Partizanai: Istorija ir dabartis

STASIO KIAUŠINIO ISTORIJA

Nuotraukoje: Kurklių miestelio buvusios vaistinės pastatas Ukmergės g. 6. Jame 1944-1953 m. veikė Kurklių valsčiaus stribų būstinė, rūsyje - laikinojo sulaikymo areštinė. R.Trimonienės nuotrauka, 2007 m. Šaltinis: http://www.genocid.lt/Statiniai_Vietos/Pastatai/Anyksciai_pastatai.htm

Robertas Patamsis

Lietuvą okupavę sovietai, kas būdinga ir visiems okupantams, tarp vietinių gyventojų visų pirma ieškojo sau talkininkų, rėmėjų, šalininkų. Skirtingai nuo kitų, bolševikai jų ieškodavo tarp skurdžiausių, mažiausiai išsilavinusių, socialine prasme nepritapusių ir buvusia valdžia nepatenkintų žmonių – žemiausio visuomenės sluoksnio atstovų. Tai buvo nuskurdę, vargingai gyvenę bežemiai ar mažažemiai valstiečiai, samdiniai, darbininkai, smulkieji amatininkai, ,,zimagorai” (grioviakasiai) ir kt., komunistinių ideologų vadinti ,,progresyviąja visuomenės dalimi”. Siekdami patraukti juos į savo pusę, okupantai jiems davė viską, ko šiems ir trūko: valdžią, pareigas, pinigų. Tie iš jų, kurie išvis neturėdavo privatinės nuosavybės, būdavo ,,kotiruojami” ypač aukštai ir vadinti ,,kaimo proletarais” – turintys nors kiek prigimtinių gabumų, ištikimai, paklusniai tarnaudami okupaciniam režimui, galėdavo nuo žemiausio lygio ,,načalnikų” (kaimo sovietinio ir partinio aktyvo, apylinkių pirmininkų ) pakilti ir iki valsčiaus sovietinių pareigūnų lygio. Tačiau dažniausiai šis kontingentas pasirinkdavo patį paprasčiausią, primityviausią ir jiems priimtiniausią būdą – tapdavo okupacinio režimo samdomais ,,ginkluotais sargais”, kurie gyventojų  buvo praminti skrebais. Tokiu būdu jie iškart gaudavo ,,moralinio revanšo” galimybę – dabar jie likusiai visuomenės daliai galėdavo įsakinėti, nurodinėti, juos tremti, suiminėti, tardyti, mušti, kankinti,  t.y., tapdavo ,,viešpačiais”, ,,galiūnais”, ,,načalnikais” (viršininkais), galinčiais nuspręst jų likimą.Tai, aišku, labai maloniai veikė jų savimeilę. Nors ir būdavo mokama ,,skrebiška ”alga, tačiau jie  nepraleisdavo ir kitų galimybių pasipelnyt: galėdavo apvogti, apiplėšti, atimti – niekas jų nedrausmino ir nekontroliavo, galima sakyt, net skatino. Tačiau istorijos kryžkelėje tarp pasirinkusių tokį kreivą, duobėtą gyvenimo kelią žmonių atsirasdavo ir dorų, teisingų, moraliai tvirtų asmenybių, bandžiusių ištaisyti savo padarytą klaidą, pakeisti pasirinktą kryptį. Apie vieną iš jų, Stasį Kiaušinį, tarnavusį Kurklių vls. skrebų būryje, ir parašyta ši istorija.

Stasys (g. 1906 m.) buvo pas ūkininkus tarnavusios samdinės Onos Kiaušinytės ,,mergautinis” (nesantuokinis) sūnus, o tais laikais pavainikio duona būdavo sprangi. Jis baigė tik du pradžios mokyklos skyrius ir jau nuo 9 metų amžiaus pradėjo dirbti pas ūkininkus samdiniu: iš pradžių piemeniu, vėliau – pusberniu, o nuo 16 metų – bernu.

Sulaukęs 21 m. amžiaus buvo pašauktas Į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Panevėžyje dislokuotame 4-ajame pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulke. Tai buvo pats šviesiausias, gražiausias jo gyvenimo laikotarpis, kurį jis prisimindavo visą likusį gyvenimą. Tarnybos metu įgyjo ir specialybę -  išmoko batsiuvo amato. Po kariuomenės jis dar ketverius metus dirbo samdiniu, o būdamas 27 m. amžiaus nutarė dirbti savarankiškai – Anykščių mst. išsinuomavo patalpas ir ėmėsi batsiuvio amato. Taip dirbo 7 metus, iki pat sovietų 1940 m. įvykdytos Lietuvos okupacijos.

