AUGINO TĖVAS SAVANORĮ

STASYS BUTKUS

(Pradžia sausio men. Karyje)

PASIDARAU MOTERŲ ADVOKATU

Iki manęs mūsų miestelyje moterims, nemokančioms rašyti, laiškus rašydavo viena moteris ir vargonininkas. Jie imdavo už laiško parašymą po 25 arba 30 kapeikų. Daugiausia rašydavo į Ameriką sūnums, vyrams arba broliams ir į kariuomenę sūnums. Laiškų parašymu daugiausia rūpindavosi moterys — motinos, bet ne vyrai — tėvai.

Pramokęs rašyti, ir aš pradėjau moterims rašinėti laiškus. Kainos už parašymą nenustačiau. Kiek duodavo — tiek būdavo gana. Dažniausiai gaudavau už laiško parašymą po 15 kapeikų. Po 10 arba 20 kapeikų rečiau. Vadinas, dvigubai pigiau, negu senieji “raštininkai”, todėl juos nukonkuravau. Be to, moterims būdavo drąsiau savo vargus išpasakoti (kad parašyčiau laiške) vaikui, negu suaugusiam. Pagaliau buvau išsidirbęs šabloną rašyti. Pirmąjį puslapį pradėdavau ilgais sveikinimais, paskutinįjį baigdavau ilgais atsisveikinimais, o tik 2 ir 3 pusl. prirašydavau, ką moterėlės norėdavo parašyti. Jeigu jų pasakojimų neužtekdavo dviem puslapiam, tai prirašydavau visokių naujienų iš savo parapijos. Miestelyje gyvendamas girdėdavau visas parapijos žinias.

— Tai vaikelis! — girdavo patenkintos moterėlės. — Prirašė visus pilnus lapus. Man nereikėjo daug pasakoti.

Po parapiją sklido mano garsas ir mano klijentūra didėjo. Per metus uždirbdavau už laiškų rašymą po 50 rublių. Susirašinėdavau su Amerikoje gyvenančiu St. Makauskiu. Jis mane pamokė, kaip teisingai užrašinėti adresus į Ameriką ir kokia tvarka. Daugelis mažai raštingų amerikiečių taip užrašydavo savo adresus, kad Dieve apsaugok! Ne kaip rašoma angliškai, bet kaip sakoma. Ir būdavo: Bruklyn, Čikaga, Najork, Filadelfija ir t.t. Arba rašydavo rusiška tvarka. Pirma rašydavo ne pavardę, numerį, gatvę, miestą, bet miestą, gatvę, numerį vardą, pavardę. Daug tokių laiškų žūdavo.

Makauskio pamokytas, pradėjau negerus adresus taisyti. Miestų pavadinimus patikrindavau iš pašto antspaudų. Tik su gatvėmis būdavo sunkiau. Turėdavau rašyti taip, kaip parašyta. Nebuvo kur patikrinti. Tuo būdu sumažėjo dingstančiųjų laiškų skaičius.

Kartą girdžiu, kaip aklas miestelio gyventojas Stravinskas aiškina kaimo moterėlei, nusiskundusiai, kad jos sūnus Amerikoje negaunąs jos laiškų:

— Nueik, moterėl, pas Butkiuką. Jis tau gerai užrašys adresą. Jeigu nebus aišku iš laiško, tai jis adresą užrašys iš pečventės (vadinas, pašto antspaudo).

Moterėlė atėjo pas mane. Adresas tikrai blogai užrašytas. Aš užrašiau iš vadinamos “pečventės”. Po kiek laiko moterėlė atėjo pas mane su gautu laišku ir dovana — sūriu. Jos sūnus gavo mano parašytą laišką.

1911 m. įsteigus Kurtuvėnų miestelyje pašto agentūrą, mano tėvukui nebereikėjo eiti į Bubių pašto agentūrą laiškų parnešti. Jis pasidarė bedarbis. Bet už tai aš iš pašto gaudavau šį tą uždirbti. Duodavo man nunešti telegramas į dvarus bei kaimus. Už verstą (beveik kilometras) nueiti gaudavau po 10 kapeikų. Nueini 5 varstus — gauni 50 kapeikų.

