Partizanai: Istorija ir dabartis

ŠARVUOČIŲ RINKTINĖ

O. ŽADVYDAS

(Pradžia KARIO Nr. 4)

ŽYGIS Į VILNIŲ

Tuo metu Vilniaus miestas ir kraštas buvo lenkų okupuotas. Bolševikams pradėjus pulti iš Smolensko srities Vilniaus kryptimi, lenkų kariuomenės silpnos kairiojo sparno jėgos paskubomis traukėsi. Šiame bare pralaimėjus, bolševikai ėmė juos vyti plačiu frontu ir iš Ukrainos. Mūsų kariuomenei reikėjo apsisaugoti, kad lenkai besitraukdami neįsiveržtų į Lietuvos teritoriją, o paskui juos — ir bolševikai. Lenkų ir bolševikų ginkluotame ginče Lietuvos vyriausybė nutarė laikytis griežto neutraliteto. Kariuomenės dalims buvo įsakyta į jų kovą neįsivelti, bet budriai saugoti sienas, kad kariaujančios šalys jas neperžengtų, priešingu atveju — internuoti.

Šios kovos metu, 1920 m. liepos 12 d., Maskvoje, Lietuvos ir Sovietų Sąjungos valstybių atstovai pasirašė taikos sutartį. Lietuvai buvo nustatytos gana palankios sienos. Vilniaus miestas ir kraštas buvo pripažintas Lietuvai, kurį bolševikai pasižadėjo užleisti kai jiems strategiškai nebebus reikalingas kovojant prieš lenkus.

Plk. ltn. K. Žukas, Krašto Apsaugos ministeris ir einąs Vyriausiojo karo vado pareigas, jau iš anksto įsakė kariuomenės dalims žygiuoti Vilniaus kryptimi ir užimti lenkų paliekamas Lietuvos etnografines sritis, nustatytas sutartimi su Sovietų Sąjunga.

Žygis į Vilnių palietė ir šarvuotininkus. Generalinio štabo viršininkas, liepos 13 d. įsakė Šarvuoto auto būrio vadui, išsiųsti geležinkeliu 3 šarvuočius į Vilniaus komendantūrą. Tą pačią dieną šarvuočiai (“Aras”, “Šarūnas” ir “Perkūnas”) su šaudmenų ir benzino atsarga buvo pakrauti ant lėkštvagonių, Šančiuose. Būrio vadas kpt. K. Musteikis, šarvuočių komendantai: ltn. V. Asevičius, ltn. J. Jakulis, ltn. L. Tuskenis ir 19 kareivių, kartu su Vilniaus komendantūros kuopa, sudarė bendrą ešaloną ir naktį iš liepos 13 į 14 d. išvyko Vievio link.

ŠARVUOTO AUTO BŪRIO PIRMOSIOS KAUTYNĖS

Į Vievį ešalonas atvyko liepos 14 d. ir čia buvo pertvarkytas traukinio sąstatas. Šarvuočių lėkštvagoniai buvo pastatyti traukinio priekyje. Pasirengta galimiems kovos veiksmams. Išvažiavus iš Vievio, ties Kazimieriškių dv., lenkų VII brigados daliniai, besitraukdami nuo bolševikų, atidengė ugnį į važiuojantį ešaloną. Traukinys sustojo. Įvyko žiaurios kautynės. Vilniaus komendantūros kuopos kariai šoko iš vagonų ir gynėsi nuo užpuolėjų. Keletas jų žuvo bei buvo sužeisti bešokant iš vagonų. Sueita ir į durtuvų kovą. Į kautynes įsijungė 5 ir 8 p.p. daliniai, kurie tęsdami žygį Vilniaus link, atžygiavo iš užnugario. Lenkai pralaimėję kautynes, pasitraukė. Vėliau juos nuginklavo mūsų pėstininkų dalys.

Tai buvo šarvuočių dalies pirmasis kovos krikštas. Šiose kautynėse šarvuotininkai galinga 9 sunkiųjų kulkosvaidžių ugnimi rėmė pėstininkus. Buvo matyti kai krito arkliai vežę lauko virtuves. Prie gurguolės buvo nukautų ir sužeistų lenkų. Šarvuotininkai nuostolių neturėjo, bet mūsų pėstininkų žuvo 7, sužeisti buvo 16. Kiek nuostolių turėjo lenkai, nenustatyta, bet nemažai.