 Sovietiniai lozungai apie laisvę, lygybę, brolybę, pažadai, kad ,,kas buvo niekas, tas bus viskuo”, savaime suprantama, patiko ir jam. Jis metė batsiuvio amatą ir kaip sovietų valdžiai artimas socialinis elementas, ,,proletaras”, įsidarbino prižiūrėtoju Vilniaus Lukiškių kalėjime – tapo mažu ,,načalniku”. Tačiau jo tarnyba tetruko nepilnus metus – prasidėjus karui kalėjimo administracija ir čekistai išsivarė kalinius į geležinkelio stotį ir išvežė į Rusiją, o lietuviai prižiūrėtojai buvo palikti likimo valiai. Jis grįžo į Anykščius ir prisiregistravo komendantūroje. Joje buvo apklaustas ir iškart paleistas – niekas apie jo tarnystę blogu žodžiu neatsiliepė, niekam blogo nebuvo padaręs. Vokiečių okupacijos metais jis ramiai, niekam neužkliūdamas, dirbo miestelyje batsiuviu.

1944 m. vasarą rusams antrą kartą okupavus Lietuvą, jis ir vėl ,,prisišliejo” prie sovietų valdžios: padėjo okupantams kurti ,,istrebitelių” (naikintojų) būrius, vienas pirmųjų įstojo į Kurklių valsčiaus skrebų būrį.

Tuo metu skrebams būdavo ypač sunkios dienos, nes dar vyko karas, o Lietuvoje rusų kariuomenės ,,garnizonai” (įgulos) buvo dislokuoti tik stambiuosiuose miestuose - jie negalėdavo greit ateiti jiems į pagalbą. Partizanai valsčių centruose turėdavo daug jiems talkinančių, teikiančių žvalgybos žinias žmonių, todėl veikdavo ryžtingai, drąsiai, didelėmis grupėmis ir dažnai juos užpuldavo. 1944 m. DKA B rinktinės ,,skrajojantis” A.Bagdono – Aro būrys net dukart - rugpjūčio 29 d. ir rugsėjo 7 d.-  puolė Kurklių mst., jį užėmę iš NKVD kalėjimo išvadavo kalinius, sunaikino valsčiaus pyliavų, mokesčių dokumentus, pasiėmė antspaudus. Skrebai  nei kart nesugebėjo jiems pasipriešint -  bėgdavo iš miestelio lauk, kaip ,,pelės” išsilakstydavo, išsislapstydavo.

1945 m. balandžio13 d. Kurklių vls. skrebų būrys prie Gudonių k., miške, pateko į partizanų surengtą pasalą ir labai nukentėjo: kautynėse žuvo 7 skrebai, o trys buvo paimti į nelaisvę. Partizanai juos ištardė, du sušaudė, o vieną, kaip mažai nusikaltusį, prigrasinę paleido.

1946 m. kovo 6 d. patekę į partizanų pasalą žuvo  penki sovietinių okupantų talkininkai (kolaborantai), tarp jų - trys vietiniai ,,načalnikai”: Kurklių vls. Vykdomojo komiteto sekretorius J.Šantaras, partorgas A.Čiukšys, Vykdomojo komiteto pirminkas J.Kulikauskas ir du skrebai.

Skrebo, kaip okupantų samdinio, tarnyba pasirodė esanti ,,šuniška” – sunki, pavojinga, žmonių nekenčiama,  o alga jau nebeatrodė tokia viliojanti. Tuo metu sovietų valdžia, norėdama kaimą supriešinti, suskaldyti, padidinti jame savo rėmėjų skaičių, pradėjo naujakuriams – bežemiams ir mažažemiams valstiečiams – dalinti nacionalizuotą žemę  (aišku, nepasakydama, kad po kelių metų ją atims ir visus suvarys į kolūkius). S. Kiaušinis nutarė ,,stribystės” atsisakyti - šeimos vardu parašė prašymą ir gavo 8 ha dirbamos žemės sklypą Paulinavos dvare, kurio savininkai Mikalajūnai jau 1941 m. buvo ištremti į Sibirą. Kartu su šeima – žmona ir dviem mažamečiais vaikais, jis apsigyveno dvaro pastate, galėjo naudotis prie jo esančiais ūkiniais  trobesiais. Dirbti jis ir norėjo, ir mokėjo, ir netingėjo – juk prie sunkaus darbo buvo nuo vaikystės įpratęs. Tuo pat metu į dvarą atsikėlė ir dar viena naujakurių šeima – Juozas ir Rozalija Mišiniai iš Jononių k. 

Ištuštėjusiame dvare apsigyvenusiais nepažįstamais, nekviestais svečiais susidomėjo vietiniai partizanai. Jie, kaip pogrindžio valdžia, sekė, kontroliavo, palaikė ir atsakė už tvarką savo veikimo teritorijoje ir pagrįstai įtarė, kad atvykėliai gali būti NKVD užverbuoti agentai, turintys užduotį sekti vietinius gyventojus, nustatyti jų ryšius su partizanais, pranešinėti apie partizanų judėjimą. Pradėję apie juos rinkti informaciją, sužinojo, kad S.Kiaušinis – buvęs Kurklių mst. skrebas. Naktį atėję jie pareikalavo, kad S.Kiaušinis atiduotų savo šautuvą, tačiau šis išsigynė, kad jo neturįs. Partizanai jo kalbomis, aišku, nepatikėjo, gerai ,,iškaršė kailį” ir išeidami pažadėjo, kad jei atėjus kitą kartą neatiduos šautuvo, tai nušaus. Per aštuonis gyvenimo Paulinavos dvare mėnesius partizanai pas jį lankėsi tris kartus (taip per tardymą NKVD tardytojui Aleksankinui pasakojo pats S.Kiaušinis).

