ŠARVUOČIŲ RINKTINĖJE LAISVĖS METAIS
BAL. BRAZDŽIONIS
Prieš mano akis guli vienintelė iš Lietuvos atsivežta knyga — “Karo technikos dalių dvidešimtmetis”. Redagavo speciali komisija: pirm. plk. ltn. inž. Jurskis, plk. Baublys, plk. inž. Vitkus, kpt. Petrauskas, kun. dr. Čėsaitis, mjr. Kondrotas ir mjr. Žilius. Tą knygą, baigiant karinę tarnybą Šarvuočių Rinktinėje, man įteikė didžiojoje salėje, išleidžiant atsarginius, gen. št. plk. ltn. Grėbliauskas, — kaip pavyzdingam kariui, garbingiems technikos kariuomenės žygiams bei nuveiktiems darbams atminti. Ją labai branginau ir siaučiant II Pasauliniam karui, keliaudamas per frontus, bombardavimus, lagerius išsaugojau, kaip liudininką gimtosios žemės kariuomenės istorinio kelio, nueito per 20 metų. Tai, greičiausia, vienintelė knyga visam laisvame pasaulyje ir iš jos puslapių aš išskaitau visą mūsų praeitį. Nelieski jos turinio ir pačios Šarvuočių Rinktinės istorijos, nes juk leidžiama Lietuvos karinė istorija ir joje atspindės tie dalykai. O noriu tik išsakyti savo išgyvenimus tais laisvės metais, savoje laisvoje kariuomenėje, kur tūkstančiai mokėsi karinių mokslų.
Į KARIUOMENĘ SU DŽIAUGSMU ŠIRDYJE!
Dar gerokai prieš naujokų šaukimą, apie Lietuvos kariuomenę daug ką žinojau. Iš pat mažens mane lankydavo “Karys” ir jau keli mano kūrybos dalykėliai jame tilpo. Visos mano mintys sukosi, tik kaip patekti į kokią specialių dalių rinktinę; jau tada rūpėjo radio, nes namuose detektorinius aparatus pats darydavausi, nemažiau mane traukė ir mašinos. Todėl, nuėjęs į naujokų šaukimo komisiją, ten ir pareiškiau savo norą. Mano noras buvo patenkintas ir išvažiavau tiesiog į Šarvuočių Rinktinę, esančią Radviliškyje. Sudiev, žalieji tėviškės laukai! Kaip tik buvo gegužės pradžia, — sudiev, žemės ūkio visi malonumai ir darbai, gražus jaunimėlis, organizacijos. Išvykstu karinio mokslo įsigyti, kad galėčiau ginti tėvų šalį nuo priešų . .. Koks didelis džiaugsmas ir pasididžiavimas tada mane supo!
ŠARVUOČIŲ RINKTINĖJE
Iš visų Lietuvos kampelių į paskirtas vietas vyko naujokai, linksmi, su daina ir šypsniu veiduose. Su keletu tokių pat kaip ir aš atsirandu Radviliškio stotyje, o čia jau laukė ŠR atstovai ir būreliais nusivežė kitus pėsčius nusivedė į kareivines, kurios stovėjo apie kilometrą su viršum nuo miesto, prie kelio Radviliškis - Šiauliai. Jos ir dabar ten tebestovi, tik svetimi kareiviai jas mindo.
Pirmos dienos atrodė tokios sunkios,—visur tik bėk, neužmiršk, klausyk įsakymų, kurių pilną galvą privarė, tik pildyk! O ta rikiuotė, tai didžiausias rūpestis. “Žengte marš”, taip kasdien ir koridoriuje ir lauke ir pratimuose. Nemoki žygiuoti ir baigta ... O paskui pamokos, statutai, pareigos, daugybė darbų ir taip visą dieną, nuo ryto 6 iki vakaro 9 val. turi daug ką atlikti.
Tik po kelių mėnesių, mus gerokai aplamdę, paskirstė į kuopas, ypač atranką darė į mokomąsias kuopas. Lyg tyčia, pakliuvau į Ryšių Bataliono Radio kuopą. Matot, mūsų tankai ir šarvuočiai buvo aprūpinti radio telefono susižinojimo sistemomis, todėl tokių specialistų turėjo turėti kiekviena tankų kuopa nors po kelis.
