Partizanai: Istorija ir dabartis

TIKĖJOME LIETUVOS LAISVE

Tauro apygardos partizano Juozo Skaržinsko-Dramblio (1927-1995) prisiminimai

VAIKYSTĖ

□ Juozas Skaržinskas

Tėvas Vincas Skaržinskas, kaip Lietuvos savanoris, buvo gavęs žemės sklypą prie pat Marijampolės Narto kaime. Padidėjus šeimynai, 1939 m. nutarė įsigyti didesnį ūkį toliau nuo miesto. Prie miesto žemė buvo brangi, todėl nusipirko 20 ha ūkį su trobesiais Panausupio k., netoli Amalvos palių. Žemė čia buvo gera. Kaimą sudarė keletas stambių ir vidutinių ūkių.

Mūsų šeima buvo didelė: močiutė, tėvai ir 7 vaikai. Aš turėjau 3 brolius ir 3 seseris. Vyresnysis Vincas vokiečių okupacijos metais sargavo gen.Plechavičiaus armijoje.

Kaimo ūkininkai mūsų namuose dažnai susieidavo "papolitikuoti". Kartais išgerdavo, padainuodavo ir išsiskirstydavo susirūpinę dėl Lietuvos ateities ir karo baigties.

Tėvas buvo darbštus, sumanus ūkininkas,

taupus suvalkietis, Lietuvos patriotas. Mamą prisimenu visada skubančią, visus mylinčią, geromis akimis.

Buvau padykęs berniokas, bet vyresnio brolio ir tėvo spaudžiamas, greitai išmokau visus žemės darbus ir tapau pilnaverčiu darbščios šeimos nariu. Karas, frontai, žudynės sutrumpino mūsų vaikystę. Septyniolikos metų paėmiau į rankas ginklą ir išėjau ginti pavergtos Tėvynės.

PIRMIEJI ŽINGSNIAI TĖVYNĖS SARGYBOJE

Glaudžiau aš tėvą prie krūtinės,
Virpėjo jo sena ranka.
Einu kovoti už Tėvynę-
Gal jau negrįšiu niekada...

(Partizanų daina)

1944    m. lapkričio mėn. man sukako 17 metų. Aš jau vyras. Tų dienų įvykiai ir sąlygos vertė priimti savarankiškus sprendimus. Buvo jaunystė, bet svajones, meilę - viską reikėjo atidėti.

Gruodžio mėn. areštuojamas kaimynas, Lietuvos karininkas Jonas Kaminskas, pas kurį slėpėsi buvęs policininkas Bronius Kuzmickas (vėliau partizanų vadas Briedis). Mano brolis Vincas, buvęs gen.Plechavičiaus rinktinėje, draugavo su B. Kuzmicku. Po Kaminsko arešto Bronius persikėlė pas mus. Mūsų sodyboje dažnai, daugiausia naktimis, rinkdavosi Panausupio kaimo vyrai, tardavosi, ką daryti toliau.

Apylinkėje tai vienur, tai kitur pasigirsdavo šūviai, vyko areštai, trėmimai, gaudymai į rusų armiją.

Prisimenu pavardes jaunų vyrų, ateinančių pas mus, o vėliau tapusių partizanais: Jonas Ciplijauskas-Sakalas nuo Gižų, Vytas Mačiūnas-Vil-kas, Albinas Junkaitis-Meška, Vaclovas Butanavičius-Lokys ir kt.

Taip pat lankydavosi leitenantas Mykolas Dabulevičius iš to paties kaimo, turėjęs ryšių su užsieniu ir atskiromis partizanų grupėmis, jau išėjusiomis į miškus Prienų-Balbieriškio apylinkėse.

1945    m. sausio 20 d. suimamas mano tėvas Vincas Skaržinskas. Reikėjo greitai spręsti, ką daryti toliau. Buvo gili žiema, daug sniego. Kur slėptis? Visiems aišku - į mišką, kurti partizanų būrius. Didžiausia problema -ginklai. Nutarėme: tie, kurie turi nors kokį ginklą, stoja į atvirą kovą, kitiems reikia išlaukti iki pavasario. Būrio vadą išrenkamas Bronius Kuzmickas-Briedis.

Man, broliui Vincui ir Juozui Bagdonui reikėjo prisiregistruoti Igliškėlių vls. stribų būstinėje kaip "liaudies gynėjams". Nutaikius progą, paimti ginklų ir pasitraukti.

Nežinau kaip kiti, o aš labai bijojau. Gal dėl to, kad buvau jauniausias. Atrodė, kad supras, ko atėjau ir patupdys už grotų. Laimei, ir nesuprato. Stribyne "ištarnavome" 20 dienų. Teko dalyvauti vienoje "liaudies priešo" sulaikymo operacijoje. Viršininko įsakymu turėjome suimti, nuginkluoti ir gyvą pristatyti arba bėgantį nušauti Igliaukos apylinkės Obšrūtų k. gyventoją Urboną. Savo akimis pirmą kartą mačiau, kaip taikų ūkininką apšaukė "banditu", žiauriai sumušė, pririšo prie vežimo ir tyčiodamiesi tempė Igliškėlių link. Labai gailėjau to žmogaus, o širdyje virė baisiausias pyktis ir kerštas stribams. Baisiausia buvo tai, kad nieko negalėjau padėti, o iš šalies žiūrint buvau vienas iš jų.

Visi trys labai apsidžiaugėme, kai vasario pabaigoje gavome iš Kuzmicko-Briedžio nurodymą artimiausiu laiku baigti "tarnybą" su gerais "rodikliais". Sulaukę naktinio budėjimo, paimame ginklų, šovinių, granatų, paleidžiame rūsyje uždarytus kalinius ir pasitraukiame pas partizanus Varnabūdės miškuose. Čia pasitinka partizanas Mačiūnas-Vilkas, kuris Klevinės k. Gelčių sodyboje mus pristato būrio vadui Kryžiuočiui.

Šio krašto partizanų būriai vėliau priklausė Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinei. Kryžiuotis trumpai supažindino su partizano gyvenimu, drausme, sąlygomis, liepė išsirinkti slapyvardį, o savo vardą ir pavardę pamiršti. Taip ir tapome žvėrimis: brolis Vincas - Tigru, aš - Drambliu. Būrys laukė susitikimo su kunigu ir ruošėsi priimti priesaiką.

Kaimai čia skendėjo miškų masyvuose: Mergašilis, Veselava, Klevinė, Beržinbūdė, Smalinyčia, Obelinė, Vilkabūdė, Žalioji ir kt.

Žmonės geri, vidutiniokai ūkininkai, kiti visai tik daržą turintieji, bet vieningi ir nusiteikę geranoriškai partizanų atžvilgiu. Čia bene ilgiausiai nepasitaikė išdavystės. Visi mus rėmė, saugojo ir kartu liūdėjo dėl žuvusiųjų. Su giliausia padėka už paramą partizanams noriu paminėti keletą šeimų: Klevinės kaime - Gelčių, Radvilų, Šatų; Pamiškės - Kamičaičių. Iš šių šeimų turėjome keletą patikimų ryšininkių. Janina Radvilaitė-Sau-lutė mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Daug ryšių ir spaudos platinimas buvo jos žinioje. Kazimiera Šataitė, jos tėveliai ir broliai slėpė savo namuose, rinko žinias, maitino. Visų to būrio partizanų - žuvusių ir gyvų -vardu reiškiu padėką Burinskų šeimai iš Smalinyčios kaimo: tėvams ir dukrai Danutei - ryšininkams-rėmėjams. Niekas jau nesuskaičiuos, kiek motina Burinskienė išprausė partizanų, kiek išskalbė mums purvinų drabužių, kiek duonos iškepė jos darbščios rankos. Motina mirusi, o dukra Danutė Černiauskienė gyvena Kaune.

Aš, kol gyvas, jų gerumo nepamiršiu. Jie kartu su mumis kovojo prieš okupantus. Daugelį ištrėmė į Sibirą, pasodino į lagerius, o sodybas sunaikino.

PIRMOS NESĖKMĖS

1945 m. gegužės mėnuo. Buvo graži vasaros naktis. Mūsų būrys gavo užduotį iš Klevinės nuvykti į Gudelių k. sutramdyti parsidavėlius priešui. Būryje buvo Vladas Baltonis-Kryžiuotis, Vytas Mačiūnas-Vilkas, Juozas Mačiūnas-Kulka, eigulys Norkeliūnas, Vincas Skaržinskas-Tigras, aš -Dramblys, Albinas Junkaitis-Meška, Vaclovas Butanavičius-Lokys.

Atlikę užduotį, į savo valdas grįžtame jau švintant. Smėlėtame kelyje pastebėjome nuo Mergašilio iki Klevinės kareiviškų batų pėdas. Netrukus pasigirdo šūviai, bet greit nutilo. Mes persiskyrėme ir traukėmės į saugesnes vietas. Iš tos pusės, kur turėjo būti Kryžiuotis su savo vyrais, vėl pasigirdo šūviai.

Po kiek laiko pasirodė Kryžiuotis ir pranešė liūdną žinią: nušovė eigulį Norkeliūną. Prie išrengto žuvusiojo raštas: "Pasiduokite, banditai, visiems taip bus." Vytą Mačiūną-Vilką sunkiai sužeidė ir nusivežė dar gyvą.

Čia, prisimenu, visi prisiekėm: Laisvė arba mirtis!

KAUTYNĖS BELIŪNO MIŠKE

1945 m. gegužės 12 d. mūsų dalinys, vadovaujamas Kryžiuočio, buvo pakviestas į susitikimą su kitais būriais 11-12 vai. Beliūno raiste prie Varnabūdės k. (Igliaukos aplinkė). Čia atvyko būriai nuo Balbieriškio, Sasna-

□ Juozas Skaržinskas Irkutsko lageryje. 1967 m.

□ Albinas Seliokas-Šrapnelis, Kazimieras

□ Juozas Stravinskas-Kardas, Žiedas

□ Jonas Demikis-Eumas, Almas

vos ir Prienų šilo. Susitikimui vadovavo rinktinės vadas Šernas, kuris su būrių vadais paruošė planą Šilavoto ir Igliškėlių stribų garnizonų sunaikinimui.

Tie, kurie atvyko į sutartą vietą anksčiau ir buvo labai išvargę, sugulė pailsėti ir, žinoma, sumigo. Iš to, kad buvo užpulti miegantys, galima spręsti apie silpną žvalgybą ir sargybas. Rusų daliniai ėjo nuo Smalinyčios kvartalinėmis linijomis (apie tai, žinoma, sužinojome vėliau). Apsupo iš dviejų pusių ir pradėjo mėtyti granatas į aiškiai matomą taikinį. Toliau sekė automatų ir kulkosvaidžių ugnis. Čia žuvo 16 partizanų.

Kaip jau minėjau, buvo apsuptas tik pirmasis atvykęs į sutartą vietą partizanų būrys. Kiti būriai buvo netoli kelyje, arba poilsio vietose.

Mūsų Kryžiuočio būrys buvo nakčiai apsistojęs Vilkabūdės pamiškėje pas ūkininką Saduką. Bevalgant pusryčius, išgirdome granatų sprogimą ir šaudymą iš įvairių ginklų. Nieko nelaukdami, skubėjome į pagalbą. Bet perėję nedidelį miško plotą, sutikome kitų būrių vyrus, besitraukiančius iš apsupimų vietų. Vienas buvo sužeistas į koją ir sunkiai ėjo. Tai buvo Šrapnelio brolis Seliokas. Koją greitai aprišo, bet jis paeiti negalėjo, todėl pasiliko laikinoje slėptuvėje, įrengtoje ant viršaus eglynėlyje, prie Veselavos kaimo. Vėliau jį rado mirusį nuo kraujo užkrėtimo (taip tvirtino sanitaras).

Po šių kautynių ėjo dideli miškų "košimai", todėl traukėmės mažom grupelėm kaip kas galėjome į didesnius masyvus Mergašilio link, kur buvo įsakyta susijungti ir pasiruošti galimiems priešų puolimams. Mūsų buvo daug, apie pusantro šimto. Pagrindinės jėgos susitelkė prie Veselavos kaimo alksnyne. Iš ten gerai matėsi Menštrakio kaimas, kuriame buvo pilna nišų kariuomenės su visa karine technika. Mūsų padėtis, atrodė, kiekvieną minutę blogėja. Kad pereitume į didesnį miškų masyvą, reikėtų eiti per kaimą, kuris rusams buvo gerai matomas. Traukėmės per pievas šliauždami, bridome Jiesios upelio vaga. Kadangi, kaip minėjau, mūsų buvo daug, tai pirmieji jau buvome pasiekę Mergašilio miškus, o paskutinieji dar tik kilo iš alksnyno.

Pirmieji pasiekę miško pakraštį išsidėstėme kovai ir laukėme šūvių. Bet šūvių nebuvo. Matyt, rusai nusprendė, kad turimų jėgų bus per mažai, ir pasitraukė.

Už keleto valandų virš galvų praskrido "kukurūznikas" - toks mažas lėktuvas - išžvalgyti išsidėstytų vietas. Lėktuvas skrido visai žemai, todėl po keleto kulkosvaidžio serijų, nukrito netoli Sasnavos. Greitai iš tų vietų pasišalinome.

Rašau taip paprastai, lengvai - traukėmės, pasišalinome. Skaitant gali pasirodyti, kad turėjome sparnus. Nieko panašaus. Buvo daug sunkiau. Neparašysi juk, kad autai ar kojinės suplyšę, batai kulnis iki kraujo nutrynę, kad gerklėje kartu nuo prakaito ir upelio dumblo, drabužiai sutrūkinėję visai nepageidautinose vietose, kad šakų ir brūzgynų sukruvinti veidai ir rankos tvirtai spaudžia ginklą - vienintelį draugą ir gynėją. Pagaliau žmogui būdinga ir mirties baimė, kuriai nugalėti reikalingos jėgos. Visko neapsakysi. Partizano dalia nesaldi, ir suprasti ten nebuvusiam, manau, neįmanoma. Bet tai buvo mūsų pasirinktas kelias ir juo ėjome, nes turėjome aiškų tikslą. Tikėjome pergale, tikėjome Lietuvos laisve.

PARTIZANŲ LAIDOTUVĖS

Gavome žinią, kad prie Igliaukos šilelio, Beržinių kaime, Gumauskų sodyboje žuvo 2 mūsų vyrai. Dieną mūsų būrys iš Dambavos miškų patraukėme minėto kaimo link. 1945 m. partizanų kūnus dar palikdavo vietoje. Laidodavome patys.

Atvykę partizanus Jurgį Gumauską ir kaimyną Zujų (slapyvardžio neprisimenu) radome jau karstuose. Buvo vakaras, susirinko žmonių, atnešė gėlių. Pagerbėme tylos minute, pasimeldėme ir ruošėmės laidoti Mikališkio kapinaitėse.

Tarp žmonių prie karstų pamačiau dvi jaunas nevietines merginas. Vieną jų iš matymo žinojau. Gal ne tiek ją, kiek jos tėvą. Tai buvo Marytė Liorentaitė iš Igliškėlių vls. Jos tėvai kadaise šiame kaime gyveno. Ji pati mokėsi Marijampolės gimnazijoje, baigusi mokytojavo Šilavoto vls. Mielaišupio kaimo mokykloje. Buvo graži, geltonais plaukais, aukšta - tikra lietuvaitė. Tiesą pasakius, apie Marytę aš ne ką žinojau. Visų buvo mylima, niekas blogo žodžio nepasakė. O štai jos tėvas turėjo "griekų". Nuo Smetonos laikų buvo kairiųjų pažiūrų, nors tada niekam nekenkė. Tik užėjus rusams, pasireiškė sugebėjimai lipti ant "bačkų" ir mitinguoti už raudonąjį rojų. Marytė pasakojo, kad ir Stalino portretą namuose buvo pasikabinęs, kurį vaikai suplėšė. Nors, greitai pamatęs, kad žadėtojo rojaus svetimtaučiai neatnešė, pradėjo ir šitiems priešintis. 1948 m. su 5 vaikais ir žmona buvo ištremtas į Sibirą.

Tai tiek apie Marytės tėvą Juozą Liorentą, kilusi iš Sarginės k. Marijompolės aps. Pati Marytė visa širdimi mylėjo Lietuvą ir savo gyvenimą pašventė kovai už jos laisvę. Tačiau tėvo šešėlis ne kartą skaudžiai aptemdė jos dienas. Užteko vienam suabejoti: "O gal tėvas atsiuntė šnipinėti?" - naktį, partizanams išsirikiavus paskui vežimų karstus, vadas mane pristatė iki kapinių saugoti Marytę ir ją atlydėjusią draugę.

Atsimenu, einant aš Marytės paklausiau: "Ar nebijai mirti?" O ji taip lengvai atsakė: "Niekis prieš amžinybę." Aš dar paklausiau: "O ar tu tiki amžinybe?" Ji tik pasižiūrėjo į mane ir nieko neatsakė.

Kapinaitėse kažkas pasiūlė jas abi sušaudyti, atseit - nerizikuoti. Buvo neaišku, ko jos čia atsilankė tokiu metu. Tik vėliau paaiškėjo, kad netoli gyveno Marytės dėdė. Jai atėjus, pusbrolis Antanas ėjo į laidotuves ir nusivedė merginas. O ten jos vos nesumokėjo savo gyvybėmis. Gyvos liko partizano Gudyno (nežinau slapyvardžio) dėka, kuris pavėlavęs atjojo ant arklio. Jis buvo nuo to krašto, kur Marytė mokytojavo ir žinojo, kad ji daug padeda Prienų šilo partizanams - yra jų ryšininkė. O kiek nedaug trūko. Reikia pripažinti, kad žuvo ir nekaltų. Paprasčiausiai nebūdavo laiko išsiaiškinti.

Aš Marytės žodžius, ištartus tą lemtingąją naktį, nešiojausi savyje 44 metus iki kito ir ilgo susitikimo 1989 m. Kaune. Buvau aptikęs pėdsakus Vorkutoje, bet ji grįžo į Lietuvą 1957 m., o aš - 1974 m. Ką dar galiu pridurti? Prisipažinsiu atvirai, jaučiausi kaltas prieš ją, kad tada nesugebėjau jos apginti. Šitas jausmas lydės mane iki mirties.

BŪRIO VADAS - IŠDAVIKAS

1945 m. birželio mėnuo. Mes vėl savo žaliųjų miškų prieglobsty. Sulaukėme naujų partizanų. Tai K.Lapinskas-Berželis, Jonas Lapinskas-Meldas, Aras ir Kaštonas - studentai iš Prienų. Kitų negaliu net slapyvardžių prisiminti. 7 būriai sudarė kuopą. Kuopos vadu išrenkamas Berželis. Būrio vadai: Kryžiuotis, Aras, Almas, Mindaugas, Šarūnas, Šrapnelis, Juozas Varnys-Katinas nuo Igliaukos. Katinas, buvęs Plechavičiaus armijoje, nešiojo uniformą, atrodė tikras kariškis ir labai tinkamas vadas. Deja, apsirikome. Katinas, kaip būrio vadas, netrukus pasakė, gavęs žinių, kad iš Gudelių į Marijampolę važiuos daug stribų ir reikia juos sunaikinti. Mes greitai pasiruošėme ir išžygiavome nurodyta kryptimi. Tikslios datos nežinojome. Kuopos vadas išsiaiškino, kad stribai iš Gudelių nesiruošia tomis dienomis kelionei. Katinas tvirtino, turįs patikimų žinių ir lauks.

Berželio kuopos trijų būrių partizanai pasitraukėme į Vilkabūdės girias, o Katino ir Mindaugo būriai pasiliko Igliaukos paliose.