Visai kitaip apie partizanų apsilankymus NKVD tardytojui papasakojo jo artimiausi kaimynai Mišiniai. Jie tvirtino, kad pas S. Kiaušinį partizanai būdavo dažni svečiai, jis juos priimdavo, vaišindavo, teikdavo jiems žinias. Pasiskundė, kad kartą pas juos atėję 8 partizanai sumušė J.Mišinį, konfiskavo jų kiaulę ir kai kuriuos daiktus.

Netrukus po šio įvykio, 1945 m. rugsėjį, S.Kiaušinis vėl įstojo į skrebus ir su visa šeima išsikėlė gyventi į Kurklius.Pagal viską sprendžiant, su S.Kiaušiniu partizanai  surado bendrą kalbą. Jis sutiko bendradarbiauti  ir tapo jų ,,akimis ir ausimis” - grįžo tarnauti skrebu į Kurklius, kad tiektų jiems žinias apie skrebų veiklą, rusų dalinių judėjimą, NKVD poskyrį, jų užverbuotus šnipus, kalėjime laikomus suimtus ir tardomus asmenis, laiku perspėtų apie pavojų.

Tarnaudamas Kurkliuose į Paulinavos dvarą  S.Kiaušinis atvykdavo pavasarinės sėjos metu ir per javapjūtę - nuimti derliaus. Tada ir aplankydavo savo kaimynus Mišinius, o santykiai su jais, pasirodo, buvo labai prasti. Apie tai  NKVD tardytojui jau po S. Kiaušinio suėmimo papasakojo abu Mišiniai, nes anksčiau apie tai bijojo kalbėt.

1946 m.pavasarį Stasys Kiaušinis užėjo pas J.Mišinį, išvadino jį ,,komunistų šnipu” ir dar pridėjo: ,,Aš žinau kas tu per žmogus, davė tau kartą partizanai į ,,skūrą” ir dar duos. Paskui  dar ,,apmušė” , išvadinęs ,,komunistų politrukais”, jo žmoną ir trylikametį sūnų, sakydamas: ,,Aš jums parodysiu, kaip padėti komunistams, turit  iš Paulinavos nešdintis lauk!” Dar jį labai piktino šių kaimynų aplaidumas, nesugebėjimas  ūkininkauti, piktavališkas kito žmogaus darbo ir nuosavybės negerbimas – Mišiniai, kaip  suimtas pasakojo NKVD tardytojui S. Kiaušinis, tyčia paleisdavo savo gyvulius ganytis jo pasėliuose.

Sovietinė valsčiaus valdžia labai džiaugėsi, kad S.Kiaušinis sugrįžo į skrebo tarnybą. Kurklių mst.  jis su šeima buvo apgyvendintas skrebų bendrabutyje – skirta pusė kambario miesto centre stovinčiame dideliame name, vietinių gyventojų pramintame,,klietkinyku”. Jame mažyčiuose kambarėliuose, atskirtuose iš lentų sukaltomis ir senais laikraščiais apklijuotomis pertvaromis, gyveno  stribų bei sovietinių aktyvistų šeimos.Tuo metu valsčių centruose su gyvenamuoju plotu būdavo labai ,,striuka”, nes į juos atvyko gyventi daug naujų žmonių. Juose įsikūrė NKVD ir NKGB skyriai su jų viršininkais, operatyviniais darbuotojais, atvykusiais iš  sovietų Rusijos kartu su šeimomis. Reikėjo ir pastato NKVD kalėjimui, rusų kareivių įgulai, skrebų būstinei, milicijai, į miestelius iš kaimų atsikėlė gyventi sovietinių ir partinių aktyvistų, įvairaus plauko sovietų pakalikų, išdavikų, šnipų šeimos. Visi tie, kurie prieš vietinius gyventojus ir partizanus buvo nusikaltę, ,,sulėkė”, ieškodami sau saugaus prieglobsčio, į valsčių miestelius - po NKVD įgulos ir skrebų ,,sparneliu”. Daugelį jų už blogus darbus partizanai jau buvo įspėję, pagrasinę, vieniems jau ,,zomšiškai išdirbę kailį”, o kai kuriuos ypatingai aktyviai su okupantais kolaboravusius asmenis ir sušaudę – dabar jų giminės buvo ištroškę kraujo, skundė, keršijo kaip išmanė. 

Skrebų būstinė (stribynas) buvo įsikūrusi buvusios vaistinės pastate, esančiame toje pat gatvėje, netoli ,,klietkinyko”. Apie namą gynybai nuo partizanų antpuolių buvo iškasti apkasai, kiaurą parą budėdavo ginkluoti skrebai. S. Kiaušinis, jau būdamas ,,dukart skrebas”, atrodytų, turėjo miestelyje jaustis saugiai, ,,kaip savas”, tačiau jam pradėjo ,,kišti į ratus pagalius” įtakingų sovietinių aktyvistų žmonos, jo kaimynės. Sovietinis bendrabutis buvo labai geras komunistų valdžios ,,išmislas” – jis leido per užverbuotus informatorius pačiomis mažiausiomis sąnaudomis kontroliuoti didelio skaičiaus žmonių gyvenimą, sekti jų politines pažiūras, sudarė palankias sąlygas agentūriniam darbui.

