Partizanai: Istorija ir dabartis

PLUOŠTAS KOVOTOJO PRISIMINIMŲ IŠ KLAIPĖDOS KRAŠTO SUKILIMO

46 metų sukilimo sukaktį minint

ALFONSAS ŽIEDAS

Priešingai geriausiems norams, prisiminimai apie kaikuriuos ano meto įvykius bus lyg koks atspindys tarp tikrovės ir sapno, nes dokumentinė medžiaga yra likusi barbarų griūties užverstoje Tėvynėje, o daugelio, net ir geriausių, draugų vardus ir reikalingas datas, audringų dešimtmečių būvyje, iš atminties ištrynė laikas . . . Bet, ką gi: tegul bus daroma kuo geriausiai, kas galima, pasikliaujant nors ir netobula žmogiška atmintimi.

Įvykiai 1922-23 metų sąvartoje buvo neišjungiamoje dramatiško lietuvių tautos istorinio likimo grandinėje, nes nuo pat Lietuvos istorijos priešaušrių, kada lietuviai pirmą kartą pasirodė pasaulio viešumoje, jie iš visų pusių buvo apsupti priešų, su kuriais per visus vėlyvesnius amžius be atvangos kovojo žūtbūtines kovas. Taip ir anų metų sąvartoje, kai jau buvo sukurtas tvirtas Lietuvos valstybės branduolys, ir apie Kauną žydėjo laisvės pavasaris, pasipuošdamas įvairiaspalve gaivalingai pakilusios tautos kūryba, tauta, deja, nėgalėjo nors trumpai pasidžiaugti nei savo laimėtąja laisve nei tuo pavasariu, nes Pietuose trečdalį Lietuvos žemių ir jos sostinę — amžinąjį tautos dvasios ir kultūros židinį, lyg juodi debesys, vis dar dengė rūsti lenkiškųjų grobikų okupacija, o iš Vakarų, lyg žvarbūs vėjai, sklido gandai, kad tas pats priešas tiesia savo grobuoniškus nagus ir į Klaipėdos kraštą ir uostamiestį, per kurį turėjo atsiverti Lietuvai laisvi pasaulio vandenynų keliai.

Todėl, anuo metu, Kauno šauliai, lyg neramios bitės, ūžė apie Šaulių Sąjungos centrą, Laisvės Alėjoje 20 Nr. ir Kauno šaulių, reikia pastebėti, gana blaivų klubą, Vasario 16-sios bene 4 Nr., kur vėliau iškilo naujas pastatas ir jame buvo įsikūręs vienas pirmaklasių restoranų — “Rambynas”.

Vieną vėlyvą vakarą, kaunietis Ilgūnas, vardo nebeprisimenu, mano bendradarbis iš Šaulių S-gos centro, išsitraukė mane iš Šaulių klubo į gatvę ir, graudendamas laikyti paslaptį, papasakojo, kad šauliai ruošiasi paslaptingam žygiui, bet kokiam ir jis nežinąs. Jei pasitikįs Šaulių Sąjungos vadovybe ir galįs pasiryžti savanoriškai leistis į bet kokį garbingą žygį už tėvynę, tai nurodytąją dieną ir valandą turįs pasirodyti Šaulių Sąjungos Centre, kur gausiąs reikalingus nurodymus.

Nurodytu laiku įsirašiau savanoriu, ir jau sekančią savaitę, pusiaunaktyje, traukiniu, keliasdešimt Kauno šaulių pajudėjome Kaišiadorių link. Rytmetį, ties Kaišiadorimis išsirikiavo jau keli šimtai šaulių atvykusių iš įvairių Lietuvos vietovių. Prieš pusiaudienį, vadinama, drezina atvažiavo tuometinis kariuomenės vadas gen. Juozas Stanaitis, kurio pasirodymas žymėjo mūsų žygio svarbą.

