Sesuo MARIJA KONSOLATA BETRONĖ
ŠVENTŲJŲ DVASIOS PASAULIS
Sesuo MARIJA KONSOLATA BETRONĖ (1903-1946)
Savo dieviškosios meilės slėpinius šiuolaikiniam pasauliui apreikšti Jėzus pasirinko kuklią Turino kapucinių vienuolyno seselę Mariją Konsolatą. Jėzus jai suteikė nepaprastų malonių ir naują pašaukimą: gelbėti brolius bei seseris. Be to, jai pavedė naujai atskleisti šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės mažąjį meilės kelelį. Tą kelią Jėzus taip apibūdino:
Meilės kelelis, kuriuo turėtą keliauti mažosios sielos.
Mažojo kelelio pagrindas yra Evangelijoje:
Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingąją ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams (Mt n, 25).
Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę (Mt 18, 3).
Kristus Evangelijoje kviečia savo mokinius į šventumą. Šventumą galime pasiekti visi, nes šventumas glūdi meilėje, o mylėti galime kiekvienas. Kristus nereikalauja, kad šventumo siekiantys darytų tik vienokias ar kitokias atgailas bei aukas: Jis nori, kad kiekvienas žmogus Jį mylėtų, kad mylėtų visa siela, visa širdimi ir visomis jėgomis (Lk 10, 27).
Tas įsakymas įpareigoja kiekvieną žmogų. Ir jeigu žmogus tikrai myli Dievą, tai jis tikrai yra šventas.
Šiandien, kaip vakar ir rytoj, ir visada reikalauju ne ko kita, tik meilės (1935 12 16).
Konsolata, suprask, jog aš esu geras. Klaidingai manęs nevaizduok. Matai, kaip pasaulis mėgsta vaizduoti šventumą kaip griežtumą, plakimąsi, atgailos retežius. Bet taip nėra. Nors auka ir atgaila lydi šventojo gyvenimą, bet vis tiek ne tai sudaro viso gyvenimo šventumą (1936 09 24).
Paties Jėzaus noras, džiaugsmas ir troškimas yra stebėti mus šventėjant. Jei tu žinotum, kiek man džiaugsmo suteikia padaryti sielą šventą! Kiekvienas privalėtų būti šventas, kad suteiktų man tą džiaugsmą, -sakė Jėzus Konsolatai. O, kad ši tiesa giliai persmelktų kiekvieną sielą! Šventas būti galime kiekvienas savo luome, kiekvienas savo amžiuje.
Svarbiausias Dievo įsakymas, kuriuo remiasi Įstatymas ir Pranašai, ir krikščionies pareiga yra Dievo ir artimo meilė. Savęs varginimas ir visa kita yra vien priemonės augti Dievo ir artimo meilėje. Mes iškreiptume Kristaus mokslą, skirdami Jo šventuosius į besiplakančių brolių būrį. Antgamtinė Dievo ir artimo meilė yra didžiausias gėris - tai ji teikia gyvybę ir nuostabią tobulybę kiekvienam dorybės veiksmui.
Mažąjį kelelį Konsolata turėjo paskelbti pasauliui.
Nuolatinis Meilės aktas - iš visos širdies tariamas: Jėzau, Marija, myliu jus, gelbėkite sielas!
Čia reikia siekti dviejų dalykų: pastovumo ir meilės akto tobulumo.
a) Pastovumas. Pradžioje šis meilės aktas pasireikš kaip maldavimas, dažnai kartojamas prašymas. Daugeliui sielų jis toks pasiliks ilgą laiką, kol pagaliau visas gyvenimas virs meile. Dvasinių lavybų metu (t. y. skaitant, mąstant, meldžiantis) šis meilės aktas nuolat tęsis, nes siela atlieka savo pareigas, mylėdama Dievą. Kitu laiku, pagal Jėzaus raginimą, kad reikia visuomet melstis ir nepaliauti (Lk 18. 1), reikia kartoti šį meilės aktą nuolatos, kad jis pasidarytų nenutraukiamas meilės sveikinimas, ramus meilės pašnekesys su Jėzumi.
b) Tobulumas. Meilės aktas, kaip ir kitos dvasinės lavybos, yra valios veiksmas. Jis nėra vien jausmingumas. Meilės akto neapleisk, nors širdis būtų tarsi ledinė: tai bus tik nuopelningiau ir sieloms naudingiau. Kartok jį su dvasios ramybe ir atsidavimu.
