LAISVĖ IR ŽODIS
MINTYS VASARIO I6 PROGA
PRANYS ALŠĖNAS
M O T T O :
“Žiūrėkit, krinta sniegas— o dangus yra svetimas, ir debesys svetimi, ir sniegas svetimas. Jis krinta ant mūsų širdžių, ir ten darosi šalta, jis apkrinta mūsų mintis, ir jos yra tarsi drugiai sušlapusiais sparnais. Tačiau jos skrenda, šitos mintys, ilgą ir varganą kelią, ir Karo Muzėjaus sodelyje jos neranda vietos pasišildyti tautos džiaugsmu, kaip būdavo anomis laisvės dienomis...”
“Gintaras”, 1948 m. vasaris
Taip! Pakalbėkim apie mūsąją Laisvę ir mūsąjį Žodį! Šios dvi sąvokos: Lietuvos Laisvė ir Lietuviškasis Žodis, nesvarbu, rašytinis ar sakytinis — yra labai tampriai tarpusavy susijusios. Juk nebereikalo sakoma, kad 1918 m. mūsoji Krašto Laisvė buvo atkovota sutelktinėmis jėgomis — plunksna ir kardu.
Nors Laisvė mūsų Tėvynei sušvito 1918m. vasario 16 Nepriklausomybės Akto raidėse ir žodžiuose, bet paruošiamasis Laisvės atgavimo darbas — juk vyko daug anksčiau, anksčiau — kaip mūsų Tėvynės Laisvė buvo apginta ginklu ir užantspauduota kūrėjų-savanorių krauju. Paruošiamojo darbo pradmenys — jieškotini knygnešių, “Aušros”, “Varpo”, “Tėvynės Sargo” ir kitų laikraščių skiltyse, bei Tilžėj ir kitur spausdintų lietuviškų knygų puslapiuose, kitaip sakant, rašytiniam lietuviškam žodyje.
Tame pačiame “Gintare”, iš kurio imtas šio rašinio motto, sakoma:
“Tikrai pasaulis tiki, kad graži moteris sugriovė Trojos miestą, ir markizių intrygos suardė Prancūzijos karalystę. Bet ar tas pats pasaulis tiki, kad mūsų sodietė motina, pirštais vedžiodama savo sūnui raides maldaknygėje, sėdėdama prie ratelio, suskaldė rusų imperiją? Jėgos ir ginklo galybė neįstengė palaužti lietuviško žodžio, ir spausdintuose puslapiuose jis buvo nešamas prie krūtinės ir ant pečių, nuo Prūsų ligi Sibiro, ir neretai šitie puslapiai pražydėdavo knygnešių krauju”.
Šiemet, minėdami Lietuvos Laisvės atstatymo Akto paskelbimo 44-tąsias metines, kurios sutampa su didžiojo Dainiaus, Atgimimo Pranašo, Poeto Maironio, šimto metų gimimo sukaktimi, turime pasistengti ir tarytum atsinaujinti, pasiryždami netik Maironį prisiminti, bet ir jo skelbtaisiais idealais pradėti gyventi. Kitais žodžiais tariant, pamilti ypač savąjį, kaip rašomąjį, taip ir sakomąjį Lietuviškąjį Žodį, kuris, tikėkime, vėl nušvies Laisve mūsosios Tėvynės akiračius.
Nūdien, turint galvoj sąlygas, kurias randam išeivijoj, reikėtų pabrėžti, jog mums čia svarbu jau netik rašto žodis, kuris telpa rašytojų-kūrėjų darbuose, jų knygose: grožinėj, memuarinėj, poetinėj ir kitokio žanro kūryboj, o taip pat — moksliniuose veikaluose ir kasdienės spaudos skiltyse, bet — lygiagreičiai su tuo — išeivijoj labai svarbus ir ištariamasis Lietuviškasis Žodis, t.y. lietuvybės išlaikymas, ypač jaunojoje kartoje.
Lietuviškojo žodžio, sakytinio ir rašytinio, išlaikymas svetur — didžia dalimi gula ant mūsų — atsargos karių pečių, nes mes, tarnavusieji Lietuvos kariuomenės eilėse, gal veiksmingiausiais skiepais buvom įskiepyti prieš nutautėjimo bacilas, o dabar, gyvendami svetur ir būdami, dažniausiai, jau pusamžiai, arba — ir dar vyresni metų skaičiumi, auginame šeimas, kurių įstatymas į tikrąjį lietuvybės kelią yra svarbiausioji mūsų pareiga.
Mes, Lietuvos kariuomenės atsargos kariai, gyveną laisvajam pasaulyje, esame dalis mūsosios nūdien taip sunkiai kenčiančios tautos. Mes nenulenkėme galvų prieš piktąjį priešą, nepasidavėm jo vergijai ir nepaklusom jo, krašto okupanto ir pavergėjo, diktato, todėl, pasitraukdami į laisvus kraštus, prisiėmėm ir didelę atsakomybę ant savo pečių — kovoti dėl Tėvynės laisvės ir parengti kovotojais savo jaunąją kartą.
Mes svetur esame gyvieji liudininkai padarytosios Lietuvai didžiosios skriaudos, mes esame — gyva ir priekaištaujanti pasauliui sąžinė, todėl ir mūsiškė pareiga — nuolat įtaigoti laisvąjį pasaulį, kad, pakol skriauda nebus atitaisyta mūsų kraštui — nebus tikrosios taikos ir visam žemės rutulyje.
Grįždami dar mintimis į Laisvės ir Žodžio sąvokas, turime pabrėžti, jog Laisvės ir lietuviškojo žodžio idėja — pagimdė mūsuosius karius, kurie, su paprasčiausiais ginklais, anuomet mokėjo apginti tai, kas, rodėsi, buvo neįmanoma ir atsiimti tai, kas buvo nepasiekiama. Lietuviškas Žodis ir lietuviški ryžtingi darbai — atvėrė akis pasauliui, o pro jų vaisius — žengė metų metai, laisvės paradai ir svetimų kraštų diplomatai. Ir tada. .. juos užgriuvo birželio prakeikimas ...
Taigi, taip mes galvojame šių 1962-rųjų Maironio metų Vasario 16 šventės proga ir esame tvirti bei išdidūs, kad, gyvendami nors ir išblaškyti po platųjį pasaulį, bet turime su savim lietuvišką Žodį, nuo kurio dreba mūsų priešai ir kuris, kaip anuomet, vėl atvers mūsų kraštui Laisvės duris.
žvilgsnis į Gedimino pilį iš oro.