Iš Kaišiadorių pajudėjome šiaurės link. Tada mums jau ėmė aiškėti, kad vykstame kovai už Klaipėdą. Nuotaika buvo gera. Vedamasis mūsų dainų motyvas buvo “Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai...” Tuomet tiesioginės geležinkelio linijos Kaunas - Kretinga dar nebuvo, todėl gabalą kelio reikėjo pravažiuoti tyliai, užrakintuose vagonuose per Latviją. Kitą rytą iš traukinio išsikraustėme, kažkur už Kretingos, netoli Bajorų. Aplink mūsų junginį atsirado raitų žvalgų, kurie jau buvo nuginklavę vokiškąją Bajorų policiją ir išžvalgę kelią Klaipėdos link. Junginys pajudėjo į vakarus ir netrukus peržengė šimtmečiais dvi Lietuvos dalis skyrusią sieną. Kažkokioj jau Klaipėdos krašto mokykloj sustojome trumpo postovio. Po to, tęsėme žygį ligi nakties. Temstant, Klaipėdos kryptyje, pasigirdo kulkosvaidžių salvės. Regimai, prancūzai apšaudė mūsų žvalgus, pasirodžiusius nuo Palangos. Atrodė, kad visus apleido po nemiegotų naktų beapimąs snaudulys ir turbūt visi pajutome tą nejaukų šiurpą, kurį kovotojai pajaučia pirmą kartą įžengdami į ugnies sritį. ..

Prieš pusiaunaktį pasiekėme Cigelių vienkiemį, apie 2V2 km į pietų rytus nuo Klaipėdos, priešais Sendvarį (Althof), kur buvo apsikasę ir įsitvirtinę prancūzai su freištatiniais, vietiniais žandarais. Cigelių vienkiemis, kurį nuo Sendvario dengė augštuma, pasiliko mūsų grupės stovykla iki užimant Klaipėdą.

Po pradinių trumpų apsišaudymų, sueinant abiem priešiškom jėgom į sąlytį, šaudymas buvo uždraustas, ir kelioms dienoms, visame puslankiniame fronte apie Klaipėdą, užviešpatavo tyla. Tarp vyriausio sukilėlių vado Budrio ir prancū-

Būrys Klaipėdos sukilėlių. Priekyje, viduryje, sukilimo vadas Jonas Budrys.

zų komisaro Klaipėdos kraštui Petisnė prasidėjo ilgos derybos dėl taikingo krašto ir miesto valdžios perdavimo sukilėliams. Petisnė visais būdais vilkino derybas, laukdamas iš Prancūzijos užalariamuotos pagalbos. Laimei, Paryžius, kaip vėliau buvo patirta, ne iš karto patikėjo būklės rimtumu, tariant, kad batalijono visiškai pakanką palaikyti tokiame mažame krašte tvarką, ir kad Petisnė be reikalo įpuolęs panikon ... Bet, jeigu Petisnė lauktoji pagalba — du karo laivai naikintojai būtų pasirodę Klaipėdos vandenyse bent dieną anksčiau, tai Klaipėdos krašto istorija galėjo išsivystyti Lietuvai labai nelaiminga linkme. Tačiau sukilimą lydėjo laimė.

Dėl ilgai užsitęsusių derybų sukilėliai ėmė nerimauti, nes mes buvome pralaimėję labai svarbų staigumo momentą, — leidome priešui įsitvirtinti ir gal susilaukti persveriančios paramos. Bet pagaliau derybos nutrūko, mūsų patruliams buvo leista, pastebėjus priešo pusėj kokį įtartiną judėjimą, šaudyti. Tai buvo nekantriai lauktas malonumas, tačiau, apsišaudymas kaikuriems mūsų vos nepasibaigė tragiškai, nes priešo atsakinėjimai pasirodė beesą gana taiklūs . . . Kai kurie vyrai buvo apdrabstyti rekošetuoj ančių kulkų išmestomis žemėmis ir buvo priversti rūpestingiau slėpti savo galvas už arimo grumstų.

