Partizanai: Istorija ir dabartis

LAKVĖRĖS MIŠKŲ VILKAS

Paruošė V. ŠVENTORAITIS

Karo belaisvis, bavaras, žurnalistas Franz S., rytuose vokiečiams traukiantis, pateko į rusų rankas, buvo patalpintas į belaisvių stovyklą Estijoje, kur dirbo alyvos valyklose. Namų ilgesys, rusų žiaurus elgimasis su belaisviais ir badas pakirto jo jėgas, tačiau jis pasiryžo, žūt būt, gelbėtis—ištrūkti iš rusų nelaisvės. Pasitaikius progai jis su draugais pasprunkaiš stovyklos per spygliuotas tvoras, slapstosi pas ūkininkus kaimuose, užkliūva į pastoriaus namus, kur priglaustas ir slaugomas susipažįsta su estų patriotiškumu ir jų neapykanta prispaudėjams. Jis įsimyli į jauną pastoriaus dukrą, planuoja kaip ištrūkti ir grįžti į gimtąją Bavariją kartu su ja, bet šnipų išduotas, vėl rusų paimamas, sumušamas ir įmetamas karceriu toje pat stovykloje. Rusai suima ir pastoriaus šeimą, ir išgabena ją nežinion.

Kankinamas jis nerimsta ir vieną naktį progą pagavęs, vėl atsiduria laisvėje. Šį kartą jis jau slapstosi miškuose, kur išsikasa sau slėptuvę. Maitina ir rūpinasi juo geroji močiutė Viberė. Norėdamas susirišti su estų partizanais, nelaimei, pakliūva ant išdaviko Tepomės, kuris pažadėjęs nuvesti jį pas partizanus, vietoj to, atveda naktį rusus, kurie jo draugus vietojenušauna, o jį, be sąmonės, sumuštą, įmeta karceriu nusibaigti.

Šiaip taip išsilaikęs, sustiprėjęs, jis ir vėl, su gyventojų pagalba, ištrūksta. Šį kartą, gavęs žinių apie apylinkėje veikiančius partizanus, naktimis slapstosi miškuose, jieškodamas miško brolių globos.

I

Aplinkui jau buvo tamsu kai išgirdau tiesiai prieš mane ant tako žingsnius. Tik už poros šimtų žingsnių nuo manęs selino nežinomasis. Kai jis sustojo, stabtelėjau ir aš. Iš lengvo vėl žengiau priekin pora žingsnių, manydamas ar nebūsiu apsirikęs. Tačiau ir vėl priešais ant tako išgirdau žingsnius. Tuo pat metu juste pajutau, kad ir užpakalyje manęs, miško tamsumoje kažkas selina. Prabėgo mintis, kad pakliuvau į spąstus. Iš lengvo nuslinkau nuo tako į krūmus. Vos dešimtį žingsnių paslinkęs įkliuvau į tankias, spygliuotas šakas ir likau tupėti lyg išsigandusi pelė spąstuose. Tuo tarpu žingsniai iš abiejų tako galų susitiko ant kelio. Tamsoje išgirdau du vyrus tyliai šnabždančius. Galvojau, tariasi kad aš kur nors netoliese randuosi. Tačiau kur aš įstrigęs tupėjau jie nežinojo, aplinkui buvo tamsu ir visur tęsėsi miško tankmės.

—Taunnus (Slaptažodis)?—sušuko vienas jų į tankumyną. Jo balsas buvo šiurkštus, toks kokį esu girdėjęs stovykloje.

—Kaip aš galiu žinoti jūsų slaptažodį,— atsakiau. Tada išgirdau žingsnius bėgančius mano balso kryptimi.

—Kas tu esi?

—Tas, kuris jieško draugų.

—Iš kur esi?

—Iš Kivioli stovyklos.

—Esi vokietis?

—Taip.

—Išlysk!

—Ar esate Havisto žmonės?

Jie nieko neatsakė, tik tarėsi savo tarpe.

—Išlysk greičiau!—dar kartą šūktelėjo.