Moterėlės gaudavo iš Amerikos pinigų. Reikia pašte pasirašyti, o jos nemoka. Kviečia mane už beraštį pasirašyti. Už pasirašymą gaudavau po 3 arba 5 kapeikas. Taigi, šiek tiek užsidirbdavau ir galėdavau nusipirkti knygų ir išsirašyti po keletą laikraščių. Kadangi ir tėvams reikėdavo duoti, nes tėvas buvo nedarbingas, tai ko trūkdavo iš pašto, reikėdavo dasidurti darbu dvare. Darbymečiais eidavau į dvarą uždarbiauti. Tekdavo dirbti net tokius sunkius darbus, kurie dirbami tik suaugusių vyrų, bet ne vaikų. Negalint pakelti sunkių maišų arba sugriuvus su didele ir sunkia točke, pilna šlapių durpių, dvaro pareigūnai rėkdavo, keikdavo o kiti net spirdavo į sėdimąją. Kumečiai vyrai juokdavosi, tik moterys užsistodavo. Todėl dvaras su visa savo įgula: dvarininku, dvaro pareigūnais ir kumečiais pasidarė man pabaisa ir visų jų neapkenčiau. Nenuostabu, kad iš pat mažens susidraugavau su kaimu, su ūkininkais.

Tenka dar pabrėžti dėl pašto. Kai Bubių pašto agentūrai už laiškus ir kt. tėvukas turėdavo mokėti, tai įsteigus Kurtuvėnuose pašto agentūrą, jai nereikėdavo nieko mokėti.

SUSIKERTU SU RUSŲ ŠOVINISTAIS

Iš Amerikos ateinančių laiškų vokuose, viršuje iš kairės, būdavo užrašas: .“Europa — Russia”. Šiandien jau neberašome “Europa”. Kartą viena moterėlė ateina su laišku iš Amerikos. Pasižiūriu į voką ir nudžiungu. Taip miela širdžiai žiūrėti. Ogi vietoj vieno “Europa — Russia” užrašyta “Europa — Russia — Lithu-ania. Ne ranka rašyta, bet spaustuvėje atspausdintomis raidėmis. Vadinas, tokių vokų Amerikoje yra daugiau.

Patiko tai man ir nutariau pravesti propagandą, kad visi mūsų kurtuvėniškiai Amerikoje taip adresus rašytų. Rašydamas moterėlėms laiškus į Ameriką, laiško pabaigoje vis pabrėždavau, kad rašydami adresą, vis užrašytų taip: “Europa — Russia — Lithuania”.

Na, ir pasipylė iš Amerikos laiškai su “Europa—Russia—Lithuania”. Tik vienas “išminčius” atsirado, kuris savo laiške piktai išbarė laiško raštininką ir prašė jo nemokyti, nes jis geriau žino, kaip adresus rašyti.

Pašto agentūros viršininkas Bielskis, didelis rusų šovinistas, nemokąs lietuviškai, pasiuto. Suprato, kad tai mano darbas. Kartą man užėjus į paštą, Bielskis pradėjo mane barti ir vadinti “miatežninku” (maištininku).

—Čia jokios Lietuvos nėra. Čia yra tik Rusijos Šiaurės Vakarų kraštas! — Viršininkas rėkė ant manęs.

Užpykau ir aš. Vaikiškai įsikarščiavau. Bielskiui nurodžiau, kad ir Rusijos istorijoje ir geografijoje yra minimi Lietuvos ir lietuvių vardai. Mūsų ginčų besiklausydamas, vienas valdininkų juokdamasis prisipažino, kad skaitęs mano laiške “Šaltinio” redakcijai eilėraštį “Naujieji Metai”. Jau nuo seniau žinojau, kad jie mano laiškus naikina, bet dabar prisipažinus, dar didesnis pyktis paėmė.

—    Neturite teisės svetimus laiškus skaityti ir naikinti — rėžiau jiems pastabą.

Viršininkas Bielskus dar labiau užpyko ir suriko ant manęs:

—    Tu, paršiuk, nemokyk mūsų suaugusių. Mes geriau žinome savo teises. O, be to, nesvajok apie savo Lietuvą. Jos nėra.

