budėjo ir skraidė vokiečių aviacijos naikintuvai, iš viršaus dengdami besitraukiančią kariuomenę. Iš rytų masiškai pradėjo plaukti sunkvežimiai rusų pabėgėlių: daugiausia tai tarnavusių vokiečių administracijos aparate: policininkai, seniūnai ir kiti pareigūnai bėgo nuo komunizmo.

Tapo aišku, kad bolševikai ir čia ateis. Tuo laiku mūsų šeima turėjo užleisti vieną savo geriausių kambarių vokiečių kariuomenės kapitonui, inžinieriui, kuris fronto užnugaryje statė karinius įtvirtinimus. Laisvalaikio metu jis mane kartais pasikviesdavo sužaisti šachmatų partiją, jo paties Rytų fronte išdrožtomis figūromis. Dažniausiai laimėdavo jis.

Vieną rytą jis pranešė, kad išvyksta į Latviją, Rygos link. Aiškino, kad prasiveržusius rusus vokiečiai atkirsią, todėl būtų geriausia man, kaip jaunam vyrukui, stoti į Vermachtą. Paskirtų savo adjutantu. Į mano klausimą, ką aš turėsiu daryti, atsakė: padėti buitiniuose reikaluose, patarnauti, pavyzdžiui, nuvalyti batus ir panašiai. Jo pasiūlymo nepriėmiau -nesinorėjo valyti vokiečiams batų. Atsakiau, kad trauksiuos į vakarinę Lietuvos dalį ir, blogiausiu atveju, ten liksiu. Vokietija manęs netraukė. Aš galvojau, kad jei sovietų-bolševikų desantininkai ir įvairūs kiti diversantai pajėgė išsilaikyti Lietuvoje, jiems svetimame krašte, tai negi aš, čia gimęs ir augęs, neišsilaikysiu partizanų daliniuose kurį laiką. Nereikėsią net trejų metų, nes po karo vis tiek bus atkuriama nepriklausoma Lietuva. Kitaip juk negali būti. O sovietams Vakarų valstybės - Anglija, juo labiau Amerika, liepsiančios iš Lietuvos išsikraustyti.

Patys klydo ir kitus klaidino taip pat ir kai kurie vokiečiai. Tarp jų ir man pažįstamas inžinierius-kapitonas. Pasak jo, Vokietijai pralaimint karą, ji susitaikysianti su Amerika ir Anglija. Tuomet visos šios trys šalys galutinai sutriuškins nusilpusį raudonąjį komunizmą. Dauguma lietuvių turėjom klaidingas iliuzijas ir apie Atlanto Chartiją. Nesupratom klaidingų, kad ir tokio patyrusio diplomato Čerčilio, ėjimų, juo labiau neįsivaizdavome JAV prezidento Ruzvelto, didžiausio demokrato, taip menkai supratusio komunizmą Rusijoje, Stalino terorą ir tikrąjį jo veidą. Kokios garsios tos pasaulinės asmenybės ir koks menkas jų tikrovės pažinimas! Pasirodė, ne geri žmonės vairavo daugelio Europos tautų likimą, bet blogio įsikūnijimas - Stalinas!

Vėliau Čerčilis pasakys: "Ne tą kiaulę paskerdėm"... Tai ką gi galėjo galvoti gimnazistai, juo labiau kad daug Lietuvos žinomų inteligentų nesusivokė tų įvykių tėkmėje. Kaip pavyzdį, čia turiu vieną žinomą Zarasų krašto lietuvių veikėją, kunigą Joną Steponavičių, psichologijos daktarą, buvusį mūsų Zarasų gimnazijos 6-os klasės auklėtoją. Dar ir šiandien man lieka neaišku, kaip toks didelis psichologijos žinovas nesuprato Hitlerio. Per vokiečių kalbos pamokas su pagarba rodė Adolfo Hitlerio "Mein Kampf" tomelį. Gerai prisimenu, kokią jis pakėlė audrą, kai mes, jaunatviškai klasėje siausdami, išdūrėme Hitlerio portrete akis. Mūsų juokas vos nevirto ašaromis, vis dėlto jis mūsų Gestapui neišdavė. Gaila šitos asmenybės tokio tragiško likimo. JAV pasiekusiomis žiniomis, kun. dr. J.Steponavičius mirė pas vieną vokiečių ūkininką, tarnaudamas samdiniu.

Taigi, pasiėmęs savo dviratį "Panter", važiavau į Petroniškes atsisveikinti su savo klasės kolegomis. Mieste jau laukė sunkvežimis, pasiruošęs važiuoti maršrutu Zarasai-Antazavė-Obeliai-Rokiškis-Kupiškis-Pa-nevėžys. Išleidome su tėvu mano motiną ir seserį, susitarėme susitikti Skapiškyje pas gimines.

Tėvukas važiavo kartu su girininku. Vežime po šienu buvo paslėptas vokiškas karabinas. Ratus traukė energingas eržilas. Man teko dviračiu žvalgyti kelią ir važiuoti jų priekyje. Mūsų maršrutas: Zarasai-Imbradas-Antazavė-Aleksandravėlė-Obeliai-Rokiškis-Skapiškis. 1944 m. liepos 20 d. I Pabaltijo fronto sovietų kariuomenės tankai prasilaužė prie Surdegio, t.y. į šiaurės vakarus nuo Anykščių, ir liepos 21 d. pasiekė Panevėžį, atkirsdami mums kelią pasitraukti į Vakarus. Taip ir likau savo gimtajame krašte, Skapiškio apylinkėse. Čia teko išgyventi savaitę laiko trukusius vokiečių ir sovietų kariuomenės susidūrimus, vokiečių kontrpuolimą iš Biržų pusės, taip pat žiaurią sovietų armijos ataką su tankais, "katiušomis" ir lėktuvais. Alekso Baltrūno sodyboje, tarp Mituvos ir Švedukalnio mūsų šeima įsirengė bunkerį. Po aštuonias valandas trukusių įnirtingų ir baisių kautynių sudegė klojimas, tvartas, tačiau mes, nors ir apkurtinti, likome gyvi.

Čia vėl išvydome apdulkėjusius rusų kareivius, išgirdome jų šneką. Vienas jų, jau pagyvenusio amžiaus, purvina uniforma, pamatęs motiną, braukiančią nuo veido ašaras, guodė: "Matuška, neplač, nemcy udrali i bolše nevernutsa" (Motuše, neverk, vokiečiai pasitraukė ir daugiau nebegrįš...). Išlipus iš slėptuvės, oras buvo pilnas dūmų ir dulkių. Čypelių pusėje dar aidėjo šūviai ir sprogimai, slinko pėstininkai, tempė ant ratukų rusišką "maksimką" - sunkųjį kulkosvaidį, dar kiti vilko prie šulinio pusgyvį vokiečių kareivį, užpylė ant jo šalto vandens kibirą ir, jam atku-tus, keikdamiesi, buožėmis iš naujo negyvai užmušė. Atvažiavo lauko virtuvė. Aplink susėdusioms dalijo vakarienę. Prašvilpė virš galvų artilerijos sviedinys ir sprogo netoliese, kitas sprogo daug arčiau, o trečiasis pataikė tiesiai į virtuvę. Kai išsisklaidė dūmai, nebebuvo nei katilo, nei ratų... Daug kareivių buvo užmuštų ir sužeistų. Fronto kanonada pamažu silpnėjo ir tolo Kupiškio pusėn. Prasidėjo antroji bolševikų okupacija.

Skapiškio apylinkėse jau veikia partizanai

Pirmą kartą su partizaniniu judėjimu susipažinau Skapiškio apylinkės vietovėse, į pietus nuo geležinkelio stoties kaimų, kur 1944 m. rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje įvyko iškilmingos laidotuvės tragiškai žuvusio vaikino A.Mikšio iš Mičiūnų k., buvusio 1941 metų sukilimo dalyvio. Apmokant kaimo jaunimo vyrų grupę, kaip elgtis su granatomis, ypač prieštankinėmis, viena sprogo jo rankoje. Susirinko apylinkių jaunimas, buvo sakomos patriotinės kalbos, laidotuvių procesijoje merginos su tautiniais drabužiais ir gėlėmis lydėjo karstą į artimiausio kaimo kapinaites. Pasirodė netoliese ką tik suorganizuotos Kupiškio milicijos pajėgos, keletas stribų, vadovaujamų naujai paskirto viršininko Šilinio iš Girvalakių k. Jie bijojo mūsų ir nepriartėjo prie laidotuvių procesijos arčiau kaip per kilometrą, bet grįžtančius iš tolo apšaudė ir pasitraukė. Tai buvo pirmas susitikimas su skrebais tose apylinkėse, ir jauni vyrai pradėjo atvirai kalbėti apie būtiną ginkluotą partizaninį pasipriešinimą naujai Lietuvos okupacijai ir jos kuriamai valdžiai. Į mjr.Soblio 1944 m. rugpjūčio 1 d. mobilizacinį įsakymą, kuriame jis save vadino Lietuvos TSR Kariniu komisaru ir kuriame buvo įsakoma 1909-1926 m. gimusiems vyrams prisistatyti į rajonų komisariatus, jaunimas nekreipė jokio dėmesio. Kaip ir vokiečių okupacijos metais, taip ir dabar, į mobilizacinius punktus ateidavo tik šaukiamųjų metų kurti, luoši ir kitokie invalidai. Jie, žinoma, būdavo atleidžiami nuo karinės prievolės. "Nesutvarkė mūsų vokiečiai, ruskiai dabar mat mus sutvarkys!" - juokavo jaunimas.

Lyg niekur nieko, kaimuose ir apylinkėse vyko tradicinės kūlimo talkos, o jų metu ir tradicinės užbaigtuvės su alaus bei naminės išgėrimais, dainomis ir šokiais. Tačiau greitai daugėjo atvejų, kai į tokias talkas atėję naujieji NKVD įgaliotiniai arba milicininkai, pradėdavo tikrinti vyrų dokumentus. Radę šaukiamųjų metų, suimdavo, nugabendavo į rajonų karinius komisariatus, iš kur, sargybinių lydimus į naujai formuojamus dalinius.

Jaunimas kūlimo metu pradėjo eiti sargybas. Pasirodė pirmieji pistoletai, granatos ir automatai. Nelauktus svečius, NKVD įgaliotinius, gaudančius naujokus į kariuomenę, dažnai pasitikdavo šūviai ar net granatų sprogimai. Arti miškų esančios sodybos buvo saugiausios kūlimo vietos. Labai dažni buvo atvejai, kai NKVD ir stribai bėgančius iš kūlimo talkų jaunuolius peršaudavo arba ir visai nušaudavo. Tuo metu frontas Lietuvoje dundėjo kažkur prie Šiaulių, girdėti būdavo duslūs bombų sprogimai. Geležinkelio stotį Skapiškyje ir patį geležinkelį saugojo negausūs sovietų kariuomenės daliniai, dažnai tik priešlėktuvinė tarnyba. Kareiviai mažai tada kišosi, įvedant naująją tvarką. Jie labai mėgdavo eiti į kaimus naminės degtinės ir lašinių, o laisvalaikiu dienos metu, iš neturėjimo ko veikti, šaudydavo į aukštai padangėje lekiančias gerves iš šautuvų arba iš priešlėktuvinių patrankėlių.

Pamažu padėtis aštrėjo. Netoli Skapiškio miestelio esančiame miške Skapagiryje organizavosi keletas šimtų lietuvių partizanų. Iš rąstų jie rengė didelius bunkerius, tinkamus žiemojimui. Vadovavo keletas jaunesnio laipsnio buvusių Lietuvos kariuomenės karininkų, ypač aktyvų vaidmenį vaidino buvusios Lietuvos kariuomenės puskarininkiai ir viršilos. Daliniuose buvo likusių savisaugos dalinių karių, tiesiog su visomis uniformomis bei ginklais, Vietinės rinktinės karių. Didžiausią dalį visų partizanų sudarė kaimo vaikinai ir vyrai, g. 1910-1926 m., kuriems grėsė bolševikinė mobilizacija. Buvo ten ir daug 1941 m. sukilimo dalyvių, buvusių šaulių.

Skapagirio partizanai buvo gan gerai ginkluoti, drausmingi ir aukštos moralės žmonės. Jų ginklų arsenale daug buvo lengvųjų ir net sunkiųjų kulkosvaidžių, granatsvaidžių, faustpatronų, įvairių prieštankinių vokiškų ir rusiškų granatų. Dauguma ginklų buvo surankiota arba įsigyta, praeinant frontui. Miške buvo įrengti maisto sandėliai, pilni rūkytų lašinių, dešrų, skilandžių, lydytų taukų statinių su spirginiais ir be jų. Neblogos buvo ir lauko virtuvės bei laužavietės, įrengtos taip, kad kuo daugiau sklaidytusi dūmai, kad partizanų stovyklos nepastebėtų priešas. Nepaprastai greitai buvo organizuotas ryšininkų tinklas ir apylinkės sekimas.

Apie tolimesnį Skapagirio partizanų dalinio likimą man papasakojo mano dėdė Alfonsas Čeika*, išbuvęs ten iki paskutiniųjų akimirkų.

--------------
*Politinių kalinių sukilimo Karagandoje, Kengyre dalyvis. Miręs 1974 m. ir palaidotas Kaune, Kleboniškyje. (Apie tuos įvykius galime paskaityti A.Solženyci-no knygoje "Archipelag Gulag", 3 t., 12 skyr., 40 Kengyro dienų.)

1944 m. gruodžio viduryje ryšininkai pranešė apie rusų reguliariosios kariuomenės judėjimą ir susibūrimą tame krašte. Partizanai turėjo duomenų apie NKVD ketinimus košti ir Skapagirio miškų masyvą. Atitinkamai buvo pasiruošta ir, kai buvo gautos paskutinės žinios apie kariuomenės slinkimą, partizanų kulkosvaidžiai jau laukė. Rusų sovietiniai daliniai ėjo apgraibomis, be geros žvalgybos, nesitikėdami labai didelio pasipriešinimo. Ir staiga iš daugelio kulkosvaidžių, į kurių kaspinus buvo pridėta daug sprogstamųjų kulkų, pasipylė uraganinė ugnis. Niekas tada neskaičiavo tų kritusių NKVD-istų ir eilinių kareivių. Vaizdas, pasak dėdės, tikrai buvo baisus! Į orą lakstė rusiškų kareiviškų "fufaikių" (vatinukių), kepurių ir batų gabalai. Lietuvos Aukštaičių žemė pirmą kartą po 1918-1919 m. kovų apsiklojo nekviestųjų, įsibrovėlių priešų lavonais. Daug amerikietiškų "studebekerių" - kariškų sunkvežimių su kaupu buvo prikrauta negyvų okupantų, kurie kažkur paslapčiomis išvežti. Daug sužeistų, su kruvinais raiščiais ant galvų, rankų, kojų buvo matyti besitraukiančioje NKVD kariuomenėje. Vėliau partizanų ryšininkai pasakojo, kad vietiniams gyventojams daugelis kareivių skundėsi, sakydami, kad jiems, girdi, net ir fronte neteko patirti tokios mirtinos kulkosvaidžių ugnies.

Daugeliui tuomet SSRS gyventojų ateidavo iš Maskvos laiškai, kad jų sūnus ar brolis garbingai žuvo Lietuvoje, kaip Raudonosios armijos karys, vykdantis specialią Komunistų partijos ir vyriausybės užduotį. Laiškų ir pranešimų turinys bei stilius buvo lygiai toks pat, kaip ir tada, kai Maskva išsiuntinėdavo Afganistane žuvusiųjų artimiesiems paštą. 1944 m. Lietuvoje žuvusiųjų gimines ir man teko sutikti, kai atostogavau 1965 m. vasarą netoli Soči, prie Juodosios jūros vienuose poilsio namuose. Ten poilsinės valgykloje valgydavome prie vieno bendro stalo poilsiautojai iš įvairiausių "plačiosios tėvynės" vietų, kalbėdavomės įvairiausiomis temomis. Viena Belgorodo plieno apdirbimo kombinato inžinierė-operatorė, sužinojusi, kad esu lietuvis, mane užsipuolė su priekaištu, kodėl mes, lietuviai, nekenčiame rusų, girdi, jos brolis, jau frontui nuriedėjus tolyn į

Vokietiją, tarnavo Raudonojoje armijoje Lietuvoje ir ten lietuvių buvo nušautas. Aš jos paklausiau, o ką gi jis ten veikė Lietuvoje? Aš jai paaiškinau, kad Lietuvoje, panašiai kaip ir Suomijoje, neprašytus svečius kiekviena valstybė atitinkamai ir sutinka. Ji, žinoma, susimąstė ir daugiau neklausinėjo. Gal ir jai paaiškėjo, dėl kojos brolis žuvo - ta dviguba niekšybė, kylanti dėl sovietinės ekspansijos pavergtiems piliečiams ir naujoms komunizmo aukoms. Visiškai panašu į Afganistano ir Čečėnijos įvykius. Skirtumas gal tik toks, kad tada apie mūsų tragediją, partizanų kovas ir liejamą kraują nerašė nei "Times" nei "Washington Post", nekalbėjo pasaulio radijas, nebuvo šnekų nei Jungtinių Tautų Organizacijoje, tylėjo Romoje ir Šv.Sostas.

...Toji Skapagirio partizanų istorija baigėsi taip. Po tokio netikėtai smarkaus pasipriešinimo kariuomenė persigrupavo. NKVD sutraukė daugiau kariuomenės, paleido į darbą minosvaidžius ir naujai atgabentus raudonarmiečių batalionus. Partizanai nutarė skirstytis mažais būreliais arba net ir pavieniui, slėptis patikimose, nuošaliose sodybose, tolimesniuose kaimuose. NKVD užėmė partizanų bunkerius ir sandėlius su taukų statinėmis bei rėčkomis, su rūkytų dešrų virtinėmis ir stirtomis lašinių. Buvo tada ir rusiška puota, nes NKVD-istai iš apylinkės ūkininkų atėmė bei bunkeriuose aptiko naminės degtinės! "Tai gerai paėdėm ir pagėrėm", - gyrėsi vietiniams gyventojams. Partizanai žmonių nuostolių beveik neturėjo, tik gal keletas pavienių bandžiusių prasmukti iš miško buvo sužeisti, ar peršauti švarkai bei milinių skvernai. Paliko be spynų ir keletą sunkiųjų kulkosvaidžių, nes jie pasidarė nebenaudingi, be didesnės šovinių atsargos. Nešioti tokią sunkenybę niekas nenorėjo. Bunkeriai buvo kariuomenės išsprogdinti, stovykla sunaikinta, bet Skapiškio partizanų istorija tuo nesibaigė, tik prasidėjo!

Perkūno naguose arba pirmasis areštas

Ginkluotas mažo kalibro pistoletu ir dviem vokiškomis "kiaušininėmis" granatomis 1944 m. spalio 21 d., šeštadienio naktį, pėsčias iš Vėželių kaimo išėjau į savo gimtąjį Skapiškio miestelį. Ten dar gyveno mano senelė Ona, tėvelio motina, dėdė, tetulės ir pusbroliai. Buvo ir kitų giminaičių bei pažįstamų. Naktis buvo labai tamsi ir šalta. Platokas Mituvos upelis buvo apsidengęs plonu ledo sluoksniu, ir jį pereiti buvo tikras galvosūkis. Nugalėti kliūtį tegalėjau tik šliauždamas ant pilvo ir išskėtęs rankas, šiaipgi, įprastai einant, ledas lūždavo po kojomis. 6 km nakties žygį įveikiau sėkmingai ir pagaliau prisiartinau prie Skapiškio iš Švedukalnio pusės. Žinojau, kad miestelį saugojo NKVD ir stribų sargybos nuo galimo partizanų užpuolimo. Man pasisekė viskas laimingai. Jie manęs nepastebėjo, ir sėkmingai įslinkau į dėdės kiemą, pasibeldžiau į trobos langelį. Duris atidarė tetulė Elena. Ten keletą valandų pamiegojau ir sekmadienio ryte, turėdamas kišenėje gimnazisto pažymėjimą, kuriame buvo įrašyti 1928 gimimo metai, drąsiai drauge su kitais jaunuoliais nuėjau į bažnyčią. Mano dokumentai buvo gudriai pataisyti, buvau pasijauninęs dvejais metais. Po Sumos žvilgtelėjau į mūrinį namą, kuriame buvo NKVD ir stribų būstinė, vadovaujama kažkokio svetimšalio, pravarde Perkūnas.

Stribais, skrebais, istrebiteliais žmonės vadino 1944 m. rugpjūčio mėn. pradėtus organizuoti ginkluotus būrius iš demobilizuotų Raudonosios armijos karių, komunistų bei komjaunuolių arba vietinių gyventojų, simpatizuojančių sovietinei tvarkai. Jie visi buvo atleidžiami nuo karinės mobilizacijos, todėl tarp jų pasitaikydavo ir dorų lietuvių, nenorinčių beprasmiškai žūti fronte, kare su vokiečiais. Buvo ir kriminalinio elemento. Iki 1945 m. rugsėjo mėn. niekas jiems nemokėjo algų. Pragyvenimą, maistą, drabužius "susikombinuodavo" iš kaimo ūkininkų, ypač iš turtingesniųjų, kuriuos jie vadino buožėmis. Tokios sovietų valdžios teikiamos "privilegijos" duodavo puikią galimybę plėšikauti, prievartauti ir visaip terorizuoti mūsų lietuviškąjį kaimą. Skrebai buvo NKVD pagalbininkai, talkininkai. Jiems ir vadovavo NKVD. Tokie armijos ginklais apginkluoti būriai iškilmingai Lietuvos komunistų buvo vadinami "liaudies gynėjais". Į "gynėjus" sulindo labai daug vietinių Lietuvos rusų iš Zarasų, Rokiškio, Utenos, Vilniaus ir kitų apskričių. Tai buvo mūsų krašto gėdingosios atmatos, nuo kurių tautai reikėjo daug kentėti. Jų nebuvo labai daug, ir jie visi greitai būtų buvę partizanų sunaikinti, jeigu jiems už nugaros nebūtų stovėję kadriniai NKVD arba kiti reguliariosios armijos daliniai.