1920 m. liepos keturioliktoji diena, šarvuotininkams yra reikšminga ir istorinė data — Šarvuoto auto būrio pirmosios kautynės.

NAUJI UŽDAVINIAI

Kautynėmis pašalinus nuo kelio lenkus, ešalonas atvyko į Lentvarį liepos 15 d. ir susitiko su bolševikų priekiniais daliniais, raiteliais. Vilniaus kryptimi geležinkelio tiltas per Vokės upę buvo sudegintas ir ešelonas toliau važiuoti nebegalėjo. Žygis į Vilnių buvo tęsiamas plentu: Lentvaris - Vilnius.

Lentvaryje šarvuočių komendantai gavo naujus uždavinius. Ltn. J. Jakulis ir ltn. L. Tuskenis su šarvuočiais geležinkeliu išvyko į Varėną, palaikyti ryšį su mūsų kariuomenės daliniais, kurie veikė šiame rajone. Ltn. V. Asevičius kartu su Vilniaus komendantūros kuopa, žygio tvarka išvyko į Vilnių, į kurį įžengė liepos 15 d. 14 val. Šarvuočio komanda nuolat budėjo prie komendantūros. Tačiau, Vilniuje tik savaitę pabuvus, nesusipratimams išvengti su bolševikai, Vilniaus įgulos dalys, išskiriant komendantūrą, gavo įsakymą atsitraukti į nuošalesnes vietoves. Ltn. V. Asevičius su šarvuočiu “Šarūnu” išvyko į Vievį. Nustačius skiriamąją liniją tarp mūsų ir bolševikų kariuomenių, iš Varėnos į Vievį grįžo ir kiti du šarvuočiai. Pakeitus įsakymą, rugpjūčio 5 d. ltn. L. Tuskenis su šarvuočiu “Perkūnu” buvo išsiųstas į Vilnių, komendantūros apsaugai. Šarvuočiai “Aras” ir “Šarūnas” Vievio geležinkelio stotyje buvo pakrauti ant lėkštvagonių ir virš mėnesio prastovėjo parengtyje.

PAGALIAU... ŽYGIS Į VILNIŲ

Rugpjūčio 16 - 19 d. bolševikų kariuomenė pralaimėjusi kautynes prie Vyslos, masiškai bėgo atgal. Vilniaus ginti jie nesirengė ir mūsų kariuomenės dalys gavo įsakymą užimti Vilnių.

Šarvuočiai iš Vievio į Lentvarį buvo atvežti geležinkeliu ir nukėlus nuo lėkštvagonių, jie kartu su pėstininkų dalimis, žygio tvarka, liepos 26 d. įžygiavo į Vilnių. Karių ūpas buvo pakilęs. Vilniaus gyventojai mūsų karius sutiko su dideliu džiaugsmu, nes abiejų okupantų žiaurumai buvo įgrisę. Daliniai buvo sutikti su duona ir druska. Vilniečiai kariams segė gėles. Šarvuotis “Aras”, kuris važiavo mūsų kariuomenės dalių priekyje, buvo taip pat apkaišytas gėlėmis. Tą pačią dieną, 18 v. 15 min., saliutuojant baterijai, antrą kartą buvo iškilmingai iškelta Lietuvos tautinė vėliava ant Gedimino pilies bokšto.

Šarvuotas auto būrys tebebuvo išskirstytas: 3 šarvuočiai — Vilniuje, 2 — Kaune. Prasidėjus karo veiksmams prieš lenkus, Suvalkų krašte, jis buvo išskirstytas dar labiau. Iš Vilniaus įgulos šarvuočiai “Aras” ir “Šarūnas” buvo išsiųsti į frontą, o “Perkūnas” liko komendantūros apsaugai.