Oras sunkėjo, nes kiekvieną valandą galėjome gauti įsakymą puolimui, juo labiau, kad pradinio susišaudymo patirtis mums parodė visą padėties rimtumą. Prastai apsiginklavusios grupės frontinis puolimas prieš paruoštus kulkosvaidžių lizdus, neriamiamas sunkiosios ugnies, galėjo būti, ne tik labai nuostolingas, bet ir pragaištingas. Todėl vyrų tarpe kilo sumanymas nuslopinti priešo lizdus granatomis, prislinkus iš pasalų, dengiantis nakties tamsa. Tą vakarą grupės vadas, kapitonas Strelnikas išrikiavo grupę, ir paklausė, kas norėtų savanoriškai nakčia slinkti priešo pusėn ir granatomis pralaužti prancūzų užtvarą? Pirmutinis, gerai atsimenu, žingsnį į priekį žengė bene šeštos klasės aušrokas, Algirdas Jasaitis, Kauno notaro sūnus. Toliau į priekį išėjo Vokietaitis (vardo nebeatsimenu), iš Saulės mokytojų seminarijos, vėl sekantis — uteniškis Adolfas Eigelis ir kiti, apie 14-16 vyrų, jų tarpe ir šių atsiminimų autorius. Iš tų savanorių grupės vadas sudarė dvi grandis: vieną, sakytumėm, smogiamąją vadovaujamą vieno iš leitenantų, pavardės nežinojau, ir antrą — ryšio, vadovaujamą augaloto “Saulės” seminarijos seminaristo Vokietaičio, prie kurios buvau priskirtas ir aš.

Po pusiaudienio grupė užėmė augštumoje pozicijas. Ligi tol vyrai laikėsi neblogai. 1922-23

Laivai Klaipėdos uoste — žvejų krantinėje

metų žiema buvo gana šilta. Nors dauguma vyrų buvo apsirengę rudeniniais paltais, bet nešalo. Tik tą popietę oras staiga baisiai subjuro. Prasidėjo šlapdriba, sekančiomis valandomis ėmė šalti ir siausti sniego pūga. Visa grandinė užgriaudė keiksmais. Visi buvo pasiruošę šokti, nors ir į pragaro ugnį, kad tik greičiau apšiltų.

Sutemus, smogiamoji grandis atsitolino nuo grupės pozicijų ir dingo sniego pūgoje ir nakties tamsoje. Vokietaičio ryšininkai tūnojome pakelėje į Sendvarį, laukdami atskiro grupės vado įsakymo. Užėmę kvapą, visi laukėme, kas atsitiks. Bent už trijų ketvirčių valandos Sendvaryje trinktelėjo pora granatų sprogimų, pasigirdo vienas kitas šūvis, ir viskas nutilo. Kurti tyla tęsėsi bene valandą. Visi ėmėm nerimauti. Kpt. Strelnikas buvo susitaręs su leitenantu, kad tas atsiųs ryšininką pranešti, kas bus įvykę, tačiau valandos slinko ir jokios žinios ... Tada grupės vadas įsakė Vokietaičio ryšininkams vykti susirišti su smogiamąja grandimi.

Gal po pusvalandžio mūsų 7 vyrų grandis laimingai įslinkome į Sendvarį, nieko nepastebėję ir niekeno neužkliudyti. Tik prie dvaro rūmų sargybinis lietuviškai užklausė: “Kas čia?” Vokietaitis pasakė slaptažodį, ir mes suėjome į vidų. Priemenėje, pasienyje stovėjo šautuvų piramidė, toliau buvo budinčio staliukas, už kurio, pasidėjęs prieš save pistoletą, sėdėjo mūsų leitenantas, o už pravirų durų salėje ant grindų gulėjo bent 32 prancūzų belaisviai. Prie leitenanto buvo bene du vyrai, kiti du stovėjo sargyboje iš lauko prie durų. Jasaitis, iš smogiamosios grandies, buvo žuvęs, Eigelis sužeistas, o likusieji išstatyti sargybose prieš Klaipėdą. Pasirodė, kad prancūzai su žandarais, gindamiesi nuo šalčio, buvo gerai prisisiurbę konjako, ir užpultoji sargyba savo iškastame lizde ramiausiai sau miegojo iki nebuvo pažadinta prikištų šautuvų vamzdžių . . . Taip pat ramiai miegojo ir sargybų pamainos. Trumpas susirėmimas, kuriame žuvo Jasaitis, įvyko su atvykusia iš kito lizdo sargybų pamaina.