Netrukus sužinojome, kad iš Gudelių stribai tikrai atvažiavo. Tik ne Į Marijampolę, o apsupo Igliaukos palias ir daug partizanų žuvo.

Pats būrio vadas Katinas nuo to laiko dingo, nors nušautas nebuvo. Žmonės vėliau pasakojo matę jį su NKVD iš Marijampolės.

Šitas kautynes turėjo gerai atsiminti prie pat palių gyvenantis Krikščiūnas. Šioje sodyboje mes pastoviai lankėmės, tiesiog gyvenome dienomis ir naktimis, nes tai buvo saugi vieta. Galėjome stebėti priešus ir lengvai pasitraukti. Krikščiūnų sūnus, paauglys berniukas (vardo neprisimenu), buvo mūsų fotografas, padėjo spausdinti ir platinti laikraštėlius, parveždavo žinių iš Marijampolės.

Aplankiau šitą šeimą 1991 m. po Nepriklausomybės atkūrimo. Ėjau su virpančia širdimi pamiškės keliuku, vedančiu į Krikščiūnų sodybą. Šitiek prisiminimų! Malonių, tragiškų, skaudžių, bet visada sušildytų žmonių genimo, atjautimo.

Koks buvo mano nusivylimas, kai pamačiau, kad praeities prisiminimai ir aš pats jiems jau visai nereikalingas, o mūsų buvęs ryšininkas, fotografas - tarybinės armijos karininkas, žymus komunistų partijos veikėjas Vilniuje. Su juo susitikti neteko. Nebuvo ir noro.

IGLIŠKĖLIŲ STRIBAI DEGINA PARTIZANŲ TĖVŲ SODYBAS

Vilkabūdės pamiškėse rusai ir stribai, žinodami čia esant gausius partizanų būrius, retai lankydavosi. Nebent tada, kai sutraukdavo ištisus kariuomenės dalinius.

Mes jautėmės iš dalies saugūs, palaikėme tarpusavyje ryšius. Spausdinome atsišaukimus, laikraštėlius, juos platinome per ryšininkus, kurie atsišaukimus bei nurodymus gyventojams priklijuodavo ant stulpų ir neretai ant stribų būstinės sienų. Stribus tai siutino ir jie nutarė keršyti degindami sodybas.

1945 m. apie liepos vidurį pasikvietę į talką Marijampolės garnizoną, pasirodė Vilkabūdės, Menštrakio kaimuose. Mūsų Kryžiuočio būrys buvome išsidėstę miško pakraštyje ir sekėme. Vadovavo vietiniai stribai: Stočkus, Čėvelis, Juozas Akelaitis iš Igliaukos. Suliepsnojo Prajarų (trys jų sūnūs buvo partizanai) sodyba, nedidelis pamiškėje Saduko namelis, nes žentas buvo partizanas Kulka. Ruošėsi uždegti Kamičaičių sodybą -partizano Skroblo tėviškę. Kryžiuočio įsakymu mūsų būrys pasiuntėme iš kulkosvaidžio ugnį. Nušovėme kelis aktyvistus. Likusieji pasitraukdami nušovė Skroblo tėvą Kamičaitį.

Po susirėmimų į šias apylinkes buvo atsiųsta rusų daliniai, o mes pasitraukėme į Klevinės miškus, įsiruošėme stovyklas, vedėme žvalgybą kaimuose ir statėme stiprias sargybas.

Miškai, ypač didesni masyvai, dar nebuvo "košiami", bet pradėti galėjo kiekvieną dieną. Vis gaudavome naujų žinių iš Marijampolės apie NKVD planus "banditų" sunaikinimui.

Partizanai žūdavo, bet į jų vietą ateidavo nauji. Daug stodavo į būrius jaunų studentų, mokinių iš gimnazijų, kaimo vaikinų, kuriems reikėjo eiti į rusų armiją.

Nuolatiniai susirėmimai, persekiojimai, žūtys mokė atsargumo. Darėmės tikri kariai, nors drausmingi būdavome ne visada. Buvo griežtai draudžiama pavieniai su uniforma išeiti į kaimą. Čia dažniausiai ir prasižengdavome. Kaimo trobose viskas viliodavo: šiltas pečius, duonos kvapas, švarūs baltiniai, mergaičių šypsenos. O man dar tik rudenį sueis aštuoniolika.

KOVŲ SŪKURIUOSE

Stovyklaudami Klevinės miškuose, turėjome ir ramesnių dienų. Prisimenu, išėjome keli būrio vyrai padėti mūsų rėmėjų Radvilų šeimai nupjauti dobilus. Mums pramoga, o žmonėms nauda. 1945 m. liepos 16 d. pas mus apsilankė didelis būrys partizanų nuo Igliaukos-Margavos. Pasidaliję įspūdžiais ir žiniomis, vakare išvyko Sasnavos link. Atlikę užduotį, po dviejų dienų grįždami, Aukštosios kaime užėjo ant rusų pasalos. Nuo mūsų stovyklos apie 4 km. Įnirtingame mūšyje žuvo 8 partizanai. Du gerai pažinojau, tai Klemensas Valentą iš Padvariškių kaimo ir B.Kubilius-Tankas. Rytą stribai su vežimais atvažiavo paimti žuvusiųjų, bet čia mūsų būrio vyrai pasitikome kulkosvaidžių salvėmis ir privertėme dar likusius gyvus pasitraukti. Atvykus Mindaugo ir Skroblo vyrams, pasikvietę kaimo žmonių, surinkome žuvusius, sudėjome į karstus ir sutemus nulydėjome į partizanų kapines prie Mikališkio koplyčios. Sustojome rikiuotėje, nulenkėme galvas ir tvirtai dar kartą širdyse prisiekėme kovoti iki pergalės.

Iš Dambavos kaimo gavome pranešimą, kad rusų kareiviai su stribais plėšia ūkininkus, atima grūdus, mėsą, gyvulius. Apie 15 vyrų išėjome į pagalbą. Aš turėjau rusišką kulkosvaidį. Baigiantis miškui, krūmuose sustojome. Staiga šūviai ir: "Zdavaites, banditi!"

Vietoje atsakymo paleidome į darbą kulkosvaidį, automatus, šautuvus ir per klampų raistą traukėmės gilyn į mišką. Raistą apeiti nėra laiko - neriame tiesiai į dumblą. Vieną koją ištraukiu be bato. Pasidedu kulkosvaidį ant pasvirusio gluosnio šakos ir vėl paleidžiu seriją priešų link. Iš purvo ištraukiu batą, apsiaunu koją, ir vėl aš karys. Išsikapstę iš raisto, pro Beržinbūdės k. grįžome į savo stovyklą Mergašilyje. Grįžo ir Kryžiuotis su keliais vyrais. Į stovyklą negrįžo du: Albinas Junkaitis-Meška ir Vaclovas Butanavičius. Vakare, išėję į kaimą, sužinojome apie jų likimą smulkiau. Kautynių metu jie buvo sunkiai sužeisti. Dar gyvą Albiną Junkaitį Igliškėlių stribai mašinoje užmušė. Vaclovą Butanavičių pusgyvį parvežė į valsčių, numetė ant šiukšlyno ir varė aplinkinius gyventojus žiūrėti, kaip "stimpa banditas". Jo tėvai gyveno už pusės kilometro. Viską žinojo ir matė. Atlaikė motinos ir tėvo širdys, o ir jis pats atsipeikėjo, buvo dar ir dar kankinamas, pagaliau nuteistas ir mirė lageryje.

BROLIO ŽŪTIS

Nesudarius bylos, paleidžiamas iš Vorkutos lagerių mūsų tėvas. Grįžo suvargęs, pasenęs, silpnos sveikatos. Mudu su broliu, išgirdę šią žinią, labai norėjome jį pamatyti. Pavojinga - vadas neleidžia. Pagaliau mūsų būrys apsistojo trumpam Gudinės-Kižių kaimuose. Nuo ten iki tėviškės ne daugiau 2,5 km. Aš tuomet buvau virėjas ir negalėjau eiti, todėl suderinęs su vadovybe, išėjo brolis Vincas-Tigras.

Dar prieš švintant, su nerimu širdyje brenda per tėviškės pievas sūnus - partizanas tėviškės vartų link į pasimatymą su tėvais. Deja, įvyko kruvinas pasimatymas - sodyba buvo sekama... Brolis išsiprašė pas tėvus 3 dienoms. Trečios dienos rytą, būnant Klevinės kaime, seniūnas Šatas iš Igliškėlių valsčiaus pranešė žinią: prie namų Tigras žuvo... Kaip lazda per galvą - brolio neturiu. Norėjau tuoj pat bėgti ir viską sužinoti, bet vadas neleido. Prižadėjo pasiųsti ryšininkę, kuri sužinos visas smulkmenas. Greitai mūsų ryšininkė Salomėja Petrauskaitė-Pušelė iš Pavasakės kaimo išvyko į Panausupį. Man paprašius, rytojaus dieną tėvas su mama atvažiavo į Klevinės kaimą pas Kamičaitį. Eidamas iš miško, matau juos stovinčius Kamičaičio kieme laukiančius dar gyvo sūnaus. Einu ginkluotas su uniforma - aš jau nebe vaikas. Motina pamačiusi iš tolo pradėjo balsu verkti. Sunkiai tvardėsi tėvas, nors buvojau užgrūdintas. Man taip pat buvo labai sunku. Nusivedžiau į mišką, atsisėdome ir pradėjome kalbėtis. Mama vis verkė ir žiūrėjo į mane su tokiu gailesčiu, kad ir šiandien negaliu pamiršti jos akių.

-    ...Kas gi čia atsitiko? - klausia tėtis.- Palikau abu vaikus namuose, o štai ką matau: vienas ginkluotas, o antras jau kapuose.

-    Kaip žuvo Vincas? - klausiu.

-    Aplink mūsų sodybą, žinai, daug krūmų, beržynėlių, todėl rusų garnizonui buvo kur pasislėpti. Jie ne durni, žinojo, kad norėsite susitikti mane. Sužeidė jį visai netoli namų. Išgirdę šūvį, puolėme į kiemą ir spėjome pamatyti, kaip Vincas metėsi į krūmus. Kita automato serija jį pakirto. Matyt, dar gyvas buvo, nes paskutinė kulka, išėjusi per galvą, buvo paties paleista į burną, - tėvas kalba ramiai, tik kartais krūptelėdamas. -Žinau, jau girdėjau, kad žūsta Lietuvos berneliai už Laisvę, kaip mes kadaise savanorių pulkuose. Visų gaila, bet savas arčiausia. Mama labai kankinasi. Saugokis nors tu, vaikeli, kiek gali.

Brolio kūną paliko. Palaidojo kaimynai Putriškių kaimo kapinaitėse.

Tai buvo paskutinis pasimatymas su tėvais. Juos su likusiais vaikais netrukus išvežė į Sibirą, o aš iki 1948 m. miškuose, iki 1974 m. - lageriuose. Tėvai, senelė ir mažas broliukas mirė Sibire iš bado.

GLUOSNYKŲ KAUTYNĖS

1945 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. partizanų gretos darėsi darnesnės. Susikūrus Tauro apygardai, mūsų kuopos ir būriai tapome Geležinio Vilko rinktinės nariais. Rinktinės vadu paskirtas Prienų Žiburio gimnazijos mokytojas Stravinskas-Žiedas. Pasijutome stipresni, tvirtesni - kaip kariuomenė. Turėjome aiškią organizacinę struktūrą, vadovybę, žinojome, kas kam pavaldus ir už ką atsakingas.

Mėnuo prabėgo be ypatingų nuotykių. Gavome užduotį vykti į Dzūkijos kaimus, Simno apylinkę pamokyti Gluosnykų dvaro stribyną. Išvykome pusė Kryžiuočio būrio partizanų: Jonas Dabašinskas-Tarzanas, Juozas Dobilas-Piršlys, Karvelis (pavardės neatsimenu), Elnias, Jūreivis, Jonas Lapinskas-Meldas, Žandaras ir aš - Dramblys. Grupei vadovavo Meldas. Skubėjome, nes per vieną naktį turėjome pasiekti Kumečių kaimą prie Žuvinto palių. Ypatingų nutikimų nebuvo, ir švintant jau ilsėjomės ūkininko sodyboje.

Buvo 1946 m. sausio mėnuo, bet naktį atšilo, tad teko prašyti arklių su rogėmis, kad vakare galėtume įeiti į palių žiemkelius, vedančius Žuvinto ežero link.

Paryčiui mūsų kelionė baigėsi. Dienojome pas ūkininką jau Simno rajone, netoli Gluosnykų. Aš ėjau sargybą. Pastebėjau už kluono krūmuose kažką judant ir staiga - šūvis į viršų. Viskas aišku - šaukiasi pagalbos. Komanda: "Trauktis link Žuvinto ežero". Šeimininkė atrakino duris į kitą namo pusę. Vieni per duris, kiti per langus šokome bėgti. Rusai jau slinko pro abu kluono galus į kiemą.

Turėjome du kulkosvaidžius. Traukėmės jais prisidengdami. Už kelių šimtų metrų pamatėme iš už kalnelių atžygiuojančią visą vorą rusų kareivių. Į palias kelias užkirstas, atgal grįžti - patvinusi upė Peršėkė ir Gluosnykų dvaro stribai. Beliko plaukti per sausyje patvinusią upę. Pradėjo šaudyti nuo palių. Nieko nelaukdami metėmės į putojančią, ledus nešančią upę. Sužeistas Jonas Dabašinskas-Tarzanas šoko prie manęs į vandenį, vieną kartą iškilo ir dingo. Kiti vyrai išsikapstė į krantą, bet visi sunkūs ginklai liko upėje. Man pasitaikė per upę nusitiesęs nukirstas alksnis. Juo skubėjau perbėgti, bet paslydęs įkritau į vandenį. Visa laimė, kad nusigriebiau už šakos ir nepaleidau automato.

Rusai šaudė į mus, nesulaukdami jokio pasipriešinimo. Įveikę vandens kliūtis, prieš apšalusį upės krantą ropojome keturpėsti. Ant upės kranto, prisidengdami ūkininko sodyba, traukėmės į netoliese matomą beržynėlį. Trauktis sąlygos nepalankios - lyguma, ant pievos ledas, arčiau stribyno - arimas. Gluosnykų dvaro stribai, matydami mus bėgančius, išsinešė kulkosvaidį ir pradėjo "deginti". O ką prikariausi, turėdamas tik pistoletą ir prisigėrusį vandens automatą. Čia pat krito sužeisti: Kryžiuotis, Jūreivis, Žandaras. Prašo nepalikti, pribaigti. Ką galėjome jausti, palikdami draugus?! Iš pykčio ir bejėgiškumo pakračiau automatą ir nuspaudžiau gaiduką. O stebukle: pasigirdo ilga serija šūvių. Aš nepataikiau, bet mačiau, kaip virš stribų galvų sudulkėjo plytos. O stribai su kulkosvaidžiu nukūrė į kiemą. Baigėsi ugnis iš šono. Pribėgęs beržynėlį, pamačiau peršauta koja Karvelį. Stipriai apkabinęs, nuvedžiau iki ūkininko, užkėliau ant arklio ir palinkėjau laimingai pasiekti mišką.

Piršlys atvedė sužeistą Elnią. Užsodinome ir jį ant kito arklio. Mes gi turėjome pasikliauti sveikom savo kojom. Pas kitą ūkininką gavęs arklį, nušuoliuoja Piršlys. Man teko eiti arklio dar pas kitą ūkininką. O rusai šaudė jau čia pat. Nesunkiai sužeidė arklį, kuris iš skausmo metėsi visu smarkumu ir prisidengdamas pakelės krūmais, atsiplėšiau nuo priešų. Netoli Krokialaukio vėl pila iš automatų. Jojant tilteliu per upelį, pro pat nosį prašvilpė kaip bičių spiečius kulkų serija. Nudegino ausį, bet daugiau nieko. Greitai dingau už dvaro griuvėsių, ir čia pat Sruogos miškelis. Naktis dar toli, miškelis mažas, labai nesaugu. Lekiam kaip viesulas tolyn su savo sužeistu žirgu. Matyti Balbieriškio miškas, bet dar toli. Šaudymų negirdėti. Nutariau palaukti vakaro pas ūkininką. Drabužiai iki kūno šlapi, batai pilni dumblo. Taip traukia ant suolo prigulti, išsidžiovinti. Žmonės nepažįstami - bijosi. Arklys sužeista koja - nesikelia. Jį palieku ir išsikratęs purvą iš batų einu pėsčias. Vargais negalais pasiekiau Ūtos kaimą. Čia jau radau pažįstamų žmonių, gavau apatinius drabužius ir užvalgyti. Vakare vėl į kelionę. Reikia pasiekti kuo greičiau vietą, kur susitarėme gyvi susitikti. Po pusiaunakčio jau buvau už Igliaukos, Beržinių kaime. Radau grįžusius Piršlį ir sužeistą Karvelį. Jį greitai nugabenome gydyti į bunkerį Vizbarų kaime.

Apie mane jau buvo pranešta, kad esu žuvęs prie Žuvinto ežero. Mat, Piršlys mane paliko traukiantis paskutinį, matė arti rusus, girdėjo šau-

□ Petras Ašmona-Sargas

□ Pranas Kučinskas-Apynys

□ Stasys Jaloveckas-Kiškis, Mindaugas

□ Jonas Bulota-Anbo

dymą, todėl grįžęs perdavė žinias apie žuvusius į kuopą.

Galvoju, kodėl nenusisekė žygis. Pirmiausia - žygiui vadovauti pasisiūlė Meldas. Jis nežinia, iš kur atėjo, nežinia, kur dingo. Pats buvo kilęs iš tų vietų, į kurias ėjome. Vėliau girdėjome, kad Jonas Lapinskas-Meldas iš partizanų pasitraukė. Kokį vaidmenį suvaidino Gluosnykų kautynėse operacijos vadas Meldas - neaišku. Galima tik spėlioti.

ŽIVAVODĖS KAUTYNĖS

Po nesėkmingų Gluosnykų kautynių, prisiglaudę nuošaliame Beržinių kaimelyje prie Igliaukos palių, manėme truputį pailsėsime. Vieną parą lyg ir ramiai miegojome. Kitą - gauname žinią, kad į mūsų "ramybės" kaimelį atvyko kuopos vadas Pranas Kučinskas-Apynys su dideliu būriu partizanų. Man liepė greitai prisistatyti kuopos vadui. Gaunu įsakymą išžvalgyti aplinkinių kaimų kelius, tiksliau, ar neaptiko priešai keliaujančio dalinio pėdsakų. Aplinkui buvo ramu ir vakare vėl žygyje. Apsistojome Šilavoto vls. Skrynupio kaime pas tris ūkininkus. Po pietų kuopos vadas davė įsakymą pasiruošti kautynėms. Išrikiuotiems partizanams trumpai paaiškinama:

- Į Živavodės kaimą, išvežto ūkininko Gudyno sodybon, atvažiavo dalinys rusų su stribais išvežti likusio turto ir gyvulių. Uždavinys - su mažiausiomis aukomis išvyti stribus iš sodybos ir nesigailėti.

Šioms kautynėms vadovavo kuopos vadas Apynys ir būrių vadai Šarūnas bei Šrapnelis. Apie 50 vyrų turėjome ir 5 lengvuosius kulkosvaidžius, o šiaip daugiausiai automatų. Puolimo pozicijos nebuvo palankios - atviras laukas ir vėjo pustomas sausas sniegas su smėliu. Du kulkosvaidžiai, patekus į spynas smėlio su sniegu, nutilo. Į kautynių lauką iš kažkur atsirado moteris. Vadas liepė jai gulti ant žemės. Ji gulė ir vėl kėlėsi ir mums labai trukdė. Tuo laiku stribai su rusais spėjo už trobesių pasiruošti kautynėms.