ŠARVUOČIU KOVOS VEIKSMAI AUGUSTAVO-SUVALKŲ FRONTE

Rugsėjo mėnesio pirmomis dienomis kpt. K. Musteikis, šarvuoto auto būrio vadas, gavo įsakymą vykti su 2 šarvuočių komandomis į Seirijus, plk. V. Grigaliūno-Glovackio, II pėst. divizijos vado valdžion. Šarvuočių komandos buvo išsiųstos iš Seirijų į Seinus ir nuo rugsėjo 5 d. pradėjo vykdyti kovos uždavinius. Per visą kautynių laikotarpį šarvuočiai veikė pavieniui, nesudarydami atskiro dalinio, rėmė pėstininkus ir dalyvavo kautynėse kartu su 2 ir 5 p.p. daliniais.

Ltn. J. Jakulis su šarvuočiu “Aru” veikė plentu Seinai - Krasnapolis - Tartokas - Suvalkai, o ltn. V. Asevičius su “Šarūnu” buvo išsiųstas kryptimi Pockūnai - Gibai - Pranckai - Augustavas.

Rugsėjo 8 d. ltn. V. Asevičius gavo uždavinį, kartu su 5 p.p. 2 kuopa, vykti plentu kryptimi Pockūnai - Pranckai ir užimti lenkų pozicijas prie Juodosios Ančios, ties Pranckais. Apie priešo jėgų dydį, tikslių žinių neturėjo. Atžygiavus prie pozicijų, tarp lenkų ir 2 kuopos įvyko kautynės. Šarvuotininkai rėmė kuopą ugnimi. Lenkų pozicijas užimti nepasisekė, nes lenkų jėgos buvo žymiai stipresnės. Pozicijas gynė lenkų 1 pėstininkų batalionas, sustiprintas artilerija ir raiteliais.

Rugsėjo 7 - 9 d. lenkai puldami stambiomis jėgomis užėmė Gibus, o rugsėjo 10 d. — Seinus.

šarvuočiai ant Ukmergės-Utenos plento, lenkų raitininkų prasiveržimo metu, 1920 m

“Šarūnas”, atvykęs iš Lazdijų, rugsėjo 10 d. veikė ant plento Pockūnų - Seinų kryptimi. Šarvuotininkai sėkmingai apšaudė lenkų grandines artėjančias į Beržininką. Tačiau, privažiavus plento kryžkelę: Seinai - Beržininkas ir Lazdijai - Augustavas, kelias buvo užverstas dviem telegrafo stulpais ir akmenimis. Kliūtį priešas gynė ugnimi, o per ją pervažiuoti, ar aplenkti nebuvo įmanoma. Iš šarvuočio iššoko eil. Antanas Ribelis, šoferio padėjėjas ir mūsų šarvuotininkų ugnimi dengiamas, stulpus ir akmenis nuritino į šonus. Pašalinus kliūtį, šarvuotininkai nuvažiavo iki Pockūnų, kulkosvaidžių ugnimi išblaškė pietaujančią lenkų pėstininkų kuopą ir grįžo į Beržininką.

Ltn. J. Jakulis su “Aru” rugsėjo 13 d. ugnimi rėmė 5 p.p. užimant Seinų miestą. Vykdant puolimą, šarvuotininkai privažiavo prie Seinos upės tilto, kuris buvo medžiais užverstas. Pašalinus kliūtį savo jėgomis, kartu su pėstininkais įsiveržė ir užėmė Seinus.

Rugsėjo 14 d. “Aras” ir “Šarūnas” dalyvavo kautynėse vykdydami uždavinius ant plento Gi-bai - Augustavas. Bet išplėsti sėkmingai veikimo negalėjo, nes lenkai prieš savo apkasus įrengė kliūtį, kurios pašalinti dėl stiprios priešo ugnies nebuvo įmanoma.

Iki rugsėjo 22 d., lenkų prasiveržimo, “Aras” prastovėjo Gibuose, o “Šarūnas” — Seinuose. Lenkams stambiomis jėgomis pralaužus mūsų kariuomenės frontą, vyko smarki kova, viena iš didžiausių Seinų - Augustavo operacijose. “Šarūnas”, iš Seinų traukdamasis Pockūnų kryptimi, ugnimi dengė 5 p.p. pasitraukimą. “Aras” traukėsi nuo Gibų ir išgelbėjo beveik apsuptą 7 bateriją.