—    Lietuva buvo, yra ir bus! — jau visai įsikarščiavęs atšoviau.

—    Ach, tu maištininke! Jeigu tu būtumei suaugęs, tai aš tave į kalėjimą uždaryčiau! — visai įsiutęs Bielskis rėkė ir pro pašto langelį kumščia norėjo man uždrožti. Nuo langelio pasitraukiau ir dar bariausi. Bielskis ėjo pro duris mane už ausų pakratyti, bet aš sprukau laukan, ir pagauk tu, seni, vaiką.

Dabar galvojau, kad įpykęs pašto viršininkas nebeduos man telegramų nešioti. Bet dar gaudavau, tik įgijau “paršiuko” vardą. Pašto sargui lietuviui įduodamas man nunešti telegramą, vis pasakydavo: “Nunešk tam paršiukui miatežninkui”. Paršiuko vardas man nepatikdavo, bet “miatežninko” patikdavo, nes svajojau juo būti. Prasidėjus karui, užtrūko mano duonelė iš pašto. Teko vien tik dvaro darbams atsiduoti, nors jo oras jau nuo seniau man buvo labai tvankus.

NEŽINOJO, KAD AŠ LIETUVIS

Savo įspūdžius Pirmojo Didžiojo Karo metu Lietuvoje ir Rusijoje, ir patekimą į rusų kariuomenę, aprašiau savo atsiminimų knygoje “Vyrai Gedimino Kalne”. Čia aprašysiu tik tai, ką knygoje esu praleidęs. Apie mergaites nenorėjau knygoje rašyti, bet kai kas man prikišo, kad negerai padariau. Juk ir kareiviai turėjo “simpatijų”, taigi kam slėpti ir savo “romantiškąją” pusę. Jeigu taip, tai šios srities mėgėjus nors truputį patenkinsiu.

Įstojęs į rusų kariuomenę, 1917 m. patekau į pačią šiaurę, Murmansko kraštą (Archangelsko guberniją), greta Suomijos šiaurės. Per vasarą ten lietuvių nesusitikau, bet į rudenį atsirado miškų darbams.

Greta mūsų kareivių sargybos būstinės, buvo civilių barakas, kur gyveno atvykę miškų darbams. Mes, kareiviai, saugojome geležinkelio tiltą. Mūsų sargyboje buvome du lietuviai. Anksčiau vienoje komandoje buvome 8 lietuviai, bet rudenį mus išskirstė.

Mūsų sargybų komandos antrasis lietuvis tuoj susipažino su civilių barako mergaitėmis ir susekė, kad ten yra trys lietuvaitės. Viena buvo Rygos lietuvaitė, o kitos dvi sesutės suvalkietės su savo tėvu. Buvo evangelikės, todėl suvalkiečiai draugai jas vadino “prūsėmis”. Berta buvo gražiausia.

Aš nesistengdavau greit susipažinti, bet kai pranešė apie lietuvaites — parūpo ir man. Kartą mums pietus bevalgant, lietuvaitės sesutės pro mūsų būstinę nešė ant pečių užsivertusios sausą rąstagalį malkoms. Lietuvis draugas man parodė į jas. Pilnu mėsos kąsniu burnoje išbėgau lauk ir kažko jų paklausiau. Gražioji Berta man piktai atšovė: “Nepamėgdžiok tos kalbos, kurios nemoki!” Matyt, burnoje turėdamas didelį kąsnį, neaiškiai lietuviškai pasakiau, o Berta pagalvojo, kad mane rusą lietuvis pamokė keletą žodžių lietuviškai ištarti. Kad yra daugiau mūsų komandoje lietuvių, šis mano draugas Jonas nepasakojo joms.

Susigėdęs įėjau į vidų ir nieko Jonui nesakiau, tik paprašiau Joną ir rusus, kad jie barake nešnekėtų niekam, jog pas mus, be Jono, yra ir daugiau lietuvių. Be to, paprašiau, kad manęs nei vardu, nei pavarde nevadintų. Stasių rusų tarpe nėra. Suprastų, kad esu arba lietuvis, arba lenkas, o pavardė grynai lietuviška. Kareiviai ištesėjo ir neišplepėjo.

