Ant rašomojo stalo besikrapštant
JURGIS GEDIMINĖNAS
I
Šiąnakt nesnigo ir nereikia kasti sniego, o darban eisiu tik poryt, tai, pagalvojau, malonu bus ištiesti kojas ir ką nors įdomaus paskaityti, tačiau mano svajones ir planavimą nutraukė "boso” (žmonos) balsas įsakydamas susitvarkyti rašomąjį stalą ant kurio esanti tokia netvarka, tiek visokių popiergalių, laikraščių iškarpų, nuotraukų ir laiškų prikrauta, kad ji negalinti net dulkes apšluostyti...
Sekdamas nerašytą taisyklę, kad su savo viršininku neprotinga ir nenaudinga pradėti ginčą, tačiau iškilus nuomonių skirtumui galima įsakymus lėtai vykdyti, ar bent dalinai ignoruoti, žinoma, taip kad neprisikabintų už įsakymų nevykdymą, sėduosi prie savo rašomojo stalo ir pradedu krapštytis laikraščių iškarpų, senų žurnalų, laiškų ir kitokių popiergalių krūvose.
"Kam laikai visą krūvelę švenčių sveikinimų ant savo stalo? Ar nežinai kur kiti sveikinimai padėti?” užklausia dar vis mano kambaryje beslankiojanti žmona.
Paaiškinau savo gyvenimo draugei, kad kelioliką sveikinimų palikau ant savo stalo, nes ant jų prirašyta po keletą sakinių, o kai kuriuose net ištisi laiškai. "Matai, pasirodo, kad labai praktiškų giminių ir draugų turime, kurie net du zuikiu vienu šūviu nušauna: pasveikina su šventėmis ir suteikia apie save žinių, o tai yra daug maloniau gauti negu paprastą sveikinimą tik su vardu, ar pavarde, nors ir tai jau įrodo, kad sveikintojas dar gyvas... Jau artėja tokie laikai”, tęsiu toliau, "kad mes Kalėdų sveikinimų niekam nerašysime, nes yra tikra nesąmonė sugaišti kelias dienas laiko parašant ligi 100 kortelių ir adresų. Man labai pradeda patikti naujas išradimas, kad vietoj šventinių sveikinimų paaukojame kokiam nors gražiam lietuviškam reikalui, kaip Kanados Lietuvių Fondui ar Vasario 16-tosios gimnazijai, arba kad ir lietuviškiems laikraščiams. Aš nesakau, kad reiktų aukoti po šimtinę, bet 10-20 dolerių atrodytų pilnai mums, kaip prastiems žmogeliams, pakaktų ir tik reikia pagalvoti kokios gražios sumos pinigų lietuviškiems reikalams susidarytų, jeigu didesnis skaičius tautiečių pasektų tuo pavyzdžiu,” stengiuosi įtikinti žmoną.
“Ką tavo draugai, giminės ir senos simpatijos pagalvos negavę švenčių sveikinimo?” dar vis nenori nusileisti žmona.
“Artimi draugai, ar giminės gali laišką parašyti, nes mes su jais vis-tiek susirašinėjame, o vietiniai, kas nori, gali telefonu pasveikinti, ar švenčių proga aplankyti! Štai, dar viena problema kaip ir išspręsta,” šypsodamasis tęsiu pasikalbėjimą.
“Tu viską nori skubiai, greitai ir pigiai išspręsti, nenusileidžia žmona:
"Pirmiausia nutraukei Kalėdų dovanėlių siuntinėjimą jauniems giminaičiams, kurių nemažą skaičių turime J.A.Valstybėse ir čia, Kanadoje, o kai dabar jau ir sveikinimus nustosime rašyti, tai giminės ir draugai pradės garsiai galvoti, kad mūsų jau nebėra šioje ašarų pakalnėje, arba kad mes pasidarėme visai pigūs”... dar vis nenusileidžia žmona.