Leitenantas lietuviškai kalbančio žandaro buvo painformuotas, kad kapinaitėse priešais Cigelius dar esama poros kulkosvaidžių lizdų, kurie galėtų kliudyti grupės judėjimą į Sendvarį. Todėl Vokietaičio grandžiai priskyrė aną žandarą ir įsakė tuos lizdus išvalyti. Žandaro vedami, įslinkome į kapinaites. Nors vadovas mums stengėsi išaiškinti, kur lizdų esama, tačiau priešais tamsoje tedungsnojo krūmų kupstai ir antkapiai. Nutarėme priversti priešą pasirodyti gąsdinimu. Dar pažengę grandinėle keletą žingsnių į priekį, vienu metu iššovėme nurodyta kryptimi po penkis šūvius, sušukome “Valio!” ir išmėtėme po rankinę granatą, kaip, staiga, iš už vieno kupsto pasigirdo trumpa kulkosvaidžio šūvių serija. Mano kairėje buvęs, bene, gusarų puskarininkis, kurio pavardės nebeatsimenu, susmuko keliais šūviais pataikytas į vidurius . . . Mes pašokome atgal į artimo kelio griovį, ir nebežinojome kas daryti. . . Mūsų vadovas kažkur buvo pasislėpęs, buvome netekę vieno kovotojo, o pakartoti puolimą nebeturėjome nei drąsos nei priemonių ...

Neturėjome drąsos nė grįžti pas leitenantą, neišpildę uždavinio . . .

Šitoje vietoje tiks pora žodžių pasakyti apie mūsų apsiginklavimą. Nebeatsimenu, ar ginklus mes gavome dar centre, ar traukiniuose ar Kaišiadoryse? Mūsų šautuvai buvo praėjusio šimtmečio, t.y. 1896 m., užtaisomi su apkaba, kuri lieka sandėlyje kol iššaudai visus penkis šovinius, paskui spiruoklės išmetama. Aš turėjau pilnus kišenius šovinių, bet tik vieną apkabą. Iššovus penkis šovinius, apkaba kažkur nuzvimbė. Susirasti ją sniege buvo beviltiška. Sugrubusiomis nuo šalčio rankomis mėginau užsitaisyti šautuvą pavieniu šoviniu, bet nieko neišėjo. Kišenėj buvo likusi viena granata. Durtuvo prie šautuvo nebuvo ... Tad, praktiškai, kaip aš, taip ir mano draugai, likome beginkliais.

Mums pakelėj besitariant, iš už snieguoto krūmo išlindo mūsų vadovas, ir laužyta lietuvių kalba paklausė, ar mes vokiškų žandarų nešaudysią? Kai mes autoritetingai užtikrinome, kad niekam nė į galvą neateina tokia mintis, nei yra kokios priežasties juos šaudyti, tai jis išsitraukė iš už to paties krūmo ir savo draugą, kuris taip pat nenorįs kovoti ir pasiduodąs. Dabar mes jau buvome drąsesni su nauju belaisviu grįžti pas leitenantą. Tačiau mums tik besirengiant eiti į rūmų vidų, iš už tvarto, nuo kapinių pusės, pasirodė vora vyrų, kurie įėjo į dvaro kiemą. Šaukdami: “Hände hoch!” — gaivališkai puolėme į tuos vyrus, atkišę, lyg kačiargas, savo neužtaisytus šautuvus. Vyrai pakluso, numetė šautuvus ir pakėlė rankas. Prieš mane stovėjo bent pusantro karto augštesnis žandaras, kuris, iš augštai į mane žiūrėdamas, ramiai leidosi nuginkluojamas. Nuo kito, mažo prancūzėlio, visą šarvuotę beveik plėšte nuplėšiau. Nuginklavome bene du žandarus ir aštuonis, ar devynis prancūzus. Vėl gi pasirodė, kad išgązdintos mūsų sukelto triukšmo, nutarė pasiduoti ir likusios prancūzų sargybos.

Išaušus, apie penkiasdešimt prancūzų ir žandarų vora, vežimai su žuvusiųjų palaikais ir sužeistu Eiguliu pajudėjo Cigelių link. Kai dienos šviesoje prancūzai pamatė, kokie vargani “karia-gos” juos buvo nuginklavę ir dabar apstoję, ėmė maištauti ir apsiramino tik griežtai pagrūmojus. Pakeliui į Cigelius mes gavome netaiklios kulkosvaidžių ugnies iš gretimo Naujadvario.

Tokiu būdu, mūsų uždavinys buvo atliktas. Sendvario užtvara buvo pralaužta, ir mūsų grupei kelias į Klaipėdos miestą buvo atviras. Tuo tarpu prieš pietus, mūsų kairėje, Pagėgių grupė puolė Naujadvarį (Neuhof). Po trumpų, bet karštų kautynių, prancūzai pasitraukė į miesto Prefektūrą. Dienos meto frontinis Naujadvario puolimas pareikalavo bene 12 sukilėlių gyvybių.