Kurklių mst. skrebų būryje, kas  tokiam ,,kontingentui” buvo būdinga ir visoje Lietuvoje, klestėjo girtuokliavimas. Kadangi nebuvo drausmės, nebuvo ir tvarkos. Stribai  ,,arielką” gerdavo kaip ištroškę, tartum ,,gesindami gerklėje gaisrą”. Gėrimas ,, prie rusų” būdavo ,,šventas dalykas”, gerdavo ,,kiekvienas tikras vyras”, tarybų valdžia į tai žiūrėjo  labai atlaidžiai, ,, pro pirštus”, užtat  į negeriančius - įtariai. ,,Arielka” skrebus veikė kaip,,vaistas”- padėdavo nugalėti baimę, nuslopindavo sažinės balsą, gėdos jausmą, nerimą, nuimdavo įtampą, ,,pataisydavo”nuotaiką. Aišku, ne išimtis buvo S. Kiaušinis ir jo draugai.

Pas S. Kiaušinį į ,,klietkinyką” išgerti ,,arielkos” ateidavo kartu su juo tarnaujantys vietiniai skrebai J. Blažys ir M.Šimulionis. Išgėręs S.Kiaušinis, slegiamas ,,dvigubo gyvenimo” pergyvenimų, atverdavo savo širdį – drąsiai, nieko nebijodamas, keikdavo komunistų valdžią,,,politrukus”, stribišką tarnybą, mėtydavo ant grindų savo šautuvą.  Tai rodo, kad iš tikrųjų tarybų valdžios, rusų okupantų bei jų palaižūnų jis nuoširdžiai nekentė, o stribiška tarnyba jam buvo šlykšti, gėdinga ir svetima. Nors ir keista, tačiau nei vienas bendražygis ir sugėrovas jo neišdavė, neįskundė, nes, turbūt, ir patys panašiai galvojo. Jis nuolat konfliktavo su skrebų ir sovietinių aktyvistų žmonomis, jas keikdavo, vadindavo ,,komunistų politrukėmis”, grasindavo.

Kaip matyti iš Kurklių skrebų būrio vado 1947 m. prieš pat suėmimą S.Kiaušiniui rašytos tarnybinės charakteristikos ir  šio būrio skrebų  liudijimų, S.Kiaušinis niekada nebuvo uolus skrebas  ir ,,į priekines eiles niekada nesibrovė”.  Joje rašoma: „Dirbo nęsažiningai, nevisada vykdė būrio vado nurodymus, yra pasišalinęs iš tarnybos niekam nieko nepranešęs, kartu su skrebu Justinu Blažiu dažnai gerdavo. Tarp skrebų būdavo uždaras, bet kartais išgėręs neigiamai pasisakydavo apie sovietų valdžią, skųsdavosi sunkia tarnyba“. Skrebas Ivanas Jakimovas apie S.Kiaušinį atsiliepė taip: „Į tarnybą jis žiūrėjo prastai, pasitaikydavo, kad kautynėse su banditais (partizanais) parodydavo savo bailumą. Būryje būdavo uždaras ir tylus“ . Skrebas Stasys Leita apie S.Kiaušinį  atsiliepė: „Į tarnybą žiūri neigiamai, dažnai išgėrinėja, kartais be leidimo išeidavo iš būrio, o kur jis eidavo, aš nežinau“. Tokia buvo rusų čekistų labiausiai gerbiamų ir turinčių jų akyse didžiausią autoritetą Kurklių skrebų nuomonė. Net 5 broliai Jakimovai, vietiniai rusai, tarnavo Kurklių skrebų būryje, o S.Leita buvo šio būrio vadu. 

Už plonos lentinės kambario pertvaros gyvenusi S.Kiaušinio kaimynė Uršulė Šantarienė buvo Kurklių valsčiaus Vykdomojo komiteto sekretoriaus žmona. Ji dirbo NKVD informatore ne už pinigus, bet savo noru, už dyką, galima sakyt, iš pašaukimo. Iš pradžių jos skundais Kurklių čekistai netikėjo, manydami,  kad tai tik kaimynų ,,rietenos”, nesutarimai, nes S.Kiaušinis  tarybų valdžiai tarnavo jau nuo 1940m., turėjo didelį ,,stažą”, buvo, lyginant su kitais, ,,veteranas”. Visi jos skundai, liudijimai parašyti labai tiksliai, detaliai,,,nuo dūšios”, išliko NKVD tardymo byloje. Juos papildė dar ir kitų  liudininkų parodymai, todėl dabar galima atkurti visą šią tragiškai pasibaigusią istoriją.

