LIETUVOS MILICIJOS IR POLICIJOS ETAPAI
POVILAS DIRKIS
Nė viena nepriklausoma valstybė negali gyventi be vidaus tvarkos ir gyventojų gerovės sargyboje budinčio organo. Kaip kariuomenė gina valstybę nuo išorinio priešo, taip policija ar milicija yra krašto vidaus gyventojų tvarkos palaikymo ir ramaus saugumo laidas. Lietuvos policija buvo korporacija, susidedanti iš kelių rūšių pareigūnų: viešosios, geležinkelių, pasienio, vandens kelių, kriminalinės, saugumo ir privatinės paskirties. Vidaus tarnyboje visos tos rūšys dar skirstėsi specifiškomis pareigomis ir skirtingomis uniformomis, bet turėjo vieną oficialų obalsį: “Tvarka ir teisėtumas — valstybės pagrindas” ir bendrą šventę — “Angelų Sargų” — spalio 2 dieną.
Angelų Sargų diena buvo nustatyta švente 1921 m. ir kasmet švenčiama didelėmis iškilmėmis visame krašte. Lietuvos policijai ta diena buvo brangi, reikšminga, prie širdies ir istorinė, nes tradiciniai ji buvo laikoma korporacijos įsteigimo sukaktis.
Kadangi buv. Lietuvos policija, pradžioje vadinta milicija, buvo organizuojama keliais laiko tarpais, tad bent mintimis turime grįžti ne tik į 1914 m. ir 1918 m., bet prisiminti ir gilesnę senovę.
Tautos istorija sako, kad Lietuva senovės laikais nuolatinės organizuotos policijos arba milicijos, neturėjo. Vyrai būdavo šaukiami ir daliniai organizuojami tik iškilus reikalui. Pirmieji žingsniai nuolatinei milicinei apsaugai Lietuvoje įkurti buvo padaryti 1505 metais tų laikų vyriausybės. O 1588 metais nuolatinės milicijos apsaugos daliniai buvo jau uniformuoti ir veikė kaip “tautinė apsauga”. Tai buvo pats pirmasis etapas. Tokia milicija veikė iki paskutiniojo Lietuvos padalinimo 1795 metais.
Antrasis organizuotos milicijos etapas prasidėjo I Pas. karo metu. 1915 m. rudeniop, kai Vilniuje įsigalėjo gaujos plėšikų. Rusų karo vadovybė, įsitikinusi, kad vokiečių armijų spaudžiama miesto nebeišlaikys, norėdama miesto ramius gyventojus ir jų turtą apsaugoti nuo plėšikų, leido patiems gyventojams organizuoti miliciją. Vilniaus gyventojų: lietuvių, lenkų ir žydų tarpe kilo ginčai ir varžybos dėl nuovadų skaičiaus ir ribų. Kadangi lietuvių buvo mažuma, tai lietuviams atiteko vos viena nuovada Žvėryno priemiesty, kurios viršininku buvo inž. Stepas Kairys, Lietuvos Nepriklausomybės Vasario 16 d. Akto signataras. Jo padėjėjai buvo: adv. Aug. Janulaitis, adv. Vyt. Stašinskas, rašyt. Liudas Gira ir kt. Žvėryno nuovados milicijos pareigūnų susidarė apie 1500 vyrų. Būdinga, kad į tą skaičių įėjo pats lietuviškiausias Vilniaus elitas. Ten buvo ne tik advokatų, daktarų, studentų, žurnalistų, bet ir kunigų. Vilniaus miestas buvo padalintas į devynias nuovadas, kuriose vadovybę sudarė lenkai, tačiau lietuvių milicijos pareigūnų netrūko. 1915 m. rugsėjo 18 d. vokiečiams užėmus Vilnių, tos milicijos dienos buvo baigtos.
Trečiasis etapas prasidėjo nuo 1917 m. pabaigos ir 1918 m. pradžios, kai įsikūrė Lietuvos Taryba ir kai visame krašte pradėjo siausti įvairūs politiniai ir kriminaliniai, paskiri ir organizuoti, banditai. Pačių gyventojų iniciatyva, atskirose vietovėse buvo organizuojama milicija. Milicijos sąstatą sudarė prasilavinę miestelėnai, vaistininkai, advokatai, gydytojai, bažnyčių tarnai: vargonininkai, zakristijonai, o kai kur, vienas kitas kunigas bei ūkininkas. Milicijos komplektavimas buvo įvairus: vienur buvo renkami, kitus kviečiami. Centralizacijos tada
Administracinės linijos sargyboje Alytaus bare 1931 m.
beveik jokios nebuvo. Koki buvo įvairių profesijų milicijos pareigūnai, toki įvairūs buvo ir jų ginklai, mundiruotė ir pats pareigų atlikimas. Milicijai veikti trukdė vokiečių okupacinė valdžia, statydama reikalavimus, nesuderinamus su krašto gyventojų interesais, bei savanoriškos milicijos paskirtimi. Tokios savanoriškos milicijos veikla vis dėlto tęsėsi ir po 1918 m. Vasario 16 d. Akto paskelbimo, beveik iki tų pačių metų lapkričio 5 d., t. y. iki sudarymo pirmojo Lietuvos ministerių kabineto, kurio ministeris pirmininkas August. Voldemaras stovėjo, pirmoje eilėje, už savos milicijos įsteigimą vidaus ir sienų apsaugai.
