Partizanai: Istorija ir dabartis

Šaulė Tremtyje

Redaguoja E. PETRAUSKAITĖ, 926 W. 52nd Street, Chicago, Ill. 60609

L. D. KUNIGAIKŠTIENES BIRUTĖS KARIŲ ŠEIMŲ MOTERŲ DRAUGIJA

L. D. Kunigaikštienės Karių Šeimų Moterų draugija 1965 metais atšventė 40 metų draugijos įsikūrimo sukaktį. Draugija įsikūrė 1925 m. kovo mėn. 25 dienų Kaune ir plačiai veikė visoje Lietuvoje, išvarydama didelį kultūrinį barų. Niekas iš mūsų nė sapnuoti nesapnavo, kad 40 metų draugijos sukaktį reikės švęsti išblaškytoms po visų pasaulį. Birutininkės, skatinamos vilties, kad vėl kada susispies laisvoje tėvynėje Lietuvoje, su lietuvišku užsispyrimu ir ištverme, tęs ir toliau užsibrėžtų kultūrinį veikimų.

Metai bėga, nusinešdami mūsų jėgas, sveikatų ir net gyvybę. Tačiau, kol Dievas teiks galių ir stiprybės, birutininkės pasiryžusios dirbti visose kultūrinėse apraiškose, stiprindamos visokeriopų atsparumų prieš tėvynės prispaudėjus.

Šie metai yra Jaunimo metai. Todėl L. D. K. Birutės draugija su artimų tikslų Šaulių Sųjungos moterų vienetu, yra pasiryžus pagelbėti lietuviškajam jaunimui, supažindindama jį su lietuviškomis kultūrinėmis vertybėmis, savo pavyzdžiu ugdydama tėvynės meilę, pagarbų savo tėvų kalbai ir pasiryžimų kovoti už Lietuvos laisvę. Ypač šiais metais remtinos visos lietuviškos jaunimo organizacijos, jų žygiai, kongresai, demonstracijos, peticijos. Padėkime jaunimui išlaikyti gyvų tautos dvasių, kad nepaklystų svetimųjų kultūrų labirintuose.    M. B.

ŽINIOS IŠ ŠAULIŲ GYVENIMO IR VEIKLOS 

ČIKAGA

Statys naują veikalą

Čikagos Vytauto Didžiojo šaulių meno kuopelės vaidintojai pradėjo

Sukakties minėjimo koncerto-baliaus, įvykusio 1965 m. lapkričio 13 d., Čikagoje, svečiai. Iš k. j d.: dail. Zita Sodeikienė, S. Oželienė, J. Daužvardienė, Lietuvos gen. konsulas dr. P. Daužvardis ir kiti.

ruošti naujų scenos veikalų, kurį žada visuomenei parodyti balandžio mėnesį. Šiuo kartu pasirinko Vandos Frankienės keturių veiksmų dramų “Tėvynės Sakalai’’. Nors veikalo turinys labai liūdnas, tačiau jame yra daug šokių ir dainų, kas pareikalauja daug jaunimo. Veikalas apima pasitraukimo iš Lietuvos ir partizanų kovų ir žuvimo laikotarpį. Režisuoja Alf. Brinka.

Vlado Pūtvio minėjimas

Kaip ir kiekvienais metais taip ir šiemet, kovo mėn. 13 d. ruošiamas Šaulių sųjungos įkūrėjo Vlado Pūtvio minėjimas. Į minėjimų kviečiama atsilankyti ir plačioji visuomenė.

Vestuvės

Šių metų vasario mėn. 6 d. šaulė Nijolė Žymantaitė susituokė su Henriku Stanevičių. Nijolė yra aktyvi kuopos šaulė, tautinių šokių šokėja. Vestuvėse dalyvavo veik visas šaulių jaunimas. Meno kuopelės vardu jaunuosius pasveikino J. Petrauskas, įteikdamas kuopelės dovanų, gražų taut. albumų. Jaunavedžiams linkime laimingo vedybinio gyvenimo.

Serga

Vytauto Didžiojo šaulių kuopos pirmininkas kun. A. Šeštokas porų savaičių išgulėjo, šaulių lankomas, šv. Kryžiaus ligoninėje, nesunkiai operuotas.

Ligoninėje taip pat guli, po sunkios operacijos, sesė Em. Baškauskienė. Jos vaikai, taip pat šauliai, ją rūpestingai globoja. Sūnus iš kariuomenės gavo atostogų.

Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendruomene nutraukti. Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningų Pasaulio Lietuvių Bendruomenę. Valstybė yra augščiausioji tautinės bendruomenės organizacija.

Lietuvių Charta

Nėra pakaito laisvei ir valstybinei nepriklausomybei. Ir savo kovoje dėl savo ar savo Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės mes esame nenugalimi savo idealais, savo meile laisvei, savo kovinga dvasia ir savo nepalaužiamu pasiryžimu nublokšti nuo Lietuvos nelaisvės jungą.

Prel. J. Balkūnas

Lietuvos skautų įkūrėjas kpt. Petras Jurgėia savo jaunimo tarpe.R. Kisieliaus nuotr.

Kaziuko mugė Brooklyne praėjo nuosavos stovyklavietės ženkle.

PRISIKĖLIMAS SVETUR

Šilkabalsis plaukia choras
griaudžiančioj vargonų jūroj. 
Maldomis banguoja oras.
Dega širdys. Dreba mūrai.
Sidabrinės trenkia triūbos.
Džiūgauja varpų verpetas.
Rodos, verias augštos lubos—
leidžias kerubinų gretos . . .
Rodos, gieda žemė, dangūs
saulių giesmę — Aleliuja.
Šniokščia, tvįsta džiaugsmo bangos . . .
Ko gi vien nuliūdęs tujei?
“Aš klausausi: himno sriautuos,
kaip garsai Eolo arfos, 
gal prabils, dausų pagautas, 
iš tolios tėvynės varpas . . .
Aš klausausi: iš tėvynės
negirdėti mielo varpo — 
ir todėl aš nusiminęs 
vienas iš to linksmo tarpo.”

     Mykolas Vaitkus

Tai buvo Lietuvoje

Velykų papročiai

Gavėnios metas yra pasiruošimas didžiausiom ir reikšmingiausiom krikščioniškom šventėm —- Velykom. Lietuvis, tapęs krikščioniu, greitai suvokė tos šventės didybę ir kad ją sutiktų mokėjo tinkamai pasiruošti. Taigi, Gavėnia tapo to didelio pasiruošimo laikotarpiu. Nustūmęs į šalį visus gyvenimo džiaugsmus — Gavėnios metu negalima šokti, nei dainuoti, nei kelti vestuves — atsidėdavo maldai ir kietam pasninkui. Vakarais, būdavo susiburia pas kurį kaimyną ir gieda “ady-nas”, kalvarijas. Kokios gražios, melodingos ir poetiškos buvo tos graudžių verksmų giesmės!

Po didžiojo susikaupimo reikia išgyventi ir tikrąjį velykišką džiaugsmą. Tam reikia irgi didelio pasiruošimo. Taigi, iš anksto būdavo pradedama ruoštis Velykų šventėm. Iš pagrindų atlikdavo švarinimo darbą namuose, kieme, sodelyje. Kadangi šventės sutampa ir su beartėjančių pavasariu, tai reikia atsikratyti žiemos dulkėmis, kiemo takelius pabarstyti gelsvu smėliu. Šventėms reikalinga ir naujų eilučių sau ir šeimai, tai prieš Velykas ir siuvėjų darbymetė. Šeimininkės skaičiuoja ir renka kiaušinius, juk daug jų teks pridažyti; tam tikslui renka svogūnų lukštus, beržo lapus. O kur paukščių ir kumpių paruošimas, pyragų kepimas . . .

Merginos nuo pusiaugavėnio jau pamerkusios laukia beišsprogstančių beržo šakelių verbai ir stalo papuošimui, želdina avižas Velykų avinėliui, kad ir cukriniui ar sviestiniui, pasiganyti. O Verbų sekmadienį kiekvienas skuba kuo anksčiau atsikelti, kad pirma išverbuoti kitus. Su verba mušant sakoma: “verba plaka, ne aš plaku”. O ir tos verbos ne visur būdavo vienodos: vieni dar puošdavo kadugių puokštes, o kas gali prilygti vilniečių verboms — puošniausioms, iš gyvų žiedų sudėtoms “palmėms”. Jos ypatingai pasižymėjo menišku grožiu.