“Nenorėdamas užtęsti mūsų bereikalingą ginčą aš tik tiek tepridėsiu, kad jeigu JAV negali būti viso pasaulio policininku, tai aš negaliu būti visiems Kalėdų Seneliu ... Gi dabar, jeigu jau uždavei darbą, tai netrukdyk”, pasakiau norėdamas užbaigti pasikalbėjimą.
"Kam pas save ant stalo laikai lapkričio ir gruodžio mėnesių “Reader’s Digest” ? Ar nežinai kur jų vieta?” dar vis mane tvarko “bosas”.
"Šiuos du ‘R.D.’ egzempliorius laikiau parodyti mūsų vienturčiui kai jis buvo parvažiavęs Kalėdų atostogų. Aš iš jo veido matau, kad jis nevisuomet tiki, arba laiko gerokai perdėtomis, ar net nevisai patikimomis istorijomis, kai aš jam pradedu pasakoti apie komunizmo blogybes, neteisingumą, žiaurumą, begėdišką propagandą ir raudonųjų Kremliaus agentų skverbimąsi kiekviename laisvojo pasaulio kampelyje.”
“Nebereikalo sovietinės Lietuvos spauda tokius kaip tu vadina kapitalistų bernais, propagandistais ir, kabutėse, Lietuvos laisvintojais, ar vaduotojais,” pasakė žmona išeidama iš kambario, o aš imu vartyti “Reader’s Digest” knygeles, bet trumpai pagalvojęs, vėl pašaukiu žmoną, kad pilnai užbaigus pradėtą pasikalbėjimą, kitaip sakant, kad turėčiau progos paleisti atsisveikinimo salvę:
"Aš žinau, kad tau, kartais, yra nesuprantama ir tu garsiai šaipaisi, kai aš praleidžiu po keletą savo liuoslaikio valandų rašydamas ką nors lietuviškiems laikraščiams, arba kai, tobulai nemokėdamas anglų kalbos, rašau ilgoką antikomunistinį laišką į vietinį anglišką dienraštį, ar noriu ką nors iš angliškos spaudos “sulietuvinti” mūsų laikraščiams.
Visa tai galima pavadinti dalele savo buvimo, pateisinimu čia tremtyje, ar net kova prieš komunizmą, kada mūsų tėvynė yra okupuota raudonųjų vandalų, kuriems, kad ir nedideli šios rūšies darbai labai nepatinka, o tai, ir pati sakai, matyti iš komunistinės lietuviškos spaudos.
Matai, kai aš buvau jaunas vyras, tai niekuomet nedovanodavau mane atstūmusiai merginai, o mane iš Lietuvos išvijusiam komunizmui aš nedovanosiu ligi grabo lentos... Visa tai, kas tau atrodo, kartais, bereikalingas laiko gaišinimas, yra mano keršto dalelė.
Aš jokiu būdu nepateisinu daugelio mūsų tautiečių inteligentų (ar tokiais save skaitančių!) laikyseną ir gyvenimo būdą čia, Š. Amerikoje, kuris susideda ir koncentruojamas, be darbo fabrike ir asmeninių malonumų, tik lašinių ant nuosavo pilvo ir santaupų auginimo, o pasiteisinimui, kitų, kuo nors pasireiškiančių tautiečių kritika, žinoma, ne visi tautiečiai gali būti įvairiose valdybose, komitetuose, prisidėti prie antikomunistinės propagandos, ar spaudos palaikymo darbo, ar kitokioje lietuviškoje veikloje, bet čia turėtų būti lyg ir nerašyta taisyklė, kad kuo mažiau pasireiški savo veikla, tuo plačiau atidaryk lietuviškiems reikalams savo piniginę ir nekritikuok dirbančiųjų. Tačiau praktikoje — gyvenime mes viską matome atvirkščiai.