Su vargu praskynęs krūmus, išlindau ant tako. Vienas jų prišokęs prie manęs apčiupinėjo mano kišenes.

—Esi ginkluotas?

—Ne.

—Gerai, einam. — Balsas vyro, kuris mane iškratė, kažką man priminė. Jis ėjo priekyje, kitas atkištu automatu atsiliko užpakalyje. Ėjome visi tylėdami miško taku, kuris šovė tiesiai priekin.

—Kur veda šitas takas?—paklausiau kai jau geroką galą nuėjome.

—Greitai pats sužinosi. —Ir vėl tyla. Staiga iš priekio sušuko:    —Stok! Slaptažodis!

—Prisikėlimas!—atsakė priekinis vyras.

—Ar tai tu, Petrai?

—Taip, tai mes.

—Ar turite tą vyruką?—dešinėje, miške pamačiau žybčiojant cigaretę, kuri mesta, nukrito ant tako ir už kelių sekundžių užgęso.

—Taip, atrodo, kad tai bus saksas (vokietis).

—Ką jis čia miške veikia?

—Aš grybavau,—atsakiau.

—Tuoj pamatysime,—atšovė vyras, šnekėjęs su Petru. Vis negalėjau atsiminti kur esu girdėjęs jo balsą. Takas pasisuko kairėn ir netrukus baigėsi. Dabar ėjome per beržynėlį. Pro medžius, tolumoje, matėsi degantis laužas. Prie laužo sėdėjo vienišas vyras apsigaubęs miline ir su kepure ant galvos. Jis užsimąstęs žarstė ugnį lazda. Išgirdau tyliai šnabždantį Petrą: —Geriau dabar netrukdykime vadą.

Jis tuoj mane nuvedė į klojimą, kuris tamsoje atrodė panašus į vaiduoklio karstą. Viduje girdėjosi balsai ir tyli muzika, lyg radio. Klojimo durys buvo praviros. Prie slenksčio degė maža šlapios žolės ugnelė duodanti daug dūmų, apsaugą nuo įkyrių uodų. Mes įžengėme vidun. Aslos viduje stovėjo sustumtos dvi didelės medinės dėžės. Ant vienos spinksėjo žibalinė lempa apdengta žaliu gaubtuvu. Aplinkui dėžę, tariamąjį stalą, iš tamsos aplink kyšojo rankos su kortomis. Ant kitos medinės dėžės stovėjo didelis radio aparatas iš kurio sklido muzika. Penki ar šeši kortavusių veidai pasisuko smalsūs į mus. Niekas neištarė nė žodžio. Pro juos Petras nuvedė mane už lentų užtvaros, kur buvo kalnas šieno ir parodė man vietą kampe.

—Pirma išmiegok, rytoj pasišnekėsim,— ir jis sugrįžo į grindinį. Pamačiau kaip Petras šnabždėjosi su vyrais. Vienas iš jų atsistojo, užsimetė užtaisęs šautuvą, ir atėjo į šalinę prie užtvaros. Ten jis atsisėdo ant žemės.

II

Visa jų grupė susidėjo iš maždaug 20 vyrų. Kai ryto metą jie iš klojimo susirinko prie laužo, pamaniau, kad esu patekęs į plėšikų gaujos rankas. Dauguma jų dėvėjo vatiniais švarkais. Jų tarpe matėsi ir vokiškų uniformų, kartu su rusiškų uniformų likučiais. Ant rankovių visi turėjo tautinį estų mėlyną-juodą-baltą-trikampį, ant kepurių prisisegę tautines kokardas.

Jų ginklai buvo įvairiausi, koki kada nors Europoje buvo vartoti, daugiausia, tačiau, buvo vokiškų ir rusiškų. Aš dar vis buvau šalinėje sargybinio saugomas. Pagaliau jie turės mane ištardyti, kas esu, ar manim gali patikėti. Lauke šnektos nutilo. Pro praviras duris pamačiau kaip vyrai, ratu sustoję, nusiėmė kepures ir nulenkė galvas. Vienas iš jų lėtai kalbėjo maldą. Mano sargybinis irgi susiėmė maldai rankas, aš nesąmoningai pasekiau jį. Po maldos vyrai išsklido. Su dūmais užuodžiau ir sriubos kvapą. Du vyrai įėjo į klojimą. Aš juos atpažinau, tai tie patys, kurie nakčia mane sučiupo. Vienas iš jų—Petras, plačiapetis kaimietis, dienos šviesoje mane pamatęs, užklausė:

—Sakyk, mes juk esame pažįstami?

