Partizanai: Istorija ir dabartis

Ar Bažnyčia lenkino Lietuvą

ISTORIJOS PUSLAPIAI

Laukys [kun. Jonas Lauriūnas S J]

AR BAŽNYČIA LENKINO LIETUVĄ

    Dažnai girdime kaltinimą, kad Bažnyčia lenkino Lietuvą. Kiek šiame kaltinime tiesos? Lenkinimo procesas Lietuvoje buvo sudėtingas reiškinys, tad, norint tarti teisėjo žodi, reikia kartu matyti ir tas istorines sąlygas, kurios skatino šį procesą: atsiėjus faktą nuo istorinio fono, galima gauti iškreiptą vaizdą.

    Lenkėjimo proceso pradžia. Lenkėjimo ištakomis reiktų laikyti Jogailos ir Jadvygos santuoką (1388), kai Lenkijos sostan įsėdo Lietuvos valdovas. Lietuviams šis faktas reiškė dviejų valstybių sąjungą, turinčią tarnauti abiejų šalių interesams, ypač kovoje su Kryžiuočių ordinu. Lenkams kilo mintis pajungti Lietuvą savo valdžion. Lietuviams teko ryžtingai ginti valstybės savarankiškumą. Tarp abiejų šių valstybių būta nuolatinės trinties. Bet lenkai jau skverbėsi į Lietuvą.

    Tuomet bažnyčias globojo didikai; jie turėjo vadinamąją patronato teisę.Štai Lietuvos valdovas Kazimieras, 1447 m. išvykdamas į Lenkiją, suteikė Lietuvos bajorams privilegiją, kad jei prie bažnyčios nebūtų lietuvio kunigo (matyt, stigo lietuvių kunigų), bažnyčiai aptarnauti jie gali pristatyti ir antros tautos asmenį - lenką (1, p. 35).

    Liublino unijos priežastys. XV a. stiprėja Rusija, iškyla Krymo totoriai, atsiranda turkų pavojus. Stiprėja ir Lenkija. Tai grėsminga situacija Lietuvai. Ši aplinkybė ir pastūmėjo ją 1569 m. unijon - jungtis su lenkais, kurie tuo naudojosi savo grobikiškiems tikslams. Lietuviai kiek galėdami spyrėsi prieš agresyvius lenkų kėslus. Tarp lietuvių rezistentų matome ir aukštųjų dvasininkų: Žemaičių vyskupą Martyną, Vilniaus vyskupą Valerijoną Prota-sevičių. Tuometinę padėtį nusakantys lietuvių didiko Mykolo Radvilos Juodojo žodžiai, kad Maskva eina su jėga, o lenkai - su klasta (2, p. 235), buvo teisingi. Tačiau unija įvyko... Nors lenkams nepavyko visiškai pajungti Lietuvos, nors lietuviai bent iš dalies išlaikė valstybinį savitumą, tačiau lenkų ekspansijai į Lietuvą vartai jau plačiai atsivėrė. Pirmiausia ėmė skverbtis lenkų kalba, o paskui ir patys lenkai kraustėsi čia - užimdami postus administracijoje, vedybomis įsigydami nekilnojamojo turto (pirkimo būdu svetimšaliui Lietuvoje įsigyti turto draudė II Statutas).

    Lietuviai, parodę daug dinamikos politinėje ir militarinėje srityse, neparodė reikiamo veržlumo kurdami tautinę, dvasinę kultūrą. Savo kalbos jie nepavertė rašto kalba - ji liko tik šnekamoji, o vėliau - tik liaudies kalba. Nuo XVI a. ima lenkėti didikai, jais seka bajorai, miestelėnai, nuo jų neatsilieka ir dvasininkai.

    Lietuva vėlai sulaukė universiteto (tik 1579 m.), kai kaimynai jau buvo žymiai anksčiau pasirūpinę įsteigti aukštąją mokyklą (čekai Prahoje - nuo 1348 m., lenkai Krokuvoje - nuo 1364 m., prūsai Karaliaučiuje - nuo 1544 m.). Neturėdami savo rašto kalbos ir aukštesnių mokyklų, lietuviai nebuvo reikiamai atsparūs svetimų kultūrų įtakai.