 Ypač U.Šantarienė užpyko ant S. Kiaušinio ir nusprendė,,trūks plyš”,,įkišti” jį į kalėjimą po vieno įvykio. Kartą S. Kiaušinis ėmė barti savo žmoną Anastasiją, o kaimynė ją užstojo. Šis, būdamas ūmaus, karšto charakterio, įpykęs jai atrėžė:,,Nesipūsk, kad tavo vyras valsčiaus sekretorius, jo dienos jau suskaitytos. Užteks čia jam viršininkaut, tuoj tu nebebūsi Šantarienė.” Neaišku, ar su jo žinia, ar ne, bet po kelių dienų patekę į partizanų pasalą žuvo trys aukščiausi Kurklių valsčiaus pareigūnai ir du skrebai, tarp jų – ir U.Šantarienės vyras. Kokia tarp kaimynų buvo  suvešėjusi nesantaika, neapykanta galima spręsti ir iš to, kad kaimynės devynmetė duktė Angelė Šantaraitėnusivedė jo 2,5 m. amžiaus sūnelį į lauko tualetą ir piktavališkai, tyčia užkabino duris. Visa laimė, kad vaikas neįkrito į išmatų duobę ir neprigėrė, kai tėvai jį surado tebuvo tik labai išsigandęs.

Skųsdama kaimyną U.Šantarienė ne tik kaltino S.Kiaušinį, bet ir guodėsi NKVD tardytojui Aleksankinui: „Ką aš jam padariau, aš jokio pykčio jam nejaučiu, bet jis vis tiek mane vadina,, komunistų politruke” ir žada užmušti. Aš daug kartu esu girdėjusi, kaip S.Kiaušinis kalbėjo, kad valdžia greitai keisis ir komunistų Lietuvoje neliks“. U.Šantarienė Aleksankinui tvirtino, kad S.Kiaušinis yra partizanų ryšininkas ir papasakojo apie vieną jo pokalbį su žmona. Ši savo vyrui pasakė, jog girdėjusi, kad iš Kurklių valsčiaus nežinia kur dingo ūkininkas Česiūnas, palikęs savo namus ir beveik visą turtą. S.Kiaušinis žmonai atsakė: „Matai, kai aš būdavau čia, Kurkliuose, tai iš anksto visus įspėdavau ir jie su visu savo turtu suspėdavo pabėgti. Dabar aš nebuvau tik 2 dienas ir Česiūno niekas neįspėjo, todėl jis turėjo bėgti palikęs savo turtą.” U.Šantarienė taip pat papasakojo čekistui Aleksankinui apie S.Kiaušinio pokalbį su jo žmonos seserimi Polina Justinavičiene.Ji tiksliai prisiminė, ką jie abu kalbėjo prieš dvejus metus,1945 m. balandžio mėnesį S.Kiaušinio kambaryje. Tuo metu P.Justavičienė buvo atvykusi pas Kiaušinius iš  savo namų Balninkėlių kaime ir pasiskundė S.Kiaušiniui, kad ji 3 paras niekur negalėjo išvykti iš savo namų, nes pas juos svečiavosi partizanai ir niekur neišleido. Bet kai tik ji partizanams pasakė, kad būtinai turinti aplankyti savo svainį skrebą S.Kiaušinį Kurkliuose, ją iškart partizanai išleido, paprašę iš jo sužinoti, kas šiuo metu vyksta Kurkliuose. S.Kiaušinis į tai žmonos seseriai atsakęs: „Jeigu jie dar per tave norės kažką sužinoti, negalvok, Polia, kad aš esu skrebukas, aš visada tau padėsiu!“

Kadangi į U.Šantarienės skundus Kurklių čekistai ir toliau nekreipė dėmesio, skaitydami tai tik „sąskaitų suvedinėjimu dėl besitęsiančių buitinių konfliktų”, ši nusprendė į pagalbą liudininkėmis pasikviesti savo drauges, kad kartu demaskuotų ,,užsimaskavusį tarybų valdžios priešą”.

1947 m. birželio 15 d., išgirdusi , kad pas S.Kiaušinį į svečius atėjo M.Šimulionis, liepė dukrai Anelei pakviesti kaimynes. Visos jos mielai sutiko, nes miestelyje gyvenimas buvo pilkas, nuobodus, kasdienybę paįvairindavo tik gandai, apkalbos, buitiniai kivirčai, girtuokliavimas.

Netrukus pas U.Šantarienę pasiklausyti antisovietinių S.Kiaušinio kalbų atskubėjo trys ,,bobos”: skrebo J.Dūdos žmona Petrusė, skrebo P.Mačionio žmona Veronika ir kandidatė į VKP(b) narius E.Kulikauskienė - partizanų pasaloje žuvusio Kurklių valsčiaus Vykdomojo komiteto pirmininko J.Kulikausko žmona.

