ŠVIESUS TĖVELIO PAVEIKSLAS
/Juozo Kasperavičiaus atminimui/
Vida Kasperavičiūtė-Tereikienė
Tėveli, nejaugi Tu numiręs?
Oi, patikėti man sunku.
Per anksti našlaitę gi palikęs,
Tu pasitraukei ne laiku.
Tai posmelis eilėraščio, sukurto vaikystėje apie žuvusį Tėvelį, - ir šiandien aš saugau tą pageltusį lapelį, kuriame atsispindėjo mažos našlaitės širdies skausmas.
1940 metų birželio mėnuo - Lietuva okupuojama rusų. Tėvelis tada buvo Lietuvos kariuomenės aviacijos leitenantas ir tarnavo Panevėžyje. Visa eskadrilę iškėlė į Joniškėlį. Tai lėktuvus uždarė ir užrakino dvaro pagalbiniame pastate, o karininkus laikė dvaro rūmuose. Vėliau visus lakūnus iškėlė į Ukmergę, užkabino ant lietuviškų aviacinių uniformų rusiškus ženklus ir leido skraidyti apie Ukmergės teritoriją.
Artėjant vokiečiams, įsakė visiems lakūnams skristi į Rusiją. Tėvelio draugas - aviacijos kapitonas Kovas su savo lėktuvu pakilo į viršų, krito į gimtąją žemę ir užsimušė - nenorėjo tarnauti svetimoje padangėje... Tėvelis su kitais lakūnais skrido netoli ir patogioje Lietuvos miško aikštelėje nusileido -nenorėjo skristi į Rytus, laukė, kas bus toliau. Mišku jau žygiavo rusų kariškiai ir paklausė: "Kodėl neskrendate?' Aviatoriai paaiškino, kad pritrūkę benzino. Laimė, kad rusų kariškiai nepažiūrėjo į benzino bakus - jie buvo pilni. Taip jiems bestovint miške, užėjo vokiečiai ir pamatė stovinčius lakūnus su rusiškais ženklais ant švarkų ir kepurių. Klaidą padarė nepaslėpę aprangos miške. Vokiečiai juos palaikė rusais ir paėmė į nelaisvę. Išbuvo aštuonis mėnesius Vokietijoje.
Sugrįžęs iš nelaisvės į Lietuvą, Tėvelis dirbo Subačiuje, Panevėžio apskrityje, kooperatyvo pirmininku.
Artėjant rusams, antrą kartą 1945 metais išvažiavome į Tėvelio tėviškę - Jurbarko rajoną,
Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas su žmona
Jokūbaičių kaimą. Tai buvo gražus ūkis - didelis sodas, 18 ha žemės.
Labai savo žemę mylėjo ir buvo darbšūs seneliai, jų 18-metė dukra Anelė, jos broliai Antanas ir Kazimieras. Keletą kartų buvo sudaryti dokumentai išvykimui į užsienį, bet mano Tėvelis nenorėjo palikti gimtųjų namų, nebuvo niekam blogo padaręs ar nusikaltęs, tikėjosi, kad gyvenimas tėviškėje bus laimingas. Tėvelis buvo labai darbštus, gražino, nieko blogo nenujausdamas, savo tėviškę -tvėrė tvoras, dažė namą, tvarkė aplinką. O man mažytei padarydavo iš medžio visokiausių žaisliukų, pasiūdavo batukus, o žiemą ant Mituvos upės įrengė karuselę.
Bet tą namų ramybę greitai sudrumstė ateiviai rusai ir vietiniai "liaudies gynėjai". Namuose prasidėjo dažnos kratos - versdavo daiktus kambariuose, daug daiktų pasisavindavo, ieškojo pasislėpusių "banditų".
Vieną ankstų rytą, saulei tekant, vietiniai stribai ir rusai atėjo suimti nekaltus brolius - tai mano Tėvelį ir puskarininkį Antaną. Abu išvežė į Jurbarko kalėjimą, o ten jiems pasakė: "Jei padėsite mums Lietuvos žmones vežti į Sibirą, tai paleisime jus į namus". Abu tėviškės ir gimtosios žemės patriotai atsakė: "Mes ne Judai - to nedarysime". Po keletos dienų vežė iš Jurbarko į Raseinių saugumą arkliais pakinkytame vežime. Vežant Tėvelis ir jo brolis Antanas galvojo, kad saugumas Raseiniuose nuteis juos abu 10-čiai metų kentėti Sibiro kalėjime. Bet viskas įvyko ne taip. Stribai, privažiavę Šimkaičių mišką, ant upelio liepto sustabdė vežimą ir liepė jiems išlipti, stovėti ant tilto, o patys sakė, kad tuo metu pagirdys arklius. Tėvelis ir jo brolis stovėjo ant tilto nusiminę ir galvojo, ką toliau su jais nekaltais darys - tyliai žiūrėjo, atsirėmę į tilto turėklus, į ramiai tekantį upelio vandenį. Ši klastinga ramybė truko neilgai, budeliai stribai turėjo įvykdyti baisią pasalą - nušauti.
