KOMUNISTINIAI PARTIZANAI IR KOVA SU JAIS

Sovietų partizanų žvalgai vokiečių fronte 1944 m. gauna uždavinį

V. Šventoraitis

I

Komunizmo grėsmė laisvajam pasauliui yra bazuojama raudonųjų partizanų veikla ir jų galimu panaudojimu vakaruose. Partizaniniame kare ir jo metoduose komunistai yra ekspertai, jie turi patyrimo kaip sukurstyti revoliuciją ir išsprogdinti vyriausybes netvirtas ekonomiškai ar politiškai. Straipsnyje, paskelbtame amerikiečių Military Review šiais metais, yra bandoma jieškoti priežasčių dėl ko kyla partizaninis judėjimas ir kaip kovoti su jais, be to paliečiama karinė ir istorinė partizaninio karo vertė.

Žodis guerilla reiškia nereguliarų, neprofesionalų, civilinį partizaną, kuris griebiasi ginklo kovai prieš reguliarią kariuomenę. Partizanai yra organizuojami kariniu pagrindu, tikslu kliudyti, alinti ir net sumušti priešą. Istoriją panagrinėję rasime daug pavyzdžių kai partizanai laimėjo ten, kur kariuomenei nepasisekė. Partizanai yra seni kaip ir pati istorija, tačiau šiandien karimai sluoksniai permaža dėmesio kreipia į juos. Abejonių kyla dėl jų panaudojimo, dėl nusistovėjusių tradicijų atmetimo, dėl neetiškos jų savybės. Patyrimas rodo, kad partizanai naudojami daugiausia įvairiose revoliucijose, sukilimuose Mūsų laikais jie komunistų inspiruojami įvairiuose kraštuose sukeltuose judėjimuose, tikslu nuversti teisėtą valdžią. Komunistiniai kraštai ruošia profesionalus vadus partizanams, tokius asmenis kaip Mao-Tse-Tungas ar Stalinas. Pastarasis Markso idėjas pritaikė praktikai:    “tikslas pateisina priemones”. Tas pačias idėjas jis pritaikė ir partizanams. Silpnindamas savo priešą, tuo pat laiku stiprina savo jėgas. Komunistai stengiasi pasikasti po visų laisvų kraštų saugumu, tačiau tuo pat metu stiprindami savo pačių saugumą ir veiklą.

Rusai remiasi Markso žodžiais: “Tauta kovojanti už savo laisvę, negali priklausyti standartinių, primestų karo taisyklių. Masiniai sukilimai, revoliuciniai metodai, visur veikianti partizanų būriai, tai tokios yra priemonės, kuriomis ir silpnos tautos gali tikėtis išsilaikyti prieš viršijantį skaičiumi ir ginklais priešą. Vykusiai vartojant, kad ir silpnesnes jėgas galima nugalėti stipresnį ir geriau organizuotą priešą.”

Stalinas, Mao, Ho-Chi-Minh yra gabiausi Markso mokiniai, kurie davė partizanams metodus, būdus ir organizaciją.

II Pas. karo metu vokiečiai kovai su partizanais užnugaryje laikė pririštų 300,000 karių, t.y. apie 15 divizijų kai kiekvienas karys buvo reikalingas fronte.

Korėjos kare UNO jėgos iš 10 divizijų net 4 turėjo mesti kovai su partizanais savo užnugaryje. Graikijoje 200,000 karių turėjo kovoti prieš 30,000 partizanų. Kuboje, Fidel Castro su maža grupe, užaugusia iki 620 partizanų, su gyventojų parama, nuvertė pajėgų Batistą.

Neseniai gen. Gruenteris pareiškė, kad vieną partizaną izoliuoti reikia 10 karių.

II

Daugelis karinių strategų teigia, kad atominio karo atveju vakaruose bus įmanoma veikti tik mažais savarankiškais daliniais. Taigi atominiam kare partizanų veiksmai gerai derinasi.

Daugiau galimybės yra, kad tarptautinio komunizmo agentai greičiau pasirinks mažesnės rizikos kelią, keldami mažus vietinius karus ir partizanų veiksmus.

Partizaninis karas yra nebrangus, paprastas; įkėlus kur koją jis gali būti išplėstas į pilną karą. Komunistai yra partizaninio karo žinovai ir iš praeities turi didelį patyrimą. Todėl yra būtina, kad ir vakarai suprastų didelę partizaninio karo reikšmę, studijuotų partizanų metodus, techniką ir taip pasirengtų ateities veiksmams.

