JAUNIMAS SAVO GALVOSENA IŠGĄSDINO SENIMĄ
JAUNIMAS LIETUVOS LAISVINIMO DARBE
Lietuvių Fronto Bičiulių studijų savaitės (įvykusios 1967 metų rugpiūčio mėnesio 14-20 dienomis Dainavoje, Michigan, JAV) organizatoriai įtraukė į programą, ir mūsų studentijos atstovus. Jie simpoziumo forma (rugpiūčio mėn. 19 d.) pasisakė apie savo prisidėjimą prie kovos dėl Lietuvos laisvės ir apskritai apie Lietuvos laisvinimo darbą. Jų pasisakymai ir galvosena tais klausimais sukrėtė ir išgąsdino studijų savaitės dalyvius, atstovaujančius vidurinei ir senajai kartai.
Simpoziumo dalyviai. Dr. P. Kisieliaus ir kitų pastangomis iš Chicagos buvo iškviesti aštuoni aktyvesni lietuvių studentijos atstovai, aktyviai dalyvaują ateitininkuose ar skautuose: A. Zailskytė, M. Pakalniškytė, G. Mačionytė, U. Juodvalkis, P. Prapuolenis, P. Zailskas, V. Valaitis ir L. Valaitis.Prie chikagiškių prisijungė pora studentų iš Detroito (Michigan): I. Damušytė ir V. Kutkus. Visi išvardintieji yra įpusėję ar jau bebaigią savo studijas kolegijose ar universitetuose. Simpoziumo moderatorius dr. A. Klimas (Rochester, New York, JAV) leido kiekvienam dalyviui išdėstyti savo mintis, vėliau jas papildyti ar atsakyti į klausytoji} klausimus. Beveik visi simpoziumo dalyviai turėjo paruošę minėta tema įžanginius kelių minučių pareiškimus ir juos perskaitė.
Senimą sukrėtę studentijos pareiškimai. Tik vienas ar kitas simpoziumo dalyvis padarė vieną ar kitą šviesesnį ar apgalvotą pareiškimą. Kiti kalbėjo labai išdidžiai ir kartu labai naiviai. To simpoziumo metu ne vienam iš klausytojų susidarė įspūdis, kad tie jaunieji kalbėtojai nėra lietuvių inteligentų dukros ir sūnūs, o amerikiečių studentijos atstovai, pramokę lietuviškai. Didesnė simpoziumo dalyvių dalis kalbėjo laužyta lietuvių kalba, stokodami reikiamų lietuviškų žodžių įvairiems išsireiškimams ir pilnai nebesuprasdami jiems pateikiamų klausytojų klausimų.
Kokie gi buvo tie sukrečią jaunimo pareiškimai ? Anot simpoziumo dalyvių (ne visų!), nesą reikalo rūpintis Lietuvos laisvinimu; dauguma lietuvių pavergtoje Lietuvoje esą patenkinti tenykščiu gyvenimu; sovietinių komunistų režimas nesąs joks kolonializmas Lietuvoje; iš viso nežiną, kodėl jie turėtų jungtis į Lietuvos vadavimo darbą; Lietuvos laisvinimo darbas ir pats klausimas esą neprasmingi; už Lietuvos ribų gyveną lietuviai negalį niekuo prisidėti prie Lietuvos laisvinimo darbo; niekad nevyksią net ir į išlaisvintą Lietuvą gyventi, nes ten gyvenimo standartas visad būsiąs žemesnis, negu kad Jungtinėse Amerikos Valstybėse; lietuvių pastangos laisvajame pasaulyje kovoje dėl Lietuvos laisvės prilygstančios negrų riaušėms JAV-se; Lietuvos laisvinimo darbas jų nedominąs ir pan.
Klausimų — atsakymų dalyje simpoziumo dalyviai (vėl ne visi!) savo "tezes” gana įžūliai ir kartu naiviai gynė. Ne vienas iš jų kalbėjo lyg didžiulis to klausimo žinovas ir žiūrėjo į vidurinės ir senesnės kartos atstovus (klausytojus) iš aukšto, kaip į, jų nuomone, neišmanėlius, atsilikusius nuo gyvenimo.
Tos nelietuviškos ir naivios galvosenos bei nusistatymo suformuotojai. Ne vienas iš klausytojų tuoj klausė, kas ir kokie veiksniai suformavę tokią jų galvoseną bei nusistatymą Lietuvos laisvinimo klausimu. Vienas iš studentų (simpoziumo dalyvių) tuoj atrėžė: “Ir lietuviški, ir amerikoniški”. “Norėčiau”, kalbėjo kitas klausytojas, “kad tuos šaltinius ar veiksnius ir išvardintumėt. Išvardinkite bent keletą mūsų knygų — veikalų, laikraščių, žurnalų, organizacijų ir kitų veiksnių”. Nė vienas neišdrįso pradėti. Po geros minutės viena studentė prakalbėjo, suminėdama tris laikraščius: “Draugą”, “Laisvąją Lietuvą” ir “Dirvą”. “Jūs esate studentai, o ne gimnazistai”, kalbėjo minėtas klausytojas, “neturėtumėt pasitenkinti tik vienu ar kitu laikraščiu. Lietuvos laisvinimo klausimais yra ir rimtų knygų. Jas jums reiktų perskaityti”. Simpoziumo dalyviai nebemėgino replikuoti.
