Partizanai: Istorija ir dabartis

APIE VARĖNOS POLIGONO STOVYKLĄ 1941 METAIS

(Prisiminimai)

A. GRIGAITIS

RYŠIŲ KUOPA

Gegužės mėn. pradžioje, 1941 m., į Varėnos poligono stovyklą buvo atsiųstas ryšių kuopos būrys su vadu vyr. leitenantu N. Jis buvo suvalkietis, kilęs nuo Kudirkos Naumiesčio. Būrys pasistatė palapinę prie pat sanatorijos miško ribų. Kartu su savo kareiviais, palapinėje apsigyveno ir jų vadas. Nors naktys dar būdavo šaltos, tačiau jauniems vyrams — tai ne vargas.

Vyr. ltn. N. padarė mums į sanatoriją vizitą. Mes, ta proga, jį pakvietėme dažniau pas mus apsilankyti vakarais. Po dienos užsiėmimų, karininkui buvo gera proga praleisti vakarus savųjų tarpe, o mums buvo malonu turėti svetį, su kuriuo buvo galima laisvai ir atvirai pasikalbėti, nes mūsų politinės pažiūros buvo vienodos. Taip mūsų svetys, taip ir aš pats, buvome laikomi “trefni”, nepatikimi tarybų valdžiai.

Varėnos sanatorijoje turėjome raštininką, rusą imigrantą, vedusį lietuvaitę, kuri ėjo šeimininkės pareigas sanatorijoje. To raštininko, jau pagyvenusio žmogaus, širdis, atrodė, buvo Lietuvai svetima. Kartą, net pats Sveikatos departamento direktorius buvo pataręs juo atsikratyti. Tačiau, sanatorijos šeimininkės vyro, dėl jų gausios šeimos, nekliudžiau. Vėliau yla išlindo iš maišo. Jis pats pasigyrė, jog visą laiką buvęs sovietų agentas Lietuvoje. Vėliau, už gerą, jis man atsilygino parašydamas ant manęs skundą rusų saugumui, būk tai aš žeminąs raudonąją armiją. Mat, rusų kariuomenės žygio į Lietuvą, į bazes, metu, stebėjau prie plento jų judėjimą. Teko tada matyti raudonosios armijos motociklą — plerpynaitę. Mūsų raštininkas nugirdęs mano pašaipą apie tą sovietų karinį motociklą, to neužmiršo . . .

Dažnai lankantis pas mus ryšių būrio vyr. leitenantui, raštininkas pradėjo šnipinėti po mano buto langais, ar aš, kartais, nerengiu kokio sąmokslo prieš sovietus.

Kartą ryšių būrį aplankė gen. Karvelis, kartu su rusų pulkininku. Kad rusui įtiktų, gen. Karvelis su kareiviais kalbėjo tik rusiškai, nors pastarieji nė žodžio rusiškai nesuprato. Žinoma, pasikalbėjimas išėjo lyg kiaulės su žąsimis . . .

Kartą praėjo trys dienos, ir mūsų svetys pas mus neapsilankė. Pamaniau, gal išvažiavo kur tarnybiniais reikalais. Dėl visa ko nueinu į palapinę pasiteirauti. Nagi, vyr. leitenantas guli lovoje su 39 laipsniais temperatūros. Nustatau diagnozę — vidurių šiltinė. Patariau kuo greičiausiai vykti į ligoninę, nes palapinėje gali nušalti ir priedo gauti dar plaučių uždegimą. Ligoniui dietinį maistą gamino ir jį maitino žmona. Tik po trijų dienų atvyko karinis gydytojas, o po savaitės ligonis buvo išvežtas į Vilnių, į ligoninę.

Vyr. ltn. N., galų gale, pasveiko, tačiau grįžus sveikatai, jis buvo rusų išvežtas į Sovietiją. Tam, atrodo, pagelbėjo mūsų sanatorijos raštininkas, sovietų agentas.