Matydami, kad iš apsupimo nepaleisime, jie sukrito į griovį ir paleido į mūsų gretas stiprią ugnį. Sužeidė Erelį į kojas, Meteorą į plaučius, Durtuvą nubloškė nuo kulkosvaidžio, peršaudami ranką ir krūtinę. Po Apynio komandos "pakeisti sužeistus!", aš prišokau prie parkritusio Leonardo Blusevičiaus-Durtuvo, nutraukiau nuo kulkosvaidžio ir pradėjau "groti". Šalia manęs užgulęs antrąjį kulkosvaidį pliekė vokietukas Kalfrydas. Netoliese atsiliepė Skroblas. Vėjas, lyg tyčia, priešais varė smėlį į akis. Nieko nematyti, bet kulkosvaidžiai dirba - tai svarbiausia. Stribokai pasitraukė už trobesių, padegė kluoną ir prisidengdami dūmais, palikę nušautus ir sužeistus, pabėgo. Jų žuvo apie 12. Mūsų 3 sužeisti. Kautynės tęsėsi apie 4 valandas. Paėmę sužeistus, pasitraukėme į Klevinės miškus. Kitą dieną į Živavodės ir Mikališkio kaimus privažiavo keli šimtai kareivių su tanketėmis, bet į miškus lįsti dar neišdrįso. Tai buvo 1946 m. vasario mėn. (dienos jau tiksliai neprisimenu).

ŽŪSTA BŪRIO VADAS IR MEDSESUO NASTĖ

Partizanų gyvenime ir viena diena, praleista ramiai, buvo retenybė.

Po Živavodės kautynių parvežtus sužeistuosius reikėjo skubiai gydyti. Juozą Prajarą-Erelį, peršautą per blauzdos kaulus, nuvežėme į Kauno ligoninę. Ten jį prižiūrėjo medsesuo Nastė Didžpinigaitytė (jei neklystu dėl pavardės).

Vincą Prajarą-Meteorą paguldėme į slaptą bunkerį, kur gydė mūsų gydytojai.

Kauno ligoninėje Erelis išbuvo nepilnas dvi savaites. Čekistai pradėjo įtarinėti, ir teko ligonį išvogti, užmigdžius sargybinį vaistais. Didžiausias krūvis čia teko medsesutei Nastutei. Pasilikti ligoninėje ji jau negalėjo, nes buvo įtariama ryšiais su partizanais.

Atsimenu, kaip Nastutė, atbridusi per gilų sniegą į Smalinyčios kaimą pasakė, kad Erelis paslėptas, bet reikalinga skubiai išvežti jį toliau nuo Kauno į saugesnę vietą. Jo visur ieško NKVD. Man buvo pavesta užsakyti dvejas roges. 7 būrio vyrai su Nastute išvažiavo Kauno link. Viskas sekėsi gerai, bet grįžtančius prie Plutiškių pasitiko nišų dalinys, pasalaujantis pamiškėje. Sniego pusnyse įvyko smarkios kautynės. Almas, Garnys ir Nastutė neturėjo maskuojančių baltų apsiaustų, todėl tapo pagrindiniais taikiniais. Nemažai buvo nukauta rusų, bet netekome būrio vado Jono Demikio-Almo nuo Sasnavos, medseselės Nastutės; per gerklę peršautas, vėliau gydomas, mirė Garnys.

Almą ir Nastutę nusivežė, išrengė nuogus ir nežmoniškai tyčiojosi iš kūnų. Tai buvo 1946 m. vasario mėn. pabaigoje.

Ereli nuvežėme pas ūkininką į bunkerį, kur, gerų žmonių prižiūrimas, ilgai gydėsi.

NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ

Reikia pripažinti, kad kol pripratome, ne visada jau buvome tokie drausmingi, paklusnūs ir be priekaištų, ypač žaliasis jaunimas. Visa laimė, kad slenkant metams, nuolatos maitinami prakaitu, krauju su švino priemaišom, "subrendome miške ir širdys tapo kietos..." ir nekartojome senų klaidų, bet jas prisiminti turbūt reikia.

1946 m. kovo 19 d. aš ir Jupiteris buvome pasiųsti į Rusinkos kaimą pas Antanynus nunešti vaistus sužeistiems broliams Prajarams. Sniego daug, pavargome ir nutarėme savavališkai pas ūkininką Stačioką Žaliosios kaime nusnausti. Šeimininkės paprašėme pasaugoti. Anksti ryte girdžiu kažką kalbant, dundant, bet pabusti negaliu. Staiga pabudęs Jupiteris pamato į virtuvę slenkančius stribus. Šeimininkė stovi, kaip stabo ištikta. "Rusai!" sušuko Jupiteris. Mane lyg spyruoklė išmetė iš lovos, ir aš už automato. O ruseliai, susitikę taip arti ginkluotus partizanus, išsigando labiau už mus ir spruko pro duris į kiemą. Jupiteris iš kulkosvaidžio paleido ugnį į bėgančius. Surinkau paliktus drabužius ir šovinius. Iššokome pro langą į priešingą namo pusę ir per sodą pasileidome kelio link. Reikėjo paslėpti pėdsakus sniege. Pro šalį važiavo ūkininkas. Mes sugulėme į roges, ir visu greičiu pirmyn. Iš paskos girdėjosi šūviai, bet mūsų jau nepavijo. O galėjo baigtis ir liūdniau. Grįžę į stovyklą, gavome abu po griežtą papeikimą. Tai buvo didelė bausmė, deja, nepaskutinė.

1946 m. birželio mėn. mūsų stovyklos buvo netoli Smalinyčios, Klevinės kaimų. Visa Apynio kuopa - apie 60 partizanų.

Grįždamas iš kaimo, biržėje užtikau uogaujančius vaikus, kurie mane pamatę, kažką slėpė krūmuose. Pareikalavau parodyti. Tai buvo dar nevisai surūdijęs vokiškas šautuvas. Man staiga šovė mintis - reikia patikrinti. Ir patikrinau: šūvis į medžių viršūnes. Tada supratau, ką padariau.

Drebančia ranka nešuosi rastą šautuvą į stovyklą. Sutinku Jupiterį: "Nesirodyk, gali sušaudyti vietoje!" Stovykloje sujudimas. Išstatytos sargybos, pasiruošta kovai su rusais. Bėgdami vaikai pasakė, kad šovė Dramblys. Smulkmenų nepasakosiu, bet sutikau pats dėti galvą ant kulbės*... Atlikau nepaprastai rizikingą užduotį, už kurią kuopos vadas Apynys įsakymą dėl Karo lauko teismo atšaukė.

--------------
*trinkos - Red.pastaba.

Šitos bausmės įkrėtė man proto ir daugiau nesinorėjo savavaliauti.

MIŠKŲ VALYMAS - "KOŠIMAS"

1946 m. rugpjūčio mėnesį prasidėjo masinis miškų ir kaimų košimas. Tuo metu jau buvo pritraukta šiam darbui ištisos divizijos NKVD kariuomenės. Slėptuvių miškuose nei pas gyventojus dar nebuvome įsiruošę, nes iki šiol patikimai saugojo miškas.

Kuopos vado buvom pasiųsti į Skrynupio kaimą susitikti su Dešinio vyrais. Buvome keturiese: aš - Dramblys, Ūdra, Jupiteris ir Piršlys. Perėję Menštrakio-Mikališkio kelią, išvydome keletą mašinų su šviesomis. Supratome, padėtis rimta. Sugulėme prie kelio griovyje. Mašinų vis daugėjo - suskaičiavome apie penkiolika. Mašinoms pravažiavus patraukėme į Igliaukos miškelius. Pradėjo švisti. Eiti toliau baisu. Sutūpėme prie pušaičių Beržinių kaimo pamiškėje, tiksliau paliose, ir laukiame. Staiga matome per kaimą į mūsų pusę traukia rusiškais autais apvyniotos kojos. Bėgti negalime - pušelės retos. Gulame į šlapias samanas ir laukiame pasiruošę ginklus.

Netoli mūsų moteris ar mergina melžė karvę. Rusai apstojo ją, išgėrė pieno, dairosi ir klausia, ar nematė banditų. Moteris purto galvą. Rusai, matyt, pabijojo sušlapinti autus ir grįžo į kaimą. Mes pamažu kylame šlapiais šonais, pušelėmis prisidengdami, linguojame gilyn per palias į Skrynupio alksnynus. Subridome į didelį raistą, pasidarėme virš kelmų iš šakų uždangą ir taip prabuvome dvi paras, šlapi, be maisto, gerdami dumbliną palių vandenį. Po dviejų parų, jau gerai sutemus, pamatėme prie Mikališkio koplyčios kylančias žalias raketas. Supratome, kad košimas baigėsi. Mes, atlikę užduotį, vėl tais pačiais keliais grįžome į Dambavos miškus.

Per šį valymą aukų nebuvo. Vieni pasislėpė kaimuose, o likę miškuose Žaliuko ir Mažyčio įsakymu per vieną naktį išsikasė bunkerius ir taip išliko gyvi. O rusai, pamiškėse eidami sargybas, Kurtinių kaime, naktį susišaudė tarp savęs, ir kol išsiaiškino, keletas gulėjo nušautų.

Po šitų gaudynių, iš apygardos štabo buvo duotas, įsakymas ruošti miškuose ir pas gyventojus slėptuves ilgesniam gyvenimui po žeme. Mes pasirinkome Ragotšilio kalnelyje patogią vietą ir per dieną iškasėme ir įslaptinome didelį bunkerį. Per pavojų čia galėjo slėptis apie 30 vyrų. Šiame bunkeryje ilgai gydėsi Albinas Ledas-Ūdra, sužeistas Vilkabūdės kautynėse. Jį slaugė ryšininkė-rėmėja Danutė Burinskaitė iš Smalinyčios kaimo. Juos jungė ir graži meilė. Pasveikęs Ūdra gavo dokumentus ir išvyko į Vilnių. 1948 m. buvo išaiškintas ir nuteistas.

PINAVIJO ŽUVIMAS

Nuo tų dienų ir žuvusių brolių skiria keli dešimtmečiai, tačiau atmintyje viskas, kaip gyva, tarytum visa tai buvo vakar, šiandien. Užsimerkiu ir matau veidus, jaučiu dar šiltą kraują, girdžiu dejones sužeistų, maldaujančių nušauti. Nelengva iš naujo išgyventi visą tą košmarą...

1946 m. rugpjūčio pabaiga. Baigėsi javų valymas laukuose. Stribai su rusų kareiviais dažnai vaikščiojo po kaimus - tikrina iškultus šiaudus. Mat grūdus ūkininkai paslepia, tai pagal šiaudų krūvą nustato, kiek grūdų prikulta, kiek duoklės užrašyti. Reikėjo būti labai atsargiems, nes bet kada galima buvo priešus susitikti slankiojančius pakluoniais. Taip ir atsitiko Petraškai-Pinavijui nuo Simno (o gal nuo Sasnavos?) su savo būrio vyrais. Užėjo pamiškėje pas ūkininką pavalgyti. Stribai su rusų kareiviais buvo pasislėpę miško pakraštyje. Pastebėję partizanus, pradėjo šaudyti. Pinavijo vyrai metė kelias granatas. Rusai pasislėpė senuose apkasuose ir šaudė bėgančius į mišką partizanus. Krito peršautas per krūtinę vadas Petraška-Pinavijas. Čia pat suklupo sužeistas į koją jo brolis Šturmas. Šturmas prišliaužė iki miško, o brolis liko gulėti.

Po kelių dienų būrio vadu išrinko mane. Buvau atsakingas už 24 vyrus. Būryje buvo moksleivis, mano artimas kaimynas Benius Budrys. Poetas, svajotojas, dar kovų neužgrūdintas, truputį lengvabūdiškas. Dėl jo kaprizų kartais atsidurdavau nepatogioje padėtyje. Kai Benių Budrį gyvą suėmė, aš jau buvau Birutės rinktinėje. Labai daug, galima sakyti, kiek žinojo - tiek išdavė. Pilnos kameros buvo "budriukų". Žinoma, ne iš gero, bet vis dėlto, labai skaudu buvo išgirsti, kad |apie 200 žmonių nukentėjo dėl jo išdavysčių.

BIRUTĖS RINKTINĖJE

1946 m. rudenį kuopos vadas pranešė, kad mane, Vincą Prajarą-Meteorą ir Vincą Gruodį-Žilvitį Žaliuko įsakymu išsiunčia (perkelia) į Pakuonio valsčių Šarūno kuopą. Ten buvo Geležinio Vilko rinktinė, bet niošė naują Pakaunės ribose Birutės rinktinę, kurios įkūrėjas ir pirmas vadas buvo Juozas Lukša-Skirmantas. Atėjo laikas palikti gimtąsias Suvalkijos lygumas. Nurodytu laiku Žaliosios kaime susitikome. Paprašiau Žaliuko leidimo nueiti į gretimą kaimą pasiimti baltinių ir kitokių smulkmenų ir, žinoma, atsisveikinti su mielais žmonėmis. Ką čia slėpti, turėjau ir mylimą mergaitę. Beskubėdamas šokau per pilną vandens griovį, kažkaip nevykusiai nukritau ir smarkiai sumušiau kelio sąnarį, kuris kaip mat sutino. Nušlubavau pas pirmą gyventoją. Uždėjo kompresus ir teko kiek pagulėti. Kai nuvykau į sutartą vietą, Žaliukas su vyrais jau buvo išvykęs. Kuopos vadas apibarė ir paliko iki kito karto.

Tas kitas kartas - tai lapkričio 9-oji diena. Atsisveikinu su kovos draugais ir beveik dviejų metų partizanavimo laikotarpiu Marijampolės apylinkių miškuose. Man jau 19 metų. Vieną dieną skusdamasis pamačiau žilą plauką smilkinyje. Senstu.

Prieš įžengiant į Šarūno ir Merkio kuopų valdas buvome įspėti, kad čia arti Kaunas ir reikia laikytis ypatingo atsargumo. Gyvenome slaptuose bunkeriuose ir pas ūkininkus. Apylinkių kaimai karų nuniokoti, todėl maisto reikėjo patiems pasirūpinti iš pieninių, parduotuvių ar jau susikūrusių kolūkių.

Piliuonos kaime, Dešinio lydimi, susitikome Merkį, Ungurį, Sapną ir Špoką. Prisistatėme pagal kariuomenės statutą. Merkys daro kieto, savimi pasitikinčio, sakyčiau, net išdidaus vado įspūdį. Mes, keturi naujokai, priskiriami Žiedo kuopos (vadas Merkys) Ungurio būriui. Merkys ir Ungurys - tai broliai Juodžiai iš Kebliškių kaimo, Pakuonio vls. Miškai čia nedideli ir dažnai "šukuojami" rusų bei stribų. Dienojimas pas ūkininkus - retas reiškinys, tik būtiniausiais atvejais. Kiek saugiau jausdavosi partizanai Nemuno šlaituose, kur turėjo įsirengę keletą slėptuvių.

Po keletas dienų atvyko Žaliukas, Skirmantas, Krikščiūnas-Rimvydas ir Išganaitis-Dėdė. Skirmantas ruošėsi greitai išvykti į užsienį, rinko reikalingas žinias. Naktį išlydėjome juos į Šarūno kuopą.

Žiema čia pat, todėl pradėjome ruoštis sau guolius. Merkio nurodymu apsistojome Pavytės-Suvalkėlių kaimuose. Pas vieną ūkininką per naktį mes penkiese - aš, Žaibas, Sargas, Žentas ir Ungurys - iškasame ir visiškai paslepiame slėptuvę tvarte, pasiklojame šiaudų ir sugulame poilsiui. Keletą dienų gyvenome ramiai. Susipažinome su aplinka ir sudarinėjome planus maisto paruošimui žiemai.

IŠDAVIKAS MĖNULIS

1946 m. pradžioje Žvango būrio partizanas Mėnulis (pavardė Rugienius) iš būrio pasitraukė ir išdavė Suvalkėlių kaime pas ūkininką apsistojusius Žvango būrio partizanus. Įstojo į stribų eiles Garliavoje ir su ginklu vaikščiojo po kaimus, organizuodamas kolūkius.

Partizanas Žaibas po kautynių iš apsupimo pabėgo, ir dabar mes su juo viename būryje. Ir štai vieną dieną ateina šeimininkas į tvartą prie mūsų slėptuvės ir sako: "Kambaryje Mėnulis. Ragina stoti į kolūkį." Žaibas griebė už automato ir norėjo bėgti atsiteisti su išdaviku. Mes jį sulaikėme. Negalima išduoti šeimininko. Paprašėme vaišinti Mėnulį kuo ilgiau - iki vakaro. Vakarop pavaišintas kolūkio kūrėjas išžingsniavo pas kitą ūkininką. Čia jį ir pačiupo tam pasiruošęs Sargas. Nuvedė į šlaito krūmus ir laukia mūsų ateinant. Mūsų tai jis nepažinojo, bet kai pamatė Žaibą, visai suglumo. Mirties nuosprendis jam seniai buvo paskelbtas, reikėjo tik įvykdyti. Tačiau Ungurys, kaip būrio vadas, norėjo, kad viskas būtų pagal įstatymą. Beskaitant nuosprendį, išdavikas kaip kulka nėrė į tamsą ir dingo. Nuosprendis liko neįvykdytas. Ungurys gavo nuo Merkio įspėjimą, o mes pamoką ateičiai.

Gyventi mūsų slėptuvėje tapo nesaugu. Reikėjo keisti vietą ir vėl knisti žemę. Glaudžiamės pas gerą žmogų Kebliškių kaime ir kitą dieną jau ilsimės kitoje "trobelėje". Šeimoje bailių nėra, surenka visas žinias apie stribų ir kariuomenės judėjimą. Čia pat Kalėdos, Naujieji metai, todėl ypatingų užduočių neturėjome.

Švenčių nuotaiką sudrumsčia nemalonūs įvykiai tarp mūsų pačių. Už įsakymo nevykdymą sušaudomas Juozas Laukys-Vaidilė. Iš bunkerio pabėga Krasauskas-Tigras. Tai atsitiko naktį - pajutome bunkeryje šaltį. Dangtis nukeltas, o Tigro nėra. Greitai perdavėm žinią Merkiui. Per valandą buvo pakelti dar dviejuose bunkeriuose buvę vyrai. Patraukėme giliau į mišką, nes neaišku, dėl ko pabėgo Tigras.

Iš ūkininko sužinojome, kad Tigras buvo užėjęs ir prašė nuvežti į Tursono kaimą. Eigulys pasakė, kad perkėlė Tigrą per Nemuną į Dabintos kaimą. Sakė, ginklus buvo susidėjęs į maišą ir labai skubėjo. Trys vyrai ta pačia valtimi persikėlė per Nemuną ir pas pirmą ūkininką surado bėglį. Tigras pasiduoda. Rytą būrio partizanai Katinas ir Ožys prisistato kuopos vadui su raportu: "Įsakymas įvykdytas!" Neturime dviejų kovos draugi}. Ar tai buvo būtina? Iš viso to krašto partizanų gyvi esame du: aš - Dramblys ir Petraitis-Povas. Ir mes, kaip niekas kitas žinome, ką reiškia vado įsakymo nevykdymas.