Didįjį Ketvirtadienį, ankstų rytą būdavo skubama parsinešti šventos ugnies ir vandens. Parneštomis žarijomis būdavo pakuriama krosnis. Senovėje buvo paprotys kiaurą metą neužgesinti ugnies, o nakčiai židinio žaizdre žarijas apžerdavo pelenais, iš kurių sekančią dieną vėl įpūsdavo ugnelę. Švęstu vandeniu pašlakstomi gyvenamieji namai, žmonės, neužmirštama ir gyvulėlių, kad geriau augtų, kad Dievo ranka visur laimintų. Gražaus tikėjimo atodūsių būdavo palydimi priešvelykiniai mišparai, o vėliau didžiojo ryžto nakties budėjimas, laukiant Prisikėlimo. Čia neapsieidavo ir be pokštų — kuriam maldininkui prisnūdus zakristijonas pakišdavo panosin degančią žvakę ar kvepiančio spirito.

Vos tik pirmajai žarai danguje pasirodžius, iš visų kaimų ir viensėdžių pasipildavo pulkai beskubančių į Prisikėlimą. Nepaprastai džiugus jausmas visus apimdavo išgirdus pirmąjį Aleliuja. Paskui procesija apie bažnyčią, saulei tekant ir prižadintiems paukšteliams bečirškiant. Nors kaip karštai kunigas per pamokslą ir perspėtų, bet kaip gali tokia iškilminga proga apsieiti be šūvių, nuo kurių kartais išbyrėdavo ir bažnytėlės langai ... Po ilgų pamaldų dar reikėdavo kad kunigas palaimintų velykines vaišes, velykaičius.

Namuose laukdavo gardžiais valgiais apdėti stalai. Vienybės vardan visai šeimai pasidalinus vieną kiaušinį, prasidėdavo atsigavėjimas. Vėliau, jei vyresnieji, pasišnekučiavę ir alučiu užsigerdami, pajusdavo malonų nuovargį, ir nueidavo poilsiauti, tai jaunimas susirūpindavo kiaušinių laidynėmis ir juos ritinėdavo: kieno kiaušinis užkliudys kitą, tai tam jis jį pralošęs. Taip pat buvo paprotys daužtis kiaušiniais. Išsirinkdavo stipriausią kiaušinį ir dauždavo jį su kitais, katras kurio pramuš — tai jį išlošęs. Miesteliuose būdavo kiaušinių daužymo jomarkai. Čia kartais neapsieidavo ir be sukčiavimų bei muštynių, kam nors atsinešus medinį ar specialiai paruoštą kiaušinį. Pastebėjus suktumą negalėdavo nenubausti.

Anksčiau, gilesnioje senovėje, jaunimas per Velykas eidavo kiaušiniauti—“lalauti”. Tokiems lalavimams buvo sukurtų ir specialių dainelių, kurias dainuodavo ypač ten, kur rasdavo jaunų mergaičių. Už tai būdavo apdovanojami margučiais. Vėlesniais laikais kiaušiniauti eidavo tik vaikai.

Dabar Lietuvoje negali būti nė kalbos apie tokį iškilmingą Velykų šventimą. Ten, kaip žinome, persekiojami tikintieji, kunigai, ir uždarinėjamos bažnyčios.    E. P.

Elzė Jankutė, už nuopelnus šaulių S-gai, kovo 5 d. išrinkta Toronto Pūtvio š. kuopos garbės nare. Gen. konsulas dr. J. Žmuidzinas įteikia jai pažymėjimą. Stebi kp. pirm. S. Jokūbaitis.    Nuotr. S. Dabkaus

ELZĖ JANKUTĖ TEBEGYVENA RAMBYNO DVASIA

Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus dukra Elzė Jankutė ir sūnus Kristupas jau keliolika metų gyvena Toronto mieste, Kanadoje. Dar dvi garbingos atminties M. Jankaus dukterys — Edė ir Urtė — gyvena, viena Montrealyje, kita — Čikagoje.