—Taip kur tai, seniau, mes matėmės, aš iš balso atpažinau,—atsakiau.

Jis užsigalvojo.

—Žmogau, aš tave atmenu,—sušuko jis. —Tu esi tas vargšas vokietukas, kurį rusai praeitą žiemą sučiupo besislapstantį triobelėje prie Lakvėrės.

—Taip, esu tas pats. Tada jie mane vos į skudurus nesudirbo. Bet kaip gi pats tarp rusų buvai pakliuvęs?—aš prisiminiau, kad be rusų ir vieno civilinio, ten mano egzekucijoje dalyvavo dar ir antras vyras.

—Tuo metu taip pasitaikė, kad dėl tam tikrų priežasčių aš buvau pas juos vertėjas. Buvo tikrai žiauru matyti, kai jie tave sudirbo, bet ką aš galėjau padaryti?

Jis staiga, atkišo savo plačią kaimiečio leteną.

—Mano pavardė Petras Usvelis.

Aš pasakiau savo vardą ir mes abu stipriai pakratėme rankas. Jis pristatė savo draugą, kuris tikrai nebuvo kaimietis, greičiau koks tarnautojas:

—Hermanas Kasikas,—ir jis mane pasveikino. —Aš tikiu, kad mes gerai sugyvensime,— ištarė Petras. —Aš šituo vyru pasitikiu,—ir pasilenkęs, sargybiniui pasitraukus, Petras tarė: —Einam, turime tave nuvesti pas vadą.

Dabar, dienos metu, Havistas buvo be milinės, ant galvos pilka, kailine kepurė, tokia kaip miestuos dėvima. Jis vaikščiojo susimąstęs, rankas užpakalyje atmetęs. Kai priėjome, jis sustojęs aštriai pažiūrėjo:

—Kas gero, Petrai?

—Štai vyras, kurį vakar suėmėm, vade. Apie jį mums buvo pranešta iš Peresaare grupės.

Dvi pilkos akys vėrė tirdamos mane. Jis galėjo būti apie 40 metų amžiaus. Jo išvaizda ir veidas spinduliavo vos sulaikomą jėgą. Tačiau jo išvaizdoje matėsi liūdesys ir nuovargis.

Petras raportavo jam viską, ką apie mane žinojo. Pagaliau mes išėjome ir susėdome ant didelio medžio nukirsto kamieno. Iš tolo sklido triukšmas keliamas prie virtuvės katilo susirinkusių vyrų. Išgirdęs apie pastoriaus šeimą jis palingavo galva.

—Taip, jie, pasirinkdami, likviduoja pačius geriausius mūsų žmones.

Kai aš pabaigiau, Havistas prabilo:

—Vistiek, tu esi vokietis, vienas iš tų, kurie Estiją atidavėte bolševikų skerdyklom.—Aš nustebau jo apmaudu ir tais nelauktais žodžiais.

—Bet tu esi čia laukiamas,—užbaigė draugiškiau, — mes jau turime keletą vokiečių, jie yra bravo vyrai, ir kiti mūsų kovos daliniai turi irgi jūsiškių ir yra jais patenkinti. —Primerkęs akį, jis sarkastiškai pridūrė:

—Gal būt išlyginai skolas mums dabar pagelbėdami. — Staiga jis surimtėjo: — Jūs vokiečiai esate lyg tos piktos širšės, kurios raudonąją mešką prikėlėt iš jos urvo ir išlakstėt, o ji visu savo įsiutimu užgulė nekaltą ir beginklę Baltijos avelę.