PATAMULŠIO DVARE ĮKURTO SOVCHOZO "REVIZIJA"

1947 m. vasario mėnuo buvo šaltas ir speiguotas. Sniego daug, dažnos pusnys maskuojančios pėdsakus. Gavę įsakymą, Merkio ir Šarūno kuopų vyrai išsiruošėme į Patamulšio dvare jau sustyguotą sovchozą - tarybinį ūkį. Užduotis tokia: atsargiai, be aukų iš savo pusės, nuginkluoti sargybinius, aktyvą, paimti ginklus, maisto produktų ir gyvulių. Dalis partizanų apsirengė rusiškomis uniformomis. Sumėtė pėdas, rogėmis iš trijų pusių apsupo tarybinį ūkį ir drąsiai įsiveržėme į dvaro rūmus. Prakalbinome rusiškai ir pareiškėme, kad darysime reviziją. Be šūvio nuginklavome sargybinius, pirmininką ir ūkvedį. Pasikvietę į talką darbininkus, įsakėme kinkyti arklius ir krauti į roges javus, nušautas kiaules. Buvo paimta ir keletas arklių ir karvių, kuriuos atidavėme geriems žmonėms.

Čia, žinoma, ne žygdarbis, bet gyvenimo sąlygos priversdavo kartais imtis ir šitokių priemonių savo egzistencijai palaikyti. Šiuo atveju papildėme ginklų atsargas ir pasiruošėme maisto žiemai.

SVEČIAS IŠ APYGARDOS ŠTABO

Vasario pabaigoje sulaukėme netikėto svečio, plk.Gedimino. Jis tuo metu Tauro apygardos štabe turėjo kelias pareigas: spaudos reikalų, žvalgybos ir Karo lauko teismo viršininkas. Jo pavardė - Vabalas. Lietuvos nepriklausomybės laikais buvęs konsulato darbuotojas Prancūzijoje. Mums, jauniems, jis atrodė jau senas. Turėjo apie 50 metų, bet gana stiprus, energingas, ne vieną iš mūsų būtų parbloškęs viena ranka.

Neilgai užtrukęs, parašė kuopos vadui Šarūnui griežtą papeikimą už dviejų bunkerių praradimą dėl atsargumo stokos ir iškeliavo savais keliais. Tai buvo mano pirmas, bet nepaskutinis susitikimas su plk. Gediminu.

ATOSTOGOS

Kovo mėn. mes, trys marijampoliečiai: aš - Dramblys, Sargas ir Žentas, paprašėme leidimo aplankyti gimtąsias vietas. Labai norėjosi sužinoti apie ištremtas šeimas. Leido dešimčiai dienų kaip ir atostogų. Kartu su mumis išvyko ir Petraitis-Povas. Skrendame lyg su sparnais Išlaužo link. Ten prie Dambravos miško jo tėviškė. Sustojome pailsėti ir pasižvalgyti. Susitikome su Dešinio vyrais. Pasakėme, kada sugrįšime. Tokios taisyklės einant per svetimos kuopos valdas. Sėkmingai pasiekėme Skriaudžių, Gudelių apylinkes. Čia Žento kraštas. Užėjome pas vieną ūkininką ir prašome leisti pabūti iki vakaro. Šeimininkė nerami, bet sutinka. Staiga kaip vaiduoklis prieš mus išdygsta plk.Gedimino stambus stotas. Su juo Radviliukas. "Kas jums leido apsistoti šiuose namuose?" Mes stovėjome priešais išsitempę ir išsigandę. Supratome, kad esame štabo būstinės slėptuvės ribose. Rūstusis pulkininkas kiek sušvelnėjo ir leido pasilikti iki vakaro. Ypatingo pavojaus atveju šeimininkė paslėps. Gediminas su Radviliuku išvažiavo. Grįžę po pietų pranešė, kad gretimame kaime pas ūkininką išduotame bunkeryje susisprogdino Albinas Seliokas-Šrapnelis nuo Sasnavos. Aplinkui siaučia rusų armijos daliniai. Vakare, palikę Žentą savo gimtosiose apylinkėse, mudu jau tik dviese su Sargu iškeliavome ieškoti savųjų šeimų pėdsakų.

Aplinkui tyko pavojai. Slenkame kaip didžiausi nusikaltėliai per tamsą ir pūgą. Širdyse nerimas, o rankose užtaisyti ginklai. Sava žemė, savi miškai, o reikia bijoti net garsiau atsidusti. Sargą palydėjau pro Sasnavą Puskelnių link, o aš... O aš į Panausupio kaimo pusę tik pasižiūrėjau. Skaržinskų, žinojau, ten nerasiu nei vieno. Pasukau į Klevinės miškų prieglobstį. Aplankiau gerus pažįstamus, savo būsimus globėjus Smalinyčios kaime ir pagaliau Žaliosios miškų link į Kižiškių kaimą pas Skrinskus. Ten buvo sutaria vieta rašyti tėvams laiškus iš Sibiro. Randu keletą. Skaitau ir nejaučiu, kaip veidu rieda ašaros. Dieve mano, kaip padėti? Ten badas, ligos, kasdien po kelis miršta. Mirė močiutė ir mažiausias broliukas. Palieku šiek tiek pinigų ir prašau pasiųsti siuntinį, pranešti, kad aš dar gyvas. Aplink neramu, pamiškėje girdėti šūviai. Pasiimu baltinių, kojinių, truputį maisto ir vėl skubu į nežinią. Gretimame kaime sutikau keletą buvusių būrio draugų; apsikabinome kaip broliai, persimetėme keliais sakiniais, ir kas sau. Jie į slėptuves, aš - atgal į Birutės rinktinę.

Kovo antroji pusė. Smarkiai atšilo. Brendam per balas, palydimi pempių "gyvi!"

KAUTYNĖS VYČIAUS KAIMO PAMIŠKĖJE

Be rimto reikalo eiti į kaimą buvo draudžiama, todėl atsiradus galimybei, savanorių netrūkdavo. Pabūti trumpai miške pušynėlyje miela ir gražu. Bet kai kelias paras pasimurdai dumblu dvokiančiame lapuočių raiste, iki sutinimo sukandžiotas uodų - kaimo trobelė kvepia iš tolo.

Žingsniuojame keturiese; Merkys, Ungurys, Katinas ir aš - Dramblys. Margininkų kaime reikia užmegzti ryšius su Birutės rinktinės pagrindiniu ryšininku. Pradėjus temti, jau buvome miško pakraštyje prie Vyčiaus kaimo. Einame į numatytą susitikimo vietą. Ginkluoti gerai: vokiškas kulkosvaidis, trys automatai, pistoletai ir "raketnykas". Susitinkam su ryšininku, perduodame rinktinės štabo žinias, nustatome pastovų ryšį. Atsigeriame pas ūkininką pieno ir grįžtame į mišką. Naktis tyli. Kaimuose girdisi šunų lojimas. Turiu pasakyti, kad to meto kaimo šunų lojimas turėjo skirtingus atspalvius. Piktas, įnirtingas lojimas lydėdavo rusų bei stribų siautėjimus. Čia toks ir buvo. Atsargiai priėjome prie Paplausko sodybos pamiškėje. Patvoriu pro trobas, toliau per eglaičių priaugusią biržę, slinkome į mišką. Pirmas ėjo Katinas su kulkosvaidžiu, aš - antras su automatu.

Staiga iš eglynėlio šūvis ir: "Stoi! Kto idiot?” Katinas meta kulkosvaidį ir krinta ant žemės. Mes iš trijų automatų iššauname ilgas serijas į eglaites. "Raketą į krūmus!" - sušunka Merkys. Matome, kaip bėga apšviesti rusai. Merkys man įsako nepalikti kulkosvaidžio, o Ungurys tempia sužeistą Katiną. Tik išlindus iš eglynėlio, rusai paleido seriją į mane. Vienu šuoliu prigludau prie žemės ir šaukiu: "Ugnis!" Merkiui pridengus ugnimi, aš pasitraukiau į krūmus. Vėl serija iš priešo pusės, ir matau -Merkys guli už kelmo. Dabar jau aš kulkosvaidžio ugnimi nutildžiau rusus. Greitai visi pasitraukėme į miško gilumą. Padarę neštuvus, išnešėme sužeistąjį draugą. Atrodė, kad išsigelbėjome. Deja, netrukus pasigirdo rusiško kulkosvaidžio lėkščių barškėjimas. Supratome, kad esame supami iš priešingų pusių. Katino ranka sujudėjo, bet nepajėgia išsiimti parabelį. Merkys išėmė ir įdėjo Katinui į ranką. Keletas minučių ir - šūvis. Katinas užbaigė kančias. Aš paleidau ilgą seriją ir eglių priedangoje traukiausi gilyn.

Merkiui į statų mišką atkirto kelią, todėl jis atsigulęs biržėje už šakų krūvos stebėjo, kaip artinasi rusai. Aš buvau netoli ir stebėjau, kaip Merkys šaltakraujiškai prisileidžia arti rusų kareivius. Staiga iš jo automato nežmonišku taiklumu ugnies kamuoliukai pasipylė priešo link. Sugulė visi: gyvi ir negyvi. Į kitą grupę krūmuose aš atidengiau ugnį iš kulkosvaidžio. Rusai, palikę nukautus, pabėgo. Pasirodė kiti kuopos partizanai. Išgirdę šaudymą iš stovyklos atėjo į pagalbą. Merkys įsakė išvyti rusus iš miško ir atimti Katino kūną. Turiu prisipažinti, kad tokio drąsaus ir sumanaus vado kaip Merkys man neteko sutikti.

Rusai, pasitraukę iš miško, laukė pagalbos. Tuo pasinaudodami, greitai surandame kūną, jau įmestą į duobę ir užmestą šakomis. Žuvusį partizaną vyrai užkėlė man ant pečių, Žentas paėmė už kojų ir taip nešėme gal pusę kilometro. Kraujas bėgo per mano švarko šonus ir per marškinius mano kūnu, žlegsėjo kišenėse. Dar šiltas ir glitus jis skleidė kažkokį sunkiai nusakomą kvapą. Turbūt toks ir yra mirties kvapas. Katinui buvo peršauta per vidurius ir matėsi žarnos.

Suradę tankų eglynėlį, kūną paslėpėme ir ėjome pasitikti vyrų, kurie turėjo atnešti neštuvus. NKVD armija, gavusi pastiprinimą, ėjo mūsų pėdomis stovyklos link. Pamatę mus ėmė šaukti: "Idite siudą!" Palaikė savais. Mes pasitraukėme per pievą, vadinamą "liūgu", į tankius eglynėlius ir stebėjome, kiek kacapų prigužėjo mūsų gaudyti.

Mūsų padėtis kritiška. Kaunas čia pat, miškas nedidelis, o priekyje ilga gegužės diena. Sugulėme ir laukėme. Pasirodė gal kokie 8 kareiviai ir brenda per pievą link mūsų. Paleidę ugnį iš ginklų, suklojome visus ir visu greičiu į stovyklą. Paėmėme, kas buvo vertingiausia ir už kilometro į slaptą bunkerį. Tuo tarpu stovyklos pusėje pasigirdo šaudymas. Mes šeši partizanai - Žentas, Ungurys, Sargas, Zuikis, Ožys ir aš, užsimaskavome slaptame bunkeryje, laukdami vakaro. O čia vos nenumirėme dėl visai kitų priežasčių - nepatikrinome ventiliacijos angos. Pabudome su Žentu nuo neįprasto garsaus knarkimo. Norime pažiūrėti valandų, bet degtukai nedega. Lipu kopėčiom atidaryti dangtį. Vienas nepajėgiu. Abu šiaip taip atkeliame storą dangtį, aš įkvepiu oro ir nualpęs krentu žemyn. Šiek tiek atsigavęs, einu žadinti pusiau gyvų kitų. Vieni išlipo patys, paskutinius du ištraukėme be sąmonės. Atsigavę išgėrėme iš gertuvių vandens ir atsargiai per miškus žinomais takais išėjome į Piliuonos kaimą pas ūkininką Vaičiukyną. Ten suradome Merkį, Sapną ir Špoką. Jie papasakojo, kaip baigėsi kautynės miške. Čekistai vis dėlto surado stovyklas. Neseniai prisijungęs prie būrio partizanas Kazlauskas-Uošvis tuo metu ėjo sargybą. Jį iš karto ir nušovė. Buvę stovykloje Merkys, Špokas ir Sapnas atidengė ugnį iš turimų ginklų, nustūmė likusius gyvus rusų kareivius ir patys pasitraukė. Sulaukę vakaro, atžygiavo pas Vaičiukynus, kur visi ir susitikome.

Štai kokia partizanų kasdienybė. Šiuo atveju vieni žuvo kautynėse, kiti vos neužmigo amžinuoju miegu savo rankomis iškastoje duobėje.

PRIE TĖVO NEMUNO

Piliuonos kaime dienas praleidome pas ūkininką Stanislovaitį. Vakare, paėmę reikalingus įrankius, išėjome į Nemuno šlaitus ruošti naujų, saugesnių slėptuvių. Pora savaičių pagyvenome ramiai, laukdami, kol baigsis pasalos Vaišvydavos miškuose.

Pagaliau gavome iš ryšininkų pranešimą, kad rusų kariuomenė pasitraukė į Kauną. Skubiai ruošėmės ieškoti ir palaidoti žuvusius draugus. Pasikvietėme Katino brolį Juozą Viršutį. Kazys Viršutis-Katinas jau buvo paimtas iš eglynėlio. Užsidėję ant neštuvų nunešėme už 100 m prie kvartalinės linijos į iškastą duobę. Kapą užmaskavome, o ant eglių išpjovėme kryželius. Antrąjį partizaną Kazlauską-Uošvį radome nušautą prie stovyklos. Palaidojome taip pat prie linijos šalia dviejų didelių eglių. Išpjovėme kryželius. Šias egles, grįžęs po 26 metų, suradau.

Po laidotuvių Vaišvydavos miškus palikome, nes ruošėmės Kruonio tarybinio ūkio likvidavimui. Persikėlę keltu per Nemuną, apsistojome Dabintos miškuose. Ten dirbantys mūsų ryšininkai suteikė reikalingas žinias apie ūkio apsaugą, vadovybę ir kt.

Nuvykę vos pradėjus temti, radome aktyvistus ir apsaugą visai nepasiruošusius ir be šūvio nuginklavome. Padedant darbininkams, suruošėme tikrąją "raudonąją gurguolę" ir jai bliaunant ir kriuksint laimingai prieš švintant parvažiavome prie Darsūniškio į Nemuno šlaitus. Saugūs nebuvome ir žiūronais sekėme Juodkošių keltą. Ilgai laukti nereikėjo. Prie kelto pasirodė Kruonio stribai ir rusų daliniai. Įspėtas keltininkas nurodė visai kitą kryptį Panemunės keliais Darsūniškio link.

Po Katino žūties būrio vadu paskiriamas Petras Ašmona-Sargas. Mes vėl kitoje Nemuno pusėje. Ruošiame bunkerius Užgirėlio miškuose.

Merkys išvyko už Pakuonio į brolio Šarūno kuopą. Kiti mūsų kuopos partizanai pasiliko Raželių ir Vaišvydavos miškuose. Liepos pradžia. Aplinka pažįstama, slėptuvės paruoštos, turime patikimų žmonių, gerų ryšininkų. Kad taip ilgiau būtų! Deja, mūsų gyvybės kiekvieną minutę gali nutrūkti. Šito užmiršti nevalia jau treti metai. Kiek dar jų bus? Kiekvieną dieną žūsta miško broliai.

SKAUDI NETEKTIS

Gavome iš ryšininko pranešimą, kad nori pasimatyti Merkio motina - Juodienė. Sunerimome, nes be rimto reikalo motina nesilankydavo. Nerandu žodžių išsakyti skausmą, kurį išvydome motinos veide ir užverktose akyse.

1947 m. liepos 17 dieną Ašmintos šlaituose bunkeryje žuvo 7 partizanai, iš jų 2 kuopos vadai: Šarūnas ir Merkys - Juodžiai.

Kiek galėdami motiną raminome, perkėlėme per Nemuną ir išsiuntėme ryšininkus į Prienus pasekti, kur užkas kūnus. Po kelių dienų gavome žinią, kad partizanų palaikai sumesti į Nemuną.

Mūsų žvalgyba greitai išaiškino MGB agentus, išdavusius bunkerį. Jiems rugpjūčio mėn. buvo įvykdytas nuosprendis.

Greitai Žiedo kuopos būrių partizanai buvo iškviesti į Vaišvydavos miškus prisistatyti naujam kuopos vadui Viesuliukui. Man jis buvo pažįstamas Geležinio Vilko rinktinėje. Kartu kovojome Varnabūdės miškuose Apynio kuopoje.

Slaptu balsavimu perrenkami būrių vadai. Čia aš vėl tampu būrio vadu.

Grįžęs iš užsienio, aplanko Skirmantas. Palieka pinigų, informacijos ir prašo ruošti gabesnius kovotojus į kariūnų mokyklą Kazlų Rūdos miškuose.

KARIŪNŲ MOKYKLOJE

□ Jonas Stačiokas-Kovas

Iš Žiedo kuopos išvykome penkiese: Dėdė, Žentas, Sargas, Ungurys, Viesuliukas ir aš - Dramblys. Pasiėmėme maisto, šovinių ir palapinę. Atėjus į Digrių kaimą prie Garliavos, pasitiko to krašto partizanai ir kartu išžygiavome. Švintant priėjome Žiemkelio mišką. Buvome išvargę, todėl galvos pačios prigludo prie samanų patalo. Porą valandų pailsėję, žygiavome link Kajackaraisčio stovyklų.

Sutikome Kiškio būrio partizanus, o prie Jūrės upelio pamatėme besiprausiančius Birutės rinktinės štabo vyrus, būsimus lektorius: Rymantą,

Anbo, Švyturį, Arą. Dar pora valandų kelio. Pelkėtoje miško vietovėje randame tris kalnelius. Išsidėstome palapines ir prasideda kursantų apmokymai.

Susirinko apie 100 kovotojų, įskaitant ūkio skyrių ir sargybos korpusą. Visi buvome uniformuoti, teorinius dalykus išstudijavę būriuose.

Čia buvo tik praktiniai užsiėmimai ir žinių patikrinimas. Dienotvarkė tokia: rytinis patikrinimas, rikiuotė ir "žengte - marš!" Paskui prie mokslo žinių gilinimo keičiantis lektoriams.

Taip su mažomis pertraukėlėmis iki vakaro. Vakarais tyliai padainuodavome.

Baigiantis kursams, atestuoti kariūnų atvyko Tauro apygardos vadas Žvejys, Skirmantas ir Varkala-Žaliukas.

Tomis dienomis atsitiko keistas įvykis. Begrybaudamos prie palapinių prisiartino dvi moterys. Negalėjome suprasti, kaip jos prasmuko nepastebėtos sargybinių. Vadai buvo priversti moteris sulaikyti. Joms per naktį negrįžus, pradėjo jų ieškoti. Charakteringa tai, kad ieškoti ėmėsi NKVD. Virš mūsų stovyklų pasirodė žvalgybiniai lėktuvai, vadinami "žirgeliais".

Skubiai baigėme apmokymus, būrių vadams duotas nurodymas palikti stovyklavietę. Rinkomės daiktus, tikrinome ginklus, ruošėmės gynybai.