Koks tai buvo žmogus, vadovavęs Skapiškio NKVD ir milicijai bei skrebams? Kiek iš vietinių gyventojų žinojome. Perkūnas buvo žydų kilmės atėjūnas iš Latvijos. Jis 1941 m. buvo pasitraukęs į Rusijos gilumą, vėliau nuleistas kaip desantininkas į vokiečių okupuotą Latvijos teritoriją, ten dalyvavo su raudonaisiais partizanais jų žygiuose prieš vokiečius, dažnai apiplėšinėdamas ir terorizuodamas stambesnius latvių ūkininkus. 1944 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėn. pradžioje okupacinės valdžios nutarimu buvo paskirtas Skapiškio milicijos viršininku, NKVD Įgaliotiniu, istrebitelių vadu. Kokia jo tikroji pavardė, niekas nežinojome, o iš stribų - tik tiek, kad buvęs Rygoje cirko artistu. Mokėdavo per priekį susilenkti dvilinkas ir pro tarpukojį iškišti savo galvą taip, kad ii pasirodydavo aukščiau užpakalio, ir tokioje padėtyje pažvelgti į žiūrovus savo žvairomis akimis. Jis buvo nepaprastai žiaurus, ciniškas, jausdavo kažkokį pasitenkinimą, kankindamas žmones. Negana to, kad mušdavo suimtuosius kumščiais, nagaikomis bei kitais įrankiais, dažnai naudodavo ir kitą kankinimo būdą: suimtąjį pririšdavo prie kėdės ar stalo ir siundydavo ant jo savo vilkšunį -kalę, kuri buvo išmokyta apkandžioti aukos kojas, rankas ar kitas kūno vietas. Tuo metu Perkūnas sadistiškai kikendavo. Daug kartų partizanai bandė likviduoti jį, buvo rengiami įvairūs spąstai jam nušauti, tačiau jį visur lydėjo laimė, ir jis likdavo gyvas.

Į jo vykdomus nusikaltimus, žmonių kankinimą komunistinė valdžia žiūrėjo pro pirštus ir nieko nedarė. Jis daug žmonių nušovė, nukankino ir užmušė, kol pagaliau vienas kartas nemelavo. Kartą jis suėmė ir nužudė vieną geležinkelietį, kad galėtų pasisavinti naujus batus. Pasitaikė, kad nužudytojo giminės turėjo aukštus postus Vilniuje, komunistinėje valdžioje. Tada Perkūnas buvo suimtas ir pagaliau nuteistas 25-eriems metams kalėjimo lagerių. Pasak žmonių pasakojimų, ten susitiko savo buvusias aukas, ir su juo buvo atsiskaityta. Perkūnas įėjo į Skapiškio miestelio istoriją kaip vienas žiauriausių ir kruviniausių budelių, kaip tipiškas naujosios komunistinės valdžios atstovas.

...Po pamaldų bažnyčioje užėjau pas savo dėdę iš tėvelio pusės Alfonsą Čeiką. Ten gyveno ir mano senelė Ona Vaicekauskienė. Susirinko ir daugiau giminaičių bei pažįstamų. Pagamino skanius pietus iš neseniai paskerstos kiaulės su bulviniais vėdarais ir kraujinėmis dešromis. Taip mums bevalgant ir besišnekučiuojant, staiga pastebėjau, kad namas yra supamas stribų, ir per kiemą artėja pats Perkūnas. Aš sėdėjau gale stalo, turėjau kišenėje pistoletą ir granatas. Viduje buvo moterų ir vaikų, todėl neturėjau jokios galimybės gintis ar dar kaip nors priešintis. Todėl vos tik spėjau išsitraukti ginklą iš kišenės ir kartu su granatomis užkišti už virš galvos kabėjusių šventųjų paveikslų, kai įsiveržė trobon keli stribai, sušuko visiems stot ir kelti rankas aukštyn. Vaikai pradėjo balsiai verkti. Įėjęs Perkūnas šiaip taip visus apramino, laužyta lietuvių kalba pasakė, kad visiems vyrams reikia parodyti dokumentus. Aš drąsiai išsitraukiau savo gimnazisto pažymėjimą su fotografija ir pateikiau rusiška uniforma apsivilkusiam istrebiteliui. Tas pažiūrėjo į mane, į pažymėjimą ir sako: "Viršininke, negali būti, kad jam tik septyniolikti metai, žiūrėk, ir barzda pas jį žymu, negi jis jaunesnis už mane?"

Perkūnas pasiėmė mano dokumentus, liepė man rengtis ir eiti drauge. Jis patikrino ir mano pusbrolio Vlado Sabaliausko gimimo metrikus, bet ten buvo aiškiai įrašyta jo gimimo data: 1927 m. sausio 1 d. Nors jis buvo gimęs 1926 m. per Kalėdas, bet vargonininkas užrašė kitaip, ir dėl to mano pusbrolio Vlado likimas visai kitoks.

Perkūnas neleido net atsisveikinti su giminėmis. Greit išstūmė pro duris ir, įsodinę kieme į vežimą, nusivežė į NKVD būstinę miestelio centre. Aš buvau pirmąsyk suimtas.

Milicijos būstinė buvo iš raudonų plytų tvirtai pastatytas namas (rodos, Suvaizdžio). Lietuviškai prastai kalbėdamas, Perkūnas vis dėlto nevartojo rusų kalbos. Gerokai mane apstumdęs, grasino kumščiu, bet mušti nemušė, tik piktai kalbėjo. Iškratęs mano kišenes ir radęs užrašų knygutę bei rožančių, pastarąjį grąžino, o užrašų knygutę pasiėmė. Ją pavartęs ir perskaitęs keletą dainų bei Maironio eilėraščių, iš karto pradėjo mane keiksnoti, sakydamas, kad esu buržuazinis nacionalistas, besislapstantis nuo karinės prievolės į Raudonąją armiją, kad veltui save laikąs lietuviu. Jis švebeldžiuodamas taip tada kalbėjo:

-Tu pamatysi, Povilai, kad po kiek laiko Lietuvoje, ant Nemuno kranto, stovės tik kryžius su prikalta "toblyčia": "Čia gyveno lietuviai".

Tą patį Kremliuje galvojo Stalinas, to paties siekė Lietuvon atsiųstas Suslovas su Kruglovo NKVD daliniais. Aš nieko tada Perkūnui neatsakiau, bet tik aiškiai supratau, kokia milžiniška grėsmė pakibo virš Lietuvos. Uždarė mane į kamerą, kur praleidau pirmąją nelaisvės naktį. Ryte pusseserė Birutė Sabaliauskaitė atnešė ąsotėlį šiltos arbatos ir sumuštinių, kuriuos jai pažįstami skrebai leido perduoti. Vėliau, po kelių valandų sargybinis, atidarė kameros duris ir mane nusivedė į būstinę, leido laisvai vaikščioti po kambarį tarp skrebų. Prisimenu ir matau akyse kaip ateina linksmas Perkūnas, prieina prie manęs ir vienu staigiu mostu užkabina ant kaklo su diržu nematytą didžiulį amerikietišką automatą. Sako: "Greitai važiuosime į Rokiškį, ten patikrinsime tavo gimimo metus ir, jeigu tikrai esi gimęs 1928 m., paleisime".

Aš patikrinau automato apkabą. Kaip ir tikėjausi, ji buvo tuščia. Perkūnas nusišypsojo. Aš greitai supratau jo klastą ir gudrumą. Jis norėjo nuvežti į Rokiškį suimtuosius nesukeliant įtarimo. Su automatu ant kaklo aš turėjau vaidinti ne kalinį, bet skrebą! Iš tolo, pro žiūronus mus stebėdami, partizanai nieko įtartino nepastebės ir greičiausiai ramiai keliaujančių stribų neužkabins. Tokia buvo Perkūno taktika, mat partizanų tada jie visi bijojo. Kitas suimtas vyras, Aičionių kaimo gyventojas Zigmas Karpinskas, palikęs namie žmoną ir mažamečius vaikus, turėjo partizanams vaidinti vežiką, mobilizuotą su pastote skrebus vežti. Taigi susidarė keturi pilni vežimai ginkluotų vyrų, daugiau negu 15 žmonių.

Pajudėjome Rokiškio link. Perkūno vadovaujama stribų grupė dažnai išsukdavo iš vieškelio į šalutinius keliukus, eidavo į kaimus, tikrindavo pavienes sodybas, o kartu prašydavo valgyti, o jeigu šeimininkai neduodavo, tai patys pasiimdavo dešrų, kumpio ar rūkytų lašinių. Niekur nemačiau, kad jie kam nors užmokėtų. Kai pasiekėme Panemunėlį, mus ten pasitiko miestelio NKVD, milicija, vadovaujama rusiškai kalbančio ir rusiškais kariškais drabužiais vilkinčio gana aukšto vyro. Jis priėjęs pirmiausia padavė ranką Perkūnui, po to kitiems skrebams, pakišo pagaliau ir man. Perkūnas burbtelėjo:

-    Jo nesveikink, tai suimtasis!

-    Kaip? Su automatu? - nustebo Panemunėlio NKVD-istas.

-    Vežam tą amerikietišką "birdanką" lokiams medžioti į rajoną, gal pakeis ant rusiško, nes jam neturime šovinių, - atsakė Perkūnas.

Po to girdėjau, kaip jiedu tyliai kalbėjosi apie tai, kad nepaprastai greitai didėja partizanų grėsmė, kad vakar buvo apšaudyta Panemunėlio NKVD būstinė, kad kai kurie aplinkiniai miesteliai, Panemunis ir kiti tiesiog užimami, visos sovietinės įstaigos nusiaubiamos, dokumentai sudeginami. Panemunyje buvo sušaudyta daugiau negu dvylika komunistų bei stribų. Jų veiduose mačiau nerimo šešėlius.

Atsisveikinę su Panemunėlio stribų grupe, išvažiavom toliau, kol pagaliau, neprivažiavus 8 km iki Rokiškio, visai sutemo. Skrebai, apžiūrėję prie kelio stovinčią vyšnine spalva dažytą, gražiomis baltomis langinėmis sodybą, nutarė tenai apsinakvoti. Įėję trobon, radome šeimininką, šeimininkę ir lovoje gulinčią, "sergančią" jų dukrą. Kaip vėliau paaiškėjo, šeimininkai tyčia sudarė tokią nesvetingą aplinką nekviestiems svečiams.

Jie pasakė, kad neturį ko valgyti, o pernakvoti, tai, sako, viršininkas galėsiąs užlipti ant krosnies, o eiliniai, pasikloję kūlį šiaudų ant grindų, galėsią ten praleisti naktį. Perkūnas dalį savo grupės išsiuntė paieškoti maisto ir gėrimo, o mums su Zigmu liepė lipti nakvynės ant krosnies kartu su juo. Po geros valandos grįžę skrebai parsinešė ir dešrų, ir skilandžių, ir lašinių bei kepalą kaimiškos duonos. Jie visi skaniai valgė, juokavo, gerdami naminę, tačiau mudviem su Zigmu nedavė nei kąsnelio. Perkūnas negėrė.

Krosnis buvo sumūryta iš dviejų pakopų. Ant žemutinės pakopos, kuri buvo gana siauroka ir gulėti nepatogi, įsitaisė Zigmas. Perkūnui pageidaujant aš turėjau gulti šalia jo, ant viršutinės pakopos, gerokai platesnės už pirmąją. Po vakarienės Perkūnas pasidėjo vokišką mauzerį po pagalve ir išsitiesė ant krosnies, kažką pasakodamas skrebams, apie partizanavimo Latvijoje nuotykius, kaip įvarydavęs daug baimės buožėms ir kt. Keli skrebai atsinešė į kambarį šiaudų kūlį ir pasitiesė jį ant grindų, pasiruošdami nakvynei. Vienas iš skrebų buvo paliktas budėti viduje, jis nuolat užmesdavo žvilgsnį į mus abu ir į sudėtus krūvon ginklus. Kitas skrebas ėjo sargybą lauke. Sargybos keisdavosi.

Matydamas, kad Zigmui labai nepatogu gulėti, aš tyliai pasiūliau jam pasikeisti vietomis, tačiau išgirdęs Perkūnas paprieštaravo, sakydamas: "Ne, Povilas, gulėk tu čia!" Vis dėlto, nepaisant viršininko noro ir jam užsnūdus, aš susikeičiau vietomis su Zigmu ir vėliau, nutaikęs progą, nuėjau gulti pas skrebus ant grindų.

Rytą pabudus, skrebai ruošėsi pusryčiams ir tolimesnei kelionei į Rokiškį. Viena, ką iš karto pastebėjau, tai išbalusį kaip popierius Zigmo veidą. Kai pusiau slaptai šeimininkė atnešė mums sriubos, pienu užbaltintų miežinių kruopų dubenėlį, ir užjaučiančiu žvilgsniu pasiūlė numalšinti alkį, tai, mano nustebimui, Zigmas nieko nevalgė, nė vieno šaukšto. Jis man atrodė labai keistas, kažkaip moraliai sugniuždytas, priblokštas. Kas įvyko tą naktį, tik gerokai vėliau jis man papasakojo, kai buvome nugabenti į Vilnių: "Kai visi sumigo ir aš taip pat buvau užsnūdęs, staiga pajutau ant manęs užgulusį Perkūną... 'O skrebai rytą šaipėsi, mat jie gerai žinojo savo viršininko įpročius ir tradicijas". Šis sovietinės valdžios NKVD įgaliotinis užsiiminėjo homoseksualizmu, maišytu su bestializmu, nes vėliau, skapiškėnų liudijimais, laikė prie savęs didžiulę kalę.

Rokiškio metrikacijos biure surado gimimo metrikus, kurie, mano nelaimei, nebuvo sudegę kaip daugelis kitų dokumentų. Kaip gimęs 1926 m., buvau įgrūstas į Rokiškio kalėjimą.

“Jūs esate garbingi Raudonosios armijos savanoriai"

Rokiškio kalėjime teko prabūti vos keletą parų. Kaliniai buvo panašaus likimo, kaip ir aš, iš Obelių, Aleksandravėlės, Panemunio, Panemunėlio, Rokiškio, Pandėlio, Skapiškio ir kitų Rokiškio aps. vietų. Kameroje buvo sugrūsta daugiau negu penkiolika vyrų. Daugelis suimti kūlimo talkų metu, kiti šiaip netyčiomis patekę į NKVD gaudynes, sulaikyti kelyje, geležinkelio vagonuose ar sunkvežimiuose. Tie, kas buvo paimti iš namų, dar turėjo pasiėmę lašinių, dešros, duonos, todėl su neturinčiais draugiškai dalijosi. Visi dusom be oro ir vandens tvankioje kameroje, pilnoje nešvarumų ir utėlių. Gerai buvo tik tai, kad nešaukė tardymams ir nemušė. Laikas slinko lėtai. Po vieną vis dar įgrūsdavo, nors vietos nebuvo.

Staiga vieną popietę atsidarė kameros durys ir su šviežio oro banga į vidų įvirto kariška NKVD uniforma vilkintis rusas leitenantas. Linksmai prabilo į mus rusiškai:

- Draugai, nuo šiandien jūs jau nebesate kaliniai, bet garbingi Raudonosios armijos savanoriai. Jums visiems bus patikrinta sveikata ir išduotas maistas. Jūs galite laisvai įšeiti į kalėjimo kiemą ar net į gatvę pasidairyti, tačiau nepatartina eiti į miestą, nes jūs neturite dokumentų, geriau viduje pavaikščiokite.

Be jokio džiaugsmo sutikom leitenanto žodžius. Mes nenorėjome eiti į svetimą kariuomenę, į svetimus kraštus, fronte kovoti ir greičiausiai žūti po okupanto armijos vėliava su pjautuvu ir kūju. Greitai buvau pašauktas atvykti į karinį komisariatą, sveikatos patikrinimo komisiją. Rusai gydytojai ten nieko per daug nežiūrėjo. Leido grįžti atgal, bet ne vienam: lydėjo mongoliško veido kareivis su rusišku karabinu. Kai jis, laiptinėje susitikęs kitą savo draugą, paprašė užsirūkyti, aš jo nelaukiau. Greitainulipau laiptais žemyn ir, užuot pasukęs pro duris, vedančias į kalėjimą, nėriau tiesiai į gatvę. Ten pabėgėjęs keletą žingsnių, ramiai nužingsniavau šaligatviu, Rokiškio bažnyčios link. Greitai išgirdau rėkimą ir rusišką komandą: "Stok, stok, nes kitaip - šausiu". Aš, žinoma, sustojau. Pribėgęs kareivis puolė mane mušti kumščiais. Kai kurių smūgių išvengiau pasilenkdamas, bet dalis kliuvo į veidą ir ausis. Tai buvo pirmieji smūgiai -NKVD pasveikinimai, kartu su riebiais rusiškais keiksmažodžiais. Jis jau nebeminėjo, kaip anas leitenantas, kad esu garbingas "savanoris" į Raudonąją armiją. Apkultas ir sukruvinta lūpa, dažnai baksnojamas į nugarą karabino vamzdžiu, grįžau atgal į kamerą.

Kitą dieną mūsų "savanorių" būrį keli rusų kareiviai su automatais ir leitenantas su pistoletu nusivarė į Rokiškio geležinkelio stotį. Ten buvome suvaryti į gyvulinį vagoną su trupučiu šiaudų ant grindų. Mūsų kelionės maršrutas buvo Rokiškis-Daugpilis-Vilnius. Karininkas virve užtvėrė pusę vagono, įsakė vienoje pusėje mums būti, o patys įsitaisė kitoje, nuolat mus stebėdami. Sustojus traukiniui prie Noreikių (tai paskutinė Lietuvos stotelė teritorijoje, o toliau Latvija), mudu su Zigmu buvome susitarę bėgti. Pasiprašėme laukan gamtos reikalais. Mus išleido iš vagono, palydėjo tas pats kareivis, kuris mane mušė. Jis laikė atkišęs automatą ir neleido toliau nuo savęs, kaip keletą žingsnių. Pabėgimas sužlugo. Važiavome toliau. Pakeliui teko matyti parvirtusius, sudegusius vagonus irgar-

<= Lietuvos partizanai, ryšininkai ir kt. politiniai kaliniai Andziobos lageryje "Ozerlag" 1956 m. Iš viršaus pirmoje eilėje: Juozas Kliučnikas, Egidijus Smetona, Marijonas Kybartas, Lekšas, Petronis. Antroje eilėje: Ketrečka, Juozas Skaržinskas, Mazūra, Papas, Gediminas Bliuvas, Vincas Patackas, Vladas Mincius. Trečioje eilėje: Uogintas, nežinomas, Alfonsas Kazlauskas, trys nežinomi, Juozas Biliūnas. Ketvirtoje eilėje: nežinomas, Tarankus, Kazys Pleskus, Algis Makutėnas, nežinomas, Edvardas Laugalys, Aloyzas Kudukis, Juozas Mikušaus-kas, Liudas Bručas, Algis Beleckas, Alfonsas Navickas, Vytautas Šalius, Petras Bisikirskas, Antanas Žioba, Čižas, Eidukevičius, Jokūbas Žukas, Grigalius. Penktoje eilėje: Vytautas Matuliauskas, Jonas Šumlinskas, Ricevičius, Jonas Vazgys, Juozas Slavickas, Motiejus Rudys, Pranas Bartkus, Alfonsas Stungys, Edvardas Svilainis. Šeštoje eilėje: Bronius Balutis, Starkus, Klemensas Beržinskas, Vytautas Mordas, Albinas Brunza, Grigola, Petras Sipavičius, Juozas Radzevičius, du nežinomi. Septintoje eilėje žemai: Alfonsas Briedis, Domas Toliušis, Koris, Feliksas Kirvelaitis, nežinomas, Vladas Meškauskas, Vyturys

vėžius. Daugpilyje pro vagono langą matėm daug rusų kariuomenės ešelonų su kareiviais ir karine technika. Net keletą kartų mūsų vagoną tikrino NKVD patruliai, mačiau, kaip mūsų karininkas jiems vis rodydavo kažin kokius popierius ir aiškindavosi, rodydamas į mus. Kai pasiekėme Vilnių, buvo naktis. Nuo geležinkelio stoties per visą aikštę - tik griuvėsiai. Sargybiniai mus varėsi neapšviestomis gatvėmis, užverstomis sudaužytomis plytomis ir degėsių laužu. Kai kuriose vietose dar stipriai dvokė nuodėguliais, į nosį lindo dulkės su pelenais. Pervedė pontoniniu tiltu per tamsią Nerį, maždaug toje vietoje, kur dabar stovi Žaliasis tiltas. Sustojome prie Šv.Rapolo bažnyčios pastatų Ukmergės gatvėje. Ten buvo naujokų paskirstymo punktas, kuriame jau buvo suvežti jauni vyrai iš visos Lietuvos. Pusė stovyklos priklausė lenkams. Čia buvo organizuojama lenkų divizija iš pabėgėlių, darbininkų ir buvusių lenkų karo belaisvių - tarsi koncentracijos punktas. Virš vartų kabėjo raudonos vėliavos su pjautuvais ir kūjais. Viduje - bolševikų šūkiai: 'Tegyvuoja Raudonoji armija, armija nugalėtoja".

Formuojamoje sovietinėje divizijoje. Pabėgimas

Gerai prisimenu pirmąsias dienas sovietinėje kariuomenėje. Nors nei vienas neturėjome kariškų drabužių, milinių bei rusiškų palaidinių, tačiau save laikėme "priimtais" į Raudonąją armiją. Iš tikrųjų čia buvo tik naujokų surinkimo punktas. Tokie pat lenkų kilmės naujokai buvo surenkami formuojant lenkų diviziją. Visi kartu ten slankiojome po kiemus, maišėmės. Tik lenkams geriau duodavo valgyti. Jiems sriuba buvo nebloga ir bulvių košė balta. Todėl, šiek tiek mokėdamas lenkiškai, prašydavau virėjo, dalijančio maistą, ir gaudavau. Sykį, lenkai pastebėjo, kad nuėjau pas lietuvius su pilnu dubeniu sriubos, šoko vytis ir nežinau, kas būtų buvę, bet keli augaloti žemaičiai pastojo jiems kelią, ir tuo viskas baigėsi. Visoje stovykloje dauguma viduriavo. Nežinia, ar tai buvo kokia epideminė liga, ar nuo blogo maisto, o gal dėl to, kad gėrėme užterštą Neries vandenį. Mano keli draugai nuo Panemunio, Skapiškio irgi susirgo. Aš nesirgau ir todėl galėjau padėti jiems.