Vakare užėjau į baraką. Girdžiu, trys mergaitės kalbasi lietuviškai. Atsargiai, palengva, radęs progą, prieinu prie jų ir prakalbinu rusiškai. Berta patiko man, ir nuo to laiko kas vakaras užeidavau į baraką ir vis daugiausia su Berta paplepėdavau. Ir taip apie dvi savaites vaikščiojau, rusiškai su jomis kalbėjausi, ir jos nesusekė, kad esu lietuvis. Man su jomis besišnekant, jos lietuviškai apkalbėdavo visus mus kareivius, kas koks yra. Nemaža ir apie mane prišnekėdavo. Kad nepagautų mano šypsenos, turėdavau užvesti linksmą kalbą. Be įtarimo juokinau jas ir pats galėjau šypsotis. Kartą Berta išsitarė apie mane savo sesutei ir rygietei:

— Tas ruskelis nors negražus, bet malonus ir mandagus. Ne toks, kaip kiti rusai. Man jis patinka.

Kad aš negražus, tai gerai žinojau iš veidrodžių, bet kad Bertai patinku — sužinojau dabar. Ir pasidariau prie jos drąsesnis. Per tas dvi savaites sužinojau jų visus jaunikius ir mergiškas paslaptis.

Pagaliau Berta sugavo mane. Ji buvo kokių 18-20 metų amžiaus, o prie jos lindo ir norėjo vesti vienas kokių 35 metų amžiaus vengras mechanikas. Jis buvo belaisvis, bet gerai mokėjo rusiškai, nes prieš karą gyveno Maskvoje. Jo dėdės Sibire turėjo didelius žemės plotus. Dar belaisviu būdamas, kaip mechanikas gaudavo mėnesiui atlyginimo po 500 rublių (taip girdavosi jis). Tikėjosi gauti Rusijos pilietybę ir pasilikti Rusijoje. Bertos tėvas norėjo, kad Berta tekėtų už jo.

Kartą vakare prie vieno stalo galo rusai darbininkai lošė kortomis, o prie kito galo Berta su tėvu apie kažką kalbėjosi. Man parūpo išgirsti apie ką jie kalbasi. Priėjau prie stalo ir atsistojau tarp Bertos ir kortomis lošiančiųjų. Apsimečiau žiūrįs kaip kortomis lošia, bet ausys buvo atkreiptos į Bertos su tėvu pasikalbėjimą. Tėvas buvo pastebėjęs Bertos ir mano simpatijas.

— Ką tu apie kareivius galvoji. Ar jie gali vesti? Šiandien čia, o rytoj kitur gali juos iškelti, — įtikinėjo tėvas. — O tas vengras mechanikas gerai uždirbs pilietybę gavęs. Tu būsi ponia ir nereikės kiaulių šerti.

—    Kad jis senas! — šniurkštė Berta.

Pagaliau Berta pastebėjo, kad mano ausyslabai “didelės” ir dažnai žvilgteriu į jų pusę. Ėmė įtarti mane, kad, tur būt, suprantu lietuviškai. Pradėjo gaudyti mano žvilgsnius į ją. Staiga mesdavo savo žvilgsnį į mane, bet aš vis spėdavau nusukti į kortuojančius. Bet vieną kartą nepavyko. Mūsų žvilgsniai susidūrė ir aš nusišypsojau. Berta jau suprato, kad aš lietuvis. Rankas padėjo ant stalo, ant rankų kalvą ir daugiau nebekalbėjo. Tėvas nieko nepastebėjo ir toliau Bertą šnekino. Berta tik trumpai atsakinėdavo: Ne, ne, ne!..

Matau, kad Berta sarmatijasi. Išėjau iš barako. Kitą vakarą vėl atėjau į baraką, bet nesiskubinau prieiti prie Bertos. Kalbėjausi su rusaitėmis. Berta vis sukėsi aplink mane, lyg jieškodama peilio bulvėms skusti. Mačiau, kad jieškojo progų mane prakalbinti. Prakalbinau aš ją lietuviškai.

