Partizanai: istorija ir dabartis

Buvę redaktoriai pasisako

ŠIMTOJO numerio proga redaktorius kreipėsi į buvusius redaktorius su klausimais apie žurnalo nueito kelio prasmingumą bei ateities uždavinius.

Apie praeitį buvo klausiama: Ar šioje užsitęsusioje tremtyje Į Laisvę sugebėjo palaikyti tą rezistencinę dvasią, kurią pirmame numeryje akcentavo prof. Brazaitis? Ar žurnalo mintys pasiekė ir platesnę visuomenę? Ar buvo atsiliepta į svarbiuosius tautos ir išeivijos klausimus, aktualius laiko reikalavimus?

Žvelgiant į ateitį: Koks būtų svarbiausias žurnalo uždavinys, įsipareigojimas ir užsiangažavimas šiandien, kada didelė aktyviosios išeivijos dalis jau apretėjusi, o Lietuvos laisvės perspektyvos tokios pat neaiškios, kaip ir prieš 100 numerių? Kaip praktiškai pratęsti žurnalo gyvybę, kaip įjungti jaunesniąją kartą bendradarbiais, skaitytojais?

Kai kurie redaktoriai jau atsiliepė, kiti dar atsilieps vėliau. Jų mintys įdomios ir vertingos. Tad šios sukakties proga norime, kad žurnalo skaitytojai su jomis susipažintų ir vėliau gal patys tais klausimais parašytų.

JUOZAS KOJELIS

TARP VILČIŲ IR RŪPESČIŲ

Kiekvieno plano vykdymas turi du palydovus: viltį ir rūpesčius. Viltis, — tai tikėjimas pasirinkto tikslo prasmingumu ir pasiektinumu, o rūpestis, — tai nerimas dėl sutiksimų sunkumų ir kliūčių kelyje į tą tikslą. Juozas Brazaitis, Amerikoje redaguodamas pirmąjį Į Laisvę numerį, turėjo viltį, kad žurnalui pasiseks „palaikyti tremtyje rezistencijos ir budėjimo dvasią", bet jį lydėjo ir rūpestis, kurį vėliau pareikšdavo savo straipsniuose ir vedamuosiuose. Į Laisvę 100-jo numerio redaktorius kelia maždaug tą patį klausimą, tik smarkiai pasikeitusiose sąlygose. Tada tremtis buvo savaime suprantama išeivio būsena, kuriai įprasminti reikėjo atitinkamos veiklos. Šiandieną jau drįstama net Antaną Sniečkų, Lietuvos laisvės duobkasį ir Stalino patikėtinį, prilyginti prie Vytauto Didžiojo. Ir tai daro ne kokie bolševikėliai, susispietę prie Vilnies ar Laisvės, bet pretendentai į naujos krypties išeivijos dvasinius vadus.

Anuo metu Juozas Brazaitis nebuvo linkęs Lietuvių Fronto sąjūdžiui duoti organizacinių rėmų. Ir suprantama, nes tuomet į sąjūdi spietėsi rezistentai iš anti-nacinio/anti-bolševikinio pogrindžio, 1941 metų sukilėliai, politiniai kaliniai, aukai pasiruošę lietuviai patriotai. Todėl jis manė, kad neverta gaišinti laiko ir eikvoti energijos organizacinės struktūros kūrimui ir jos išlaikymui. Brazaitis LF žmonėmis pasitikėjo ir norėjo, kad jie lyg apaštalai eitų dirbti ten, kur reikalinga. Jis skelbė, kad kiekvieno sąjūdžio ir kiekvienos organizacijos reikšmė priklauso nuo to, kiek ji duoda darbininkų įvairioms lietuviško gyvenimo sritims.