Gi tokiems, nei darbu, nei pinigais neprisidedantiems ir paniekos vertiems tautiečiams aš turiu pasiūlymą, kad jie, dievinantieji dolerį ir pamotišką Š. Amerikos kraštą, o pamiršę Lietuvą ir lietuviškuosius reikalus, suorganizuotų rinkliavą Stalino paminklo statymui, nes jeigu ne tas, nelemtojo prisiminimo, Džiugašvilis, tai jie šį kraštą, su turimu ištaigingu ir viskuo pertekusiu gyvenimu, būtų matę kaip savo ausis ..
“Man tai suprantama ir be tavo pamokslo, o smegenų plovimas man irgi nereikalingas ... Nebereikalo sūnus sugrįžęs atostogų juokauja, kad pirmas dalykas parvykus namo, tai tavo daromas “smegenų plovimas”, užbaigė pasikalbėjimą žmona, o aš vėl pradedu vartyti ant stalo gulinčius “Reader’s Digest” knygeles pagalvojęs, kad tas “smegenų plovimas” tikrai reikalingas kai kuriems iš mūsų jaunųjų atžalų, nes jau turime savųjų jaunuolių protestuotojų, demonstruotojų, kairiųjų radikalų ir net hipių tarpe, o jiems smegenų plovimą, turbūt, įvykdė netikę auklėtojai mokyklose ir blogi draugai.
Man labai patinka “Reader’s Digest” mėnesinis, kišeninio formato, 200-300 puslapių, leidinėlis - žurnaliukas, einąs jau 50 metų, spausdinamas 13 kalbų 24 valstybėse, turįs virš 100 milionų skaitytojų, kurio kas mėnuo parduodama virš 29 milionai egzempliorių. Be spausdinamų rinktinių straipsnių, ar straipsnių santraukų iš kitų laikraščių, kiekvieno leidinėlio gale duodama kokios nors vertingos knygos santrauka. Prenumeruoju šį leidinį jau virš 20 metų ne tiktai todėl, kad atrandu įvairių įdomių dalykų pasiskaityti, bet ir kad, paties “R.D.” savininko ir įkūrėjo De Witt Wallace žodžiais, “R.D.” daugiau negu bet kuris kitas didesnis laikraštis ar žurnalas, pastoviai ir nuolat atidengia komunizmo blogybes ir suktybes. Nors “R.D.” turinys truputį keičiasi, nes dabar 60% medžiagos paruošia patys (10,000!) “R.D.” darbuotojų, bet antikomunistinis nusistatymas visai nepasikeitė ir nemažėja.
Štai, vartau “R.D.” praėjusių metų lapkričio mėn. egzempliorių, kurio pabaigoje 50 puslapių ilgumo knygos santraukoje labai vaizdžiai aprašomas sovietų sąmokslas nuversti valdžią Meksikoje. Šios tragedijos buvo išvengta pernai pavasarį Meksikos vyriausybei išaiškinus ir suėmus sąmokslininkus, ištremiant sąmokslo vadovus — 5 sovietų ambasados vyriausius pareigūnus, kurie, paaiškėjo, visi buvo garsiosios sovietų KGB agentai, o priedo buvo atšauktas Meksikos ambasadorius iš Maskvos. Meksikos saugumas suėmė sovietų užverbuotus ir specialią mokyklą šiaurės Korėjoje užbaigusius vietinius agentus, atrado jų slaptus karinio parengimo centrus, jų slapstymosi vietas, ginklų bei sprogstamosios medžiagos sandėlius ir, tuo būdu, Meksikos saugumo viršininko žodžiais, Meksika nepavirto antruoju Vietnamu!