RAUDONASIS DANTŲ GYDYTOJAS

Besikuriant Varėnos poligono stovyklai, kartą pas mane į sanatoriją užėjo korpo, ar divizijos dantų gydytojas, pagal pavardę — žydas, kilęs iš Klaipėdos. Susipažinus, jis paprašė priimti pas mus vasaroti jo sūnų, kokios 12 metų berniuką, kuris galėtų padraugauti su mano 10 metų sūnumi. Reikalingus produktus, jis pažadėjo, pristatyti iš karinės krautuvės. Jo prašymas ir pasiūlymas man, iš karto, nepatiko. Leisti mano sūnui kartu gyventi su svetimu berniuku, kurio tėvas, tikriausiai, yra raudonųjų simpatikas, o gal ir jų agentas, o sūnus gal jau priklauso ir raudonajam jaunimui, man atrodė pavojinga. Dantisto sūnus galės iškvosti iš mano sūnaus, ką tik panorės apie mus, galės sekti, kas pas mus atsilanko ir panašiai.

Mandagiai, iš karto, aš nesutikau ir pažadėjau jam duoti atsakymą pasitaręs su žmona. Žinojau, jog ir iš žmonos gausiu neigiamą atsakymą, tik norėjau šio klausimo sprendimą nudelsti.

Tas dantų gydytojas, beveik kasdieną, neduodavo nei man, nei mano žmonai ramybės. Pagaliau, nebeiškentę, neva sutikome priimti jo sūnų porai mėnesių vasaroti pas mus.

Svečiuojantis pas mus kai kuriems karininkams iš stovyklos, užsiminiau jiems apie dantų gydytojo prašymą. Visi mūsų svečiai, kaip vienas, pritarė mano nuomonei, kad tas gydytojas yra komunistas ir tik nori savo vaiką patalpinti mano šeimon kaip gerą šnipelį. Sužinoję kiti, kad toks paukštis įsikūrė pas mus, niekad nenorėtų nei mano namų slenkstį peržengti. Tokiu būdu, dantų gydytojui atsakėme jo prašymą. Žinoma, jis liko labai nepatenkintas, gal ir suprato, kas yra to neigiamo atsakymo kaltininkai.

MŪSŲ KARIŲ PASLAUGUMAS

Ėjo skubūs stovyklos įrengimo darbai. Stovykla buvo įrengiama toje vietoje, kur caro laikais buvo miško stovykla, šalia sanatorijos. Korpo štabui buvo numatytos Dainavos sanatorijos patalpos. Pati Dainavos sanatorija dar 1940 m. lapkričio mėn. buvo perkelta į Kačerginę, prie Kauno. Kariams gyventi buvo statomos palapinės. Tam reikalui iš artimiausių miškų buvo kertamos ir vežamos kartys. Medžiagą vežė sunkvežimiais mūsų kariai.

Tuo pat metu, norėjau patikrinti, ką mano sūnus išmoko per žiemą besimokydamas. Susitariau su Varėnos I mokytoju M. (vėliau išvežtu į Sibirą), kad mano sūnų iškvostų. Tačiau prieš pat kvotimus mokytojas M. buvo perkeltas Varėnos II mokyklon. Neturėdamas savo susisiekimo priemonių, paprašiau karinio šoferio O., kad važiuodamas Varėnon II į mišką, pavėžėtų ir mano sūnų į mokyklą kvotimams.

Šoferis O. sutiko berniuką nuvežti ir parvežti, lyg ir apsidžiaugęs, kad gali padėti lietuviui, savam žmogui. Ir tikrai, sūnų jis nuvežė ir parvežė, bet grįžo be karčių. Kai įspėjau jį, kad būtų atsargesnis ir nenukentėtų neparveždamas medžiagos, jis tik atsakė, kad stovyklos gali palaukti, reikia dabar žiūrėti savų, lietuviškų reikalų.

(Bus daugiau)

APIE VARĖNOS POLIGONO STOVYKLĄ 1941 METAIS

( Prisiminimai )

A. GRIGAITIS (Pradžia KARIO 1 nr.)

Kartą stovime prie sanatorijos tvoros ir stebime mūsų karių kitoje pusėje tvoros judėjimą. Pasikalbame su jais. Prie mūsų prieina jau minėtas šoferis O. Maloniai pasisveikiname ir aš duodu jam pokeli papirosų. Tuo tarpu, iš kur tai atsiradęs, politrukas šūktelėja rusiškai: “O-vsky, ką tu darai? Iš civilinių negalima imti papirosų. Gal jie apnuodyti. . .”