Šiuo metu, kai leidžiamas šimtasis Į Laisve numeris, pačiame sąjūdyje vaizdas gan pakitęs. Daugelis Lietuvių Fronto kūrėjų, ideologų ir vadų, kaip ir pats Brazaitis, negrįžtamai pasitraukę; tam tikra dalis paliesti fizinės ir dvasinės senatvės nuovargio. Pats sąjūdis gerokai „suorganizacėjęs". Sambūriai ruošia minėjimus, kas yra mažiausiai kūrybinga veiklos forma, bičiulių suvažiavimuose ir konferencijose daug kalbama organizaciniais reikalais, rašomas, perrašomas ir taisomas statutas.

Į Laisvę nesuklupo

Per 34 metus Amerikoje Į Laisve turėjo kelis redaktorius, kurių vieni buvo intelektualai, kiti visuomenininkai, išėjo geresnių ir silpnesnių žurnalo numerių su gilesnės minties ir lėkštesniais straipsniais, paskelbė išliekančių ir praeinančių idėjų, tačiau žurnalas niekur nesuklupo. Jei kada nors laisvoje Lietuvoje kokia politinė partija ar ideologinis sąjūdis perims ir tęs Lietuvių Fronto ideologų skelbtas ir sąjūdžio veikloje praktikuotas pilnutinės demokratijos idėjas, tai ateities veikėjams nereikės rausti dėl praeities, nes Į Laisvę niekad neskelbė, kad Sniečkus ir Vytautas Didysis tebuvę tik du visoje Lietuvos istorijoje dideli žmonės, kad Lietuva priklausanti ne Vakarų kultūrai, bet slaviškiems Rytams, ar kad pokario partizanų kovos buvę „civilinis karas", o ne lietuvių tautos kova prieš okupantą. Į Laisvę niekad nebuvo palankiai vertinama okupantų spaudoje, ir Anilionis negalėjo pasiremti nė vienu žurnalo straipsniu, teisindamas Lietuvos Katalikų Bažnyčios persekiojimą. Diskusijose ir polemikoje Į Laisve nesidangstė cinišku humoru (tai daroma, pritrūkus argumentų), ir ateities tyrinėtojai kad ir iš pasenusių žurnalo lapų nepajaus intelektualaus liberalo Dogo Buldogo kvapo. Tokio kvapo čia niekad nebuvo.

I Laisveper pirmuosius šimtą numerių išlaikė atvirą žvilgsnį į Lietuvos ir išeivijos problemas ir išmintingai sprendė bendravimo su Lietuvos lietuviais klausimą. Nesiizo-liavo nuo tautos, bet atsisakė nekritiškai pulti į gudriai suregztą „kultūrinio bendradarbiavimo" tinklą. 1986 metų konferencijoje savo principinį nusistatymą tuo reikalu vėl pakartoja:

,,LFB sąjūdžio nusistatymas dėl bendravimo su okupuotos Lietuvos lietuviais yra aiškus ir tvirtas: esame ištikimai solidarūs su rezistuojančia lietuvių tauta. Tad išeivijos lietuvių bendravimas su Lietuvos lietuviais vyksta tik rezistencinėje dvasioje".

Į Laisvę nepataikavo išeivijos kairei nei dešinei, ir buvo rakštis a.a. Naujienoms ir dar gyviems Akiračiams.

Teko patirti nuomonę labai šviesių Lietuvos lietuvių, kurie turi progų iš arčiau pažinti išeivijos spaudą. Redaktoriai ir visas sąjūdis gali didžiuotis, kad Į Laisvę susilaukia išskirtinai palankaus vertinimo dėl bendrosios žurnalo linijos ir teisingų įžvalgų į okupuotos Lietuvos problemas.

Žvilgsnį į pirmuosius šimtą Į Laisvę numerių noriu užbaigti nepriklausomo ir niekam nepataikaujančio mąstytojo dr. Aleksandro Mauragio iš Australijos aptarimu:

,,Žurnalas ,Į Laisvę' nemenkėja, o tobulėja ne tik techniniu apipavidalinimu, bet ir turiniu ir leidėjų bei redaktorių didėjančiu atsidėjimu išlaikyti šį mums būtiną žurnalą iki sugrįšime į Lietuvą, parsinešdami tiek sukauptos minties, tiek rūpesčio, aukos ir dvasinės jėgos ateičiai"(ĮL, nr. 98-135).

