PAVEIKSLAS
S. ŠETKUS
Atrodė, kad paveikslas baigtas. Neradau, kas bepridėti. Piešti sumaniau ilgai žiūrėjęs pro stovyklos langą į vienintelę sodybą, matomą plačiuose, žiemos vėjų ir audrų nuplaktuose, Pomeranijos laukuose. Laikas slinko nežmoniškai lėtai. Reikėjo ko stvertis, tai ir stvėriausi. Nukėliau nuo prausyklos sienos kokį tai seną, muilu nutaškytą paveikslą, susiradau dėžės dugne aliejinių dažų pora tūbelių ir nutapiau tą vienišą, negyvą sodybą. Stogus, lyg cukrumi, pabarsčiau baltai. Tai turėjo reikšti užsilikusį sniegą. Pridėjau du šiaudų kūgius, matomus kairėje ir dar — paraudusį dailų beržynėlį, dešinėje. Taip, kad jau nieko daugiau nebegalima buvo ir pridėti. Beliko tik parodyti bendro likimo draugams, panevėžiečiams, su kuriais dar praeitą vasarą pakliuvome į maistu užmirštą, bet blakėmis apleistą stovyklą.
Panevėžiečiai ilgai žiūrėjo į paveikslą ir tylėjo, tačiau kai prakalbėjo tai mane apėmė siaubas. Reikėjo, mat, jų nuomone, paveikslą nunešti į sodybą ir iškeisti į ką nors iš maisto. Kad ir į duonos gabalą. Stovyklos tvarka, ką ir besakyti, visiems buvo gerai žinoma, taipgi, pavojaus pakliūti netrūko, bet paveikslą nešti reikėjo. Aišku, turėjo nešti tas, kas nupiešė. Galėjau protestuoti, kiek norėjau.
Buvau šiltai aprengtas, aprištas šaliku, aprūpintas pirštinėm, davestas iki vartų, nukreiptas tiesiai į sodybą ir — paleistas sausledžiais padengtu keliuku. Žinoma, paveikslas nebuvo pamirštas pasprausti man po pažastimi. Beliko tik kulniuoti.
Traškėjo sausledis ir ėmė baimė, kad sodybos arklio didumo šunes, kurių lojimas paprastai skrosdavo kiaurai pro stovyklos sienas, išgirs mano žingsnius ir sukels tokią peklą, kad jei sodyboje yra kas negyvas, tai ir tas atsikels iš karsto. Grįžti atgal neleido panevėžiečiai ir alkis. Geros kaimo duonos puskepalis galėjo sudaryti didelį skirtumą mūsų gyvenime. Lėtinau žingsnius ir ėjau grumstais. Beržynėlis iš arčiau atrodė daug geriau, negu paveiksle. Už jo kelias suko, staiga, į kairę ir po to ėjo, kaip strėlė, į sodybos vartus, už kurių jau girdėjau šunų retežius, o neužilgo — paskirus vamptelėjimus ir jau skalinimą panašų į lentpiūvės triukšmą.
Per tą šunų lojimą neišgirdau, kaip privažiavo porinis vežimas. Šokęs į šalį pamačiau, kad stamboka gaspadinė, apsukusi keletą kartų botagą, mėgina užkirsti man per galvą. Vos spėjau prisidengti paveikslu, lyg kokiu skydu. Reikalavo parodyti, ką pavogiau iš sodybos. Nieko nelaukdamas išvyniojau iš skaros paveikslą ir parodžiau. Pamaniau, kad stebuklą padariau. Moteris tuoj pat atpažino savo sodybą, nusiramino ir net nurodė man lipti į vežimą.