Apie tai, ką išgirdo savo kambaryje birželio 15 d., U.Šantarienė čekistui Aleksankinui, pradėjusiam tirti S.Kiaušinio bylą, papasakojo taip:„Iš pradžių S.Kiaušinis garsiai numetė savo šautuvą ant grindų ir pasakė; „Ech, ir kokio velnio aš  tave tampau!” Paskui pakėlė jį nuo grindų, pabučiavo (įdomu, kaip U.Šantarienė sugebėjo tai pamatyti per lentų sieną) ir pasakė: ,,Na, tuoj ateis kiti laikai ir aš pasuksiu šį durtuvą į kitą pusę. Prisiekiu, kad su juo nuleisiu kraują mažiausiai 4 bolševikams, pirmiausiai savo viršininkams ,,ruskiams”, kurie iš Rusijos atsiųsti gaudyti miškuose mūsų brolių, kovojančių už Tėvynės laisvę. Aš iš karto be teismo užmušiu tuos niekšus, kurie padeda komunistams. Pirmieji mano sąraše bus Šantarienė, skrebas Dūda ir jo boba Petrusė, nes tai pirmieji ,,komunistų politrukai”. Juos reikia užmušti jau dabar, nelaukiant permainų, tada liks daugiau mūsų žmonių laisvėje, o jeigu aš to negalėsiu padaryti,  tai sumokėsiu dvi algas savo draugams, kad juos pašalintų. Užteks bolševikams gerti lietuvių kraują, ateis mūsų laisvė, bet kad tai įvyktų, tik pašaukus turi stoti visa tauta. O bolševikai yra amžinai alkani ir toliau tokie liks!“  

Išklausę visas ,,prie išgertuvių stalo” girdėtas S.Kiaušinio kalbas, trys draugės ir kaimynės - U.Šantarienė, P.Dūdienė ir V.Mačionienė, apskundė jį už antisovietines kalbas ir grasinimus NKVD. Šios  trejukės ,,suokalbis” ir nulėmė tolesnį S.Kiaušinio likimą. Tik E.Kulikauskienė išėjo iš U.Šantarienės kambario neišklausiusi S.Kiaušinio kalbų ir vėliau per apklausą tvirtino, kad  niekada negirdėjo jo kalbant prieš sovietų valdžią.  Neaišku, ką apie antisovietines savo draugo S.Kiaušinio kalbas būtu pasakęs su juo gėręs M.Šimulionis, bet  čekistas Aleksankinas nebesuspėjo jo apklausti -  praėjus kelioms  savaitėms jis žuvo prie Kurklių malūno.

Stasys Kiaušinis buvo suimtas 1947 m. birželio 26 d. savo namuose. NKVD tardytojas Aleksankinas kaltinamojoje išvadoje išvardijo net keturis Rusijos Baudžiamojo kodekso straipsnius, pagal  kuriuos jis buvo kaltinamas. Tai: 

58-1. kontrrevoliucinė veikla, 58-1b. kariškio įvykdytas tėvynės išdavimas (skrebai buvo prilyginami kariškiams). 58-2. dalyvavimas ginkluotame sukilime, bandymas užgrobti valdžią ir 58-10. antisovietinė propaganda ir agitacija.

Aleksankinas buvo jaunas, uolus čekistas ir su entuziazmu ėmėsi darbo. Tačiau čia jo laukė nesėkmė – S.Kiaušinis buvo jam per ,,kietas riešutėlis”- būdamas fiziškai užsigrūdinęs, patvarus, karšto, tvirto charakterio vyras, jis nieko neprisipažino, viską neigė. Reikia tik stebėtis šio žmogaus ištverme ir dvasios tvirtumu, juk tardymai būdavo sekinantys – tardydavo tik naktį, o dieną neleisdavo užmigti, o tai tęsėsi ištisą pusmetį, iki pat 1947 m. gruodžio 29 d. Kaltinamajam pagal tardytojo fantaziją būdavo taikomos ir ,,fizinio poveikio priemonės”. Tardymo protokoluose išliko įrašytos grasinančios frazės: „jūs sakote netiesą“, „užteks neigti parodymus“ ir pan., po kurių prasidėdavo kankinimai. ,,Areštantus” mušdavo  gumuota lazda, badydavo panages įkaitintom adatom, spausdavo pirštus tarp durų, mušdavo per padus liniuote ar šautuvo šompolu, svilindavo ugnimi pirštus ar užpakalį, neleisdavo išsimiegoti ir t.t.

Tačiau viskas buvo veltui - jokie tardymo būdai nepadėjo išgauti S. Kiaušinio prisipažinimų ir nepavyko įrodyti, kad jis turėjo ryšių su partizanais, dirbo jų naudai bei siekė nuversti tarybų valdžią. Jam padėjo ir kai kurių Kurklių būrio skrebų bei kandidatės į VKP (b) narius E.Kulikauskienės parodymai jo naudai ir tai, kad per akistatą savo duotų parodymų atsisakė buvusi kaimynė Rozalija Mišinienė, ankščiau tvirtinusi, kad  S.Kiaušinis nuolat palaikė ryšius su partizanais.  Įvertinęs visas aplinkybes čekistas Aleksankinas dabar jį kaltino tik pagal vieną straipsnį - 58-10, t.y., už antisovietinę propagandą ir agitaciją. Bet  tai dar nebuvo bylos nagrinėjimo ir kaltinimo pabaiga - S.Kiaušinis atkakliai  neigė ir šį vienintelį likusį kaltinimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Ukmergės MGB skyriaus viršininkas papulkininkis Pochomičiovas, nematydamas kitos išeities, pakeitė tardytoją - vietoje jaunojo Aleksankino paskyrė labiau patyrusį NKVD vyr. leitenantą Starkovą, kuris pradėjo  tardymą iš naujo.