Poveikis į visuomenę

Redaktorius klausia, ar „užsitęsusioje tremtyje sugebėjo Į Laisvę palaikyti rezistencijos dvasią" ir ar „žurnalo mintys buvo jaučiamos platesnėje visuomenėje". Į pirmąją klausimo dalį reikia atsakyti neigiamai. Nesugebėjo, nepajėgė. Bet dėl to nereikia nusiminti. Nepajėgė nė visi kiti pozityvūs veiksniai, kartu paėmus. Ir kas įdomu, kad rezistencinis nusiangažavimas vyksta greitesniu tempu už kalbinį nutautėjimą. Pažįstu gal tik vieną 70 m. Lietuvos universitetą baigusį pokario pabėgėlį lietuvį, kuris lietuviškai taip pat jau blogai kalba kaip ir angliškai, tačiau aplamai ta karta lietuvių kalbos nėra pamiršusi, bet jau didelis nuošimtis jos nebesirūpina Lietuvos likimu. Yra mažytis nuošimtis ir tokių, kurie savo rūpestį pareiškia, piršdami susitaikymą su Lietuvos okupacija ir aneksija. Aukos dvasia, jei jos kada nors ir turėjo, pas juos visai išgaravusi. Kalbant apie pirmosios ir antrosios kartų politinių pabėgėlių vaikus ir nepaneigiant lietuvių kalbos reikšmės tautiniam auklėjimui, betgi reikia pastebėti, kad bendrinių lietuviškų organizacijų veikloje dalyvauja, lietuvišką spaudą prenumeruoja ir knygas skaito nebūtinai tik tie, kurie gerai moka lietuvių kalbą, bet visada tie, kurie paliesti rezistencinio nerimo. Charakteringa, kad mišriose šeimose kai kada tokiu nerimu persiima ir nelietuviškasis šeimos partneris.

Juozas Kojelis ir dr. Adolfas Damušis Dainavoje. Nuotr. V. Maželio.

Kalbant apie poveikį į visuomenę palyginamąja prasme, Į Laisvę davė daugiau negu kiti tokios paskirties žurnalai išeivijos rezistencinei dvasiai išsilaikyti. Į Laisvę savo puslapiuose nešė ir tebeneša į išeivijos gyvenimą praeities ir dabarties rezistentų formuluotas ir pačiu gyvenimu paliudytas idėjas. Jos tapo įlietos į pagrindinės veiklos išeivijoje srovę, nežiūrint kad tų įdėjų formuotojus visą laiką bandė vienus morališkai degraduoti, kitus ir fiziškai likviduoti okupantas, dažniausiai lietuviškų kvislingų rankomis. Negarbingų priemonių kartais griebėsi taip pat idėjiniai ir politiniai oponentai šioje pusėje.

Žvelgiant į ateitį

Į ateitį aš linkęs žvelgti kiek optimistiškiau, negu redaktorius, kuriam „Lietuvos laisvės perspektyvos tokios pat neaiškios kaip ir prieš 100 Į Laisvę numerių”. Pasikeitimai pasaulyje šiuo metu vyksta kiek greitesne sparta negu prieš trečdalį šimtmečio. Reikšmingas posūkis be kraujo praliejimo laisvėjimo kryptimi įvyko Filipinuose, tas pats vyksta Pietų Korėjoje ir kai kuriuose kituose kraštuose. Tiesa, čia griuvo ar griūva „dešiniosios” diktatūros. Rodos dar nebuvo atvejo, kad spaudimu iš vidaus būtų kritusi komunistinė diktatūra. Kraujo upių lydimi komunistai ateina į valdžią, be kraujo pasiryžę ir nepasitraukti. Vengdamas kraujo, lenkų Solidarumas sustojo pusiaukelėje, tačiau, mano įsitikinimu, būklė Lenkijoje tebėra ta pati, kaip ir prieš Solidarumo pasitraukimą į pogrindį. Įvykiai bręsta, ir jų sprendimo nebereikės laukti dešimtmečius.