Šūvis„ ir kulka pataikė Antanui į ranką. Antanas sušuko: "Bėkim, brolau, nes mus nori sušaudyti". Abu pasileido bėgti, o stribai vijosi šaudydami į juos. Tėvelio brolį Antaną, belipant per tvorą, mirtinai peršovė per gerklę, žūdamas spėjo atsisveikinti "Sudie, brolau, mirštu..." Mano Tėvelis bėgo toliau, bet stribas paskutiniu šūviu peršovė per dubenį. Kaime tuo metu buvo mėšlavežis, žmonės dirbo laukuose. Iš gyventojų paėmę mėšliną vežimą, įvertė tėvelio brolį Antaną ant vežimo dugno, o mano Tėvelį užmetė ant žuvusio brolio.
Tėvelis apsimetė mirusiu, - kentėjo didelius skausmus, per vežimo apačią visu keliu tekėjo kraujas, akys buvo užmerktos.
Stribai galvojo, kad abu broliai mirę ir pradėjo juodą plėšikų darbą - nuo abiejų nutraukė gražius atlasinius baltinius, numovė ilgus odinius batus ir pasidalijo, gėrėdamiesi gražiais rūbais ir laikrodžiais.
Atvežus į Raseinius, išėjo pasitikti saugumietis. Mano Tėvelis iš paskutinių jėgų pakėlė galvą ir pasakė: "Stribai į mus šaudė, mes turėjome bėgti..." O budeliai saugumiečiams pasakė, kad jie sugauti miške kaip banditai.
Mamytė savo sūnaus Antano taip ir nepašarvojo savo gimtajame name, nors buvo papuošta seklyčia berželiais, užtiesta balta drobė karstui padėti... Užkastas, kaip ir daugelis Lietuvos ąžuolų-didvyrių, nežinomoje vietoje -galbūt kokioje žvyrduobėje prie Raseinių miesto.
Sužeistas Tėvelis buvo paguldytas į ligoninę, kuri buvo įsikūrusi Biliūnų dvare, netoli Raseinių. Ten aš, penkerių metukų, mamos buvau atvesta aplankyti peršauto Tėvelio. Prisimenu didelę salę, pilną dejuojančių žmonių, o toliau prie sienos, atitvertas širma, sunkiai dejavo mano Tėvelis. Medicinos personalas pasakojo mano mamai kad jo būklė sunki aukšta temperatūra, kliedėdamas vis kalbėjo: "Duokite lėktuvą — išskrendu..." O Lietuvos ąžuole, už ką Tu taip kentėjai nors niekam gyvenime blogo nebuvai padaręs? Už tai kad be galo mylėjai Tėvynę, gimtąją žemę, tėvelius...
Biliūnų ligoninės personalas labai gailėjo mano Tėvelio - pasiaukojo gydytojai medicinos seserys - išgydysime ir išgelbėsime šį brangų žmogų. O prie palatos durų nuolat budėjo NKVD sargybiniai. Išgirdo medicinos personalas, kad jie sakydavo, kai tik truputį pasveiks, tai tada NKVD paims iš ligoninės tardyti, ir dar sakė - tiek kankins, kad nuo kojų apačios per gerklę ištrauks kraujagysles.
Lietuvos partizanai, sužinoję iš medicinos personalo tragišką Tėvelio likimą, vieningai nutarė, kad reikia išgelbėti šį nekaltą žmogų. Vieną naktį partizanai, surišę sargybinius, išnešė šiek tiek apgijusį Tėvelį į netolimo miško bunkerį, pasiėmė su savimi tvarsliavos ir medikamentų. Bunkeryje Tėvelį gydė Biliūnų ligoninės medicinos personalas, nes jo gyvybė buvo dideliame pavojuje. Personalo geros priežiūros ir pasiaukojimo dėka ligonis pamažu pradėjo sveikti. Kai Tėvelio sveikata sustiprėjo, buvo perkeltas į kitą bunkerį, o senajame buvo likę medicinos personalo. Stribai susekė tą bunkerį, apsupo ir sušaudė ten buvusius medicinos darbuotojus, likusius partizanus. Negyvus patriotus pametė Raseinių turgavietėje ant grindinio, iš jų tyčiojosi, spardė jų kūnus.
Amžina šlovė ir garbė žuvusiems, o tuo labiau pasiaukojusiems už kitų gyvenimą.
Taip nuo 1945 metų birželio mėnesio liko mano Tėvelis bunkeryje -buvo paskirtas pirmuoju Jungtinės Kęstučio apygardos vadu (Šilas, Visvydas). Dirbo sąžiningai savo darbą, dėkingas buvo partizanams už išgelbėtą gyvybę, partizanų ir jų vadų susirinkimuose aptardavo Lietuvos padėtį, visus mokė, kad niekuomet partizano ranka nepakiltų prieš nekaltą žmogų -neatimtų jam gyvybės, troško laisvės, taikos, buvo labai teisingas.
Mes su mama slapstėmės po Žemaitiją, buvo suklastoti mūsų dokumentai — gimimo liudijimai, mamos pasas. Tai padėjo išvengti tolimojo Sibiro.