Šiuo kartu norisi keliais žodžiais prisiminti ne visus Patriarcho palikuonis— vaikus, bet vieną dukterį — Elzę Jankutę, kuri ir Lietuvoje, Bitėnuose, gyvendama buvo nuolatiniausia savo tėvelio, seniai likusio našliu, Martyno Jankaus, padėjėja ir pavaduotoja, nuolat ir nuolat budėjusi Rambyno kalne, kursčiusi Rambyno aukuro ugnį, priėminėjusi ir vaišinusi gausias ekskursijas į Rambyno kalno šventovę ir į Bitėnus, kur ilgus metus gyveno ir veikė ilgabarzdis ir (ypač vėlesniaisiais laikais) žilabarzdis Lietuvos krivių krivaitis — Martynas Jankus. Elzė Jankutė buvo, tikra žodžio prasme, Rambyno kalno aukuro vaidilutė. Ji ten veikė visais frontais — ne vien aukuro ugnį kurstė ir pavienius svečius bei skaitlingas ekskursijas priiminėjo. Ji ruošė tradicingas Motinos dienas su programomis, ugdančias jaunimo širdyse meilę savo tėvams, ypač motinoms, ir meilę bei patriotiškumą savam kraštui, savo tautai — Lietuvos valstybei. Ji uoliai ir nepailstamai darbavosi Šaulių sąjungos narių gretose, Jūros švenčių rengimo momentais aktyviai reikšdamosi jų parengimuose ir t.t. ir t.t.

Elzė Jankutė gimė 1894 m. birželio 16 d. Bitėnuose, garsiojo Rambyno kalno papėdėje. Ten ji visą laiką ir gyveno, niekur nepasitraukdama iš savo gimtojo kampelio, tvarkydama tėvo reikalus bei ūkį, be to, veikdama kultūriškai. Ji rinko Mažosios Lietuvos tautosaką, kurios pluoštas buvo išspausdintas Tautosakos Darbuose III t.

Po gražių, šviesių ir labai naudingai praleistų dienų ir metų Bitėnuose ir Rambyne, Tėvynę užgriuvus didžiai nelaimei — vergijai, kartu su visa šeima ir senuoju Patriarchu — tėčiu Martynu Jankum, ji pasitraukė į Vokietiją. Ten Patriarchas ir mirė. Elzė su akluoju broliu Kristupu atsirado Kanadoje, kur ir dabar tebegyvena.

Ji — Elzė — veikia, kaip veikusi, tarytum tebebūtų jaunatvės dienose, nors jau 72-ruosius metus eina. Pas ją energijos dar ypač daug. Ji aktyviai tebedirba šaulių tarpe, Mažosios Lietuvos Bičiulių d-jos narių eilėse . . .

Už tai vietinė Toronto Pūtvio šaulių kuopa išrinko ją garbės nare. Be to, ji labai rūpestingai ir aktyviai prisidėjo prie amžinos atminties Patriarcho M. Jankaus monografijos ruošimo — padėdama rinkti medžiagą, patikrinti faktus, parūpinti iliustracinę medžiagą ir kt. Martyno Jankaus monografiją teko paruošti šias eilutes rašančiajam. Ją leidžia dabartinis P.L.B. pirm. J. J. Bačiūnas. Rankraštis atiduotas spausdinti V. Morkūno spaustuvei Čikagoje.

Pr. Alšėnas

Iš Vlado Pūtvio minėjimo Čikagoje

“Nejieškokime privilegijų, nes jos veda į nelaimę. Teveda mus Lietuvių Tautos vienybės idėjos žvaigždė pro šalį partinių politinių kovų. žiūrėkime į tolimą ateitį ir drąsiai ženkime jon drausmėje ir vienybėje” — šiais Vlado Pūtvio žodžiais šaulys Vl. Iš-ganaitis užbaigė savo turiningą žodį to didžiojo vado minėjime.

Jauna, vos 16 metų, šaulė Birutė Baškauskaitė apdovanota pasižymėjimo ženklu už nepailstamą, energingą darbą ir veiklą šaulių darbe. Nuoširdūs sveikinimai jaunajai Sesei!

šaulių S-gos Rokiškio apskr. rinktinės Pirmosios Pagalbos sanit. kursai 1938 m. Kursų vedėjas apskr. gydytojas š. dr. Sipavičius ir rinkt, vadas kpt. Abramikas sėdi kursan-čių būrio viduryje.

KOLDŪNAI

Tik vieną kartą teko užtikti spaudoje, kad parengimuose, rodos Clevelande, buvo patiekti koldūnai, o šiaip dažniausia duodamos dešros su kopūstais, o kartais dar pridedama— “lietuviškos”. Kokios tautybės yra dešros aš nė nesigilinau ir nieko apie jas pasakyti negaliu.

Prieš kelis metus didžiai gerbiamas žurnalistas p. Vytautas Meškauskas, besiteiraudamas, kokios gi “tautybės” yra koldūnai, išvartė visas enciklopedijas. žurnalas MARGUTIS buvo padaręs ekskursiją net į šaltąjį Sibirą ir ten, tikros teisybės, kadangi Sov. S-goje jos išviso nėra, išskyrus tremtinius, nerado.