—Nežinau kaip galima buvo to nepadaryti, vade,—ištariau aš su orumu, pirmą kartą pavadindamas jį vadu, jo asmenybė tą traukte ištraukė iš manęs. —Pagaliau aš atėjau čia,— sakiau tai iš širdies, —nes tikėjausi rasti vyrus, kurie tokį sutvėrimą kaip Tepomė, galėtų sutvarkyti.

Havistas staiga sužiuro ir aš pastebėjau kaip Petras sumirkčiojo.

(bus daugiau)

Paruošė V. ŠVENTORAITIS

(Tąsa)

—Ant Tepomės vardo jau pastatytas kryželis. Gal ir gerai padarei ateidamas, padėsi jo vardą ištrinti iš gyvųjų tarpo,—Havisto akys pasidarė plieninės ir jis savo bato kulnį suvarė giliai į žemę. —Estas, kuris yra okupantų šunelis, savųjų žmonių išdavikas, nėra joks žmogus, o tik kirminas, kuris sutrinamas.

Tuos žodžius išsunkęs sustojo ir greitai nuėjo į šalį.

—Kas jis per žmogus, iš kur kilęs?—paklausiau Petro. Tačiau tas tik patraukė pečiais:

—Mes ir patys nežinome, niekas iš mūsų gerai to nežino.

III

Su partizanų daliniais kitose vietovėse palaikėme ryšį vokiečių pėstininkų modelio radio siųstuvu. O su Tudulinna vyrais turėjome net telefono liniją. Pereitą naktį telefono ryšis buvo nutrauktas, gal viela buvo nukirpta? Pavakary buvo pasiųstas raitelis sutaisyti laidą ir ta proga nugabenti Havisto pranešimą. Buvo jau vidudienis, kai grįžo raitelis. Ant ugniakuro kabojo du pajuodę katilai, viename virė mėsa, kitame sriuba. Aplink laužą buvo išdėlioti akmens, kurie atstojo kėdes, kiekvienas čia turėjo paskirtą vietą. Ir man buvo nurodyta vieta. Petras mane supažindino su visais vyrais. Tuo pat metu jis prisegė man ant rankovės mėlyną-juodą-baltą vėliavėlę. Klojimo viduje sienoje jis įkalė vinį, pasikabinti šautuvui, kuris buvo man išduotas, kišenėje, kaip ir kiti, turėjau pistoletą. Taip mano įpilietinimas ir baigėsi.

Kai aikštėje pasirodė raitelis, visi į jį sužiuro. Raitelis ir arklys tiko viens kitam—abu mažo ūgio. Paleidęs arklį į krūmus raitelis priėjo arčiau ugnies ir garsiai pasisveikino. Metęs į jį žvilgsnį aš net išsižiojau—ar tai galimas dalykas?! Prieš keletą mėnesių paguldėm jį su sulaužyta koja, pas vieną senutę, lyg kokį bejėgį kūdikį. Kaip jis dejavo atsisveikindamas su manimi... O dabar, kaip sapne, jis sėdi sveikas ant arklio, saule nudegęs, lyg varinis, jo geltoni plaukai sklaistėsi į šalis, kaip kokio vaikelio. Priėjęs prie katilo arčiau jis pamaišė jį, žiūrėdamas kaip vaikas ką mama jam verda.

—Kur vadas?—paklausė.

—Viduje, klojime,—atsakė kitas. —Gal greit ateis, nes pietūs beveik paruošti.

Aš sėdėjau šonu į jį, pridengtas plačių Usvelio pačių, taip, kad mažasis manęs nematė. Norėjau ir toliau nepastebėtas jį sekti. Kaip jis pasveikęs tapo miško broliu? Tačiau jis, pririšęs arklį, nudrožė į klojimą pranešti vadui. Už poros minučių grįžo kartu su Havistu. Jie prisiartino man iš užpakalio ir sustojo. Aš nuleidau galvą. Staiga, pajutau stiprų smūgį į pečius, net kvapo nustojau. Kai atsipeikėjau jis jau buvo pasikabinęs man ant kaklo kaip kokia girna.