Tai kas atsitiko Meksikoje yra tiktai maža dalelė visame laisvame pasaulyje vykdomo sovietų plano, jų saugumo KGB agentų vykdomos subversijos (nelegaliomis priemonėmis valdžios nuvertimo), o tai patvirtina visai neseni įvykiai Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje ir Europoje (1971 m. Ekvadore, 1969 m. Etiopijoje, 1963 ir 1970 m. Konge, 1968 m. Kolumbijoje ir 1971 m. Turkijoje ir Britanijoje), kurie primygtinai ir pakartotinai įrodo, ne tik sovietų šnipinėjimą, bet ir pastangas nuversti kraštų vyriausybes, ar bent vykdyti paruošiamąjį griaunamąjį darbą, remiant kairiuosius radikalus, parengiant teroristus ir pan. štai, ir visai neseniai laikraščiuose matėsi žinutė, kad New Yorke amerikiečių FBI suėmė ruskelį V. I. Markelovą, dirbusį Jungtinėse Tautose vertėju, norėjusį išgauti iš amerikiečių inžinieriaus vieno naujausio amerikiečių sprausminio karinio lėktuvo planus. Šitokias ir panašias gyvenimiškas istorijas, ar tikriau sakant, faktus, turėtų paskaityti visi laisvame pasaulyje gyvenantieji žmonės, kurie juokiasi iš komunizmo grėsmę matančių, sakydami, kad religiniai reakcionieriai matą komunistus po kiekviena lova . .. Šis pasakymas paimtas iš kito “R.D.” straipsnio liečiančio pasaulio bažnyčių tarybą (The World Council of Churches). Praėjusių metų lapkričio ir gruodžio mėn. “Reader’s Digest” tūlas Clarence W. Hall, savo labai gražiai ir įspūdingai parašytuose straipsniuose, nagrinėjo pasaulio bažnyčių tarybos veiklą. Pirmame straipsnyje “Ar mūsų bažnyčios privalo finansuoti revoliuciją?” aprašoma, kad skelbdama rasinio teisingumo evangeliją, p.b. taryba naudojo savo įtaką ir surinktus bažnyčių pinigus maištų, sukilimų ir smurto bei prievartos veiksmų rėmimui. Ši, 1948 m. įsteigta, p.b. taryba, veikianti 83 kraštuose, padėjusi įsikurti dešimtims tūkstančių išvietintųjų asmenų ir šelpusi maistu milionus pasaulio alkanųjų, pakeitė savo veiklą ir propagandą komunizmui naudinga ir reikalinga kryptimi, kai tik jon buvo priimti bažnyčių atstovai iš komunistinių kraštų, štai, iš p.b. tarybos $200,000 paskirtų laisvės judėjimų parėmimui teko daugiausia Pietų Afrikoje. Pasirodė, kad 14 iš 19 šelpiamųjų yra įsivėlę į partizaninę veiklą, o dauguma iš jų yra tikri teroristai, gauną ginklus iš Sovietų Sąjungos, šioji p.b. taryba, visą laiką smerkianti Vietnamo karą, pravedė rinkliavą surinkti $210,000 sušelpimui amerikiečių karinės prievolės dezertyrų. gyvenančių Kanadoje ir Švedijoje, o p.b. tarybos jaunuomenei leidžiamas žurnalas “Risk” padrąsina karinės prievolės vengimą, kas gali būti laikoma išdavimo paskatinimu.
Kai kurių šios p.b. tarybos narių pareiškimai yra paprasti absurdai -nesąmonės. Štai, šioje taryboje dažnai minimas ir žinomas episkopalų teologas William Stringfellow yra rašęs, kad sulyg evangelijos Jėzus buvo ne “nonkonformistas”, ne protestuotojas, bet kriminalinis revoliucionierius ... Kitas, Harvey Cox, teologijos profesorius Harvardo universitete, neseniai pareiškė, kad Jėzus mirė mirtimi rezervuota nusikaltusiems maištu.