    Bažnyčios požiūris į lietuvių kalbą po unijos. Šį požiūrį tikriau išreiškė atskirų dvasininkų įvairi laikysena, o ne vieninga linija iš hierarchijos viršūnių. Štai Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis (nuo 1576 iki 1609 m.). Jis pats sakė lietuviškus pamokslus, rūpinosi parengti lietuviškai mokančių dvasininkų. Jam rūpėjo lietuviška knyga. Jis globojo kun. Motiejų Strijkovskį, pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos autorių, - pakėlė jį į Žemaičių kanauninkus. Globojo kun. Mikalojų Daukšą, rašantį lietuviškas knygas, - savo lėšomis išleido jo „Postilę“ (1599) ir, galimas daiktas, jo katekizmą (1595). Jis yra išleidęs ir grynai pasaulietinio turinio knygelių ir yra laikomas pirmuoju lietuviškos knygos Lietuvoje leidėju.

    Varnių sinodas 1636 m. reikalavo, kad vaikai bažnyčioje giedotų sava kalba, kad iš sakyklos kunigai kalbėtų vietine kalba (3, p. 13, 199). Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius 1747 m. aplinkraštyje įpareigojo kunigus pamaldų metu poterius kalbėti liaudies kalba (3, p. 201). Žemaičių vyskupas Jonas Lopacinskis 1765 m. priminė kunigams, kad bažnyčioje tikėjimo tiesų mokytų gimtąja kalba, kad rekomenduotų žmonėms įsigyti K. Klimavičiaus katekizmą gimtąja kalba.

    Galimas daiktas, kad tokių potvarkių būta ir daugiau, bet jie yra nežinomi istorikams. Istorikai, sklaidydami XVII a. parapijų vizitacijų protokolus, randa pastabų, kad prie daugelio bažnyčių dirbantys kunigai moka lietuviškai, o kai kurių bažnyčių inventoriuose užtinka ir lietuviškų knygų pavadinimų.Vadinasi, lietuvių kalba tada dar vartota bažnyčiose.

    Reikia pasakyti, kad lietuvių kalba rūpėjo ir pasauliečiams didikams. Lietuvoje XVI-XVII a. pastatyta daug bažnyčių, kurias finansavo didikai. Iš Žygimanto Senojo ir Zigmanto III kanceliarijų išėjo nemaža raštų, kur reikalaujama, kad prie bažnyčios būtų kunigas, mokantis lietuviškai.

    XVI a. antrojoje pusėje į Lietuvą atsikelia jėzuitai. Jiems, kaip vienuoliams, rūpėjo religijos skleidimas, o tautinis klausimas buvo svetimas, bet, kaip tvirtina istorikas prof. K. Jablonskis, lietuvių kalbos jie neslopino, netgi ją palaikė (4, p. 314). Neteisus yra doc. J. Laužikas, tvirtindamas, kad jėzuitai dirbo pedagoginį darbą atsietai nuo gimtosios kalbos(5, p. 5). Jų įsteigtoje akademijoje - universitete dėstomoji kalba lotynų, kadangi ši kalba plačiai vartojama, o dėstytojai ir studentai taip pat buvo įvairių tautybių, bet savo naujokyne Vilniuje jie įsteigė lietuvių kalbos būrelį. Klierikai pamokslų pratybas atlikdavo lietuviškai. Savo bažnyčiose pamokslus sakė lietuviškai (2, p. 218).

    Prof. K. Jablonskis tvirtina, kad jėzuitai būrė žmones kurti lietuviškai religinei literatūrai, pvz., jie prisitraukė Žemaičių vyskupijos kan. M. Daukšą, gražiai išvertusi į lietuvių kalbą katekizmą ir pamokslų rinkinį „Postilę“ (4, p. 314). Jėzuitai parengė ir lituanistinių knygų. Sirvydo žodynas sulaukė 5 leidimų. 1737 m. išėjo anoniminė lietuvių kalbos gramatika. Šv. Jono bažnyčioje lietuviški pamokslai aidėjo iki 1738 m. (apie vėlesnį laiką neužtikta žinių). XVIII a. buvo išleista nemažai religinės literatūros. 1673-1773 m. laikotarpyje išėjo 12 Evangelijos laidų, - jų kalba nebloga. Leidžiami giesmynai: kun. S. M. Slavočinskio „Giesmės“ (1646), „Balsas širdies“. Paminėtinas akademijos spaustuvės išleistas elementorius (1760), kuris buvo spaustas dar kelis kartus. Jėzuitai vartojo lietuvių kalbą ir savo teatre (5, p. 14).