Jėzau, Tavo padedama, būsiu ramios ir nuolankios širdies, su džiaugsmu veide. Mano sielos būsena tebūna visada tokia, - maldavo Konsolata (1942).
Džiaugsmingas taip visiems. Kiekviename matyti Jėzų ir su kiekvienu elgtis taip, kaip su Jėzumi. Dėkingas taip viskam, ko nori Dievas iš manęs, vykdant savo luomo pareigas, sumanymus ir planus.
Meilės akto gaires randame išreikštas ir kitokiu būdu:
Tarp vienos ir kitos Komunijos neapleisk: a) meilės akto - Jėzau, Marija, myliu Jus, gelbėkit sielas! ir b) artimo meilės akto: „taip" kiekvienam bei c) aukos akto: „taip" viskam.
Kiekvienas individualiai turi susirasti savo dvasinį gyvenimą atitinkantį būdą, kuris apimtų visas pareigas Dievui, artimui ir sau. Ištikimybė nuolatiniam meilės aktui palengvina ištikimybę taip kiekvienam ir taip viskam. Dvasinės kūdikystės kelias yra meilės kelias: Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame (1 Jn 4, 16).
Tu negali gyventi be meilės, - sakė Išganytojas šv. Kotrynai Genujietei, - nes Meilė esu aš, tavo Dievas.
Ir sielų išganymo darbas yra meilė:
Konsolata, man reikia pasiaukojančių sielų. Pasaulis pražūtin pasviręs, o aš noriu jį išgelbėti. Šėtonas prisiekė sunaikinti pasaulį, o aš prisiekiau jį išgelbėti, ir aš privalau jį išganyti savo gailestingumo ir meilės pergale. Taip, aš išgelbėsiu pasaulį savo gailestingąja Meile, - užrašyk tai.
Tikėti Meile - tai pasitikėti. Ses. Konsolatos gyvenime gal nuostabiausias dalykas yra jos beribis, nenugalimas, kūdikiškas pasitikėjimas Dievu, Jo visagalybe, Jo gerumu, gailestingumu. Ar galėtų būti kitaip, jei ji savo dosniąja širdimi gyveno vienam dalykui: iki galo atsiduoti Meilei, skausmui ir sieloms. Ji gerai žinojo savo menkumą ir dažnai išpažindavo dieviškajam Mokytojui savo varganumą. Bet ar mūsų skurdas neparkviečia mums Dievo gailestingumo! 1935 m. pats Jėzus paaiškino:
Štai, Konsolata, tavo skurdas turi ribas, o mano Meilė ribų neturi. <...> Atėjau ne teisiųjų gelbėti, bet nusidėjėlių. <...> Pagerbk Dievą, Juo pasitikėdama. Ar žinai, kas palenkia mane tavo sielai? Ogi visiškas pasitikėjimas manimi.
Apmąstyk, jog vien tik Jėzus gali suprasti tavo silpnumą. Jis vienas žino žmogaus nepastovumą. Todėl niekad, niekad tenebūna jokio nepasitikėjimo šešėlio. Nepasitikėjimas labiausiai žeidžia ir skaudina mano Širdį, tesupranta tai sielos!
Išganytojas reikalavo iš Konsolatos nesvyruojančio pasitikėjimo. To Jis laukia ir iš mūsų visų.
Drąsos, Konsolata, net mirties šešėlių apsupta, pasitikėk manimi. Pasitikėk visada! O, kad tu žinotum, kiek man tuo suteiki malonumo!
Jėzus, pasinaudodamas besąlygišku, kūdikišku, beribiu Konsolatos pasitikėjimu, padarė nuostabių dalykų - iškėlė ją į šventumo viršūnes ir paskyrė ypatinga pasitikėjimo dorybės skleidėja.
Konsolata, nežymėk ribų savo pasitikėjimui manimi, o aš nežymėsiu ribų savo malonėms. <...> Vadinsiesi palaiminta, nes pasitikėjai. Konsolata, Bažnyčios prieglobstyje tu būsi pasitikėjimas.