Stovykloje mūsų nelaikydavo be darbo. Rytais išrikiuodavo ir rusų kariškiai išsirinkdavo dešimt ar daugiau būsimų "karių" ir išsivesdavo.

Vienus pristatydavo prie aerodromo darbų (pakrauti bombas, nešioti krovinius), kitus vesdavo į spaustuves, kur buvo rankomis sukamos mašinos, spausdinančios bolševikinę spaudą. Matydamas sugrįžtančius, purvinus, išvargusius ir išbadėjusius, vengiau pakliūti į tokią "kompaniją". Buvo šaltokas lapkritis, o aš buvau apsivilkęs tik plonu lietpalčiu. Kad nevarytų dirbti, nusiaudavau batus, susikišdavau juos į kišenes ir basas stodavau į rikiuotę - basų ir prastai apsirengusių dirbti nevarydavo.

Maitino labai blogai. Rytą ir vakare šiltas skystimas, vadinamas kava, o iš tikrųjų vos geltonas vanduo, nudažytas šaukštu cikorijos ar degintų miežių. Per pietus duodavo liesos sriubos, kurioje plaukiojo kelios kruopos ar pajuodę bulvių gabalėliai. Kaip vėliau patyriau, kalėjimuose kartais geriau maitino. Duonos neduodavo, vietoj jos atnešdavo zuperinį maišą sugrūstų "cukorių" (džiovintos duonos). Jame daugiau buvo miltų, o ne duonos likučių. Nusivožę kepures, stovėjome eilėje, o du kareiviai, priėję prie kiekvieno, dubenėliu semdavo ir pildavo į jas. Trečias kareivis nešdavo krepšelį cukraus ir mažyčiu indeliu, kaip siuvėjo antpirštis, atseikėdavo kiekvienam į saują smulkaus cukraus, kurį iš karto supildavome į burną. Tai ir viskas. Laimė, kad draugai pasidalydavo su kitais maistu, pasiimtu iš namų. Mažas, bet riebus lašinių gabaliukas čia vaidino svarbiausią vaidmenį.

Likimas lėmė stovykloje susitikti žmogų, kuris pasirašė ant įsakymo mobilizuoti į Raudonąją armiją Lietuvos vyrus. Jis neturėjo jokios juridinės teisės tai padaryti, kadangi 1918-1919 m. buvo išvarytas iš Lietuvos kartu su Raudonosios armijos Žemaičių pulku. Tai Jonas Soblys, sovietinės kariuomenės majoras. Pamačiau jį vaikštantį po mūsų lagerį ir pasakiau tam LSSR kariniam komisarui, kad mes esame prievarta sugaudyti, norime grįžti namo. To paties prašė ir vienas mokytojas iš Ukmergės apylinkių. Soblys iš pradžių tylėjo, o paskui atsakė neigiamai ir greitai pasišalino. Argi mes galėjome iš jo ko nors kito ir laukti...

Po savaitės mums pranešė, kad žygiuosime į Ukmergę. Ten pradėsime karišką gyvenimą. Kelionei išdavė septyniems žmonėms gal šiek tiek daugiau negu litrinį stiklainį amerikietiškų konservų, vadinamųjų "svinaja tušonka" (kiaulienos troškinys) ir saują cukraus. Visa tai patikėjome globoti vienam rokiškėnui iš mūsų šešetuko; mat jau iš anksto planavome, progai pasitaikius, dingti su visa "tušonka".

Mūsų pulką Ukmergės plentu varė ginkluoti sovietų kariai, keletas jų buvo raiti. Pulko vadas rusas lurėjo savo planšetėje užrašytas mūsų pavardes bei vardus. Kai pajudėjome ir buvome gerokai už Vilniaus, kažkam pasiūlius, užtraukėme dainą "Augo girioj ąžuolėlis"... Rusai pasidarė švelnesni ir mandagiau su mumis kalbėjo, dažniau leisdavo po vienos kitos dainos ir ant griovio kraštų pasėdėti. O kai padainavom "Eik žąsele, Vokietijon, eik tu Hitlerio vergijon...", pulko vadas visai buvo patenkintas, kadangi jam lietuviai išvertė dainos žodžius į rusų kalbą. Eidami sutikom kelis tokius pulkus, varomus į Vilnių.

Tarp mūsų buvo ir Lietuvos kariuomenės karininkų, daugiausia leitenanto laipsnio. Jie buvo numatyti mažų grupių vadais. Lenkiškai kalbančiame kaime sustojome ilgesniam poilsiui. Vienoje troboje, slaptai nuo rusų kareivių, įvyko lietuvių karininkų, puskarininkių bei viršilų, dalyvaujant ir kai kuriems eiliniams, tarp kurių ir aš buvau, susirinkimas. Buvo vaidinamos išgertuvės už dešromis ir namine apkrauto stalo. Vienas buvusių Lietuvos karininkų, aukštaitis, maždaug taip kalbėjo:

- Vyrai, kokių velnių mums kišti galvas po svetima komanda, į frontą, kur bolševikai ir vokiečiai tarp savęs kovoja. Laikykimės neutralumo, žinokit, kad Vakarai susitaikys su vokiečiais ir duos bolševikams į skudurus. Taigi, ko mums ten lįsti? Eikim, skirstykimės namo, geriausiai naktį. Nepamirškime Atlanto Chartos ir jos garantijų mums!

Pasitarimo dalyviai šią idėją paskleidė visame pulke. Buvo ir tokių, kurie nepritarė pabėgimui, aiškindami, girdi, nukentės namiškiai. Kiti paprasčiausiai bijojo. Tačiau tokių buvo nedaug. Pasiekus Maišiagalos dvarą, suvarė į pastatų teritoriją, apėmusią ir parką. Tuojau puolėme taisytis neva nakvynei. Kažkas pakišo rusams naminės, ir jie mažai kreipė dėmesio į savo tikrąją tarnybą. Pasiprašėme sargybinių, kad leistų gilyn į parką pasirinkti sausų šakų laužui. Pasidaliję mažom grupelėm pradėjom bėgti. Vienas vyrukas iš Panemunio buvo apsiavęs medinėmis klumpėmis, kurios, vos pradėjus bėgti, ėmė smarkiai kaukšėti į sušąlusią žemę. Liepėme nusiauti ir bėgti basam.

Už kelių minučių Maišiagalos dvare kilo sąmyšis. Sargybiniai pradėjo šaudyti. Iš pradžių į orą, o paskui ir horizontaliai, kur pakliuvo. Pakilo į dangų kelios raketos, apšviesdamos apylinkę, bet mes jau buvome gerokai toli nubėgę. Girdėjome besivejančių sargybinių, šauksmą "stoj", jų arklių kanopų dundėjimą. Pagaliau keturiese įlėkėme į kažkokią pelkę, nusagstytą mažų pušelių. Uždusę nuo ilgo bėgimo, kritome ant samanų. Visi keturi, nusiėmę kepures, persižegnojome, sukalbėjome maldą. Prasidėjo kelionė į namus: du iš Skapiškio, vienas iš Rokiškio ir vienas iš Panemunio. Paaiškėjo, kad aš daugiausia nusimanau apie astronomiją ir, žiūrėdamas į Šiaurės žvaigždę, parodžiau kelionės kryptį. Nors pavargę po dienos žygio ir greito bėgimo, nutarėme dar paeiti ir tada nakvoti. Suradome panašesnę vietą nakvynei, prisirovėme samanų ir, prikloję pušų šakų, įsirengėme gultus.

Miegojome trumpai, nes buvo šalta. Žemė padengta šalna ir mūsų ploni rūbai taip pat pabalo. Anksti rytą klaidžiojome po pelkėtą vietovę, norėdami išeiti šiaurės link, bet kelią pastodavo platokas ir gilus upelis. Vakarop, šiaip taip įveikę vandens kliūtį, priėję kaimą, pamatėme vienoje troboje žiburius. Prislinkę prie lango, išvydome tarp savęs kalbančius valstiečius, rusų nebuvo. Pasibeldus į duris, iš vidaus atsiliepė lenkiškai, klausė, kas mes esame. Vienam mūsų lenkiškai paaiškinus, kad bėgame iš Raudonosios armijos, mus įsileido vidun. Paaiškėjo, kad tai buvo sodyba, turinti ryšių su lenkų partizanais. Šeimininkė užvirino arbatos, atnešė duonos kepalą ir cukraus. Ant stalo padėjome amerikietišką konservų dėžutę ir ėmėme drauge su šeimininkais vaišintis. Kai kurie išgėrė net po septynias stiklines arbatos - taip buvo išalkę ir ištroškę. Nuotaika pasitaisė. Bolševikai šventė Spalio Revoliucijos šventes 1944 m. lapkrityje.

Po vakarienės trobon įsiveržė ginkluoti lenkų partizanai. Jie ką tik susprogdino vieną NKVD sunkvežimį ir apšaudė kitą, pravažiuojantį plentu. Rodė paimtus trofėjus, automatinius šautuvus ir kulkosvaidį. Siūlė likti kartu su jų daliniais, bet mums paaiškinus, kad norime grįžti į savo vietoves, mandagiai atsisveikino ir palinkėjo laimingo kelio. Taip mes vėl išėjome į tamsią naktį, pilną nežinios ir įvairių netikėtumų, nes tolumoje vis dar pakildavo raketos, girdėjome pavienius šūvius. Matyt, NKVD kariuomenė tikrino kaimus ir sodybas toje vietoje, kur buvo užpulti jų sunkvežimiai. Mūsų kelias tiesiai būtų buvęs apie 130 km, bet ėjome nuošaliais keliukais, apsidairydami, aplenkdami miestelius ir kaimus. % nuošalias sodybas pasibelsdavome, paklausdami kelio. Neturėjome žemėlapio, tik apskritai suvokėme kryptį: Širvintos, Ukmergė, Kavarskas, Troškūnai, Viešintos, Skapiškis. Atstumas, rodos, nedidelis, tačiau, keliaujant naktimis be jokio žibinto, apeinant įtartinas kliūtis, kelionės maršrutas buvo kur kas ilgesnis.

Netoli Širvintų ilgai beldėmės į vieną nuošalų namą, kol pravėrė langą išsigandęs žmogus. Jis neleido užeiti, bet piktokai parodė tolumoje žiburiuojančią trobą, kur ir galėtume apsistoti. Kai prie jos priėjome ir, atsargiai dairydamiesi, žvilgtelėjome pro menkai užtiestą langą, viduje pamatėme rūkančius kareivius rusiškom milinėm - greit sprukome šalin. Užėję į kitą vienkiemį, sužinojome kokie ten kareiviai: tai buvo NKVD būstinė, o senis, nurodęs žiburius, "skrebų" tėvas, žinomas visoje apylinkėje. Jis buvo vienintelis sutiktas neigiamas tipas. Kiti žmonės buvo labai draugiški, malonūs ūkininkai, lietuviai patriotai. Daugumas vaišindavo, kuo turėdami, dar ir kelionei įdėdavo. Vienoje daržinėje visą parą gydžiau du sunegalavusius draugus, jie stipriai viduriavo. Senutė atnešdavo išvirusi kažkokių žolelių arbatos, kvepiančių lyg darželių mėtomis, lyg čiobreliais. "Sūneliai, gerkite, pagysite, pamatysite kaip ranka atims!" Prisiklausėme toje apylinkėje baisių dalykų: kaip ties Šešuoliais NKVD nušovė keliolika jaunų vyrų, kai kur trobas sudegino, o visą turtą išsivežė.

Baisus raudonasis teroras užklupo Aukštaičių kraštą. Tai buvo pirmieji didžiulės nelaimės ženklai. Kas dabar bus? - klausė susirūpinę, pilni išgąsčio žmonės.

Mums kelią užtvėrė Šventoji. Tiltą saugojo NKVD kariuomenė. Į pagalbą atėjo vienas lietuvis ūkininkas. Jis pakinkė savo arkliuką, liepė sėsti mums į ratus ir išvažiavome. Jam vienam žinomu keliu pasukome lėkštu krantu išilgai upės ir ten, pasisukioję po brastą, lengvai pervažiavome į kitą krantą. Tekantis vanduo tik pora kartų apsėmė vežimo dugną, kojos lengvai sušlapo. Lapkričio naktys 1944 m. buvo šaltos ir neramios, kupinos nežinios ir baimės. Svetimi žmonės atėjo į mūsų kraštą iš Rytų, žudyti ir plėšikauti. Baisi tada atrodė Šventosios upė, jos vanduo toks tamsus ir juodas.

Priėjome plentą Utena-Ukmergė-Kaunas. Sukritę griovio pakraščiuose, stebėjome pro šalį riedančius vežimus. Kai privažiavo prie mūsų vežimas, pusiau pakrautas šieno, mes staiga prišokome ir prisistatėme nustebusiam vežikui pabėgusiais iš Raudonosios armijos. Ūkininkas buvo iš Kavarskio apylinkių, ilgai užtrukęs Ukmergėje ir dabar vėlai grįžtantis namo. Jis pasakė, kad ir jo sūnų NKVD kariuomenė neseniai nušovė netoli namų. Tėvas pasakojo ir jaudinosi. Pasi ūlė mums apsistoti jo sodyboje, iškūrensiąs pirtį, ir galėsime visi nusiprausti, pailsėti, NKVD kariuomenės siautėjimai jau praėję tose apylinkėse. Važiuojant per Vidiškes, jis patarė sulįsti į šieną, nes čia esantys kareiviai vežimų netikrina. Blogiausiu atveju, jeigu būtų priėjęs vienas sargybinis, mes galėjome keturiese jį nuginkluoti. Taip ramiai toliau nuvažiavome Kavarsko link. Važiuoti šiene per Kavarską nesiryžome, nes ten stipresnės kariuomenės ir "skrebų" įgulos. Su ūkininku susitarėme susitikti už miestelio ant vieškelio. Apėjome kaimais iš vakarų pusės. Ūkininkas žodį ištesėjo, mūsų nekantriai laukė. Parsivežė namo, pavaišino karšta arbata, davė išgerti ir degtinės po stikliuką. Priėmė kaip savo sūnus. Išdalijo po švarių baltinių eilutę, iškūreno pirtį. Nusiprausę pamažu atsigavome. Šeimininkė išvirė cepelinų ir labai skanios pieniškos sriubos.

Vakarop šeimininkas mus palydėjo, parodė ir tą vietą, kur buvo nušautas jo sūnus. Ten radome padarytą mažą medinį kryželį. Nežinojome to ūkininko nei vardo, nei pavardės. Nebuvo jis toks turtingas, kad galėtum "buože" pavadinti. Sodyba turėjo 5 ha žemės. Matėme, kaip tėvas braukė delnu didelę ašarą nuo veido, žvelgdamas į tą pusę, kur žuvo jo sūnus. Kaip poetas Bradūnas sakė: "motinos skalbė ir skalbė kruvinus sūnų marškinius", kurių vis daugėjo. Kas gali suskaičiuoti tuos kryželius Lietuvos laukuose ir pamiškėse? NKVD bolševikų kulkos draskė Lietuvos kūną, vienus nušovė kieme, prie trobos, kaip Šešuoliuose, kitus bėgant per lauką, kaip Širvintose, ar visai netoli miško, kaip Andrioniškyje, daugelis ir dar dabar tebenešioja neužgijusias žaizdas.

Baisus buvo tas antrasis bolševikų okupacijos 1944 m. vėlyvas ruduo, nepalyginamai baisesnis už 1941 m. birželį. Tada tik areštavo, vežė, dabar ne tik vežė, bet ir šaudė vietoje, degino, plėšė trobas, seklyčias, klojimus, vedėsi gyvulius iš tvartų. Ir viskas įvyko taip staiga, netikėtai, nakčia, niekam nežinant. Keliaujant rytų Aukštaitija, teko su daugeliu Lietuvos valstiečių pasišnekėti, pajusti jų nuotaikas, išgirsti vaizdžiai apsakomus įvykius. Visiems vienodai buvo baisi NKVD. Viena girininko žmona, nuo Širvintų, papasakojo, kaip žiauriai ją sumušė uniformuoti NKVD kareiviai, kaip negailestingai mušė jos vyrą, po to kaip maišą įmetė į vežimą ir nežinia kur išvežė. Kur tik ji ieškojo po NKVD būstines, Širvintose ar Ukmergėje, visur atsakydavo: "neznajem" (nežinom). Ji pasakojo apie rūsius, pilnus suimtųjų, apie paskubomis įrengtus primityvius kalėjimus, kameras, prie kurių dieną naktį stovėjo ginkluotos sargybos. Kiek daug mūsų motinų su maisto ryšulėliais lūkuriuodavo prie tokių pastatų, kalbindavo sargybinius, teiraudavosi, ar nėra čia uždarytųjų sūnų, vyrų. Kaip sunku būdavo sužinoti iš NKVD apie suimtųjų likimą, apie jų kalinimo ir tardymo vietas. Viskas buvo daroma, kad įbaugintų Lietuvos kaimus ir miestus, kad pasėtų paniką ir baimę. Taip lengviau valdyti užimtą kraštą.

Stribai apšaudo partizanų stovyklą

Tai įvyko po 1945 m. gegužės 9 d., karo su Vokietija pabaigos. Mūsų būrys, 12 vyrų, apsistojo pailsėti netoli Čeikos sodybos, Vėželių kaimo ribose. Ūkis buvo stambus, per 30 ha, vienas pavyzdingiausių kaime. Bolševikų supratimu, tai buožiškas ūkis. Visa Čeikų šeima buvo išvežta į Sibirą, jos likimas man nežinomas. Pietinėje sklypo dalyje augo kelių ha alksnių-juodalksnių miškelis. Mums patiko ši nuošali vieta, ir, be to, retais krūmais susisiekianti su stambiu Turmiškio miškų masyvu. Suradę sausesnę aikštelę, įsitaisėme ir daugelis prigulė pailsėti po nakties žygio. Kaip ir visada Lietuvoje, ankstyvas pavasaris nebuvo šiltas, bet vis dėlto, prieš saulutę atsisėdus, ji džiovino viską: ir mūsų permirkusius batus, ir sušlapusius drabužius. Todėl ir aš, balutėje išplovęs, džiovinausi savo vilnones kojines, motinos numegztas. Netoliese savo guolius buvo įsitaisę ir kiti. Stovyklos viduryje, pasitiesęs po savimi vokišką palaidinę, ant sausų šakų ir samanų ilsėjosi būrio vadas Ąžuolas, apsivilkęs trumpu puspalčiu, greta buvo Vlasovas, Barzda, Puškinas, Šermukšnis, Karklas, Žilvitis, Aleksas ir kiti. Man atrodė, kad vadas buvo užsnūdęs. Jis su Šermukšniu nebuvo būrio senbuviai. Iš jo praeities žinojau, kad tai atsargos leitenantas, mokytojas, nuo Ukmergės. Prie sovietinės valdžios buvo bandęs dirbti prokuroru, rodos, Kupiškyje, bet staiga turėjęs su bendradarbiu pasitraukti į mišką. Kiti vaikinai buvo iš artimiausių aplinkinių kaimų.

Tarp mūsų buvo ir aukštas vaikinas, apsirengęs lietuviška miline, girininko sūnus. Jis daugiausia draugavo su Broniumi Stančiku-Vlasovu, su juo šnekėdavo. Jis vienintelis turėjo pačios naujausios laidos vokišką sunkųjį automatą su buože - tikrą dabartinio rusiško Kalašnikovo automato

□ Viename iš "Ozerlag" lagerių; viršuje užrašas - "Tegyvuoja didžioji tarybinė liaudis - komunizmo statytoja!", o prie Kalėdų eglutės būrys Lietuvos partizanų, ryšininkų ir politinių kalinių, Priekyje galima atpažinti Edvardą Radavičių-Arminą iš Kelmės, Klemensą Beržinską ir Domą Toliušį. Apie 1956 m.

prototipą, mūsų vadinamą "geverka". Vaikiną su lietuviška miline čia aš mačiau paskutini syki. Kai jis apsilankė pas savo tėvus ir seserį, greičiausiai skrebų slapukų buvo pastebėtas. Buvo pranešta kariuomenei. Tankiomis grandimis apsupta sodyba. Partizanas slenkantį priešą pastebėjo, kai jau buvo arti. Pasitaręs su šeima: ką daryti? Nusprendęs gintis, bet nepasiduoti. Kuomet čekistų grandinės drąsiai ir išdidžiai priėjo visai arti prie namų, vaikinas su lietuviška miline nuo gonkų palangės paleido visą automato apkabą į neprašytus svečius, nesitikėjusius tokio priėmimo. Susimaišė priešo grandys, daugelis krito žemėn ir nebeatsikėlė. Vaikinas iššaudė dar ir kitas apkabas. Apglumęs priešas pradėjo šaudyti į sodybą, pasitraukęs iš toliau ir uždegė namą padegamosiomis kulkomis. Kaip Pilėnų Margiris, su visa šeima partizanas žuvo, priešui nepasidavęs. Iš jų per stebuklą liko sužeista sesuo, vėliau išvežta į Sibirą...

Du mūsų stovyklos sargybiniai, protarpiais apeidavo krūmus ir su žiūronais užmesdavo akį į apylinkes. Ateidavo pasišnekėti ir pas mus.