Žinoma, mes lietuviai tokio įspėjimo nelaukėme: kad lietuvis nuodytų savo brolį karį?! Matyti, Sovietų Rusijoje toki dalykai įvykdavo.

POLITRUKAS GYDOSI

Kartą ateina pas mane į sanatoriją iš stovyklos jaunas rusų politrukas. Nekviestą svečią prašau atsisėsti ir klausiu kuo galiu padėti?

Svečias tiesiai man pasako, jog susirgo sifiliu ir nori pas mane gydytis. Vilniuje jis buvęs pas privatų daktarą ir gavęs nuo ligos vieną injekciją. Pasakiau jam, kad galiu padėti, bet neturiu reikalingų vaistų: “Tamstų mašinos kasdien eina į Aytų ir į Vilnių, aš duosiu receptą, pagal kurį parveš jums vaistų.”

Mano pacientas susijaudinęs net pašoko nuo kėdės ir tarė: “Ne, ne, jokiu būdu, nei iš Alytaus, nei iš Vilniaus!” Aš jam paaiškinau, kad Varėnos vaistinėje tų vaistų nėra, nes čia niekas tokiomis ligomis neserga.

“Tai ką gi man daryti?”, klausia politrukas. Patariu jam kreiptis į Varėnos gydytoją, kuris yra kartu ir Varėnos venerinių ligų punkto gydytojas: “Ten tikriausiai gausite ir vaistų.” Duodu jam ir raštelį. Susitariame susitikti mano kabinete sekančią dieną.

Visa ta paslaptis ir atsargumas politrukui buvo reikalinga, nes Sovietų armijoje, pasirodo, sirgti venerinėmis ligomis yra draudžiama. Susirgęs yra baudžiamas.

Tik pradėtas politruko gydymas buvo nebaigtas, nes prasidėjo Vokiečių - Sovietų karas.

“DAKTARAI” IŠ RYGOS TIKRINA SANATORIJOS KANALIZACIJĄ IR ASENIZACIJĄ

Birželio mėn. vieną dieną atvykę kariniai “daktarai” iššaukė sanatorijos direktorių prie sanatorijos asenizacijos įrengimų. Tuo metu direktoriaus pareigas ėjo lenkė iš Vilniaus. Sanatorijos asenizacijos duobė buvo įrengta netoli Varėnės upės. Varėnės vandenį vartojo stovyklaujanti kariuomenė. Komisijos tikslas buvo nustatyti ar sugeriamosios duobės nešvarumai kartais nepatenka į upę.

Kadangi direktorė kalbėjo rusiškai gana prastai, o pati sugeriamoji duobė buvo įrengta mano sanatorijai vadovavimo metu, tai ir aš buvau kviečiamas pagelbėti paaiškinti atvykusiems “daktarams apie tuos įrengimus. Tą sanitarinę komisiją sudarė du atvykę kariniai gydytojai, taip bent jie prisistatė. Pažiūrėjęs į jų veidus ir jų išraiškas, nustačiau diagnozę:tai ne gydytojai, o greičiau koki kriminalistai . . .

Paaiškinęs įrengimus, atsakinėjau į jų klausimus. Komisijos statomi klausimai ir jos mandagumas patvirtino mano spėjimą: tai buvo ne gydytojai, bet čekistai (enkavedistai). Baigę apžiūrėjimą, “gydytojai”, vieton į stovyklą, pasuka į Varėnės upelio pusę.

Mandagiai mėginu jiems nurodyti, kad kelias į stovyklą eina per sanatorijos kiemą. Vienas iš jų, rapuotu veidu, man grubiai atkerta, kad tai ne mano reikalas. Aš nutilau.