—    Tai jūs lietuvis?! — Berta išplečia savo gražias akis.

—    O kaipgi! — atsakiau.

Na, ir sėdamės ant suolo paplepėti. Rusės kviečia Bertą padėti bulvių skusti, bet Berta prašo šiandien palikti ją ramybėje. Žadėjo ryt už visas nuskusti bulves. Rusės, išgirdusios, kad mes lietuviškai kalbamės, irgi nustebo.

—    A, tai Bertos “zemliak!” — kalbėjosijos.

Ir kalbėjomės su Berta iki reikėjo apleisti baraką. Nuo tos dienos dar labiau suartėjome, ir Berta nieko nebeslėpė, nes žinojo, kad per dvi savaites viską gerai įsiklausiau.

(bus daugiau)

PERLEIDŽIU MERGAITĘ DRAUGUI

Mes, kareiviai, cukraus gaudavome pakankamai, o civiliai mažokai. Berta apie tai žinojo. Aš nemėgau saldžiai ir buvau sudaręs cukraus atsargą — pilną nedidelį maišelį. Kartą Berta pasiskundė, kad gerianti nesaldintą arbatą. Aš užjaučiau ir daviau keletą gabaliukų cukraus. Bertai patiko ir pamatė, kad aš turiu daug cukraus. Na, ir prasidėjo nuo to laiko cukraus viliojimas. Mano maišelis supliuško — cukraus liko tik ant dugno. O Berta vis tik cukraus ir cukraus. Pradėjo cukraus gabaliukus net kaip saldainius kramtyti.

Matau, kad jau velnias ima. Cukrumi neiššersi Bertos. Reikia nutolti. Pakviečiu iš stoties komandos lietuvį suvalkietį Praną, gražų vyrą, nuvedu į baraką ir supažindinu su Berta. Vienas kitam patiko. Gerai! Ir pradedu tarp jų pinkles narplioti. Praną dažniau pasikviečiu ir vis vedu į baraką ir palieku vienudu su Berta pasikalbėti. Mano cukrus liko ramus ir cukraus maišelis pradėjo augti ir pūstis. O Pranas su Berta beveik įsimyli.

Bolševikams paėmus Rusijos valdžią į savo rankas, mūsų dalinį išformavo, kaip senos carinės kariuomenės liekaną. 1918 m. sausio mėn. pradžioje mūsų kareiviams teko išvažinėti iš Murmansko krašto namo. Prano tėvai gyveno Minsko gubernijoje ir jis važiavo pas tėvus. O Berta su tėvu lieka čia.

—    Kas daryti? — susirūpina Berta. — Praneli, ką tu galvoji?

Pranas kreipiasi į mane patarimo. Aš pradedu klausinėti Praną.

—    Tau patinka Berta?

—    Taip! Beveik įsimylėjau!

—    Vestumei ją?

—    Taip! Bet dabar neįmanoma.

Gerai! Ir sudarau planą. Pasakyk Bertai, kad tu, grįžęs pas tėvus į Minsko gub., pasitarsi su tėvais ir jai parašysi laišką, kad atvažiuotų vedyboms ir pasiliktų Minsko gub., nes iš ten į Lietuvą grįžti bus arčiau.

Pranui patiko mano planas, nors man pačiam atrodė neįvykdomas. Per tolimas kelias ir revoliucijos suirutė sukliudys. Bet reikėjo griebtis priemonių mergaitei nuraminti.

Berta pradėjo prašyti Praną, kad drauge vežtųsi ją į Minsko gub.

— Su kareiviais mergaitėms negalima važiuoti, — pasiteisino Pranas, ir jai priminė mano planą. Ir tai patiko Bertai.

—    Gerai, pasakyk mano tėvukui, kad tu mane atsiimsi, — prašė Berta, — kad jis manęs neverstų už to vengro tekėti.

Pranas buvo nedrąsus. Nedrįso tėvui šnekėti.

—    Tai, Bertut, kad aš nedrįstu tavo tėvuko... — teisinosi Pranas.