    Panašiai dirbo ir kiti vienuoliai. Pranciškonai stengėsi, kad jų kunigai mokėtų vietos kalbą. Naujokyne dvasines pratybas atlikdavo lietuviškai; klierikai, gerai neišmokę lietuvių kalbos, negaudavo šventimų (3, p. 222). Savo bažnyčioje Vilniuje pamokslus sakė lietuviškai. Savo spaustuvėje pranciškonai dar XVIII a. spausdino lietuviškas knygas, tarp jų elementorius, katekizmus. Tą patį galima pasakyti ir apie bernardinus - jie brangino lietuvių kalbą (3, p. 14).

    Bet atėjo naktis. Bajorija sulenkėjo. Ėmė lenkiškai kalbėti ir iš jos kilę dvasininkai. Tai ypač buvo ryšku Rytų Lietuvoje, Vilniaus vyskupijoje. Kiek geresnė padėtis buvo Žemaitijoje: čia lenkėjimo procesas vyko žymiai lėčiau. XVIII a. pabaigoje lietuviškos raštijos rengėjai jau buvo iš vakarinės Lietuvos. Jie spietėsi apie Kražių, Pašiaušės (dabar Kelmės r.) jėzuitų kolegijas, o jų raštus spausdino Vilniaus akademijos spaustuvė (6, p. 204). Ne visų to laikotarpio lietuviškų knygų kalba buvo nepriekaištinga -tik XVIII a. ji suprastėjo. Bet šie leidiniai savo padarė - buvo šviesa juodoje naktyje, tiltas į XIX a. pradžios lietuvišką raštiją.

    Po valstybės padalijimo. Į XIX amžių Lietuva įžengia „globojama“ Rusijos ir Prūsijos. Lenkų kalbą imta laikyti gero išsiauklėjimo požymiu. Vilniaus universitetas jau nebe jėzuitams priklauso - suvalstybintas ir į lietuvių kalbą žiūri nepalankiai. Jame vietoj anksčiau buvusios lietuvių kalbos nuo 1771 m., kai Lietuvos-Lenkijos valstybėje buvo panaikintas Jėzuitų ordinas, oficiali kalba tapo lenkų kalba. Tai dar daugiau prisidėjo prie lietuvių šviesuomenės sulenkinimo. Edukacinė komisija (mūsiškai Švietimo ministerija) užsibrėžė šviesti gimtąja kalba, bet tokia Lietuvoje jau buvo laikoma... lenkų kalba ir ji buvo dėstomoji kalba Lietuvos vidurinėse ir aukštojoje mokyklose. Universiteto rektorius Jonas Sniadeckis (1756-1830) piktinosi, kad lietuvių bajorų rašytuose lenkiškuose tekstuose pasitaiko „litvinizmų" (7, p. 27).

    Tuo pat metu Užnemunėje lietuviai buvo vokietinami. Taigi ir vienoje, ir kitoje Nemuno pusėje buvo siekiama, kad lietuvis užmirštų savo kalbą.

Bet jai nebuvo lemta mirti. Buvo tokių, kurie norėjo ją pažadinti. Tarp šių žadintojų sutinkame nemaža dvasininkų.

    1808 m. lenkų kalba pasirodė studija „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“, kuri po poros metų buvo išversta į rusų ir prancūzų kalbas. Jos autorius - uždarytojo Jėzuitų ordino narys, buvęs Lietuvos civilinio tribunolo pirmininkas, vyriausiasis Lietuvos mokyklų vizitatorius, Varšuvos Mokslo bičiulių draugijos narys, už ryšius su 1794 m. sukilėliais sėdėjęs Smolensko kalėjime, - ukmergiškis kunigas Ksaveras Bogušas (Baužas). Jis teigė, kad lietuvių kalba tinka ir grožinei literatūrai, kad ji vartotina ir kultūriniame gyvenime. Jis siūlė universitetui įkurti draugiją, kuri rinktų lietuvių tautosaką ir leistų liaudžiai lietuviškas knygas.