Kai kojinės apdžiūvo, pabandžiau apsimauti aulinius batus. Vieną koja pasisekė, bet antra su drėgna kojine įstrigo bato aule. Visa jėga bandžiau įkišti ir staiga, nei iš šio, nei iš to, šiaurinėje miškelio ir krūmų pusėje pasigirdo šūviai. Kelių kulkosvaidžių tratėjimas greitai susiliejo su automatais į ištisą griausmą. Šaudė tiesiai į mus. Pavasarį vos pradėję sprogti žali medžių pumpurai su šakelėmis byrėjo ant galvos kaip smulkus lietus. Sproginėjo krūmuose sprogstamos kulkos, tai medelių viršūnėse, tai pačiose šakose. Aš, parvirtęs ant šono, vis bandžiau užmauti batą. Nesisekė. Man taip besikankinant, draugai iš stovyklos pasitraukė. Likau vienas. Pasigriebiau savo ilgavamzdį rusišką šautuvą ir su neužmautu batu pamažu pradėjau šlepsėti ton pusėn, kur pasitraukė draugai. Sprogus keletui granatų krūmų pakraštyje, šaudymas greitai sumažėjo ir visai nutilo. Man bestriksint po krūmus, nusimovė ir batas. Kojinę įsidėjau kišenėn, o batą apsimoviau. Po keletos minučių pamačiau ir draugus. Jie buvo sugulę prie kitų krūmelių ir laukė manęs. Vadas apsidžiaugė, kad nesužeistas.

Gavau su Žilvičiu užduotį išžvalgyti, kas šaudė. Be to, surasti ten, kur vadas miegojo, jo belgišką pistoletą, iškritusį iš puspalčio kišenės. Jei kiltų apsupimo pavojus, atidengti ugnį į priešą, iššauti raketą. Mes greitai suradome pistoletą ir nustatėme, kas taip smarkiai šaudė. Išlindę į krūmų pakraštį, pro žiūronus pamatėme keliais vežimais nuvažiuojančius Skapiškio skrebus. Jie pasuko keliuku senojo Vėželių kaimo link, kur jų laukė kareivių būrys. Grįžę pranešėme vadui, kad matėme apie 15 skrebų ir kaime yra rusų kareivių. Puolimui mūsų jėgos buvo nedidelės, be to, lengvuosius kulkosvaidžius buvom palikę kitoje vietoje. Iš ryšininkų pasakojimų nustatėme, kad skrebams įtartini pasirodė mūsų krūmai ir miškelis, tačiau į juos įžengti nesiryžo. Nutarė iš tolo apšaudyti - gal kas nors ir išbėgs. Šovinių jie turėjo daug.

Visa ši istorija tuo dar nesibaigė. Greitai paaiškėjo, kad mūsų judėjimą tose apylinkėse stebėjo viena mergina, turinti ryšius su NKVD. Po tos savotiškos "pirties", mes užėjome pas ūkininką, vienam iš būrio gerai pažįstamą. Buvome išalkę ir paprašėme šeimininko užkąsti. Atsitiktinai toje sodyboje užtikom besislapstantį nuo mobilizacijos, buvusį 1941 m. sukilimo dalyvį-partizaną iš Kauno. Jį pažinojo Vlasovas, todėl greitai užsimezgė draugiški ir atviri pokalbiai. Šeimininkas mus pradėjo vaišinti tuo, ką geriausia turėjo, skilandžiais bei karšta arbata. Pasidėjome gink-

□ Lietuvos partizanai, ryšininkai ir kiti politiniai kaliniai Andziobos lageryje "Ozerįag" 1956 m. Sėdi: Vincas Patackas, Povilas Vaičekauskas, Edvardas Radavičius, Bronius Balutis, Bernardas Jurševskis. Stovi: Vincas Leipus, Kazys Pleskus, Klemensas Jazdauskas, Kazys Šapoka, Vincas Žarskus, Viktoras Junkaitis, Juozas Kukštas

lūs, pasistiprinti buvo ne pro šalį. Mūsų vadas Ąžuolas, pasitraukęs nuošaliau nuo kitų, su buvusiu 1941 m. Kauno partizanu, tyliai kažką kalbėjosi. Pastarasis vadui pranešė, kad viena iš trijų gretimos sodybos merginų yra nepatikima. Ji buvusi savotiška atskalūne, su seserimis ir tėvais nesutarianti, labai idealizuojanti naująją komunistinę valdžią, dažnai pėsčia einanti į Kupiškį. Ką ji ten veikianti, niekas tikrai nežino. Viena tik išaiškėjo, kad ji sekanti partizanų judėjimą ir kryptis. Seserų pasakojimu, maždaug prieš pora dienų, kai Vėželių apylinkėse pasirodė mūsų keletas žvalgų, ji nedelsiant išėjo į Kupiškį. Seserų buvo susekta -užėjusi NKVD būstinėn pas skrebus. Dabar mums pasidarė aišku, kodėl mūsų apylinkėse intensyviai maišėsi skrebai su kariuomenės būriais ir kodėl mes su jais vos nesusidūrėme.

Pasitraukėme gilyn į Turmiškį. Ten įvykusiame trumpame partizanų pasitarime buvo nuspręsta bausmė - nukirpti merginai plaukus. Leitenantas tą bausmę vykdyti pavedė Aleksui ir man. Jis priminė, kad būrio sprendimas neatšaukiamas, ašaromis nepaperkamas. Atėjus nakčiai, mudu su Aleksu išsiruošėm į žygį. Abu gimnazistai, jis kažkur nuo Šimonių, nežinau, ar tai jo tikras vardas, ar slapyvardis. Jis ginkluotas rusišku automatu su barabanėliu (disku), o aš šautuvu, prie šono turėjau dar ir "raketniką", o Aleksas pistoletą.

Mūsų kelionė nebuvo labai ilga, netrukus pasibeldėme į sodybos duris. Negreit jos atsidarė. Vidurnaktyje neramus moteriškas balsas klausinėjo, kas mes tokie esame. Apšvietėme prožektoriumi savo kepures. Pro mažutį langelį duryse pamatė mano kepurėje įsiūtą trispalvį kaspinėlį, o Aleksas dėvėjo šaulio uniforma. Tada ji įleido mus. Pasisakėme, kad esame partizanai ir norime su šeimininkais pasikalbėti apie jų dukrą ir įspėti ją, kad nevaikščiotų į Kupiškį pas skrebus. Paklausėme, kur ji mieganti. Mums nurodė kieme svirną. Eidami koridoriuje, pasišvietę prožektoriais užtikome ant sienos pakabintas avims kirpti žirkles, kurias Aleksas pasiėmė. Tėvas liepė merginoms atidaryti svirno duris ir paliko mus vienus su jomis. Iš pradžių merginos buvo labai išsigandusios, matydamos mus ginkluotus, bet vėliau aprimo, kai pasisakėme, kas esą. Žiburio nedegėme. Pro mažutį langutį švietė mėnulis. Viduje buvo prieblanda. Svarbiausia buvo nustatyti, kuri iš jų trijų išdavikė. Iš pradžių maloniai pokalbėje su merginomis, netrukus liepėme prisipažinti, kuri iš jų vaikšto į Kupiškį pas skrebus. Seserys tylėjo. Pagaliau viena iš jų prisipažino ir pradėjo verkti.

Trumpai išsakėme partizanų dalinio vado Ąžuolo sprendimą ir pasakėme, kokia bus bausmė. Ji pradėjo dar labiau kūkčioti. Aleksas padavė man avims kirpti žirkles, bet aš, niekad nekirpęs avių, o juo labiau merginos, greit susipainiojau gelsvose garbanose ir beveik nieko nenukirpau. Tada prišoko Aleksas ir užbaigė. Vis dėlto, mums buvo labai nesmagu vykdyti tokį įsakymą. Palikom mes tas žirkles ant grindų. Mergaitės ašarotas veidas prislėgė mūsų nuotaiką taip, kad abu stengėmės kuo greičiausiai dingti iš svirno. Vėliau, sužinojome, kad ta mergina nebevaikšto daugiau viena į Kupiškį, o visa apylinkė žinojo, kodėl ji skaryte galvą apsirišusi. Šis įvykis charakterizavo partizanų žmonišką elgesį ano meto sąlygomis ir gana švelnią bausmę už nesilaikymą partizanų įsakymo nesusidėk su priešu, bent pačioje partizanų judėjimo pradžioje.

Partizanų gegužinė Biliūnų kaime

Maždaug 4-5 km į vakarus nuo Skapiškio miestelio, mūsų partizanų būrys apie dvidešimt vyrų buvome apsistoję pailsėti viename kaimo klojime. Nuo vieškelio Skapiškis-Biliūnai-Gendviliai skyrė gana gilus melioracijos griovys-upelis, kartais netgi ir labai vandeningas. Kluonas buvo aukštesnėje vietoje, iš kur gana toli buvo galima stebėti apylinkę, neleidžiant prisiartinti priešui. Būrio sargybiniai tuojau pat užėmė stebėjimo angas kluono kampuose ir pro žiūronus žvalgė apylinkę.

Sužinoję, kad mes čia apsistojome, atvyko mūsų ryšininkai, tarp kurių buvo ir kelios partizanų seserys. Pora vardų dar ir šiandien prisimenu: Emilija ir Pauliutė. Dar kelios merginos atnešė mums užkandžių. Ten, kur susirenka jaunimas, greitai pasigirsta linksmos šnekos, juokas. Mergaitės apžiūrinėjo mūsų ginklus ir naujai įsigytą vokišką lengvąjį kulkosvaidį. Mes joms turbūt atrodėme labai karingai, nes beveik pusė partizanų buvo apsivynioję kulkosvaidžio šovinių kaspinais. Juos nusiėmė tik tada, kai kluono aikštelės viduryje pradėjo suktis poros. Pradėjo groti "kapela": du su šukomis, prie kurių pridėtas rūkomas plonas popierius birzgė melodiją ir maža lūpinė armonikėlė. Visos muzikos pagrindą sudarė niūniuojamos partizanų dainos. Įstrigo atmintyje:

Saulutė į vakams leidos,
Ilgėjosi girios ir pievos,
Veidužį man ašaros puošė,
Kai tu pasakei man sudiev...

Ach mielas, išeini sudiev,
Aš ašarom laistysiu žemę
Ir verksiu lyg žydinčios ievos,
Likimas man liūdesį lemia...

Šokau ir aš su visomis iš eilės, nors kartas nuo karto reikėdavo ir "kapeloje" pabūti, arba pakeisti draugą, tūnantį kluono kampe su lauko žiūronais. Buvo jau po birželio vidurio ir artinosi šienapjūtė. Atrodė, lyg tai būtų paprasta kaimo vakaruška. Tačiau piramidės šautuvų, sustatytų kluono pakraščiais ir šalia jų "tupintis" vokiškas lengvasis kulkosvaidis bylojo

ką kitą. Nors mes ir smagiai šokome, tačiau nepamiršome, kad kiekvienu akimirksniu gali pasirodyti priešas. Gegužinė tęsėsi su pertraukomis kelias valandas ir dar gal nebūtų nutrūkusi, jeigu sargybinis iš rytinio kluono pakraščio nebūtų sušukęs: "Vieškeliu važiuoja rusai!" Partizanai ėmė tvarkytis ginklus. Merginoms buvo liepta vienai paskui kitą skubiai palikti kluoną, ramiai ir be skubos išsiskirstyti įvairiomis kryptimis. Mes pasirengėme sutikti neprašytus svečius. Pro žiūronus aiškiai matėsi keliais vežimais važiuojantys kareiviai. Jų galėjo būti kelios dešimtys. Pasitarėme, kad reikia iš čia pasitraukti, nes, įvykus susišaudymui, nukentėtų mūsų gerieji ūkininkai. Kai kurių partizanų čia gyveno seserys ir broliai, buvo jų pačių sodybos. Nutarėme trauktis Čypelių kaimo link, nes arčiausiai prasideda krūmais ir medžiais apaugusios vietovės, prie jų ir miškas.

Palaukę, kol "padvados" pradės leistis vieškeliu žemyn, ir dings iš horizonto mūsų klojimas, trumpais perbėgimais pradėjome trauktis iš Biliūnų kaimo. Greitai mus uždengė krūmai. Stebėjome dulkių debesis, kurie kilo nuo ratų. Laukėme, kad galbūt rusai sustos prie kaimo prieigų arba netoli mūsų klojimo, bet kaip niekur nieko nubildėjo tolyn vakarų kryptimi.

Gaila buvo nutrauktos gegužinės ir sugadintos nerūpestingos nuotaikos. Dabar reikėjo tampyti sunkias kulkosvaidžio šovinių dėžes ir iš eilės ant pečių nešti lengvą vokiškąjį kulkosvaidį. Sustojome kažkur Čypelių kaimo apylinkėse esančiame mažame miškelyje. Ten laikinai pasistatėme palapines ir išstatėme sargybą. Pasiuntėme pora savo vyrų atgal į Biliūnų kaimą sužinoti paskutinių žinių apie pasirodžiusią kariuomenę. Sužinojome, kad rusai buvo sustoję Gendviliuose. Lyg kažko ieškojo, bet dažniausiai prašė ūkininkų pavalgyti ir įdėti lašinių. Rusų kariuomenės užkabinti neturėjome noro. Vado nuomone, jie greičiausiai grįžtų tuo pačiu vieškeliu pro Biliūnus, bet čia gyveno geriausi mūsų ryšininkai ir mums prijaučiantys ūkininkai. Be to, artintis prie Skapiškio nebuvo saugu, nes miestelyje buvo daug skrebų ir pačioje geležinkelio stotyje gausus kariuomenės garnizonas.

Persirengęs mergaite

Nedidelis mūsų dešimties vyrų būrys buvome apsistoję viename kluone netoli Biliūnų kaimo. Apylinkėje darbymetis. Per žiūronus matėme, kaip pora merginų sunkiai krovė šieną į didelį vežimą ir nelabai joms tai sekėsi. Kažkas iš mūsų pasiūlė, joms padėti. Tai būtų gražu, juo labiau, kad mergaitės buvo mūsų būrio ryšininkės. Jaunam vyrui pasirodyti dieną rizikinga dėl skrebų ar kariuomenės, todėl Vlasovas su Puškinu (tokį slapyvardį pasirinko dėl barzdos ir bakenbardų) pasiūlė vienam mūsų persirengti moteriškais drabužiais, tai niekas iš apylinkės neatkreips dėmesio. Puškino sesuo Pauliutė netrukus atnešė sijonuką ir palaidinukę su skarele. Neprisimenu kodėl, bet būrio vyrai nubalsavo, kad aš geriausiai tinkąs tam vaidmeniui. Nelabai ir spyriojausi. Ką čia tuščiai klojime kiurksoti ir lošti "vežimą" kortomis, ar šiaip niekus taukšti... Neturėjau nei barzdos, nei ūsų, o drabužiai man tiko. Su visokiais juokeliais ir pašaipėlėmis vyrai aptaisė mane, truputį savotiškai išpūsta palaidine, nes už užančio paslėpiau ir vokišką mauzerį. Ant galvos užsirišau skarelę, ant kaktos išpešiau plaukų kuokštą ir, anot Puškino, niekas nepasakytų, kad tai persirengęs vyras.

Po trumpos "pažinties" su mūsų nustebusiomis merginomis kibome į šieną, kurį tikrai reikėjo sparčiai suvežti į klojimą. Jos mynė vežimą, o aš su šakėmis iš kupetų nešiau. Darbas ėjo dvigubai greičiau. Nereikėjo nei pusdienio, kai visas šienas buvo suvežtas. Mano darbą iš tolo su žiūronais stebėjo būrio vyrai. Buvo šilta, tvanki diena ir permirkau prakaitu. Paskutinį šieno vežimą palikau pačioms mergaitėms išsikrauti, o pats užsinorėjau netoli esančiame upelyje išsimaudyti.

Susiradau prie krūmo maudymuisi tinkamą vietą ir pradėjau nusirenginėti. Ta žemumoje esanti pieva gana gerai buvo matoma ir apžvelgiama iš kluono, bet, matyt, mane stebėjo ir dar kas nors iš pašalinių. Palikęs ant upelio kranto drabužius ir mauzerį, labai daug nenutolau nuo jų. Akies krašteliu pastebėjau už krūmų, šmėkšteliant lyg pilkai žalią rusišką uniformą. Neišsigandau, nes žinojau didesnio pavojaus atveju sulauksiu draugų paramos. Nežinojau tik, ar vienas, ar keli artinasi prie manęs. Nespėjau gerai apsiprausti, paskubėjau išlipti į krantą ir galvotrūkčiais mečiausi prie drabužių, mauzerio. Dabar jau visai aiškiai pastebėjau, kad prisidengdamas krūmais, tikrai slenka rusų kareivis. Kitų kareivių nebuvo matyti. Ar jis turėjo ką nors rankose - neįžiūrėjau. Supratau, kad jį prie manęs traukė mano liemenėlė ir pusnuogis besimaudančios "merginos" kūnas. Aš užsisegiojau sijoną ir taisiausi šlapią skarutę, kai pastebėjau, kad jis jau čia pat. Jau buvo pasiruošęs šuoliui, kad apglėbtų ir prispaustų prie žemės dar šlapią "mergaitę". Žaibo greitumu atsisukau ir nukreipiau į jo akis mauzerio vamzdi. Mačiau, kaip išbalo "kavalierius" ir atbulas pradėjo trauktis. Sukomandavau griežtai, rusiškai: "Stoj, nedvigatsia" (stok, nejudėk). Apžiūrėjau jį, ar neturi ginklo. Neturėjo, matyt, buvo koks dezertyras, ar šnipelis, ar šiaip besibastantis toliau nuo karinio dalinio kareivukas. Įsakmiai liepiau kuo greičiausiai iš čia dingti, bėgti ir atgal neatsigręžti, o jei ne - mauzerio kulka bematant pasivys. Jisai nurūko kaip kiškis.

Kai grįžau į klojimą būrio vyrai leipo juokais. Jie manęs klausė : "Kleveli, ką tu jam pasakei, kad jis taip smarkiai nuo tavęs bėgo?"... Žinoma, buvo gardaus juoko ir mano merginoms, ir būrio vyrams. Apie tą įvykį ilgai dar prisiminėme visokiomis progomis, gaila tik, kad iš tos vietos turėjome greit išsikelti, nes tas kareivukas galėjo būti ir šnipas.

Paskutiniai šūviai

Tai buvo 1945 m. rugsėjo pradžioje Skapišk io miestelio apylinkėse, 6-7 km pietvakarių kryptimi Turmiškio link. Turmiškis - lapuočių ir spygliuočių miško masyvas su daugeliu krūmų, gal 10 km besitęsiantis Kupiškio link, o skersai turintis apie 4 km pločio. Mūsų skapiškėnų partizanų keliolikos vyrų būrys, vengdami susidurti su reguliaria armija ir pagalbiniais jos daliniais bei skrebais, priešo nepastebėti, prasmukome iš didžiulio Skapagirio miškų masyvo.

Mūsų būrio taktika - išsaugoti kiek galima daugiau vyrų gyvybių, nesiveliant be reikalo su priešu į kautynes. Žvalgų grupė iš trijų partizanų, tarp jų ir aš, netikėtai užklupome miško keliuku slenkančią kelių kareivių grupę, besivedančių dar ir pora šunų. Jie visi buvo apsisiautę maskuojamos spalvos palapinsiaustėmis, kurios, plačiai išsiskleisdavo nuo vėjo, jiems žengiant. Tai dengė jų antpečius, ir negalima buvo pamatyti, kokios jie spalvos. Ant galvų buvo paprastos raudonarmiečių pilotės su raudona žvaigžde, nublukusios nuo saulės, apdulkėjusios. Aiškiai matėsi, kad jie nemažai keliavę pėsti, nes atrodė pavargę. Nesidairė į šalis, o tik stengėsi kuo greičiau pereiti mišką. Kuo ginkluoti, neįžiūrėjome, pastebėjome tik pora rusiškų automatų diskų. Apie priešą tuoj pranešėme

dalinio vadui, kuris greitai atvyko su keliais: kovotojais. Dabar jau mes padėties viešpačiai. Iš kokių 100 m atstumo galėjome rusus be didelio vargo iškloti. Daugumas vyrų pasisakė už tai, kad reikia juos visus sunaikinti, bet vado sprendimas buvo: "Neliesti!"

Tolokai mes juos palydėjome ir į jų pavargusias nugaras nešaudėme. Vienas iš svariausių vado argumentų buvo tas, kad netoliese du mums prijaučiantys valstiečiai ūkininkai. Sunaikindami šią priešo grupę, mes būtume pastatę savuosius Į mirtiną pavojų, į sunaikintų vietą Stalinas lengvai galėjo atsiųsti naujus raudonarmiečių dalinius.

Mes traukėme tamsioje rudenio naktyje, mažyčiu lauko keliuku, žinomu keletui mūsų partizanų. Po kelių įtempto naktinio žygio kelionės valandų, nutarėme truputį kur nors užsukti ir atsipūsti. Kažkuris iš mūsų pasiūlė užsukti į pieninę - pieno perdirbimo ar priėmimo punktą, kurio vedėju buvo vietinis rusas, kolonistas, partizanų žiniomis, labiau lojalus sovietų valdžiai, negu Lietuvos partizanams. Buvo pasiūlyta, tegu ir jis nors kartą paremia partizanus, duodamas jiems pavalgyti, leisdamas išgerti nors po puoduką saldžios grietinėlės iš sovietų valdžiai skirtų atsargų. Greitai pasiekėme tą vietovę.

"Pieninė" buvo vienišas pastatas prie kaimo vieškelio, kuris buvo gana duobėtas, išmuštas kaustytų vežimų ratų. Ūkininkai kasryt čia ratuose atveždavo pieno bidonus. Pastatas apželdintas krūmais, augo ir didesni medžiai. Partizanų būrys išsidėstė aplink. Trejetas vyrų pasibeldė ir po kurio laiko prisikėlė tą rusą pienininką. Užsidegė ir žibalinė lempa. Matėme viduje šmėsčiojant ir moteriškus siluetus, dengiančius stalą. Mūsų grupei vadovavo puskarininkis. Aš buvau paskirtas sargybos vyresniuoju. Visi iš eilės užeidavome ir, kas kiek norėjome, galėjome užkąsti, iki soties atsigerti saldžios grietinėlės.

Taip didesnė būrio dalis sugužėjo į vidų. Su sargybomis lauke pasilikau tik aš. Pamažu apeidavau krūmuose išsidėsčiusius sargybinius, kurie nuolat stebėjo aplinką, gal daugiau klausydamiesi, nes buvo labai tamsu, negu stebėdami. Tik prisispaudus visai prie žemės, šiek tiek buvo galima ką nors pastebėti, ir tik tokiomis prie nakties pripratusiomis partizanų vanagiškomis akimis. Man kėlė nerimą kaimo vieškelis. Ir apskritai širdyje jutau kažkokį keistą nerimą, turėjau blogą nuojautą, tiesiog nenorėjau ilgiau čia pasilikti. Pieninės viduje netrukus pasigirdo lietuviškų dainų garsai.

