PAŽANGA DVIEM PRIEŠINGOMIS KRYPTIMIS
Žakas Maritenas
Istorija žengia pirmyn tiek gėrio, tiek blogio linkme. Šį dėsnį labiau išryškinti gal padėtų mąstymas apie vieną garsų Evangelijos palyginimą. Savaime suprantama, Evangelija nėra istorijos filosofijos reikalas. Tačiau joje randame teiginių, iš kurių spindi apsti šviesa istorijos filosofui -teiginių, kuriuos galime nagrinėti filosofiniu požiūriu, taikydami čia kalbamam dalykui - istorijos filosofijai. Turiu galvoje Evangelijos pagal Matą 13 skyriaus palyginimą apie žmogų, pasėjusį savo dirvoje gerą sėklą, ant kurios atėjęs jo priešas užsėjo raugių:
Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausia: „Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?“ Jis atsakė: „Tai padarė mano priešas“. Tarnai pasisiūlė: „Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime". Jis atsakė: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: „Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną".
Šis palyginimas puikiai išreiškia mūsų svarstomą dėsnį. Jis sako, kad žmonijos istorijoje gėris nėra atidalytas nuo blogio: jie auga kartu. Pirmiausia pažvelkime į palyginimo pirminę, religinę prasmę. Jis pasakytas apie malonės karalystę: kalba apie galutinį tikslą už šio pasaulio ribų. Ilgainiui susikrovę blogi darbai degs pragare, o sukaupti geri bus sugabenti į Dievo kluoną. Bet kol ateis pabaiga, nusidėjėliai ir šventieji augs drauge. Tad, žvelgdami istoriškai į malonės karalystę, arba mistinį Kristaus Kūną, galime sakyti, kad kiekviename žmonijos raidos tarpsnyje kryžiuojasi dvi vidinės kryptys ir veikia kiekvieną tam tikro momento kompleksą. Viena tų krypčių kelia aukštyn (į galutinį išganymą) visa, kas žmonijoje dalijasi dieviškuoju gyvenimu malonės karalystės, arba Bažnyčios (Bažnyčios, kuri, nors yra pasaulyje, nėra iš pasaulio), ir yra traukiama Kristaus, žmonijos Vado. Antroji kryptis traukia žemyn (į galutinį pasmerkimą) visa, kas žmonijoje priklauso šio pasaulio kunigaikščiui, kaip sako šv. Tomas, vadui visų tų, kurie daro pikta...
Vieną šios dvejopos krypties pavyzdį nurodo šv. Tomas [Akvinietis], svarstydamas žmonijos padėtį nuo gimtosios nuodėmės iki Kristaus atėjimo. Glaustai tariant šv. Tomo žodžiais, žmonijoje vis labiau buvo jaučiama nuodėmės įtaka: prigimties įstatymo instinktas darėsi nepakankamas, kad žmogus gerai elgtųsi, - prireikė rašytinio įstatymo nuostatų. Tuo nuodėmės svorio didėjimo laikotarpiu regime kryptį žemyn. Tačiau tuo pačiu metu aptinkame ir kryptį aukštyn: regime dieviškąją Dekalogo dovaną, Senojo įstatymo sakramentus, vis gerėjantį Dievo dalykų pažinimą, Pranašų mokymu po truputėlį vis labiau atskleidžiamus tikėjimo elementus - iki visiško Kristaus atnešto Apreiškimo. Šis dvejopos krypties pavyzdys, savaime suprantama, rodo malonės karalystę ir galutinį tikslą už šio pasaulio ribų.
Tačiau - tai norėčiau čia ypač pabrėžti - kviečių ir raugių palyginimo prasmė bei apimtis yra visuotinė, galiojanti tiek pasauliui, tiek malonės karalystei. Filosofiniu požiūriu turime sakyti, kad žmonių bendruomenių žengimas į priekį laiko sraute priklauso nuo šios dvejopos krypties dėsnių. Šiuo atveju jį galėtume vadinti smukimo ir atgijimo dėsniu: istorijos energija arba masė žmonių veiklos, nuo kurios priklauso istorijos vyksmas, viena vertus, smunka, antra vertus, kyla. Laiko trintis ir medžiagos pasyvumas sklaido ir smukdo šio pasaulio dalykus ir istorijos energiją. Tačiau dvasiai ir laisvei būdingos - ir jas įrodančios - kūrybinės jėgos, nors paprastai sklinda iš nedaugelio žmonių pastangų, nuolat kelia tos energijos kokybę. Taip žmonių bendruomenių gyvenimas eina į priekį ir pažangėja daug ką prarasdamas. Jis eina į priekį ir pažangėja, gaivinamas arba keliamas istorijos energijos, gimstančios iš dvasios ir žmogaus laisvės. Tačiau tuo pat metu ta istorijos energija yra smukdoma ir sklaidoma medžiagos pasyvumo. Tik tai, kas dvasiška, yra pakilę virš laiko ir nesensta.