    1801-1838 m. Žemaičių vyskupo soste buvo Juozapas Arnulfas Giedraitis. Jis išleido Evangelijas (1806), išvertė ir išleido Naująjį Testamentą (1816), vertė į lietuvių kalbą ir grynai pasaulietiškų dalykų - Torkvato Taso poeziją. Jis rūpinosi, kad būtų lietuviškų vadovėlių mokykloms. Jam talkininkavo kun. Dominikas Mogėnas, parengęs 1805 m. Lietuviškų evangelijų leidimą, parašęs neišlikusią lietuvių k. gramatiką (7, p. 65). Jis palaikė ryšius su XIX a. lietuviais literatais - Antanu Jackumi Klementu, Dionizu Poška, Antanu Strazdu. Ragino gerinti lietuviškosios raštijos kalbą. Jis prisidėjo prie 1831 m. sukilimo, todėl rusų valdžia ieškojo būdo, kaip jį pakeisti kitu žmogumi, lojalesniu režimui (7, p. 215). Šių dviejų vyrų -Bogušo ir Giedraičio - veikla neliko be pėdsakų: jie turėjo tam tikros įtakos jaunesniajai šviesuomenės kartai.

    Juozapą Arnulfą Giedraitį Žemaičių vyskupo soste pakeitė kitas Giedraitis, Simonas, valdęs tik ketverius metus (1838-1842), bet spėjęs pasireikšti kaip uolus parapinių mokyklų gimtąja - žemaitiška kalba organizatorius. Tuo reikalu jis plačiai susirašinėjo su caro valdžia. Žandarams susekus slaptas parapines mokyklas, jų vadovai kunigai klebonai mokėdavo 250 rublių baudas. Todėl Simonas Giedraitis reikalavo leidimo dvasininkams dirbti mokytojo darbą (7, p. 234).

    Rusų valdžia, norėdama apsidrausti nuo jai nepavaldžių slaptųjų mokyklų, 1841 m. leido lietuviams dvasininkams prie bažnyčių mokyti vaikus liturgijos ir lietuviškai skaityti su sąlyga, kad: 1) kasmet bus teikiamos smulkios žinios apie kiekvieną mokyklą ir 2) jose bus mokoma ir rusų kalbos. Neregistruotas mokyklas rusai ir toliau griežtai slopino, o nelegaliems mokytojams grėsė tremtis į Rusijos gilumą.

    Simonui Giedraičiui mirus, jį pakeitė kun. Jonas Krizostomas Gintila(1842-1850). Šis į parapines mokyklas žiūrėjo labai rimtai, išleido daug raštų ir išjudino inertiškus kunigus (7, p.237). Jis bendradarbiavo su botaniku kun. Jurgiu Ambraziejumi Pabrėža, rėmė Simono Daukanto leidybinius sumanymus.

    Kun. J. K. Gintilą pakeitė vysk. Motiejus Valančius, kuris parapinių mokyklų klausimą dar labiau akcentavo ir jų tinklą išplėtė. Ne veltui kai kurie kultūros istorikai (pvz., Meilė Lukšienė) šias mokyklas vadina valandinėmis.Vyskupas ketino įvesti į seminariją lietuvių kalbą kaip dėstomąją, bet negavo leidimo (7, p. 294).

    Mokykloms reikėjo vadovėlių. Vienuolis bazilijonas kun. Aleksandras Butkevičius(1780-1829) parengė „Kalbrėdą lietuviškai žemaitiško liežuvio" (apie 1824 m.), bet universiteto cenzūrinė komisija nedavė leidimo ją spausdinti, nors dėl to buvo kovota keliolika metų. Ši „Kalbrėda" - tai pirmoji XIX a. pradžios lietuvių kalbos gramatika. Jis ir daugiau buvo parašęs lituanistinių dalykų, pvz., lenkų-lietuvių k. žodyną, kurio nespėjo užbaigti. Spėjama, kad jo turėtų būti darbas „Dykcyonarius Liežuwia Lie-tuwiszka. Su pridieimu nekuriu žodžiu Liežuwia Lenkiszka“. Panašiai universitetas nedavė leidimo kun. Antanui Strazdui spausdinti savo giesmių -jas slapta išspausdino Vilniaus misionierių spaustuvėje, o 1818 m. - Belarmino katekizmo vertimą. Leidimo yra negavę ir kiti žmonės - pasauliečiai, pvz., Jeronimas Stanevičius - aritmetikos vadovėliui (7, p. 93).

    Šalia šių žmonių vadovėliais rūpinosi kun. A. Mogėnas. Kun. Vincentas Valmikas, Vilniaus katedros vikaras, 1820 m. išleido giesmyną, kurio išėjo keliolika laidų. Jis stengėsi išleisti ir savo sanbrolių A. Butkevičiaus, A. Strazdo darbus, R. Aleknavičiaus poeziją, ilgai kovojo su cenzūra. Už tai buvo ištremtas iš Vilniaus vyskupijos.