Gorbačiovo „glasnost" irgi įdomus komunistinėje sistemoje eksperimentas, nors jo nereiktų interpretuoti taip, kaip mėgina kitataučiai ir lietuviai detantininkai. Maži varžtų atleidimai humanitarinėje ir ekonominėje srityje vyksta kietoje politinėje komunistų partijos kontrolėje. Kaip dabar atrodo, režimas Sovietų Sąjungoje pajėgus kiekvienu momentu tą eksperimentą sustabdyti. Bet kas žino? Kaip toje lietuviškoje pasakoje, ,,glasnost" gali tapti iš tabokinės paleista komunizmo Nelaimė. Viltys, mano manymu, šiandien šviesesnės, negu leidžiant Amerikoje pirmąjį Į Laisvę numerį.

Iš antros pusės, ne geros ar blogos perspektyvos turi lemti uždavinių pasirinkimą. Perspektyvos gali turėti įtakos į veiklos metodus, taktiką, strategiją. Pagaliau nereikia nė „naujų, degančių" uždavinių. Lietuvai laisvė negrįžusi, taigi pagrindinis uždavinys neišspręstas. Į Laisvę naujose sąlygose turi ir toliau, kaip iki šiol, talkinti to uždavinio sprendime. Kad Į Laisvę finansiškai išsilaikytų, bent šimtas LF bičiulių turėtų įsipareigoti kasmet žurnalą paremti šimtine. Leidimą padažninti iki keturių numerių metuose, kad poveikis į visuomenę būtų gyvesnis.

Į Laisvę negalės būti kitokia, kaip pats Lietuvių fronto bičiulių sąjūdis. Kad didieji tautos rūpesčiai atsispindėtų žurnalo puslapiuose, sąjūdis neturėtų nuklysti nuo tų rūpesčių į dažną „organizacinių reikalų" svarstymą.

Į Laisvę turėtų pagyvinti dialogą su Lietuvos lietuviais. Tai turėtų vykti ne „apskrito stalo" konferencijose, kuriose iš užsienio Lietuvon nuvykę lietuviai tariasi su okupacinio režimo atstovais, bet pozityviais atsiliepimais į laisvojoje (pogrindžio) Lietuvos spaudoje keliamas lietuvių tautai okupanto daromas skriaudas. Ką, ką, — bet Lietuvių fronto bičiulius turėtų saistyti Juozo Brazaičio formuluotas apsisprendimas: „drauge su ten kovojančiais ir kenčiančiais; drauge su juos remiančiais — už žmogaus pagrindinių teisių atstatymą šiame konkrečiame, nors ir mažame Baltijos pajūrio plote, drauge su jais ir — aš".

...bent šimtas LF bičiulių turėtų įsipareigoti kasmet žurnalą paremti šimtine.

ALĖ RŪTA

KULTŪRA IR POLITIKA PAGREČIUI

Į Laisvę redaguoti, drauge su poetu Bernardu Brazdžioniu ir Juozu Kojelių, teko tik vieną, prof. Juozui Brazaičiui skirtą, memorialinį numerį.

Atsakant į klausimus Jūsų laiške, manau, kad Į Laisvę žurnalas prisidėjo prie tremtyje rezistencinės dvasios palaikymo. Galėjo tik būti daugiau pozityvių išeivijos uždavinių, o mažiau kritikos kitiems. Nes gi visi po truputį klystame, bet visi siekiame to paties idealo: laisvos Lietuvos.

Išeivijos vyresniajai kartais retėjant, svarbu permesti tiltą į jaunąją kartą. O tai galima pasiekti per kultūrą: lituanistinį auklėjimą, sąmoningumą — per istorinių ir literatūrinių straipsnių bei knygų skaitymą, etc.

Taigi, reikėtų rūpintis ir kultūra, ir politika pagrečiui. Į Laisvę neturėtų akcentuoti vien politikos, o turėtų priglausti ir kultūrinę kūrybą.