Vienais istorijos laikotarpiais vyrauja smukimo kryptis, kitais - pažangos. Čia noriu pasakyti, kad abu vyksmai vienokiu ar kitokiu laipsniu vyksta tuo pačiu metu.
Tokia pažangos sąvoka yra visiškai skirtinga nuo būtino, teisaus ir nesibaigiančio progreso, apie kurį svajojo XVIII amžius; to meto atstovai teigė, kad ateities dalykai visada ir pagrįstai turi būti geresni už praeities. Antra vertus, ši sąvoka visiškai skiriasi nuo bet kokios pažangos neigimo ir nematymo, kad mumyse veikia Dievo duotas polėkis; o šios nuomonės laikosi tie, kurie nusivylę žmogumi ir laisve...
Pagalvokime apie keletą į akis krintančių moderniosios istorijos bruožų. Pirmiausia, pradėdami paskutiniais XVIII a. dešimtmečiais, regime žmogaus teisių ir asmens kilnumo įsisąmoninimą, laisvės ir bendravimo troškimą; pripažįstamas dėsnis, kad valdžia turi būti iš žmonių, žmonėms ir žmonių rinkta; didėja dėmesys pilietinėms laisvėms ir visuomenės teisingumui; žmogus vis labiau užvaldo gamtą. Visa tai yra nepaprastai reikšminga pažanga į aukštį. Tačiau, antra vertus, regime, kaip tuo pačiu metu visi piliečiai pajungiami karinei tarnybai, kaip karai vis labiau griauna, kaip įsivyrauja merkantilistinis kapitalizmas, vėliau - tautinės aistros, paskui - komunizmas, fašizmas, rasizmas; kaip vienu laikotarpiu, kuris visada liks gyvas mūsų atmintyje, Hitlerio masiškai išžudomi 6 milijonai žydų; pirmoji XIX a. pusė matė, į kokias vergiškas gyvenimo sąlygas buvo įmurkdytas pramonės proletariatas; mūsų pačių metas regi, kaip žmogaus laisvei grasina komunistinis totalitarizmas, apėmęs plačias Žemės rutulio dalis...
Iš tikrosios pažangos sąvokos, kurią ką tik apibrėžėme, galima padaryti praktinę išvadą apie krikščionies veiklą pasaulyje. Krikščionies veikla istorijoje nesiekia kurti tokios pasaulio padėties, kur būtų dingusi kiekviena blogybė ir neteisybė. Jei to siektų, būtų galima, žvelgiant į žmonijos istoriją, lengvai pasmerkti krikščionį kaip utopistą arba pritarti kai kuriems protestantų teologams, jog, žinant žmogaus prigimties sugedimą, pati krikščioniškosios (t. y. krikščioniškai įkvėptos) civilizacijos sąvoka ir pastangos, kad pasaulyje įsivyrautų krikščioniškasis teisingumas bei broliškumas, yra prieštaringi terminai. Krikščionies darbas siekia palaikyti ir didinti pasaulyje vidinę įtampą bei lėtą vadavimąsi, kas kyla iš neregimų tiesos, teisingumo ir meilės galių, veikiančių sau priešingoje pusėje. Šis darbas negali būti beprasmis: jis neša vaisių. Mes be iliuzijų matome žmogaus prigimties skurdumą. Bet taip pat be iliuzijų matome aklumą tariamų realistų, kurie kovai su blogiu puoselėja ir kelia blogybes, o Evangeliją laiko puošniu mitu, kurio esą negalima rimtai paisyti, nes, pasak jų, sutriktų pasaulio mašinerija.