—Francai, tai tu, ištikrųjų!—šaukė jis. Aš bandžiau atsikelti bet jis mane užgriuvęs taip laikė, kad negalėjau nei iš vietos pajudėti. Jis pradėjo beveik striūbauti, kaip ir visuomet, toks jau verksnys jis buvo gimęs.

—Paleisk, Fricai,—tariau pagaliau aš.—Einam kur nuošaliau pasišnekėti, kitaip ir klojimas dar sugrius jei taip ir toliau šauksi.

Iš džiaugsmo mudu abu glebėsčiavomės ir vis šaukėm. Vyrai mus apstoję tyliai stebėjo. Kai mudu aprimom ir ėjom link klojimo, girdėjau juos šnekant: —Matai ir vokiečiai širdį krūtinėje turi, o ne skaičiavimo mašinėlę.

Mūsų šnekoms nebuvo galo. Ką jis pripasakojo, išeitų ištisas tomas. Kai jis su sulaužyta koja gulėjo pas senutę, geri žmonės slapta atgabeno jį čia. Jis ilgai išgulėjo, tačiau koja pradėjo iš lengvo gyti, gal dėl to, kad valgė daug miško uogų. Ir taip vieną dieną jis pradėjo vaikščioti. Pasveikęs, savo prašymu, buvo priimtas į miško brolių eiles, gavo į rankas šautuvą ir arklį, kaip silpnesnis ant kojų. Kadangi vokiečių kariuomenėje jis tarnavo ryšininku, ir gerai suprato ryšius, pavedė jam telefono ir radio ryšį tvarkyti. Reikalingus aparatus jie gavo iš Suomijos.

Jam baigus, pradėjau aš pasakoti savo istoriją. Pasakojau apie prarastą auksinę mergaitę Leidą, apie draugų žuvimą. Pagaliau abu nutilom...

—Kaip tik su tuo šunim, išdaviku, Tepome susitvarkysime, tada abu rengsimės žygiuoti į tėvynę. Kas mus gali čia daugiau laikyti, šitame prakeiktame krašte?—baigdamas tariau, tačiau jis greitai atšovė:

—Kaip tu sau įsivaizdini, Francai,—jis užkaito kaip mergaitė, kuriai lyg nepadorų pasiūlymą būčiau padaręs; —ar aš turiu palikti nelaimėje tuos, kurie išgelbėjo man gyvybę?—Jis stipriai papurtė galva. — Niekuomet to iš manęs nelauk, aš čia liksiu kol visa Estija bus laisva, iki amerikiečiai išsikels kur nors ir atvyks padėti mums ją išvaduoti.

—Amerikiečiai?—Šypsojausi visa burna.— Ar tu tiki tom pasakom?

—Tai nėra jokia pasaka,—atšovė jis rimtai. —Paklausyk tik ką radio perduoda, kokias žinias jie švediškai teikia. Dienomis ir naktimis mes sėdime prie radio—, jis išdidžiai parodė rusišką priimtuvą, kurio bateriją sudarė daug sukabintų kišeninės lemputės vidurių, o antena buvo iškelta augštai eglės viršūnėje.

—Mes turime tik išsilaikyti—taip jie mums sako, ir neprarasti vilties, nes išsivadavimo diena jau artėja. — Jo akys švietė taip kalbant ir aš pagalvojau ar jis yra tas pat vyrukas, Bavarijos kaimo kalvio sūnus, kuris būdavo toks bailus, viskuo abejojąs. Tada jo nuomonę aš galėdavau minkyti kaip vašką. Ne, tai negali būti jis, tas pats asmuo. Juk jis yra degantis patriotas, estas, kurį karas niekuo nepaveikė.

—Mūsų tik dvidešimt, čia su tavim, bet Tudulinnoje daugiau, ties Avinurme nemažiau ir dar kitose vietose, aplink, visur—grupės vyrų pasiryžusių viskam. Ir tai tik žmonės Havisto žinioje. Pačioje šiaurėje randasi Pauliaus Parko daliniai, su juo susirišame per Tudulinną tie-toliau ryšį palaiko su majoro Rebano vyrais, kažkur apie Narvą, pelkėse.