Išgirdus vis garsiau ir garsiau dainuojančius savo draugus, Uosį paskyriau sargybos vyresniuoju, o pats įėjau į vidų. Vaizdas, kurį pamačiau, tiesiog sukrėtė. Pažeidžiant partizanų drausmę ir pagaliau sveiką nuovoką, aplink stalą susėdę vyrai jau gerokai įkaušę nuo "velnio lašelių", keli buteliai tušti.

Grupės vadas, kuris nepasižymėjo meile stikliukui ir visados laikėsi partizaniškos drausmės, dabar šalia turėjo pasisodinęs, matyt, to punkto vedėjo dukterį ir, gerokai įraudęs, linksmai dainavo. Kai pamatė mane įėjusį ir stovintį prie durų, pasikėlė ir su stikline artinosi prie manęs. Taip pat atsistojo ir keli kiti, ir siūlė tostus. Visų veidai buvo linksmi, viešpatavo nerūpestinga, linksma nuotaika, rodos, nebūtų nei siaučiančių NKVD dalinių, nei slapta sekančių skrebų bei kitokių išdavikų. Į siūlymą sėsti prie stalo, griežtai atsisakiau, o kišamą stiklinę naminės ramiai pastūmiau į šalį. Dar gimnazijos laikais, būdamas ateitininku, visados laikiausi blaivybės, jos principų, juo labiau čia, kartu su kovos draugais, gyvenime, pilname pavojų ir mirties alsavimo. Būryje buvau aukščiau visų savo išsilavinimu, mano žinioje buvo partizanų spauda, laikraščiai ir propaganda. Vyrų akivaizdoje smarkiai susiginčijau su grupės vadu dėl tokio elgesio ir, surinkęs visus savo šalininkus, apleidau pieninę. Ten pasiliko mažesnė pusė būrio.

Taip tą nelemtą naktį dėl naminės butelio suskilo mūsų būrys į dvi dalis. Susirinkti visam daliniui drauge buvo numatyta "Didžioji Eglė". Šitokį šifruotą pavadinimą turėjo viena iš daugelio mūsų stovyklaviečių, kurios vietą mes gerai žinojome. Kur ji yra, žinojo ir mūsų svarbiausieji ryšininkai, taip pat ir keli atsarginiai partizanai. "Didžioji Eglė" buvo paprasčiausia miško aikštelė. Artimiausias kaimas - Vainiškių. Pieninėje pasilikę tikino, kad jie tik truputį užtruks, ir iš pat ryto būtinai prisistatys ten, kur mes sutarėme. Tarp pasilikusiųjų išlenkti po taurelę buvo Barzda, Grenadierius, Puškinas, Vlasovas, Uosis ir kiti. Tą naktį turėjau užeiti pas vieną gerą pažįstamą ūkininką - mūsų ryšininką, perduoti jam spaudą ir išklausyti surinktų svarbesnių naujienų iš užsienio, išgirstų primityviu radijo aparatu.

Todėl išsiskyriau ir su vyrais, nepasilikusiais pieninėje. Kartu pasiėmiau būrio vilkinį šunį "Fricą". Kodėl jis buvo vadinamas "Fricu", sunku pasakyti, greičiausiai dėl to, kad jis buvo vokiečių kariuomenės paliktas pas vieną gyventoją, iš kur partizanai jį ir pasiėmė. Protingas tai buvo šuo. Dienos ar nakties metu jis geriausias ir stropiausias sargybinis. Priartėti prie būrio stovyklos pašaliniam žmogui buvo neįmanoma. Būrio naktinio žygio metu jis bėgdavo visų priešakyje ir žvalgydavo kelią. Jis pirmas įlėkdavo, nei mes įžengdavome į kokį kaimą ar vienišą stovyklą. Aš buvau numatęs kartu su "Fricu" pernakvoti klojime. Nedaug miegojau. Kažkokios vidinės nuojautos genamas, anksti prabudau ir tuojau išskubėjau prie "Didžiosios Eglės", iki kurios buvo keletas kilometrų. Atėjęs nieko neradau. Pamiškėje sutiktos dvi ryšininkės pranešė, kad daug kariuomenės sunkvežimiais važiuoja ir važiuoja keliu. Atrodo, kad supa mišką. Prisidėjęs prie akių lauko žiūronus, netrukus ir pats tuo įsitikinau. Mačiau rūkstančias kelio dulkes ir girdėjau tolimą sunkvežimių burzgimą. Mano vyrų niekur nebuvo matyti. Šiaurinėje miško dalyje, beveik miško pakraštyje, supratau, kad "Fricas" kažką aptiko. Jis pribėgdavo prie manęs, apsigręždavo ir staiga nerdavo pirmyn. Taip mane ir atvedė prie miegančių vakarykščių "baliavotojų". Vaizdas, kurį pamačiau, tikrai buvo nekoks. Palapinė tik pusiau teištempta. Suvirtę, kaip pakliuvo, miegantys mano draugai. Beveik visų uniformos, taip pat ir jų barzdos, buvo visiškai baltos. Iš pradžių negalėjau suprasti, kas čia atsitiko, kol prie vieno krūmo pastebėjau numestą maišą smulkių kvietinių miltų. Viename maišo šone buvo skylutė.

Iš karto viską supratau, pamatęs vežimo vėžes. Gavę iš pienininko maisto produktų, dar miltų maišą, susiradę kažkieno arklį su ratais, viską čia atvežė, o vežimą su arkliu paleido atgal. Kadangi jie buvo įkaušę ir, matyt, neturėjo jėgų pasiekti sutartą vietą, tai visi čia ir suvirto be sargybos. Jie nepastebėjo, kad miltai visą kelią byrėjo ir tiksliai žymėjo jų kelionės maršrutą. Išėjau į miško keliuką žvilgtelėti, o ten jau ir be žiūronų pamačiau atsargiai slenkančius kareivius. NKVD artinosi, o mano vyrai miega! Pribėgau prie vieno, purtau keltis, o jis tik kažką niurzgia ir nesikelia. Bandau žadinti kitą, vėl tas pats. Tik galų gale, surikus "rusai", visi kaip įgelti pašoko, griebėsi ginklų. "Fricas" staiga pradėjo loti, o mes, palikę palapinę ir miltus, paskubomis lėkėme gilyn į mišką. Greitai išgaravo vakarykštė naminė, kai bandėme prasiveržti į kitus miškus. Turmiškis buvo apsuptas. Atsidūrėme lyg kokiame maiše, beveik jau užrištame. Kiti būrio vyrai ryšininkų įspėti ir į susitikimą prie "Didžiosios Eglės" nebeatėjo. Ką daryti? Mūsų jėgos nedidelės, šiek tiek daugiau negu dešimt vyrų. "Fricui", kurį turėjau prie savęs prisirišęs, apvyniojau virvute snukį, kad nelotų.

Kaip ištrūkti iš to geležinio žiedo? Svarstėme ir šiaip, ir taip, bet išeities nematėme. Viena buvo aišku, kad reikia išsilaikyti ir likti gyviems nors iki vakaro. Rudens naktys tamsios, ir tuo pasinaudojus, pavieniui išsiskirsčius, gal kam ir pavyktų prasmukti pro apsupimo žiedą. Svarbiausia sulaukti nakties! Kaip ir tikėjomės, rusai pradėjo "šukuoti" Turmiškį. Jų taktika: išvaryti mus iš miško ir kur nors atviroje vietoje visus sunaikinti. Priėmėme, matyt, vienintelį teisingą sprendimą: iš miško nebėgti, bet užsimaskuoti paparčiais ir mažomis eglutėmis apžėlusiose aikštelėse, prisileisti artėjančią NKVD kareivių eilę visai arti, smogti jai iš visų ginklų kartu ir veržtis tiktai pirmyn, bet ne atgal. Kol jie sutvarkys savo gretas, kitoje vietoje vėl iš naujo užsimaskuoti ir laukti. Daug nešaudyti, taupyti šovinius ir ypač granatas. Mūsų ginklai: lengvasis vokiškas kulkosvaidis, lengvas, prie vokiško karabino prisukamas granatsvaidis su keletu paprastų ir viena prieštankine granata, suomiškas automatas, du rusiški automatai su "barabonėliais", du automatiški šautuvai dešimtukai, vienas rusiškas, o kitas vokiškas, kitų partizanų paprasti šautuvai, daugiausia vokiški karabinai. Keli turėjo dar ilgavamzdžius vokiškus parabelius. Turėjome ir rusišką "raketniką", bet svarbiausia - tai didelis ryžtas gyviems naepasiduoti. Nedidelės buvo mūsų šovinių atsargos. Prie kulkosvaidžių buvo tik viena šovinių dėžė. Po 50 šovinių juostas apsikabinę turėjo pora kovotojų. Aš turėjau vokišką karabiną ir granatsvaidį, ir 45 šovinius.

Pirmąsyk užsimaskavome vidury miško. Užsiklojome žolėmis ir medžių šakutėmis, ilgai gulėjome pasiruošę. Treškindami sausas medžių šakeles, priešas pamažu artėjo. Mūsų prasilaužimo linija buvo siaura, gal 20 m eglyno. Po vado automato serijos, sekunde vėliau, kirtome iš visų ginklų, sprogo puolamosios vokiškos granatos, ir lyg kokie žali miško kupstai metėmės pirmyn. Dešinėje prabilo rusiškas kulkosvaidis, pradėjo tarškėti rusiški automatai, bet mes sėkmingai sulindome į eglyną. Toli palikome šautuvų, kulkosvaidžių ir automatų šūvius, jų sukeltą triukšmą. Greičiausiai rusai patys gerai nesuvokė, kas čia atsitiko. Mūsų ugnis jiems buvo netikėtai stulbinanti.

Atsidūrėme kitame miško gale. Sulindome į papartyną. Augo daug mažų eglaičių. Užsimaskavome. Laukėme labai, labai ilgai, kol pajutome, kad vėl artėja kareiviai. Aš gulėjau su "Fricu" kraštinis, prie manęs visai netoli, tiesiog ranka pasiekiamas, tūnojo Grenadierius, už jo su lengvu kulkosvaidžiu Vlasovas, o toliau kiti. Kaip ir pirmą kartą, taip ir dabar, "Fricas" dažnai krutėdavo, turėjau nemažai vargo, kol jį už odinio antkaklio prispausdavau prie žemės. Mačiau, kaip pagyvenęs rusų kareivis, neskubėdamas artinosi tiesiai prie manęs. Slenkančioje gretoje jis buvo kraštinis. "Fricas" pradėjo tiesiog žiaukčioti ir, matyt, norėjo šokti ant ruso. Atstumas vos keli metrai. Buvau nusitaikęs.

Aš ir šiandien negaliu suprasti, kaip ten įvyko. Mūsų buvo susitarta, kad aš užsidėjęs ant karabino granatsvaidį, prieštankine granata iš jo šaučiau pirmutinis, o paskui ir visi. Širdis dunksėjo krūtinėje, bet aš taip ir neišoviau, atleidau gaiduką. Tas pagyvenęs rusas su išblukusiais antpečiais kluptelėjo ant nedidelės eglaites, tarsi stabtelėjo, norėjo ją apeiti iš tos pusės, kur aš gulėjau, bet paskui, staiga nusisuko į kairę, mane aplenkdamas. Tuo melu akies krašteliu tik pamačiau, kaip mano draugų vamzdžiai, apkaišyti paparčiais, grėsmingai į jį pasisuko. Pasidavęs į kairę, už kelių žingsnių, jau už mano nugaros, jis laikėsi savo ankstesnės distancijos ir toliau vėl žingsniavo, kartu su kitais kareiviais košdamas mišką. Kai įtampa atslūgo, vakarop ir mes pajudėjome iš papartyno. Aš nuėmiau nuo vokiško karabino prisuktą granatsvaidį su prieštankine granata. Koks buvo baisus netikėtumas, kai atidaręs šautuvo spyną, pamačiau, kaip ant žolės nukrito paprastas vokiško šautuvo šovinys, su plienine kulka, o ne granatsvaidžio šovinys su angliuko kulka. Tereikėjo tik mažyčio piršto judesio paspausti gaiduką, kai būtų sudrioksėjęs prieštankinės granatos sprogimas granatsvaidyje. Greičiausiai būtų užmušęs ir mane, ir tą rusą, mano kaimyną partizaną, o gal net dar ir kitus, kartu su "Fricu". Matyt, skubėdamas, viena ranka laikydamas už virvutės šunį, o kita ranka užtaisydamas ginklą, būsiu suklydęs. Aš manau, kad dangiškosios Motinos Marijos globa išgelbėjo man ir daugeliui kitų gyvybę - prieš mūšį mintimis į Ją meldžiausi.

Tuo viskas nesibaigė. Dar ilgai, iki pat vakaro sutemų, girdėjome pavienius, taip pat ir automatų šūvius miško viduryje, pakraščiuose. Kartais kalendavo net keli kulkosvaidžiai. Matyt, jie šaudė į įtartinas vietas. Kai jau visai sutemo, šūviai aptilo. Nusprendėme išsiskirstyti po du ir išeiti iš miško įvairiose, pagal savo nuožiūrą pasirinktose vietose. Susitikimo vietos nebuvo tiksliai nusakytos, nes buvome numatę iš šitos vietovės gana toli pasitraukti - į Alizavą, o kiti net į Kupreliškį. Mudu su "Fricu" atsiskyrėme nuo kitų.

□ Grįžus iš Sibiro: Povilas Vaičekauskas su būsima žmona Lorraine-Lauryna Juodvalkyte, Kaune aplanko Knygnešio kampelį. 1956 m. rugpjūčio 24 d.

Visai sutemo. Kartais tai arti, tai toli pakildavo į nakties dangų apšviešiamosios raketos, ir vėl viskas aprimdavo. Gerai įsižiūrėjęs, pastebėjau vienoje vietoje užsimaskavusius slapukus, kurie retkarčiais sujudėdavo, o keli

net rūkė, delnu uždengę tabako suktines. Atstumas tarp jų buvo 30-50 m.

Patraukėme į kitą Turmiškio pakraštį iš Vėželių kaimo pusės, į šiaurę nuo lauko keliuko, vedančio į mišką. Vietovė buvo nelygi, daug kupstų ir krūmų, bet ne vieną sykį tekdavo čia keliauti pas mūsų būrio ryšininkus. Ilgai su "Fricu" stebėjau vietą, kuria buvau numatęs šliaužti. Rodos, nieko įtartina ten nebuvo, bet į dešinę nuo mūsų šuo užuodė sargybinį -slapuką, kuris slinko, ropojo pažeme pas savo kaimyną pridegti "ban-krutkės". Buvo matyti, kaip jie abu tyliai krapštėsi ir netrukus, delnais pridengę, degė degtukus. Aš ilgai nedelsiau. Pradėjau atsargiai slinkti į nušliaužusiojo vietą, laikydamas už pavadžio savo draugužį, kuris irgi, kaip ir aš, glaudėsi, tiesiog ropojo, prie žemės prisispaudęs. Tas žygis reikalavo daug nervų ir kantrybės. Mažiausias trekštelėjimas galėjo mus tuojau išduoti. Be to, įtemptai žiūrėjome į priekį, ar dar kas nors nesėdi krūmuose. Kur nors įduboje ar prie krūmelio stengėmės ilgiau pabūti, apsižvalgyti.

□ Povilas Vaičekauskas su sesute Irena Vilniuje, 1956 m rugpjūčio 8 d. grįžus iš sovietų lagerių

Šliaužėme pirmyn daugiau negu kilometrą. Pasiekėme melioracijos griovį. Netoliese, žinojau, turėjo būti Liongino Kadžiulio sodyba. Atitiesiau nugarą, šiek tiek atslūgo įtampa. Reikėjo atsargiai prisikelti šeimininką, sužinoti apie kariuomenės išsidėstymą apylinkėje. Šie paprasti kaimo žmonės buvo mūsų akys ir ausys. Atrodė, kad jie nekreipia į nieką dėmesio, bet iš tikrųjų viską stebėjo, ypač svetimuosius. Atsargiai brakštelėjau keletą kartų į kamaros lango stiklą. Po ilgos pauzės vos vos prasivėrė pirkios durys, ir mes įsmukome vidun. Paaiškėjo, kad visur pilna kariuomenės. Dienos metu kareiviai visur landžiojo, prašė valgyti. Kitur krėtė klojimus ir tvartus, lindo į svirnus. Jų štabas ir dabar yra pasilikęs senojo kaimo gyvenvietėje. Toliau keliauti būtų beprotybė, nes galiu atsitrenkti į gausias sargybas. Geriausia išeitis - čia kur nors pasislėpti. Man nurodė daržinę. Abu pasistiprinome. Labai skanus buvo šaltas pienas su aukštaitiška duona, kuri visados tiesiog kvepėjo, o ypač dabar, ilgai nevalgius... Daržinėje padariau "slėptuvę" kažkokiame prėsle. Atsigulė greta ir "Fricas", bet jis vis stengėsi savo šlapią nosį būtinai prikišti man prie veido, krutėjo, ir, žinoma nuo sukeltų dulkių garsiai čiaudėjo. Prisikankinome abu. Ir "pykomės", ir geruoju "tarėmės". Pasislėpti su šuniu šieno ar šiaudų krūvose, bent šiuo momentu, pasidarė neįmanoma. Turėjome skirtis. Prikėliau vėl šeimininką. Tarėmės, ką daryti? Aš siūliau pririšti jį kur nors tvarte, arba paryčiais atiduoti kaimynui, bet ūkininkas atsisakė. Ir NKVD, ir visa apylinkė yra girdėjusi apie didžiulį partizanų "vilką", ir paslėpti jo niekur negalėjome.

Likome abu lauke bestovį. Šuo įdėmiai į nane žiūrėjo, geromis, protingomis akimis ir lyg kažko klausė. Pradėjo aušti. Kaimo pusėje mačiau kareivių vorą. Pro žiūronus buvo matyti užmauti ant šautuvų durtuvai, skirti šiaudų krūvoms badyti. Kuo greičiau reikėjo ir man slėptis, bet kur dėti "Fricą"? Puoliau šen, puoliau ten, bet nieko neišgalvojau. Reikėjo veikti staiga: norėjau jį nušauti, bet šūvius būtų išgirdę NKVD. Pamačiau tvarto gale atsikišusią kartį, susiradau virves, apvijau jo kaklą, pabučiavau į tarpuakį ir patraukiau virves. Buvo labai liūdna, kai jau nebegyvą nusitempiau į bulvių ežią ir paskubomis užkasiau. Prisiminė J.Biliūno apysaka "Brisiaus galas"... 'Pik viskas čia buvo kur kas tragiškiau. Dar ir šiandien prisimenu liūdną, protingą "Frico" paskutinį žvilgsnį, jis nesipriešino, net nesulojo...

Susiradau nuošaliau nuo sodybos pernykščių šiaudų stirtą, "urvą" ir, apsikaišęs iš visų pusių, pasislėpiau. Nuvargęs ir pasidėjęs po galva "planšetę", kurioje ūkininkas kelionei buvo įdėjęs rūkytų lašinių gabaliuką su duona, greitai užmigau. Išbudino gausybė pelių, kurios labai drąsiai bėginėjo per veidą, braukydamos uodegomis akis ir kaktą. Negalėdamas ir rankomis apsiginti, išėmiau visą maistą ir joms atidaviau; tik taip vėl užmigau.

Pabudau jau gerokai po pietų. Prie miško buvo ramu ir nesigirdėjo šūvių. Kariuomenė pasitraukė. Kito mūsų dalinio partizanai, su kuriais prieš keletą dienų išsiskyrėme, Skapagirio miško prieigose susikovė su mus persekiojusiais NKVD daliniais. Į Skapiškį atvežė ir numetė prie šventoriaus kulkosvaidžio serijos sudraskytą viršilos Mėlynio kūną, drauge su jo palydovu Janeliūnu. Viršila buvo visų mėgiamas ir turėjo didelį autoritetą. Jis buvo sužeistas Latvijoje, prie Biržų girios ir bunkeryje ilgai gydėsi sprogstamosios kulkos žiauriai sužalotą ranką. Jis visuomet nešiojosi rožančių ir meldėsi. Kol jis gydėsi, laikinai buvau paėmęs jo rusišką automatinį šautuvą-dešimtuką, kai pasveiko - gražinau. Nelaimę nešė tas šautuvas. Kas jį turėjo, tas ir žuvo. Ankstesnis jo savininkas Aras irgi užmerkė akis Biržų girioje.

Prisimenu paskutinį susitikimą su viršila Skapagiryje, kai jis su kitais vyrais atsiskyrė nuo mūsų grupės. Tada jis paprašė mane truputį apkirpti, nes mėgo nešioti ilgesnius plaukus. Kitą partizaną, kuris kartu žuvo, irgi apkirpau. Linksmi buvo vaikinai. Kažkas iš būrio juokėsi: "Nekirpk, taip trumpai, Kleveli, nes, kaip Samsonas, netekęs plaukų, praras ir jėgas...” Liūdna pranašystė išsipildė, aš jų abiejų daugiau nebemačiau. Skapiškio NKVD su stribais juos užkasė po klebono kanauninko Nikodemo Kasperūno langais, šlapioje pievoje, gana ilgai tyčiojęsi iš kūnų, pamestų prie šventoriaus ir valkiojamų miestelio aikštėje. Ypač žiauriu ir nežmonišku elgesiu garsėjo vienas stribų - tai Janulioniokas, žemas, kresnas, plačių pečių bernas. Jis daugelį skapiškėnų nušovė arba peršovė, o jo rankos buvo kruvinos, dažnai suimtuosius bedaužant.

Topolio dvare

Mūsų būryje buvo du broliai Stančikai: Bronius ir Leonas. Bronius išsiskyrė iš visų savo milžinišku ūgiu ir didele jėga, jis kaip žaisliuką nešiojosi didžiulį vokišką kulkosvaidį. Jiedu buvo stambaus ūkininko sūnūs. Senasis tėvas iškeliavęs į Sibirą. Po tiek metų man ausyse tebeskamba brolių dainuota partizaniška daina:

Saulutė į vakarus leidos,
Ilgėjosi girios ir pievos,
Veidužį man ašaros puošė,
Kai tu pasakei man su Diev...