Tikroji krikščionybė nepamiršta tikrosios žmogaus didybės. Ji baisisi inercijos pesimizmu. Ji yra pesimistė tuo atžvilgiu, kad žino, jog kūrinys kyla iš nieko, ir visa, kas iš naujo kyla, savaime krypsta į nieką. Tačiau jos optimizmas yra nepalyginamai didesnis už pesimizmą, nes žino, jog kūrinys kyla iš Dievo, ir visa, kas iš Dievo kyla, krypsta į Dievą.
Baigdamas savo pastabas apie dvejopos priešingos krypties dėsnį, norėčiau nurodyti vieną ypatingą to dėsnio pritaikymą. Jį galėtume vadinti parazitizmu, kurį atlieka klaida žmonių teorinio pažinimo, ypač gamtos ir filosofijos, raidoje. Turiu galvoje tai, kad didieji atradimai žmonijos istorijoje paprastai padaromi paspirties, kurią tam tikra tiesa gauna iš prikibusios klaidos, ir jos keliamų anttonių. Pavyzdžiui, matematinis gamtos pažinimas - tas didis mokslo laimėjimas, prasidėjęs XVI ir XVII a., - buvo skatinamas ir stiprinamas klaidingos filosofijos (mechanistinės filosofijos), kuri buvo prie jo prikibusi ir ilgą laiką atrodė nuo jo neatskiriama. Galima manyti, kad, be išaugusių mechanistinių filosofų ambicijų, žmogaus protas nebūtų buvęs pakankamai užsidegęs pažanga - matematiškai pažinti gamtą. Panašiai galėtume sakyti, kad įžvalga, jog mokslas yra reiškinių pažinimas, skiriąsis nuo filosofijos, t. y. nuo suprantamos būties pažinimo, atėjo tuo metu, kaip Imanuelio Kanto filosofija. Kitaip sakant, dėl Kanto klaidų žmonijos istorijoje įsipilietino ši mokslo (mūsų moderniojo mokslo) sąvoka - reiškinių pažinimas. Taip pat galima sakyti, kad didieji psichologijos atradimai pasąmonės srityje gavo paspirtį ir paskatą iš Froido mintyje vyravusios klaidingos filosofijos.
Istorijos dvipusiškumas. Šis dėsnis yra išvada iš ano dvejopos krypties postulato. Jei žmonijos istorija yra pajungta minėtoms dviem priešingoms kryptims, tai galime sakyti, kad ji kiekvienu momentu mums rodo du veidus. Vienas tų veidų duoda pagrindą pesimistui, kuris norėtų tą istorijos laikotarpį smerkti. Antras duoda pagrindą optimistui, kuris tą patį laikotarpį norėtų vien garbinti. Todėl XIX a. buvo nemaža žmonių, -tarp jų tokių pranašų, kaip Viktoras Hugo, - kurie praeitį maišė su tamsa ir klaida, o ateityje matė vien šviesą ir gėrį. Šis praeities smerkimas buvo kvaila istorijos filosofijos klaida. Bet tame pat amžiuje buvo daug krikščionių, kurie smerkė modernųjį metą kaip grynų gryniausią iškrypimą. Ir tai buvo lygiai tokia pat kvaila klaida. Joks laikotarpis žmonijos istorijoje negali būti nei absoliučiai peikiamas, nei absoliučiai giriamas. Smerkti viduramžius racionalistiniu požiūriu yra lygiai taip pat neracionalu, kaip ir smerkti modernųjį metą vadinamuoju krikščionišku požiūriu.
Moderniuoju metu tikrai padaryta didelių dvasinių klaidų. Bet taip pat buvo atrasta svarbių dvasiai didžių tiesų apie gamtos ir prigimtinio proto sritį. Žano Žako Ruso klaidos, kurios, ypač Europoje, buvo prisišliejusios prie demokratijos principo, taip pat klaidingos filosofijos, su kuriomis šis ne kartą buvo atsitiktinai painiojamas ir kurios jį graužia iš vidaus, reikalauja tą principą nuvalyti. Bet jos taip pat reikalauja išsamiau pripažinti to principo vidinę tiesą ir kartu jos gyvybinį ryšį su Evangelijos įkvėpimu. Laikinio gyvenimo viltis žmonijoje yra neatskiriamai susijusi su demokratine filosofija, kilusia moderniuoju metu.
