DARIAUS IR GIRĖNO IDEALAS

KPT. PETRAS JURGĖLA

Dariui ir Girėnui nusipirkus lėktuvą už 3200 dol., sklidimui talkino susidarę komitetai, o fondą globojo 5 garbingi žmonės. Kaip vyr. k-to sekretoriui, man teko per plačią spaudą ir radiją garsinti skridimą. Bet patys lakūnai kituose miestuose ir centre (Čikagoj) atlikdavo įvairiausius organizacinius darbus ir daugiausia prisidėjo prie fondo išugdyme. Jie skraidė ir automobiliu važinėjo po platų kraštą, jieškodami jautrių lietuviškų širdžių. Aplankydavo visuomenės veikėjus ir prekybininkus, prašydami talkos ir paramos. Rengdavo aviacijos šventes ir skridimo rėmėjus skraidino ir tt. Eilė draugijų ir paskirų asmenų aukojo po 25 ir daugiau dol. Jų, kaip garbės rėmėjų, vardai buvo surašyti ant LITUANIKOS. Mažiau aukojusieji gavo rėmėjo ženklelį ir malonumą paskraidyti. Fondas aukų ir pelno iš aviacijos švenčių bei kt. pobūvių gavo $8,456.31. Be to, Darius ir Girėnas patį skridimą planavo, prižiūrėjo lėktuvo perstatymą ir išskaičiuodavo būtinai reikalingų prietaisų bei kitų daiktų svorį. Net nuo parašiutų ir radijo atsisakė, kad būtų galima ko daugiau gazolino supilti į lėktuvo kūną ir sparnus ir po lakūnų sėdyne. Neįmanoma ir trumpai suminėti D—G darbus, pastangas ir rūpesčius, nekalbant apie nuovargį dėl skraidymų, važinėjimų, pokalbių. Vargu kas taip dirbtų už didžiausią atlyginimą! Lakūnams labiausiai rūpėjo nuoširdus visuomenės palankumas jų žygiui. Į lietuvių aviacijos šventes, rengiamas pirmą kartą Amerikoj, atsilankydavo tūkstančiai žmonių. Daugelis lietuvių karštai pasveikindavo D. ir G. už drąsų ir patriotišką sumanymą ir linkėdavo sėkmės sunkiam darbui čia, JAV, ir viršum Atlanto. Nevienas paskiau pasididžiuodavo: pas mus Darius ir Girėnas valgė, nakvojo ar buvo sustoję! Nuoširdi lietuvių parama ir talka buvo didelė paguoda abiem lakūnam.

Fondas iš lėto augo. Buvo pasigendama visuotinio lietuvių entuziazmo. Lakūnus labai slėgė nedori įtarimai ir šmeižtai komunistų ir dar keliuose laikraščiuose. Girdi, D. ir G. nori skridimu tik pagarsėti už visuomenės sudėtus pinigus ... žodžiu ir raštu buvo nuvertinami tokie priekaištai, nušviečiant D—G pasišventimo tikslą. Abu lakūnai gerai žinojo, jog šiaip ar taip visuomenėj esama nepalankaus nusiteikimo ir net piktos valios. Tokioj būklėj gimė ir brendo mintis rėmėjų knygoje atžymėti skridimo tikslą dedikacijos pavidalu. Rašyti buvo pavesta man, bet pareiškiau, jog čia reikalingos originalios lakūnų idėjos ir mintys, kurios išreikštų tų pačių nusiteikimą ir tikėjimą į žygio kilnumą. D. ir G. tam pritarė. Tačiau tai buvo ypatingas momentas ir kebli problema.

Ir Darius ir Girėnas savanoriais tarnavo JAV kariuomenėj ir skraidė padangėj. Be to, D. savanoriu tarnavo ir Lietuvos kariuomenėj, buvo karo lakūnas, savo ryžtu dalyvavo Mažosios Lietuvos sukilime ir išsilaisvinimo kovose. Atseit abu buvo drąsūs vyrai. Tačiau jie nekartą girdėjo pareiškimą, jog LITUANIKA gali, tikslo nepasiekus, kristi — į vandenyną, šią prielaidą abu lakūnai sutikdavo nuoširdžiu juoku: “Na, jei krisim, tiek to — kiti lietuviai geriau užbaigs”. Į tokias užuominas D. ir G. atsiliepdavo su šitokia nuotaika ir pažiūra. Ir visdėlto dedikacijos pateikimas visuomenei, kuri skridimo laukė su visokiom nuotaikom, buvo opus klausimas. D. ir

G. žinojo, jog turi tūkstančius bičiulių greta daugybės “kritikų”. Dar nepradėjus skridimo per vandenyną, reikėjo skristi per dvasini atlanta — pergyventi tragizmą, girdint cinikų pastabas “skris ar neskris”. Eilė visuomenininkų ragino paskelbti dedikaciją arba, kaip dažniausiai sakydavo, testamentą. Tarytum D—G prieš išskridimą palieka didelius turtus, kurių likimas reik nuspręsti. Mat, juos rėmusi visuomenė tikėjo, jog LITUANIKĄ valdys du dvasiniai pajėgusiai, kurie, nepaprasto idealizmo pilni, yra pasiryžę nugalėti didžiausias kliūtis į idealą — į mielą tėvų kraštą ir gimtinę! Šios savybės yra kilniausios žmogaus vertybės. O tokiu turtu, be abejo, reikia su kitais pasidalyti.