Teko palikti dar mažai pažįstamą Radviliškį ir vykti į Kauną.
RYŠIŲ BATALIONAS
Gražiausiu vasaros metu, kai visur javai banguoja, kraštas pasipuošęs įvairiomis gėlėmis, vykstu į Kauną — į Ryšių B-ną ir A. Panemunėje, su šimtais kitų karių, įsijungiu į Radio kuopos sąstatą.
šarvuočių Rinktinės Radviliškyje naudoti apmokymui Renault tankai (1938 m.)
Ten tokia pat tvarka, tik kareivinės senesnio tipo, pačių karių valomos ir jų rajonai prižiūrimi. Viduje kambariai ir juose po 12 vyrų, kitur po mažiau. Prieš duris išrašyta įvairūs šūkiai; vieną atmenu: “Tas ne kareivis, kuris palieka kovos lauke priešui sužeistą draugą”. Tai žodžiai šarvuočio “Aro” įgulos kario Kneižio.
Kuopoje mus mokė visus bendrai radio telegrafo, radio priimtuvų ir siųstuvų aptarnavimo, pasikalbėjimų radio telefonu ir telegrafu. Taip kasdien tie telegrafo zirzėjimai išlavino mūsų ausis, kad jau kai kurie, per 6 mėnesius išmoko priimti net iki 85-90 raidžių per minutę. Reikėjo žinoti atmintinai ir visokius kodus, vykdyt pratinus A. Panemunėje, su visa stotimi ant nugaros ir net su generatoriais lipti į A. Panemunės kalvas. O užlipti, tai tikrai buvo nejuokai, nors man, kaimo berneliui, tas buvo ir nebaisu. Juk pas ūkininkus bernaudamas, netokius sunkumus pakėliau, o čia, dėl savo krašto ir kariuomenės, tai buvo tik džiaugsmas. Teko dalyvauti ir Fredoje, aviacijos rajone per šventes. Teko aplankyti ir gražiuosius Anbo lėktuvus, paraduojant pamatyti prez. A. Smetoną ir kitus tuo metu kariuomenės vadus. O Ryšių batalione, vakarais, išeidavome dainuoti. Chorą tvarkė tada p. Liuberskis. Dainavome per radio Lietuvai. Sekmadieniais lankydavau Kauną, bet mieste gyventi labai nenorėjau. Žinoma, teatrai, filmos ir kiti malonumai, kareiviui buvo galima lankyti, tačiau man tada rūpėjo mokytis, rašyti dienoraštį, dalyvauti spaudoje, “Kario” redakcijoje lankytis, kur tada kpt. Simas Urbonas ir Stasys Butkus mane šiltai priimdavo. Tada įsijungiau į platintojo ir bendradarbio darbą. Neveltui dail. Penčyla padarė mano juokingą šaržą.
ATGAL Į RADVILIŠKĮ
Pradedant šalčiams sukaustyti Lietuvos žemę, vėl išdundėjau traukiniu į Radviliškį, baigęs Ryšių B-no radio kuopos klasę ir besiveždamas specialų pažymėjimą.
Šarvuočių Rinktinėje patekau į 3 kuopą ir čia buvau pakeltas į grandinius. Neilgai trukus, kartu su naujokų nauja banga, pakliuvau į ŠR Mokomąją kuopą, kurią vėl 6 mėn. įtempto moks-
Renault tankai Gaižiūnų poligone
Gaižiūnų poligone Smiltynuose, po tankų manevrų 1939 m. birželio mėnesį.
lo dėka baigiau, gaudamas tankisto-komendanto pažymėjimą. Kuopoje įvairius specialius dalykus dėstė daugiausia leitenantai, vyresnio laipsnio specialistai ir karius paruošdavo labai gerai. Man prisimena daug gerų mūsų karininkų, kaip Gaidamavičius, Ambraziejus, Pustelninkas, Meižys, Jančys ir kiti. Visus savo įspūdžius tada užrašydavau, bet nelaimė, jie prapuolė prasidedant II Pasauliniam karui.