Po pietų visa mūsų grupė persikėlė į Sendvarį. Mums besiruošiant postovio, Klaipėdoje, prie Prefektūros užvirė karštos kautynės. Tuo metu iš Klaipėdos atskubėjo ryšininkas ir pranešė, kad Pagėgių grupei reikalinga pagalba, nes prancūzai, įsitvirtinę Prefektūroje, smarkiai priešinasi. Pradėjus grupei rikiuotis, Klaipėdoje sudundėjo keli granatų sprogimai ir staiga viskas nutilo. Mums beįžengiant į miestą, mus pasitiko kitas ryšininkas, pranešdamas, kad prancūzai Prefektūroje pasidavė ir mūsų grupės pagalba nebereikalinga.

Taip pasibaigė sukilėlių ginkluotoji kova už Klaipėdos kraštą, miestą ir uostą. Tada prasidėjo gal sunkiausioji Lietuvos vyriausybės diplomatinė kova Ambasadorių Konferencijoje Paryžiuje, reprezentavusia I-jo Pasaulinio karo nugalėtojus.

Žinia apie Klaipėdos krašto sukilimo laimėjimą visai tautai turėjo būti labai džiaugsminga. Šito laimėjimo įkvėptas Antanas Vaičiūnas sukilimo aukoms sukūrė gal patį įspūdingiausią gedulo maršą—giesmę: “Kovoj jūs jau žuvot, mielieji draugai”. . .

Minėjimas šio svarbaus istorinio įvykio 45 metų sukakties yra prasmingas, nes taip mes susikaupiame ties likiminėmis tautos problemomis, pagarbiai paminime tautai nusipelnusius moteris ir vyrus, atiduodame priderančią garbę to meto istoriniams veikėjams, visų pirma tiems Mažosios Lietuvos lietuvninkams, kurie, nepaisant kelių amžių pašėlusios germanizacijos, išlikę ištikimi lietuvybei, pribrendus laikui, padarė lemiamų žygių sujungti savo istorinį likimą su visos tautos ir Lietuvos likimu. Taip pat išreiškiame pagarbą ir tiems Šaulių Sąjungos vadams ir tuometinės vyriausybės nariams, kurie ryžosi bent slaptai mažlietuvių sukilimui talkinti, sutelkė ir apginklavo šaulių-savanorių junginius iš visos Lietuvos. O labiausiai giliu susikaupimu mes nulenkiame savo galvas didvyrių mirtimi žuvusiųjų kovotojų atminimui...

Istorija, tačiau, nesikuria vien sapnuojant praeities sapnus ar vien didžiuojantis savo pirmatakų žygiais. Todėl, mes čia pažvelgiame į praeitį tik tam, kad iš praeities pralaimėjimų ir laimėjimų pasimokytumėm, kaip nereikia ar reikia kurti tautos istoriją ir kad pasisemtumėm įkvėpimo naujiems didingesniems ir laimingesniems ateities veikalams. Visus gi mūsų svarbiausius rūpesčius ir žvilgsnį mes kreipiame į ateitį, nes per tuos 46 metus nuo anų įvykių pasaulio istorijos scenon prasiveržė tokios pasibaisėtinos jėgos, kokios dar praėjusiojo amžiaus žmogui nei sapnuose sapnavosi, nei vaizduotėje vaidenosi, ir kurios iš pagrindų pakeitė žmonijos istorinės erdvės vaizdą. Iškilo naujas, baugus, barbariškas ir nuožmus lietuvių tautos ir laisvos Lietuvos priešas, nesaistomas jokių moralės ir civilizacijos normų, valdomas vien tik akmens amžių primityvo instinktų ar, geriausiu atveju, džiunglių įstatymų, grąso nebe kuriai tautos daliai, nebe vien Lietuvos valstybingumui, bet pačiai tautos gyvybei. Tai ir sudaro visiškai nepaprastas sąlygas, kurios reikalauja ir visiškai nepaprastų tautos istorinių pastangų.

Pajūrio apsaugos greitlaivis, ginkluotas patranka ir kulkosvaidžiais, Kopgalio uoste.