    Šią pirmąją vadovėlių rengėjų laidą lydėjo kiti. 1855 m. išėjo Vilniaus dvasinės seminarijos auklėtinio kun. Tado Juzumo „Didysis elementorius", kurio kitas leidimas pasirodė 1860 metais. Jo brolis kun. Vincentas Juzumas 1864 m. išleido „Naują žemaitišką elementorių", kurio per 25 m. išėjo 20 leidimų. Be to, jis išleido „Žemaičių diecezijos žemėlapį" (1855) ir paliko „Aprašymą Žemaičių vyskupystės".

    Tuo laiku atsiranda dvasininkų, kurie rūpinasi ir religinės, ir pasaulietinės literatūros kūrimu. Kun. Kiprijonas Nezabitauskas(1779-1837), išspausdinęs iš prancūzų kalbos verstą „Tikinčiojo žodį", vertė Adomo Mickevičiaus poeziją, rašė lietuvių kalbos žodyną, vertė į lietuvių kalbą 1830 m. sukilėlių atsišaukimus, parengė priedų kun. A. Butkevičiaus gramatikai, kūrė poeziją. Jį lietuvių poezijoje reikėtų vadinti pirmuoju rašiusiu visuomenine filosofine tematika.

    Vilniaus seminarijos auklėtinis kun. Kajetonas Aleknavičius(1803-1874) išleido elementorių (1846), išspausdino eilėraščių ir eiliuotų feljetonų rinkinį (1861). Jis laikomas eiliuoto feljetono pradininku lietuvių literatūroje. Seinų seminarijos auklėtinis kun. Antanas Tatarė(1805-1889), Lukšiuose įkūręs pradinę mokyklą, be religinių knygų, parašė pasakėčių rinkinį „Pamokslai išminties ir teisybės" (1851), kurių iki XIX a. pabaigos išėjo 5 leidimai. Parašė dar keliolika apsakymų, kurie buvo išspausdinti po jo mirties. Varnių seminarijos rektorius kun. Juozapas Silvestras Dovydaitis(1825-1882) parašė ir išleido apysaką „Šiaulėniškis Senelis", „Gyvenimas Stepo Raudnosio". Būdamas Sibiro tremtyje vertė Krylovo pasakėčias. Apie XIX a. vidurį Varnių seminarijoje susitelkia klierikų būrelis, užsimojęs dirbti tautinį lietuvybės darbą (A. Baranauskas, K. Kairys, R Viksva). Kun. Klemensas Kairys savo gyvenimą baigė Sibire; liko nespausdinti ir jo literatūriniai darbai, saugomi šiandien archyvuose.

    Žemaičių dvasininkijos dalis aiškiai stojo už lietuvių kalbą. Šios grupės siekius išreiškė kun. Antanas Baranauskas, rašydamas:

    Viso svieto mokslus lietuviams paduosiu,
    Viso svieto raštus raštan lietuviškan versiu.
    Lietuvninkai žmonės bus visi galvočiai,
    Visam svietui visuos moksluos eis kelio vedžiotų.

(Pasikalbėjimas giesmininko su Lietuva)

    Tarp kunigų pasigirdo balsų, kad lietuvių kalba brangintina ne vien kaip priemonė lietuvių liaudžiai šviesti, bet ir kaip vertybė pati savaime: ją reikia gryninti, tobulinti, mylėti, garsinti. Tokias mintis reiškė Vilniaus kunigų seminarijos auklėtinis kun. Juozapas Čiulda savo „Trumpuose samprotavimuose apie žemaičių kalbos taisykles ir apie lietuvių mitologiją“ (1854).

    XIX a. viduryje imta galvoti apie lietuviško laikraščio leidimą. Tokių iniciatorių buvo keli: broliai kunigai Juzumai (prieš 1850 m. ), vysk. Motiejus Valančius, kuris jau buvo parinkęs ir vardą savo laikraščiui - „Pakeleivingas“ (1857). To laiko liaudis jau domėjosi knyga; tai rodo nemaži leidinių tiražai, pvz., Valančius kai kurių savo knygų buvo išleidęs po 10 000 egz. (Živatas Jėzaus Kristaus, 1854), kitų - po 40 000 egz. (Apij brostwa blaiwistes, 1858).