—Ar lapė Rebanas dabar ne čia?—paklausiau.

—Ne, jis išvyko per vakarinę Vokietiją į Londoną, gal būt, tariasi su vakariečiais dėl pagalbos siuntimo. Bet aš dar nebaigiau. Saaremaa saloje veikia Hilpas, vadinamas Baltuoju Titu, pietinėje Estijoje kovoja Julge Hans, narsusis. Per jį, per Valką turime ryšį su broliais latvių partizanais, o per juos su lietuvių laisvės broliais, kuriems vadovauja Milkeraitis. Tas net su ištisa brigada veikia tarp Kauno ir Daugpilio. Toliau gi, vyrai Lenkijoje, Ukrainoje, Baltgudi-joje. Visa tai sudaro milžinišką parako statinę, trūksta tik kibirkšties!...

Ar taip man nekalbėjo senutė Vilberė—prisiminiau. Nepaprastai brangus dalykas yra ta laisvė, taip viliojanti, žavi, pagaunanti net tuos, kurie turėtų rūpintis, kaip veikiau namon grįžti.

—Bet jūs gyvenat čia miške ramiai,—pasityčiojau.—Medžiojate stirnas, laikote rytinius apdūmojimus ir tik laukiat kada Dievulis atsiųs jums gelbstintį amerikonišką angelą. —Iš kur tu tą gavai?—parodžiau brūkšnį jo veide. Jis perbraukė ranka veidą:

—A. Tai iš Kiltsi. Kai stoties sandėlius tuštinome, pripuolamai pasimaišė du enkavedistai. O šitas randas iš Kivioli stovyklos,—parodė jis savo koją.

—Iš Kivioli?—paklausiau nustebęs.

—Taip, prieš pora mėnesių Parkas užpuolė rusų banką. Pora mūsiškių buvom pasiųsti pagelbėti. Reikalas ėjo puikiai. Tada ruskiai užmušė mūsų draugą Bernardą. Tai buvo dieną prieš Naujus Metus.—

Abu nutilome. Paklausiau apie nelaisvės draugą “daktarą” Egoną.

—Jam einasi gerai, jis ir vėl daktarauja pas mus. Žinojau, kad jis buvo tik sanitarijos viršila. Jam puikiai einasi. Jis keliauja raitas, kartais motociklu, ir rūpinasi visais sužeistaisias. Juo pasitiki ir žmonės kaimuose. Vakar jis buvo iššauktas į kaimą prie gimdymo.

Mes nutilome. Į klojimą įžengė Usvelis sunkiais ūkininko žingsniais.

—Na, judu abudu,—juokėsi jis,—ar jau spėjote iš laimės atsigauti. —Jis mostelėjo link virtuvės: —Mėsa nebus nė kiek geresnė jei dar ilgiau lauksite.

Aš nežinojau ar nuo tų išgyvenimų belieka džiaugtis ar liūdėti.

IV.

Rasota žolė blizgėjo tūkstančiais perlų. Saulės kylančios spinduliuose viskas atrodė lyg kraujuje išmaudyta. Priešais save atpažinau “daktaro” pavidalą. Jis priėjo ir stipriai pakratė man ranką—iškilmingai lyg būtume ne miške, bet kokios garbingos damos salione. Praėjo savaitė kai suradau, pirma Frica, o dabar ir daktarą, abu kaceto draugus. Pamačiau, kad jis užsikabinęs tvarstomąją dėžę, todėl paklausiau: —Tai ir tu eini kartu?

—Taip, vadas taip nori, gali būti ir taip, kad žygis neišdegs, kaip kad jūs galvojat.