—    Jeigu nedrįsti, tai parašyk raštelį, — Berta atneša popieriaus ir pieštuką, ir kviečia prie stalo.

—Kad ten prie stalo kortomis lošia ir į mane žiūrės, ką aš rašau. Nedrįstu ir ten, — dejuoja Pranas.

Energingoji Berta popierių ir pieštuką atneša Pranui prie narų (ant kurių gulėdavo darbininkai, o dienomis sėdėdavo. Lovų ir kėdžių nebuvo) ir įduoda rašyti. O Pranas visai nemokėjo rašyti. Nemokėjo net kaip paimti popierių ir pieštuką. Dviem pirštais paėmęs popierių už kampo ir pakėlęs, ir delne suspaudęs pieštuką, tokiu liūdnu veidu žiūrėjo į popierių, pieštuką ir mane, laukdamas mano pagalbos. Jam būklė buvo traginga, o man juokinga, bet Pranas vis dėlto susigriebė ir rado išeitį. Popierių ir pieštuką grąžino Bertai. Girdi, negražu tam pačiam kambaryje laiškus rašinėti. Ryt dar neišvažiuos. Užeis ir žodžiu tėvui pasakys.

Traukinyje pralaukėme tris paras, kol atkasė užpustytą geležinkelį. Pagaliau vidurnaktyje, kada jau miegojome, subildėjo traukinys ir pasijudino važiuoti iš Murmansko krašto. Pranui nebeteko užeiti pas Bertą.

1918 m. Pranas grįžo iš Minsko gub. nevedęs. 1920 m., kovų metu su lenkais, mūsų pulkui žygiuojant per Suvalkiją ir sustojus nakvoti Simne, pasiteiravau vietos žmonių, ar grįžo iš Rusijos tokie ir tokie. Pasakė, kad negrįžę. Vadinas, pasiliko Murmansko krašte. O Berta, tur būt, nesulaukusi Prano, ištekėjo už vengro. Nepatikima kareivio meilė tokiuose toliuose, kaip Rusija.

MOTERIS ĮVEIKĖ BELAISVĮ

1918 m. kovo mėn. mus lietuvių karius, grįžtančius iš Rusijos į Lietuvą, vokiečiai paėmė į nelaisvę ir uždarė Daugpilio tvirtovės viename forte (Latvijoje). Kasdien varydavo į darbus, ypač valyti rusų ir vokiečių kariuomenių užterštus pašalius. Belaisviai buvo išbadėję, o čia prie tvirtovės fortų moterys — spekuliantės rinkdavosi su duona (daugiau buvo burokų, negu miltų) ir pardavinėdavo belaisviams. Lupdavo nežmoniškai. Kas turėdavo pinigų —pirkdavo, bet dauguma neturėjo pinigų.

Kartą, grįžtant iš darbo, vienas belaisvis sugalvojo iš moters spekuliantės jėga išlupti duonos kepalėlį. Belaisvis stvėrė už duonos traukti, o boba neduoti. Ir prasidėjo tąsymasis tarp belaisvio ir bobos. Visas belaisvių būrelis ir vokiečių kareivis — mūsų sargybinis — stovi, žiūri ir juokiasi. Vokietis nieko nesako ir leidžia. Po ilgo tąsymosi pagaliau boba nugalėjo — iš belaisvio ištraukė duonos kepalėlį.

Birželio mėn. mus paleido iš nelaisvės. Visus lietuvius atvežė į Šiaulius. Pirmiausia uždarė į Frenkelio odų dirbtuvę prie ežero. Prie pat kranto ežere knibždėte knibždėjo smulkiausių žuvelyčių. Semk su katiliuku, kiek tik patinka. Taip ir padariau. Išbadėjęs sugalvojau žuvies pavalgyti. Pusę kareiviško katiliuko prisisėmiau ir išsiviriau. Bet neteko pavalgyti. Vieni kaulai. Tarp dantų mėsos nejaučiau. Kitą kartą jau nebegaudžiau tų žuvelyčių, nes pilvas naudos negavo.