Nagrinėjant partizanų karo tikslus, randame, kad jis naudojamas siekti šių tikslų;

1.    Paremti reguliarių jėgų veiksmus;

2.    žlugus ginkluotom jėgom, ginti kraštą — kaip paskutinė kovos priemonė;

3.    Užgrobus priešams sukelti tautoje laisvės akciją;

4.    Nuversti diktatūrinę, ar tironinę, nors ir teisėtą valdžią;

5.    Kenkti ir silpninti esančią valdžią, vesti ją prie žlugimo, kad užgrobtų valdžią savo politiniams tikslams.

II Pas. kare sovietų partizanų tikslas buvo kenkti vokiečių užnugariui ir taip silpninti frontą, rinkti ir perduoti žinias, veikiant kaip žvalgybos punktams. Šie tikslai skirtingi nuo tikslų Ho-Chi-Minh Indokinijoje ir Mao-Tse-Tungo Kinijoje, nes jų partizanų tikslai buvo nuversti tesėtą valdžia ir pasigrobti ją sau.

Apie komunistinius partizanus yra svarbu atsiminti, kad jie pradžioje prisiderina prie viso, kad ir teisingo revoliucinio judėjimo, derindami komunistinę strategija ir tikslus, sukeldami krizius, silpnindami politiniai, ekonominiai ir kariniai krašto struktūrą. Bet kai tik valdžia virsta, komunistai paspaudžia ir užgrobia kontrolę.

Kraštutiniai nacionalistiniai ir komunistiniai judėjimai šiandien turi plačią galimybę, nesukeldami pilno karo, pagrobti kraštą savo valdžion.

III

Be bendrų karui vesti sąlygų, daugiau ar mažiau pritaikomų ir partizanams, yra ir kitos sąlygos ir žymės, būtinai reikalingos pravesti sėkmingą partizaninį karą:

1.    Pasinaudojimas nepastovia politine—ekonomine situacija;

2.    Laimėjimas vietinių ar viso krašto gyventojų simpatijų, bei paramos;

3.    Vykęs išnaudojimas karinių principų—sėkmingas vietovės išnaudojimas, netikėtumas ir smūgio išvystymas.

Pradžioje turi būti sukeltas ar rastas jau esantis nepasitenkinimas vyriausybe gyventojų masėse, kuriose partizanai rastų dirvą paramai ir simpatijai.

Simpatijos masėse laimimos nuolatine propaganda, kol perimama viešosios nuomonės kontrolė. Tą atsiekti yra varoma intensyvi neapykantos kampanija, besislepianti už šiandien populiarios nacionalizmo skraistės. Tas buvo sėkmingai išnaudota Ho-Chi-Minh partizanų Indokinijoj prieš prancūzus 1946-56 m.

Nesunku įsivaizduoti kaip masės su stipriu tautinės laisvės troškimu, ar turinčios kitų vertingų siekių, nepajuntamai ir lengvai patenka komunistų kontrolėn ir tampa jų rankose žaislu šaltam ar karštam karui. Judėjimai prasidėję su nereikšmingu partizanų skaičiumi, remiami masių, gali išplisti į didelio masto veiksmus, kurie gali nušluoti teisėtą valdžią nuo žemės paviršiaus. Tas įvyksta šiandien greičiau ten, kur valdžia yra priešinga komunistų idėjoms. Komunistai visumet jungiasi su nelegaliais, anarchiniais elementais, kovoja dėl populiarumo masėse ir vien tik todėl, kad jų vadai yra puikiai paruošti, užgrobia kontrolę ir nacionalistiniuose judėjimuose.

IV

Vyriausias partizanų štabas vykdo absoliutinę, centralizuotą drausmės, politinės krypties ir etikos kontrolę. Kovinis parengimas ir tiesioginė atsakomybė dėl veiksmų būna decentralizuota ir pavesta grupių vadams. Kontrolės centralizavimas užtikrina veiksmų derinimą.

Geriausi rezultatai partizanų pasiekiami naudojant decentralizuotas mažas grupes iki 50 vyrų. Didesnės darosi nejudrios ir sunkiai aprūpinamos. Patyrimas rodo, kad maži daliniai, su savistovia vadovybe centraliniam štabui derinant veiklą, yra veiksmingiausi. Taktiniai uždaviniai gerai įvykdyti galima tik veikiant mažoms, save apsirūpinančiomis grupėms.