Iš senai jau mirusių savo senelių ir mamytės pasakojimų atsimenu, kad praeituose šimtmečiuose ir šio šimtmečio pradžioje, iki I Pas. karo, savo nuosavuose miškuose Lietuvos bajorai ruošdavo dideles medžiokles, į kurias suvažiuodavo po keliasdešimt medžiotojų - bajorų. Kieno miškuose įvykdavo medžioklė, to bajoro namuose visi medžiojusieji susirinkdavo pagerbti medžioklės “karalių”, pasidalinti medžioklės nuotykiais, pavalgyti ir . .. “sušilti”.

Viename iš dvarų, būnant įpėdine, II Pas. karo metu teko peržvelgti iš praeito ir šio šimtmečio pradžios apyskaitas, kur, tarp kitko, pastebėjau, kad daug buvo duodama elgetoms, o degtinė, ypač prieš medžiokles, buvo perkama gorčiais (maždaug amerik. galionais).

Kadangi dr. J. Grinius, prieš kelis metus besilankydamas šiame kontinente, irgi pastebėjo, jog po paskutiniojo karo, visi politiniai pabėgėliai, atsidūrę Amerikoje, subajorėjo, kalba daugiausia apie medžiokles, tai aš, nors ir senai koldūnus begaminau, bet kiek dar atsimenu, pasistengsiu juos čia aprašyti.

Koldūnams reikalinga jautiena mėsa nuo nugaros, arba aiškiai raudonos spalvos, taipgi ir aviena mėsa, kuri gali būti ir riebi. Reikia ir jautienos lajaus, geriausia nuo inkstų, bet gali būti grynas baltas iš kitos vietos. Mėsos proporcija — pusė ant pusės, avienos gali būti truputį ir daugiau. Vienam svarui mėsos reikia ¹/₄ svaro lajaus. Visą mėsą, sykiu su lajumi sumaišytą, kapoti su kapone tol, kol viskas tęsis. Nekantrios šeimininkės visą tą mišinį gali du kartu perleisti per mėsai malti mašinėlę. Dėl skonio reikia įpilti druskos, pipirų, mairanų, truputį cukraus ir įmušti žalią kiaušinį.

Tešla daroma be kiaušinių. Iškočiojamą labai plonai ir, su arbatiniu šaukštuku, uždėjus ant jos mažus gabaliukus mėsos, su ta pačia tešla užvertus, su mažu stikliuku, iš kurių geriama degtinė, išspaudžiami koldūnų rutuliukai. Valgant visas menas pasireiškia tuo, kad koldūnai lėkštėje ne pjaustomi, bet su šaukštu imami burnon sveiki.

Koldūnams virti reikia turėti iš anksto, iš jautienos mėsos, su prieskoniais išvirtą buljoną. Išvirtą buljoną padalinti pusiau. Viename puode virti koldūnus, kuriuos išvirus tuojaus dėti į gilias karštas lėkštes, o iš kito puodo, ant tų koldūnų tuojaus užpilti karšto, švaraus buljono. Koldūnai valgomi tiktai karšti, todėl dedama jų iš karto nedaug. Ir taip tas kartojama kelis kartus, kol svečiai nesusigalvoja kitą kokią pramogą. Tas buljonas, kuriame virė koldūnai, gali būti panaudotas ir kokiai nors sriubai.

Sakydavo, jog reikia pagaminti koldūnų su tokiu apskaičiavimu, kad kiekvienam asmeniui išeitų po puskapį (30 vienetų). Apskaičiuokim, kiek tų koldūnų šeimininkės privalėjo pagaminti, kur susirinkdavo apie 30 medžiotojų, o gal ir daugiau. Beveik tokiu apskaičiavimu reikėtų pagaminti, iš anksto numatant, kiek susirinks publikos darant parengimus.

Mielos birutietės ir sesės šaulės, kada nors laisvesnį laiką turėdamos, pradžioje iš mažo kiekio, pabandykim pasigaminti koldūnus tik sau. Vėliau, didesniuose parengimuose, ypač žiemos metu, pamatysim, kaip svečiai valgys ir girs šeimininkes. Lietuvos bajorės, būdamos danguje, džiaugsis, o tikrieji bajorai.. . bus nusiminę, kad tose puotose aktyviai dalyvauti jau niekuomet nebegalės.

Birutietė š.