Kai Lenkija buvo paklupdyta, Lietuvos valdžia ir kariuomenė stovėjo neutralios. Tačiau kariuomenei reikėjo budėti pasieniuose. Tokiu būdu, rugsėjo pabaigoje su kitais šarvuotininkais ir tankais atšiauriam ties Vieviu-Kaišiadorimis, prie demarkacijos linijos, kur mūsų pasienio policija ir kariuomenė pasitiko tūkstančius besitraukiančių Lenkijos karių. Tada, išvykstant iš Radviliškio, per neapdairumą ir pamiršau visus savo dienoraščius. Taip ir nežinia kur jie dingo kuopoje. Iš Vievio vėl sugrįžau į Š.R., kai karo dundesiai girdėjosi Lietuvoje.
ŠARVUOČIŲ RINKTINĖS ŠVENTĖS
Kaip daugumas atsimename, kiekviena kariuomenės rūšis turėjo savo vardus, šventes, ypač minėdavo įsikūrimo datas. Šarvuočių Rinktinės šventės diena buvo liepos 14 d., nes 1919 m. Ukmergės-Utenos plente mūsų kariuomenė paėmė vieną bolševikų šarvuotį, o vėliau dar keturis nupirko iš vokiečių ir nuo tada atsirado šarvuotininkų grupė. Tačiau, tik 1920 m. kovo 1 d. buvo suorganizuotas šarvuotas būrys, kuriam vadovavo kpt. Musteikis. Mums, naujiems šarvuotininkams, toji istorija būdavo labai įdomi klausytis. Savo rinktinės šventės metu pagerbdavom visus pirmūnus.
Man labai rūpėjo aplankyti visus Vyčio Kryžiaus kavalierius ir su jais pasikalbėti, todėl įvairių švenčių metu, sprukdavau iš kareivinių į tolimas vietoves, kad tik su jais susitikus ir paskui per “Kario” puslapius pasidalinus jų išgyvenimais.
Modernios Šarvuočių Rinktinės kareivinės Radviliškyje.
(Jaun. psk. Balio Brazdžionio nuotr.)
šarvuočių Rinktinės kariai prie kareivinių gėlyno Radviliškyje 1938 m.
GAIŽIŪNŲ POLIGONE Kiekviena kariuomenės dalis, vasaros metu, atlikdavo didesnius karo pratimus Gaižiūnų poligone, keletas mylių už Kėdainių miesto. Ten Š.R. tankistai su tankais atlikdavo įvairias kautynių pamokas, kariai turėdavo progos pasimokyti gamtoje gyventi, dirbti, kas būdavo labai naudinga. Kartais įvykdavo kultūriniai pasirodymai, ypač dainų, juokų ir įvairių vaidinimų vakarai publikai ir per radio.
Tauta mylėjo savo karius, juos visur sveikindavo, pasitikdavo parvykstančius iš pratimų ir poligono. Tada buvo labai glaudus ryšis tarp kariuomenės ir visuomenės. Neveltui visi rėmė Ginklų fondą, tik gaila, kad viskas nuėjo niekais ir mes, išmokę, gerai kariauti, negalėjom nei kulkos paleisti į besiveržiantį naują okupantą. Kas kaltas? Tegu istorikai čia taria savo žodį.
Džiaugiuosiu, jog mūsų karių gyvenimas Lietuvos kariuomenėje yra išlikęs skaidriausias vaizduotėje. Kariuomenė buvo ir gera mokykla, valios auklėtoja. Dar šiandieną mintyse tebešvyti Gaižiūnų poligono linksmieji rytai.
ŠARVUOTININKAI ŽYGYJE Į VILNIŲ
1918-20 m. laikotarpyje, kai vyko kovos Vilniaus, Suvalkų, Seinų frontuose, šarvuotininkai atliko daug žygių kautynėse. Tačiau neteko skaityti, jog jie būtų buvę pačiame Vilniuje tais laikais. O štai, mums jaunuoliams tokia proga pasitaikė, kai Sovietų Rusija apgaulingu būdu, neva perleido Vilniaus kraštą ir sostinę Lietuvai, tuo pačiu įvesdama Trojos arklį į mūsų žemę.