VACYS ROCIŪNAS

„Į LAISVĘ” ŽVELGIA Į ATEITĮ

Mūsų žurnalas — sukaktuvininkas. Graži šimtinės skaitlinė liudija ištvermės ir ryžto rezultatą grupės žmonių, kurie ir svetimoje padangėje liko ištikimi vizijai, kad mūsų valstybės ir tautos reikalai nėra tiktai praeities prisiminimas, bet nuolatinio darbo ir nuoširdžios aukos pastangų grandinė, siekianti laisvos tautos ir valstybės šviesesnės ateities.

Ir dar kartą pervertus Į Laisvę išleistuosius numerius, ryškiai juose atsispindi mūsų gyvenimo pulsuojantys tautiniai rūpesčiai, kuriais dalinasi ne tik mūsų sąjūdžio nariai, bet ir šiam sąjūdžiui nepriklausą tautiečiai. Čia rezistencinė dvasia prieš bet kokią apatiją, kuri pažeistų visų ryžtą kovojant už tautinį išlikimą Lietuvoje ir išeivijoje, siekiant valstybinės nepriklausomybės, niekada nebuvo išleista iš akių ir minties. Daug apie tai per tuos 34 metus prirašyta, giliai mąstyta. Aišku, nei redaktoriai, nei bendradarbiai bei skaitytojai tų problemų neišsprendė, bet joms neleido būti nustumtoms į užmirštamą užkampį. Jos būdavo dažnai labai ryškiai skaitytojams pristatomos.

Ir ne vien tiktai šie klausimai rūpėjo žurnalui. Išeivijos nutautėjimo slinktis, ryšiai su Lietuva, mūsų veiksnių pasireiškiančios veiklos painiavos, jaunosios kartos įtraukimas į konkrečius lietuviškosios bendruomenės darbus atrado ir atranda atgarsio šiame žurnale. Manau, kad šios problemos ir ateityje vyraus Lietuvių fronto bičiulių organe.

Ne paslaptis, kad išeivijos spauda, neišskiriant ir ĮL žurnalo, išgyvena nemalonią krizę: skaitytojai mažėja, jaunieji bendradrabiai reti paukščiai išeivijos periodinėje spaudoje, leidimas brangsta. Bet iš kitos pusės, periodikos leidinių skaičius toli gražu nemažėja proporcingai iškylančiųjų sunkumų dydžiui, nors aiškiai pastebima spaudos pavargimo ir išsisekimo ženklų. Spauda pasilieka užinteresuotųjų grupių prestižo, garbės, o gal ir egzistencijos įrodymo rodikliu. Ir dažnai stebimės, kaip mažos grupės pajėgia išeiti skaitančios visuomenės arenon, nors tai jų narių kišenes ir skaudžiai užgauna. Turbūt tokia padėtis dar pasiliks ilgesni laiką, kol pats gyvenimas privers uždaryti spaustuvių ir redakcijų duris, kaip jau yra atsitikę ne tik čia JAV, bet ir kituose lietuvių išeivijos kraštuose.

Realiai žiūrint, man atrodo, kad Į Laisvę žurnalas dar neišgyvena tokios aštrios krizės, kuri verstų atsisakyti nuo dabartinio žurnalo formato, apimties ar išleidimo dažnumo statuso. Dar jis galėtų būti leidžiamas po tris numerius kasmet po 72-80 psl. Bet, neišleidžiant iš akių gyvenamosios realybės, reikėtų pagalvoti ir apie alternatyvas.