Prasidėjo milicijos organizavimo ketvirtasis etapas. Organizuoti miliciją naujais pagrindais nebuvo taip lengva. Visų pirma vis dar sunkino tebesitęsianti vokiečių okupacija ir kad didesnė dalis jaunų ir pajėgesnių vyrų stojo į naujai atkuriamą Lietuvos kariuomenę savanoriais. Į milicijos eiles tada savanorių beveik nebuvo. Kiek lengviau buvo didesniuose miestuose, bet valsčiuose iš pradžių teko patiems valstiečiams eiti tas pareigas. Atseit, buvo vietovių, kur tas pats valstietis buvo ir valsčiaus pareigūnas, ir partizanas, ir milicininkas. Tiesa, atsirado vienas kitas caro ar kaiserio policijos įstaigose tarnavusių, bet jų tarpe buvo ir abejingų prisikeliančios tautos idealams, nemokančių lietuvių kalbos, turinčių neigiamų tarnybinių įpročių ir net ne lietuvių kilmės. Tokiomis sąlygomis tad teko organizuotis pirmiesiems milicijos vienetams miestuose ir valsčiuose.
Toks margas milicijos tarnautojų sąstatas nedarė ypatingo įspūdžio ir, be abejo, negalėjo tinkamai progresuoti. Ištobulintas, išauklėtas ir išmokslintas policijos tarnautojas buvo taip glaudžiai susijęs su valstybe ir visuomene, kaip gal joks kitas valstybės tarnautojas. Lietuvos policija politikon nesikišo, jokių perversmų nevykdė ir prie visų režimų vienodai tarnavo valstybės ir piliečių bei jų turto saugumui. Atseit, policija perdėm išsilaikė savo pašaukimo augštumoje, nežiūrint, kad jai teko išgyventi įvairių istorinių įvykių. Skaudžiausi išgyvenimai policijai buvo, įžengus į Vilniaus kraštą, bolševikų įgulų įsikūrimas. Gi Antrasis Pasaulinis ka-
Telšių apskr. milicijos vadas Povilas Dirkis, 1923 m.
Alytaus baro pasienio policijos šaudymo pratimai 1933 m.
ras ir dvi žiaurios okupacijos, raudonųjų ir rudųjų, pareikalavusios nekaltų policijos tarnautoju gyvybių, privedė prie Lietuvos policijos likvidavimo.
Užėjus netikėtai ir neklaustai katastrofai, okupavus Lietuvą raudoniems rusams, pirmoje eilėje buvo likviduota policija. Buvę tarnautojau buvo be jokio pasigailėjimo, brutaliausiomis priemonėmis gaudomi, į kalėjimus kišami, tremiami ir taip persekiojami, kad jiems savo tėvynėje vietos nebebuvo. Dalis jų pateko ir kalėjimus, tardymų kameras, dalis atsidūrė Sibiro ir Altajaus taigose, dalis gi su ginklu rankose atsidūrė miškuose ir virto partizanais, o dar kita dalis, per didelius vargus ir sunkius išgyvenimus paspruko į laisvojo pasaulio kraštus.
Tačiau nespėjus Lietuvos policijos likvidaciją galutinai baigti, užsiliepsnojo Antras Pasaulinis karas. Jo pradžioje Lietuva pirma tapo vokiečių okupacijos auka. Vėl prisiėjo iš naujo organizuoti iš likučių policijos kadrus ir vidaus policiją. Atkurta lietuviška policija buvo, deja, priskirta vokiečių policijos vadui ir jo statomi reikalavimai dažnai buvo priešingi Lietuvos gyventojų interesams. Buvo net stengtasi ją perauklėti. Bet policijos lietuviškieji pareigūnai tiek buvo atsparūs, kad nepasidavė vokiečių perauklėjimui. Atseit, buvo stiprūs ir nepalaužiami, nors skurdžiai aprūpinti, nepakankamai apginkluoti, bet nuolatiniame pavojuje dirbantys.
Vokiečiams pralaimėjus karą, draug su jais, dar likę gyvi, policijos tarnautojai irgi pasitraukė į Vokietiją, kur jiems teko daug daugiau kartumo išgyventi įvairiose stovyklose, negu kitiems mūsų tautiečiams.
Prasidėjus emigracijai, ypač daug jų atsirado JAV, kur apsigyveno lietuviškoje Chicagoje ir susiorganizavo į policijos klubą “Krivulę”. “Krivūlės” valdyba kasmet mini tradicinę Angelų Sargų — spalių 2 d. — šventę. Šiais gi metais mini ir Lietuvos policijos atsteigimo 45 metų sukaktį.
(Straipsnis iliustruotas autoriaus atsiųstomis nuotraukomis)