Tie du iš Rygos atvykę “gydytojai” ištikrųjų ne Varėnės upelio vandens švarumą tikrino, o mūsų karininkų politinį “švarumą” ir jų proletarišką kilmę. Stovykloje nakčia įvykęs slaptas posėdis, kuriame svarbiausią vaidmenį vaidino tie du iš Rygos atvykę “daktarai”. Karininkai, kurie buvo pasiturinčių ūkininkų sūnūs, ar augštų valdininkų, arba turį savus namus, ar kokią apčiuopiamą nuosavybę, buvo priskirti prie nepatikimų, paskirtų likviduoti. Apie tos komisijos darbus papasakojo vienas tos komisijos dalyvis, rusų kapitonas, mano pažįstamam kpt. S., kai jiedu vaišinosi Varėnos II stoties bufete. Rusas prisipažinęs jam, jog nors ir esąs įsitikinęs komunistas, tačiau žiaurumams nepritariąs. Jis, sakėsi, išgelbėjęs ir kpt. S., kuris būdamas namų savininkas buvo priskirtas prie kontrrevoliucionierių. Tik rusų kpt. įsiterpus, kad kpt. S. esąs ne namo savininkas, o tik vieno buto, jis buvo priskirtas prie patikimųjų.

NAKTINIAI PRATIMAI

Rodos, birželio pradžioje (Tėvynėje Žilvitis sako, tai įvyko birželio 15 d.), stovykloje buvo paskelbti naktiniai pratimai. Į pratimus buvo paskirti tik jaunesnieji karininkai, nes, mat, jie reikalingi apmokymo. Man pasakojo vienas ma-

joras, jog ir jis norėjęs vykti į tuos pratimus, bet rusai jį atmetę.

Niekam ir į galvą neatėjo, kas ten buvo mūsų jaunimui rengiama. Majoras sakė, jog jam krito į akis, jog nebuvo įsakymo pasiimti planšetes, kurios yra reikalingos pratimuose.

Sunkvežimiai su karininkais pajudėjo naktį Varėnos II link, kur turėjo įvykti tie pratimai. Tačiau, nedavažiavus Varėnos II, sunkvežimiai pasuko į mišką. Išlipę iš mašinų karininkai buvo apsupti kulkosvaidžiais ginkluotų enkavedistų. Išrengę karininkus iš mundurų, nuvežė juos į geležinkelio stotį ir sugrūdo į prekinius vagonus. Išvežtųjų likimas buvo nežinomas. Oficialiai buvo paskelbta, jog jie išvykę į Maskvą pasitobulinti. Tai toki buvo tų dviejų iš Rygos atvykusių “daktarų” sanatorijos kanalizacijos tikrinimo rezultatai.

Prieš karo pradžią iš Kauno dažnai atvykdavo karininkų žmonos aplankyti Varėnos poligone esančius savo vyrus. Nakvoti joms stovykloje neleisdavo. Atvažiavę vakare santorijos autobuso stotyje jos nežinodavo kur dingti. Į Varėną yra dar 4 km kelio, bet ir ten viešbučio nebuvo. Taigi vienintelė išeitis būdavo jieškoti nakvynės sanatorijoje.

Žinoma, atvykę karininkų žmonos tuoj ir kreipdavosi į mane, jieškodamos nakvynės. Ką gi darysi? Reikėdavo pagelbėti. Taip mūsų butas ir virto savo rūšies viešbučiu.

Sekančią dieną po karininkų išvežimo, atvyko viena žmona pasimatyti su savo vyru. Nuvykusi į stovyklą, štabe gavo atsakymą: “Tamstos vyras yra išsiųstas į Maskvą pasitobulinti.” Tačiau tokio atsakymo reikšmę visi žinojo, reiškia, vyras dingo be žinios. Žinoma, joms telikdavo tik ašaros . . . ašaros . . . Mano gi žmonos liūdna pareiga buvo raminti lietuvę netekusią savo vyro.

Pažįstami karininkai, tačiau, mus greit perspėjo, kad būtume atsargūs ir su ašaromis. Mat, kai kurių viešnių ašaros kartais gali slėpti išdavimą.

STOVYKLOS KARIAMS UŽDRAUDŽIA LANKYTIS SANATORIJOJE

Pradžioje, pas mus sanatorijon atsilankydavo pažįstami karininkai iš stovyklos. Jie žinojo, jog po mano šeimos stogu galės laisvai pasikalbėti, pasidalinti naujienomis ir viltimi, kad netrukus bus karas ir galėsime atsikratyti neprašytų svečių, kurie Lietuvą apdovanojo niežais, utėlėmis ir šiltinėmis ir pradėjo skleisti svetimą mums ir grubų jų materializmą.