Didžiausia betgi mūsų periodinės spaudos problema pasilieka sunkiai sprendžiama, — tai bendradarbių prieauglio rūpestis. Šio klausimo svarbą ir aktualumą noromis ar nenoromis per ilgai ignoravome. Spaudos darbuotojų eilių nedaug tepadidino lituanistinės mokyklos, stovyklos, organizacijos. Dedama vilčių, kad Lituanistikos katedra padės stipriau angažuotis mūsų žurnalistų prieaugliui. Senoji karta atliekamu savo laisvu laiku pakeldavo, dar ir dabar pakelia, didele dalimi naštą, kad būtų užpildyti spaudos puslapiai. Gerai, kad nors paskutiniais metais jau pradedama kreipti didesnis dėmesys į jaunųjų bendradarbių prieauglį: skelbiami konkursai, skiriamos premijos. Duok Dieve, kad šios kuklios pastangos duotų kiek apčiuopiamų rezultatų dar nepasibaigus Lietuvoje gimusiųjų rašto darbuotojų kartai. Lietuvio žurnalisto profesija vargiai ką gali sugundyti šiame medijos pasaulyje. Tiktai asmeniniais kontaktais, kaip pvz., Juozui Kojeliui, ar kitiems nuoširdžiai besirūpinantiems mūsų spausdinto žodžio išeivijoje išlikimu, pasiseka vieną kitą įjungti į bendradarbių eiles iš lituanistines mokyklas baigusiųjų jaunuolių. Čia privati iniciatyva, nuolatiniai kontaktai su sugebančiais išreikšti mintį lietuvių kalba, jiems ateinant į pagalbą patarimais ir praktiška talka gali būti labai didelė ir vertinga dovana mūsų žurnalistikai dabar ir ateityje.

Spausdinto žodžio reikšmė po plačius kraštus išsimėčiusiai lietuvių išeivijai yra gyvybės, o gal ir mirties klausimas. Bet optimistiškai galvojant, — jei lietuviškas spausdintas žodis Šiame krašte, pradėtas su Lietuviszkaja Gazieta 1879 metais, sugebėjo pratęsti savo misiją iki mūsų dienų, tai kodėl artimoje ateityje jis turėtų nutilti. Mus, deja, baugina išeivijos tautos slinktis į bespalvę kraštų gyventojų masę stipriai progresuojančia kryptimi. Čia mūsų frontininkų rezistencinis užsiangažavimas galėtų stipriai pasireikšti. Jei ir spauda bus išjungta iš šio proceso, tautinės išeivijos rytojus gali būti be aušros.

VYTAUTAS VARDYS

ŽURNALAS TURI BŪTI JAUNAS

Į pirmąjį redaktoriaus klausimą, ar Į Laisvę buvo pajėgi palaikyti rezistencinę dvasią, ar atsiliepė į gyvybines lietuvių tautos problemas, bendrai paėmus, mano atsakymas yra teigiamas.

Žvelgiant į ateitį — žurnalas turi būti politinės opinijos formuotojas, vengiąs grupinio užsidarymo, svarstąs ir studijuojąs bendras, degančias lietuviškojo gyvenimo ir politikos problemas, pasireiškiančias šiapus ir anapus.

O kad išsilaikytų — žurnalas turi būti jaunas, tai yra, atsiliepti į laiko ir į jaunų žmonių interesų klausimus. Skaitytojų ar bendradarbių gausesniam įtraukimui nėra kito pakaitalo, kaip aktyvus verbavimas.

LEONARDAS VALIUKAS

šimtąjį Į laisvę numerĮ pasitinkant

Į Laisvęžurnalo pirmuosius 17 numerių Amerikoje suredagavo a.a. prof. Juozas Brazaitis. Po to redaktoriai keitėsi bent trejetą kartų (dr. V. Vardys, St. Daunys ir grupė JAV rytiniame pakraštyje).

Nuo 1967 kovo mėn. žurnalo redagavimą teko perimti man. Redagavimo darbas yra žiauriai sunkus.

Talkininkų neturėjau. Iš mano rankų išėjo 10 numerių. Ne kartą puslapių skaičius šoko virš šimto ar net siekė 136 puslapius. Porą trečdalių gautos medžiagos tekdavo perredaguoti ir perrašyti. Tų dešimties numerių suredagavimas pareikalavo iš manės tikrai begales laiko. Kuriai nors kitai grupei už vieno numerio paruošimą tikrai pateikčiau keletos tūkstančių dolerių sąskaitą.

Dar senesniais laikais Dainavoje susitiko Leonardas Valiukas, Marytė Brazaitytė, prof. Juozas Brazaitis ir Vacys Rociūnas.