Vėlų 1939 m. rudenį teko iš Radviliškio vykti su tankų daliniu į Vievį, o iš ten ir į Vilnių.
Mūsų kuopai vadovavo ltn. Gaidamavičius. Vievyje teko pabūti keletą savaičių, iki sovietai sutiko leisti Lietuvos kariuomenei žygiuoti į Vilnių ir jo kraštą. Brolių Motuzų filme mačiau mūsų tankistus ir tankus, nes jų tarpe ten ir aš buvau. Taip buvo miela pamatyti mūsų šarvuoti-ninkų žygį. . .
Spalio paskutinės ir lapkričio pirmosios dienos žygyje ir Vilniaus mieste, parade ir šventėje, pasiliko iš stipriausių mano prisiminimų.
Kokioje trečioje dienoje, kai mes tankistai buvome prisiglaudę Gedimino kalno papėdėje,
šarvuočių Rinktinės stovykla poligone 1939 m. liepos 1 d. ruošiasi žygiui j namus.
(Jaun. psk. Balio Brazdžionio nuotr.)
šarvuotas auto priešlėktuvinės apsaugos pratimuose
lenkų kareivinėse, daug mūsų kuopos tankų netikėtai sudegė. Nelaimė įvyko dėl mūsų vieno kario, kuris, žibaline lempa pasišviesdamas valė vieną tanką. Staiga užsidegė dujos ir viskas per keletą minučių liko ugnyje. Mes tą nelaimę visi labai išgyvenome.
ATSISVEIKINANT SU ŠARVUOČIŲ RINKTINE
Švenčiant Vilniuje Vasario 16 šventę, mes tankistai dalyvavom parade, vėliau turėjome dalis persikelti atgal į Radviliškį. Kai kurie tankai, nors ir apdegę, sugrįžo į dirbtuves, kur tada vir-
Tankas žygyje—poligono dulkėse
Keturi šarvuotininkai, iš k.: Bal. Brazdžionis, J. Andrišiūnas, A. Bilevičius ir P. Musteikis, baigę Ryšių B-no XXII laidą 1938 m. lapkričio 28 d., Kaune-Šančiuose.
Apačioje: šarvuočių Rinktinės Mokomojo būrio 1931 m. laida.
šininku buvo kpt. Meižys. Kaip jis apgailestavo ir net piktai barėsi, kodėl sudeginom tokius gražius tankus.
Vilniuje išgyventos dienos man paliko gilų įspūdį, ypač Vilniaus istoriniai paminklai, Trakų pilis ir visas kraštas.
Taip, būnant paskutinius mėnesius Šarvuočių Rinktinėje, mokinant kitus būti gerais kariais, atėjo, pagaliau, laikas atsisveikinti. Mjr. Jančys, vienoje paskaitoje mums dar pasakojo, kad Lietuva užpirko daug tankų Čekoslovakijoje. Troškome juos pamatyti, bet karas vis plėtėsi ir mūsų tankai taip ir liko.
Išleidžiant, kpt. Ambraziejus, kuris karui baigiantis buvo pasitraukęs į Švediją, bet švedų
Šarvuočių Rinktinės Mokomojo Būrio laida 1936 m.
gėdingai išduotas bolševikams,- surengė puikias išleistuves, su šokiais, dalyvaujant visiems vadams. Graudu buvo palikti pamiltą Š.R., atsisveikinti su draugais, nežinant, kada ir kur bepasimatysim.
Daug mūsų šarvuotininkų jau nebėra gyvųjų tarpe, daug jų nukankinti Sibire, kiti yra net kovoję Italijoje, treti išėjo partizanais. O kur mūsų šarvuočiai, tankai? Yra žinių, kad Sovietai dalį Lietuvos kariuomenės ginklų išsiuntė Šiaurės Korėjai, kur amerikiečiai kariai net yra užtikę ant ginklų Lietuvos ženklus.