    Neteisus yra Kostas Korsakas, be jokių išlygų tvirtindamas, kad katalikų dvasininkija siekė nutautinti mūsų liaudį, lietuvišką raštiją naudojo vien savo tikslams - religiniams prietarams skleisti, darkė ir lenkino lietuvių kalbą. Tai galima tvirtinti tik apie dalį dvasininkijos, o vadinamojo kalbos grynumo sunku buvo reikalauti iš ano meto žmonių, kai lingvistinė nuovoka tais laikais apskritai buvo menka.

    Uždraudus spaudą.XIX a. per Lietuvą nusirito dvi sukilimų bangos (1830 ir 1863), kurios skaudžiai supurtė tautos gyvenimą. Uždarytas Vilniaus universitetas (1832) - prarasta inteligentų kalvė. Uždraustos visos valdiškos mokyklos (1863) ir lietuviška spauda lotynų raidynu (1865), -suduotas skaudus smūgis liaudies švietimui. Lietuvių dvasininkija pasirodė neištikima rusų valdžiai - abiem atvejais pritarė sukilėliams (7, p. 213). Po antrojo sukilimo kas šeštas kunigas Žemaičių vyskupijoje buvo represuotas (iš viso 106). Tauta neteko daug šviesuomenės. J Kauno kunigų seminariją kurį laiką (1863-1870) nebuvo leidžiama priimti kandidatų, į Vilniaus kunigų rengimo įstaigą, kuri 1842 m. buvo perkelta į Petrapilį, įstojimas taip pat buvo suvaržytas - per dvejus metus tegalėjo patekti 3 studentai iš Lietuvos.

    Tuometinių Lietuvos „globėjų" siekimus nusakė Antanas Baranauskas:

    Anei rašto, anei drako mums turėt neduoda,
    Tegu, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda.

    Dalis kunigų nepasimetė toje slogioje naktyje - ieškojo išeities. Vysk. Motiejus Valančius, susitaręs su Tilžės klebonu Jonu Zabermanu, suorganizavo slaptą knygų leidimą Rytų Prūsijoje. 1867-1869 m. tokiu būdu buvo išspausdinta apie 19 000 lietuviškų knygų (8, p. 165). Į knygų platinimą įsitraukė kunigai, klierikai, valstiečiai. Šis darbas netrukus pareikalavo aukų: 1870 m. buvo represuota 10 kunigų, kurie dirbo Žemaitijoje prie Prūsų sienos - 6 atsidūrė Rusijos gilumoje, kiti buvo perkelti į Vilniaus vyskupiją. Tai pirmosios, bet ne paskutinės aukos. Daugumos šių darbininkų vardai liko nežinomi istorijai, bet jų darbas davė vaisių.

    1863-1864 m. vysk. Motiejus Valančius išleido aplinkraštį, liepdamas kunigams bažnyčiose mokyti vaikus katekizmo lietuviškai ir raginti tėvus, kad savo vaikus namuose mokytų skaityti samdydamiesi daraktorius.Vėliau įsakė kunigams kalėdojimo metu surašyti savo parapijų žmones, kurie moka skaityti, ir duomenis pateikti kurijai. Vyskupas darė žygių, kad mokyklose būtų leidžiama kapelionams dėstyti tikybą ne rusiškai, o gimtąja lietuvių kalba, bet šios pastangos liko be vaisių. (Šį reikalavimą rusų valdžia patenkino tik 1904 m.)

    Lenkų kalba plačiai skverbėsi Lietuvoje: miestuose, miesteliuose, dvaruose, klebonijose. XIX a. pabaigoje jau daug kur buvo nutilę lietuviški pamokslai bažnyčiose; geresnė padėtis buvo tik Žemaitijoje. Bet tuo pat metu, apie XX a. pradžią, jaunesnioji kunigų karta jau ima skinti kelią lietuviškam žodžiui bažnyčiose - tai vyksta Kauno, Suvalkų ir Vilniaus gubernijose (8, p. 170). 1906 m. grupė lietuvių kunigų pasiuntė Vatikanui memorandumą prašydami, kad sudraustų lenkiškos orientacijos kunigus Lietuvoje, kurie čia užsiima lenkinimu, ir sudarytų sąlygas lietuviams melstis bažnyčiose lietuviškai.