NKVD vyr.ltn. Starkovas S.Kiaušinio byloje vėl apklausė liudininkus bei patį kaltinamąjį. Paaiškėjo įdomus faktas, kad jis su visais jam nepalankius parodymus davusiais asmenimis buvo susipykęs, o S.Kiaušinis paaiškino ir dėl ko jie pykdavosi.

Vieni iš skundikų buvo jo artimi kaimynai –  skrebas J.Dūda su žmona Petruse. Kartą su J.Dūda jam reikėjo eiti sargybą prie Kurklių milicijos skyriaus. Šis, būdamas visiškai girtas, be jokios priežasties ir neaišku į ką pradėjo iš automato šaudyt. Reikėjo žūtbūt atimt iš jo ginklą, kol šis dar nieko nenušovė ir nesužeidė. Prasidėjo grumtynės, kurių metu S.Kiaušiniui su milicininku Bareiša pavyko girtą Juozą Dūdą nuginkluot. Iš tarnybos tas grįžo namo apdaužytas, guzuotas, suplėšytais drabužiais, be to, vadovybės buvo dar ir nubaustas, dėl ko abu sutuoktiniai Dūdai ant S.Kiaušinio labai supyko, tapo didžiausiais priešais.

S.Kiaušinio žmona Anastasija buvo darbšti moteris, ne tik rūpinosi šeima, bet  ir stengėsi užsidirbti  papildomų pajamų veldama namuose miestelio gyventojams  žieminius veltinius. S.Kiaušinis padėdavo jai šią produkciją parduoti, todėl labai niršo ant dar vienos kaimynės - skrebo J.Mačionio žmonos Veronikos, kuri, apgavikė, taip ir nesumokėjo už dvi poras jos prašymu pagamintų veltinių, o buvo viena iš tų, kuri jį skundė.

Kai Starkovas antrą kartą apklausė liudininkes, U.Šantarienės kambarėlyje  klausiusias S.Kiaušinio antisovietinių kalbų, nei viena iš jų savo parodymų nepakeitė, patvirtino ir pakartojo tai, ką jau  buvo sakiusios Aleksankinui. Tik V.Mačionienė pridėjo, kad ji yra girdėjusi, kaip negrąžiai S.Kiaušinis yra atsiliepęs apie rusų kareivius. Tai buvo, kai pro jų namus, t.y., ,,klietkinyką”, pražygiavo rusų kareivių būrys. Išėjęs į prieangį S.Kiaušinis pasakęs :„Atžygiavo mūsų apryt, broliai, ateikit iš miškų, muškit juos ir nebijokit!“ 

Savo parodymus prieš S.Kiaušinį papildė ir jo buvęs kaimynas Juozas Mišinys iš Paulinavos dvaro, prisiminęs vieną seną istoriją iš 1945 m. rudens. Tuomet pas jį į svečius užėjo ,,gerokai išgėręs” S.Kiaušinis ir trenkė ant grindų savo šautuvą. J.Mišinis tuomet jo mandagiai paklausęs: „Kodėl tu daužai savo šautuvą, taip daryti negerai?“ S.Kiaušinis jam tada atsakęs: „Tu ką, galvoji, kad aš jį tampau iš didelio noro, mane tai privertė daryti komunistai. Aš šiandien su tuo šautuvu į nieką nešaudau ir nešaudysiu, bet ateis laikas, kada rasiu į ką šauti!“  

 Kadangi kaltinamasis ir toliau viską neigė, Starkovas nutarė atlikti teisminį eksperimentą. 

1947m. gruodžio 19 d. į Kurklių miestelį atvyko MGB skyriaus vyr. tardytojas vyr. leitenantas Starkovas ir Ukmergės apskrities 3-ojo rango prokuroras Konevskich. Juos pasitiko Kurklių valsčiaus MGB skyriaus leitenantas Grumbinas bei Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto darbuotojai Adėlė Subaitė, Juozas Skrebėnas ir Povilas Valiauga. Atvykę prie skrebų bendrabučio svečiai pasidalino į dvi grupes. Anastasijos Kiaušinienės kambarėlyje susėdo prokuroras  Konevskich, A.Subaitė ir J.Skrebėnas, o už lentinės pertvaros esančiame kambaryje čekistai Starkovas, Grumbinas, P.Valiauga ir pati šeimininkė U.Šantarienė. Iš pradžių buvo kalbama S.Kiaušinio kambaryje, o klausomasi U.Šantarienės pusėje, paskui - atvirkščiai.

 Teisminio eksperimento išvada buvo tokia: 

1. Kambario pertvara padaryta iš 1,5 cm storio lentų, per pertvarą praėjimo nėra. 

2. Kalbant ramiu balsu ne visi žodžiai suprantami, bet, atsižvelgiant į tai, kad S.Kiaušinis antisovietiškai kalbėjo būdamas girtas ir šūkavo, jo balsas girdėjosi gerai.