1945 metais mama su savo seserimi Elena ir mano močiute atvyko mokytojauti į Šilalės rajoną, Varsėdžių pradinę mokyklą. Jų abiejų dokumentuose buvo mergautinės pavardės, o aš vadinausi taip pat jų sesuo (pagal suklastotus dokumentus), o mano močiutė (mirusi 1994 metais) liepė man ją vadinti mama. Visos gyvenome Varsėdžių mokyklos patalpose - dvi jaunos mokytojos (mano mama tada buvo 24m., o jos sesuo Elena — 22m.). Žmonės mylėjo, buvo klusnūs jų vakaičiai. Ten mano pradžios mokykla, o pirmos klasės mokytoja — mano mama, ir ten, gražiame Varsėdžių kaime, praleista mano skausminga vaikystė. Prisimenu tą baisią dieną, kai sužinojome, kad netekome brangaus Tėvelio — tai 1947 metai balandžio 10d. Verkiau šešiametė našlaitė visą dieną ir bijojau, kad kas nors nepaklaustų, ko verkiu, nes viskas nuo žmonių buvo slepiama.
Prisimenu paskutinį pasimatymą su Tėveliu, kai man dovanojo maldaknygę, spalvotus pieštukus, o išeidamas vėlai vakare iš mūsų pasakė: "Gyvenkite taikoje ir ramybėje". Mamai pasakodavo, kad jei bus apsuptas, tai gyvas nepasiduos, nes nuo baisių kankinimų gali mus visas išduoti, mus suseks ir ištrems kančioms į Sibirą.
NKVD agentas ir išdavikas, prisidėjęs prie partizanų žudymo, jų būrių naikinimo, medicinos mokslų daktaras profesorius Markulis susekė su savo sėbrais, kur yra mano Tėvelio bunkeris.
Į Batakių kaimo apylinkę buvo atsiųsta 200 enkavedistų įgula. Kariškiai ieškojo eigulio Juknos sodybos. (Ten buvo įrengtas bunkeris). Ankstyvą Velykų rytą bunkeris buvo surastas ir apsuptas. Tris valandas vyko baisi kova, liepė pasiduoti gyviems, mėtė per bunkerio angą sprogmenis. Didvyriai atsišaudė, bet... jėgos buvo nelygios. Tėvelis naikino, degino visus dokumentus, buvusius bunkeryje, o tik paskui susisprogdino — žuvo gyvas nepasidavęs, nieko neišdavęs. O kartu su juo žuvo jaunas partizanas Albinas Biliūnas - techninis darbuotojas. Abiejų žuvusiųjų kūnai buvo atvežti į Tauragės miesto Šubartinės kalėjimo kiemą ir ten prie kitų žuvusiųjų Lietuvos didvyrių užkasti.
Darbštūs ir niekuo nekalti mūsų seneliai buvo ištremti į Vorkutą. Senelis ten ir mirė, o močiutė, jos dukra Anelė sugrįžo į Lietuvą po devynerių metų. Tėvelio mama mirė Lietuvoje — palaidota Jurbarko raj. Girdžių kapinėse.
1991 metais balandžio mėnesį, dar siaučiant Lietuvoje okupantų kariuomenei, gerb. pulkininkas Leonas Laurinskas, gyvenantis Tauragėje, atvežė mus su mama, mamos seseria Elena į Batakių mišką, ir pirmą kartą gyvenime mes pamatėme tą skaudžią vietą, kur žuvo mano Tėvelis, padėjome gėlių, uždegėme žvakutę. Tais pačiais metais žuvimo vietoje buvo pastatytas medinis kryžius ir pašventintas, o vėliau 1993m. lapkričio 27d., Batakių miške abiem žuvusiems Lietuvos didvyriams buvo pastatytas juodo marmuro paminklas su jų nuotraukomis. Už šį paminklą iš visos širdies amžinai liksime dėkingi gerb. Leonui Laurinskul jo žmonai - gerb. Valerijai šio paminklo autoriui, sukūrėjui buvusiam politiniam kaliniui Titui Žymančiui, gerb. monsinjorui A.Svarinskui pašventinusiam paminklą ir kitiems geriems žmonėms.
1995 metais lapkričio 26d. Jurbarko ra j. Jokūbaičių kaime (Tėvelio tėviškėje) iškilmingai buvo pašventintas medinis ąžuolinis kryžius. Jo pastatymu labai rūpinosi Jurbarko SKAT 442 kuopa, kurios vėliava pavadinta mano Tėvelio Juozo Kasperavičiaus vardu. Dėkingi kuopos vadui gerb. Stanislovui Kliukui, gerb. dailininkei Baranauskienei, pašventinusiam kryžių gerb. kunigui Kazimierui Gražuliui, Jurbarko politinių kalinių, tremtinių chorui, kariškiams, šauliams, visiems žmonėms, dalyvavusiems iškilmėse.
Niekuomet nepamiršiu tos brangios akimirkos —1995 metų lapkričio 26 dienos.