    Lietuvos kunigų seminarijose lietuviška mintis susikristalizuoja XIX a. priešpaskutiniame dešimtmetyje - jose kuriasi slaptos klierikų draugijos. Netrukus pasirodo religinės krypties lietuviški laikraščiai: „Šviesa" (1887-1890), „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga" (1890-1896), „Tėvynės sargas" (1896-1904). Kuriasi draugijos, pvz., Lietuvos mylėtojų draugija(1888), kuri vėliau išaugo į Šv. Kazimiero draugijąir slaptai veikė 17 metų (legalizavosi 1907 metais). Kiek vėliau susikūrė Žiburio(1906) ir Saulės (1906) draugijos,kurios rūpinosi liaudies švietimu, steigė mokyklas.

    Pagaliau atėjo laikas, kai lietuvių kalba jau nebebuvo niekinama -galėjo laisvai reikštis. Kova dėl šios kalbos truko šimtus metų. Didieji Lietuvos kaimynai rengėsi ant šios kalbos kapo pastatyti kryžių. Ji jau buvo bemirštanti; atrodė, kad nebeprisikels. Dauguma net tų, kurie ją įmylėjo, prarado tikėjimą, kad ji galės prisikelti. Tačiau ji prisikėlė, nes dėl jos daug kas kovojo, - kovojo ir kunigai.

    Kai kurie tarybiniai istorikai taip nusako kunigų (tiksliau kunigų dalies) vaidmenį švietimo bei lietuvybės fronte:

    A.    Tyla: Slapto mokymo inspiratoriai pradžioje buvo dvasininkai, vėliau jį ėmė organizuoti patys valstiečiai, inteligentai (5, p. 24).

    B.    Genzelis: Religinio turinio knygų [kai ne dėl bažnyčios kaltės nebuvo kitokių] skaitymas gimtąja kalba palaikė žmonėse raštingumą ir ugdė prisirišimą prie gimtosios kalbos, jau nekalbant apie tą reikšmę, kurią lietuvių kultūriniam gyvenimui turėjo M. Valančiaus, A. Baranausko ir kitų dvasininkų grožiniai kūriniai (9, p. 124).

    R. Vėbra: Katalikų dvasininkijos dalies vykdyta antiadministracinė <...> agitacija <...> žlugdė caro valdžios nutautinimo politiką, <...> padėjo išjudinti iš abejingumo dalį valstietijos (8, p. 155).

    Lenkų istorikas J. Ochmanskis savo knygoje „Lietuvių tautinis-kultūri-nis judėjimas XIX a.“ (Białystok, 1965) tvirtina, kad lietuvių nacionaliniam judėjimui 1864-1882 m. vadovavo katalikų dvasininkija.

LITERATŪRA

1.    A. Gaigalaitė, E. Griškūnaitė, J. Jurginis. Lietuvos istorijos šaltiniai. Kaunas, 1972.

2.    B. Dundulis. Lietuvos užsienio politika XVI a.Vilnius, 1971.

3.    J. Lebedys. Lietuvių kalba XVII-XVIII a. viešajame gyvenime.Vilnius, 1976.

4.    K. Jablonskis. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. Vilnius, 1973.

5.    Kai kurie Lietuvos TSR pedagoginės minties ir švietimo istorijos klausimai.Vilnius, 1965. (Mokyklų mokslinio tyrimo institutas).

6.    Vilniaus universiteto istorija. Vilnius, 1976.

7.    M. Lukšienė. Lietuvos švietimo istorijos bruožai. Kaunas, 1970.

8.    R. Vėbra. Lietuvos katalikų dvasininkija ir visuomeninis judėjimas. Vilnius, 1968.

9.    B. Genzelis. Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje. Vilnius, 1972.

10.    Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. Vilnius, 1966. T. 1.

* * *

Truputis filosofijos atitolina nuo religijos, gili filosofija atveda prie religijos. Pirmiausia, ką Dievas savo šešių dienų kūrybos laikotarpyje sukūrė, buvo fizinė šviesa, paskiausia - proto šviesa.

    Dažniausiai netiki, kad Dievas yra, tie, kurie nori, kad Dievo nebūtų. Dievo neigėjai išniekina žmogiškąjį orumą. Nes iš tikrųjų žmogus savo kūnu yra giminiškas gyvuliams ir jeigu savo siela jis nesueis į giminystę su Dievu, jis liks be jokios didesnės vertės. (Frensis Beikonas - anglų mokslininkas, valstybės veikėjas, empirizmo pagrindėjas)