Paprastumas, neformalumas, veržlumas ir netikėtumas suteikia partizanams veiksmingą jėgą. Su partizanais yra sunku kovoti dėl to, kad negalima jų pažinti ir juos nustatyti. Jų veiksmingumas pareina nuo sugebėjimo vesti du gyvenimu. Vietname prancūzų daliniai dienos metu retai kada matė priešą. Dieną visi buvo “taikūs” kaimiečiai, artojai dirbantys savo ryžių laukuose, tačiau naktį tie “taikūs” kaimiečiai virsdavo fanatikais partizanais ir puldavo prancūzų fortus. Partizanu gali būti ir moksleivis, studentas, darbininkas ar mokytojas, ar gretimas kaimynas, kuris prisitaikęs gali smogti naktį ir kaip rūkas išnykti dieną. Partizanas yra šešėlių karys, bijąs dienos atvirumo, jo gyvybė priklauso užsimaskavimo ir slaptumo. Tas slaptumas ir sudaro sunkumą su jais kovoti. Kariams yra įprasta kovojant su priešu žinoti kas jis yra ir kur jis yra. Negalėdami priešo pažinti, jį surasti ir kovoti su juo atvirai, kariai būna morališkai prislėgti to nežinojimo. Nežinojimas, baimė ir negalėjimas smogti karius palaužia ir pribaigia.

Partizanai stengiasi laimėti gyventojų pritarimą nes iš jų jie gauna informacijas, žmonių papildymą, aprūpinimą maistu ir pinigais. Partizanas yra civilinis, jis kilęs iš jų tarpo, todėl dėl savo išlikimo jis turi turėti jų paramą. Parama nevisuomet gali būti savanoriška, kartais ji išgaunama terorizuojant gyventojus. Civilinių gyventojų paramos reikšmę, siekiant savų politinių tikslų, puikiai išreiškia Mao-Tse-Tungas:

“Kai partizanai lieka be politinių tikslų, jie žlunga. Jei jie pasirinks tikslus priešingus gyventojų politiniams tikslams tai, be gyventojų paramos, jie taip pat nelaimės. Tai pagrindinė priežastis kodėl partizanų judėjimas turi būti revoliucinis judėjimas. Partizanai yra organizuoti iš masių, jų remiami ir išlaikomi. Netekus tos paramos nepritraukus gyventojus bendradarbiauti kovoje, partizanų išlikimas ir veikimas, jų judėjimo išplėtimas, yra neįmanomas.”

Parama kurio nors palankaus krašto aprūpinančio ginklais, šaumenimis, apranga ir direktyvomis yra būtina. Politinis vadovavimas turi būti, augščiausio laipsnio. Tai užtikrina koordinaciją ir masių nuteikimą siekiant nustatytų tikslų. Centralizuotos veiklos reikšmę pabrėžia Mao-Tse-Tungas savo veikale “Strategija partizanų kare”.

Be centralizuotos strateginės vadovybės partizanai atneš priešui nedidelių nuostolių ir tik suskils į ginkluotas, siaučiančias gaujas prarandančias gyventojų masės paramą. Siekiant bendro tikslo ir suderintų veiksmų partizanų organizacija ir vadovybė turi siekti augšto karinio ir politinio lygio. Partizanų kontrolė, laikymas jų rankose turi tęstis ir po karo veiksmų, saugant, kad jų kontrolė nepatektų pavojingiems politiniams elementams.

Kad partizanų veikla nesustingtų, jiems būtinai reikalinga puolama dvasia. Aktyvūs ir sėkmingi vienetai, išugdę kovos dvasią, susilaukia pasekėjų. Mao-Tse-Tungas pabrėžia taisyklę, kad partizanai negali sau leisti pralaimėti nei vienų kautynių. Kinijos komunistai turėjo problemą per eilę metų išlaikyti puolamą dvasią, be didesnio užsiangažavimo, kad išliktų ateinančioms kovoms. Mao duoda tris pagrindinius principus partizanams Azijoje:

1.    Jei negali išlaikyti miesto ar kokios vietovės, užleisk ją;

2.    Apsiribok tik partizaniniais veiksmais tol, kol priešas viršija skaičiumi ir ginklais;

3. Organizuok reguliarias dalis ir pereik į priešpuolį, kai esi tikras dėl pergalės.

Jis pripažįsta, kad tik puldamas gali pasiekti galutiną pergalę ir atsiekti savo politinius tikslus. Reikia būti kantriam ir lanksčiam, reikia laukti palankaus laiko ir tinkamos vietos pradėti priešpuolį. Mao naudojo tokią taktiką prieš kinų nacionalistus. Jis eilę metų vedė partizaninį karą, kol 1948 m., įsigijęs pakankamai jėgų, perėjo į priešpuolį.