Staiga šūviai centrinėje stovykloje. Rusų kariuomenės - kaip amaro. Puolė iš trijų pusių. Mes iš kraštinių stovyklų metėmės centrui į pagalbą. Sukniubo sužeistas kulkosvaidininkas Jūrelė. Peršovė ranką kapitonui Rymantui. Vadovavo lektorius Anbo. Ant kalnelio du kulkosvaidžiai. Prie vieno Ašmona-Sargas, prie kito Stasys Lukša-Juodvarnis. Mačiau, kaip jis be jokios baimės, pasidėjęs kulkosvaidį ant kelmo, pliekia rusus. Bet jų tokia gausybė. Parklupo mūsų Juodvarnis. Abu kulkosvaidininkai žuvo. Vadovavimą perėmė apygardos vadas Žvejys. Gaunam įsakymą trauktis nuo aukštumos. Kulkosvaidžių ugnimi pridengia broliai Stačiokai-Žiogas ir Kovas. Rusų salvės aptilo. Atsišaudydami traukėmės Kajackų ir Barzdų link. Nešėme ir vedėme sužeistus. Rusai vis nori apsupti, bet mes pripratę prie miško. Atsigulame už eglių, prisileidžiame arčiau ir atidengiame ugnį. Ir taip iki vakaro, kol pasiekėme Jūrę. Temstant užėjome pas Skirmanto pusbrolį Valentą ir atsikvėpėme. Išlikau sveikas, tik švarko skverne skylė.

Tuo ir baigėsi teoriniai ir praktiniai kariūnų apmokymai.

IR VĖL KOVŲ SŪKURIUOSE

Iš apmokymų grįžę į Vaišvydavos miškus, radome naują partizaną Vytą Kabašinską-Litą. Jis buvo atsiųstas iš štabo rinktinės žvalgybos skyriaus vado pareigoms. Netrukus gavome užduotį nuvykti prie Pakuonio į Kebliškių kaimą ir išaiškinti partizano Atomo žuvimo pas Maksvytį priežas-

□ Nežinomi Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai

□ Tauro apygardos mokomosios kuopos virtuvėje

tis. Atomas buvo Šarūno kuopos partizanas.

Apsistojome dviejų ūkininkų sodyboje: Ungurys, Viesuliukas ir Žentas - pas Gelažių, o Zuikis, Litas, Ožys ir aš - pas Karanauską.

Po pietų Gelažiaus sodyboje išgirdome šaudymą. Išbėgę iš kluono, pamatėme bėgančius Ungurį ir Žentą. Kuopos vado Viesuliuko nebuvo. Jį bėgantį už Gelažiaus tvarto nušovė stribai. Likę gyvi prisijungė prie mūsų. Atsišaudydami, trobesiais ir medžiais prisidengdami, pasitraukėme.

Pradžia buvo tokia: šeimininkas, kurio tvarte dienojo trys partizanai, buvo išvykęs į Kauną. Pakuonio stribai atėjo paimti pastotę, t.y. vežimą su arkliais. Arklių neradę lipo ant tvarto ieškoti "banditų", o gal kiaušinių. Viesuliuko vyrams neliko nieko daugiau, kaip šūviais stribukus nuridenti žemyn. Ir vėl kuopos vado neturime. Šitaip po vieną, po kelis. Viesuliuko pavardė - Brunza.

KĄ GALVOJO RUSŲ KAREIVIS?

1947 m. lapkričio mėnuo. Didesnėmis grupėmis gyventi miškuose pasidarė pavojinga. Miškai nedideli ir dažnai lanko NKVD kariuomenės bei vietinių stribų. Jausdami stiprų užnugarį, stribai pasidarė gana drąsūs. Vienintelė išeitis - slapti bunkeriai pas ūkininkus arba šalia jų.

Pasirinkome gerą žmogų Ošiškių kaime ir, gavę sutikimą, išsikasėme tvarte po mėšlu visai neblogą būstą. Apsigyvenome keturiese: aš, Ožys, Litas ir Zuikis. Sužinojome, kad Jiezno apylinkėje Kašonių kaime žuvo du Šarūno kuopos partizanai. Buvo žinoma, kas tai padarė. Mūsų užduotis buvo kaltininkus sučiupti. Nutarėme nuvykti į Kašonių kaimą, apsistoti stribo kluone ir laukti, kol ryte ateis šerti gyvulių.

Pėstiems buvo toli, todėl užėjome pas ūkininką paprašyti, kad nuvežtų. Pasirodo, troboje būta ginkluotų aktyvistų. Pasibeldus į langą, atsakė šūviais. Ožiui peršovė ranką. Per susišaudymą užsidegė namas, žuvo aštuoniuolikmetė mergina. Vienas aktyvistas sužeistas ligoninėje mirė. Grįžome neįvykdę užduoties.

Šitoje mėšlo slėptuvėje išgyvenome apie mėnesį lyg ir saugiai. Išskyrus patį šeimininką, slėptuvės niekas nežinojo. Vieną kartą išeinančius iš tvarto matė netoliese gyvenantis šeimininko brolis. Bet jis savas. Vieną rytą šeimininkas, atėjęs šerti gyvulių, atidarė slėptuvę išvėdinti. Staiga smarkiai sulojo šuo. Šeimininkas greitai meta slėptuvės dureles ir koja užspiria mėšlo. Tuo tarpu atsidaro tvarto durys ir rusiški keiksmažodžiai: "B..., gdie banditi?!" Mūsų nuotaika priešmirtinė. Šliupsi batai, šampalai sminga į mėšlą. Laukiame, kada metalinis strypas atsimuš į dangtį. Ant jo apie 0,5 m mėšlo su žemėmis, bet tai ne išsigelbėjimas. Mūsų planas toks: aš su dviem granatom laukiu prie durelių. Po sprogimo aš, Ožys ir Zuikis su automatais veržiamės pirmyn, paskutinis Litas su kulkosvaidžiu. Kankinančios laukimo minutės... Mums dar tik 20-22 metai.

Praėjo gal valanda įtempto laukimo. Garsai tvarte tapo duslesni, tolimesni. Supratome, kad mūsų slėptuvė laidojama metamu ant jos mėšlu. Pagaliau viskas nurimo, mes gyvi, tik oro maža. Atrodė, amžinybė praėjo, kol išgirdome numetamą nuo durelių mėšlą ir balsą: "Nebijokite, čia aš." Tai buvo mūsų rėmėjas - šeimininkas. "Išlįskite, jei dar gyvi!"

Štai ką jis mums papasakojo. Išgirdęs šunį taip smarkiai lojant, suprato, kad kieme ne kas kita, o rusai. Skubėjo išeiti į lauką, pamiršęs ištraukti pagaliuką iš vielinių auselių dangčiui iškelti. NKVD sugužėję į tvartą pradėjo kasti šakėmis mėšlą ir badyti šampalais. Vienas ruselis pastebėjo tą nelemtą pagaliuką ir, matyt, viską suprato. Jis atsistojo ant durelių ir aplinkui badė strypu, kol kiti pradėjo iš šonų mesti mėšlą į tą pusę ir giliai paslėpė landą. Išeidamas tas kareivis reikšmingai pažvelgė į šeimininką, lyg norėdamas ką sakyti, bet greitai apsisuko ir išėjo paskui kitus.

Mes ilgai sukome galvas, ką galvojo sovietinės armijos kareivis, gelbėdamas partizanų bunkerį?

Sulaukę vakaro, iškeliavome Kruonio link kur didesni miškai. Šeimininkų paprašėme sunaikinti slėptuvę, nes matėsi, kad rusai turi aiškias ir tikslias žinias. Netrukus sužinojome, kad iš trečio karto slėptuvė buvo surasta. Šeimininkai išsigynė sakydami, kad ten slėpė pašarus duoklių rinkimo metu. Sužinojome ir tai, kad išdavė šeimininko brolis. įdomūs dalykai dėjosi: brolis išdavė, o rusų kareivis išgelbėjo. Ir suprask tu, žmogau, visas smegenų painiavas...

KUR TOJI SAUGI VIETA?

Slėptuvių pas žmones čia daugiau neturėjome. Miškuose sniegas. Kur eisi - paliksi pėdas. Vėl einame ieškoti rizikuojančių savo ir savo vaikų gyvybėmis žmonių. Litas ir Ožys likosi Dabintos kaime, o aš ir Zuikis grįžome prie Darsūniškio ir ėmėmės ieškoti vietos slėptuvei.

Naktį užėjome pas ryšininką Kerševičių-Čiulkinį. Palikome žinias Litui. Ir čia per sniegą vienomis pėdomis (tai reiškia, kad einame dviese, o sniege pėdos lieka vienos) nuėjome pas kitą ūkininką. Čia vėl netikėtumas. Vos spėjome nusipurtyti sniegą nuo drabužių, moterys iš kito kambario pradėjo šaukti: "Dievulėliau, papuolėme - rusai!" Iš tiesų, už poros šimto metrų keliu, baltai apsirengę, žygiuoja didele virtine Kruonio stribai ir rusai. Sniege mūsų pėdos. Kas bus? Laimei, užėjo pirmiau pas tą, iš kurio mūsų išeita. Ten pasakė, kad jų sūnus išėjo į gimnaziją. Kelios minutės Įtampos, ir greitai metėmės už trobų į važiuojamą kelią. Gal kas važiuos iš kaimo ir nuveš į saugesnę vietą. Ir taip norisi šaukti su tomis moterėlėmis: "Dievulėliau, kur toji saugesnė vieta?!" Aplink nedideli miškeliai, sniegas ir pėdos sniege.

Bet atvažiavo žmogus su ilgomis rogėmis, kuris mus pavėžino; nuvežė apie tris kilometrus - netoli Darsūniškio. Perspėję žmogų, sulindome į tankų eglynėlį. Mintis viena - sulaukti vakaro ir kur nors rausti bunkerį. Priešų taktiką žinojome - tose apylinkėse, kur surado bunkerį, neduos ramybės. Išėję į pamiškę, peržiūromis pamatėme grįžtančius Darsūniškio link rusus. Skubėjome atgal į "Kalnelius" prie Sekionių kaimo. Ten, pas Maciulevičienę, buvome numatę kasti slėptuvę. Vieta atrodė rami, šeimininkė nebijojo. Truputį užkandę ėmėmės darbo. Deja, iškasus apie 1 metrą, pasirodė vanduo. Užkasėme duobę, padėkojome žmonėms už gerą širdį ir vėl į tamsią naktį. Grįžome prie Darsūniškio. Tyliai sulendame į Kazlauskų kluoną ir šiauduose nusnaudžiame. Šią šeimą jau pažinojome. Ievas su mergaitėmis kažkada jau buvo žadėjęs mums prieglobstį, tik nesutiko žmona, mergaičių pamotė. Nusprendėme dar kartą pabandyti. Tėvas, atėjęs į kluoną, ir radęs mus drebančius nuo šalčio, pakvietė į trobą sušilti ir užvalgyti. Bandėme prašyti šeimininkės sutikimo dėl bunkerio. Ji nesutiko. Susitarėme su Kazlausku, kuris leido išsikasti slaptai, be žmonos sutikimo.

Atsisveikinę, neva išėjome savais keliais. Tėvas palydėjo į tvartą, davė kastuvus, ir po poros valandų duobė buvo iškasta. Tėvas su mergaitėmis (vienai buvo 17, antrai - 16 metų) pasakė pamotei, kad eina ruošti medžiagų malkinės statybai, supjovė mūsų "nameliui" stulpus, lentas ir, pasikinkę arklį, išvežė į laukus žemes. Iki ryto darbas buvo baigtas. Vėl virš mūsų galvų žemių ir mėšlo sluoksnis. Ryte vyras žmonai pasakė: "Eik, jei surasi - vyrai išeis". Žmona su šakėmis išbadė visą tvartą, po ėdžiomis, bet nieko įtartino neradusi, sutiko: "Jei jau taip pasislėpėte - gyvenkite." Netoli Darsūniškis, todėl stribai neįtarė, kad čia, prie jų centrinių kelių, galėtume tūnoti. Kratų nebuvo, o mes labai saugojomės. Šv. Kalėdas ir Kūčių vakarą šventėme Dabintos kaime Lekavičių sodyboje.

1948 m. sausio mėn. jokių operacijų nevykdėme. Rinkome žinias apie aktyvo veiklą, kurias ruošėmės perduoti į Tauro apygardos štabą. Ryšį turėjome pastovų. Litas su Ožiu apsigyveno Kruonio apylinkėse, dar kiti mūsų kuopos kovotojai laikėsi netoli Kauno, labai pavojinguose rajonuose.

Žuvus kuopos vadui Viesuliukui, atsiunčiamas iš apygardos štabo ryšių darbuotojas Juozas Išganaitis-Dėdė. Per jį ir perdavėme į štabą žinias. Palydėjęs Dėdę, sugrįžau į savo slėptuvę pas Kazlauskus.

Šiomis dienomis vėl netekome kovotojo. Susitikus su rusų kareiviais, mūšyje žuvo partizanas Vytas Pauža-Ožys. Kazlauskų sodyboje bunkeryje išgyvenome iki 1948 m. kovo 15 d.

Ištirpus sniegui, ruošėmės susitikti su nauju kuopos vadu J.Išganaičiu-Dėde ir Ungurio būrio partizanais. Savo slėptuvę tvarte gerai užmaskavome. Kas žino, gal dar sugrįšime.

Grįžę į Vaišvydavos miškus, išgirdome apie žuvusį Ašmoną-Žentą. Aplankėme jo žuvimo vietą, patikrinome senus bunkerius, kuriais vėl teks naudotis.

VĖL VABALAS-GEDIMINAS

Gavome pranešimą, kad į Armališkių kaimą pas Varanavičius atvyko štabo darbuotojas. Greitai prisistatėme ir, visų nuostabai, radome tą patį jau pažįstamą plk.Vabalą-Gediminą. Tik šį kartą jis kažkoks keistas, civiliais drabužiais. Jis papasakojo, kad su dokumentais buvo sulaikytas Kaune. Per areštą nušovė du čekistus ir pabėgo į Klaipėdą. Ten ilgai būti negalėjo, nes iš paskos jautė seklius. Nutarė susisiekti su partizanais ir kreiptis į štabo vadovybę. Jautėsi patekęs į labai keblią padėtį. Juo nepasitikėjo jau ir savi. Pabėgimo variantų tuomet buvo įvairiausių. Kartais pasitikėjimas labai daug kainuodavo.

Mūsų kuopai šis svečias buvo labai pavojingas. Čekistai nenuleis akių nuo taip seniai ieškomo partizanų štabo darbuotojo. Perdavėme šią žinią į štabą. Iš ten gavome atsakymą leisti Gediminui pasilikti mūsų kuopoje, mano būryje. Štabo koordinačių neduoti, būti atsargiems ir stengtis išsiaiškinti jo tikrąją padėtį. Pajutome čekistų sekimą. Kaimuose pasirodydavo nepažįstamų moterų. Mes nuolat keitėme vietoves. Po trumpų kautynių, kuriose sužeistas Ungurys, paliekame Vaišvydavos miškus. Apsigyvenome senuose bunkeriuose Nemuno krantuose prie Piliuonos. Prasidėjo "košimas" Nemuno šlaitų. Atrodė, kad NKVD dali

□ Alfonsas Vabalas-Gediminas

niai, kaip žinodami, seka iš paskos.

Dieną išlindau apsižvalgyti, kokia padėtis prie Nemuno, nes vakare galėjome trauktis į Darsūniškio pusę. Paėjau kelis žingsnius ir savom akim netikiu: šlaito pakalne slenka rusiškos uniformos. Pažvelgiu į kalną, ten tas pat. Greitai lendu į bunkerį, užsimaskuoju ir laukiame. Pro pat bunkerį kažkas nubėgo. Pasiruošiame ginklus. Nejaugi galas? Išbuvę įtampoje geroką laiko tarpą, nusprendėme, kad kareiviai praėjo pro šalį. Vakare išlendame iš bunkerio, paimame du kulkosvaidžius ir einame prie Nemuno. Čia gerai matosi visas Nemuno paplūdimys. Čekistai už kokių 400 m guli išsirengę, maudosi. Čia jau mūsų nervai neišlaikė. Paleidome į darbą abu kulkosvaidžius, pamiršę visą atsargumą ir baimę. Išleidę pora kaspinų, nuskubėjome per rugius ir krūmus Juodkošių kelto link. Persikėlėme per Nemuną ir miškeliais pasiekėme savo bunkerius Užgirėlio miškuose. Kiek ten paklojome čekistų - nesužinojome, nes žmonių neprisileido - patys nusivežė. Taip šį kartą baigėsi čekistų pasalos Nemuno šlaituose.

LEMTIS

1948 m. birželis. Paskutinis mano ir Gedimino pavasaris Lietuvos miškuose ir kaimuose.

Pas Kazlauskus prie Darsūniškio radome paliktą žinią ateiti pas ryšininką Štriupką. Ten radome kuopos vadą Dėdę, Zuiki ir Gediminą. Ryšininkas prie visų paduoda Gediminui laišką. Prieš pora dienų buvo atėjusi moteris, nupasakojo, kaip atrodė Gediminas ir prašė perduoti tik jam. Laiškas, perskaitytas visiems būrio vyrams, buvo rašytas Kauno saugumo komiteto darbuotojo. Šis kviečia atvykti Vabalą į saugumą: "Kova pralaimėta - žūsi. Ateik, gausi reikiamus dokumentus, galėsi išvykti į Prancūziją. Priešingu atveju, kentės tavo žmona ir sūnus. Jie pas mus."

Gediminas čia pat išsitraukė pistoletą ir sako: "Ką man daryti? Šitam šantažui aš nepasiduosiu. Apygardos štabe manimi nepasitiki. Vienintelė išeitis - nusišauti." Aš griebiau iš jo rankų ginklą ir išėjau iš kambario. Susitarėme, kad greitai prisistatysime į štabą. Prieš tai kuopos vadui reikalinga suderinti ryšius. Susitarėme susitikti birželio 24 d. Armališkių kaime. Čia paaiškėjo, kad yra kliūčių ir Gedimino išvykimas Į štabą buvo atidėtas dar keletai dienų.

Praėjo dvi dienos. Birželio 26-oji. Ruošėmės eiti į Vaišvydavos mišką. Litas ir Gediminas liko pas Petruškevičių, o aš su Pranu Puidoku-Žiniu nuėjome pas Stasiulevičius pasiimti maisto. Už keletos minučių pamatėme, kad sodybą supa rusų kareiviai. Iššokome per langą ir bėgome į mišką. Automato serija - ir parkritau kniūbsčias arime. Automatas po manimi, žemėse. Pasikelti negaliu. Kojoje baisus skausmas. Jaučiu, kažkas sunkus užkrito ant pečių ir smaugia. Atverčia aukštielninką. Matau šlykščiai išsišiepusį mongolišką veidą, girdžiu rusiškus keiksmažodžius ir suprantu, kad jau viskas. Niekada nemaniau, kad paims gyvą.

Nuvežė pas Savicką į apylinkės stribyną. Girdėti šūviai. Į pasalą pakliuvo ir Litas su Gediminu. Litas pabėgo, o Gediminas sužeistas nusišovė. Šitai, žinoma, aš sužinojau vėliau. Gedimino kūną pamačiau Panemunės stribyno būstinės kieme.

Sudie, ginklo broliai! Mano partizaninė kova pasibaigė. Tada dar negalėjau žinoti, koks ilgas priešakyje mano Golgotos kelias. Taip pat nežinojau, kiek daug žmogus gali iškentėti, turėdamas aiškų tikslą ir tikėjimą pergale.

Šiuos atsiminimus pradėjau rašyti 1989 m. Per tą laiką daug kas pasikeitė. Lietuva jau nepriklausoma valstybė. Laisvė, už kurią tūkstančiai partizanų paguldė galvas, kiti kentėjo pragariškas kančias nelaisvėje, lyg ir nepastebima, ir nebranginama. Dėl to labai skauda širdį.

