Lietuva ir lietuvybė
V. MANTVYDAS
Lietuva ir lietuvybė mūsų spaudoje šiandien tapo pagrindiniais poterių žodžiais. Gaila tiktai, kad tie žodžiai kasdienybėje prarado savo gyvą prasmę ir aiškumą. Mes dažnai kartojame juos, nebesuvokdami ką sakome, ko norime. Kas yra Lietuva? Kas yra ta lietuvybė? Ar Lietuva yra tas žemėlapis iš Vytauto Didžiojo laikų, kuriuo dabar parodose didžiuojamės? Gal tai ta Lietuva, kurios skiautelę paskelbėme nepriklausoma ir dar kartą apkarpytą rusams palikome? O ta lietuvybė, gal tai mūsų mirę gyvenimai prieš dvidešimt metų ar dabartinė kolchozų vergija? Man atrodo, kad Lietuvą abejais atvejais rodome netikrą, o lietuvybės sąvoka daugeliui tiek besuprantama, kiek poteriuose amen. Reikia naujų pastangų, kad ir tos likusios prasminės žarijos neužgestų ir tuos du brangius žodžius nepaskandintų klaikioje tamsoje.
Žygiai už Lietuvos, kaip sąvokos išryškinimą turi, pagaliau, prasidėti. Lietuvą privalome vaizduotis ne tokią, kokia buvo, bet jau tokią, kokia turi būti. Lietuva niekados nesutapo su savo kilmės žmonių sienomis: arba ji peržengė jas, arba nepasiekė jų ir kaip valstybė, pagaliau išnyko. Lietuvos šiandieną nebėra, bet lietuviai dar tie patys, nors kaikurie jau ir savo kalbą praradę. Kalba vėl atsigauna, kai sąlygos pasikeičia. Svarbu, jei gyva tautos dvasia, savo kilmės pajautimas ir valstybės viltis. Valstybinei minčiai gaivinti reikalinga dar aiški jos ploto apybraiža ir istorinė tikrovė.
Reikia vengti to kas lietuvišką jėgą mažina, bet stengtis dėl visko, kas ją didina. Jei grąžinsime savo paniekintiems valdovams karalių titulus, jau daug tautinei moralei ir pilietiniam sąmoningumui gero padarysime. Jei sieksime priklausančios teritorijos Lietuvai, mes drąsėsime ir jaunai kartai paveldėjimą didinsime. Sujungta Lietuva nėra miražas, bet labai galima tikrovė. Tokia valstybė daugeliui Europos tautų, įskaitant skandinavus ir vokiečius, bus priimtinesnė, negu prieškarinė dirbtina Lenkija ar dabartinė grėsminga Rusija. Tai būtų vakarietiškas pusiasalis proazijatiškų slavų jūroje. Tokia Lietuva apimtų didžiumą baltiškos kilmės žmonių ir, jei federacijon prisidėtų latviai, susidarytų stipri tautinė valstybė ant senų Lietuvos tradicijų pagrindo. Rusai turėtų prasiplauti savo smegenis nuo bolševikiškų bacilų, nes jų ligšiolinė politika grasina sukelti tarprasinį pasaulinį karą. Jiems lieka viena dora išeitis, tai susirūpinti Europos saugumu nuo Azijos. Tai būtų tas pats uždavinys, kurį Lietuva per kelis amžius sėkmingai sprendė.
Pagal tai, kas pasakyta, mes privalome Lietuvos sienas brėžti lietuvių etnografiniame plote su Karaliaučiaus, Gardino, Minsko sritimis, jas įjungiant į Lietuvos geografijos vadovėlius kaip šiandieninę ir istorinę tiesą. Nebijokime, jei kas apšauktų mus šovinizmu, nes tai tik mūsų savisaugos žygis iš kaimynų skolai atsiimti. Nepaisykime kokio ten tarptautinio teisingumo, nes jis mus jau seniai už savo globos paliko. Dėl jo šiandien ir Lietuvos nebėra. Tik mums dar viltyje Lietuva nemirusi ir prikeliama, kokia morališkai ir istoriškai priklauso. Ateities
Europoje bus kitas teisingumas ir jame bus Lietuva tokia, kokią mes ją dabar sukursime ir į Europą įjungsime. Tam verta nepagailėti visų turimų jėgų. Pasenusias sąvokas, kaip Vilniaus kraštas, Mažoji Lietuva, reikia išbraukti. Mums ir ateities lietuviams bus tiktai Lietuva arba jos visai nebus. Vėliau galėsime administraciškai susiskirstyti.