Paskutiniame ruožte, kai partizanai yra tikri dėl pergalės, tinkamam momentui atėjus, organizuojami reguliarūs kariniai daliniai, kurie kovoja jau atskirai.

Netikėtumas duoda partizanams daugiau veiksmingumo. Viskas priklauso nuo geros žvalgybos, žinių, gaunamų, per paruoštus šnipus, agentus, stebėtojus ir civilinius gyventojus. Tas žinias įvertinant, paruošiami puolimo planai ir parenkami tikslai.

Partizanai, bendrai, puola nakčia, prisidengdami tamsa, miškais, džiunglėmis, slėpdami savo judesį. Jų tikslai gali būti įvairūs: elektros stotys, radio mazgai, telefono centrai, atskiri asmenys ar priešo daliniai. Būrys, veikiantis vienoje apylinkėje, dažnai keičia būstinę ir žygio kelius, kad išvengtų susekimo. Netikėtumas gali būti padidintas puolant tolesnius taikinius, klaidinant priešą apie jėgų dydį ir trukdant jam jėgų sutelkimą.

Ruošdami pasalas jie parenka vietovę, kur voros priekinė sauga gali būti sunaikinta iš už uždangos, o pati vora apšaudoma automatinių ginklų ugnimi. Komunistiniai partizanai dažnai derina kelio užkirtimą su stipriu puolimu iš šonų, išnaudodami netikėtumą. Po atakos greitai pasitraukia į sutartą susirinkimo vietą, ar įsimaišo gyventojų tarpan. Tokia “smok ir dink” taktika yra vartojama priešo užnugaryje, kur mažiausia saugomasi ir duoda veiksmingas išdavas.

Partizanams tikslas pateisina priemones, ir vienintelis jų įstatymas yra išlikti ir išsilaikyti.

VII

Partizanų vienetų panaudojimas yra apribotas taktinių ir strateginių tikslų. Grupės vadas, rinkdamasis savo uždaviniams tikslus —- taikinius, turi derintis prie bendro siekiamo tikslo. Stalinas jautė, kad tikroji partizanų veikimo vieta yra priešo užnugaris. Sovietų partizanai II Pasaul. kare, veikdami užnugaryje, sugebėjo trukdyti vokiečių ryšius, tiekimą ir pririšo vokiečių jėgų dalį užnugaryje, be to, jie veikė kaip žvalgybos centrai. Kai gyventojai yra palankūs ir remia partizanus, tada jie yra neįkainojamos vertės žvalgybai. Partizanų agentai, patalpinti centrinėse vietose rinkti žinias, būtinas planų vykdymui, nusilpnina ir nuvargina priešą. Jų vertė pabrėžiama ir vokiečių vieno korpo raporte: “Partizanai atsilygina šimteriopai už išlaidas, įdėtas organizuojant ir išlaikant juos žvalgybos darbe”.

Užpuolimų, spąstų, pasalų parengimas turi remtis tiksliomis informacijomis, užtikrinančiomis laimėjimą. Kokie tikslai — taikiniai bebūtų pasirinkti, jie turi atitikti partizanų pajėgumą. Nakčia vykdomi puolimai pasižymi savo įžūlumu, netikėtumu ir greitumu. Partizanai gali vakare smogti vienoje vietoje, o ryte gali būti jau už mylių. Planai turi būti pagrįsti staigiu smūgiu su mažiausia jėgų, kad po smūgio kuo toliau atsitraukti nuo priešo.

Komunistiniai partizanai vartoja teroristinius metodus ir klastą kaip psichologinius ginklus. Jų mėgiami triukai yra pakišti laiko bombą vietose kaip karininkų klubas, teatras, kur kariai paprastai renkasi nustatytu laiku. 1958 m. tokiu būdu buvo sužeista 11 karininkų Vietname.

Dažnai toki triukai yra naudojami diskredituoti vietinę valdžią svarbiose tarptautinėse konferencijose, parodant vietinės vyriausybės silpnumą lankančių dignitorių akyse.

