Žodis
1967. XI. 19, ČIKAGOJE, PER IŠKILMES PRIE PAMINKLO ŽUVUSIEMS KOVOJE DĖL LIETUVOS LAISVES, MININT 49 SUKAKTĮ NUO LIETUVOS KARIUOMENĖS ATSTEIGIMO, ATSARGOS BRIG. GENEROLO ST. DIRMANTO
VIEŠAI TARTAS ŽODIS
Lygiai prieš penketą metų Lietuvių Veteranų Sąjunga ir jai artimos organizacijos, padedant tuometiniam Tėvų Jėzuitų vyresniajam, kun. B. Krištanavičiui, užbaigė šios tautinės šventovės įrengimą.
Per iškilmingą paminklo atidengimą ir pašventinimą ilgesniu žodžiu apibūdinau šio įvykdyto sumanymo daugeriopus tikslus. Nekartosiu.
Visuomenė, pradžioje, gana šaltai sutiko karių sumanymą. Tačiau, kaskart pradėjo rodyti ir rodo vis gilesnį pripažinimą.
Dabar jau esame pilnai patenkinti matydami vis dažnėjantį jos naudojimą. Dar pats paminklas nebuvo iškeltas, o vien tik pagrindinė išbetonuota aikštė, tačiau jau skaitlingas ateitininkijos suvažiavimas, vakare prie šviesų ir provizorinių Gedimino pilies bokšto dekoracijų, čia užbaigė savo programą junioro, dr. Manelio prakalba.
Gerai pamenu tą vakarą dėl dviejų priežasčių. Primo, tai buvo pirmas platus viešas pritarimas mūsų dar neužbaigtam darbui ir secundo,— tada čia stovėdami su astronomijos mėgėju, kun. Raibužiu, pakėlę akis į žvaigždėtą dangų pastebėjome ir kelias minutes sekėme tyliai, didingai praskrendančių žmogaus paleistą lyg ir žvaigždę. Ir ją galėjo matyti mūsų minia.
Kas met, kalendoriaus tvarka, po keletą kartų, čia atvykstame. Kariai-veteranai, invalidai, savanoriai, šauliai, birutininkės, mokiniai su pedagogais, skautai, jaunimo ekskursijos iš tolimesnių miestų ir daug kas kiti.
Kas kart, vis dažniau, apsilanko pasaulinio masto suvažiavimų dalyviai: jaunimo, senimo, partiečių, profesorių, veiksnių.
Kas met čia įspūdingai sueiname ir Vilniaus dieną. Šįmet vėl vainiką paklojo ukrainiečių veteranų pirmininkas. O ir šiandien matau jų skaitlingą delegaciją su tautine Ukrainos vėliava. Ukrainiečiai skaitlingi, drąsūs. Jie sau išsikovojo net kelias tautines vyskupijas.
L. V. S. Ramovės pirmininkas Gen. Stasys Dirmantas
Jei Čikaga — laisvų lietuvių sostinė, — tai šioji aikštė tapo lyg Romos forumas. Prieš porą metų čia mano buvo gausiai susirinkusiems perskaitytas viešas protestas dėl rusų mūsų tėvynėje vykdomo nekultūringo lietuvybės persekiojimo. Apsilankę kitataučiai sakosi: “Mes tokio patogaus ansamblio neturime. Viskas arti: koplyčia — Dievui pasimelsti, salės paskaitoms, akademijoms, parodoms. Pačiam aikštės centre — paminklas. Mums reikia gaišti, važinėti.”
Tautiečius traukia paminklas kilniu tikslu. Lietuviai ypatingai linkę prisiminti mirusius. Juo labiau kovoje kritusius karžygius. Mistiniai mus nuteikia lyg priešmindauginių laikų aukuro dūmai .. . Lietuvos žemėlapis su įmūryta sauja Tėvų žemės ir mūsų jūros pakrančio gintarėliais dvasiniai mus priartina prie netektos tėviškės. O kam nėra malonu ją, numylėtąją—išsvajotąją prisiminti? Čia palaikomas mintimis ryšis su Lietuva. Čia atsigaivinama suaugusių, įdiegiama jaunimui Lietuvos meilė, pasiryžimas jai dirbti, aukotis.
Oficialioji paminklo paskirtis nusakyta jo pavadinime: — prisiminti, pagerbti bet kur, bet kada, bet kokiose aplinkybėse kovojusius, nukentėjusius ir kritusius tikroje kovoje dėl Lietuvos žmonių laisvės.
Tačiau yra dar gilesnis, dar prasmingesnis ir realesnis šio paminklo tikslas. Niekas neabejoja, kad dėl prigimtų tautos teisių kritę kovotojai yra verti gilaus dėkingumo ir augščiausios pagarbos. Ir aš drįstu manyti, kad jie visi yra tinkamai Didžiojo Kario, Mykolo Archangelo, gražiai sutikti, džiugiai priimti ir augštai gerbiami ten, kur yra daugiau teisybės negu šioje planetoje: augščiau, net už stratoferos: pačiam mistiniame Danguje.
Apsilankymu, malda, susikaupimu, jausmingu žodžiu, gėlių vainiko paklojimu mes stengiamės jiems atsidėkoti, juos pagerbti. Iš grynos širdies. Be jokių išskaičiavimų. . . Tie mūsų veiksmai, tie aktai, tos apeigos dalinai nuramina mūsų sąžines, teikia mums patiems dvasinio pasitenkinimo. Susidaro iliuzija: lyg ir mes dedamės, jungiamės prie jų kariautų kovų. O kas nenorėtų būti karžygiu?
Tačiau, klausimas, ar tokios žemiškos pagarbos gan pigus pareiškimas ar yra bent kiek pakankamas jų, karžygių-didvyrių kilniai aukai atlyginti? Esu giliai įsitikinęs—NEUŽTENKAMAS.