3. Tuo vadovaujantis konstatuojame, kad U.Šantarienė ir kitos liudytojos, buvusios tuo metu jos bute, S.Kiaušinio žodžius suprato ir girdėjo aiškiai. 

Šiuo teisminiu eksperimentu buvo padėtas taškas pusmetį vykusiame  S.Kiaušinio, kaip ,,antisovietinio elemento”, bylos nagrinėjime.  Nors  ir kaip atkakliai besigynė, jis vistiek buvo nuteistas  pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 58-10 straipsnį už antisovietinę propagandą ir agitaciją - ,,gavo” 10 metų kalėti lageryje bei 5 metams atimtos  pilietinės teisės. 

1948 m. kovo 21 d. politinis kalinys Stasys Kiaušinis iš  Lietuvos buvo išvežtas į lagerį  Sibire, Tiumenės srityje, pavadintame „Statyba Nr. 501“. 1952 spalio 11 d. jis buvo perkeltas iš Sibiro į Vytergolagą Rusijos europinėje dalyje, Vologdos srityje, bet tolesnis Stasio Kiaušinio likimas nėra žinomas.

Kiekvienas, perskaitęs šią istoriją, susimąstys, kodėl jis nenuėjo aklos, ištikimos tarnystės sovietiniam totalitariniam režimui keliu, o jam priešinosi? Skrebai atliko patį ,,juodžiausią darbą” – buvo sovietų okupacinės valdžios prieš lietuvių tautą vykdytos brutalios politikos – teroro, represijų, trėmimų, kovos su pasipriešinimo judėjimu, prievartinės kolektyvizacijos – vykdymo įrankis, padarė daugybę šiurpių nusikaltimų.  Jei dauguma jų buvo moraliniai degradai – galėdavo juoktis, tyčiotis iš savo tautos kančių, skausmo, skandindami savo gėdą, sąžinę ,,arielkoje”, tai kiti, mažuma, atvirkščiai, neprarado žmogiškumo – rizikavo, padėjo, gelbėjo žmones, teikė partizanams žinias. Iš jų tarpo apie 200 žmonių buvo suimta ir nuteista įvairų laiką kalėti Sibiro lageriuose.

Šioje byloje liudininkų parodymai iš esmės sutampa – visi jie, dauguma nepriklausomai  vienas nuo kito, tvirtino vieną ir tą patį, o kai kurie priedo liudijo ir apie jo bendradarbiavimą su partizanais bei tai, kad jis nuo gręsiančių represijų perspėdavo žmones. Nors byloje tai ir neįrodyta, tačiau įvertinus faktus, žiūrint jau iš šių dienų požiūrio, retrospektyviai,  galima teigti, kad tai buvo tiesa. Problema čia glūdi kitur. S. Kiaušinis, būdamas paprastas, eilinis, tačiau karšto, choleriško charakterio žmogus, dirbdamas priešo sukurtoje represinėje struktūroje (skrebų būryje) neįvertino jos pavojingumo laipsnio, rizikos aplinkybių, nesilaikė jokių konspiracijos (nelegalios veiklos slaptumo) taisyklių, tiesiog nesugebėjo gyventi ,,dvigubo gyvenimo” – atvirai atskleisdavo savo politines pažiūras, išsiduodavo, drąsiai rėždavo teisybę į akis, sakydavo tą, ką ir galvodavo. Matyt, kaip reikia konspiratyviai elgtis niekas jo nemokė, niekas nepaaiškino, nepatarė, todėl tebuvo tiktai laiko klausimas, kada jį suims. Tačiau tardomas, atvirkščiai, jis elgėsi labai išmintingai, kaip tikras pogrindininkas - nepalūžo, sugebėjo įrodyti dalies liudytojų parodymų nepatikimumą, parodė didžiulę dvasinę  ir fizinę tvirtybę – nieko neprisipažino, nieko neišdavė ir, kas dar labai svarbu, nieko ,,kartu su savim į lagerį nenusitempė”.

1. Parašyta remiantis LGRCT vyr. istoriko G.Vaičiūno surinkta iš KGB archyvų istorine medžiaga ( S.Kiaušinio baudžiamąja byla).

2. Skrebai – taip Aukštaitijoje dažniausiai buvo vadinami sovietų okupacinės valdžios sukurti ir apginkluoti vietinių samdinių būriai, pavaldūs represinei struktūrai – MGB. Iš pradžių jie valdžios oficialiai vadinti ,,naikintojų batalionais” ( ,,istrebitelnye bataljony”), nuo ko ir kilo išvęstiniai lietuviški jų pavadinimai: istrebiteliai, stribai, skrebai, kurie iš tikrųjų  buvo ,,tautos naikintojai”. Nors vėliau sovietų valdžia jų oficialų pavadinimą pakeitė - pervadino ,,liaudies gynėjais”,  naujas vardas jiems niekada ,,neprilipo”, nes neatitiko jų veiklos ir paskirties esmės.(R.P.)