Ach mielas, išeini su Diev,
Aš ašarom laistysiu žemę...
Ir verksiu kaip žydinčios ievos,
Likimas man liūdesį lemia...

Vyresnysis Leonas Stančikas-Grenadierius buvo neseniai vedęs. Žmona augino kelių mėnesių dukrytę Topolio dvare. Leonas per ryšininkus palaikydavo ryšį su šeima. Kartą netoliese apsistojus, Leonas gavo iš žmonos žinią, pakvietimą, po poros dienų aplankyti ją ir mergytę. Visiems suprantamas noras vėl po ilgesnio laiko pasimatyti. Iš ryšininkų ir apylinkės žmonių žinojome, kad NKVD ir Skapiškio stribai naktimis palieka pasalas, išstato slapukų postus. Ypatingai "globoja" partizanų tėviškes ar jų gimines.

Be to, neseniai būryje visi liūdėjo dėl Vinco Katelės. Šis porai dienų irgi buvo atsiprašęs pas savo seserį į Biliūnus. Vincas klojime motiejukų šieno prėsle turėjo įsirengęs laikiną slėptuvę, kurioje kartais pernakvodavo. Sesuo atnešdavo maisto į pasimatymus ir ilgiau pasikalbėdavo su broliu. Tačiau kartą Vincuko daugiau nebeišvydome: seseriai atėjus į klojimą, ten jau laukė užsimaskavę stribai, kurie išlindusiam iš šieno užlaužė rankas, ir jis atsidūrė Sibire. Apie tolimesnį Vinco likimą nieko nežinau. Po šio įvykio su Broniu Stančiku apsilankėme tame klojime, nesunkiai radome jo užmaskuotą "urvą" šiene, pasiėmėme paliktą rusišką automatą, vienintelį Vincuko "suvenyrą" būriui.

Taigi ir dabar Leono pasiūlymui niekas nepritarė. Kelionė labai rizikinga. Gerai supratau Leono norus ir, visiems tylint, pasisiūliau palydėti jį pavojingoje kelionėje. Buvo sutarta, jei bus mėnesiena, Leonas niekur neis, bet tą naktį kartais mėnulis užslysdavo už debesų. Mes iškeliavome dviese. Kai kur buvo nupjautos avižos, ir mažyčiai kūgiai mus pridengdavo. Kuomet buvome visai netoli Topolio dvaro, danguje pasirodė mėnulis. Ilgokai su Leonu žiūrėjome į dangų, laukdami debesėlio. O jo vis nebuvo. Daug laiko sugaišome, kol keli skysti debesiūkščiai pridengė mėnulį. Atsargiai slinkome dvaro teritorijos link, apsodintos vaismedžiais, eglėmis ir kitais medžiais. Jos viduje buvo sodas ir netoli pastatas, kuriame gyveno jaunoji Leono žmona. Prišliaužę mėtėme mažyčius akmenėlius į antro aukšto langus, pakol brakštelėjo šoninės durys, ir mes dviese, kaip šmėklos, be garso įslinkome į vidų. Po ilgo nesimatymo, vyras ir žmona apsikabino ir nenorėjo vienas kito paleisti. Mergytė miegojo ir mūsų, ateivių, nematė. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, mudu pastebėjo NKVD slapukai. Jie nedrįso mūsų liesti, bet pranešė NKVD kariuomenei.

Leono žmona nenorėjo mūsų iš kambario išleisti, liepė pas ją nakvoti. Parodė gana gudriai sienoje įrengtą slėptuvę ir patikino, jog čia abiem užteksią vietos. Aš įlindau į tą skylę, bet ten btivo gana ankšta, tvanku ir nepatogu, ypač dviem. Suprasdamas, kad jie nori dviese pasilikti, padėkojau ir pasakiau, jog įlįsiu į šieno žaginį sode ir tenai prasnaustu, o jinai atneš pusryčius prie paties didžiausiojo, nes sode jų buvo keli. Taip aš tyliai vėl išslinkau į sodą, įlindau į žaginį ir po ilgos nakties kelionės greitai užmigau.

Rytą pažadino mašinos burzgimas visai prie pat namų. Pastebėjau, kaip pilnas rusų kareivių sunkvežimis išvažiavo iš dvaro, mačiau ir stovinčią Leono žmoną su mergaite ant rankų, palydinčią "svečius".

Pasirodo, kai aš miegojau, buvo apsuptas pastatas ir jo viduje rusų leitenantas ieškojo "banditų". Kareiviai baksnojo, daužė sienas ir ieškojo slėptuvių. Nieko neradę, šiek tiek aprimo, paprašė ko nors užkąsti. Leonas sėdėjo vienas, susirietęs tarp sienų, visas išprakaitavęs, nei gyvas, nei miręs. Girdėjo leitenanto pokalbį su žmona ir mergytės verksmą. Nežinojo, kuo viskas baigsis. Rankose turėjo paruoštą vokišką granatą. Gyvas buvo numatęs nepasiduoti. Po vaišių karininkas, sako, buvo besiartinantis ir prie mano didžiojo žaginio... Viskas baigėsi laimingai. Tik Leonas vos nepražilo. Vakarop mes greit išsinešdinome iš to dvaro. Vėliau sužinojome, kad tikrai avižų lauke gulėjo slapukai.

Leoną tragiškas likimas ištiko vėliau. Jis visiškai atsitiktinai žuvo nuo savųjų rankos. Iš buvusių partizanų ryšininkų sužinojome, kad Leonas užėjęs pas vieną pažįstamą batsiuvį. Užsidengę langus, prie žibalinės lempos jie bandė batus pataisyti. Tuo metu iš kaimyninės partizanų teritorijos kitas partizanų būrys naktį persekiojo ir vijosi vieną skrebą. Jiems pasirodė įtartinas langų užtemdymas. Pro mažytį lango plyšelį Leonas atrodė labai panašus į persekiojamąjį. Vienam iš partizanų staiga pasirodžius duryse, Leonas šovė iš pistoleto į jį ir pataikė į ranką, o anas paleido automato seriją jam tiesiai į vidurius. Sakė, jog Leonas dar šovęs į lempą ir paskui sau į galvą. Kai išgirdęs šūvius atvyko savasis būrys ir jo brolis Bronius, Leono jau nebebuvo gyvųjų tarpe. Susuko į vokišką palapinę-brezentą ir, visiems tylint, nuleido į kaimo kapinėse iškastą duobę.

Bronius Stančikas-Vlasovas po kiek laiko js: gijo legalius dokumentus, bet Subačiaus geležinkelio stotyje buvo išduotas ir suimtas. Vedant jis staiga metėsi po važiuojančio garvežio ratais ir žuvo. Toks likimas dviejų brolių Leono ir Broniaus Stančikų, vyrų kaip ąžuolų, kovojusių skapiškėnų partizanų eilėse.

Viso to nebūtų buvę, jeigu mūsų kraštas nebūtų buvęs okupuotas svetimųjų. Broliai būtų are gimtinės žemę ir darbavęsi Lietuvai. Šiandien jų nebėra. Nežinau, kaip susiklostė Leono žmonos ir jo dukros likimas.

1994 m. vasarą važiavau pro buvusio Topolio dvaro vietą. Nieko negalėjau bepažinti. Tik didelių medžių krūva, tankūs lapuočiai, nepažįstami buvusio kolchozo pastatai, nepažįstami žmonės... Važiavome keliais, kurių anksčiau, rodos, nebuvo.

Sovietiniai dokumentai

Giliai sukrėstas daugelio būrio draugų žuvimo, po NKVD kariuomenės siautėjimų Skapagiryje ir Turmiškyje, prasiveržęs pro jų apsupimo žiedą, netekęs savo palydovo vilkšunio Frico, pagaliau pasiekiau savo atsarginį bunkerį, įrengtą Vėželių kaimo pakraštyje, negyvenamoje Trumpicko gryčioje. Tai buvo nedidelė vienvietė slėptuvė po aukštaitiška krosnimi. Šalia namo pamatų pro mažutį plyšelį įeidavo oras ir truputis šviesos. Vieną rytą prikėlė šūviai ir šaudymas tiesiai į "bunkerį" - slėptuvę. Iš miego pabudęs, nesusigaudžiau, kas čia atsitiko? Pro plyšį pamačiau patį Perkūną ir bent dešimt stribų. Pasirodo, jie užklydę į kaimą ir pasivaišinę degtine pas J.Jonušį, po gerų pietų, sumanė pašaudyti į taikinį, kurį pasistatė ties mano slėptuve. Nusiraminęs, kad ne išdavystė, stebėjau jų veidus. Lengvai galėjau likviduoti Perkūną, o gal ir dar kelis - bet kas iš to? Tuomet aiškiai supratau, jog komunizmo tokiais ginklais nenugalėsi. Greit paliko jie mane ramybėje, nežinodami į ką šaudė.

Pasilikęs vienas keletą naktų iš eilės bandžiau užmegzti nutrūkusius ryšius - viskas veltui. Visi bendražygiai pasitraukė kažkur tolyn, Vabalninko link. Visokios mintys sukosi galvoje, ieškojau sprendimo maldoje. Pamenu, kaip staiga lyg koks žaibas blykstelėjo mintis, kuri anksčiau niekada nekildavo: "Numirti visados suspėsi!" Priesaikos "numirti" mes nebuvome priėmę, gal keisti kovos būdą? "Kišk kalaviją atgal į jo vietą, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, žus nuo kalavijo"...(Mt. 26, 52) Grūdas, jei jis nekris į žemę ir bus apmiręs, jis neneš vaisiaus...

Lyg kokios vidinės jėgos pastūmėtas, išėjau. Per tėvo gerą pažįstamą Kubicką, smulkų valstietį iš to paties Vėželių kaimo, greitai buvau jo vežime, ypač sužinojus, kad šiuo metu Perkūno nėra. Dviese su Kubicku užėjome į milicijos būstinę. Durys praviros. Nieko nėra. Lovoje po pagirių gulėjo tamsiai mėlyna kariška uniforma kariškis, apsivyniojęs baltu rankšluosčiu galvą. Pakėlė akis ir rusiškai tarė: "Ko jums reikia?" Paaiškinome, kad atėjome gauti dokumentų. Jis paklausė: "O kur gyvenai?" Greitai sumečiau atsakyti, jog pas senelę, štai ir liudytojas. Jis nieko daugiau nesakęs, nuplėšė kampą rusiško laikraščio, rodos, "Pravda", gulėjusio ant stalo, ir rusiškai užrašė: "Šiuo pažymiu, kad Povilas Vaičekauskas vyksta į Rokiškio karinį komisariatą", parašas leitenantas Volkov, data. Jis vėl atsigulė, matyt, labai skaudėjo galvą. Mes išėjom.

Nedelsdamas pėsčias nuėjau į Rokiškį, niekieno nesulaikytas, ten apžiūrėjo pusnuogį, patikrino pažastis dėl SS ženklų ir išdavė laikiną, baltą karinį bilietą. Mažiukas NKVD leitenantas, kalbąs lietuviškai, išdavė pažymėjimą, kuriame buvo užrašyta rusiškai: "Pažymėjimas. Šiuo pažymima, kad Povilui Vaičekauskui leidžiama pragyventi Skapiškio miestelio teritorijoje. Antspaudas. Parašas. Data". Paduodant tą dokumentą, nei iš šio, nei iš to staiga piktai pagrasino: "Žiūrėk, daugiau neik į Černiaus bandą!" Instruktavo, kad nuolat reikės registruotis milicijoje. Štai ir viskas. Bet ir čia vėl man padėjo laimė. Aš nėjau ten registruotis, bet kreipiausi į savo krikšto tėvo Benedikto Vaičiūno žmoną Genę, kurios brolis tuo metu buvo Skapiškio valsčiaus partorgas. Ji garantavo dėl manęs, prašė, kad padėtų. Partorgas paniurusiu veidu tylėjo. Pagaliau, neatlaikęs sesers prašymų, burbtelėjo: "Einam!". Nusivedęs į vykdomojo komiteto įstaigą, liepė vienam savo pareigūnų mane priregistruoti ir tuoj pat išregistruoti. Taip aš išsprūdau dar penkeriems metams iš NKVD horizonto. To partorgo pavardė Baltrūnas, labai aukšto LSSR veikėjo, buvusio Lietuvos komjaunimo sekretoriaus, Valerijono Baltrūno tėvas. Prisimenu, valsčiaus partorgas, ginkluotas automatu, užklydo savo tėviškėn į vieną sodybą ir joje sutiko atsitiktinai buvusius kelis mūsų būrio partizanus. Jis to nesitikėjo. Kadangi visi buvo pažįstami nuo vaikystės dienų, atvirai pasikalbėjo, dar išgėrė po stikliuką ir taikiai išsiskyrė, laikydami tai paslaptyje. Tai pavyzdys, kad buvo ir yra visokių žmonių, net ir iš komunistų tarpo. Teisti mus tegali vienas Dievas.

Antrasis areštas

Su savo būrio partizanais nenutraukiau ryšių ir turėdamas legalius dokumentus. Susitikinėdavom. Paskutinį kartą dar buvau susitikęs Vainiškių kaime pas ryšininkę Gegutę Bronių Stančiką ir Antaną Gūrą. Perdaviau jiems uniformą, šveicarišką laikrodį, partizanų skiriamųjų ženklų ir kt. Po kelių metų jie abu žuvo.

Ėjo 1950-ieji, o aš dar nebuvau laisvėje. Prisimenu tuds metus, kai dirbau Vilniaus universitete Gamtos mokslų fakulteto Darvinizmo ir genetikos katedroje. Tuo metu katedros vedėju buvo profesorius dr.Povilas Snarskis, aspirante J. Montvilaitė ir kita aspirante žydė, kurios pavardę pamiršau. Prisimenu fakulteto partorgą, doc.Petrylą, kuris vienąsyk stipriai išbarė, kad išverčiau iš rusų kalbos Stalino žodžius: "Mokslas, kuris yra nutraukęs ryšius su bandymais ir praktika - joks mokslas." Leidimą Stalino žodžius versti į kitas kalbas turėjo tik aukšti partijos pareigūnai, LKP CK. Katedroje, laboratorijose ir auditorijose kabėdavo didžiuliai V.Dokučiajevo, V.Viljamso ir I.Mičiurino portretai, tarp jų komunizmo vadų ir paties Darvino, kurio vardu buvo pavadinta katedra. Prisimenu, kaip fakulteto partorgas garsiai skaitė studentų pilnoje auditorijoje TASS'o pranešimą, atspausdintą "Tiesoje", jog sovietiniai genetikai bandymų stotyje pasėjo rugius ir iš jų sėklų, esant tokiomis pat aplinkybėmis ir sąlygomis, buvo išauginti kviečiai. Salėje buvusi studentė Dubokaitė paklausė dėstytoją: "Ar, esant tokiom pat aplinkybėm, ir mes vieną dieną nepasidarysime asilais?..." Salei garsiai kvatojantis, viskas buvo paversta juokais, ir atrodo, minėtai studentei niekas nenutiko. Dėl TASS'o minėto įvykio pasaulio mokslo sluoksniuose buvo gana didelis susidomėjimas, nes pamenu, klausantis užsienio radijo, tuo klausimu susirinkusi Paryžiaus Mokslų akademija, nutarė, jog toks rūšių kintamumas vis dėlto yra galimas, bet tik laikantis marksizmo-leninizmo.

Aš dirbau Darvinizmo ir genetikos katedros laboratorijoje vyr.preparatoriumi. Man priklausė laboratorijų ir auditorijų mokslo vaizdinių priemonių ir stendų, bei kitų dalykų reikalingų katedrai priežiūra ir paruošimas studentų paskaitoms. Taip vieną dieną besidarbuojant, staiga prasivėrė katedros laboratorijose durys ir pamačiau civiliai apsirėdžiusius tris vyrus, kurie, atkišę pistoletus, tyliai artinosi prie manęs. Jie buvo apsirengę lietpalčiais, vienas su skrybėle. Tai buvo kadriniai, operatyvininkai čekistai su didele praktika: mjr.Zaičikovas, kpt.Kozlovskis, trečio pavardės nepamenu. Pirmasis klausimas buvo toks: "Ar turi ginklą?" Aš jiems šaltai atsakiau:"Taip, turiu". "O nu ką - padėk jį čia ant stalo!" suriko vienas jų, ir visi akimis įsisiurbė į mane. Mačiau, kaip mjr.Zaičikovo krauju pasruvusios pagiriotos akys dar labiau paraudo; jis buvo aukšto ūgio, didesnis už visus kitus, tamsus brunetas, juodais garbanotais plaukais. Įkišau ranką į kelnių kišenę ir, ištraukęs rožančių, padėjau jį ant stalo. Tyla. Pagaliau paklausė: "Ar tai yra ginklas?". "Taip, tai yra ginklas",- atsakiau. Kpt.Kozlovskis šypsodamasis pasakė: "Šitą gali vėl pasiimti". Vis dėlto, pripuolę arčiau, apčiupinėjo kišenes ir juosmenį. Po to mjr.Zaičikovas pakišo suėmimo orderį. Tai buvo nedidelis, baltas lapukas, maždaug 10x15 cm dydžio. Jie visi su manimi kalbėjo rusiškai, ir orderis buvo surašytas rusų kalba su saugumo ministro ir prokuroro parašais.

Visa tai įvyko 1950 m. kovo 23 d. Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete, Čiurlionio gatvėje, apie 4 val. po pietų. Lyg kokį geriausią draugą jie mane tyliai išsivedė fakulteto koridoriais ir laiptinėm žemyn, kur Čiurlionio gatvėje jau laukė kariškas automobilis. Prisistatė dar keturi civiliai apsirengę čekistai ir pasodinę mašinoje ant užpakalinės sėdynės viduryje, po du suspaudę iš šonų, liepė niekur nesidairyti ir nejudėti. Nuvežė į Konarskio gatvę Nr. 24-3, kur gyvenome trise. Jie viską žinojo: pasikvietė buto šeimininkę lenkę, kaip liudytoją, atliko smulkią kratą, iš anksto žinodami, kur mano daiktai ir knygos. Mano buto draugų namuose nebuvo. Virtuvės viduryje stovėjo tik šeimininkė ir šluostėsi ašaras. Kuomet po valandėlės surašė kratos protokolą ir liepė visiems pasirašyti, mjr.Zaičikovas sukomandavo: "A, nu ka, einam!" Tada aš, jau su lietpalčiu ir kepure ant galvos paprašiau: "Leiskite man dar pasimelsti". Pasitarę leido. Prie mano lovos ant sienos kabėjo nedidelis Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslėlis. Atsiklaupiau, meldžiausi trumpai. Nebuvo kuo daugiau pasitikėti. Pabaigoje mintimis taip kreipiausi: "Iki šiol aš vienas ėjau, dabar, o Marija, Tu mane veski!" Atsistojau ir tvirtai pasakiau: "Einam!" Ir išėjau, išvažiavau į MGB rūmus, paskui į Lukiškes, į Leningradą, vėliau į Vorkutą ir į kitus tolimus Sibiro rajonus. Negreit kelionė baigėsi, gal daugiau negu po šešių metų, maždaug tiek, kiek reikia baigti universitetą.

Prisiminimai apie vieną Kūčių vakarą

Tai buvo 1950 m. gruodžio 24 d., maždaug apie 4-5 vai. po pietų, kai kareivis su raudonais antpečiais iš NKVD apsaugos garsiai pašaukė mano pavardę, atidaręs "harmoškę". Taip kaliniai vadindavo geležimi apkaustytose kalėjimo kameros duryse mažą langelį, pro kurį buvo paduodamas maistas ir vanduo. Kareivis rusiškai įsakė greitai pasiimti savo daiktus ir išeiti iš kameros į koridorių. Čia jau nereikėjo nusigręžti į sieną, kai sutinki vedant kitą kalinį, kaip būdavo Vilniaus MGB rūmuose prie konservatorijos. Mane vedė Lukiškių kalėjimo koridoriais ir leidomės laiptais žemyn. Laiptinių kiaurymės buvo dengtos plieninės vielos tinkleliais, kad nesugalvotų kuris kalinys pirma laiko nusižudyti, šokdamas stačia galva žemyn. NKVD supratimu, lietuvių kalinių juk dar laukia "priverčiamojo darbo stovyklos", "pataisos auklėjimo lageriai su sąžiningu darbu".

Subtili bolševikų vartojama terminologija - baisūs ir nežmoniškai žiaurūs dalykai vadinti visai kitomis sąvokomis. Štai žodis "represuotas" labai plačiai vartojamas įvairiose anketose arba sovietinių organų išduotose pažymose bei charakteristikose. Iš tikrųjų šis žodis slepia savyje baisų žiaurumą, nekaltų mažų vaikų bei kūdikių kančią, ligonių, senelių kankinimą, grobimus juos nakčia iš namų, atplėšiant žmonas nuo vyrų, išskiriant vaikus nuo tėvų, išvežant žmones iš gimtųjų vietų, į beveik negyvenamus Sibiro plotus...

Atvedė mane NKVD sargybinis į vieną iš Lukiškių kabinetų, kuriame už stalo jau laukė švariai nusiskutęs tipas, kvepiantis odekolonu, apsirengęs dailiu juodu kostiumu. Pakvietęs rusiškai sėskis, tuojau be jokios įžangos pradėjo. Jam buvo pavesta pranešti kaliniams bolševikinių teismų sprendimus. Aš buvau už akių nuteistas Maskvos Ypatingojo teismo, kuris rusiškai buvo vadinamas "Moskovskoje Osoboje Sovesčianije". Jį sudarė SSSR prokuroras Rudenko, Berija ir atstovas iš CK, vienu žodžiu -trejukė. Tipas pradėjo: "O vam vsiotaki zdorovo dali, polnuju katušku, dvacat piat liet ispravitelno trudovych lagerej"... (O jums vis dėlto nemažai davė, visą pilną "špūlę", dvidešimt penkerius metus auklėjimo-pataisos darbų lagerių).