Atsilankydavo pas mus ir korpo gydytojas plk. M.

Vėliau kiek, uždraudė stovyklos kariams išviso lankytis sanatorijoje ir matytis su jos gyventojais. Korpo gydytojas galėdavo atvykti tik man iššaukus pasitarti sanitariniais sanatorijos ar stovyklos reikalais. (B.d.)

Pabūklas žygyje — Varėnos poligone

(V. Augustino nuotr.)

APIE VARĖNOS POLIGONO STOVYKLĄ 1941 METAIS

( Prisiminimai )

A. GRIGAITIS (Pradžia KARIO 1 nr.)

KARIAI SLAPTA LANKOSI SANATORIJOJE

Už sanatorijos personalo namo ir čia pat, už sanatorijos kiemo tvoros, ant Varėnės upės augšto kranto stovėjo mūsų karių palapinės. Kaikada, laisvalaikiu, Varėnės krantų pakrūmiais, paslapčiomis, mūsų kariai atklysdavo pas mus į virtuvę pasikalbėti. Jie norėjo laisvai pasikalbėti apie Lietuvos ir karių būklę, bei likimą, nes žinojo, kad čia, be jokios baimės, galės išlieti savo pagiežą politrukams, rusams komunistams paglemžusiems Lietuvą ir jos laisvę. Per porą dešimčių nepriklausomybės metų lietuvis suprato kas yra laisvė, ką reiškia gyventi savą gyvenimą.

Kai svečių būdavo neperdaug, maniškė pavaišindavo savus karius lietuviška duonele ir lietuviškų lašinių riekele. Reikia pasakyti, kad Lietuvos kario maisto davinys, mūsų kraštą okupavus svieto lygintojams, gerokai suliesėjo. O, galima buvo pasigirti, kad Lietuvos kario davinys buvo laikomas vienu iš maištingiausių tais laikais Europoje. Raudonosios armijos, gi, kario davinyje, mėsos vietoje, žymią vietą užimdavo žuvies konservai, o ypač džiovinta vobla. Lietuvis karys voblos nevalgydavo. Apie tą voblą ir bendrai, apie raudonosios armijos kario davinį, apie jos politrukus, mūsų kariai pramanydavo įvairių pajuokos eilučių. Toki eiliuoti juokai tuoj pasklisdavo lietuvių tarpe ir buvo labai karių mėgiami.

Vieną kartą mūsų virtuvės mitinge teko nugirsti tokį pašnekesį. Kalbėjosi Vailokaičio fabriko Šančiuose darbininko sūnus Jonas ir Žemaitijos miestelio staliaus sūnus Antanas:

“Kas man tie bolševikai, svieto lygintojai, kapitalistų naikintojai”, aiškino Jonas savo socialines pažiūras. “Mano tėvas dirbo kapitalisto fabrike, bedirbdamas pasistatė savą namelį. Prie namo turi darželį ir gyvena sau patenkintas. Kai paaugau ir aš gavau darbą tam pačiam fabrike prie tėvo. Kai grįšiu iš kariuomenės, mane vėl priims į darbą ir tikiuosi, gyvensiu gražiai, kaip ir mano tėvas. Žinoma, tie, kurie viską prageria, mano, kad pašalinus kapitalistus, atsidarys rojus. Tą rojų jau matome. Vyručiai, nei kapitalistų, nei proletarų valdžia tinginiams, girtuokliams veltui pinigų nemėtys. Manau, kad lietuviškas kapitalistas geriau supranta mūsų darbininkų reikalus, nei proletarų valdžia. Jai ne mūsų darbininkų gerovė rūpi, o tik jų pačių garbė. Man žemė nereikalinga, aš jos dirbti nemoku ir nenoriu. Aš esu fabriko darbininkas ir man tas darbas patinka.”