Paskui mus perkėlė į kitą odų dirbtuvę prie plento Bubių link. Čia radome daug maisto. Lentų daržinėlėje buvo pilna smirdančio sūrio. Jau iš tolo jis smirdėjo. Kadangi buvo karštos dienos, tai šis smirdantis sūris dar labiau pasmirdo. Niekas to sūrio nelietė.

Čia prie vartų taip pat rinkdavosi moterys — spekuliantės su duona. Žiūriu, tarp kitų spekuliančių sėdi dar prieš karą man pažįstama mergaitė Elzė. Prakalbinau ją, bet ji užsigynė manęs nepažįstanti. Tur būt, bijojo, kad nepaprašyčiau jos duonos. Kiti belaisviai, išgirdę mūsų pašnekesį, pasipiktinę atsidūsėjo ir ištarė:

— Jums dar per maža buvo karo. Po keletos metų susitikę, nenorite kitas kito pažinti.

Birželio 24 d. paleido mus iš nelaisvės ir iš Šiaulių pėsčiomis grįžau namo.

PAGERBIA UŽ RAŠINĮ

Iš Vilniaus atsikėlus į Kauną, tuoj pat į dienraštį “Laisvę” (krikščionių demokratų) parašiau savo įspūdžius apie pirmąjį Lietuvos vėliavos pakėlimą Gedimino kalne Vilniuje (1919. I.1.).

Ilgą laiką neradau jo išspausdinto ir jau netekau vilties. — Gal netinkamai parašiau, — numojau ranka ir jau nebelaukiau jo išspausdinimo.

Pirmajai Vasario 16 d. šventei (1919 m.) ir mes kariai pasiruošėme. Papuošėme savo būstines ir kitaip pasirengėme. Suruošėme ir šiokį tokį paradą, nors dar uniformų neturėjome.

Girdžiu koridoriuje didžiausią mano būrio savanorių triukšmą. Įsiveržia į kambarį, kuriame ir aš gyvenau su kitais savanoriais. Jų priešakyje šiauliškiai gimnazistai su laikraščiu “Laisve”. Pribėga prie manęs, griebia ant rankų ir pradeda mėtyti į viršų, šaukdami valio. Nežinau kas darosi ir už ką mane gerbia. Tik kai savanoriams nusibodo mane mėtyti, parodė dienraštį “Laisvę” su mano aprašymu apie vėliavos pakėlimą. Kulkosvaidininkai buvo patenkinti, kad tai parašė iš jų gretų.

Vieną dieną atvyksta į mūsų būrį gražiai pasipuošęs savanoris. Akiniai ant akių. Ramaus veido, tylus. Pasisakė grįžęs iš Vokietijos.

Bet ir naktibalda buvo. Kas vakaras išeidavo į miestą ir grįždavo vidurnaktį. Mes jau miegodavome ir negalėdavome susekti kelintą valandą jis grįždavo. Draugai pajuokdavo jį ir reikšdavo savo nepasitenkinimą, kad jis taip vėlai grįžta, bet jis nekreipė dėmesio ir kas naktį valkiojosi.

Kartą draugai nutarė jam iškrėsti išdaigą. Iš vienos ir kitos durų pusės sustatė vieną ant kitos po 3 kėdes. Už kėdžių pririšo virvę taip, kad grįžęs tamsoje užkliudytų virvę, sugriūtų ir kėdes nuverstų. Išėjo gerai. Tamsoje grįžęs mūsų naktibalda užkliuvo už virvės, pats sugriuvo ir kėdes nuvertė. Pakilo tamsoje didžiausias bildesys. Draugai prabudo, užsižiebė žiburį ir pamatė iš po kėdžių besikeliantį mielą naktibaldą. Na, ir davė jam velnių už valkiojimąsi per naktis.

Tai padėjo. Nuo to karto tik retkarčiais išsivilkdavo į miestą pamerginėti.

NEATSARGUMAS PAVOJINGAS GYVYBEI

Ir mūsų dalyje buvo keletas aukų dėl neatsargumo su ginklu arba dėl nedrausmingumo.