Aš vis dar galvojau, kad bus koks teismas. Buvau pasiruošęs ginamąją kalbą. Aš nesutikau su tokiu sprendimu ir kategoriškai atsisakiau pasirašyti po teismo nuosprendžiu. Tada NKVD pareigūnas paprašė, kad pasirašyčiau, jog man buvo pranešta. Taip ir sutarėm.

Mane vėl išvedė. Šį kartą vedė į kalėjimo pogrindžius, žemutines kameras, kur viskas buvo daug tamsiau, šalčiau ir drėgniau. Čia buvo ir karceriai. Iš vienos tokios vienutės kameros girdėjau merginos užkimusį, lyg prislopintą balsą, nuolat šaukiantį: "Vincai, Vincai, Vincai!... Matyt, ji jau buvo išprotėjusi. Dar ir šiandieną mane šiurpas nukrato, prisiminus anos lietuvaitės šauksmą, pilną sielvarte, kančios ir maldavimo.

įstūmė į blankia šviesa apšviestą kamerą pas naujus likimo draugus, kuriems jau buvo pranešti teismo sprendimai. Kalėjimo administracija atskirdavo šią kategoriją kalinių nuo kitų. Visų dėmesys nukreiptas į naujoką. Kas tu toks, iš kur, kada, už ką suimtas, gal neseniai iš "laisvės"? Įsišnekėjom. Beveik patamsyje, prie vos spinksinčios, aprūkusios lemputės, pamažu įsižiūrėjau į tuos pageltusius, apšepusius veidus. Jie visi jauni - kaip ir aš - maždaug dvidešimt penkerių metų, o kai kurie gal ir jaunesni. Maniau, kad jie nuteisti dvidešimt penkeriems metams. Apsirikau. Jie visi buvo mirtininkai.

Du broliai žemaičiai partizanai, apsirengę sovietinėmis kareiviškomis uniformomis bandė prasiveržti į Vakarus. Jie buvo praėję Rytprūsius, Lenkijos sieną ir tik kažkur Rytų Vokietijoje, pereinant paskutinį tiltą, buvo patrulių sulaikyti. Jie nušovė tuos sargybinius, bet buvo sužeistas vienas brolis. Kitas jo nepaliko, bet nešėsi kelis kilometrus ant pečių, kol pagaliau persekiotojų būrys juos apsupo, pasieniečių šunys užuodė pėdsakus. Nesužeistasis brolis gynėsi, kol iššaudė visas šovinių apkabas. Jis prisiminė, kad sprogo jo paskutinė granata, o toliau neteko sąmonės. Kai pabudo ir atmerkė akis, pasijuto esąs kalėjimo ligoninėje.

Kitas jaunas, gana aukšto ūgio lietuvis, su įdubusiomis akimis, bet ryžtingo žvilgsnio - Kauno Politechnikumo buvęs studentas Kazys Urbonavičius, vienos Dzūkijos apygardos grupės štabo viršininkas Žaibas. Jis papasakojo, kaip 1949-1950 m. buvo persekiojami kariuomenės, talkinant vietiniams skrebams, kaunantis ir be kautynių, kaip pamažu retėjo kovotojų eilės, kaip vis daugėjo išdavysčių ir kaip vis sunkiau darėsi partizanams kovoti su rafinuotu priešu. Pasakojo, kaip jie davė žodį nevartoti svaigalų, alkoholio. Už partizanų vadų galvas buvo skiriama dešimtys tūkstančių rublių. Už Žaibo buvo paskirta 30 000 rublių. Ir štai pas vieną patikimą partizanų nuolatinę ryšininkę NKVD surežisavo vestuves. Į jas buvo pakviestas ir Žaibas. Prisimena, kaip atėjęs su savo adjutantu, pasveikino "ištikimą" ryšininkę, apsirengusią vestuvine nuotakos suknele. Šoko ir sukosi poros, verkė smuikas ir raitėsi muzikanto rankose armonika. "Jaunoji" primygtinai prašė nors vieną taurelę už jos laimę išgerti. Partizanai atsisakę, nes toks partizanų statutas. Galiausiai "jaunoji" beveik per prievartą įprašė juos tik nors truputį siurbtelėti. Išėjęs su "jaunąja" šokti, Žaibas staiga pajuto didelį silpnumą, apsvaigo galva, griebėsi automato, bet tuoj neteko sąmonės. Kai atsipeikėjo, pamatė kalėjimo kamerą, langą užpintą plieninėmis grotomis, pajuto nuo skausmo plyštančią galvą ir... staiga viską suprato.

Straipsnio 58,8 paragrafas yra pats baisiausias. Už jį taikoma mirties bausmė. Žaibas buvo kaltinamas vienos sovietų deputatės, apdovanotos Sovietų sąjungos didvyrės žvaigžde, nužudymu. Štai jis ir mirtininkas! O ryšininkė? Ji gavo iš sovietų valdžios pažadėtus 30 000 rublių, o iš partizanų - kulką...

Savotiškos tai buvo 1950-ųjų Kūčios, be Kalėdinio paplotėlio, tik truputis Lukiškių kalėjimo duonos. Nuotaika mirtininkų kameroje buvo gana prislėgta, išskyrus gal tik Žaibą, kuris pasakojo ir gyveno savo apygardos reikalais. Visai neatrodė, kad jam parašytas mirties sprendimas. Kodėl jie mane įkišo į šią kamerą, dar ir šiandien negaliu suprasti. Buvimas su mirtininkais išėjo man į naudą: beguosdamas juos, kad galbūt dar gali būti pakeistas mirties nuosprendis, savyje radau jėgų suprasti, kad mane supa žmonės, kurių padėtis daug blogesnė. Už viską turiu būti dėkingas Visagaliui, kurio rankose yra šie ir busimieji mano metai, kaip ir mano naujųjų kameros draugų likimas.

Be įprastų maldų "Tėve mūsų", "Sveika Marija", "Tikiu į Dievą Tėvą", dar kalbėjome Švč.Mergelės Marijos litaniją. Prisimindavome poetą Bernardą Brazdžionį, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių poetą, nes jo sukurtais eilėraščiais buvo meldžiamasi kamerose, lageriuose ir tremtyje:

Iš Tavo rankų, Dieve, gaunu savo rytą,

Iš Tavo rankų ir šviesi darbų diena,

Iš Tavo rankų man ir laimė mano krito,

Ir praeitis, ir dabartis, ir rytdiena...

O kai tyliai niūniavome "Neregio elegiją": "Aš pasaulio šviesos karali-jos//Nemačiau niekada, niekada,//Juodos rožės ir juodos lelijos/Ir daina vyturėlio juoda...", ir kai paskui įsidrąsinę beveik garsiai traukėme vis garsiau ir garsiau: "Nematysiu saulėlydžių aukso,//Nematysiu akių mylimos, //Ir aušros ir aušros nesulauksiu//Šituos juodo likimo namuos"... -pasigirdo kalėjimo prižiūrėtojo smarkus daužymas į kameros duris: "Za-malčite, svolači, a tak v karcer pasažu..." (Nutilkite, šunsnukiai, o jei ne, tai karcerin pasodinsiu...").

Mes nenutilome:

Prieš vaivorykštės juostą nepuolat,

Nesimeldžiate žiedui baltam,

Su stabais nepažįstami broliai,

Pasiklydot pasauly šviesiam...

Mūsų duslūs balsai buvo pilni sielvarto ir Lietuvos kalinių skundo, bet kartu ir protesto mūsų tautos okupantams bei kolaborantams - garbinantiems ir šlovinantiems komunizmo stabus. Tik taip supratome Bernardo Brazdžionio sukurtus posmus, virtusius dainomis, įsigėrusius į tautos dvasią... Po daugelio metų buvo lemta susitikti poetą Bernardą Brazdžionį 1989 m. Pasaulio lietuvių simpoziume. Vėliau, keliaudami dviese automobiliu į Čikagą, įsišnekėjome apie "Neregio elegiją". Poetas paaiškino, jog ji sukurta gyvenant namelyje Tvirtovės alėjoje ir dažnai vaikščiojant pro Aklųjų namus Savanorių prospekte, berods, 1937 m. Koks iš tikrųjų yra nuostabus žmonių gyvenimas, kaip jis yra supintas, kad mes tegalim pasakyti:"... Ne sava šviesa mes žėruojam, ne sau šviesą liejam..."

Brazdžionio poezija buvo ir visados pasiliko gyva, nuolatos palaikanti, įkvepianti jėga ir šaltinis lietuvių kovoje dėl laisvės pačiais juodžiausiais okupacijos metais tėvynėje, išeivijoje ir Sibire. Brazdžionio poezija buvo ranka perrašinėjama ir net išleistas jos rinkinys. Pavyzdžiui, 1952 m. Vorkutoje 8-oje šachtoje tai atliko Algis Kavaliauskas. Daugelis mokėjome atmintinai gausybę Brazdžionio eilėraščių. Ir jie visur sklido...

Niekada nemaniau, kad moterys gali būti tokios žiaurios ir niekšiškos. Per Kalėdų šventes Lukiškių kalėjime viena tokia buvo prižiūrėtoja, kalinių pasivaikščiojimo lauko garde "viršininkė". Kai mus išleisdavo gal kokiai 12-20 minučių pasivaikščioti atvirame ore, ji reikšdavo mums aiškią neapykantą. Apie menkiausią bandymą susisiekti ženklais su viršutinių aukštų languose žiūrinčiais kaliniais, ji skųsdavo savo viršininkams, kurie bausdavo karceriu ir mus, ir tuos kalinius, kurie pasirodydavo languose.

Ši moteris buvo nedidelio ūgio, brunetė, dėvėjo ilgą, pilkai rusvą kareivišką milinę, nesugebėjusią paslėpti nėštumo. Ji galbūt dar ir šiandien gyva, gal gyvi ir jos vaikai, tikriausiai niekur iš Lietuvos neišvyko, nes gryna lietuvių kalba prabildavo. Kažkas ją pavadino "čekistų madona".

Tuo metu pasaulyje, Rytų pusrutulyje, vyko karas Korėjoje. Kalinius domino greitas ir efektingas amerikiečių puolimas prieš komunistinę Korėją, o kartu ir prieš SSRS bei Raudonąją Kiniją. Tai teikė mums, lietuviams kaliniams, šiokių tokių vilčių: o gal ims ir iš tikrųjų susikibs pasaulio milžinai? Juk Amerika turėtų atominę bei technologinę karinę persvarą. Sovietų sąjungos pralaimėjimas suteiktų galimybę ir lietuvių tautai išeiti į laisvę. Nuo tokių minčių ir tarpusavio pokalbių džiaugsmu suvirpėdavo mūsų širdys, ilgą laiką neužgesdavo gera nuotaika, sapnuodavome laisvę. Prisimenu, kai Marytė S. signalizavo iš moterų korpuso ir perdavė paskutines žinias iš Korėjos fronto.

Lukiškių kalėjime kalėjo ir Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys. Vilniaus saugumo požemiuose sutikau kunigą kleboną Damijonaitį iš Suvalkijos, o Lukiškėse vienoje kameroje teko daugiau negu porą mėnesių praleisti kartu su Aleksoto klebonu kunigu Basčiu ir kunigu Radzevičiumi iš Kaišiadorių vyskupijos. Tuo metu buvo vykdomi intensyvūs Lietuvos Katalikų Bažnyčios kunigų suėmimai ir standartiškai nuteisiant po dešimtį metų pataisos darbo lagerių, konfiskuojant jų turimą visą turtą. Dažniausiai teisė už akių tas pat "Moskovskojc Osoboje Soveščianije"...

Pridėjęs aliuminį puoduką prie mirtininkų kameroje buvusio šildymo vamzdžio, kalbėjausi su kaimyninėje kameroje buvusia lietuvaite mirtininke, partizanų ryšininke. Pas ją buvo užėjęs vienas partizanas, persirengęs merginos rūbais. Vėliau užsuko ir daręs kratas toje vietovėje skrebas, kuris pradėjo kibti prie jaunos "merginos". Netikėtai iš "jos" palaidinukės iškrito pistoletas, tada partizanas susigrūmė su skrebu, bet imtynėse stribas pradėjo imti viršų. Ryšininkė, nieko nelaukusi, atėjo į pagalbą, smogdama skrebui į pakaušį su kirviu. Įvykio finalas - mirtininkų kamera. Ji pasakojo, kad buvo atėjęs kalėjimo viršininkas ir siūlęs rašyti malonės prašymą. Ji atsisakė.

Apie tolimesnį lietuvaitės likimą neteko sužinoti, nes greitai iš tos mirtininkų kameros buvau iškeltas ir išsiųstas etapu į Leningrado persiuntimo kalėjimą. Prieš išvežant į Vilniaus geležinkelio stotį, buvau nuvestas į Lukiškių kalėjimo pirtį, kur netikėtai susitikau su Algiu Kavaliausku ir kunigu Kazimieru Vaičioniu. Visi mes buvome nuteisti po dvidešimt penkerius metus sovietinės pataisos darbo lagerių.

Iš Lukiškių kalėjimo mane į geležinkelio stotį vežė kaliniams transportuoti skirtu autobusiuku, kurio viduje buvo įrengtos atskiros spintos vienutės, iškaltos fanera. Autobusiukas baisiai kratėsi ir sunku buvo išsilaikyti, nedaužant galvos ir šonų. Stotyje jau laukė kaliniams vežioti specialiai parengtas traukinys su kiauliniais vagonais. Palyginti su 1941 m. vagonais, šie buvo žymiai pagerinti, labiau pritaikyti kaliniams vežioti. Čia jau buvo įrengtos plieninės grotos su mediniais gultais Dabar mes nebuvome taip labai sugrūsti, kaip anksčiau. Vagono pakraščiu buvo paliktas takas NKVD sargybiniams vaikščioti. Pro mažytį vagono langelį įeidavo oras, o pro plyšelius galima buvo pasekti, kur mus veža.

Palikome Vilnių, vėliau Pabradę, Švenčionėlius, Dūkštą, Turmantą ir Daugpilį. Pravažiavome Rezeknę, ilgai stovėjome Pskove. Mus gabeno kažkur tolyn į šiaurę. Paliekant Lietuvos žemę, širdyje nerimas: kažin į ją ar besugrįšiu? Tik malda teikė stiprybės ir paguodos. Pasitikėjau Aukščiausiojo valia ir dar kartą atsidaviau Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos globai. Mūsų laukė milžiniškas Leningrado persiuntimo kalėjimas, kuriame pagal Kremliaus nurodymus buvo komplektuojami vergų ešelonai į didžiąsias komunizmo statybas.

Liudijimai rašinio pabaigai

Iš partizaninio laikotarpio, kuriame teko gyventi nuo 1944 m. lapkričio iki 1945 m. rugsėjo galiu paliudyti, kad Lietuvos partizanai nebuvo banditai, teroristai, bet gyvieji Nepriklausomos Lietuvos piliečiai, kurie nepripažino sovietinės okupacijos, jos išleistų parėdymų, ypač mobilizacijos į Raudonąją armiją. Jie turėjo pilną juridinę galią, kylančią iš Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo ir Konstitucijos ginti savo Tėvynę. Tai buvo šventa kova ir pasipriešinimas, ir niekas negali to purvais drabstyti, sumenkinti, ar visai ištrinti iš Lietuvos istorijos. Banditai, teroristai buvo sovietiniai okupantai ir jų talkininkai Lietuvos komunistų partija - visiškai atsakingi už Lietuvoje vykdomą genocidą, nužudytus ir sunaikintus Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir kitus lietuvius.

Lietuvos partizanai - tai daugiausia aukštos moralės, kultūros, su savo kalba ir lietuviškais papročiais žmonės, kurie gyveno ir buvo išugdyti per tą nepriklausomybės dvidešimtmetį. Jie nebuvo šventieji, tik paprasti žmonės: mokytojai, studentai, kaimo ūkininkai, jaunimas, kurie dainuodavo lietuviškas dainas, paveldėtas iš senolių ir naujai sukurtas Lietuvos Aukštaitijoje, darbininkai ir tarnautojai, karininkai, viršilos, puskarininkiai bei eiliniai, Lietuvos šauliai. Jų elgsena visados buvo grindžiama krikščioniška morale, jie nebuvo nei vagys, nei melagiai, nei girtuokliai, nors mėgdavo išgerti. Tai linksmi žmonės, net ir didžiausiuose varguose neprarasdavo humoro jausmo, niekad nenusimindavo. Jie melsdavosi. Daugelis visiškai pasitikėjo Dievu. Mačiau, kaip ne vienas turėjo rožančių ar motinos padovanotą medalikėlį. Jie visi buvo tvarkingi, švarūs, su uniformomis ar be jų. Ginkluoti vokiškais, rusiškais ginklais. Teko matyti vienąkart Lietuvos kariuomenės šautuvą su Gedimino stulpais. Ratu stovėdami, jį leido iš rankų į rankas ir bučiavo.

Tuo metu nebuvo griežtų ribų tarp apygardų ir būrių. Mūsų būryje vieni kitus pažinojo ir pasitikėjo.. Bunkerių gyvenimas buvo nelengvas. Vargindavo drėgnas oras, sunkiai gydavo žaizdos. Labai trūko vaistų. Tik retas kovotojas turėjo mažytį bintų paketuką. Gyvenant ilgiau, ypač žiemą, bunkeriuose užpuldavo utėlės. Drabužiai, pavyzdžiui, megztiniai, buvo dezinfekuojami Aukštaitijos sodybų dideliuose pečiuose - krosnyse, padėti ant "blėkų" ar kitų skardinių padėklų. Būdavo kūrenamos pirtys, bet jų

kūrenimą stebėdavo ir priešas, būdavo užpuolimų. Su maisto tiekimu iš pradžių nebuvo problemų, bet vėliau, nuo 1945 m. vidurio, kai padidėjo provokacijų ir išdavysčių, žmonės bijojo įsileisti į trobas, kad neišvežtų į Sibirą.

Keletas bruožų apie mūsų būrį:

1.    Ąžuolas, atsargos leitenantas, mokytojas, nuo Ukmergės, pavardės nežinau, žuvęs;

2.    Šermukšnis, artimai draugavo su Ąžuolu, žuvęs;

3.    Bronius Stančikas-Vlasovas, žuvęs Subačiaus geležinkelio stotyje;

4.    Leonas Stančikas-Grenadierius, ūkininkas, žuvęs;

5.    Puškinas, valstietis, likimo nežinau;

6.    Mikėnas, dar buvo šaukiamas Mikele, turėjo Kalašnikovo prototipo vokišką automatą, žuvęs;

7.    Viršila Mėlynis-Eglė, ūkininkas, žuvęs Skapagiryje;

8.    Janeliūnas, žuvęs kartu su viršila Skapagiryje;

9.    Beržas, likimo nežinau;

10.    Kelmas gyvas, vedęs ryšininkę;

11.    Putinas, ūkininkas, vedė ryšininkę;

12.    Uosis, vidutinio amžiaus, žuvęs;

13.    Kaladė, nežinia ar tai slapyvardė, ar tikroji pavardė, nuo Kupiškio, viršila, žuvęs;

14.    Grigonis, viršila, kupiškėnas, žuvęs;

15.    Vincas Katelė, ūkininko sūnus, gyvas pateko į priešo rankas, likimo nežinau;

16.    Karklas, buvęs "istrebiteliu", likimo nežinau;

17.    Žilvyitis irgi buvęs stribu, su vokišku automatiniu šautuvu, likimo nežinau;

18.    Aleksas nuo Šimonių, žuvęs;

19.    Šimoniškis, vokiška plechavičiukų uniforma, žuvęs;

20.    Aukštas, šviesiaplaukis vaikinas, su lietuviška miline, sunkiuoju vokišku automatu, žuvęs;

21.    Liepa, ūkininkas, miręs;

22.    Klevas likęs gyvas;

23.    Antanas Gūra-Barzda-Šarūnas, žuvo 1948 m. balandžio 7 d.

Šarūnas - narsiausias ir drąsiausias iš viso Biliūnų kaimo jaunimo.

Sužeistas ilgai neprisileido priešo, gynėsi, ir tik iš pasalų buvo nušautas. Dar 1944 m. liepos mėn., prisiartinus Raudonosios armijos pirmiesiems žvalgams prie Skapiškio miestelio iš geležinkelio stoties pusės, ilga kulkosvaidžio serija iš aukšto medžio "pavaišino" nekviestus atėjūnus. Dalyvavo Skapiškio miestelio užėmime 1944 m. lapkričio 7-8 d. Nepasisekė jam uždegti stribų būstinės, nes šliaužiant artyn, buvo peršautas benzino bakas ir nedaug liko degalų.

Kitų likusių neprisimenu, jų buvo apie 40. Iš viso skapiškėnų galėjo būti apie kelis šimtus.

Klastingas buvo mūsų priešas. Lietuvos žmonės kartais nežinojo kas savas, kas ne. Šimonių girios prieigose ir Žaliojoje girioje po 1945 m. gegužės 11d., tai yra po vokiečių Kuršo grupuotės kapituliacijos Latvijoje, netrukus pasirodė nežinia iš kur atkeliavęs didžiulis būrys, apie 500 kareivių, apsivilkusių vokiškomis uniformomis. Dalis jų vaizdavo ukrainiečius, kiti - Vlasovo kareivius, bet daugiausia vokiečius, prasiveržusiais iš apsupties. Tai buvo "Smerš" daliniai, sovietų reguliariosios kariuomenės kontržvalgyba. Jie prašinėdavo maisto iš žmonių. Gavę, rašydavosi tiekėjų pavardes. Labai stengėsi užmegzti ryšius su partizanais ir jų daliniais. Bandė nustatyti savo ryšių kanalus. Iš pradžių reikalavo tik partizanų vadovybės ir aukštų vadų susitikimų, o vėliau kai tie nėjo, kviesdavosi ir eilinius. Porą kartų buvo nuvykę ir iš mūsų kaimyninių būrių. Iš karto buvo pastebėta, kad tai persirengęs priešas, kai kurie užkalbinti vokiškai, tik "vartydavo" akis. Paskutinis susitikimas su jais baigėsi keleto partizanų žuvimu, kiti sužeisti šiaip taip ištrūko. Apie tai buvo pranešta visiems aplinkiniams partizanų būriams. Kaip staiga jie atsirado, taip staiga ir dingo, daugiau nepasirodė.