Marytė Liorentaitė, apie kurią rašiau skyrelyje "Partizanų laidotuvės", tapo mano likusio gyvenimo prasmė, draugė ir žmona.

Galvojau dar aprašyti 26 metų katorgos vaizdus, bet turbūt nepajėgsiu.

1995 m. gegužės 21 d.

1995 m. gruodžio 8 d. Juozas Skaržinskas mirė. - Red.pastaba.

APIE PRISIMINIMŲ AUTORIŲ

Juozas Skaržinskas-Dramblys gimė 1927 m. Liepynų k., Marijampolės vls. , gyveno Panausupio k., Igliškėlių vls. 1945 m. vasario mėn. įstojo į Igliškėliuose organizuojamą stribų būrį, iš kurio po mėnesio su ginklais išėjo į besiorganizuojantį Sasnavos ir Igliškėlių vls. mokytojo Jono Demikio-Eumo partizanų būrį. 1946 m. pabaigoje buvo pervestas į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės penktą Merkio kuopą, kuri 1947 m. pradžioje buvo įjungta į formuojamą Birutės rinktinę ir pavadinta Žiedo kuopa. 1947 m. spalio mėn. buvo paskirtas II būrio vadu. 1948 m. sausį, žuvus I būrio vadui Žentui, laikinai ėjusiam kuopos vado pareigas, šias pareigas iki 1948 m. kovo mėn., kol buvo paskirtas naujas kuopos vadas Dėdė, ėjo prisiminimų autorius. Gegužės mėn., baigęs II puskarininkių mokomosios kuopos laidą, buvo pakeltas į jaunesniuosius puskarininkius. Birželio 26 d. po išdavystės, susišaudymo su kareiviais metu, Annališkių k., Aukštosios Panemunės vls., buvo sužeistas, suimtas ir nuteistas 25 m. lagerio su 5 m. teisių apribojimu.

1974 m., grįžęs į Lietuvą, po kelių metų klajonių negalėdamas prisiregistruoti, apsigyveno Vaišvydavoje. Prasidėjus Atgimimui buvo Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos respublikinės tarybos narys, jam suteiktas Savanoriškos krašto apsaugos majoro laipsnis. Nuo 1989 m. vasaros dirbo LPKTS istorinėje grupėje. Su Marija Gražuliene buvo iniciatoriai: ansamblio "Laisvės kovų dainos" įkūrimo kryžių; su paminklinėm lentom partizanams Pakuonyje pagaminimo ir pastatymo; Prienų šile PL srities vado Sergijaus Staniškio-Lito, Vilties žuvimo vietoje bunkerio atstatymo ir kryžiaus prie jo pagaminimo ir pastatymo; taip pat prie Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Spyruoklio būrio partizanų Vytauto Jurkevičiaus-Plauko ir Petro Jakulevičiaus-Voldernaro bunkerio, kuriame jie susisprogdino; koplytstulpio pastatymo ant perlaidotų į Vilkaviškio kapines partizanų kapų. Savo darbo kryžiumi pažymėjo Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo žuvimo vietą. Daugumas išvardintų darbų buvo atlikta Juozo Skaržinsko rankomis, kaip ir didelė dalis Kauno Tremties ir Rezistencijos muziejaus įrengimo.

Paskutiniu metu gyveno Šventupės gyvenvietėje Ukmergės r. Mirė 1995 m. gruodžio 8 d. Palaidotas Marijampolėje partizanų kapinėse.

Bonifacas Ulevičius

SLAPYVARDŽIŲ - PAVARDŽIŲ RODYKLĖ

Almas-Eumas- Jonas Demikis. Gimė 1915 m. Kuktiškių k., Sasnavos vls., Marijampolės aps. Mokytojas. 1945 m. pavasarį Sasnavos vls., Varnabūdės miške organizavo partizanų būrį ir jam vadovavo. 1945 m. rudenį buvo paskirtas laikinai eiti Vytauto kuopos vado pareigas. Žuvo patekęs į pasalą 1946 m. vasario 24 d. Pužiškių k., Šilavoto vls.

Anbo- Jonas Bulota. Gimė 1917 m. Mielaižupio k., Šilavoto vls., Marijampolės aps. Baigė Kauno aviacijos mokyklą. Karo lakūnas. Į partizaninį judėjimą įsijungė 1944 m. pabaigoje. Po metų buvo paskirtas Geležinio Vilko junginio adjutantu. 1947 m. vasarą skiriamas 2-os kuopos vadu, o rugpjūčio mėn. - Birutės rinktinės vadu. Žuvo 1947 m. rugsėjo 24 d. Veiverių k.

Apynys (vėliau Ainis) - Pranas Kučinskas. Gimė 1918 m. Penkinių dvare, Keturvalakių vls., Vilkaviškio aps. 1945 m. pradžioje įsitraukė į partizaninį judėjimą slapyvardžiu Klevas. Prisidėjo prie Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės įkūrimo. Buvo rinktinės ūkio skyriaus viršininkas, vėliau - kuopos vadas. 1946 m. pabaigoje perkeltas į Šarūno rinktinę ir paskirtas rinktinės skyriaus

viršininku, о 1947 m. vasario mėn. - rinktinės vadu. Rugpjūčio mėn., perdavus Šarūno rinktinę Dainavos apygardai, perkeltas į Tauro apygardoje naujai sukurtą Kęstučio rinktinę ir paskirtas jos vadu. Žuvo išduotas 1947 m. gruodžio 26 d. Sardokų k., Vilkaviškio vls.

Aras- Juozas Luckus iš Kreivosios k., Kalvarijos vls., Marijampolės aps. Partizanas nuo 1945 m. pradžios. Geležinio Vilko pulko štabo sargybos viršininko pavaduotojas.

Atomas- Zygrulis iš Kauno. Partizanas nuo 1946 m. vasaros. Žuvo 1947 m. naktį į birželio 3 d. Klebiškio k., Pakuonio vls., Prienų aps.

Berželis - Kazys Lapinskas. Gimė 1918 m. Gluosnykų k., Simno vls., Alytaus aps. Veterinarijos gydytojas. Lietuvos kariuomenės atsargos leitanantas, baigęs aspirantūrą. Partizanas nuo 1945 m. pradžios. Buvo paskirtas Geležinio Vilko pulko kuopos vadu. Žuvo 1946 m. pavasarį.

Briedis– Bronius* Kuzmickas. Gimė Alytaus aps. Lietuvos kariuomenės kavalerijos leitenantas. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1945 m. kovo mėn. su dešimties žmonių nusileido išmesti parašiutais Gudelių vls., Marijampolės aps. Jų išliko šeši, kiti buvo suimti arba žuvo. Pasivadinęs Briedžiu, B.Kuzmickas perėmė iš Vinco Senavaičio-Žaliavelnio vadovavimą partizanams. Prienų miške organizavo naujus partizanų būrius ir jiems vadovavo. Buvo labai energingas, sumanus ir drąsus. Su savo partizanų būriu dalyvavo daugelyje kautynių. Žuvo 1945 m. balandžio viduryje, praėjus kelioms dienoms po Budnykų kautynių, Pa-barščių k. Balbieriškio vls.: bandydamas išžvalgyti apylinkę, buvo iš pasalų nušautas.

------------
*Buvęs Dainavos apygardos partizanas Juozas Petraška-Patrimpas, Lapaitis tvirtina, kad Kuzmicko vardas buvo Martynas. Sud.pastaba.

Dešinys (pasirašinėjo Dešnys) - Kazys Pinkvarta. Gimė 1919 m. Giniūnų ar Liepaloto k., Prienų vls., Marijampolės aps. Buvęs Lietuvos kariuomenės viršila, vokiečių kariuomenės gretose kovojo Rytų fronte, kelis kartus sužeistas. Vienas iš Geležinio Vilko rinktinės organizatorių ir kūrėjų. 1945 m. rudenį Geležinio Vilko pulko Kęstučio kuopos vadas. 1946 m. vasarą paskirtas Rinktinės rikiuotės skyriaus viršininku, o po metų - 53 kuopos vadu. 1948 m. vasario mėn., 53 kuopą išformavus, paskirtas 54 kuopos vadu, o kuopą performavus į tėvoniją, tėvūnijos vadu. Žuvo išduotas 1949 m. birželio 6 d. Skriptiškių k., Gudelių vls. , Prienų aps. pas Kazimierą Janulį. 1950 m. vasarą po mirties apdovanotas II laipsnio Kovos Kryžiumi (su kardais).

Dėdė- Juozas Išganaitis. Gimė 1921 m. Lankelių (buvusiame Būdviečių) k., Šilavoto vls., Marijampolės aps. Tarnavo gen.P.Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje. Susikūrus Geležinio Vilko rinktinei ėjo rinktinės štabo pasiuntinio pareigas. 1947 m. kovo 29 d. įsakymu buvo perkeltas į Vytauto rinktinės 4 kuopą, po mėnesio grąžintas atgal ir paskirtas į Birutės rinktinės Žiedo kuopą. Baigęs puskarininkių mokomosios kuopos II laidą, buvo pakeltas jaunesniuoju puskarininkiu. Ėjo kuopos vado pavaduotojo pareigas, o 1948 m. kovo mėn. buvo paskirtas kuopos vadu. Žuvo agento Kiškio(a.sL) išduotas 1949 m. vasario 13 d. Dabintos k., Kruonio vls., Kaišiadorių aps.

Elnias- nežinomas.

Erelis- Juozas Prajara. Gimė 1921 m. Pavasakės k., Igliškėlių vls., Marijampolės aps. 1945 m. pavasarį įstojo į Geležinio Vilko pulko Bumo partizanų būrį. Gruodžio mėn. buvo sunkiai sužeistas. 1947 m. sausio 6 d. kautynėse su enkavedistais Pašlavančio k., Šilavoto vls., pasibaigus šoviniams, nenorėdamas pasiduoti gyvas, susisprogdino.

Garnys- spėjama, kad tai Jotautas nuo Šilavoto.

Gediminas- Alfonsas Vabalas. Gimė 1909 m. Virbalyje. Juridinių mokslų daktaras. Studijavo Prancūzijoje, Sorbonos universitete. Laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, rusiškai. Dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje telegramų agentūros ELTA atstovu Paryžiuje. 1940 m., Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, iš Paryžiaus buvo atšauktas į tėvynę. Vokiečių okupacijos metais dirbo Kaune, suaugusiųjų institute, inspektoriumi. Dalyvavo pogrindinėje veikloje, organizavo Tautos Tarybos užsienio reikalų skyrių. 1944 m. užėjus rusams, kurį laiką dirbo Teisingumo komisariate Vilniuje. 1945 m. persikėlė į Kauną. Dirbo Energetinės valdybos amatų mokyklos direktoriumi ir dėstė suaugusiųjų progimnazijoje. 1946 m. pavasarį buvo pakviestas docentu į Kauno universitetą dėstyti prancūzų kalbos, tačiau prasidėjus persekiojimui, siekiant užverbuoti saugumo agentu, birželio mėn. išėjo į partizanus. Dirbo lauro apygardos štabe. 1946 m. rugsėjo 1 d. paskirtas apygardos štabo politinės dalies viršininku. Nuo rugpjūčio 15 d. ėjo apygardos laikraščio "Laisvės Žvalgas" redaktoriaus ir Karo Lauko Teismo pirmininko pareigas. Gruodžio 24 d. apdovanotas juostele už uolumą. 1947 m. birželio mėn., susidarius štabe įtemptai padėčiai iš pareigų buvo atleistas su teise išvykti iš apygardos teritorijos ribų. Aktyviai prisidėjo prie naujo BDPS kūrimo, buvo jos prezidiumo nariu. Vertė į prancūzų kalbą dokumentus, ruošiamus išgabenti į Vakarus. 1948 m. birželio mėn., buvusi partizanų rėmėja iš Rokelių k. Bronė(a.sh), užverbuota saugumo, pranešė, kad Armališkių kaime Aukštosios Panemunės vls., pas Varanavičių ir Petruškevičių lankosi partizanai. Kaime buvo išstatytos pasalos. Birželio 25 d. sužinota, kad į kaimą atvyko 4 partizanai, tarp kurių yra didelis viršininkas ir vadas. 26 d. 2 vai. Varanavičiaus ir Petruškevičiaus sodybos buvo apsuptos. Pas Varanavičių Gediminas, bandydamas pasitraukti, buvo sužeistas į koją. Atsišaudydamas, bėgo toliau, kol iš automato jį nušovė persekiotojas kareivis Ischakovas. Pas žuvusį rastas suplėšytas Lietuvos žemėlapis ir "parabelis" su 8 šoviniais. Agentei Bro-nei(a.sl.) už išdavystę buvo išmokėta 400 rb. premija.

Juodvarnis (vėliau Tautvydas) - Stasys Lukša. Gimė 1926 m. Juodbūdžio k., Veiverių vls., Marijampolės aps. Nuo 1946 m. pradžios Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas. 1947 m. paskirtas rinktinės žvalgybos skyriaus viršininku. Rugsėjo 12 d., Kazlų Rūdos miškuose užpuolus kareiviams puskarininkių II laidos mokomąją kuopą, dengdamas partizanų pasitraukimą, žuvo.

Jupiteris- Vitas Naujokas. Gimė 1922 m. Živavodės k., Igliškėlių vls., Marijampolės aps. 1947 m. sausio 12 d., būdamas Geležinio Vilko rinktinės 1-os kuopos ryšininku, pakeltas į grandinius. Kovo 29 d. paskirtas 1-os kuopos pirmo būrio vadu, o rugpjūčio mėn. - laikinai eiti kuopos vado pareigas, tačiau po mėnesio paskirtas 54 kuopos II būrio 2-o skyriaus skyrininku. Žuvo 1948 m. vasario 18 d. Veselavos k., Igliškėlių vls.

Jūreivis- nežinomas. Spėjama, kad žuvo 1946 m. sausio mėn. Gluosnykų kautynėse.

Jūrelė- Vacys Bumblys iš Kauno. Nuo 1941 m. pabaigos kovojo vokiečių kariuomenės gretose Rytų fronte. 1944 m. gegužės, apsupus Kuršo grupuotę, pateko į rusų nelaisvę, tačiau iš lagerio pabėgo ir 1947 m. vasario pradžioje įstojo į Birutės rinktinės Dariaus-Girėno kuopos partizanų gretas. Tolimesnis likimas nežinomas.

Kalfrydas- pabėgęs iš belaisvių stovyklos vokiečių vermachto kareivis, įstojęs į Geležinio Vilko pulko Kryžiuočio būrio partizanų gretas. Žuvo 1947 m. vasario mėn. Maržiškių k., Igliškėlių vls., Marijampolės aps. pas Akelaitį. Buvo užkastas Igliškėlių vls., Kermušinės kapinėse. 1989 m. perlaidotas į Marijampolės kapines.

Karabinas- Gudynas.

Karvelis- Andrius Gustaitis.

Kaštonas- Bronius Narijauskas. Gimė 1921 m. Raišupio k., Sasnavos vls., Marijampolės aps. Baigęs Kvietiškio žemės ūkio technikumą ir Dotnuvos aukštesniuosius žemės ūkio kursus. Nuo 1945 m. pradžios Geležinio Vilko pulko Kryžiuočio būrio partizanas. 1946 m. vasario pradžioje buvo suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio ir 5 m. tremties. Į Lietuvą grįžo 1957 m. Apsigyveno Marijampolėje. Mirė 1993 m. rugsėjo 12 d.

Katinas- Juozas Varnys. Gimė 1921 m. Igliaukos k., Igliškėlių vls., Marijampolės aps. Tarnavo gen.P.Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje. Nuo 1945 m. pradžios Geležinio Vilko pulko 1-os kuopos partizanas. Liepos mėn., įsigijęs dokumentus, iš partizanų gretų pasitraukė.

Katinas- Kazys Viršutis. Gimė 1921 m. Arlaviškių k., Aukštosios Panemunės vls. , Kauno aps. Buvęs Algirdo Juodžio-Vermachto partizanų grupės ryšininkas. 1946 m. birželio mėn. įstojo į partizanų gretas, buvo paskirtas Žiedo kuopos I būrio vadu. Remiantis suimtos partizanų ryšininkės duomenimis, 1947 m. gegužės 16 d. Vyčiaus k., Aukštosios Panemunės vls., partizanų grupė buvo kareivių užpulta. Sunkiai sužeistas Katinas nusišovė. Birutės rinktinės įsakymu, Katinas iš rinktinės sudėties išbrauktas kaip žuvęs 1947 m. gegužės 14 d. Prie žuvusiojo buvusiuose dokumentuose rasti du jo apdovanojimo pažymėjimai.

Kiškis (vėliau Mindaugas) - Stasys Jaloveckas. Gimė 1923 m. Jūrės k., Kazlų Rūdos vls., Marijampolės aps. Nuo 1945 m. balandžio mėn. Arlausko kuopos IV būrio partizanas. 1946 m. pavasarį paskirtas Arlausko kuopos vadu. 1947 m. pabaigoje slapyvardį pakeitė į Mindaugo. 1948 m. gegužės mėn., baigus II mokomosios kuopos laidą, buvo pakeltas į jaunesniuosius puskarininkius, o gruodžio mėn. paskirtas Birutės rinktinės vadu. 1946 m. rudenį apdovanotas juostele už uolumą, o 1948 m. pavasarį - juostele už narsumą. Žuvo išduotas 1949 m. vasario 28 d. Girininkų k., Veiverių vls., su trimis štabo pareigūnais.

Kovas- Jonas Stačiokas. Gimė 1925 m. Kampinių k., Veiverių vls., Marijampolės asp. 1945 m. rudenį buvo suimtas už bendradarbiavimą su partizanais ir, nesudarius bylos, be teismo išvežtas į Uralą. Į Lietuvą grįžo 1946 m. kovo mėn. ir, radęs tuščią sodybą (nes šeima slapstėsi nuo išvežimo, o brolis partizanavo), kovo 26 d. įstojo į Žalgirio rinktinės Dariaus-Girėno kuopos partizanų gretas. 1948 m. gegužės mėn., baigus II mokomosios kuopos laidą, buvo pakeltas į jaunesniuosius puskarininkius. 1949 m. kautynėse buvo sužeistas. Birželio mėn. paskirtas Dariaus-Girėno tėvūnijos atskirai veikiančio I būrio I grandies vadu.

Žuvo patekęs į pasalą 1950 m. liepos 3 d. Agurkiškės k., Kazlų Rūdos vls. 1946 m. rudenį apdovanotas juostele už uolumą, o 1948 m. pavasarį - juostele už narsumą.

Kryžiuotis- Vladas Baltonis. Gimė 1916 m. Žemaitijoje. Geležinio Vilko pulko I skyriaus, vėliau būrio vadas. Labai energingas ir karšto būdo, todėl partizanų nemėgstamas. Žuvo 1946 m. sausio mėn. Gluosnykų kautynėse Simno vls.,, Alytaus aps.

Kulka- Juozas Skaržinskas rašo, kad tai Juozas Mačiūnas. Buvęs tame pačiame būryje partizanas Vaclovas Butanavičius-Lokys teigia, kad Kulka buvo Dabrys iš Pakaunės.

Litas- Vytautas Kabašinskas. Gimė 1927 m. Birštono girininko sūnus. Į partizanus išėjo 1945 m. pavasarį iš Prienų Žiburio gimnazijos. Nuo 1947 m. vasario mėn. Birutės rinktinės partizanas. 1949 m. buvo paskirtas Geležinio Vilko rinktinės Gedimino tėvūnijos būrio vadu. Žuvo išduotas agento Aldonos(a.sl.), rugpjūčio 21 d. Guogų k., Aukštosios Panemunės vls., prie M.Šukevičienės sodybos patekęs į pasalą.