Visas p.b. tarybos nesąmones, nepateisinamus pareiškimus ir darbelius būtų perilga istorija šiame straipsnyje surašyti, tačiau reiktų pastebėti, kad iš visų bažnyčių ypatingai pasižymėjo presbiterionų bažnyčios vadovybė JAV-se, paskirdama žinomos komunistės — revoliucionierės Angelos Davis gynimui teisme $10,000 ir net $25,000 gynimui teisme “Juodosios Panteros” narių, apkaltintų sąmokslu susprogdinti valdinius pastatus.
Iš surinktų davinių ir pasisakymų spaudoje atrodo, kad pasaulio krikščionys yra giliai susirūpinę p.b. tarybos naiviais darbais, bei viešais pareiškimais ir keliamas klausimas kur dingo galingieji krikščionybės ginklai, kaip susitaikymas ir meilė, kurie ilgus amžius turėdavo įtakos žmonijai ir bendruomenėms. Didelį nepasitenkinimą šiuo reikalu reiškia Vakarų Vokietijos bažnyčios duodančios p.b. tarybai apie ketvirtadalį jos surenkamų milioninių sumų, o protestuojantieji pasipiktinę balsai girdimi ir visoje š. Amerikoje.
Kažkas nevisai tvarkoje yra su kaikuriomis bažnyčiomis ir kai kuriais kunigais, o tam įrodymus galime atrasti spaudoje. Štai, kad ir dabar vykstantis JAV-se teismas, kuriame iš 7 kaltinamųjų 6 yra katalikų kunigai ir vienuolės, kaltinami prezidento Niksono padėjėjo Kissingerio planuotu pagrobimu ir sąmokslu susprogdinti šildymo vamzdžius Vašingtone vyriausybės pastatų pogrindžio tunelių sistemoje.
Arba, štai, įvykdęs dvejus metus nusitęsusią ir $500,000 kaštavusią studiją, kunigas - sociologas Andrew Greeley, kunigystės studijų direktorius, visai neseniai pareiškė Čikagoje (Time, vasario 21 d. 1972 m.), tam reikalui vyskupų ir kunigų komitetui, kad dabartinė bažnyčios vadovybė yra moraliai, intelektualiai ir religiniai subankrutavusi.
Užbaigdamas šią temą aš nedarysiu jokių išvadų, bet būtinai sužinosiu ar mano vietinė katalikų parapija, o taip pat ir lietuvių bažnyčios Kanadoje ir JAV-se remia surinktais iš parapijiečių pinigais šią komunistų infiltruotą pasaulio bažnyčių tarybą ir, priedo, ką sako dvasinė vadovybė tokiam kunigui kaip James Groppi (Milwaukee, JAV), kuris vadovavo amerikiečių delegacijai “pasauliniame taikos kongrese” Versalyje, prie Paryžiaus, kur suvažiavę iš 75 valstybių komunistų atstovai “teisė” JAV-es.
Mano rašymą nutraukia į kambarį įėjusi žmona, kuri sako, kad neseniai gautame “Drauge” yra tokių dalykų, kurie man nepatiks, bet vertėtų juos paskaityti. Paskubomis vartau minėto laikraščio n-ją. dalį, kurioje atrandu, kad šiuos 1972-sius metus Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (vad. UNESCO) paskelbė tarptautiniais knygos metais. Rezoliucijoje numatoma kuo plačiau paskleisti knygas pasaulyje, palengvinti jų įsigijimą, ypač nepasiturinčioms masėms, ir tuo kovoti už taiką, žmogaus teises ir t.t.