Aš atsisukau, iš klojimo išėjo Havistas ir apie jį susirinko vyrai. Usvelis būtų mielai ėjęs kartu, bet pas jį apsilankė jo žmona iš miesto. Abu jiedu sėdėjo visą dieną daržinėje susikibę rankomis. Nakčiai atėjus palikome juos ant šieno vienus, kad netrukdytume jų džiaugsmui. Be Usvelio žygyje trūko ir Frico. Havistas įsakė jam budėti prie radio ir laikyti nuolatinį ryšį su Paasvere, kad mums ten nuvykus jis galėtų pranešti kas čia dedasi.

Havistas užsidėjo kitą kepurų—su matiku. Ji teikė jam plėšikišką išvaizdą; įsimovė į augštais aulais btaus.

—Visi pasiruošę?—užklausė jis.

Visi užsimetėm šautuvus už nugarų ir prisiveržėme diržus. Aš apčiuopiau kišenėje naganą, kitoje—dvi rusiškas granatas su rauplėtu paviršiumi. Vargas tam kas šių kiaušinių paragaus.

Havistas per pečius užsimetė vienintelį vokišką automatų, tas jį išskyrė iš visų.

Mes žinojome, kad išdavikas Tepomė ir kituose dviejuose išvežimuose buvo padėjęs, bet to buvo įvykdęs vieną žmogžudystę. Jam buvo padarytas partizanų mirties sprendimas. Be to, jis gi užmušė ir mažąjį Berndtą; nors jis buvo ir vokietis, tačiau Havistas rėmė ir mūsų kerštą.

Žygiui prasidėjus vadovavimą perėmė Kasikas. Jis žinojo visas miško paslaptis, visus takelius, todėl tikslą turėjome pasiekti tiesiai kaip į duris. Miške slapti ženklai—įkirtimai medžiuose, akmenys ant žemės, šakos rodė mums kryptį tame tamsiame, beribiame miške. Jis žengė tvirtu žingsniu priekin, net nežiūrėdamas ar mes jį sekame. Eidamas jis skaitė ženklus, kaip muzikas taktą. Mišką jis žinojo daug anksčiau kaip tapo partizanu. Iš profesijos kultūrtechnikas, jis daugelį kartų peržygiavo kraštą bematuodamas jį. Pirma jis čia vaikščiojo su teodolitu, o dabar su šautuvu rankose.

Nesikalbėjome. Kas gi galėjo užtikrinti, kad iš tankumyno nepasipils šūviai betykančio priešo. Prieš pietus, po keletos postovių pasiekėme Paasvere grupės būstinę. Jie gyveno taip pat klojime, miškuotoje kalvoje, kuriai iš vieno šono buvo Peipuso ežeras. Viršūnėje augšto šakoto ąžuolo jie turėjo įsitaisę sekyklą, iš kurios matėsi už miškų einančios lygumos.

Naujų radio žinių nebuvo. Mes pailsėjome ir užkandome, išsitiesėm šiene atsikvėpti, nes sutemus turėjome pasiekti savo žygio tikslą. Mūsų sekliai pranešė, kurioje trobelėje gyvena Tepomė ir kad šią naktį jį sučiupsime namuose. Nakčiai tačiau gausime kitą vadovą, kuris nuves mus į jo gyvenvietę. Girdėjau pasakojant, kad Tepomė anksčiau priklausė Havisto grupei, kada ji buvo dar rytuose, Murakos pelkėse. Tada jau jo elgesys buvo įtartinas. Dėl vagystės, Havistas išvijo jį iš partizanų ir jis tuoj pasisamdė ruskiams už šnipą. Jei šitas kirminas šiąnakt bus sutryptas, vienu juodošium bus mažiau pasaulyje.

Temstant, stebėdamas dangų Havistas tarė:

—Atslenka juodi debesys, bus audra—juo geriau bus mums.

Jau buvo visiškai tamsu aplinkui kai jis pasakė: —Na, vyrai, pirmyn!

Ejomė į pietus kokius du kilometrus mišku, saugodamiesi atsistoti ant minkštos žemės, kad nepaliktume pėdsakų. Mūsų darbas turėjo būti atliktas be triukšmo ir be žymių. Mes ateinam iš tamsos ir dingstame tamson, palikdami tik atsiskaitymą ir siaubą.

(bus daugiau)