Šarvuočiai, išbuvę įvairiose vietovėse Suvalkų krašte, pasibaigus kovoms, lapkričio 13 d. grįžo į Kauną. Čia jie pasiliko ilgesniam laikui, retkarčiais pakeisdami kitus du šarvuočius veikusius Ukmergės fronte.

Suvalkų krašte šarvuotininkams vykdant kovos uždavinius sąlygos buvo sunkios. Šarvuočiai veikė pavieniui, todėl kautynėse negalėjo vykdyti atskiro dalinio uždavinį. Dažnai jie neturėjo reikiamų žinių apie priešą. Ryšį sudaryti su pėstininkais būdavo sunku, nes tuo metu apie radio priemones ir negalvota, o per pasiuntinius gauti įsakymai bei pranešimai pasiekdavo juos pavėluotai. Nakties metu šarvuotininkai būdavo priversti stovėti priekyje pėstininkų saugos, be jokios priedangos. Tačiau, ir tokiose nepalankiose aplinkybėse veikdami, jie atliko jiems skirtus uždavinius, remdami pėstininkus ugnimi ir moraliai. Iš visų Suvalkų krašte vykusių kautynių, šarvuotininkai išėjo be jokių nuostolių. Visi jie grįžo gyvi ir net nesužeisti.

KAUTYNĖS ŠIAPUS VILNIAUS

Kai “Aro” ir “Šarūno” komandos vykdė kovos uždavinius Suvalkų krašte, Vilniuje buvo likęs ltn. L. Tuskenis su “Perkūno” komanda, komendantūros apsaugai. Be to, apsaugos sustiprinimui, rugsėjo 23 d. iš Kauno buvo atsiųstas ltn. S. Gerdvilis su šarvuočiu “Pragaru”.

Lenkams klastingai sulaužius Suvalkų sutartį ir jiems pradėjus pulti Vilniaus kryptimi, šarvuočių “Perkūno” ir “Pragaro” komandos, pridengdamos mūsų kariuomenės evakuaciją, traukėsi plentu Vilnius - Maišiagala - Ukmergė. Pasitraukimo metu šarvuočiai rėmė pėstininkus kautynėse prie Bondarų, Kabačeko ir Magazino dvaro.

Maišiagaloje šarvuočių komendantai: ltn. L. Tuskenis ir ltn. S. Gerdvilis buvo priskirti plk. ltn. E. Adamkevičiaus, 7 p.p. vado valdžion. Lenkams pasiekus Maišiagalos apylinkes, plk. ltn. E. Adamkevičius nusprendė vykdyti priešpuolį. Šiose kautynėse šarvuočiai rėmė 7 p.p. dalinius. Priešas buvo nustumtas iki Magazino dv. Priešpuolis buvo sėkmingai įvykdytas.

Vėliau abu šarvuočiai buvo išsiųsti apsaugai į Ukmergę, kur prastovėjo iki 1921 m. rugsėjo 20 d. Tada juos ten pakeitė “Aras” ir “Žaibas”.

Pasibaigus kovoms prieš lenkus, Šarvuoto Auto būrio turto tikrinimo komisijos duomenimis, kautynių laikotarpyje, nuo 1920 m. liepos 14 d. iki tų pačių metų lapkričio 1 d. buvo iššaudyta 24,747 vokiški kovos šoviniai. Tikrumoje buvo iššaudyta žymiai daugiau.

Už pasižymėjimus kautynėse Suvalkų krašte buvo apdovanoti Vyčio Kryžiumi šie šarvuoto Auto būrio kariai: ltn. Vincas Asevičius, ltn. Julius Jakulis, j.psk. Juozas Juozapavičius, eil. Antanas Ribelis, eil. Stasys Riškus ir eil. Kostas Kneižys.

TAIKOS METAS

Kariuomenei įsakymu nr. 510 §1, Šarvuotas Auto būrys nuo 1921 m. rugpjūčio 1 d. buvo performuotas į Šarvuotą Auto divizioną, kurio vadu paskirtas mjr. K. Musteikis, iki šio laiko buvęs Šarvuoto Auto būrio vadu. Naujai suformuotas divizionas buvo priskirtas artilerijos viršininkui.