1919 m. vasarą Ausianiškių kaime, netoli Vievio, stovėjo mūsų bataliono pirmoji kuopa ir mano kulkosvaidininkų būrys. Kareiviai gyveno daržinėse. Kuopoje buvo šaunus kareivis žydukas, geras ir linksmas berniukas. Kareiviai jį mylėjo.

Kartą daržinėje minimas žydukas rodė savo draugams kaip jis veiktų durtuvu, susitikęs priešą. Šautuvą mėtė šiaip ir taip, nepatikrinęs jo ir tikėdamasis, kad jis tuščias. O pasirodo, kad jis buvo užtaisytas. Pagaliau iššovė ir vietoje nukovė kuopos kareivį Simą Želvį.

Antras įvykis pasitaikė jau rudenį bermontininkų fronte. Jauna mergaitė verpė. Greta jos atsisėdęs kareiviukas pradėjo su ja flirtuoti. Pagaliau priėjo prie negudraus flirto. Tikėdamasis, kad jo šautuvas tuščias, paėmė jį, nusitaikė į mergaitę ir sako:

—    Aš tave šausiu.

—    Šauk! — nusijuokė mergaitė.

Ir išsišovęs šautuvas mergaitę nukovė.

Mano būryje buvo vienas nedrausmingas kareivis Vincas Kavaliauskas. Jau esant fronte, Vievio bare prieš lenkus, mėgdavo be leidimo valkiotis. Kiek jį bariau, kiek ujau — niekas nepadėjo. Nors sunku draugą skųsti, bet jau teko kuopos vadui pranešti. Mano bausmės — be eilės tarnybon — negąsdino jo. Kantriai ir nemurmėdamas atlieka bausmę, ir vėl sau keliauja. Matyt, tokio būdo buvo. Ar poros pirštų ant vienos rankos neturėjo. O jų neteko per Didįjį Karą. Savo laukuose rado kažkokių gilzių. Pradėjo juos daužyti. Šie sprogo ir nutraukė jo rankos pirštus. Bet tai jo nepamokė.

Bolševikų fronte, Zarasų aps., mūsų dalies kareiviams buvo atvežta ir išdalinta šampalinių granatų. Karininkai ir puskarininkiai kulkosvaidininkus perspėjo, kad jas šaudyti galima tik iš šautuvų, bet iš kulkosvaidžių negalima, pavojinga.

Kur tau! Mūsų Vincas išradingas žmogus. Jam karininkas ar puskarininkis neautoritetas. Ką jie išmano. Reikia patiems ištirti.

Susiranda sau tokį pat ‘išradingą kompa-nijoną” iš kuopos kareivių ir apkasuose, kai niekas nemato, vykdo savo planą. Įkiša šampalinę granatą į kulkosvaidį ir iššauna. Bet granata iš kulkosvaidžio neišlekia. Čia pat sprogsta ir abudu smalsuoliai vietoje žūva.

Tiesa, nebaigiau apie tą bausmę. Pranešęs kuopos vadui, pradedame tartis, kokią jam bausmę užkrauti.

Be eilės tarnybon nebijo. Barimas ir peikimas nieko neveikia. Fronte daboklės neturime, bet ir neapsimokėtų areštuoti. Ir ši bausmė jo nepataisytų. Kuopos vadas susimąsto. Paskui pakelia galvą ir sako man:

— Rusų kariuomenėje statydavo su šautuvu. Nors tai, atrodo, nedemokratinė bausmė, bet kad kitokios neišgalvojame. Pabandykime tokius nesuvaldomus statyti su šautuvu, kol vyriausybė išgalvos kitokią bausmę.

Ir pabandėme! Vincą pastatėme su šautuvu. Ši bausmė padėjo. Vincas jau nebesivalkiojo be leidimo. Matyt, ranka gerokai įskaudo.

Ši bausmė mūsų dalyje pirmą kartą išbandyta 1919 m. gegužės mėn. Jeigu kitos dalys anksčiau nepanaudojo šios bausmės, tai mūsų Vincas gali būti istorinė asmenybė — pirmasis Lietuvos kariuomenėje atlikęs bausimę su šautuvu.

(Bus daugiau)

Lietuvos kariuomenės savanoriai 1919 m.