Jonui, fabriko darbininkui, pabaigus pradėjo dėstyti savo sanprotavimus žemaitis dailidė Antanas: “Tu, Jonai, nori būti fabriko darbininku, tai tavo reikalas. Kiekvienam valnastis — kaip nori, taip gyveni. Tik kitiems nekliudyk! O aš, vyručiai, noriu būti Žemaitijoje kaimo dailide, staliumi. Aš nenoriu eiti į fabriką, nenoriu eiti nei į komunistines kuopas — kartu dirbti ir iš vieno katilo barščius semti.”

“Tai tu, Antanai, nori būti mažu buržujum”, pastebėjo vienas iš susirinkusiųjų.

“Ne, vyrai, aš joks buržujus, aš ir joks proletaras—ubagas. Aš noriu būti pats su savim.”

“Ir su savo pačia”, kas tai pridėjo.

“Vyrai, nesijuokit, tegu šneka”, įsikišo karys iš Suvalkijos. “Įdomu pasiklausyti, kaip žemaitis galvoja.”

“O ką tu manai, vyruti”, užsigavo žemaitis. “Jūs suvalskiniai — baisūs gudragalviai, o žemaičiai ..

“Duokit Antanui kalbėti”, nutraukė ginčus Jonas.

“Mano tėvas dailidė, šioks toks stalius, viską dirba ir namus pastato. Gali jis ir karstą sukalti ir skrynią kokią, ir stalą ir spintą padaro. Bet mano tėvas jau senas, nors dar kruta. Aš vedžiau. Susilaukiau dukrelės, o čia reikia stoti į kariuomenę. Manau, blogai. Kas maitins mano šeimą? Bet, nieko, valdžia pasirūpino. Kol būnu kariuomenėje valdžia mano šeimai mokėjo kas mėnesį po 42 litus. Tai ko reikia? O, 42 litai prie Smetonos buvo pinigai! Manau grįžęs iš kariuomenės užsidirbsiu pinigo, miestelio pakrašty pirksiu sklypą, pasistatysiu pirkelę, užsivesiu daržą, pasisodinsiu porą vaismedžių, vyšnių ... O, stalius — dailidė kiekvienam yra reikalingas. Bus darbo, bus ir pinigo pragyvenimui. . . Gyvensiu kaip norėsiu, kas prigul ciesoriui, tai ciesoriui, o kas Dievui, tai Dievui, ir aš — valnas žmogus. Dieve padėk!” baigė kalbėti žemaitis.

APIE GENEROLĄ VITKAUSKĄ

Bolševikams okupavus Lietuvą gen. V. Vitkauskas pasuko pavėjui ir nuėjo su okupantu. Aš to iš Vitkauskų Vinco nesitikėjau. Jį pažinau dar iš mažų dienų, nes gyvenome kaimynystėje. Kartu lankėme Lankeliškių pradžios mokyklą. Vincas buvo gabus vaikas, pasižymėjo geru gimnastu.

Vinco tėvas, buvęs Pensylvanijos kasyklų “mainieris”, susitaupęs pinigų, grįžo Lietuvon ir prie Lankeliškių bažnytkaimio, Širvintos pakrantėje, prie gan gyvo vieškelio, pirkosi apie 10 ha žemės gabalą. Ten pasistatė trobesius ir pradėjo ūkininkauti. Laikė smulkių prekių krautuvę, traktierinę. Vinco tėvas buvo darbštus, kuklus, tylus ir protingas, visų gerbiamas žmogus, gi, jo motina buvo religinga moteris.

Vincas buvo nuvežtas Mariampolėn privačiai rengtis brandos atestatui. Tačiau nepasisekus Mariampolėje, jis 1914 m. gavo brandos atestatą Orio gimnazijoje, išlaikęs ten reikalingus egzaminus. Vėliau mokėsi Maskvos universitete, matematikos fakultete, kol pašaukė kariuomenėn, kur tapo karininku. Savo politinių pažiūrų jis nereikšdavo. Atrodė esąs kiek liberalinių pažiūrų. Aš jį laikiau dešiniojo sparno liaudininku.

Vinco jauniausias brolis Juozas, prieš I Pas. karą pradėjo lankyti Vilkaviškio gimnaziją, vėliau, karo metu, mokėsi Voroneže.