Įvedžiau naujus skyrius ir skyrelius žurnale, panašaus pobūdžio kaip amerikiečių leidiniuose: vedamieji (ar įžanginiai); laiko reikalavimai (iškilių lietuvių darbuotojų trumpi, bet aktualūs straipsniai); gyvybiniai tautos reikalai — straipsniai aktualiais Lietuvos ar lietuvių klausimais; pašnekesiai su lietuvių darbuotojais, Lietuvos bylos kėlėjais ir gynėjais; plati laisvųjų ir pavergtųjų lietuvių darbų ir žygių apžvalga: aktyviųjų frontininkų atžymėjimas; platus skaitytojų laiškų skyrius, ir kt. Seniems ir neaktuliems klausimams mano redaguojamuose Į Laisvę numeriuose vietos nebuvo ir negalėjo būti.

Tais laikais turėjau labai pilną frontininkų sąrašą ir adresus tūkstančių aktyviųjų lietuvių visame krašte. Juos visus siekdavau savo bendralaiškiais net keletą kartų metuose. Be kitų reikalų, visi jie būdavo kviečiami užsisakyti Į Laisvę žurnalą. Frontininkai turėdavo prenumeruoti Į Laisvę! Frontininkai būdavo kviečiame laiškuose ir žurnale surasti bent vieną naują prenumeratorių ar Į Laisvę užsakyti savo geram pažįstamam ar pažįstamai. Sulaukdavome puikių rezultatų.

Mano laikais dosnių rėmėjų per daug neturėjome. Didžiausia auka (apie 800 dol.) atėjo iš dr. K. Bobelio. Jis tuo metu buvo LFB Chicagos sambūrio pirmininkas. Kartą jam kalbėjau Čikagoje: ,,Kazy, parink aukų Į Laisvę žurnalui!", ką jis ir padarė.

Turime ir dabar visą eilę bičiulių, kurie kasmet ar kas antri metai galėtų be vargo finansuoti vieno numerio išleidimą. Tas įgalintų redaktorių ir administratorių žurnalą kaip galima plačiau paskleisti aktyviųjų lietuvių tarpe. Tie mūsų milijonieriai neturėtų laukti paraginimų iš vadovybės, o patys pasisiūlyti su apčiuopiama pinigine parama. Jie tų milijonų nenusineš amžinybėn!

LFB vadovybė neturėtų nė sapnuoti apie žurnalo sustabdymą ar numarinimą. Į Laisvę žurnalas leistinas tol, kol bus gyvas bent vienas frontininkas. Visi geros valios lietuviai žurnale šaukte šauktini kovai Lietuvos laisvinimo žygyje.

Turime savo tarpe visais atžvilgiais pajėgių narių. Turime dar eilę vizijos ir plačių horizontų asmenų.

Jie gali ateiti į žurnalo puslapius su naujomis mintimis ir naujais siūlymais. Turime ir pajėgių redaktorių. Jiems reikia sudaryti tik tinkamas darbui sąlygas.

Daugelis bičiulių dalyvauja Lietuvių Bendruomenės, Lietuvių Fondo (Amerikos ar Kanados) ir kitų didesnių vienetų veikloje. Bičiuliai turėtų duoti „toną" tų vienetų veiklai ir visam judėjimui. Kaip ten bebūtų, bet bičiuliai vis dar yra platesnių horizontų ir didesnių užsimojimų asmenys.

Visiems mano bičiuliams patarimas — pajudėkime, ir pajudėkime visa sparta! To iš mūsų laukia pavergtieji tėvynėje!

ANATOLIJUS KAIRYS

IDEALŲ ESTAFETĖ

Šimtasis numeris — tai reta ir prasminga sukaktis, ypač tuo, kad sunkus ir atsakingas spaudos kelias buvo nueitas begairėmis laiko sąlygomis. Džiaugiantis šia sukaktimi telieka žurnalui palinkėti ištvermės pasiekti 200-jį numerį!