Yra mėgiami ir sabotažo veiksmai: įpilant cukraus į gazoliną ar primaišant sprogstamosios medžiagos į traukinių ar laivų mašinų anglį. Partizanas yra slaptingas ir žiaurus savo veiksmuose ir juda kaip tigras naktį, jieškodamas savo aukos lapės gudrumu. Savo puolimo ir pasitraukimo taktika, teroru, politinėmis žmogžudystėmis, partizanai nesirūpina sekti nusistovėjusiomis karinėmis tradicijomis.

Partizanai negali leisti sau pralaimėti kautynių ar prarasti iniciatyvą, bet dažnai ir jiems tenka gintis atsparos punktuose, ar kliudant priešui įsiveržti į kurią svarbią vietovę. Tada gynimasis yra vedamas tik norint laimėti laiką, arba pridengti savo judesį į naują vietovę kitiems veiksmams.

Paprastai partizanams gynyba yra neįprasta, nes ginantis prarandama judėjimo ir netikėtumo savumai. Taigi gynyba yra vedama tik iš reikalo ir tik aprėžtą laiką.

VIII

Vietovės pažinimas ir jos geras išnaudojimas kartais sudaro visą skirtumą tarp laimėjimo ir pralaimėjimo. Sugebėjimas išnaudoti vietovę įgyjamas per žvalgymą, nakties veiksmus ir nuolatinį treniravimąsi.

Studijuodami vietovę, jie žino kiekvieną smulkmeną, kelius, kalvas, kliūtis, upes ir kt. Veiksmų apylinkėje partizanai išžvalgo iki smulkmenų visomis kryptimis iki 50 mylių atstumo. Naudojami vietiniai civiliniai vadovai. Neriboti atstumai, kaip Kinijoj ar Rusijoj, leidžia partizanams lengvai nukirsti priešo ryšį ir sutrukdo jam reaguoti stipriom jėgom.

Kalnuota, dengta vietovė, su kliūtimis, upėmis, pelkėmis yra puiki partizanų telkimosi priedanga, tinkama jų bazėms, stovykloms, bei atsparos punktams. Kelių trūkumas trukdo priešui susitelkti, pavartoti sunkiuosius ginklus; tankus ir artileriją. 1946-49 m. tokios vietovės davė partizanams puikias sąlygas kovojant su Graikijos vyriausybe.

Išnaudojant pasisekusius partizanų puolimus yra naudojama intensyvi propaganda, proklamacijomis, pamfletais. Propaganda, lydima skleidžiamu gandų ir teroro bei panikos, žmonių tarpe silpnina pasitikėjimą sava vyriausybe ir vadais. Propaganda yra nedaloma partizaninio karo dalis. Nors propaganda pati negali pakeisti partizaninių veiksmų, tačiau, derinant abu, yra lengviau pasiekti tikslo.

IX

Partizanų vadovybė yra daugiau diktatūrinė kaip demokratinė. Daugumas partizanų vadų yra iš anksto komunistų partijos paruošiami, jie turi visas savybes, vadui reikalingas.

II Pas. karo metu komunistų partijos nariai su kariniu apmokymu ir patyrimu, būdavo nuleidžiami ar pravedami į priešo užnugarį, kad vadovautų partizanų grupėms. Malajuose partizanams visus vadus davė vietinė komunistų partija.

Pagrindinė priežastis, teikianti norą ir ryžtą partizanui nugalėti visas kliūtis ir net mirtį, yra stiprus tikėjimas į komunistines idėjas. Davęs priesaiką kovoti už reikalą, partizanas, tuo pačiu, pasižada paklusti partizanų drausmei, kurios pažeidimas gali būti baudžiamas mirtimi. Partizanų vadas reikalauja absoliutaus paklusnumo.

Geras partizanų vadas yra kietas ir žiaurus, nepalenkiamas ir didžiausiame pavojuje išlieka nepasimetęs, savo valia jis priverčia kitus narius susilieti į vieną nedalomą kovos dalinį. Jis turi sugebėti išgauti iš savo narių tokį lojalumo jausmą, kad partizanas jaustųsi išdidus priklausąs jo daliniui.

X

Kariniai žinovai pabrėžia, kad atominio karo išvakarėse toks jėgų teikimas, koks buvo įprastas II Pas. karo metu, bus neįmanomas. Kad jėgos liktų nesunaikintos, jos turi būti organizuotos į nepriklausomus, labai judrius, kietai smogiančius, greitai susitelkiančius ir išsisklaidančius, mažus kovos dalinius. Partizanai kaip tik atitinka tuos reikalavimus. Jie dėl savo greitumo, slaptumo ir dalinių mažumo negalima laikyti tinkamais taikiniais atominiams ginklams.