Šviesos atnešę pareiškimai. Daug paslapties atskleidė Indrė Damušytė, kalbėdama, kad šeštadieninėse mokyklose jai ir kitiems niekad netekę mokytis apie kovas dėl Lietuvos laisvės Pirmojo pasaulinio karo ir pokario metais, apie nepriklausomybės laikus, apie lietuvių pasipriešinimą pavergėjams 1940 - 1944 metais ir partizanų didvyrišką kovą 1944 - 1952 metų laikotarpyje. Anot Damušytės, jai ir kitiems esą sunku suprasti lietuviškus laikraščius, nes jie (studentai) neturį, kaip ji išsireiškė, “background” apie visą lietuvių politinę veiklą. Iš visų jų šviesiausiai kalbėjo Vytautas Kutkus, politinių mokslų studentas. Jis vienam iš komunistuojančių savo profesorių pareiškęs, kad pasirinkęs politinius mokslus, norėdamas visiems kairiesiems ir komunistuojantiems įrodyti, kad Lietuva egzistuojanti ir ji nesanti Sovietų Sąjungos dalis, o tik laikinai pavergta. Jis taip pat padarė puikų simpoziumo užbaigimo pareiškimą. “Jei jums nepavyks Lietuvos išlaisvinti, mes jūsų darbą tęsime ir padėsime lietuviams nusikratyti sovietų komunistinės vergijos”.
Išvados. Toje pačioje Dainavoje vyko šią vasarą ir lituanistinių mokyklų mokytojų studijų savaitė. Kiek teko iš spaudos patirti, lietuvių jaunimo neparuošimo lietuviškai veiklai klausimas ten visai nebuvęs pajudintas. Lituanistinės mokyklos pramoko mūsų jaunimą kalbėti bei rašyti lietuviškai, bet nei mokytojai, nei jaunimo tėvai neįdiegia mūsų jaunojoje kartoje meilės Lietuvai ir kovos dvasios žygiui už Lietuvos laisvę.
Tuoj po šio simpoziumo PLB valdybos vykdomasis vicepirmininkas St. Barzdukas kalbėjo mažame ratelyje: "Vis dar neturime šiuo klausimu tinkamo vadovėlio savo mokykloms. Toks vadovėlis — tai pirmoji būtinybė”.
Be abejo, visuomeninio mokslo vadovėlis — tai pirmoji būtinybė lietuviško švietimo srityje. Antra, Lietuvos istorija pradėtina 20-tuoju šimtmečiu. Tūkstančiai lietuvių žuvo Lietuvos nepriklausomybės kovose ir karžygiškame partizanų pasipriešinime Maskvos pavergėjams. Iškeltini Nepriklausomybės kovų, 1941 metų sukilimo ir partizaninių kovų didvyriai ir lietuvių tautos didysis troškimas būti laisva. Istorijos pamokose perskaitytini "Partizanai” ir kitos to žanro knygos. Lituanistinėse mokyklose mūsų jaunimas turėtų būti supažindinamas iki detalių su mūsų veiksniais, jų siekiais bei veikla. Turime visą eilę svarbių ir svarių savo organizacijų. Lituanistinių mokyklų mokiniai supažindintini taip pat su centrinėmis mūsų organizacijomis, jų siekiais bei veikla. Jau mokyklose mokiniai ragintini įsijungti į vieną ar kitą centrinę organizaciją. Lietuvių Bendruomenė apjungia visus lietuvius. Mokyklinis jaunimas supažindintinas iki detalių su LB paskirtimi, siekiais bei darbais. Moksleiviams kalte kaltina į galvą, kad jie ateityje taptų aktyvūs LB nariai.
Tai tik keletas sugestijų, šioje srityje negalavimai yra nepaprastai dideli, ir jų išlyginimas yra nepaprastai sudėtingas ir sunkus. Mums reikia ne vien tik lietuviškai kalbančio jaunimo, bet ir lietuviškai galvojančio ir visais mūsų reikalais besisielojančio jaunimo. Beveik nieko nebereiškia, jei jaunimas dar kalba lietuviškai, jei pas jį nebėra lietuviškos dvasios ir pilno ir nuoširdaus atsidavimo lietuvių ir Lietuvos reikalams. (rd.)