1918 m. vasarą užėjau lietuvių komisariatan, sutvarkyti Lietuvon grįžimo dokumentus. Tuo metu Maskvoje buvo sudaromas pirmas lietuvių transportas Lietuvon. Įeinu komisariatan, kurio viršininkas buvo Kapsukas ir ką gi susitinku? — gi, Vitkauskų Juozelį! Abu apsidžiaugėme, taip netikėtai susitikę. Kiek nustebau pamatęs jį kariškais rūbais dėvintį — raudonosios armijos komisaro uniforma.

Po pirmųjų, įprastų, po ilgo nesimatymo sentimentų, pasakiau, jog grįžtu Lietuvon. Pakalbinau ir Juozą grįžti kartu į Lankeliškius. Mano Juozelis tik nusišypsojo, duodamas suprasti jog jo vieta čia, o ne kur kitur. Čia pat, už stalo besėdįs, komisariato sekretorius dr. Bliūdžius sako: “Važiuok, važiuok, vokiečiai čiuptels į darbus, arba į kariuomenę.”

“Kas manęs ten laukia, nežinau, bet viena žinau, kad mes esame ten reikalingi. O čia, kištis į tą rusų burbuliuojančią košę, mums lietuviams nėra jokios prasmės,” pagalvojau.

Vėliau Vitkauskų Juozelis kartu su raudonąja armija atsidūrė Lietuvoje ir kariavo prieš mūsų savanorius, buvo Panevėžio karo komendantas. Tik pamatęs visą komunizmo baisenybę, išsigando ir nutarė grįžti pas savuosius, gal norėdamas atitaisyti savą klaidą.

Dar ir nepriklausomybės laikais būdavo atsitikimų, ypač akademinio jaunimo tarpe, kai jaunuoliai risdavosi nuo Šalkauskio iki Markso, o vėliau, žiūrėk, ir vėl atgal, kol nusistovėdavo pastovi jaunuolio pasaulėžiūra.

Pulkininko Petruičio pasakojimu, Vitkauskas Juozas jo bare perėjo frontą ir buvo pasiųstas į štabą, kur, kaip buvęs raudonųjų Panevėžio karo komendantas, buvo nuvestas už trobų ir sušaudytas. Tada buvo toki laikai, kai lietuvių tauta grūmėsi žūtbūtinėje kovoje su priešais dėl savo laisvės. Tokiais laikais, kartais taip atsitinka,

Vitkauskų Juozo kūnas buvo parvežtas gimtinėn ir palaidotas bažnytinėmis apeigomis Lankeliškių kapuose.

Vincas neužmiršo savo brolio nužudymo ir tokia širdyje likusi karti nuosėda, gal kiek ir prisidėjo prie jo pastūmėjimo okupantų bolševikų link, kurių tarpe žuvęs jo brolis buvo iškilęs net iki komisaro. Mano nuomone, Vincą klystkeliais nuvedė dar ir komunistuojančio svainio įtaka, praktiški “išrokavimai”, prisitaikymas naujam bosui, o gal ir svajonė okupanto malone iškilti ir į maršalus.

Prie sanatorijos miško ir korpo štabo (buv. Dainavos sanatorija), kas vakaras įvykdavo kariuomenės vakarinis patikrinimas. Dalyvaudavo ir gen. Vitkauskas, prie šono prisikabinęs caro laikų “šoblę”.

Korpo štabo patalpos elektros šviesą gaudavo iš mūsų sanatorijos. Tuo reikalu, mūsų raštinėn buvo kartą užėjęs ir pats gen. Vitkauskas. Nors jis gerai žinojo, jog po tuo pačiu stogu gyvenu ir aš, tačiau manęs jis neaplankė.

Vėliau, keletą kartų, teko man susitikti su mano buvusiu kaimynu gen. Vitkausku, beveik, akis į akį. Aš pasveikinau jį pirmas, betgi jis nudavė, jog mano pasveikinimas jo neliečia. Tiesa, abu kartu jis buvo su rusų gen. Vinogradovu. Nevienas, tais, bolševikų laikais, nenorėdamas “susitepti” prieš bolševikus, vengdavo savo pažįstamų, buvusių draugų, nepriklausomos Lietuvos tarnautojų . . .