Lokys- Vaclovas Butanavičius. Gimė 1917 m. Kermušinės k., Igliškėlių vls., Marijampolės aps. 1941 m. vokiečiams išvijus rusus, aktyviai prisidėjo įvedant tvarką valsčiuje. Nuo 1944 m. pabaigos Geležinio Vilko pulko I skyriaus partizanas. 1945 m. birželio 10 d. Dambavos miške Igliškėlių vls., mūšyje su pasieniečiais, buvo sužeistas, suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio su 5 m. teisių apribojimu.

Mažytis (Audronis, Gintautas, Mažvydas) - Kazimieras Pyplys. Gimė 1923 m. Kebliškių k., Pakuonio vls., Kauno aps. Nebaigtas aukštasis išsilavinimas. 1941 m. birželio mėn. sukilimo dalyvis. Nuo 1944 m. vasaros, besikuriančio Aro partizanų būrio dalyvis. 1945 m. pradžioje paskirtas skyriaus vadu, o vasarą - Tauro apygardos štabo spec.pareigūnu. 1946 m. balandžio mėn. paskirtas Geležinio Vilko rinktinės vado adjutantu, o vasarą, šalia tiesioginių pareigų, rinktinės žvalgybos skyriaus viršininku. 1947 m. pradžioje perkeltas į Vytauto rinktinę štabo pareigūnu, o kovo mėn. perkeltas į apygardos štabą ir paskirtas naujai suorganizuotos Maironio kuopos vadu. Vasarą paskirtas Tauro apygardos štabo spec.pareigūnu. Metų pabaigoje kaip BDPS Prezidiumo įgaliotinis, su Juozu Lukša buvo išsiųstas į Vakarus. 1949 m. gegužės mėn. grįžo į Lietuvą. Žuvo išduotas rugsėjo 23 d. bunkeryje Kalesnykų miške Alytaus aps. 1949 m. jam suteiktas partizanų leitenento laipsnis. Dalyvavo aštuoniolikoje kautynių, du kartus buvo sužeistas. 1950 m. gruodžio 31 d. apdovanotas I laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais), suteikiant Laisvės Karžygio garbės vardą (po mirties).

Meldas- Jonas Lapinskas. Gimė 1923 m. Gluosnykų k., Simno vls., Alytaus aps. Geležinio Vilko pulko būrio vadas.

Merkys (buvęs Vermachtas) - Algirdas Juodis. Gimė 1924 m. Kebliškių k., Pakuonio vls., Kauno aps. 1945 m. pradžioje įstojo į partizanų gretas. 1946 m. pavasarį buvo paskirtas Mindaugo grupės partizanų vadu, vėliau Geležinio Vilko rinktinės 5 kuopos (vėliau pavadintos Žiedo kuopa) vadu. Žuvo išduotas 1947 m. liepos 17 d. bunkeryje Ašmintos k., Prienų vls.

Meška- Albinas Jankaitis (pas Juozą Skaržinską - Junkaitis). Gimė 1921 m. Kancavos k., Igliškėlių vls., Marijampolės aps. Nuo 1944 m. pabaigos Geležinio Vilko pulko Kryžiuočio būrio partizanas. Žuvo 1945 m. birželio 10 d. Dambavos miške Igliškėlių vls., per susišaudymą su pasieniečiais.

Meteoras (buvęs Miškas) - Vincas Prajara. Gimė 1923 m. Pavasakės k., Igliškėlių vls., Marijampolės aps. 1945 m. pavasarį įstojo į Geležinio Vilko pulko Jono Demikio-Eumo, Almo partizanų būrį. Buvo paskirtas Geležinio Vilko rinktinės 4 kuopos pirmo būrio skyrininku, o vėliau - būrininku. 1947 m. pradžioje jam suteiktas grandinio laipsnis. Žuvo išduotas liepos 17 d. bunkeryje, Ašmintos k., Prienų vls. 1950 m. rudenį apdovanotas Laisvės Kovos Kryžiaus Pasižymėjimo lapu (po mirties).

Mėnulis- Rugienius. 1946 m. pavasarį Panemunės vls., Kauno aps. pasirodė Ąžuolo būrys, pasivadinęs Geležinio Vilko rinktinės atstovais, ieškančiais ryšio su Žvango partizanų grupe, veikiančia prie Kauno. Ąžuolo būrys buvo MGB smogikų grupė, prisidengusi partizanų vardu. 1946 m. kovo 11 d., Juozas Maceina-Šarka su broliu Kazimieru (ne partizanu) ir Rugieniu-Mėnuliu nuėjo į susitikimą su Ąžuolo grupe. Mėnulis pasiliko kieme sargyboje, o broliai Maceinos įėjo į namo vidų ir žuvo. Išsigandęs Mėnulis atbėgo į MGB ir pasidavė. Jo nurodymu, naktį į kovo 12 d. Ražiškių k., Garliavos vls., pas Michaliną Štuo-pienę buvo rastas ir sunaikintas bunkeris. Jame buvę partizanai Benas Juodsnu-kis-Žvangas ir Antanas Rakauskas-Vijoklis, abu iš Pavytės k., Garliavos vls., susisprogdino.

Mindaugas- nežinomas.

Nastė- Anastazija Rinkevičiūtė. Gimė Mačiūnų k., Prienų vls., Marijampolės aps. Medicinos sesuo. Žuvo 1946 m. vasario 24 d., patekusi į pasalą Pužiškių k., Šilavoto vls., kartu su grupės vadu J.Demikiu-Eumu, Almu.

Ožys- Vitas Pauža. Gimė 1924 m. Rokelių k., Aukštosios Panemunės vls., Kauno aps. Geležinio Vilko rinktinės Žiedo kuopos I būrio partizanas nuo 1946 m. balandžio mėn. 1947 m. pabaigoje sužeistas. Žuvo 1948 m. sausio mėn. iš 25 į 26 d. Piliuonos ar Tūrsono k., Aukštosios Panemunės vls., pas A.Mažeiką, nuo ten nakvojusių MGB operatyvininkų.

Pinavijas- Jurgis Petraška. Gimė 1916 m. Gyviškių k., Sasnavos vls., Marijampolės aps. Lietuvos kariuomenės ulonas. Buvęs policininkas. 1-os (vėliau 54-os) Apynio kuopos būrio vadas, kuopos vado pavaduotojas. Apynį iškėlus į Šarūno rinktinę, ėjo kuopos vado pareigas. Žuvo 1946 m. lapkričio 4 d. Smolinyčios k., Sasnavos vls. Metų pabaigoje apdovanotas juostele už uolumą (po mirties).

Piršlys- Juozas Dobilas. Gimė 1921 m. Mergašilio k., Igliškėlių vls., Marijampolės aps. Geležinio Vilko pulko partizanas nuo 1944 m. rudens. Vienintelis išlikęs gyvas Raišupio mūšio dalyvis. Žuvo Sasnavos vls. 1947 m. sausio 17 d.

Povas- Petraitis.

Pušelė- Salomėja Petrauskaitė.

Radvila- Kazimieras Matulevičius. Gimė 1924 m. Vidgirių k., Keturvalakių vls. , Vilkaviškio aps. Vytauto rinktinės partizanas nuo 1945 m. rudens. 1946 m. pavasarį buvo paskirtas Tauro apygardos štabo ryšininku ypatingiems reikalams. Nuo rudens dirbo štabo politinės dalies skyriuje. Daug prisidėjo prie apygardos laikraščio "Laisvės Žvalgas" leidimo. 1947 m. birželio 12 d. Kaune, sutarto susitikimo vietoje pateko į pasalą, buvo sužeistas ir nuteistas 10 m. lagerio.

Rimvydas- Jurgis Krikščiūnas. Gimė 1919 m. Gorkyje. Lietuvos kariuomenės atsargos jaunesnysis leitenantas, baigęs Karo mokyklos aspirantūrą. Į partizaninį judėjimą įsijungė 1945 m. pabaigoje. 1946 m. vasarą buvo Mindaugo partizanų grupės vadu Dainavos apygardoje, vėliau žvalgybos skyriaus viršininku, apygardos štabo organizacinio skyriaus viršininku. 1947 m. gegužės 12 d. su Juozu Lukša-Skirmantu, vykdydamas Tauro apygardos vado Žvejo užduotį, buvo išėjęs į Lenkiją. Liepos mėn. buvo paskirtas Dainavos apygardos štabo viršininku. Antras jo išvykimas per Lenkiją į Vakarus ryšių reikalais buvo organizuotas 1949 m. rudenį. Laimingai perėjus sieną, išvykimas į Vakarus buvo užvilkintas, dėl to gruodžio 15 d. Šlynakiemio k., Punsko vls., Seinų aps., Rimvydas išduotas žuvo. 1949 m. vasario 16 d. aktu Nr.4, jam buvo suteiktas Laisvės kovotojų-partizanų kapitono laipsnis. 1950 m. pabaigoje LLKS Prezidiumo nutarimu Nr.5 apdovanotas I laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais), kartu suteikiant Laisvės Kovotojo Karžygio vardą.

Rymantas (buvęs Gediminas, Gintautas, Margis) - Jonas Aleščikas. Gimė 1917 m. Miškinių k., Rudaminos vls., Seinų aps. Buvęs šaulys, Lietuvos kariuomenės priešlėktuvinės tarnybos leitenantas. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1941 m. pasitraukė į Lenkiją ir tarnavo vokiečių kariuomenėje karininku. Vokiečiams traukiantis, grįžo į Lietuvą ir perėjo į pogrindį. 1945-1946 m. buvo Gedimino rinktinės vadas Dzūkijoje, vėliau Pietų Lietuvos srities vado adjutantas. 1946 m. rudenį perkeltas į Tauro apygardos štabą ir spalio mėn. paskirtas laikinai eiti apygardos adjutanto pareigas. Slapyvardį pakeitė į Gintautas. Gruodžio pradžioje buvo patvirtintas apygardos adjutantu ir slapyvardį pakeitė į Margis. Lapkričio pabaigoje buvo paskirtas apygardos Karo Lauko Teismo prokuroru. Metų pabaigoje iš apygardos adjutanto pareigų atleidžiamas ir skiriamas štabo rinktinės skyriaus viršininku. Slapyvardį pakeitė į Rymantas. 1947 m. vasarą, organizuojant partizanų mokymus puskarininkio laipsniui gauti, buvo paskirtas apygardos štabo organizacinio skyriaus viršininku ir egzaminų komisijos pirmininku. 1947 m. žuvus Birutės rinktinės vadovybei, spalio pradžioje buvo paskirtas šios rinktinės vadu, o žuvus apygardos vadui Žvejui, 1948 m. balandžio 4 d. perėmė vadovavimą apygardai pasilikdamas Birutės rinktinės vado pareigose. Žuvo rugpjūčio 10 d. Jonučiuose prie Garliavos rinktinės štabo būstinėje kartu su dviem štabo pareigūnais.

Sakalas- Jonas Ciplijauskas. Gimė 1919 m. Šunskuose, Marijampolės aps. Nuo 1944 m. rudens Vytauto rinktinės partizanas. 1947 m. balandžio mėn. perkeltas į naujai įsteigtą prie apygardos štabo Maironio kuopą, o birželio mėn. paskirtas atskirai veikiančios 24 kuopos vadu. Žuvo išduotas 1948 m. sausio 6 d. Pinčiškių k., Veiverių vls., Marijampolės aps., lydėdamas naujai paskirtą Kęstučio rinktinės vadą Justiną Jasaitį-Naktį į jo tarnybos vietą.

Sapnas- Jurgis Miliauskas. Gimė 1920 m. Vyčiaus k., Aukštosios Panemunės vls. , Kauno aps. Partizanas nuo 1946 m. Geležinio Vilko rinktinės Žiedo kuopos būrio vadas. Juozas Skaržinskas rašo, kad Sapnas žuvo 1950 m. vasario mėn. prie Darsūniškio Knionio vls., Kaišiadorių aps. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 1950 m. liepos 22 d. įsakyme Nr.37 rašoma, kad Sapnas žuvo vasario mėn. Vyčiaus k., Aukštosios Panemunės vls., Kauno aps. MGB operatyvinio skyriaus ataskaitoje rašoma, kad Sapnas žuvo 1950 m. sausio 19 d., išdavus informatoriui Nykštukui(a.sl.).

Sargas- Petras Ašmona. Gimė 1913 m. Puskelnių k., Marijampolės vls. Lietuvos kariuomenėje baigė artilerijos mokomąją kuopą. Grįžęs iš kariuomenės, dirbo kalėjimo sargu. Partizanas nuo 1944 m. spalio mėn., o nuo 1945 m. sausio mėn. Geležinio Vilko pulko partizanų gretose, vėliau perkeltas į Tauro apygardos Birutės rinktinės Žiedo kuopą ir paskirtas būrio vadu. Žuvo 1947 m. rugsėjo 12 d. Kazlų Rūdos miške kareiviams užpuolus partizanų puskarininkių II mokomosios kuopos stovyklą, dengdamas partizanų pasitraukimą.

Saulutė- Janina Radvilaitė iš Klevinės k., Sasnavos vls., Marijampolės aps. Gimnazistė, partizanų ryšininkė.

Skirmantas- Juozas Albinas Lukša. Gimė 1921 m. Juodbūdžio k., Veiverių vls. , Marijampolės aps. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto architektūros fakulteto studentas. Į partizaninį judėjimą įsijungė 1945 m. pavasarį. Slapyvardžiai: Juodis - partizanų sąjūdžio organizacinio skyriaus viršininkas; Kazimieras - Vyriausiojo Ginkluotų pajėgų štabo (VGPŠ) Vilniuje adjutantas (1945 m.); Vytis -Geležinio Vilko rinktinės spaudos ir propagandos skyriaus viršininkas "Laisvės Žvalgo" redaktorius (1946 m.); Arminas - VGPŠ adjutantas Tauro apygardoje (1947 m.); Skirmantas - Tauro apygardos Birutės rinktinės vadas, apygardos štabo žvalgybos skyriaus viršininkas (1947 m.); Kęstutis - ekspedicijos į Lenkiją ryšio su užsieniu atkūrimo vadovas (1947 m.); Skrajūnas - Lietuvos partizanų BDPS Prezidiumo pasiuntinys-įgaliotinis Vakaruose (1948-1950 m.); Daumantas - Vakaruose parašytos knygos "Partizanai už geležinės uždangos" autorius; S.Mykolaitis - grįžus į Lietuvą, iki žuvimo.

1946 m. pradžioje paskirtas Geležinio Vilko rinktinės spaudos ir propagandos skyriaus viršininku, vasarą - "Laisvės Žvalgo" redaktoriumi. 1947 m. sausio 12 d. paskirtas naujai įkurtos Birutės rinktinės vadu. Balandžio 27 d. iš pareigų atleistas dėl išvykimo į Lenkiją. Vasario 16 d. buvo suteiktas jaunesniojo puskarininkio, rugpjūčio 15 d. - puskarininkio, o- lapkričio 15 d. - viršilos laipsnis. Apdovanotas juostelėmis už uolumą ir narsą.

Grįžęs iš Lenkijos, 1947 m. birželio 25 d. toliau ėjo rinktinės vado pareigas, rugpjūčio 20 d. paskirtas apygardos štabo žvalgybos skyriaus viršininku. Metų pabaigoje išvyko į Vakarus kaip BDPS įgaliotinis užsieniui.

1949 m. spalio 14 d. LLKS Prezidiumo aktu Nr.16 jam suteiktas Laisvės Kovotojo partizano kapitono laipsnis ir paskirtas LLKS Visuomeninės dalies politinio skyriaus viršininku apygardos vado teisėmis ir LLKS atstovu užsieniui. 1950 m. spalio mėn. pradžioje grįžo į Lietuvą ir lapkričio 25 d. buvo paskirtas laikinai eiti Vyriausiojo Ginkluotų Pajėgų štabo žvalgybos skyriaus viršininko pareigas.

Gruodžio 31 d. LLKS Prezidiumo nutarimu Nr.5 apdovanotas I laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais), suteikiant Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardą. 1951 m. vasario 16 d. nutarimu Nr.6 jam suteiktas Laisvės Kovotojo partizano majoro laipsnis.

1951 m. rugpjūčio mėn. atvyko iš Dzūkijos į Geležinio Vilko rinktinę, norėdamas, padedant Tauro apygardos vadovybei, įkurti čia žvalgybos centrą. Žuvo išduotas rugsėjo mėn. naktį iš 4-os į 5-ą d. Veiverių vls. prie Pažėrų (Kauno r.).

Didelis jo nuopelnas - Juozo Markulio-Erelio, kaip išdaviko, MGB agento išaiškinimas.

Skroblas- Antanas Kamičaitis. Gimė 1923 m. Dambravos k., Igliškėlių vls., Marijampolės aps. 1945 m. balandžio mėn. Geležinio Vilko pulko I kuopos 1-o būrio 2-o skyriaus partizanas. 1946 m. vasarą buvo paskirtas 1-o skyriaus skyrininku. 1947 m. sausio mėn. pakeltas į grandinius. Apdovanotas juostele už uolumą. Kovo mėn. buvo suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio. 1956 m. iš įkalinimo vietos paleistas.

Šarūnas- Jurgis Ilgūnas. Gimė 1915 m. Brastos k., Sasnavos vls., Marijampolės aps. Policijos vachmistras. Dar vokiečiams traukiantis 1944 m. pradėjo organizuoti pasipriešinimo rusų okupacijai būrius. 1945 m. vasarą, suorganizavus Geležinio Vilko pulką, buvo vienas iš būrio vadų Eumo kuopoje. Kaip geras organizatorius ir sumanus vadas, 1946 m. balandžio mėn. buvo paskirtas Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadu. Žuvo išduotas spalio 22 d. Viltrakių k., Žvirgždaičių vls., Šakių aps.

Šarūnas- Vytautas Juodis. Gimė 1922 m. Kebliškio k., Pakuonio vls., Kauno aps. 1945 m. pradžioje įstojo į partizanų gretas. 1946 m. rudenį buvo paskirtas Geležinio Vilko rinktinės 4 kuoptos vadu. Metų pabaigoje apdovanotas juostelėmis už uolumą ir narsumą, suteiktas grandinio laipsnis. Žuvo išduotas 1947 m. liepos 17 d. bunkeryje Ašmintos k., Prienų vls.

Šernas (vėliau Mykolas-Jonas) - Zigmas Drunga. Gimė 1904 m. Užpalių k., Utenos vls ir aps. Vėliau šeima persikėlė į Zarasų valsčių. Gimnaziją baigė Rokiškyje ir įstojo į Karo mokyklą. Lietuvos kariuomenės aviacijos majoras - karo lakūnas, Šaulių sąjungos ir LF organizacijos narys. Buvo aktyvus, labai tikintis, linkęs į poeziją, rašė eilėraščius. Į partizaninį judėjimą įsijungė 1945 m. vasarą, prisidėdamas prie Geležinio Vilko pulko organizavimo. Dalyvavo kuriant Tauro apygardą. 1945 m. spalio pabaigoje suėmus pinnąjį apygardos vadą Leoną Taunį- Kovą, energingai ėmėsi atkurti apygardos štabą ir tapo apygardos vadu. Suprasdamas visų Lietuvos pasipriešinimo okupacijai pajėgų susijungimo būtinumą ir svarbą, 1946 m. balandžio mėn. užmezgė ryšį su Dzūkijoje besiorganizuojančia "A" apygarda ir buvo paskirtas Pietų Lietuvos Partizanų (PLP) vado pavaduotoju. Vykdydamas tolimenį partizaninio judėjimo Lietuvoje suvienijimo darbą, birželio mėn. išvyko į Žemaitiją. Žuvo išduotas žygio metu, 1946 m. birželio 12 d. Agurkiškės k., Lukšių vls., Šakių aps.