Dvasios principo klaida duoda neišvengiamą vaisių. Klaidą turime nurodyti ir pripažinti nuostolį. Tačiau tuo pat metu žmonių reikalai daro pažangą ir vėl laimi. Prie kai kurių blogybių esti prisijungusių laimėjimų, kurių vertė kone šventa, nes kyla Dievo Apvaizdos tvarkymu. Tuos laimėjimus turime pripažinti.
Istorijos dvipusiškumą mums rodo Romos imperijos raida, po Konstantino įvykusi Bažnyčios ir valstybės sąsaja, įvairūs pramonės revoliucijos tarpsniai, dabartinis fizikos ir matematikos mokslo bei technologijos įsiviešpatavimas. Aiškiausias to dvipusiškumo pavyzdys šiandien yra atėjęs atomo amžius su jame glūdinčiomis galimybėmis tiek žmonijai naikinti, tiek dar negirdėtu būdu gerinti jos gyvenimą.
Esu ilgą laiką svarstęs ir persvarstęs savo mintis apie istorijos filosofiją iš krikščioniškosios perspektyvos. Todėl tebūna man leista iš tos perspektyvos ir kalbėti. Šv. Grigalius rašė:
Žmonės turėtų žinoti, kad šėtono valdžia visada yra bloga, bet jo galia visada yra gera, nes jo planuojamas daryti neteisybes leidžia teisybės Dievas.
Šio posakio reikšmė labai prasminga. Jis teigia svarbią istorijos aiškinimo taisyklę.
Velnias it vampyras yra įsisiurbęs į istorijos kūną. Tačiau istorija vis tiek žengia pirmyn, žengia drauge su vampyru. Velniui nėra vietos tik malonės karalystėje, Dievo padedamame Bažnyčios gyvenime. Bet pasaulio vyksme jis atlieka savo vaidmenį ir tam tikru atžvilgiu tą vyksmą skatina. Galgi jis uoliai nestoja už tai, kas geriau, kai tik pastebi, kad, kaip sako prancūzų priežodis, geresnis yra gero priešas? Jis, pamatęs progą, nedvejoja meilintis prie geresnių dalykų - kad ką nors gera griautų. Taip velnias savo būdu, blogu būdu, vadovaudamasis piktu kėslu, daro tai, ką praleidžia geri žmonės, nes miega. Tai, kas padaroma, esti padaroma blogai, tačiau padaroma. Pranašo Habakuko himne (kaip jis išverstas Vulgatoje) yra vieta, kurioje daug nelauktos prasmės. Ten sakoma, kad velnias žengia pirma Dievo pėdų: et agredietur diabolus ante pede ejus. Velnias bėga pirma Dievo. Siekdamas savo pikto tikslo (kurio galiausiai nelaimi), rengia Jo kelius kaip išdavikas... Dievo priešai galop visada Jam tarnauja. Jam tarnauja kankiniai, bet Jam tarnauja ir jų budeliai.
Visa, kas istorijoje vyksta, vienokiu ar kitokiu būdu tarnauja malonės karalystei ir (kartais didesnio blogio kaina) kokiai nors didesnei pasaulio pažangai. Volteras, išėjęs griauti Bažnyčios ir tyčiotis iš religinio tikėjimo, vis tiek neišėjo iš krikščionijos ir jos istorijos, nes neišėjo iš sukurtos Visatos ir Apvaizdos plano. Jiems tarnavo prieš savo norą. Kovodamas dėl pakantos, Volteras kovojo dėl klaidos, nes galvojo apie dogminę pakantą -tarsi minties laisvė būtų absoliutus tikslas, be jokio aukštesnio įstatymo už subjektyvią nuomonę. Tačiau ši kampanija tuo pačiu metu jį vedė į kovą su kita klaida, būtent moderniąja klaida, kuri išreikšta formulės -cujus regio, ejus religio: kad valstybės galia ir visuomeninis spaudimas savo prigimtimi turi teisę kontroliuoti sąžinę. Šiuo požiūriu Volteras, to nežinodamas, gynė 1351-ąjį Bažnyčios įstatymo paragrafą: Niekas negali būti verčiamas priimti katalikų tikėjimo prieš savo valią. Jis privertė moderniąsias bendruomenes pripažinti pilietinės pakantos principą.
(Ištrauka iš kn. Protu ir tikėjimu. Putnam, 1975)