Aprimus karo veiksmams, šarvuotininkai turėjo geresnes gyvenimo sąlygas. Prasidėjo normalus kareivių mokymas ir auklėjimas. Be karinių dalykų, daug valandų buvo skirta švietimui, ypač analfabetų, kurių tuo metu kariuomenėje buvo gana žymus skaičius.

Tais pačiais metais, lapkričio 23 d. buvo sudaryta pirmoji Mokomoji komanda. I laida buvo išleista 1922 m. balandžio 16 d. Ją baigė 17 kareivių; iš jų 9 buvo pakelti į jaunesniojo puskarininkio laipsnį.

Diviziono etatams padidėjus, turimos patalpos pasidarė perankštos. Be to, jos buvo išsimėtę ir nepritaikytos savai paskirčiai. Šis trūkumas buvo pašalintas įrengus kareivines Žaliakalnyje, prie Perkūno alėjos. Į naujas patalpas, iš Gedimino g. nr. 36, kareiviai buvo perkelti 1922 m. sausio 18 d. Prie kareivinių buvo įrengti kambariai nevedusiems karininkams. Balandžio mėnesį baigus įrengti garažą, buvo perkelti ir visi šarvuočiai. Dabar šarvuotininkai gyveno viename rajone, kuris buvo tinkamas ir patogus.

1922 m. spalio 11 d. iš artilerijos dirbtuvių buvo perimtas dar vienas šarvuotis (“Daimler”, nr. 3924). Šis šarvuotis buvo atimtas iš bermontininkų, Radviliškio kautynėse. Kadangi jis buvo sudaužytas ir nesitikėta jį atremontuoti, tai jis buvo perduotas dirbtuvėms kaip laužas. Bet artilerijos dirbtuvėse, po ilgo ir kruopštaus remonto, jį padarė tinkamu kovos veiksmams. Šarvuotis buvo pavadintas “Savanoriu”. Sudarius komandą, komendantu buvo paskirtas ltn. Jonas Pyragius.

Spalio 14 d. Šarvuotas Auto divizionas buvo suskirstytas į du būriu, po 3 šarvuočius kiekviename. I būrį sudarė šarvuočiai: “Aras”, “Perkūnas” ir “Žaibas”. Būrio vadu buvo paskirtas kpt. Raščius. II būrį sudarė: “Pragaras”, “Savanoris” ir “Šarūnas”. Būrio vadu paskirtas ltn. V. Asevičius. Divizione buvo 7 karininkai ir 79 kareiviai.

Atgavus Klaipėdos kraštą, iš Kauno į Klaipėdą, 1923 m. gegužės 7 d., buvo išsiųsti du šarvuočiai: “Aras”, vadovaujamas ltn. Jono Budzilo ir “Perkūnas” — ltn. Vilimo. Šarvuotininkai buvo tiesioginėje plk. Petro Genio, 7 p.p. vado, valdžioje. Šarvuočių įgulą sudarė 2 karininkai ir 26 kareiviai. Šarvuočiai pasiliko Klaipėdoje nuolatiniam stovėjimui.

1924 m. sausio 1 d. Šarvuotas Auto divizionas buvo įjungtas į naujai suformuotą Šarvuočių Rinktinę ir kaip atskira, savistovi dalis, nustojo egzistuoti. Pagal naujus etatus divizionas buvo performuotas į Šarvuotą Auto kuopą. Stovėjimo vieta pasiliko senoji — Žaliakalnyje. Pasikeitė ir vadai. Mjr. K. Musteikis pareigas perdavė vyr. ltn. V. Asevičiui.    (Bus daugiau)

ATITAISYMAS

“Kario” 1970 m. nr. 4 str. šarvuočių Rinktinė (psl. 102) atspausdinta: “Maksas Kušneris tarnavo 1 art. pulke, 9 baterijoje.” Turi būti: “8 baterijoje”; (psl. 104) atspausdinta “... apie jų technines ir faktines ypatybes”. Turi būti: “apie jų technines ir taktinesypatybes”.