NEIŠDUOKIME
Algirdas Patackas
(Kalba Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime)
Dar 1938-aisiais, kuriuos galime pavadinti paskutiniais Lietuvos Respublikos išorinio klestėjimo metais, filosofas Stasys Šalkauskis sielojosi, kad Lietuva praras iškovotą laisvę, jei ir toliau šitaip gyvens, jei dvasinis lietuvių tautos gyvenimas nebus gaivinamas gyvąja dvasia. Tačiau kvietimas jungtis į Gyvosios Dvasios sąjūdį labai nedaugelio buvo išgirstas, - jis liko balsas tyruose. Lietuvių inteligentija buržuazėjo, dvasininkija - klerikalėjo, o ponios karininkienės tautinį drabužį nugyveno iki saloninio. Tuo tarpu iš Rytų lediniais liežuviais jau šliaužė Sibiro ledynų šaltis, iš Vakarų grūmojo būsimojo Drang nach Osten aidas. Stasio Šalkauskio žodžiai buvo pranašiški: Lietuva laisvę prarado.
Mes norime laisvę atgauti, tačiau ar nuo to pradedame, nuo ko reikėtų -vaduotis pirmiausia iš savo nuodėmių? Kitaip mūsų laisvės kova vis labiau kryps į nuogą politinę. Iš Sąjūdžio programų jau dingsta pažadai etines ir humanistines vertybes laikyti svarbiausiomis; vis labiau įsigali ekonominiai ir politiniai šūkiai. Ši fizinė kova gresia nukreipti dėmesį nuo pagrindinio priešo - mūsų pačių dvasinio skurdo, nuo blogio mumyse -ir atsisukti prieš žmones - ateistus, okupantus, kitaminčius, kitataučius. Šioje kovoje vis labiau bus nenorima priešininką pakeisti, leisti jam išsigelbėti atgailos būdu, bet - nugalėti, paminti, kaip tai darė kryžiuočiai su mūsų protėviais. Mūsų laisvė tuomet virs nelaisve kitiems, meilė Tėvynei virs neapykanta svetimiesiems, o dora bus tai, kas man šiuo metu patinka; kova dėl laisvės virs politine kova dėl valdžios.
Ką gi daryti, kad šitaip neatsitiktų? Sena indoeuropiečių išmintis moko, kad yra trys varnos (arba kastos) - tai bramanai, kšatrijai ir vaišijai (dvasingieji, kariai-administratoriai ir valstiečiai). Geriausiu laikomas tas, kuris geriau atlieka savo priedermes - dharmą. Bet yra ir neturintys priedermės, atsakomybės, tai šūdrai - patarnautojai. Mūsų visuomenė didele dalimi yra šudrų visuomenė. Šudras - tai pats funkcionierius, aklai vykdantis svetimą valią ir nieko nenorintis žinoti, nejaučiantis atsakomybės. Nesant bramaniškojo idealo kšatrijai virsta despotais, vaišijai - išnaudotojais materialistais, o šūdrai atveda prie anarchijos, kurios aplinkui iki valiai, kurioje skęsta Lietuva.
Atsiranda, gausėja grėsmingų ženklų. Vienas tokių - tai pirmasis AIDS susirgimas Lietuvoje, užregistruotas Klaipėdoje. Tai apokaliptinis ženklas. Ką daryti, kaip gelbėtis?
Dora ir laisvė neatsiejamos-, be pirmosios nėra antrosios. Sukeisti šitas sąvokas - tai padaryti mirtiną, neatleidžiamą klaidą. Tai ypač pasakytina apie lietuvius, kaip etinės kultūros žmones. Todėl Sąjūdis neturėtų užmiršti dvasingumo, nenuvertinti jo empiriniais šūkiais ir akimirksninėmis naudomis.
Sąjūdžio žmogus - sąjūdininkas - tai visų pirma žmogus, atliekantis bramano priedermes, nepriklausomai nuo profesijos, amžiaus ar pasaulėžiūros. To mus moko praeities šviesuliai, tokie kaip Kudirka, Šalkauskis, Vydūnas... Neišduokime jų!
Sąjūdžio programos projekte etikos klausimai beveik neaptarti. Rezoliucijų sąvade doros dalykai aptarti prabėgomis, kaip atskiri atvejai, bet nesuformuluota pagrindinė nuostata. Jei teigiama, kad Sąjūdis yra moralinė jėga, šitokia nuostata būtina. Kauno iniciatyvinė grupė pamėgino ją suformuluoti.
Sąjūdžio principinė nuostata doros atžvilgiu:
1) Nėra laisvės be doros.
2) Tautinis atgimimas nesuderinamas su palaidumu ir nuolaidomis doros srityje.
3) Yrant tradicinei moralei, paremtai papročiais, didėja asmeninės atsakomybės, laisvo moralinio apsisprendimo našta.
4) Apsisprendimas rinktis gėrį tebūna mūsų įnašas ir auka Atgimimui.
5) Mūsų atrama - tai senoji unikali baltiškoji doros kultūra bei istoriškai paveldėtos krikščioniškos vertybės. (Todėl Lietuvoje nėra nei istorinio, nei pasaulėžiūrinio pagrindo betautiškam liberalizmui moralės srityje.)
6) Tautiniame auklėjime pirmenybę skirsime gerai valiai ir laisvam apsisprendimui, bet ne diktatui.
7) Atskirose, itin skaudžiose srityse (negimusios gyvybės žudymas, girtavimas ir kt.) pasiliekame teisę reikalauti juridinių akcijų, neprasilenkiančių su žmoniškumo principais.
Lietuvybė ir dora neatsiejamos!
Užbaigti norėčiau posmeliu iš Kęstučio Genio eilėraščio:
Per skaistyklas, per pragarus,
Iš nežinios į nežinią,
Mes pagaliau atradome,
Kad Lietuva - tai sąžinė.
* * *
Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai;
jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 31-32).