Prie vartų laukė žmogus. Galėjo būti ūkvedys, galėjo būti ir jos vyras. Šunis jis nuvedė daržinėn, atidarė vartus ir priėmė arklius. Moteriškė, gana maloniai, pakvietė sekti ją į gana lietuviškos išvaizdos prieangį. Virtuvė atrodė jauki, bet labai didelė. Pasieniu į antrą aukštą ėjo ilgi laiptai. Dabar tik pamačiau ant jų stovintį stambų vyrą, vokiečių pulkininko uniformoje. Gerokai pasižiūrėjęs į mane, jis ėmė lipti žemyn, atsargiai pasiremdamas ramsčiais. Abi jo kojos buvo subandažuotos iki kelių. Paveikslą atydžiai apžiūrėjęs, atrodė gana patenkintas ir prisiartinęs paklausė kurios esu tautybės. Gavęs atsakymą, norėjo žinoti paveikslo kainą. Vos, ne vos sugebėjau atsakyti, kad čia reikalas neina apie pinigą. Pulkininkas pats užbaigė mano mintį ir pastebėjo, kad mainai yra įstatymų griežtai draudžiami, tačiau, pamatęs mano ištįsusį veidą, nuramino. Pasakė, kad įstatymai nedraudžia už pinigus parduoti savo maisto likutį. Už paveikslą jis duos 40 markių ir už tą sumą perleis maisto produktų. Paėmė pieštuką ir ant popieriaus lapo pradėjo rašyti ką gausiu už tuos pinigus. Kai pradėjo rašyti, tai ir galo nesimatė. Pagalvojau sau, kad pulkininko netik kojos yra nesveikos bet dar ir kas nors daugiau.
Pamatęs surašytus nemažus kiekius sviesto, lašinių, dešrų, nepatogiai pasijutau. Sakau, tai tikrai perdaug, o tas vis rašo ir rašo! Paaiškinau, kad paveikslas tikrai nėra tokios kainos vertas. Poros valandų darbas. Kelios tūbelės dažų. Galų gale, pridėjau, kad dar niekad savo gyvenime nesu tiek daug už paveikslą gavęs. Sakau, kad išviso dar nesu pardavęs nė vieno savo paveikslo. Kad, ištikrųjų, nesu dar niekam ir veltui įsiūlęs. Kad jokios meno mokyklos nesu niekad baigęs ir ko aš norėčiau, tai tik kokio puskepalio duonos, kaip kad yra nutarę panevėžiečiai ir jei jis teiksis tą duoti, tai tas man sudarys visą skirtumą gyvenime ir nieko daugiau nereikės. O, jei dar saugiai praleis pro šunis, beržynėlio linkui į stovyklą, tai eisiu patenkintas ir manęs visai negrauš sąžinė. Pulkininkas vienok laikėsi savo. Užbaigė kilometrinio ilgio sąrašą, pakvietė ūkvedį ir nurodė viską tiksliai išduoti, tik paaiškino, kad neviską iš karto. Per kelius sykius. Tiek kiek galiu apsidėti apie save. Duonos tiek kepalų — kiek noriu, tačiau turiu atvykti pasiimti juos sutemus ir įsišmugeliuoti pro stovyklos tvorą taip, kad niekas iš sargų nepamatytų.
Apsikrovęs provizija vos galėjau pajudėti. Žygiavau atgal neliesdamas sausledžių. Panevėžiečiai negalėjo tikėti savo akimis. Per valandą viskas buvo suvalgyta ir išžygiuota antram transportui. Taip kas dieną, kokią savaitę.
Tačiau, vieną pavakarę dalykai, staiga, pasikeitė. Prie sodybos vartų stovėjo kelionei paruoštas vežimas, aukštai pakrautas namų apyvokos daiktais. Prie kraičio skrynios matėsi pririštas, greičiausiai, paveikslas. Pulkininkas su žmona sėdėjo pasiruošę kelionei. Nusiminusiam ūkvedžiui nurodė ir toliau aprūpinti mane provizija, taip, kad visas sąrašas būtų tiksliai užbaigtas. Kad ir be uniformos, jis pakėlė ranką prie kepurės, paragino arklius ir nuvažiavo. Ūkvedis paaiškino, kad rusai prasilaužė visu frontu prie Deutsche Krone ir neužilgo bus jau ir čia. Ir tikrai. Kai išlėto vilkausi pro beržynėlį, pietų pusėje jau gerokai temo, bet šiaurėje dangus švytėjo raudona pašvaiste. Girdėjosi tolimas artilerijos dundėjimas.
Dabar man paaiškėjo paveikslo magiškoji vertė. Atsisukęs pasižiūrėjau į sodybą, kuri dabar atrodė dar vienišesnė.