1933 m. balandžio m. Darius diktavo dedikaciją. Surašęs jo mintis ir tik vieną kitą žodį pataisęs ar pridėjęs, garsiai skaitau. Atidžiai išklausęs. D. pastebi: “Kapitone, primink ir LITUANIKOS pralaimėjimą.” Atkalbinėjimas negelbėjo. Tvirtai pabrėžia: “Mes nežinome pasekmių, bet esame viskam pasiryžę. Jei ir žūsim, tegu lietuvių jaunimas žino, kokiam žygiui mes aukojomės”. Jam visada rūpėjo lietuviškas jaunimas ir jo žygiškumas! Žavėjausi valingais Sparnuotais Lietuviais. Susijaudinęs įrašiau tris paskutinius sakinius ir garsiai skaitau visą tekstą. D. patenkintas tarė: “Gerai... Visa mintis labai gera — viskas atitinka mūsų sumanymui”. Rėmėjų knygoj ir spaudoj buvo paskelbta paskutinė D—G valia “Mes skrisime į Lietuvą!”

Savo svajotą žygį Darius ir Girėnas įvykdė herojiškai ir taip arti mielos savo tėviškės žuvo tragiškai. Kaip žmonės, jie parodė didelį veiklumą, ištvermę, ryžtą, drąsą ir lietuviškos sielos taurumą. Kaip kariai paliko mums šviesiausią karininko ir kareivio bendradarbiavimo ir pasišvietimo Lietuvai pavyzdį. Kaip lakūnai per Atlantą nuskrido toliau nei daugelis kitų tautų lakūnų, o kaip navigatoriai skrido tiksliau nei daugelis kitų su tobulesniais navigacijos prietaisais ar geresniais lėktuvais. Tačiau kaip lietuviai paliko ryškiausią lietuviško valingumo ir idealistinio veržlumo pavyzdį!

Renkant medžiagą knygai “Sparnuoti Lietuviai Dąrius ir Girėnas”, teko patirti kitataučių įsitikinimą, jog D—G buvo dideli patriotai lietuviai romantikai ir, perskridę Atlantą, jie vis-tiek nusileido — nors ne į Kauno aerodromą, bet į lietuviškas širdis. Savo nuomones apie juos atsiuntė žymiausi lietuviai: prezidentai, vyskupai, filosofai, ministerial, generolai, profesoriai, rašytojai, visuomenininkai ir kt. Turėdami skirtingų ideologinių įsitikinimų, jie vieningai pareiškė augštą nuomonę apie Darių ir Girėną, kurių herojizme kiekvienas įžvelgė vis kokią naują dvasinę vertybę — ypatingą didvyriškumo apraišką. Šiandie KARYS, be abejo, atrinktų šiuos dvasinius perlus. Generolas P. Plechavičius: “Kol Lietuvos motinos gimdys tokius sūnus, kaip D. ir G., — Lietuva nežus. Lietuviai mylės savo gimtąjį kraštą, gins jo laisvę ir nepriklausomybę”. Gen. S. Raštikis: “Didžiu savo žygiu ir mirtimi šie laisvosios Lietuvos ereliai pasistatė mūsų širdyse paminklą, kurio nesugriaus amžių vėtrų perkūnai”. Gen. V. Nagevičius: “Karo Muzėjuje guli Tėvynės vaikų testamentai. Čia kalba į mus tauriausio kraujo apšlakstyti LITUANIKOS griaučiai, tautos nemirtingųjų sūnų likę žemėlapiai, kompasai. Kaip D. ir G. nugalėjo didžius vandenynus, taip tauta savo pasiryžimu irgi gali nugalėti didelius priešus.”

Mielas broli lietuvi! visada atmink šių karinių asmenybių žodžius ir dažnai pasiskaityk Dariaus ir Girėno testamentą. Kiekvieną kartą pajusi savy lietuvišką stiprybę. Savo dvasia ir tu dažnai nuskrisi į brangiausiąją Tėvynę! Tuomet tikrai būsi apsisprendęs savanoris, kuriam nereikia jokių įsakymų įsijungti į Lietuvos išlaisvinimo žygius.

Redakcijos prierašas: Kpt. Petras Jurgėla (Jurgelevičius), “KARIO” bendradarbis nuo 1919 m., šiuo klausimu paraše redakcijos paskatintas.

Vidury kpt. Petras Jurgėia, šio straipsnio autorius.

 

Dariaus-Giršno paminklas Chicagoje

 

IŠ DARIAUS-GIRĖNO TESTAMENTO

MES SKRISIM Į LIETUVĄ

Lietuvių tauta laukia iš savo sūnų ir drąsesnių žygių. Būtinai reikia ir jos sūnums prisidėti prie bendrojo darbotirti dar mažai žinomas Žiemių, Atlanto vandenyno oro sroves, o taip pat naujai išrastus navigacijos būdus ir priemones pritaikyti kasdieniniams reikalams. Mes, gyvendami tokiais laikais, kada oras stengiamasi panaudoti žmonijos reikalams, laikome savo pareiga tautos vardu tą darbą garbingai atlikti.

Jaunoji Lietuva! Tavo dvasios įkvėpti, mes stengiamės tą pasirinktą uždavinį įvykdyti. Mūsų pasisekimas tegu sustiprina Tavo dvasią ir pasitikėjimą savo jėgomis ir gabumais!

LITUANIKOS laimėjimas tegu sustiprina jaunųjų Lietuvos sūnų dvasią ir įkvepia juos naujiems žygiams.

LITUANIKOS pralaimėjimas ir nugrimzdimas į Atlanto vandenyno gelmes tegu auklėja jaunų lietuvių atkaklumą ir ryžtą, kad Sparnuotas Lietuvis būtinai įveiktų klastingąjį Atlantą Tėvynės Lietuvos garbei!

Tad šį savo skridimą skiriame ir aukojame Tau, Jaunoji Lietuva!

Tą didįjį bandymą pradėsime, tikėdamiesi Bangaus palaimos!