Kas išgano sielas? Ant kryžiaus mirdamas Jėzus jas išganė, savo beribiais nuopelnais Jis tęsia savo atpirkimą. Savo begaliniu gerumu, atsižvelgdamas į mūsų meilės dydį, Dievas leidžia ir mums dalyvauti sielų gelbėjimo darbe. Juo labiau mumyse dega dieviškos meilės ugnis, juo sėkmingiau per mus gali veikti Dievas, gelbėdamas žmones.
Tai patyrė Konsolata. Ji troško sielų, nes troško meilės. Daug metų Konsolata meldėsi už savo brolio Nikolo ir dėdės Felikso Viano atsivertimą. Jėzus jai tarė:
Atmink, Konsolata, kad aš grąžinau tau Nikolą ir dėdę Feliksą ne dėl tavo atgailų ir aukų, bet dėl tavo nuolatinės meilės akto. Žinok, aš noriu meilės iš savo kūrinių.
Jėzus, norėdamas savo išganomąją veiklą išplėsti visame pasaulyje, 1936 m. tai apreiškė Konsolatai ir įkūrė Meilės kelelį, kuriuo turėtų eiti mažosios sielos. Apie mažąsias sielas Jėzus kalbėjo pažadų kupinais žodžiais:
Mažosios sielos bus skaičiuojamos ne tūkstančiais, - jų bus milijonų milijonai. Prie jų dėsis ne vien moterys ir vaikai, bet ir vyrai. Taip, ir tarp jų yra mažutėlių sielų.
Pirmos mažosios sielos pasiaukojimo dienos vakare Konsolata dienoraštyje įrašė:
Tai diena, kuri visiškai priklauso mažosioms sieloms. Šį vakarą prie iškilmingai išstatyto Švenčiausiojo Sakramento aš dvasia apglėbiau visų laikų visas mažąsias sielas ir paaukojau jas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, prašydama, kad Jėzus apgobtų jas savo Širdies gelmėse ir ten laikytų, kad nė viena jų nežūtų, bet kad visos sudegtų Jo dievystės liepsnose ir mirtų Jį mylėdamos.
Kadangi mažosios sielos yra ir Skaisčiausiosios Mergelės Marijos Širdies dovana, tai tą patį vakarą Konsolata dienoraštyje įrašė:
Mažosios sielos karščiausiai mylės Dievo Motiną, nes nuolatiniame Meilės akte, kurį jos pateikia Jėzui, taip pat pareiškiama meilė ir Švenčiausiajai Mergelei.
1942 m. gruodžio 8 d., kai Konsolata pakartojo mažųjų sielų paaukojimą Nekalčiausiajai Mergelei Marijai, Ji priėmė auką ir Konsolatai pažadėjo: Džiaugsmingai žvelgsiu į kiekvieną ir į visus, kaip kad žvelgiu į tave. <...> Vien danguje suprasite sielų gelbejimo vertę ir naudą. Meilės aktai yra tokie pat svarbūs, kaip ir atsiteisimo aktai.
Jėzus aiškino:
Vienas atodūsis - „Jėzau, Marija, myliu jus, gelbėkite sielas!“ - atsiteisia už tūkstančius keiksmų. Paimkite šiandien galimus padaryti dorybių aktus ir sugretinkite su vienos dienos nepaliaujamos meilės aktais, - aš pasirinksiu verčiau meilės kupiną dieną, negu visa kita, ką jūs galite man paaukoti. Atodūsiu - „Jėzau, Marija, myliu Jus, gelbėkite sielas!“ - aukojate man viską. Konsolata, būk ištikima šiam meilės aktui, atnaujink jį kas valandą, ir aš tau visa duosiu. <...> Konsolata, aš paimsiu tave į meilės ir skausmo viršūnę, bet nuolat kartok: „Jėzau, Marija, myliu Jus, gelbėkite sielas!“ Daugiau nieko. <...> „Jėzau, Marija, myliu Jus“ - apima visa: kovojančios Bažnyčios ir skaistyklos sielas, nusikaltusias ir tyrąsias, stiprias ir svyruojančias, mylinčias Dievą ir bedieviškas, mirštančiųjų ir visas kitas sielas...
Jėzus išgelbės pasaulį, bet pasaulis turi grįžti prie Jėzaus! Tam yra tik vienas - Meilės kelias.
(Pagal kn. Meilės kelelis. Turinas, 1977, parengė sės. Benvenuta)