Špokas- Antanas Santockis. Gimė 1922 m. Patamūšilio k., Aukštosios Panemunės vls., Kauno aps. 1944 m. užėjus rusams, vengdamas mobilizacijos, įstojo į Aukštosios Panemunės MVD organizuojamą stribų būrį. Dirbo partizanų naudai, o 1946 m. perėjo į jų gretas. 1949 m. birželio 24 d., išduotas durpyno vedėjo, kareivių užpultas Vaišvydavos miške pas Praną Mačiulskį Dubravos k., sužeistas nusišovė. 1950 m. rudenį apdovanotas Laisvės Kovos Kryžiaus Pasižymėjimo lapu (po mirties).

Šrapnelis(vėliau Kazimieras) - Albinas Seliokas. Gimė 1918 m. Šarabūdės k., Šilavoto vls., Marijampolės aps. Lietuvos kariuomenėje tarnavo ulonų pulke, baigė mokomąją kuopą. Vokiečių okupacijos metais tarnavo vokiečių kariuomenėje ir gen.P.Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje. 1944 m., užėjus rusams, įstojo į Sasnavos ir Igliškėlių vls. veikusį mokytojo J.Demikio-Eumo partizanų būrį. Daug prisidėjo prie Geležinio Vilko rinktinės partizanų būrių organizavimo ir partizanų apmokymo. Ėjo būrio vado, žvalgybos viršininko pareigas. 1946 m. pavasarį buvo paskirtas Vytauto partizanų grupės vado pavaduotoju. Buvo I kuopos vado adjutantas. 1947 m. kovo 18 d. išduotas Šiukariškio k., Sasnavos vls. , pas Juozą Večerskį bunkeryje susisprogdino. 1950 m. rudenį apdovanotas Laisvės Kovos Kryžiaus Pasižymėjimo lapu (po mirties).

Šrapnelis turėjo du brolius: Stanislovą, g.1922 m., ir Julių, g.1927 m. Abu jie 1945 m. balandžio mėn. pradžioje įstojo į partizanų gretas. Mėnesio pabaigoje jų partizanų grupę Beliūno miške užpuolė enkavedistai. Kautynių metu abu broliai žuvo. Šrapneliui pavyko pasitraukti.

Šturmas- Antanas Petraška. Gimė Gyviškių k., Sasnavos vls., Marijampolės aps. Geležinio Vilko rinktinės I kuopos 2-o būrio laisvės kovotojas. Tolimesnis likimas nežinomas.

Vyturys- Adolfas Petkevičius. Gimė 1924 m. Gyvių k., Veiverių vls., Marijampolės aps. 1945 m. rudenį iš 8-os Veiverių gimnazijos klasės įstojo į Geležinio Vilko pulko Algirdo kuopos partizanų gretas. Vėliau buvo paskirtas į Geležinio Vilko rinktinės 51 kuopą. Suformavus Birutės rinktinę, buvo paskirtas štabo ūkio skyriaus viršininku. Žuvo išduotas rinktinės štabo bunkeryje prie Veiverių pas Daunorą 1947 m. rugsėjo 24 d. 1950 m. rudenį apdovanotas III laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (po mirties).

Tankas- Bronius Kubilius.

Tarzanas- Jonas Dabašinskas. Gimė 1925 m. Živavodės k., Igliškėlių vls., Marijampolės aps. 1946 m. sausio mėn., traukdamasis nuo persekiojančių kareivių ir stribų, buvo sužeistas; plaukdamas per Peršekės upę Simno vls., Alytaus aps., nuskendo.

Tigras- Vincas Skaržinskas. Gimė Liepynų k., Marijampolės vls. Gyveno Panausupio k., Igliškėlių vls. 1944 m. tarnavo gen.P.Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje. 1945 m. pavasarį įstojo į Igliškėliuose organizuojamą stribų būrį, kuriame nei mėnesio neišbuvęs, su ginklais išėjo pas partizanus, į Geležinio Vilko pulko Kryžiuočio būrį. Žuvo 1945 m. vasarą prie savo sodybos.

Tigras- Kazys Krasauskas. Gimė 1911 m. Vyčiaus k., Aukštosios Panemunės vls. , Kauno aps. 1946 m. pabaigoje, už bandymą iš partizanų gretų pasitraukti, sušaudytas.

Ūdra(vėliau Gintautas) - Albinas Ledas. Gimė 1925 m. Stuomenų k., Šilavoto vls., Marijampolės aps. Baigęs amatų mokyklą. 1944 m. sausio-1944 m. liepos mėn. tarnavo vokiečių kariuomenėje, iš kurios pabėgęs, slapstėsi. Nuo 1945 m. gegužės mėn. Balbieriškio miške Raginio būrio partizanas. Po trijų mėnesių perėjo į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 1 kuopą. 1946 m. vasarą buvo paskirtas II būrio vado pavaduotoju, o lapkričio mėn. - būrio vadu. 1947 m. pradžioje už savavaliavimą iš pareigų atleistas. Kuopą perėmus Albinui Švedui-Radastui, spalio mėn. buvo paskirtas skyriaus vadu, o 1948 m. balandžio mėn. - patvirtintas I būrio vadu. Liepos mėn., įsigijęs Albino Gudaičio vardu dokumentus, iš partizanų gretų pasitraukė ir išvažiavo į Vilnių, kur spalio mėn. buvo suimtas ir nuteistas 25 m. lagerio. Buvo sužeistas ir nušalęs kojų pirštus. 1949 m. vasario 14 d. rinktinės vado įsakymu už savavališką pasitraukimą iš partizanų gretų, buvo atiduotas Karo Lauko Teismui.

Ungurys- Juozas Juodis. Gimė 1927 m. Kebliškių k., Pakuonio vls., Kauno aps. 1944 m. rudenį įstojo į vieną pradėjusį organizuotis partizanų būrį. 1948 m. gegužės mėn., baigus II puskarininkių mokomosios kuopos kursą, buvo pakeltas į jaunesniuosius puskarininkius. 1949 m. vasario 13 d. žuvus Birutės rinktinės Žiedo kuopos vadui J.Išganaičiui-Dėdei, kuopos vadu paskirtas Ungurys.

Žuvo birželio 24 d. Dabravos k., Aukštosios Panemunės vls. išduotas durpyno vedėjo.

Vaidila- Juozas Laukys. Geležinio Vilko rinktinės Žiedo kuopos partizanas. 1946 m. pabaigoje už partizanų drausmės nuostatų nesilaikymo, buvo kuopos vado sušaudytas.

Viesuliukas- Juozas Skaržinskas šiuo slapyvardžiu taip vadina Viesulą -Vitą Brunzą, partizaną nuo 1945 m. vasaros, kuris, 1947 m. vasarą, žuvus Birutės rinktinės kuopos vadui Merkiui, buvo paskirtas rinktinės kuopos vadu. 1947 m. spalio 9 d., į Kebliškio k., Pakuonio vls., Prienų aps. Gelažiaus sodybą užėjo 3 kareiviai ir 2 aktyvistai. Daržinėje buvę 3 partizanai bandė bėgti. Susišaudymo metu žuvo Viesulas ir nukautas vienas kareivis.

Vilkas- Vytautas Mačiūnas. Gimė 1920 m. Kermušinės k., Igliškėlių vls., Marijampolės aps. 1945 m. birželio pradžioje, vengdamas kariuomenės, įstojo į Geležinio Vilko pulko Berželio partizanų būrį. Birželio 22 d., privažiavus Klevinės k., Igliškėlių vls., partizanus apšaudė pasieniečiai. Susišaudymo metu V.Mačiūnas buvo sužeistas, paimtas gyvas ir nuteistas 20 m. lagerio su 5 m. teisių apribojimu. Baudžiamojoje byloje Nr.29441/3 Mačiūnas teigia, kad jo slapyvardis buvo Šilas. Į Lietuvą grįžo 1954 m. vasarą ir apsigyveno Kazlų Rūdos apylinkėje. 1955 m. vasario mėn. naktį iš 5 į 6 d., vaišinantis Šlavančių k., Marijampolės r. pas Gruštą, iš medžioklinio šautuvo per langą buvo nušautas.

Vytenis(buvęs Spartuolis, Beržas) - Benediktas Budrys. Gimė 1929 m. Marijampolėje. Baigė penkias gimnazijos klases. 1946 m. pradžioje įstojo į gimnazijoje įkurtą antisovietinę pogrindinę pasyvių kovotojų Vytenio grupę. Dalyvavo operacijoje naikinant sovietinius kolaborantus. Nepavykus vienam iš pasikėsinimų, iškilus suėmimo grėsmei, pavasarį įstojo į Geležinio Vilko rinktinės 1-os kuopos partizanų gretas. Nuo 1947 m. pradžios iki gegužės mėn. ėjo kuopos raštvedžio pareigas, po to iki rudens sudarinėjo komunistinių partinių veikėjų ir aktyvistų bylas. Metų pabaigoje buvo paskirtas I būrio vadu. 1948 m. birželio 7 d. Nendriniškių k., Marijampolės vls. pas Dominaitį, kareiviams užpuolus, sužeistas į ranką pasidavė. Tardymo metu išdavė visus jam žinomus ryšininkus ir rėmėjus. Buvo saugumo naudojamas operatyviniams tikslams ir antirezistencinei agitacijai tarp gyventojų ir moksleivių vesti. 1949 m. vasario 5 d. nuteistas 25 m. lagerio. 1956 m. bausmė sumažinta iki 10 m. Grįžęs apsigyveno Moldavijoje, vėliau - Molėtų r.

Zuikis- Jurgis Gelčys. Gimė 1926 m. Kalvių k., Prienų vls., Marijampolės aps. 1944 m. rugpjūtį buvo sugautas ir mobilizuotas į Raudojąją armiją, iš kurios dezertyravo ir 1945 m. pavasarį įstojo į Geležinio Vilko pulko partizanų gretas. Žuvo išduotas 1949 m. birželio 6 d. Taurakiemio k., Pakuonio vls., Prienų aps., prie Navicko sodybos.

Žaibas- Justinas Gūžys. Gimė 1925 m. Rokelių k., Aukštosios Panemunės vls. , Kauno aps. Nuo 1946 m. pabaigos Geležinio Vilko rinktinės Žiedo kuopos partizanas. 1947 m. įsigijęs dokumentus iš partizanų gretų pasitraukė. 1948 m. rugpjūčio mėn. buvo suimtas ir nuteistas 10 m. lagerio.

Žaliukas(vėliau Daumantas) - Algirdas Varkala. Gimė 1924 m. Valenkiškės k., Prienų vls., Marijampolės aps. Baigęs Prienų Žiburio gimnaziją, mokėsi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultete. Tarnavo gen.P.Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje, mokėsi Marijampolės Karo mokykloje. Vengdamas mobilizacijos į rusų armiją, įstojo į Vinco Senavaičio-Žaliavelnio organizuojamą partizanų būrį. 1945 m. rudenį paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko junginio žvalgybos ir propagandos skyriaus viršininku, o 1946 m. vasarą - Geležinio Vilko rinktinės vadu. Metų pabaigoje jam suteiktas puskarininkio, o 1947 m. pradžioje - viršilos laipsnis, spalio mėn. buvo paskirtas apygardos štabo žvalgybos skyriaus lokalizuoto žvalgybos poskyrio viršininku, o metų pabaigoje - žvalgybos skyriaus viršininku. 1948 m. kovo 18 d. Čiudiškių k. Prienų vls. kartu su kitais štabo pareigūnais buvo išduotas. Sužeistas nusišovė.

Žandaras- Juozas Jaškevičius. Gimė 1920 m. Dambraukos k., Marijampolės vls. 1946 m. sausio mėn. Gluosnykų kautynėse buvo sužeistas. Tolimesnis likimas nežinomas. Spėjama, kad šiose kautynėse jis ir žuvo.

Žentas- Vincas Ratkelis. Gimė 1924 m. Stuomenų k., Šilavoto vls., Marijampolės aps. Geležinio Vilko rinktinės Apynio kuopos partizanas. 1946 m. rudenį buvo perkeltas į Žiedo kuopą ir paskirtas I būrio vadu. 1947 m. spalio mėn., žuvus kuopos vadui Viesului, ėjo kuopos vado pareigas. Žuvo 1948 m. sausio 7 d. Rokelių k., Aukštosios Panemunės vls., Kauno aps.

Žentas- Ašmona.

Žiedas(buvęs Kardas) - Juozas Stravinskas. Gimė 1914 m. Meldažiškių k., Šilavoto vls., Marijampolės aps. Baigęs Karo mokyklos aspirantūrą, atsargos jaunesnysis leitenantas. Mokėsi Kaune Vytauto Didžiojo universiteto fizikos-matematikos fakultete. Prienų Žiburio gimnazijoje dėstė fiziką ir matematiką. 1944 m., užėjus rusams, buvo verbuojamas dirbti saugumui, todėl 1945 m. pavasarį išėjo pas partizanus. Rugsėjo mėn. buvo paskirtas Geležinio Vilko partizanų junginio vadu. Tauro apygardos štabo jo pavaldumui patvirtintą teritoriją suskirstė į 8 kuopų rajonus, paskyrė kuopų vadus, suorganizavo Geležinio Vilko rinktinę. Žuvo išduotas su palyda 1946 m. birželio 9 d. Pagraižio miške, Šilavoto vls., grįždamas iš rinktinių vadų suvažiavimo prie Marijampolės.

Žilvitis- Vincas Gruodis. Gimė 1925 m. Kulingės k., Igliškėlių vls., Marijampolės aps. 1945 m. rudenį įstojo į partizanų gretas. Buvo paskirtas Geležinio Vilko rinktinės 4 kuopos I būrio skyriaus skyrininku. 1947 m. pabaigoje paskirtas I būrio vadu. 1948 m. vasarą apdovanotas juostelėmis už uolumą ir narsumą. 1947 m. lapkričio 19 d. Kašonių k., Jiezno vls., Prienų aps. išdaviko buvo sunkiai sužeistas. Atvežtas į Kauno ligoninę lapkričio 20 d. mirė.

Žiogas(vėliau Arūnas) - Algirdas Stačiokas. Gimė 1927 m. Kampinių k., Veiverių vls., Marijampolės aps. Kvietiškio žemės ūkio mokyklos mokinys. Nuo 1945 m. pradžios - Arlausko kuopos IV būrio partizanas, vėliau paskirtas 60 kuopos I būrio būrininku. 1948 m. balandžio mėn. paskirtas Tauro apygardos Birutės rinktinės štabo ryšių poskyrio viršininku, kartu einant ir štabo ūkio skyriaus viršininko pareigas. Gegužės mėn., baigus II mokomosios kuopos kursą, buvo pakeltas į jaunesniuosius puskarininkius. 1946 m. rudenį buvo apdovanotas juostele už uolumą, o 1948 m. pavasarį - juostele už narsumą. Žuvo išduotas ryšininko ir rėmėjo 1948 m. lapkričio 3 d., būdamas rinktinės štabo viršininku, Kajackų k., Kazlų Rūdos vls., miške, štabo bunkeryje.

Žynys- Pranas Puidokas. Gimė 1929 m. Armališkių k., Aukštosios Panemunės vls., Kauno aps. Nuo 1948 m. birželio mėn. Birutės rinktinės Žiedo kuopos partizanas. Žuvo išduotas agento Aldonos(a.sL) 1949 m. sausio 12 d. Guogų k., Aukštosios Panemunės vls. pas Petrą Lodą.

Žvangas- Benas Juodsnukis iš Pavytės k., Garliavos vls., Kauno aps. Geležinio Vilko rinktinės Kęstučio kuopos partizanų grupės vadas. 1946 m. kovo 12 d., išduotas grupės partizano Rugieniaus-Mėnulio, Garliavos vls., Ražiškių k., bunkeryje pas Michaliną Štuopienę susisprogdino. 1950 m. rudenį apdovanotas Laisvės Kovos Kryžiaus Pasižymėjimo lapu (po mirties).

Žvejys- Antanas Baltūsis. Gimė 1915 m. Gulbiniškų k., Pilviškių vls., Vilkaviškio aps. Lietuvos kariuomenės husarų atsargos leitenantas. Vokiečių okupacijos metais - Pilviškių policijos viršininkas, vėliau tarnavo Lenkijoje vienos vokiečių karinės įstaigos viršininko adjutantu. Laisvai kalbėjo vokiškai, susikalbėjo angliškai. 1944 m., vokiečiams traukiantis, grįžo į tėviškę ir apsisprendė likti Lietuvoje - ginti Tėvynę. Užėjus rusams, slapstėsi pas pažįstamus prie Kauno.

1945 ra. pavasarį atvažiavo į Marijampolę ir prisidėjo prie Tauro apygardos laikraščio "Laisvės Žvalgas" leidimo. Spalio mėn., saugumui išaiškinus ir likvidavus spaustuvę, taip pat suėmus laikraščio redaktorių V.Radzevičių-Vaidilą, buvo paskirtas Tauro apygardos štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininku ir laikraščio "Laisvės Žvalgas" redaktoriumi. Padedant Vytauto rinktinės vadui V.Gavėnui-Vampyrui ir štabo pareigūnams, rinktinės ūkio skyriaus viršininkui J.Senkui-Giedruliui ir operatyvinės kuopos vadui B.Kavaliauskui-Karijotui, Vilkaviškio apskrityje buvo įrengta spaustuvė ir 1946 m. pradžioje pradėtas leisti "Laisvės Žvalgas". Birželio mėn. buvo paskirtas apygardos štabo viršininku, o žuvus Mykolui-Jonui liepos pradžioje paskirtas apygardos vadu. Žuvus jo J.Vitkui-Kazimieraičiui, laikinai ėjo PLP vado pareigas. Rudenį, susiformavus PLP štabui, buvo paskirtas PLP vado pirmuoju pavaduotoju, o 1947 m. sausio mėn. išrinktas Vyriausiojo ginkluotų pajėgi} štabo (VGPŠ) viršininku. Išaiškėjus MGB agento J.Markulio-Erelio išdavystei, energingai ėmėsi naujo BDPS Prezidiumo kūrimo, turėdamas tikslą suvienyti visos Lietuvos pasipriešinimo pajėgas. Dėl to buvo nuvykęs pas Dainavos apygardos vadą kpt.D.Jėčį-Ąžuolį, Kauno priemiestyje Marvelėje susitiko su Žemaitijos partizanų atstovu, užmezgė ryšius su Kęstučio, Algimanto, Vyties ir Vytauto apygardomis, sukūrė BDPS Prezidiumo veikimo schemą, organizavo BDPS Prezidiumo įgaliotinių išvykimą į vakarus ir siekė nuolatinio ryšio su užsieniu, gauti paramą partizaninei kovai. Žvejys buvo viena iš ryškiausių asmenybių Lietuvos partizanų kovojos sąjūdyje. Žuvo išduotas saugumo užverbuotos, jo tėviškėje dirbusios samdinės, agentės Tiesos(a.sL) 1948 m. vasario 1 d. Gulbiniškių k., Pilviškių vls., pas Motiejų Baltrušaitį su dviem apsaugos būrių vadais. Nusišovė, kad sužeistas ir gyvas nepatektų priešui į rankas. 1950 m. gruodžio 4 d., LLKS Prezidiumo nutarimu Nr.4. po mirties apdovanotas I laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais).

Sudarė Bonifacas Ulevičius

• Ankstesnis
• Sekantis