Kiekvienas kam rūpi kultūra, gerbūvis ir taika pritars tokiam kilniamsumanymui. Neraštingumas dar ir šiandien tebėra opi žmonijos problema. Pasaulyje dar daug tamsos ir atsilikimo. Nežiūrint filmų, radijo, televizijos suklestėjimo, knyga išlieka svarbiausiu informacijos šaltiniu, nes auklėja, ugdo savarankišką mąstymą ir gaivina vaizduotę. Tačiau, kadangi šią rezoliuciją UNESCO pasiūlė Sovietų Sąjunga, tai straipsnio autorius (Pr. V.) greitai atranda kur yra “šuo pakastas”: pasinaudodami tarptautiniais knygos metais sovietai nori pasaulyje dar plačiau paskleisti Kremliaus ideologiją, kad visuose forumuose aidėtų tarybinės literatūros ir sociologijos balsas, kad visur milijoniniu tiražu būtų formuojama žmonių nuomonė, o dirva, naujagimių neišsivysčiusių tautų tarpe, yra nepaprastai viliojanti...
Straipsnio autorius paima iš sovietinėje Lietuvoje leidžiamo “Lit. ir Meno” 5-jo numerio ištrauką, kur rašoma, kad knyga, kaip buvo taip ir ateityje liks viena svarbiausių visuomenės nuomonių formavimo priemonių ir prisimena dar iš pirmojo bolševikmečio “knyginę bičiulystę”, kur, su devizu "knyga liaudžiai”, Lietuvoje išdygo marksizmo-leninizmo raštai, o lietuviškoji knyga, kaip nerealus “brudas” atsidūrė rūsyje, pasmerkta sudeginimui.
Tikrai yra geniali straipsnio autoriaus idėja, kad mūsų išeivijos ir visų pavergtųjų tautų politiniams ir kultūriniams sluoksniams, ta pačia tarptautinių knygos metų proga, vertėtų kreiptis į UNESCO ir teirautis, kodėl Sovietų Sąjunga, būdama tarptautinių knygos metų iniciatorė, dar vis savo teritorijoje paneigia knygos laisvę? Kodėl neįsileidžia net nieko bendro su politika neturinčių išeivių knygų — prozos, poezijos, mokslinių veikalų ir kur religinių raštų laisvė?
Iš tame pačiame “Draugo” egzemplioriuje patalpinto laiško paaiškėja, kad Lietuvos raudonieji okupantai bijo, ne tik išeivijos knygų, bet ir gaidų. Tautietis A. Visminas pasiuntė iš New Yorko į Vilnių jau anksčiau įvykusių dainų švenčių repertuarus -gaidas, o jų tarpe ir Br. Markaičio kantatą “Vilniaus Varpai”.
Gaidų siuntinys dingo ir tik po pakartotino pajieškojimo paaiškėjo, kad siuntinys buvo Vilniuje konfiskuotas, nes "siuntinio medžiaga įžeidžianti valdžią ir jos nusistatymą”... Tolesni komentarai yra nereikalingi, nes, atrodo, kad net išeivijos muzika ir gaidos gali sugriauti, ar nuversti Sovietuos valdžią! šis įvykis yra įsidėmėtinas ypač tiems tautiečiams, kurie pasisako už kultūrinį bendradarbiavimą su sovietine Lietuva.
Gi, kalbant apie, man niekuomet nepatikusią, skolose paskendusią Jungtinių Tautų organizaciją, kurioje užsimaskavę ir net atvirai veikia komunistų atstovai, agentai ir šnipai, o didelį balsą joje ir įtaką pasauliui turi Sovietų Sąjunga, vis atsisakinėjanti sumokėti savo milijonines skolas šiai, visais atžvilgiais, subankrutavusiai organizacijai, tai man labai patiktų, kad JAV, jeigu ir neišstotų iš jos, tai bent sumažintų savo piniginę paramą tik nubaudimui už visus prieš ją nukreiptus balsavimus ir pažeminimus, kokiu buvo, kad ir nacionalistinės Kinijos išmetimas iš šio komunistų lizdo.
Nepatiko man ir buvęs JT sekretorius U Thant, pataikavęs komunistams. Spėju, kad norėdamas savo poste išsilaikyti bus priverstas komunistams pataikauti ir dabartinis JT sekretorius austras Kurt Waldheim, buvęs Wehrmachto karys.
(II dalis sekančiame nr.)