Partizanų spaudą gaudavome iš Žaliosios ir Šimonių girios. Daugumas atsišaukimų buvo pasirašyti LLA - Lietuvos Laisvės armija. Iš įsidėmėtinų atsišaukimų, kiek prisimenu, įdomus buvo atsakymas į Kauno vyskupijos valdytojo prelato S.Jokūbausko kreipimąsi padėti ginklus. Vėliau teko patirti, jog prelatas NKVD grasinimais buvo priverstas tokį dokumentą pasirašyti, o pasirašius, labai apgailestavo, ir kalbama, kasdieną už atgailą gulėdavęs kurį laiką kryžiumi. Partizanų suredaguotame atsišaukime buvo rašoma, kad jie ginklų nepadės ir toliau tęs kovą. Ten buvo rašoma, jog ir Kristus mylėjo tėvynę ir dėl jos verkė, žiūrėdamas nuo kalno į Jeruzalę.

Vieną kartą, apsistojus kažkokiame piliakalnyje, kur augo daug aviečių, suskaičiavau virš 40 partizanų. Planuojamam antram Skapiškio miestelio užpuolimui buvo numatyta suburti 180 kovotojų, pasitelkus žmonių iš kupiškėnų, Alizavos ir Šimonių. Mūsų būryje stovyklaudavo ir partizanai, kurie pusiau legaliai gyvendavo ir tik pavojų metu, vykstant gaudynėms ar kitais atvejais slėpdavosi pas mus. Skapiškiui paimti ir stribų mūrine būstinę sugriauti viename klojime buvo slepiamas vokiškas prieštankinis pabūklas su keliais šoviniais. Puolimo buvo atsisakyta dėl netikėtai pasirodžiusios NKVD kariuomenės. Teko skirstytis į mažesnius būrelius.

Partizanus sekdavo ir jų judėjimą stebėdavo dvisparniai maži lėktuvai, mūsų praminti "kukurūznikais". Prisimenu, mums teko prie vokiško kulkosvaidžio pritaisyti specialų taikymo prietaisą ir priėjo sumontuoti metalines kojeles. Tas buvo padaryta rudenį, viename rugių lauke, kai mus atakavo "kukurūznikas". Šiaip partizanai kariuomenės dalinių neužkabindavo ir su jais nenorėdavo turėti reikalų. Su stribais tekdavo susidurti naktimis pasalose. Toks susidūrimas buvo Čypelių kaime.

Prisimenu netikėtą susitikimą Tatkonių kaimo apylinkėse, netoliese nuo Skapiškio geležinkelio stoties. Išeinant iš ūkininko Šoko jaujos, beveik kaktomuša susidūriau su dviem kareiviais. Jie nešiojo pasienio kariuomenės žalias kepures ir dalyvavo apylinkės siautime. Atstumas tarp mūsų - vos keliasdešimt metrų. Vienas jų buvo ginkluotas rusišku automatiniu šautuvu, o kitas suomišku automatu su disku. Jie sustojo ties mano palikta šliaužimo bryde miežių-avižų lauke ir kažką tarėsi. Man užėmus lauke prie krūmo gynimosi poziciją, aiškiai išgirdau jų žodžius: "netrogaem jevo” (neliečiamjo). Užsirūkė ir nuėjo toliau. Matyt, ir rusai ne visi norėjo mirti ir veltis į kautynes.

Įsidėmėtina Rytų Aukštaitijoje baisioji 1945 m. sausio 6 d. Tai - Trijų karalių šventė. Tą žiemą, esant daug sniego, Stalino raudonosios divizijos vykdė masines žudynes ir šukavimus plačiu frontu, per kelis rajonus. Ėjo tikrinti dokumentus ir neturinčius jų šaudė vietoje. Tai buvo panašiai, kaip Dzūkijoje Taručionių ar Klepočių apylinkėse. Jokie istorikai nerašė ir dar neužfiksavo tų aukų. Mums slepiantis dviese bunkeryje Mičiūnų kaime, globojamiems Julės M., pasiekdavo baisios žinios ir sielvartas. Prisimenu pasakojimus, jog kažkur prie Puponių krūmeliuose, išaušus pavasariui ir nutirpus giliam sniegui, buvo surasti keliolika vyrų lavonų. O kiek tokių aukų buvo? Kas jie? Partizanai? Jaunimas, vengęs Raudonosios armijos, ar šiaip Aukštaitijos Lietuvos vyrai? Sunku šiandien nustatyti, suskaičiuoti ir ištyrinėti. O taip buvo iš tikrųjų. Stalino galvažudžiai ėjo, badė ilgais, specialiai tam padarytais durtuvais klojimuose šieno ir šiaudų stirtas ir prėslus, tvartuose mėšlą ir sutiktus ant kiemo vyrus. Kiek daug Aukštaitijos sūnų su pervertais šonais ar sužeistomis rankomis bei kojomis tokių kratų metu ištylėjo. Šieno šiaudų krūvose nedejuodavo, kad neišsiduotų. Kiek buvo nudurta? Kas čia pasakys ir suskaičiuos?

Kalbant apie žuvusiųjų skaičių, galima tik apytiksliai samprotauti, pavyzdžiui, kad ir iš mūsų būrio, kur likom gyvi tik 4-5 žmonės ir tą proporciją taikyti visai Lietuvai, turint galvoje dabar likusius gyvus 450 partizanų -žuvusių skaičius būtų apie 36 000. Arba kitaip skaičiuojant: Lietuvoje apie 300 valsčių ir kiekviename valsčiuje žuvo vidutiniškai po 100 žmonių, vėl gi gautume mažiausiai 30 000!

Atkurti tikrą vaizdą gali tik tie, kurie konkrečiai viską matė. Teisinga šiuo atžvilgiu yra patarlė: "Sotus alkano neatjaučia". Man gi teko savo akimis matyti ir stebėti, jau turint legalius sovietinius dokumentus, net dvylika išniekintų partizanų vyrų ir merginų kūnų. Tai 1946 m. pradžioje, žiemą, Rokiškio miesto aikštės viduryje mačiau tris apnuogintus vyrų kūnus ir vieną merginos. Vyrų lūpos buvo kietai sučiauptos, pamėlynavusios, akys užmerktos, o kai kurių ir atviros, aukštyn atmestos rankos, šaltyje sustingusios, lyg kažką šauktų; vieno suplėšyti viduriai, kruvini kūno gabalai sustingę šaltyje kaip žvakės. Jie susisprogdino. Nepasidavė. Merginos lavonas išniekintas su aukštai virš kelių atkeltu kruvinu sijonu. Moterys užklodavo, o atėję stribai vėl nudengdavo. Jie visi buvo vidutinio ūgio ir jauni. Pandėlyje, turgaus aikštėje, 1947 m. pradžioje, mačiau numestus nebegyvus buvusių savo draugų kūnus, kuriuos sunku buvo atpažinti, sukruvintus, išpurvintus. Jie buvo iš Notygalos. Vėliau mačiau jų kūnų gabalus sukapotus kirviais ir sumestus Pandėlio miestelio pietinėje dalyje, prie buvusio vėjinio malūno, viename šulinyje. Ranka pasiekiamos matėsi baltos vieno sušalusios basos kojos... Šalia šulinio buvo padėtas mažas eglių vainikas su trispalviu kaspinėliu. O kitąsyk, kai prisiartinau prie tos vietos, po poros dienų, jau nieko nebuvo. Stribai sudaužė šulinį ir vietą išlygino - jokios kapo žymės... Neišdilo iš atminties ir kitas vaizdas, matytas Kamajuose, visai netoli Strazdelio paminklo, priešais buvusią MGB būstinę, vadovaujamą ltn.Tiupino, vedusio žmoną lietuvę. 1946 m. pradžioje čia gulėjo žmogus šaulio pilka uniforma ir šaulio ženklu, prisegtu prie krūtinės. Veidas apžėlęs, su nedidele barzda, tylus ramus, išsitiesęs, basas - tai Lietuvos partizano lavonas.

Ar yra ryšys tarp dabarties ir praeities? Aišku, kad yra. Jeigu jie, visi tie Lietuvos ąžuolai ir uosiai nebūtų iškirsti ir sunaikinti, kitokia būtų ir mūsų nepriklausomybė. Vyriausias Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas būtų generolas Jonas Žemaitis, o ne buvęs komunistų partijos sekretorius. Jų žuvimas liko neišgirstas ir dabartinėje Lietuvos Konstitucijoje, nei vienu žodžiu neužsimenančioje apie Lietuvos Laisvės kovos sąjūdi, sodriai laisčiusį Laisvės medį savo krauju.

Lietuvos partizanų kančia daug kur labai panaši į Kristaus kančią; buvo irgi nukryžiuotų ir net sudegintų prie kluonų durų, netgi išdavikų judų procentas maždaug tas pats. Jie, Lietuvos partizanai, dažniausiai pakrikštyti ir Lietuvos motinų išauklėti krikščioniškai. Jie visi palaiminti, nes troško teisybės ir dėl jos buvo persekiojami. Daugelis iš jų tikrai galėjo pasakyti panašiai, kaip Sofoklio Antigonė: "Aš nemylėčiau taip tavęs Tėvyne, jei nemylėčiau Dievo, labiau negu tavęs".

Liudijimas ir prašymas Lietuvai laisvės Amerikos Kongrese

Lietuvos partizaninio pasipriešinimo sovietiniams okupantams tęsinys ir mano veikla, pasiekusi kulminacinį tašką - buvo liudijimas, vieša kalba JAV Kongrese 1979 m. birželio 26 d.

Po Helsinkio pasitarimų Amerika konfrontacijoje su Sovietų Sąjunga gana vykusiai kėlė žmogaus teisių pasaulyje ir Europoje klausimą. Ypač tam atsidavęs buvo tuometinis JAV prezidentas Džimis Karteris, kurio kadencijos metu išvykau į JAV ir apsigyvenau Čikagoje. SSRS šalį tuomet valdė Leonidas Brežnevas.

Mano žmona Lorraine-Lauryna Juodvalkytė, gimusi ir augusi JAV, turėdama JAV pilietybę, už pogrindinę-partizaninę spaudą Pabaltijo Karo Tribunolo, kartu su broliu Jonu 1945 m. buvo nuteista ir pasiųsta į sovietinius lagerius, kur patyrė žiauriausius gyvenimo išbandymus Intos, Vorkutos, Kalmerju ir kitose vietovėse Sibire. Jau nuo 1944-1945 m. ji kartu su broliu bandė grįžti į Ameriką. Vilniaus vizų ir registracijos skyrius prie MGB priėmė iš jų Amerikos pasus, pažadėjo rūpintis tolimesniais išvykimo dokumentais, bet iš tikrųjų suėmė ir išsiuntė į Sibirą, į "šauniąsias" komunizmo statybas.

Mes buvome pažįstami dar iš Zarasų gimnazijos laikų, ir grįžus iš lagerių ir sukūrus šeimą, maždaug nuo 1957 m., jau Chruščiovo laikais, vėl pradėjome judinti išvykimo į JAV klausimą. Kova su sovietine biurokratija ir žiauria santvarka tęsėsi net 22 metus - iki 1979 m. Pagaliau po didelių vargų ir pastangų, pareikalavusių daug kantrybės, užsispyrimo ir net sveikatos, aktyviai padedant giminėms Čikagoje, ypač žmonos seseriai seselei kazimierietei (vienuolei), BALFo pirmininkei M.Rudienei, įvairioms amerikiečių bei lietuviškų organizacijoms "geležinė uždanga" buvo pralaužta. Dėl mūsų šeimų išvykimo iš SSRS Amerikoje buvo kalbama per televiziją, radiją, Čikagos miesto atstovų Taryboje Ilinojaus valstijos kongrese, daugybės senatorių, kol pagaliau tai pasiekė Amerikos Kongresą Vašingtone, kuris specialia rezoliucija įpareigojo Valstybės sekretorių Vans vesti derybas su Maskva, kad mūsų šeimos būtų išleistos į JAV. Pasitarimas Maskvoje įvyko 1978 m. spalio mėn., Vans iš Brežnevo gavo sutikimą, bet iki 1979 m. sausio mėn. vidurio niekas to nežinojome - nei mūsų giminės Amerikoje, nei mes.

1979 m. sausio mėn. netikėtai gavome pakvietimus į LSSR Vidaus reikalų Vizų ir Registracijos skyrių Kaune, buvusį priešais KGB saugumo rūmus. Ten jau buvo atsiųsti iš Maskvos paruošti raudonais viršeliais užsieniniai SSRS pasai. Prieš gaunant į rankas išvykimo pasus, turėjome pasirašyti ant atskiro lapo pasižadėjimus. Jų turinys maždaug toks:

- Aš ... toks ir toks ... tikrai pasižadu, jog nuvykęs į JAV, nieko nekalbėsiu prieš Sovietų sąjungą, sovietų valdžią, nedalyvausiu jokioje antisovietinėje veikloje, nepasakosiu apie Sovietų sąjungos kalėjimus, lagerius ir t.t. Man žinoma, kad to nevykdant, aš būsiu patrauktas SSRS baudžiamojon atsakomybėn pagal tokius tai straipsnius bei paragrafus.

Visa tai perskaitęs aš, žinoma, nieko nesakiau, tačiau pasiryžau: kiek galima daugiau apie tai kalbėti, pasakoti, liudyti ir, jei bus įmanomma, tiesiog šaukti.

Po daugybės trukdymų Maskvoje - apie tai būtų atskiras pasakojimas - mūsų lėktuvas nusileido Frankfurte prie Maino. Didžiuliame lėktuve, apsimetęs girtu keleiviu, vis dar mus lydėjo KGB palydovas. Iš Vokietijos atskridome į Niujorką, o galutinis kelionės tikslas buvo Čikaga. Čia sovietų mums buvo paruoštas dar vienas triukas. Kelionei Maskva-Niujorkas bilietus nusipirkome patys, jokių papildomų pinigų išsivežti neleido. Išleido kaip elgetas, pasiėmus tik po 90 dolerių žmogui, o visus kitus pinigus, reikalingus bilietui iš Niujorko į Čikagą, išdavė rusiškais kelioniniais čekiais, kurių čia niekas nepripažino ir neėmė. Juos buvo galima iškeisti tik Niujorke, už daugelio mylių, nežinia kur esančiame Vnešpasyltorgo banke. Laimė, kad mūsų jau laukė ir gelbėjo atvykusi mūsų sutikti BALF'o Centro Valdybos pirmininkė ponia M.Rudienė su žmonos seserimi Birute. Likimo ironija: tik vieną dieną pavėlavome atvykti į laisvą kraštą švęsti Vasario 16-osios. Laikrodžiai čia rodė jau po dvylikos.

Man susiradus darbą ir šiek tiek "apšilus" Amerikoje vienoje inžinerinėje kompanijoje (labai daug padėjo inžinieriai E.Bartkus, J.Jurkūnas ir kt.), pradėjau viešai kalbėti lietuviškos visuomenės bei amerikiečių organizacijų susibūrimuose apie okupuotos Lietuvos patirtas ir patiriamas kančias, krašto rusifikaciją, dvasinį genocidą. Greitai susidarė puiki galimybė, padedant ALT'ui ir BALF'ui nuvykti į Vašingtoną ir gyvu žodžiu betarpiškai duoti parodymus ir liudijimus apie Lietuvos sovietinę okupaciją. Kaip tik 1979 m. birželio mėn. 26 d. Amerikos Kongrese Vašingtone vyko svarstymai, pasisakymai, liudijimai, aptarimai ir rezoliucijos apie Baltijos valstybių esamą padėtį (Human Rights and The Baltic States).*

---------------
*Plačiau ir smulkiau apie tos bylos nagrinėjimą: Hearing before the subcommit-tee on international organizations of the Committee On Foreign Affairs House of Representatives, 96-as Kongresas, pirmoji sesija, 1979 m. birželio 26 d. Washington 1979.

Mums, lietuviams, buvo labai įdomu, kad čia pirmąsyk atvirai buvo skelbiami anglų kalba slaptieji Molotovo-Ribentropo paktai su visais priedais, nulėmę Baltijos valstybių likimą, kurie buvo pagrindinė priežastis visų mūsų tautos nelaimių, pradedant 1940 m. sovietine okupacija, 1941 m. birželiniais trėmimais ir baigiant partizaninio pasipriešinimo aukomis iki 1954 m. ir vėliau.

Toje sesijoje dalyvavo net 34 Amerikos kongresmenai, senatoriai. Prie manęs buvo priėjęs, padavė ranką ir vėliau net apkabino Ilinojaus valsti-

HUMAN RIGHTS AND THE BALTIC STATES

jos atstovas Edvardas J.Dervinskis. Pažymėtina, jog dalyvavo vėliau išrinktas JAV viceprezidentu Denas Kveilas iš Indianos valstijos.

Į tą sesiją buvo pakviestas atvykti ir SSRS atstovas JAV, Anatolijus Dobryninas, bet jis nedalyvavo. Anglų kalbos mokėjimu aš negalėjau pasigirti, tačiau kongresmenai ir viską užrašinėjusi sekretorė-stenografistė mane puikiai suprato, o pirmininkas netgi pagyrė. Be to, šalia buvo puiki vertėja Marija Rudienė, kuri visada man padėdavo.

Nejauku buvo sėdėti ant aukštos kongreso pakylos, prie specialaus stalo, ant kurio didelėmis raidėmis buvo užrašyta mano pavardė, ir būti visų dėmesio centre, apsuptam daugybės televizijos kamerų ir fotoreporterių, žinant, kad čia dalyvauja galingosios pasaulinės radijo stotys BBC, Amerikos Balsas ir kt. Apie mano dalyvavimą ginkluotoje kovoje prieš sovietus buvo patarta neužsiminti, nors, manau, kam reikėjo - žinojo. Trumpai nupasakojau savo biografiją, sovietų okupaciją ir baisiuosius birželio trėmimus, tėvelio mirtį Sibire, ištisų šeimų žudynes, neteisėtą, grubų mano teologinių studijų nutraukimą, kai per 24 valandas privalėjau išvykti iš Kauno su sovietiniu pasu, kuriame NKGB uždėjo didelį juodą kryžių, kad negalėčiau niekur prisiregistruoti. Kalbėjau apie suėmimą ir kalinimą Vorkutoje, vergo darbą šachtose, sunkiai įsivaizduojamas išdirbio normas, maitinimą pusbadžiu ir žiaurias klimatines sąlygas. Apie žmonos Laurynos šeimos tragediją, apie tai, kaip mes, kaliniai, gyvenome su blakėmis ir utėlėmis, užsrėbdami dvokiančio viralo iš žuvies uodegų ir vidurių, apie tai, kaip kaliniai šildydavo sniegą, kad galėtų nors šiek tiek nusiprausti veidą, rankas. Kalbėjau apie kalinių pralietą kraują Vorkutoje, kai į juos šaudė iš automatų ir kulkosvaidžių, o vėliau stengėsi nuplauti nuo asfalto gaisrinėmis šlangomis, kad neliktų žymių. Kalbėjau apie žmogaus teisių pažeidimus. Priminiau vykdomą dvasinį genocidą, žmogaus pažeminimą, apie didžiulius muitus ir siuntinių apmokestinimus, apie žmonių persekiojimą ir išjuokimą sovietinėje spaudoje ir t.t.

Buvo kalbama apie masines lietuvių deportacijas ir apie tai, kaip į išvežtųjų vietą atgabenamos rusų šeimos, apie Lietuvos rusifikaciją, kaip susirinkimuose esant bent vienam rusui - visi privalo kalbėti rusiškai. Manęs klausinėjo, ar gerai girdima Lietuvoje "Amerikos Balsas" ir "Laisvoji Europa". Ar jų klausomasi?

Pabaigoje gavau klausimą iš pirmininkaujančio kongresmeno Don Bonker iš Vašingtono: "Kai dabar jūs jau esate laisvame krašte, ir esate kartu įsitraukęs į savo tėvynės kovą dėl išlikimo, dėl žmogaus teisių, dėl tėvynės ir visų Baltijos valstybių išlaisvinimo, ko norėtumėte iš JAV, kad jos darytų?" Mano atsakymas buvo trumpas ir aiškus: "Aš norėčiau, kad Amerika kaip laisvas kraštas, kaip didžioji pasaulio galybė kalbėtų pasauliui ir Jungtinėse Tautose apie Lietuvą, jos tikrąją padėtį tiktai tiesą -sovietų pavergtą, kolonizuotą kraštą. Norėčiau, kad Lietuva būtų laisva ir nepriklausoma, kad naudotųsi tokia laisve, kaip išsilaisvinusios iš kolonijinio jungo Afrikos tautos. Norėčiau, kad Jungtinėse Tautose apie Lietuvą būtų kalbama kaip apie šalį, turinčią XX a. kultūrą, šlovingą ir garbingą istoriją. Prašau Amerikos valdžios padėti išlaisvinti iš sovietinių kalėjimų ir lagerių lietuvius kalinius disidentus. (Čia suminėjau V.Petkų ir B.Gajauską.) Noriu, kad Sovietų sąjunga gerbtų Helsinkio žmogaus teisių deklaraciją, kurią pati pasirašė".

Paskutinius sakinius ištariau su ašaromis akyse. Nežinau, kiek tai paveikė Amerikos Kongresą, bet taip tikrai buvo. Padėkojau Amerikos kongresmenams ir prezidentui Džimiui Karteriui už suteiktą galimybę kalbėti ir liudyti.

Kalbėdamas Vašingtone, Amerikos Kongreso rūmuose, jutau, kad esu Lietuvos dalelė ir vienas tų, kurie su ginklu rankose grūmėsi prieš sovietinius okupantus ir jų talkininkus, kad privalau kalbėti už įkalintus, ištremtus ir numarintus Sibire, už labiausiai paniekintus - tuos, kurių kūnai gulėdavo Rokiškio, Skapiškio, Pandėlio, Kamajų ir kitų miestelių ir bažnytkaimių aikštėse, kurių jaunystę ir gyvastį nutildė ir sutrypė Lietuvos priešai. Nors priešas buvo labai rafinuotas ir galingas, - jam visų mūsų išlikusiųjų gyvų nutildyti nepavyko...

• Ankstesnis
• Sekantis