Jau paminklo atidengimo dieną pabrėžiau ir šiandien kartoju: Geriausias ginklu kovojusių, kritusių ir gyvų karžygių pagerbimas tai imtis ginklo ir tęsti bei užbaigti jų, kad ir nelengvą, darbą.
Paaiškinsiu. Nepradėsiu nuo karaliaus Mindaugo laikų. Netolimi laikai artimesni, neseni įvykiai aktualesni.
Po 125 rusų ir vokiečių vergijos metų prieš 48 metus pasiryžimu ir aukomis atkariautą laisvę tragiškai, pasaulinio masto kataklizme, praradom. Tačiau, progai pasitaikius išsilaisvinimo ginkluota kova vėl užvirė 1941 ir vėl 1944 metais. Ir, nors beviltiškose sąlygose, buvo tęsiama keletą metų. Nelygi kova buvo žiauriai užgniaužta, nuslopinta. Tačiau nekapituliavome. Rezistuojama. Progos laukiama.
Žmonijos gyvenimo tūkstantmečiai įrodo, kad be tikros, ginklo jėga kovos laisvė tautai nebeatgaunama. Protingai pradėti kovą reikia sąlygų. Dabarties mūsų pasaulio padėtis yra tokia, kad artimiausiu laiku mums ginklu kovoti bus neįmanoma.
O žodžiais, manifestais, peticijomis, kad ir su milijonu parašų, pasitarimais ir nutarimais, seimų, konferencijų, sąskrydžių, kongresų deklaracijomis, rezoliucijomis ir panašiais rašiniais, taip jau ir spalvingomis eisenomis, triukšmingomis demonstracijomis, vaikštynėmis, piketavimais su plakatais, puošniomis vėliavomis, kryžiais aikštėse, bažnyčių ir koplyčių sostinėse statymu, ordenais apsidovanojimais, operomis, modernių menų parodomis, tautiniais sijonais, juo labiau maloniomis dainomis ir gracingais šokiais, kad ir šventėmis pavadintais, laisvės čia būdami tautai neatgausime, kad ir kiek šoktumėm ir dainuotumėm. Laisvės nieks nedovanoja. Laisvę tenka ginklu atkovoti.
Tokios mūsų dabartinės, neva, “kovos” mūsų priešas nebijo. Tiesa, anais senais laikais nuo žydų ragų ir trimitų subyrėjo Jericho mūro sienos. Bet dabar jau ne tokie laikai, ne tokie mūrai, ne tokie ginklai, ir mes ne žydai. ..
Mes, I-jo Pasaulinio karo veteranai ir vėlesnių karų kariai tą gerai žinome. Žino ir dabar Viet-Name kariaują jauni lietuviai.
Mes ir žinome, kad karai kol kas neišvengiami. Mes žinome, kad po didžiojo karo, paprastai, įsiliepsnoja mažesni karai. Tai leidžia tvirtai tikėti, kad mūsų tautai vėl ateis proga stvertis ginklo. Tai mūsų viltis.
Ir vėl klausimas: Ar mūsų visuomenė, ar mūsų skaitlingi veiksniai tiki tikros, realios ginklo kovos neišvengiamybe Lietuvos laisvei atsiekti? Ligšiolinė nekovinga kova įrodo: jie netiki. Nes nieko realaus pasiruošti, kad ir mažam, t.y. partizaniniam karui nedaroma.
Kur mūsų ginkluotai kovai studijuoti, planuoti, ruoštis centras? Kur mūsų, kad ir nereguliarios kariuomenės, o busimųjų partizanų-savanorių štabas? Kur nors jo užuomazga? O savo laiku Vokietijoje buvo. Prie VLIKo. Bet išnyko. Nieko nebliko. Nei kreivų pušelių.
Turime visą eilę visokių pavadinimų, visokios paskirties, t.v., fondų. Visokių pagerbimo įnašų. Visokių rinkliavų. Bažnyčioms, koplyčioms. O reikalingiausio, tikrai ginklų kovai pasiruošti fondo, taip ir nėra. Nors užuomazga ir buvo.
Mūsų veiksnių daugiametę, t. y. laisvinimo kovą (čia nekalbu apie Reutlingeno - Pfullingeno tarpusavio karų mūšius), iš šalies stebint, įvertinu: tai savęs ir visuomenės klaidinimas. Tai lyg suaugusių žaidimai, šventu išlaisvinimo kovos vardu, šventvagiškai, praminti.
Tad laikas pradėti ruoštis tikram išlaisvinimo žygiui, kad, progai ištikus, nebūtumėm menkiau pasiruošę negu prieš 51 metus, kad vėl nereikėtų Vilnių atiduoti lenkų gimnazistams, kad vėl, be šūvio įsileidus priešą iki Telšių, Kėdainių, Jonavos ir Alytaus, nereiktų pradėti telkti tuščiomis rankomis mokinukus. Tik prisiminkime ano meto katastrofiškai apverktiną mūsų pasiruošimą kovai.
Protingas mokosi iš praeities klaidų. Savo ir priešo. Kas pas mus mokosi? Tik prof. K. Pakštas išdrįso iškelti reikalą steigti savo Karo mokyklą. Sumanymas rado mažiau pritarimo nei Hondūro Mažosios Lietuvėlės projektas.
Būkime protingi. Tebūnie ateinantieji 1968 metai ne “kovos” metais o nors tik pasiruošimo kovai metais. Jau būtų pažanga. Išlaisvinimo perspektyvos pagerėtų. Tad 1918+50 metais ruoškimės tikrai ginklo kovai!
Proga bus! Žygis bus! Ir vėl bus LAISVA LIETUVA!
