GEDULO AKMENIMIS PAŽENKLINTAS KELIAS
Sovietinis komunistinis lietuvių tautos genocidas yra pats žiauriausias xx amžiaus programinis procesas. Jis dar nesulaukė viešo visuomenės teismo ir nei vienas genocido vykdytojas nesulaukė jo darbus įvertinančio net moralinio nuosprendžio. Ir tik sovietinio teroro aukų sąrašas liks kaip protestas ateities kartoms ir tautoms. Kiekvienas šių skaičių tegul bus rūstus kaltinimas genocido vykdytojams.
Tik 1941 metais ištremtų, kalintų ir nužudytų Lietuvos piliečių 138 860. Per antrąją sovietinę okupaciją žuvo partizanų – apie 20 tūkstančių, politinių kalinių – 100 tūkstančių, ištremtųjų - 403 tūkstančiai.
1948 m. gegužės 22-24 dienomis išvežta apie 200 tūkstančių geriausių, darbščiausių Lietuvos ūkininkų. Tai skaičiai, kurie dar pilnai nesutikslinti.
Genocido vykdytojai apėmė visas visuomenės sferas Aiškiausiai genocido tikslą išreiškė SSKP(CK) Lietuvos biuro pirmininkas M. Suslovas „...bus Lietuva, bet be lietuvių“ Ir ėmėsi lietuviški koloborantai vykdyti Maskvos programą su kaupu.
Pagrindinės genocido formos buvo:
1. Genocido vykdytojų okupuotame krašte paruošimas
2. Fizinis Lietuvos piliečių naikinimas juos žudant ar amžinai ištremiant į atšiauriausias Sibiro vietas.
3. Krašto ūkio griovimas ir religijos naikinimas.
4. Kolonizacija ir rusifikacija.
5. Rezistencijos, pasipriešinimo likvidavimas.
Visos šios formos vedė į tą patį tikslą – fizinis tautos sunaikinimas. Okupantai gerai žinojo, kad valstybę galima sunaikinti arba paversti vergais tik sunaikinus jos politinį, mokslinį, kultūrinį, karinį ir ūkinį elitą. (iš knygos „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas“Vilnius,1996).
Nuo to ir buvo pradėta.
1941m. birželio 14d., pirmoji masinio trėmimo diena, kada buvo tremiami mokytojai, inžinieriai, karininkai ir kita Lietuvos inteligentija. Ši diena paliko mūsų tautos atmintyje kaip didžiausios tragedijos diena.
Masiniai trėmimai vyko sugrįžus raudonajam okupantui: 1948 05 22: 1949 03 24: 1951 10 02. Be šių vyko dar mažesni: 1945m, 1946m, 1947m, 1950m, 1952m. ir net 1953m. Po Stalino mirties ši genocido forma buvo nutraukta, tačiau tremtis buvo taikoma iš Gulago išėjusiems politiniams kaliniams. Daugeliui iš jų buvo neleista grįžti į Lietuvą, tikslu siekta nutautėjimo, kuriant mišrias šeimas.
Tremtiniai ir politiniai kaliniai sovietiniuose lageriuose kentė enkavedistų smurtą, pažeminimą, patyčias, fizinį susidorojimą, badą. Tūkstančiai paliko amžiams ilsėtis atšiauriuose regionuose.
Lietuvių kovos prieš sovietinį genocidą -- partizaninė kova. Tai fenomenas, pasididžiavimas, stebuklas. Partizaninis judėjimas buvo suaugęs su tauta. Tai nulėmė jo mastą ir aktyvumą. Partizaninės kovos slopinimas okupantams buvo vienas iš pagrindinių uždavinių vykdyti genocidą. Smurtu, ir melu stengėsi supriešinti tautą: kuriami stribų būriai, rezgamas šnipų ir išdavikų tinklas. Prieš ginkluotą rezistenciją metama reguliari kariuomenė, kurios
Įguloms nuklota visa Lietuva. Tačiau okupantas , nors ir kaip stengėsi nesugebėjo užgniaužti Laisvės troškimo, organizuota, aktyvi ginkluota kova tęsėsi 10 metų. Ji pareikalavo didelės lietuvių tautos aukos, tačiau nesunaikino laisvės troškimo, valstybės atkūrimo vilties. Ta viltis buvo įgyvendinta 1990 03 11 –osios AKTU.( „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas“).
Džiaugdamiesi Nepriklausomybės atkūrimu, nepamirškime Tų, kurių žūtbūtine kova, kančiomis, krauju ir mirtimi visa tai buvo pasiekta.
Perėję bolševikinius gulagus, išlikę gyvi politiniai kaliniai ir tremtiniai, prisimindami tuos siaubingus okupacijos metus ir pagerbdami tuos, kurie niekada nesugrįš suorganizavo visoje Lietuvoje Akciją „ Gedulo akmenimis paženklintas kelias“ Buvo pakviesti visų nukentėjusiųjų nuo sovietinės okupacijos artimieji, aplankyti tėviškes ir iš buvusių ar dar esamų sodybų paimti po atminimo akmenį surašyti jame visų nukentėjusių vardus ir pavardes ir uždėti simbolį : Vyties kryžių –jei buvo partizanas, Gedimino stulpus – tremtiniui. Dar prašome atvežti užrašytus akmenis kaimynų ar tų žmonių kuriuos pažinojote, o dabar jų nei vienas neišlikęs.
Kiekvienas vardas, pavardė, slapyvardis tai kaltinimas komunizmui, jo vadams vykdant lietuvių tautos genocidą.
Akcija vyko 1994 05 08 labai pakiliai. Gedulo akmenis žmonės vežė individualiai, į tolimesnes apylinkei važiavo tremtinių suorganizuoti sunkvežimiai. Akmenys tvarkingai sudėti šventoriuje – tam padarytoje iš karčių sienelėje.
Iš kiekvienos parapijos po akmenį buvo surinkta ir pagal LPKT Sąjungos nurodymą nuvežta į Vilnių. Ten atvežtais iš visos Lietuvos Skausmo akmenimis pastatytas Aukų g. kuklus paminklas, prie kurio ir dabar Birželio 14 d. vyksta iškilmės.
Iš likusių Gedulo - skausmo akmenų Pastatytas paminklas prie Marijampolės geležinkelio stoties. Čia kiekvienais metais birželio 14d. vyksta minėjimas. Tai gražus gestgas Tautos kančioms įamžinti, tik gaila, kad per tiek metų užrašai ant akmenų išdilo...
Kiekvienas paminkle esantis akmuo tai mūsų tautos skausmingas puslapis, o kartu ir priminimas smurto , genocido vykdytojams ir koloborantams, kad mes niekada neužmiršime aukų už Lietuvos Laisvę, jos kalbą ir demokratiją. Kad genocido vykdytojai bejėgiai prieš Lietuvių tautos tyžtą ir atkaklumą.
Aldona Vilutienė
Nuotraukos:1. Sienelė iš skausmo ir gedulo akmenų Marijampolėje šv. Mykolo archangelo šventoriuje. 2.Užrašai ant skausmo akmenų. 3. Paminklas iš skausmo akmenų Marijampolės geležinkelio stotyje. Paminklas Vilniuje Aukų gatvėje.