Paprastai partizanų dalinys yra lankstus vienetas iš 50-60 vyrų, vieno vado vedamas. Tokia grupė, pradžioje, dažnai yra organizuojama politinio komisaro, kuris vėliau paskiria jai vadą. Toks vadas garma leitenanto ar kapitono laipsnį, žiūrint grupės uždavinių svarbos ir vyrų skaičiaus.

Dalinių organizacija įvairuoja. Pagal jų paskirtį yra keli dalinių tipai: lengvo ar sunkaus ginklavimo, žvalgybos, žinių rinkimo, sabotažo ir specialių uždavinių. Mažiausias vienetas yra celė iš 4 vyrų.

Sovietai pabrėžia, kad yra naudingiau turėti 1000 dalinių po 50 vyrų, negu 50 dalinių po 1000 vyrų. Partizanai retai kada dėvi uniformą, jie daugiau nešioja tautinius ženklus, ar raiščius to krašto, kuriame veikia. Tada jiems lengviau pritapti ar pasislėpti vietinių gyventojų tarpe.

Ginklavimas būna dažniausiai lengvas, nešamas, bet pakankamo stiprumo atlikti uždavinius: peiliai, šautuvai, automatai, lengv. kulkosvaidžiai ir granatos. Lengvieji ginklai pasirenkami toki, kurie turi didžiausią ugnies galią, lengvi, staigiai pradedą veikti.

Dalinių judrumas padidėja, jei partizanai naudoja arklius ar mašinas. Palaikant ryšį lėktuvais, tokio dalinio veikimo ribos gerokai padidėja. Nustatyta, kad vienetas gali veikti 100 ant 80 mylių didumo apylinkėje. Maisto tiekimas vykdomas iš vietinių gyventojų rekvizicijomis. Jei operacijos išplečiamos, ar partizanai lieka izoliuoti, tada jie aprūpinami iš oro lėktuvais.

XI

IŠVADOS. Iš žemėlapio matyti, kad vakarų pasaulis turi idealias sąlygas partizaniniam karui vesti. Paviršius yra neribotų tolių, ilgos ryšių linijos, kai kurių kraštų nepastovios vyriausybės ir politinės sąlygos duoda puikias sąlygas lanksčiam partizaniniam karui.

Neleidžiant susiorganizuoti komunistiniams partizanams yra svarbu pažinti iš anksto tuos judėjimus, kuriuos komunistai gali išnaudoti savo naudai. Komunistai dažnai įsijungia į mažumų ar kraštutinių nacionalistų judėjimą, ką rodo praktika. Jie tik nori iššaukti krizį ir, progai pasitaikius, pasiglemžti valdžią (pav. Fidel Castro Kuboje).

Pirmasis žingsnis, svarstant partizanų problemą, yra pažinti tą didžiulę grėsmę, kuri graso vakarų pasauliui, jo saugumui. Tačiau Pietinėje Amerikoje kilo ir tebekyla įvairios revoliucijos su partizaniniais judėjimais, kurie neturi nieko bendro su komunizmu. Bet reikia nepamiršti, kad komunistai gali inspiruoti ir išplėsti bet kuriame krašte partizaninį judėjimą. Nors čia valdžia ir pastovi, remiasi augštu autoritetu ir žmonių pasitikėjimu. Kai viešojoje nuomonėje vyrauja pasitikėjimas vyriausybe ir jos rėmimas, tada komunistų galimumai yra labai maži.

Yra teisinga paremti kitus kraštus ekonomiškai ir kariniai, kad būtų pašalintos priežastys, leidžiančios atsirasti komunistiniam partizanų judėjimui. Atsakingumas dėl krašto saugumo krinta karinėms jėgoms, todėl jos privalo būti parengtos ir ateities partizaniniam karui, kai jos virs vienu iš pirmųjų partizanų taikinių.

Kariai turi būti taip paruošti, kad jie jaustųsi viršesni už partizanus visose sąlygose, būtų savo ir partizanų priemonių ir ginklų žinovai.

Turėdami modernius ginklus, išmankštinti kovai su partizanais, vedami viršesnės vadovybės, kariai pajėgs sumušti partizanus jų pačių metodais ir sukliudys komunistų bandymams įsigalėti laisvajame pasaulyje.