Mūsų sąjūdžio ideologas Juozas Brazaitis jau pirmaisiais numeriais deklaravo lyg ir Į Laisvę credo: išlaikyti tremtyje gyvą rezistencijos dvasią, nepalūžti išeiviškose sąlygose, likti ištikimiems Lietuvos atstatymo idėjai ir visiems idealams, kuriems puoselėti susikūrė Fronto bičiuliai. Nors Į Laisvę žurnalas sulėtėjo, bet redaktorių ir bendradarbių ryžtas dirbti ir aukotis akivaizdžiai nepasikeitęs. Tai, kas buvo deklaruota pirmaisiais Į Laisvę numeriais, tebėra ir dabar aktualu, bent dalinai išpildyta, tikslai ir principai tebeišpažįstami.

Lieka įdomus trafaretinis klausimas — kas mūsų laukia ateityje, artimoje ir tolimoje? Jau aišku, kad mūsų kūrybinės jėgos silpsta, gretos pastebimai retėja, kasdieninės idėjos nusidėvėjo, o vadinamieji „aukštieji idealai" nusileido taip žemai, kad sunku bepastebėti... Drąsiai teigiame, kad mūsų rezistencijos dvasia tebėra gyva! — bet ji gyva daugiau teorijoje, mūsų tikslai ir principai neranda atgarsio jaunojoje kartoje, mūsų pačių atsparumas, pasipriešinimas nepalankiai dienos rutinai yra pastebimai kritęs. Nolens volens tenka sutikti su faktu, kad ,,galva sienos nepramuši", gyvenimas liepia „prisitaikyti", tikslus ir uždavinius modifikuoti, iš nepasiekiamos orbitos nusileisti į realų aukšti ir priimti pačio gyvenimo diktuojamas sąlygas (jei ne pačios tautos!). Linkėtina, kad Į Laisvę žurnalas nenuskęstų „užsimiršimo" jūrose, kuo ilgiau plūduriuotų virš „gyvojo vandens", neatsisakytų aptuštėjusių ir apardytų pozicijų, ir laimingai perplaukęs visus laiko negandus, perduotų išeivijos ir Lietuvos jaunimui Fronto bičiulių tradicijų ir idealų estafetę.

*

Į Laisvęšimtajam numeriui rašo žurnalo bendradarbis

ZENONAS PRŪSAS

Kai 1955 metais pasirodė Amerikoje Į Laisvę, tada daug kas galvojome, kad lietuvių tautos ateitis yra mūsų — išeivių — rankose. Ne tų, pasilikusių fronto linijose Lietuvoje. Manėme, kad tik nuo mūsų priklausys, ar tauta išliks, ar ne. Kad šią misiją atliktume, užsidarėme duris ir langines ne tik nuo nelietuvių, bet ir nuo pasilikusiųjų Lietuvoje. Šnairavome į tuos, kurie ieškojo kontaktų su Lietuva.

Daug metų praėjo, kol pradėjome kiek kitaip galvoti, kol supratome, kad lietuvių tautos ateitis yra ne Čikagoje, Clevelande ar Detroite, bet Lietuvoje. Sunku buvo apsiprasti su mintimi, kad mūsų paskirtis tik kaip tos dar gyvos ir sveikos, bet dalinai nuo kamieno atlūžusios medžio šakelės: kuo ilgiau išsilaikyti visai nenudžiūvus ir per tą laiką pasisemti kuo daugiau syvų. Atseit, mūsų misija yra daugiau pagalbinė.

Juk ne tiek svarbu, ar lietuvybė Čikagoje pranyks už trijų, ar už penkių generacijų. Svarbiau yra, kad lietuvių tauta išsilaikytų Lietuvoje per ateinantį tūkstantį metų. Man atrodo, kad Į Laisvę yra daug prisidėjusi prie šios realistiškesnės „veidu į Lietuvą" galvosenos susiformavimo. Ilgiausių metų Į Laisvę žurnalui!

*

Kitame numeryje tęsime buvusiųjų redaktorių pasisakymus.