Lietuvybė bus ta veikla ir auklėjimas, kuris ruošia jaunąją kartą Lietuvos apjungimui. Religiniai ir vidaus politikos skersakiavimai čia nepateisinami. Virš visko lai šviečia Lietuvos idealas, o gimtoji kalba ir gerieji tautos papročiai, pilietinis sąžiningumas, valstybės teisingumas ir lietuviškas draugiškumas bus mūsų kultūra arba lietuvybė. Jau dabar, nedelsiant nė dienos, reikia, kad jaunimo organizacijos savo studijų savaitėse nagrinėtų šias temas, kad ruoštųsi tėvynės atlietuvinimui. Skautų vadovai, kariai, šauliai galėtų į savo programas įtraukti referatus apie nutolusių Lietuvos sričių būklę ir galimybes jas pasiekti. Studentai turėtų daugiau parodyti tautinio politinio subrendimo ir drąsos. Kurkite Lietuvą sau ir saviems, tokią, kokia jūsų svajonėse spindi. Studentai, kas dabar su tautos reikalais susipažins, rytoj gal šiame krašte svarbias vietas užims ir iš ten savo tautai ranką dar stipriau paduos. Tik reikia neužmigti subanalėjančioje šiandienės veiklos atmosferoje, o siekti plačių savo tautai horizontų visu atkaklumu.
Atpraskime nuo minties, kad kažkas kitas, per stebuklą, mūsų darbą padirbs ir valstybę atkurs. Žinome gerai, kad ir po I-jo Didžiojo karo, Lietuvai prisikeliant, mūsų savanorių tėvų ginklo pavėsyje, vietoje pagelbos iš tarptautinio teisingumo, susilaukėme kliūčių ir aiškos klastos. Tada net laimėtas kovose pergales, kaip Vilniaus klausime, mumsužginčijo ir tiesą pagrobė. II-jo Pasaulinio karo metu Lietuva nors rūpestingiausiai laikėsi neutralumo, nors teisėtiems karo žygimas nesusigundė, norėdama išgelbėti tautos gyvybę, vistiek buvo užpulta ir smurtu sunaikinta. Dabar matome, ar galėjo Lietuva apsiginti, kai pačios didžiausios pasaulio valstybės, Rusija ir J.A.V., mus triuškino? Tos teisybės niekas iš istorijos neišbrauks ir bus gėda tiems, kurių tėvai buvo tokie negarbingi.
Lietuva ir lietuvybė taps mums aiškiomis sąvokomis, kai prieš savo akis atsiskleisime jos didybę ir tragediją. Lietuva buvo valstybė, kuri viena pirmųjų kariavo prieš komunizmą ir laimėjo, be jokio Marshallio plano pinigų, sukūrė saugų gyvenimą ir žibinčių tautinę kultūrą. Lietuva buvo ta pirmoji valstybė, kuri nuteisė nacius. Lietuva buvo ta tauta, kuri kovojo ir prieš nacius ir prieš rusus, prieš tuos pačius, kurių šiandien J. A. V. nemoka nugalėti. Kodėl nemoka? Todėl, kad prarado teisingumo jausmą. Neleiskime, kad tasai jausmas mūsų protuose būtų nutildytas. Teisingumas priklauso mažiems ir dideliems. Didieji, praradę teisingumą, pasidaro agpailėtinai maži. Nepasiduokime rėkiančiai melagystei, bet veikime ir švieskimės, pažinkime savo tautos tiesą. Lieka mums pasikliausti savimi, savo tautos meile ir susijautimu. Ką patys padarysime, bus padaryta.