VARĖNOS KARINĖS STOVYKLOS GALAS

Kilus karui ir vokiečiams žaibo greičiu besiveržiant, tą pat karo pradžios dieną, stovykla pakilo ir pajudėjo į rytus. Tačiau kaikurie iš lietuvių karių spruko tuoj pat, kur tik galėjo. Kaikurie karininkai, numatydami, turėjo pasirūpinę civilinius rūbus. Tačiau didžiumą rusai išsivarė, pakeliui jų daug išsiskirstė ir tik maža dalis liko stovykloje. Ir pasilikusiųjų daug išsiskirstė kur galėdami, tik mažas būrys pasilikęs buvo priskirtas prie Varėnos vokiečių komendantūros, kuri buvo įsikūrusi sanatorijos patalpose ir jis vėliau nešė sargybą, saugodamas belaisvių stovyklą įkurtą buvusios karių stovyklos ribose.

Belaisvių stovykloje buvo likę du rusų leitenantai ir vienas politrukas. Vėliau sužinojome, jog pastarasis darė žygius užmegzti ryšius su rusų partizanais, užfrontėje pasilikusiais rusų kariais, veikusiais prie Varėnos II. Jie planavo už pulti komendantūrą, atimti ginklus ir pasišalinti į mišką.

Tą jie būtų nesunkiai įvykdę, nes komendantas tuo metu buvo Austrijos italas. Jis simpatizavo rusams, todėl belaisviai dienos metu laisvi slampinėdavo komendantūros rajone, neva atlikdami įvairius patarnavimus. Tik mūsų sargybinių budrumo, politruko ir jo bendrų planas nebuvo įvykdytas.

Po nepavykusių komunistų partizanų veiksmų, naujo komendanto parėdymu, belaisviai buvo iškelti į Alytų.

Buvusioje Varėnos karinėje stovykloje vokiečiai įsteigė atramos punktą. Kas tik buvo jiems naudinga, vokiečiai iš stovyklos pasiėmė. Likęs stovyklos turtas buvo surinktas į vieną vietą, kuri buvo pavadinta “Grobio lageriu”.

Apylinkės dzūkai, už lašinius, sviestą, kiaušinius, vištas, žąsis ir kita, iš šio lagerio daug ką gera įsigijo. Už svarą lašinių gaudavo karinius pakinktus ir panašiai. Vėliau į Varėnos II stotį, daugiau kaip 30 pastočių išvežė surinktus stovykloje ginklus ir amuniciją. Kadangi pastotės vyko be karinės palydos, tik vienas vokietis ant dviračio važiavo voros priekyje, tai pakeliui nuo pastočių “nuslydo” neviena granatų dėžė, amunicijos, o ypač branginami vežami sieros gabalai. Esu jau sakęs, kad “draugai” mums į Lietuvą atvežė niežų, kurie apie Varėną, dėl ankštų pirkių, labai išplito. Niežams gi gydyti reikalinga siera, o jos nebuvo galima gauti. Todėl pastotininkai visą vežamą sierą “konfiskavo” vaistams.

Pradėjus raudoniesiems partizanams veikti, vokiečiai pradėjo daryti pas žmones kratas ir suiminėjimus. Mat, buvo atrastos dėžės su granatomis. Tačiau, kadangi kratas darė komendantūros kariai ir dėka protingo komendanto, granatų savininkai nenukentėjo. Tačiau tie, kurie buvo suimti geštapo, buvo nuvaryti į Alytų ir iš ten jau nebesugrįžo ... O geštapas suiminėjo Varėnos I komunistus.

Palikdami stovyklą mūsų kariai dalį ginklų ir kitokio karinio turto užkasė į žemę, tikėdamiesi vėliau atsikasti. Vėliau buvo bandoma tas vietas surasti, net badant geležiniais virbalais, tačiau, nepavyko. Štabų raštai, knygos, dokumentai, karui prasidėjus, pasiliko vietoje. Žinant, kad štabų dokumentai gali būti naudingi mūsų kariuomenės istorijai, krūvos tų raštų ir knygų buvo suvežta į sanatorijos šiltadaržį, kur buvo rasta sausa patalpa, kad popieris negestų.

(Pabaiga)